vadybos pagrindu konspektas

VADYBOS PAGRINDAI

Valdymas ir vadyba yra traktuojami , kaip simnonimai, o vadovavimas yra viena iš sudėtinių vadybos dalių. Valdyti galima visuomenę , mechanines sistemas, valstybę, o vadovaujame žmonėms.

Vadovas- asmuo atsakingas už tai , kad pastangos būtų nukreiptos organizacijos tikslams pasiekti.

Vadybininko pagrindinės funkcijos yra organizuoti konkretų jam pavaldžių žmonių darbą, jie remiasi formalia valdžia.

Vadyba- organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė.

Organizacija- du ar daugiau žmonių dirbančių tam tikroje struktūroje, kad pasiektų tikslą ar jų visumą.

Organizacija- yra vientisa socialinė sistema , kurią ssudaro tarpusavyje komunikuojantys ir dinamiškai susiję žmonės ir jų grupės.

Organizacijų klasifikavimo kriterijai:

1) pagal veiklos pobūdį skirstomos į:

• komercines ;

• nekomercines (nesiekiančias pelno);

• netradicines (religines ar pan.).

2) Pagal dydį skirstomos:

• Stambias;

• Smulkias ;

• Vidutines;

3) Pagal juridinį statusą į :

• Individualias;

• Uždarasias akcines bendroves;

• Akcines bendroves;

• Valstybines.

4)Pagal formalumo lygį:

• Formalias;

• Neformalias;

Formalios organizacijos esmė- žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tikslus , kurių negali įgyvendinti pavieniui. Pagrindinis formalios organizacijos požymis yra , tai kad ji yra teisiškai registruota.

Privalumai:

1. Aiškūs įgaliojimai bei atsakomybė;

2. žmogui suteikiama darbo vieta;

3. materialinis atlyginimas už darbą;

4. socialinės garantijos;

5. galimybė siekti karjeros bei prestižo;

6. ggalimybė žmonėms pasiekti tikslus, kurių negali įgyvendinti pavieniui.

Trūkumai:

1. Organizacijos tikslų nesuderinimas su darbuotojų individualiais tikslais;

2. Per mažai orientuotos į socialinius visuomenės poreikius;

3. Per mažas dėmesys kreipiamas į darbuotojų asmenines vertybes;

4. Oficialūs tarpusavio santykiai;

5. Lyderį deleguoja vadovybė;

6. Būtinybė bendrauti su nepatinkančiais, sskirtingus poreikius turinčiais žmonėmis

Neformalios organizacijos esmė- žmonės buriasi į neformalias organizacijas norėdami patenkinti savo individualius poreikius, tai yra priklausomybės, darugystės , paramos ir kt. Nematerialinius poreikius.

Privalumai:

1.patenkinami narių individualūs (nematerialiniai) poreikiai;

2. didelis dėmesys skiriamas žmogui;

3. neoficialūs tarpusavio santykiai;

4. neformalus lyderis;

5. galimybė bendrauti su patinkančiais, bendrų poreikių ir interesų turinčiais žmonėmis;

6. daro teigiamą įtaką formaliai organizacijai:

6.1. Gerina darbo atmosferą;

6.2. didina darbo našumą;

6.3. Skatina bendradarbiavimą;

6.4. Palaiko emocinę pusiausvyrą

Trūkumai:

1. Nariai negauna jokios materialinės naudos;

2. siekiama savo narių konformizmo tuo pačiu sukeliant jiems problemų formaliose struktūrose;

3. ignoruojami tie dalykai ar žmonės, kurie nepriklauso neformaliai organizacijai;

4. gandai;

5. griaunama formalios organizacijos oficiali tvarka.

Formalių ir neformalių organizacijų panašumai ir skirtumai:

Panašumai:

• MAŽIAUSIAI DU ŽMONĖS;

• BENDRI ORGANIZACIJOS NARIŲ INTERESAI;

• TARPUSAVIO RYŠIAI SU IŠORINE APLINKA;

• NAUDINGUMAS NARIAMS;

• TURI LYDERĮ.

Skirtumai:

FORMALIOS ORGANIZACIJOS:

TENKINA MATERIALINIUS NARIŲ POREIKIUS;

• SUKURIAMOS VADOVYBĖS VALIA;

• OOFICIALŪS TARPUSAVIO SANTYKIAI;

• LYDERĮ DELEGUOJA VADOVYBĖ;

• PAGRINDINIS DĖMESYS SKIRIAMAS PAREIGYBEI;

• BŪTINYBĖ BENDRAUTI SU SKIRTINGUS POREIKIUS TURINČIAIS ŽMONĖMIS

NEFORMALIOS ORGANIZACIJOS:

• TENKINA NEMATERIALINIUS NARIŲ POREIKIUS;

• SUKURIAMOS ASMENINIŲ SANTYKIŲ PAGRINDU;

• DRAUGIŠKI TARPUSAVIO SANTYKIAI;

• LYDERĮ IŠRENKA GRUPĖS NARIAI;

• PAGRINDINIS DĖMESYS SKIRIAMAS ŽMOGUI;

• GALIMYBĖ BENDRAUTI SU BENDRŲ POREIKIŲ IR INTERESŲ TURINČIAIS ŽMONĖMIS.

Valdymo ( vadybos) funkcija tai specializuota reguliaraus valdymo darbo dalis, išsiskirianti iš kitų savitais tikslais, procesais , veiksmais ir poveikio būdais.

Tikslai apibrėžiami kaip kiekybškai išreikšti norimi rzultatai, kurie turi būti pasiekti per nurodytą laikotarpį.Tikslai yra ssvarbūs nes suteikia kryptingumo jausmą, sutelkia pastangas , orientuoja sprendimus, padeda įvertinti pažangą.

Tikslai turi tenkinti 5 reikalavimus:

1) Tikslas turi būti susijęs su viena konkrečia užduotimi;

2) Tikslas turi būti susijęs su rezultatu, o ne vykdoma veikla;

3) Tikslas turi būti išmatujamas;

4) Turi būti tiksliai apibrėžtas tikslo siekimo terminas;

5) Tikslas turi būti pakankamai didelis , bet pasiekiamas.

Pagrindinis organizacijos tikslas, pagrįstas planavimo prielaidomis pateisinančiomis organizacijos buvimą, vadinamas misija. Ji remiasi pagrindiniais teiginiais apie organizacijos paskirtį , kompetenciją bei vietą pasaulyje.

Numatytiems tikslams pasiekti turi būti kuriama strategija:

Strategija- tai organizacijos veiksmų generalinė programa, išreiškianti prioritetus, paskirstant išteklius, globalinių tikslų įgivendinimui.

Organizavimas- tai konors rengimas, tvarkymas, jungimas į vieną visumą ar griežtą sistemą.

Tai toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia pasiekti organizacijos tikslus.

Planavimas-tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.

Priežastys dėl kurių būtina planuoti:

1. Planavimas pats savaime negarantuoja sėkmės, tačiau veda į ją.

2. Būtinybė laiku susidoroti su permainomis.

3. Neplanuodami darbuotojai atlieka savo darbą nematydami savo rezultato vertės.

4. Planas disciplinuoja vadybininką atsižvelgdamas į laiką ir sąnaudas ir padeda neatitrūkti nuo geidžiamų ir faktinių rezultatų.

5. Planavimas yra svarbus kaip socialinis veiksnys.

Planavimo žingsniai:

1. Tikslų nustatymas.

2. Organizacijos išorinės ir vidinės aplinkos analizė. Pagrindinis organizacijos vidinės būklės įvertinimo būdas yra PTGG (SWOT) analizė.

3. Strateginis pasirinkimas.

4. Rezultatų įvertinimas.

OVS ( organizacinė valdymo struktūra) – tai pareigų, teisių ir atsakomybės ppasiskirstymas tarp usijusių funkcinių vietų.

Pagrindinės kategorijos apibūdinant OVS :

• Pareigybė tai atskiras OVS elementas;

• Valdymo grandis- pareigybių visuma;

• Valdžia- teisių , pareigų ir atsakomybės visuma.

OVS tipai:

1) Linijinė struktūra

Jos privalumai:

• Griežtas vienvaldiškumo principų taikymas

• Griežta ir paprasta subordinacija tarp vadovų ir pavaldinių

• Pavaldinių veiklos suderinimas

• Asmeninė vadovo atsakomybė už jam pavaldaus padalinio darbą.

Jos trūkumai:

• Dideli teorinių ir praktinių žinių reikalavimai aukštesnio rango vadovui

• Mažai reikšmingų klausimų sprendimo perkėlimas į aukštesnį valdymo lygį

• Žemesnio lygio vadovai praranda savarankiškumą ir iniciatyvą

• Didelis vadovo informacinis perkrovimas;

• Organizacija gali tapti priklausoma nuo vieno asmens kaprizų

2) Funkcinė struktūra

Privalumai:

• Funkcinių tarnybų specialistai yra aukštos kvalifikacijos; sparčiau auga šių tarnybų specialistų profesionalumas

• Darbo paskirstymas pagal funkcijas sudaro prielaidas darbo našumui didinti

• Galimas vertikalusis valdymo funkcijų koordinavimas

• Funkcinių tarnybų lygiu galima efektyviau vykdyti inovacinę politiką

Trūkumai:

• Problemiškas valdymo funkcijų horizontalusis koordinavimas. Tiek strateginio, tiek operatyvinio valdymo klausimų sprendimas perkeliamas į aukščiausią valdymo pakopą.

• Pasireiškia siauras žinybiškumas; kiekviena funkcinė tarnyba stengiasi išspręsti ,,savo” klausimus, dažnai ignoruodama bendruosius įmonės tikslus.

• Funkcinių tarnybų darbuotojai savo darbo trūkumų, priežasčių ieško kitose tarnybose.

• Tarp vadovo ir valdomo objekto susidaro barjerai – valdymo grandys, pailgėja informacijos perdavimo kanalai; Funkcinių tarnybų darbuotojai stengiasi surasti motyvus ir atsisakyti bet kokių papildomų funkcijų vykdymo, siekdami jas perduoti kitiems funkciniams padaliniams; Sunku įvertinti atskirų funkcinių tarnybų indėlį į bendrą galutinį rezultatą, siekiant tikslo įgyvendinimo, sumažėja vykdytojų atsakomybė

3) Štabinė (linijinė – funkcinė )

Privalumai:

• Galimybė kkvalifikuotai spręsti valdymo problemas

• Griežtas vienvaldiškumo principo taikymas

• Greitesnis (lyginant su funkcinio tipo struktūra) reagavimas į rinkos pasikeitimus

• Kiekvienas gamybos padalinys gali būti orientuojamas į ,,savus” vartotojus, savo rinką, savo tikslus

• Galutinį (arba tarpinį) rezultatą galima pakankamai griežtai įvertinti gamybinio padalinio lygiu

Trūkumai:

• Valdymo veiklos efektyvumą dažniausiai lemia atskirų štabo vadovų sugebėjimai ir kvalifikacija

• Funkcinės tarnybos netolygiai ir nepakankamai apkraunamos darbu

• Nėra vertikalaus koordinavimo pagal atskiras valdymo funkcijas, jis perkeliamas į aukščiausią valdymo lygį

• Galimas darbo ir kitų išteklių dubliavimas, nes kiekvienas gamybos padalinys gali sukurti savo funkcines tarnybas

• Žmonės, turintys specialių žinių tam tikroje srityje, neturi valdžios, padalinio vadovas labai selektyviai įsiklauso į konsultanto patarimus, nes galutiniame variante už viską atsako jis.

4) Matricinė (funkcinė- linijinė)

Privalumai:

• Decentralizuotas ir savarankiškas programos vadovo sprendimų priėmimas

• Lanksti vidinė struktūra (laikinos grupės), operatyviai reaguojanti į rinkos pokyčius

• Horizontalusis tarpfunkcinius koordinavimas pagal gamybos tipus ir atskirus gaminius

• Vertikalus koordinavimas pagal valdymo funkcijas

• Efektyvus specialistų kvalifikacijos panaudojimas

• Projektas geriau kontroliuojamas; didesnis patikimumas

• Geresni santykiai su klientais ir aukštesnė personalo moralė

• Mažesnės programos išlaidos, didesnė pelno norma

• Trumpesnis projekto įgyvendinimo laikas

• Padeda tobulėti vadovams, nes darbas reikalauja didesnės atsakomybės

Trūkumai:

o Būtinas tam tikras valdymo žinių lygis:

o -verslo strategijos suvokimas ir sugebėjimas ją formuluoti;

o -bendrų (korporacinių) ir lokalinių tikslų suvokimas;

o -sugebėjimas suvokti ir rengti verslo planus pagal atskirus gaminius.

o Būtina aukšta dalykinio bendradarbiavimo kultūra, nes problemų sprendimas grindžiamas kolektyviniu (demokratiniu) pradu

o Turi būti maždaug vienodo statuso

nariai, kad nebūtų ,,vieno aktoriaus teatro”

o Sudėtingesnės vidaus operacijos

o Menkiau panaudojamas personalas

o Sudėtingiau vadovauti, gali atsirasti prieštaravimų bendrovės politikai

o Funkcinės grupės gali pradėti ignoruoti savo darbą, viską palikdamos projekto organizatoriams

– Dažnai perskirstant darbuotojus iš vieno projekto į kitą trukdoma tobulėti naujiems darbuotojams

Naujos organizacijos kūrimo etapai:

1. Suformuoti organizacijos tikslus ir strategiją;

2. Išskaidyti tikslą į žemesnio lygio tikslus;

3. Nustatyti valdymo funkcijas, reikalingas tikslui pasiekti;

4. Nustatyti aruotojų skaičių, reikalingų funkcijoms atlikti;

5. Sujungti darbuotojus i struktūrinius padalinius,

6. Nustatyti ryšius ir atsakomybę tarp skyrių;

7. Paskirstyti teises ir pareigas;

8. Sudaryti įmonės struktūrinę organizaciją;

Vadovavimas- tai žmonių nukreipimas ir jų motyvavimas ssiekti tam tikro tikslo laikantis atitinkamo vadovavimo stiliaus, naudojan įvairias poveikio formas, valdymo bdus ir metodus.

Valdžia- organizacine prasme , tai galia paveikti žmonių veiklą ir elgesį norima linkme( galios forma dažnai naudojama plačiai nusakyti žmonių sugebėjimą.)

Valdžios tipai:

1. Formali arba teisėta valdžia;

2. Asmeninė arba pavyzdžio valdžia ( autoritetas);

3. Valdžia pagrįsta atlygiu;

4. Valdžia pagrįsta prievarta;

Valdymo stilius- tai žmonių santykių visuma įstaigoje ar įmonėje, jį formuoja vadovo vertybių sistema, pavaldinio lūkesčiai ir esama situacija.

Pagrindiniai valdymo stiliai:

1. Autoritarinis;

2. Demokratinis;

3. Liberalusis;

Pagrindinių valdymo stilių privalumai ir trūkumai:

Valdymo stilius Privalumai Trūkumai

Autoritarinis 1. Užtikrina operatyvų problemų sprendimą, valdymo vienovę iir veiksmų koordinavimą.

2. Autokratiniam vadovui būdinga energija, greita reakcija, sumanumas, darbštumas, sugebėjimas organizuoti savo ir pavaldinių darbą. 3. Toks vadovavimas dažnai sąlygoja kolektyvo susiskaidymą, nepasitikėjimą vienas kitu ir tai sąlygoja įtemptą darbą.

4. Pavaldinių pasyvumas bei formalaus požiūrio į darbą susiformavimas.

Demokratinis 1. Pripažindamas teisę spręsti patiems, vadovas ddarbuotojams suteikia galimybę tiksliau suvokti darbo ar sprendimų klausimų esmę, panaudoti savo intelektualinį ir profesinį potencialą bei suteikia galimybę tobulėti.

2. Kolektyve viešpatauja sveika ir darbinga atmosfera, tarp darbuotojų susiklosto draugiški santykiai.

3. Už darbuotojo iniciatyvą, teigiamus darbo rezultatus negailima teigiamo įvertinimo ir pagyrimo. 4. Kadangi dauguma problemų sprendžiama kolegaliai, gali nukentėti sprendimų efektyvumas.

5. Vadovas gali išvengti atsakomybės ir užkrauti ją kolektyvui, nes sprendimas buvo priimtas kolegaliai.

Liberalusis 1. Palieka teisę ir visišką laisvę patiems darbuotojams priimti sprendimus, darbuotojai gali panaudoti savo profesinius ir kūrybinius sugebėjimus.

2. Su darbuotojais vadovas elgiasi mandagiai, geranoriškai ir taktiškai. 3. Radikaliai ką nors keisti nesugeba, nėra reiklus ir nesugeba apginti savo nuomonės.

4. Neturi polinkio į organizacinį darbą, silpnai valdo ir kontroliuoja.

X ir Y TEORIJŲ PAGRINDINIAI TEIGINIAI

X teorijos teiginiai Y teorijos teiginiai

1. Žmogui būdingas įgimtas nenoras dirbti ir jis vengs darbo vvisomis išgalėmis. 1. Tipiškas individas nejaučia priešiškumo darbui.

2. Žmonės nuolat turi būti verčiami dirbti, kontroliuojami, vadovaujami ir baudžiami. 2. Išorinė kontrolė ir bausmės grėsmė nėra vienintelės priemonės, užtikrinančios darbuotojų pastangas siekti organizacijos tikslų.

3. Tipiškas individas yra linkęs būti nukreipiamas į veiklą, stengiasi išvengti atsakomybės ir pirmiausiai nori saugumo. 3. Darbuotojų pastangos darbe yra tiesiogiai proporcingos laukiamam apdovanojimui, pasitenkinimo savimi mastui.

4. Normaliomis sąlygomis individas išmoksta ne tik imtis atsakomybės, bet ir jos siekti.

5. Noras pasitelkti darbe išradingumą, vaizduotę bei sugebėjimus yra plačiai paplitęs tarp žžmonių.

Darbo motyvacija yra iš sąmoningų ir nesąmoningų jėgų kylanti energija, kuri sąlygoja darbuotojo elgesį darbe, orientaciją ir pokyčius.

Darbuotojų motyvavimas – tai poveikis darbuotojui, nukreipimas norima linkme, taikant įvairius motyvavimo metodus ir priemones

Kontrolė- tai organizacijos veiklos reguliavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Kontrolė- tai procesas užtikrinantis realios ir planuotos veiklos atitikimą.

Ūkyje taikoma trijų lygių kontrolės sistema:

Vidinė kontrolė- ją atlieka vadovai, o didesnėse įmonėse įkuriamos vidinės kontrolės tarnybos.

Išorinė kontrolė- ją atlieka nepriklausomos audito įmonės, pagal su organizacijomis sudarytas sutartis. Visos audito įmonės arba nepriklausomi auditoriai savo darbe turi vadovautis tarptautiniai ir nacionaliniais audito standartais.

Valstybės kontrolė- tai seimo , vyriausybės, ministerijos, valstybinių įstaigų ir organizacijų finansinės ūkinės veiklos kontrolė ( Valstybinė mokesčių inspekcija).

Kontrolės proceso etapai:

• Standarto nustatymas;

• Veiklos įvertinimas;

• Veiklos ir standarto palyginimas;

• Reikiamo veiksmo priėmimas;

Veiksmai priimami po galutinės kontrolės:

• Status quo išlaikymas;

• Nukrypimų ištaisymas;

• Standartų pakeitimas;

Galutinėskontrolė atlieka dvi svarbiausias funkcijas:

1. Suteikia informacijos, kuri bus reikalinga vėliau atliekant panašius darbus ir paslaugas;

2. Padeda gerinti motyvavimą;

Kontrolė efektyvi tada , kai ji ekonomiška , paprasta, lanksti ir savalaikiška.