vadyba ir valdymas
1. Vadybos samprata ir esmė
Tik gimęs žmogus iš karto patenka į organizaciją – šeimą. Toliau – visas žmogaus gyvenimas – kelionė per įvairiausias organizacijas: vaikų darželio grupė, mokyklos klasė, sporto ar kito laisvalaikio pomėgio būrelis, organizacija, sudaranti materialines gyvenimo sąlygas – darbovietė, paskui savo šeima, politinė partija, klubas ar draugija pagal interesus ir kitokios bendrijos, kurioms žmogus priklauso tėvų valia, arba jau pats sąmoningai apsisprendęs. Organizacijos sukuria visiškai naujo pobūdžio darbą – visi nariai turi siekti bendro tikslo. Taigi žmogaus eelgesys nukreipiamas tokia kryptimi, kurios savarankiškai, savo valia organizacijos narys nesirinktų. Šis darbas vadinamas vadyba. Kadangi kiekvienas žmogus per visą gyvenimą didžiąją laiko dalį praleidžia organizacijose, jam tiesiog būtina suvokti tiek organizacijų gyvavimo pagrindinius reiškinius, tiek vadybos darbo esminius bruožus. Tik tada žmogus galės gauti didžiausią naudą iš tos organizacijos. Taigi organizacijų gyvavimo ir vadybos pagrindų suvokimas šiais laikais tampa vienu iš svarbiausių prasmingo ir laimingo
kiekvieno žmogaus gyvenimo laidų.
Vadybos mokslas atsirado tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje, jos moksliniai pagrindai dar
nėra labai ppaplitę visuomenėje. Todėl tiek įvairiausios organizacijos – nuo šeimos, verslo įmonės
iki valstybės, – tiek pavieniai asmenys negali rezultatyviai ir prasmingai veikti.
Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas –
vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas
socialinėse oorganizacijose.
Pagrindinės vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos arba paslaugų
valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis
funkcionuojant rinkos sąlygomis yra visuotinės kokybės problema. Visuotinės kokybės
kategorija reiškia, kad visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos
metodai yra palyginimas, analizė, sintezė, matematiniai metodai ir kt.
Organizacija .Valdymo procesas
Organizacija: du ar daugiau žmonių, kartu dirbančių tam tikroje struktūroje, kad
pasiektų tikslą ar tam tikrų tikslų visumą.
Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos ir aptarnavimo. Jų
priklausomybė įvairi. Jos gali būti valstybinės, akcinės, privačios, individualios ir kt.
Tikslas: būsena, kurią organizacija stengiasi pasiekti; organizacijos dažnai kelia daugiau
nei vieną tikslą; tikslai – baziniai organizacijų elementai.
Tikslai gali būti įvairūs.
Visos organizacijos savo tikslams siekti sukuria tam tikrą programą ar tvarką, t.y. planą,
neturėdama veiklos plano, jokia organizacija nnegalėtų efektyviai veikti.
Organizacijos turi įsigyti ir paskirstyti išteklius šiems tikslams įgyvendinti. Jos taip pat
priklauso nuo kitų organizacijų, iš kurių gauna tam tikrus išteklius.
Valdymas: organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas ir
kontrolė; visų organizacijos išteklių panaudojimas iškeltiems organizacijos tikslams siekti.
Valdymas – sąmoningas ir nuolatinis organizacijos „formos palaikymas“. Visos
organizacijos turi asmenis, atsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai – treneriai,
dirigentai ar pardavimo skyriaus vadovai. Vienoje organizacijoje jie matomi geriau, kitoje
blogiau, tačiau nevykusiai valdoma organizacija gali visai žlugti.
Vadovas: asmuo, atsakingas už ttai, kad pastangos būtų nukreiptos organizacijos tikslams
siekti.
Pasaulyje visu, kur yra organizacijų, jas bei jų valdymą reikia studijuoti dėl trijų
priežasčių. Bet kuriuo atveju – tiek praeityje, tiek ir dabartyje ar ateityje – žmonių, sudarančių
organizaciją, kuriai vadovauja vadovai, rezultatai gali turėti toli siekiančių pasekmių.
Pirmiausia, viso pasaulio organizacijos daug prisideda prie dabartinio žmonių gyvenimo
lygio standartų. Kasdien organizacijos mus aprūpina maistu, pastoge, rengia, teikia medicinos ir
ryšių paslaugas, linksmina ir duoda darbo. Pavyzdžiui, Raudonasis Kryžius – organizacija, labai
sutelkta į dabartį, kadangi gelbsti konkrečioms žmonių grupėms, kai to reikia.
Antra, organizacijos kuria trokštamą ateitį ir padeda žmonėms tai daryti. Nauji gaminiai
ir nauji darbo metodai sukuriami kaip kūrybiškų žmonių bendro darbo organizacijose rezultatas.
Organizacijos daro teigiamą arba neigiamą poveikį mūsų gamtai, ligų profilaktikai bei gydymui,
taikai Žemėje.
Trečia, organizacijos padeda žmonėms neprarasti ryšio su praeitimi. Organizacijas galima
vertinti kaip žmonių tarpusavio santykių modelius. Kiekviena darbo diena praturtina
organizacijos ir mūsų pačių istoriją. Dažnai save apibrėžiame organizacijų, kuriose dirbome,
terminais. Nesvarbu, ar tai buvo mokykla, sporto komanda, politinė grupė, ar firma. Be to,
organizacijos dokumentuose fiksuoja savo istoriją, ją vertina ir išlaiko mūsų atmintyje gyvas
tradicijas. Labai dažnai apie praeitį sužinome iš organizacijų istorijos ir dokumentų.
VALDYMO YPATUMAI LAIKO BEI ŽMONIŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ASPEKTU
Valdymas ypač susijęs su laiko ir organizacijose susiklostančių žmonių tarpusavio
santykių klausimais. Požiūris į laiką organizacijose yyra toks:
1. Valdymas – pastangos sukurti trokštamą ateitį, paisant praeities ir dabarties.
2. Valdymas atitinka ir atspindi tam tikrą istorinį laikotarpį.
3. Valdymas – praktika, kurios pasekmės bei poveikis pasireiškia po tam tikro laiko.
Žmonių tarpusavio santykių svarbą rodo tai:
1. Vadovų veiksmai bendraujant su kitais žmonėmis yra tarsi dviejų krypčių judėjimas
gatvėje; abi pusės veikia viena kitą.
2. Vadovų veiksmai bendraujant su kitais žmonėmis gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą
įtaką.
3. Vadovai žongliruoja daugialypiais vienu metu susiklostančiais santykiais.
Jei vadovai gerai dirba savo darbą, visai tikėtina, kad organizacija tikslus pasieks.
Valdymo rezultatyvumas: kriterijus, rodantis, kaip efektyviai ir efektingai dirba
vadovas, kaip gerai jis ar ji nustato ir įgyvendina atitinkamus tikslus.
Organizacijos rezultatyvumas: kriterijus, rodantis kokia efektyvi ir efektinga yra
organizacija – kaip gerai ji pasiekia atitinkamus tikslus.
Efektyvumas: sugebėjimas sunaudoti mažiausiai išteklių siekiant organizacijos tikslų:
„teisingai daryti dalykus“.
Efektingumas: sugebėjimas nustatyti tinkamus tikslus: „daryti teisingus dalykus“.
VALDYMO PROCESAS
Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias
vadovo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Nors iki dabar
šis požiūris buvo kruopščiai tyrinėjamas ir kritikuojamas, jis vis dar visuotinai naudotinas. Todėl
galime sakyti, kad valdymas – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo,
vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas siekiant
organizacijos užsibrėžtų tikslų.
Procesas – tai sisteminė veiklos atlikimo tvarka. Mes kalbame apie valdymą kaip apie
procesą siekdami pabrėžti, jjog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, imasi tam tikrų
tarpusavyje susijusių veiksmų, kad įgyvendintų norimus tikslus. Taigi toliau trumpai
apibūdinsime keturias pagrindines valdymo veiklas ir jų ryšį su laiku bei žmonių santykiais.
ORGANIZAVIMAS
Organizavimas: dviejų ar daugiau žmonių įtraukimas dirbti kartu tam tikroje struktūroje,
siekiant konkretaus tikslo ar tikslų visumos.
Organizavimas – toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų
suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organizacijos tikslus.
Skirtingi tikslai reikalauja skirtingų struktūrų. Pavyzdžiui, kompiuteriams programinę
įrangą kuriančios kompanijos struktūra turi skirtis nuo kompanijos, gaminančios džinsus,
struktūros. Standartinio produkto, pavyzdžiui, džinsų, gamybai reikalingi kvalifikuoti konvejerio
darbininkai, o norint sukurti tam tikrą programinės įrangos gaminį, reikia organizuoti specialistų
komandą, susidedančią iš sistemotechnikų, programuotojų ir pan. Nors šie specialistai turi
efektingai bendradarbiauti, jų darbo negalima organizuoti kaip konvejerio darbininkų. Todėl
vadovai turi derinti organizacijos struktūrą prie jos tikslų ir išteklių. Šis procesas vadinamas
organizaciniu projektavimu.
Organizacinei veiklai svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas. Organizuojant susidaro
organizacijos santykių struktūra ir būtent per šiuos struktūrinius santykius bus siekiama ateities
planų. Kitas santykių, kaip organizavimo dalies, aspektas – ieškoti naujų žmonių, kurie įsitrauktų
į santykių struktūrą. Ši paieška vadinama organizacijos aprūpinimu žmonių ištekliais.
4. Organizacija ir aplinka
Norėdami suprasti organizacijos aplinkas, turime pasinaudoti kai kuriomis sistemų
teorijos sąvokomis.
Išorinė aplinka: visi elementai už organizacijos ribų svarbūs jos veiklai; įeina tiesioginio bei netiesioginio poveikio
elementai.
Organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus, darbo jėgą,
energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus
(išėjimus).
Ištekliai (įėjimai): aplinkos ištekliai, tokie kaip žaliavos ir darbo jėga, galintys patekti į
bet kurią organizacinę sistemą.
Rezultatai (išėjimai): transformuoti ištekliai, grąžinti į išorinę aplinką kaip produktai ar
paslaugos.
Tiesioginio poveikio elementai: aplinkos elementai, darantys tiesioginę įtaką
organizacijos veiklai.
Netiesioginio poveikio elementai: išorinės aplinkos elementai, darantys poveikį
klimatui, kuriame veikia organizacijos; tiesioginio poveikio organizacijai jie nedaro.
Įtaką darantys asmenys: grupės ar individai, kuriuos tiesiogiai aar netiesiogiai veikia tai,
kaip organizacija suvokia savo tikslus.
Išoriniai įtaką darantys asmenys: grupės ar individai organizacijos išorinėje aplinkoje,
darantys poveikį jos veiklai.
Vidiniai įtaką darantys asmenys: grupės ar asmenys, kurie, griežtai tariant, nepriklauso
organizacijos išorinei aplinkai (pavyzdžiui, darbuotojai), bet jiems vadovai atsako.
8.Organizavimas
8.1 STRUKTŪRŲ FORMAVIMAS
8.1.1 Individualios darbo vietos organizavimas
Kiekviena organizacinė struktūra susideda iš didesnio ar mažesnio individualių darbo
vietų (IDV) skaičiaus, todėl ji yra pagrindinė organizacijos ląstelė. Jeigu IDV (pareigybė) yra
tinkamai suformuota, tai visi valdymo procesai gali vykti sklandžiai, nes organizacijoje nėra
tokios informacijos ar užduočių, kurie ““nepereitų” per darbo vietą.
Darbo vietos būna dviejų rūšių – vykdytojų ir vadovų. Pradėsime nuo paprastesnės, t.y.
vykdytojo, darbo vietos. Vykdytoju laikomas tas darbuotojas, kuris neturi nė vieno pavaldinio.
Vykdytojo individualios darbo vietos statusas. Individuali darbo vieta jungia tris
elementus (8.1 pav.):
1. Užduotis, kurioms sspręsti yra sukurta darbo vieta ir kurias atlikti yra pasamdyto
darbuotojo pareiga. Jos paaiškina, kodėl yra šis darbas, kokie veiklos tikslai, ką privalo
atlikti darbuotojas, kad jie būtų pasiekti.
2. Darbuotojo teises ir įgaliojimus veikti, taip pat teisę apsirūpinti reikalinga informacija ir
naudotis techninėmis priemonėmis.
3. Atsakomybę už užduočių atlikimą ir teisių bei įgaliojimų panaudojimą.
Pridursime, jog vadovai yra atsakingi už tai, kad būtų atlyginta už atliktą darbą bei
taikomos sankcijos už jų nevykdymą.
Visi trys elementai yra vienodai svarbūs ir turi harmoningai derintis. Bent vieno
nebuvimas ar nepakankamas apibrėžimas sutrikdo normalų darbą. Vadovas privalo atsiminti
IDV elementų svarbą. Daug įstaigų blogai veikia dėlto, kad jose niekas tiksliai nežino, ką gali ir
už ką atsako.
Antreprenerinė organizacija. Tai paprastos struktūros, nedidelės organizacijos, kurių
lyderiai sprendžia visus esminius jos veiklos klausimus. Organizacijos pagrindiniai bruožai
pateikti 88.1 lentelėje.
Antreprenerinės organizacijos bruožai
SAVYBĖS
YPATUMAI
Struktūra
Paprasta, neformalizuota, lanksti, hierarchinė linija, neryški, pagalbinės
tarnybos dažniausiai nesuformuotos. Veiklą koordinuoja įmonės vadovas,
būdingas tiesioginis vadovavimas
Aplinka ir veiklos
sąlygos
(aplinkybės)
Aplinka paprasta, nekintama ar dinamiška.
Lyderystė stipri, kartais charizmatiška ar savikritiška.
Įmonės įkūrimo stadija, pokrizinė situacija, veiklos krypties keitimas.
Būdinga individualioms ir smulkioms įmonėms.
Strategija
Vyrauja ateities vizija, diskutuojama vadovo grupėje, greitai keičiama.
Organizacija lengvai pasiduoda vadovo nuomonei tam tikrose jo
kontroliuojamose srityse.
Privalumai ir
trūkumai
Dinamiška, gerai prisitaikanti, tačiau ir greit pažeidžiama, ribotos veiklos
plėtros galimybės.
Antreprenerinės organizacijos – tai pradinė stadija įmonės gyvavimo, jei įmonės veikla
plečiasi, tai ji dažnai tampa mechaninės sstruktūros organizacija.
Mechaninės organizacijos. Tokių organizacijų yra bene daugiausia. Čia veiklos procesai
yra jau nusistovėję, taisyklės seniai ir gerai žinomos daugumai (pavyzdžiui, mokykla, paštas,
karinis dalinys ar vidutinio dydžio siuvimo įmonė). Organizacijos savybės apibendrintos 8.2
lentelėje:
Mechaninės organizacijos bruožai
SAVYBĖS
Struktūra
YPATUMAI
Centralizuota biurokratija
Procedūros formalizuotos, darbai specializuoti, padaliniai jungia artimo
pobūdžio darbo vietas, ryškus funkcinis darbo pasidalijimas, ryški
hierarchija.
Technostruktūra rengia veiklos standartus ir yra atskirta nuo linijinės
hierarchijos.
Linijinė hierarchija gerai išplėtota.
Techninis aprūpinimas gerai išvystytas ir užtikrina patikimą organizacijos veiklą.
Aplinka ir veiklos
sąlygos
(aplinkybės)
Aplinka stabili. Seniai veikiančios vidutinės ir didelės organizacijos.
Gamybos procesai mechanizuoti ir standartizuoti.
Paplitusi išorinė kontrolė. Vidinė kontrolė išplėtota.
Organizacijos struktūros iš esmės panašios, nes turi analogiškus funkcinius
padalinius (personalo, apskaitos ir finansų, kokybės kontrolės,
informacinių sistemų, darbo saugos ir pan.). Skiriasi tik linijinės hierarchijos, nes jas lemia technologiniai procesai.
Strategija
Paplitęs planavimo procesas, kuris iš esmės yra strateginis programavimas.
Juntamas stiprus vidinis pasipriešinimas pokyčiams, todėl reikalinga
(galima) transformacija į novatorišką ar antreprenerinę organizaciją, kad
būtų galima plėtra.
Dažniausiai yra tik kiekybiniai pokyčiai. Ilgus stabilumo periodus keičia revoliucinės permainos.
Privalumai ir
trūkumai
Efektyvi, stabili, gerai suderinta padalinių veikla. Polinkis viską
kontroliuoti gali sukelti įtampą vykdytojų lygmenyje ir koordinavimo
problemų linijinėje hierarchijoje bei adaptacijos prie strateginėje viršūnėje besikeičiančios situacijos problemų.
Mechaninės struktūros organizacijos gerai veikia nesikeičiančioje aplinkoje. Tai didelių
ir efektyvių masinę ir pigią produkciją gaminančių įmonių struktūros.
Diversifikuota organizacija. Mechaninės struktūros paplito pasaulyje, o plečiantis jų
veiklai tiek šalies viduje, tek užsienyje aatsirado diversifikuotos struktūros organizacijų. Jų bruožai aptarti 8.3 lentelėje:
Diversifikuotos organizacijos bruožai
SAVYBĖS
YPATUMAI
Struktūra
Diversifikacija pagrįsta rinkų vieta, kiekvienas finalas yra autonomiškas.
Autonomija pasireiškia operatyviojoje veikloje, kontrolė atliekama remiantis pagrindiniais finansiniais rodikliais. Finalai turi mechaninę struktūrą.
Aplinka ir veiklos Sąlygos (aplinkybės) Rinkos diversifikuotos (įvairios prekės ir paslaugos), tarpinių produktų gamybai ir prekybai jais kuriamos atskiros organizacijos, pavaldžios centrui. Būdinga didelėms ir senoms (žinomoms) organizacijoms, tiek komercinėms, tiek kitoms (pavyzdžiui, universitetams).
Strategija Centrinė būstinė apibrėžia strategiją, nustato pagrindines alternatyvas; filialai kuria savas strategijas.
Privalumai ir trūkumai Geriau sprendžiamos aprūpinimo (logistikos) problemos, finansiniais ištekliais apsirūpinama juos sukaupiant ir paskirstat pagal poreikius. Inovacijos plinta lėtai, nes diversifikacija brangiai kainuoja. Kontrolė pagal pagrindinius rodiklius (jei jie pasiekiami, vykdomi) neskatina veikti geriau. Nesprendžiamos vietinės socialinės problemos.
Diversifikuotos struktūros praktiškai įgyvendina monopoliją, todėl priklausomai nuo teisinių aktų gali dirbtinai skilti į savarankiškas įmones.
Profesionali organizacija. Organizacija gali būti biurokratiška, nebūdama tuo pat metu centralizuota. Tai atsitinka tais atvejais, aki darbas yra sudėtingas ir reikia aukštos kvalifikacijos specialistų. Savotiška darbų standartizacija pasiekiama keliant vienodus kvalifikacinius reikalavimus jos darbuotojams. Tokias struktūras galime rasti universitetuose, II ir III lygio ligoninėse, audito ar konsultacijų firmose. Visos jos teikia vartotojams gana standartizuotus produktus. Profesinė organizacija koordinuoja savo veiklą per vienodus kvalifikacinius reikalavimus, kurie pasiekiami per vienodą parengimo sistemą ir specialistų socializaciją organizacijoje. Specialistai ttiesiogiai bendrauja su savo klientais (pavyzdžiui, gydytojas su savo ligoniais, o auditorius su firmos užsakovo personalu). Profesionalios organizacijos pagrindiniai bruožai pateikti 8.4 lentelėje:
Profesionalios organizacijos bruožai
SAVYBĖS YPATUMAI
Struktūra Biurokratinė, decentralizuota, priklauso nuo kvalifikacinių reikalavimų daugeliui specialistų.
Organizacijos viduje sukuriami padaliniai, galintys veikti autonomiškai; technostruktūra ir hierarchinė linija išvystytos tik tiek, kiek reikia padalinių autonomiškumui užtikrinti. Kontrolė apima visas sritis, tačiau yra paviršutiniška.
Aplinka ir veiklos sąlygos (aplinkybės) Aplinka kompleksiška ir stabili.
Techninė sistema nesudėtinga. Daug organizacijų veikia paslaugų srityje.
Strategija Daug atskirų segmentų strategijų, turinčių panašius tikslus. Strategijas specialistai rengia kolektyviai, tačiau kai kuriems strateginiams sprendimams reikalingas strateginės viršūnės leidimas. Bendrieji organizacijos strateginiai tikslai pastovūs, tačiau padalinių uždaviniai nuolat kinta.
Privalumai ir
trūkumai
Būdingi demokratijai ir autonomijai.
Padalinių veiklos koordinavimo problemos, prastas profesinių pajėgumų panaudojimas, nenoras keistis.
Problemos nagrinėjamos viešai, sprendžiamos lėtai. Problemos dirbtinai pasunkėja, jei specialistai susivienija veikti išvien gindami savo profesijos interesus.
Profesionalioje organizacijoje svarbiausia nustatyti specialisto kompetenciją. Įvairios
kontrolės formos ir taisyklės čia menkai padeda (pavyzdžiui, jei dėstytojas yra tinginys ar
mokslininkas neturi pedagoginio talento). Antra problema yra ta, kad dažnai savo sritį
specialistas laiko visų svarbiausia ir galinčia išspręsti visas vartotojo problemas (pavyzdžiui,
paklauskime matematiko, ar yra kas svarbiau už matematiką?). Jiems kolegų ir organizacijos
problemos nėra svarbios.
Novatoriška organizacija. Tai atskira organizacijos konfigūracija. Struktūroje nėra
ryškios technostruktūros nei ryškių pagalbinių tarnybų. Specialistai skirstomi į padalinius pagal
vykdomus projektus. Padalinių
viduje yra suburti tiek hierarchinės linijos, tiek funkcinių
padalinių, tiek kitų specializuotų padalinių atstovai. Tai, galima sakyti, yra matricinės struktūros
organizacijos. Naujovėms diegti reikia atsisakyti įprastinių struktūrų, kurti lanksčias kintamas
struktūras. Antreprenerinės organizacijos irgi turi lanksčią struktūrą ir būna imlios paprastoms
naujovėms. Novatoriškos organizacijos kuria techniškai sudėtingus produktus. Tokių organizacijų bruožai apibendrinti 8.5 lentelėje:
Novatoriškos organizacijos bruožai
SAVYBĖS YPATUMAI
Struktūra Organiška, decentralizuota.
Padaliniai sudaryti iš įvairių sričių specialistų ir vadovų, kad sukurtų naujus produktus.
Koordinuojama per tam tikrą ryšių personalą, vadovus “integratorius” ir matricines struktūras.
Aplinka ir veiklos sąlygos (aplinkybės) Sudėtinga ir dinamiška aaplinka, kurioje kuriamos naujausios technologijos ir labai sudėtingi produktai; produktai dažnai keičiasi dėl stiprios konkurencijos, kartais įgyvendinami labai dideli projektai.
Tai jaunos organizacijos, ilgainiui subiurokratėjančios.
Strategija Paremta patirtimi. Atsiranda žemutiniuose hierarchijos lygiuose; strateginė viršūnė ją tik formuoja.
Strategija kuriama atskiriems veiklos ciklams.
Privalumai ir trūkumai Daugiau demokratiška nei biurokratiška organizacija.
Labai tinka novatoriškiems projektams.
Rezultatai pasiekti reikia palyginti didelių išlaidų.
Pasibaigus projektams, dažnai kyla problemų dėl specialistų perkėlimo į kitus darbus.
Novatoriška organizacija sukurta spręsti neeilinius uždavinius, todėl prastai sprendžia
paprastas problemas. Tokia organizacija neefektyvi, nes specialistai apkrauti netolygiai, jų
atlyginimai yra ddideli, o tai brangiai kainuoja. Be to, daug kainuoja sprendimų priėmimas, nes jis
kolegialus ir ilgai trunka, kol pasiekiamas bendrasis sutarimas. Todėl norint, kad organizacija
būtų efektyvesnė, tenka ieškoti tam tinkamų jau anksčiau aptartų struktūrų formų.
Misionieriška organizacija. Misionieriška organizacija yra paremta ideologija.
H.Mintzbergas oorganizacijos kultūros sąvoką keičia į organizacijos ideologiją. Organizacijos
ideologija suprantama kaip tikėjimo ir vertybių sistema, kurią pripažįsta visi organizacijos nariai.
Tai leidžia vieną organizaciją atskirti nuo kitos. Ideologija vienija organizacijos narius, sukuria
bendrumo ir išskirtinumo pojūtį. Organizacijos ideologijos bruožai apibendrinti 8.6 lentelėje:
Organizacijos ideologijos bruožai
Įvairių vertybių ir tikėjimo sistema, suteikianti organizacijai savitumo.
Pripažįstama tokia ideologija, kokią skleidė jos charizmatinis lyderis; ji palaikoma per
tradicijas ir sakmes, sutvirtinama bendrais renginiais (apeigomis).
Ideologija gali pridengti kitas konfigūracijas: antreprenerišką, novatorišką, profesionalią ar
net mechaninę.
Kartais gali turėti savitą konfigūraciją.
Organizacija skelbia išskirtinę, aiškią ir įkvepiančią savo misiją.
Veikla koordinuojama per normas ir palaikoma narių atranka, jų socializacija ir indoktrinizacija (doktrinos išpažinimu).
Organizacija suskaidyta į daugelį mažų, turinčių autonomiją, bet griežtai per elgesio normas
kontroliuojamų grupių.
Organizacija gali turėti tris formas: reformatorišką (siekiančią pakeisti pasaulį tiesiogiai),
siekiančią paskatinti kitus ttinkamai elgtis, vienuolišką (siekiančią užsisklęsti nuo pasaulio).
Organizacijai gresia arba asimiliacija, arba užsidarymas (atsiribojimas).
Kartais ideologija naudojama tiktai tam tikram organizacijos įvaizdžiui sukurti (pavyzdžiui, McDonald greito maisto restoranai ar Izraelio kibucai).
Politiška organizacija. Politika visada buvo ir yra susijusi su valdžios siekimu.
Organizacijoje visada yra asmenų ir grupių, kurios siekia valdžios. Jei ta veikla prasideda ir
išryškėja, tai liudija, kad organizacija “serga”. Politiniai procesai organizacijoje gali arba
išugdyti imunitetą ir sustabdyti griovimo procesus, arba suardyti organizaciją. Politiškos
organizacijos bruožai apibendrinti 8.7 lentelėje:
Politiškos organizacijos bruožai
Atskiri asmenys ar jų ggrupės naudoja visas legalias ir nelegalias priemones valdžiai įgyti ir
išlaikyti. Tai sukelia organizacijoje konfliktų.
Pasireiškia įvairiais politiniais žaidimais greta teisėtos valdžios, jai oponuojant ar net ją pakeičiant.
Būdinga visų formų konfigūracijoms, rečiau įgyja savą konfigūraciją (organizacijos dalys siekia maksimalios autonomijos ar net nori atsiskirti).
Koordinacijos beveik nėra, ją pakeičia politiniai žaidimai.
Konfliktai įgauna įvairias formas: nuosaikūs ir intensyvūs, riboti ir apimantys visus, nuolatiniai ir trumpalaikiai. Viena forma keičia kitą. Priklausomai nuo jų pobūdžio organizacija gali būti keturių formų:
konfrontuojanti – kai konfliktas būna intensyvus, ribotas ir trumpalaikis; šlubo aljanso – kai konfliktas būna nuosaikus, ribotas ir nuolatinis; politizuota – kai konfliktas nuosaikus, apimantis visus ir nuolatinis; kovos arenos – kai konfliktas nuolatinis, apimantis visus ir trumpalaikis.
Per gyvavimo ciklą organizacijos formos keičiasi – nuo konflikto atsiradimo per jo plėtrą iki pabaigos.
Politika organizacijoje gali padėti atlikti būtinus pokyčius arba ją suardyti.
Konfliktų organizacijoje negalima išspręsti vieną kartą ir visiems laikams. Kiekvienoje, net ir stabiliausioje, organizacijoje vieną dieną gali kilti konfliktų. Politika organizacijoje sunaudoja daug jos išteklių, kurie galėtų būti panaudoti kitiems organizacijos tikslams pasiekti.
Politika kartais naudojama atgyvenusioms valdymo formoms palaikyti ar joms pakeisti, kai yra jėgų, kurios stengiasi įvairiomis nelegaliomis priemonėmis sukliudyti pokyčius.
Vadyba / James A.F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr. – Kaunas ,2001
Bagdonas E., BBagdonienė L. Administravimo principai. Kaunas : Technologija, 2000
Butkus F.S. Organizacijos ir vadyba. Vilnius : Alma litttera, 1996
Organizacijų tobulinimo vadyba / A. Seilius. – Klaipėda, 1998
Visuotinės kokybės vadyba : (teorinis požiūris) : monografija pagal vadybos programos kursą /
Casimir C. Barczyk. – Vilnius, 1999
Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba : mokomoji knyga / Lukaševičius K., Martinkus B. – Kaunas,
2000
Inovacijų vadyba : naujas produktas – nuo idėjos iki vartotojo : mokymo priemonė studentams /
Vijeikienė B., Vijeikis J. – Vilnius, 2000
Veiklos vadyba : teorija ir praktika : [monografija] / Markštutis A. – Vilnius, 1999
Komercijos vadyba : veiksmų teisinės ir organizacinės prielaidos bei sąsajos / Balkevičius V. –
Vilnius, 2000
Prekių kokybės vadyba : mokymo priemonė / Vilkelis M.R. – Vilnius, 2000
Vadybos pagrindai : metodinė medžiaga / Trasauskas E. – Vilnius, 2002
Įmonės personalui tenka atlikti daug įvairių vadybos funkcijų, specializuotų darbų arba veiksmų. Vadybos procesas išskaidomas į specializuotas funkcijas priskiriant atskiras darbų rūšis tam tikriems vykdytojams, tai vadybos procesui suteikia tam tikrą vardą, organizuotumą, o tai savo ruožtu įgalina profesionaliau atlikti pačia vadybos veiklą. Funkcija yra viena pagrindinių vadybos proceso sąvokų, joje integruojasi vadybos principai, jos metodai ir galiausiai pats vadybos proceso turinys. Bendros funkcijos yra šios:
1. planavimas ir sprendimų priėmimas
2. organizavimas
3. kontrolė
4. vadovavimas
Organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. ŠŠiuo atveju organizavimo sąvoka suprantama kaip įrankis, priemonė tikslui pasiekti. Vadybos organizavimą sudaro:
1. diferencijavimas, kurio metu visi pagrindiniai uždaviniai yra skaidomi į dalinius uždavinius ir kiekvieno vykdymui numatomi vykdytojai ir ištekliai
2. koordinavimo, kurio metu atskirų uždavinių vykdymas jungiamas į vieną krytingai veikiančia sistema
Taigi diferencijavimas ir koordinavimas yra dvi to pačio proceso dalys. Bet kurio proceso valdymo sėkmė galiausiai priklauso nuo laiku atliktos kontrolės.
