vandens pauksciai

Savitas ir dosnus Lietuvos gamtos grožis.Palyginti nedidelėje mūsų respublikos teritorijoje sutelpa tiek daug margaspalvės ir daugialypės gamtos įvairovės.

Paukščiai- vieni iš ryškiausių gyvūnijos pasaulio atstovų. Jų gebėjimas skristi, plunksnų spalvingumas, savitas gyvenimo būdas nuo seno traukia žmogaus dėmesį. Kai matai valstybių sienas kertančius plunksnuotų keliautojų būrius, girdi saulės atokaitoj čiulbantį giesmininką, ir pasakymas ,,laisvas kaip paukštis“ užgauna kiekvieno jautriausias sielos stygas.Pavasarėjant labiausiai pasigendame paukščių, jų giesmės. Parskridę iš šiltųjų kraštų, jie trenkasi į savo pamėgtas vietas: miškus, laukus, prie upių ir eežerų.

Vandens paukščiai – tai sąlyginis terminas. Tai grupė paukščių, kurių gyvenimas daugiau ar mažiau susijęs su vandeniu.Pavyzdžiui, jūrinis erelis, erelis žuvininkas ar juodasis peslys tiesiogiai nėra vandens paukščiai, tačiau vanduo tai pagrindinis jų maisto šaltinis. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus paukščius, ypač tilvikinius, tačiau jiems labiau tiktų terminas ,,pelkių paukščiai“. Vandens telkinių pakrantėse aptinkama ir daugiau žvirblinių būrio paukščių, didelės dalies jų(kai kurių rūšių nendrinukai, krakšlių, ūsuotųjų zylių ir kt.) kitus net neaptiksi.Dar kiti paukščiai taip ggerai prisitaikę plaukioti, nardyti ar maitintis vandenyje(narai, kragai), kad čia jie praleidžia visą gyvenimą; net krauna plūduriuojančius lizdus ir beveik niekada neišlipa ant žemės.

Vandens pakraščiuose ar salose perintys paukščiai

Juodakaklis naras . Tai retai perinti, traukianti, pajūryje žiemojanti rūšis. Žąsies ddydžio, grakštus,gana puošnus, nors ir nespalvingas paukštis.Patino ir patelės galva ir kaklo viršus pilki. Nugarinė pusė juoda, išmarginta didelėmis baltomis dėmėmis. Kūno šonai juodi, o pilvinė pusė balta. Jaunikliai panašūs į suaugusius žiemos apdaru. Išsirita apaugę tankiais trumpais pūkais, pilkos spalvos. Juodakaklis naras – Šiaurės paukštis.Lietuvoje peri tik pavienės poros, kiek dažniau aptinkamas pajūryje migracijų metu ir žiemą. Peri giliuose, didesniuose ir mažesniuose miškų ežeruose. Maitintis gali nuskristi iki 5-8 km. Aktyvus visą parą. Puikiai mato ir girdi. Nuo žemės pakilti negali. Iš vandens kyla sunkiai, įsibėgėjęs. Jo stichija – vanduo. Puikiai plaukioja, nardo. Tačiau atsitiktinai pakliuvęs ant žemės jis esti bejėgis – negali net paeiti. Lizdus krauna vandens telkinių pakraščiuose ar nedidelėse salelėse prie pat vandens – taip, kad kkilus pavojui galėtų greit pasislėpti vandenyje. Lizdas sukrautas iš vandens augalų, šalia augančių viksvų ir dumblo. Sudeda dažniausiai du gana stambius margus kiaušinius. Daugiausia narai minta įvairiomis žuvimis, pasigauna vėžiagyvių, moliuskų, kartais varlių ir dėlių.

Be juodakaklio, Lietuvoje migracijų metu aptinkamas ir rudakailis naras. O ledinis naras mūsų šalyje užregistruotas tik keletą kartų.

Kuoduotoji antis. Lietuvoje perinti rūšis. Vidutinio dydžio, juodos spalvos, šonai balti, nukaręs kuodukas. Patino galva, kaklas ir krūtinė juodi, violetinio atspalvio. Ant pakaušio – kuodas. Nugara juoda, sparnai ssu dėmelėmis. Pilvas ir šonai balti. Įsikuria vandens telkiniuose, kuriuose yra salų, gausu dugno augalijos, o pakraščiuose auga tankūs nendrynai.Peri augalijos sąžalynuose, plaukiojančiose salelėse, išplukusiose sąnašose.Nevengia ir žmogaus kaimynystės – įsikuria gyvenviečių vandens telkiniuose. Deda nuo 5 iki 18 kiaušinių. Kiaušiniai gana dideli, pilkšvi, tamsiai žalsvo atspalvio. Maitinasi daugiausia gyvulinės kilmės maistu: moliuskais, vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, mažomis žuvytėmis. Migracijų metu didžiuliai jų būriai susitelkia Kuršių mariose, Nemuno deltoje bei kai kuriuose didesniuose ežeruose. Žiemoti lieka pavieniai paukščiai ar nedideli jų būreliai.

Lietuvoje dar peri didžioji antis, urvinė antis, pilkoji antis, šaukštasnapė antis, rudagalvė antis. Kitos rūšys retesnės.arba tik praskrendančios.

Laukys. Šiek tiek mažesnis už didžiąją antį. Nuo kitų vandens paukščių skiriasi juoda spalva ir balta kakta. Apsistoja ir lizdus krauna negiliuose mūsų vandenyse, kuriuose gausu siauralapių bei plačialapių švendrų, nendrių, meldų, o tarp jų – nedideli atviro vandens plotai. Ypač mėgsta ežerų užtakius, upių deltas, vandens saugyklas, tvenkinius, nedideles pelkes, netgi raistus. Lizdus krauna virš vandens augalijos, dažniausiai švendrynų, nendrynų tankmėse. Deda 7 – 11 šviesiai rusvų su juodais taškeliais ir dėmelėmis kiaušinių, iš kurių išsirita ilgais juodais pūkeliais apaugę jaunikliai. Ypač spalvingos jų galvos ir, kaip rašė T. Ivanauskas, „.tokių keistų spalvų neturi nei vienas mūsų paukščių, ir tikrai atrodo, lyg ppaukščiukas būtų padažytas aliejiniais dažais“. Minta vandens augalais ir gyvūninės kilmės maistu – vabzdžiais, vėžiagyviais, moliuskais. Jaukus,gana dažnai stebimas atviruose vandens plotuose. Tai vienas iš labiausiai paplitusių vandens paukščių. Gausiai peri pietų Lietuvos ežeruose, Žuvinte,Nemuno deltoje, rytų Lietuvos ir kituose ežeruose. Rudeniop telkiasi į didesnius būrius. Lietuvoje žiemoti lieka tik pavieniai paukščiai ar nedideli jų būreliai.

Laukys – vienas svarbiausių mūsų vandens paukščių. Naudingas ir kaip medžioklės objektas. Noriai apsigyvena įvairiuose dirbtiniuose vandens telkiniuose, užželiančiuose ežeruose, prisitaiko prie sukultūrinto kraštovaizdžio.

Upinis kirlikas . Perinti, traukianti rūšis. Tai mažiausias sėjikinių šeimos paukštis, vieversio dydžio. Patino nugarinė pusė rusvai pilka. Kakta balta. Viršugalvio priekinė dalis juoda, kita – pilkai rusva. Smakras, kaklas ir visa pilvinė pusė baltos spalvos. Pagurklyje ryškiai juoda apykaklė. Patelė panaši į patiną, bet jos juoda apykaklė blankesnė. Gyvena jūrų smėlėtose bei akmenuotose pakrantėse ir salose, tolimoje šiaurėje tundrinių ežerų ir upių pakraščiuose. Lizdą įsiruošia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Tai duobutė, išklota akmenukais ar kriauklelėmis. Deda dažniausiai 4 melsvai pilkus, pilkai rudus arba gelsvus, gausiai išmargintus rusvai rudomis ir šviesiai pilkomis dėmelėmis kiaušinius. Manoma, jog Baltijos pajūryje išveda dvi vadas. Minta smulkiais bestuburiais, dažniausiai įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis.Aptinkamas Lietuvos pajūryje ( negausiai ) .Mielai apsigyvena upių ir ežerų pakrantėse, žuvininkystės ttvenkiniuose, karjeruose, net dirbamuose laukuose, dykvietėse. Ne kartą jų lizdų teko rasti Nemuno deltos apsemtose pievose ant žvyrkelių.

Nemuno deltoje bei pajūryje negausiai randamas perintis kiek stambesnis jūrinis kirlikas. Visoje Lietuvoje įprastas krantinis tilvikas.

Rudagalvis kiras. Perinti, traukianti, retkarčiais žiemojanti rūšis. Maždaug varnos dydžio. Šį gausiausią mūsų krašto kirą nesunku pažinti iš rudos galvos. Patino ir patelės kaklas, kūno priekinė dalis ir uodega balti. Nugara ir sparnai šviesiai pilki. Aptinkamas vidaus vandenyse, pelkėtose vietose. Labiausiai mėgsta seklius ežerus, tvenkinius. Lizdus krauna salose, pelkių kupstuose, raistų klampynuose. Jį visus metus pastebėsi prie vandens telkinių, miestuose, laukuose, net sąvartynuose. Gyvena didesnėmis ( net iki kelių tūkstančių porų ) ar mažesnėmis triukšmingomis kolonijomis ežerų, žuvininkystės tvenkinių, karjerų salose ar įvairių vandens augalų sąžalynuose. Jų kolonijose triukšmas nesiliauja net sutemus. Lizdai kartais būna visiškai šalia vienas kito. Lizduose dažniausiai dedama po tris kiaušinius. Minta vabzdžiais, varliagyviais, žuvimis, rečiau – smulkiais žinduoliais. Per pastaruosius tris dešimtmečius šių kirų gausėja nepaprastai sparčiai. Išsiplėtė arealas, išaugo kolonijos. Didžiausia kolonija įsikūrusi Žuvinto ežere. Naudingas. Sunaikina gausybę kenksmingų vabzdžių, jų lervų bei kitų žalingų žemės ūkiui bestuburių. Kirų kolonijose mėgsta perėti antys, kragai, laukiai. Čia saugomi ir jų lizdai.

Be rudagalvio kiro, mūsų šalyje dažniau ar rečiau aptinkama dar 12

kirų rūšių. Negausiai peri mažieji, paprastieji, sidabriniai kirai. Pats stambiausias ( žąsies dydžio ) – balnotasis kiras.

Upinė žuvėdra. Perinti, traukianti rūšis. Tai grakštus vandenų paukštis juodu lyg kepuraite uždengtu viršugalviu. Snapas raudonas juodu galiuku. Uodega iškirpta kaip kregždės. Strazdo dydžio. Gyvena didesnėmis ar mažesnėmis kolonijomis. Labiausiai mėgsta didesnes upes su lėkštais smėlėtais krantais ir seklumomis ir tokio pat pobūdžio ežerus nelabai gilius, bet su švariu, skaidriu vandeniu. Taip pat ežerų dumblėtas saleles, sangrūdas, esančias netoli pakraščių. Lizdus krauna smėlėtose uupių, ežerų, tvenkinių ar marių salose. Lizdas – žemėje iškapstyta duobutė, retkarčiais išklojama žolių stiebeliais. Didesnius lizdus krauna dumblėtose vietose. Dažniausiai deda 3, kartkartėmis 1, 2 ar 4 kiaušinius. Jų lizdų su kiaušiniais galima rasti jau nuo gegužės pradžios, o dar neskraidančių jauniklių – ir rugpjūčio viduryje. Minta smulkia žuvimi: aukšlėmis, smulkiomis raudėmis ir kuojomis arba kartuolėmis. Be to lesa daug vabzdžių. Upinių žuvėdrų lizdavietės negausios, todėl ši rūšis saugotina ir globotina.

Mūsų šalyje dar peri mažosios žuvėdros, aptinkamos poliarinės, rraibasnapės. Pati didžiausia stambiu raudonu snapu – plėšrioji žuvėdra.

Remeza. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Nedidelis paukštelis,šiek tiek mažesnis už naminį žvirblį. Ją nesunku pažinti iš rudos nugaros ir juodų dėmių galvoje prie akių. Įsikuria vandens telkinių pakrantėse, salose, augančiuose pavieniuose mmedeliuose. Ypač mėgsta krūmais apaugusius durpynų karjerus, žuvininkystės ūkių tvenkinius. Kartais lizdų aptinkama toli nuo vandenų. Patinėlis pradeda sukti lizdą vienas ir jei per kurį laiką neatsiranda „žmona“, skrenda į kitą vietą ir „stato“ naują būstą. Lizdą baigia sukti atsiradus patelei. O lizdelis tikrai dailus – uždaras maišelis su „rankove“ šone. Joks kitas mūsų sparnuotis tokio susisukti nemoka. Medžio šakos gale lizdą pina iš įvairių augalų plaušų bei pūkų. Lizdo teritorijoje suaugę paukščiai nuolat cypsi. Tad išgirdę jų balsą kiek paieškoję rasime ir lizdelį. Lizdai paprastai sukami kelerius metus tame pačiame medyje. Į lizdą patelė sudeda 5-10 pailgų baltų kiaušinių. Dabar perinčių aptinkama beveik visuose rajonuose. Gana įprastos Žuvinto rezervate, Nemuno deltoje, Biržų apylinkėse ir kitur. Į žiemavietes išskrenda rugpjūčio-rugsėjo mmėnesiais. Kartais pavienės remezos žiemoja ir mūsų krašte.

Krantinis tilvikas. Perinti, traukianti rūšis. Kiek mažesnis už varnėną. Patino ir patelės kūno viršus pilkai rusvas su bronziškai žalsvu atspalviu. Nugara juosvai dėmėta. Apatinė kūno pusė balta. Gyvena miškingų vandenų pakrantėse. Galima aptikti prie didelių upių ir mažų miško upelių, ežerų, ypač dažnai įsikuria salose. Mėgsta smėlėtas, žvirgždėtas ir dumblingas pakrantes. Vengia pelkėtų, gausiai žole, nendrėmis bei meldais apaugusių vietų. Paprastai laikosi pakrantėje prie pat vandens. Bėgioja greitai, dažnai sustoja ir virpina uuodega panašiai kaip kielė. Skrenda prie pat vandens. Lizdą slepia tarp krūmelių ir žolių. Atviroje vietoje peri rečiau. Deda po 4 kiaušinius. Jie kiek blizgantys, balsvi ar rusvi, išmarginti smulkiais rausvais ar tamsiai rudais taškučiais ir dėmelėmis bei brūkšneliais. Peri gegužės mėnesį. Minta smulkiais vabzdžiais,jų lervomis bei kitais bestuburiais. Šis tilvikas būdingas mūsų vandenų paukštis. Lietuvoje jų gausu. Daug šių tilvikų gyvena Nemuno, Neries, Žeimenos pakrantėse.

Didžioji antis. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Visiems gerai pažįstamas vandens paukštis. Iš jos yra kilusios laukinės antys. Patinai žalsvomis metalo blizgesio galvomis su balta juostele ant kaklo. Patelės rusvai margos. Mėgsta ramius, nuošalius ežerus, užtakius, nendrėmis bei švendrais apaugusius tvenkinius. Gausesnės ežeringuose rajonuose – rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje, taip pat pajūrio zonoje, Nemuno deltoje. Aktyvesnė prietemoje. Lizdus krauna įvairiose vietose, net ir toliau nuo vandens telkinių.Yra tekę rasti jų lizdų gūdžiame tamsiame eglyne ar net aukščiau nuo žemės – baltojo gandro ir suopio lizduose, šiaudų kūgiuose.Peri ežerų, upių pakrantėse, didesniuose viksvynuose, švendrynuose, pelkėtose pievose. Dažnai įsitaiso patvinusiuose miško raistuose,pelkėse, kupstynuose, durpynuose. Lizduose paprastai randama 10 – 12 kiaušinių. Labai daug didžiųjų ančių lizdų išplėšia valkataujantys šunys, kiti plėšrūnai. Žuvus dėčiai, po kiek laiko patelės vėl deda kiaušinius. Pirmuosius kiaušinius jau galima rasti kovo pabaigoje, tačiau mmasiškai pradeda dėti balandžio mėnesį. Minta labai įvairiu maistu: lesa jaunus augalų daigus, lapus,žiedus, sėklas, javų grūdus. Būriais ir grupėmis skrenda ganytis į ražienas, pasėlių plotus. Neretai atskrenda į ąžuolynus lesti gilių. Vasara minta smulkiais vandens gyvūnais: juos randa dugne, ant augalų, dumble.Lesa moliuskus, vėžiagyvius, vandens vabalus, uodų lervas, buožgalvius, smulkesnes varles. Maitinasi ir tamsoje.Su maistu sulesa daug smėlio, žvyro ir didesnių akmenukų, kurie atlieka gastrolitų vaidmenį. Tai gausiausia Lietuvoje ančių rūšis; svarbus medžioklės objektas. Be didžiųjų, mūsų šalyje dar gyvena šaukštasnapės, smailiauodegės, cyplės, pilkosios ir kitų rūšių antys. Mažiausios – rudagalvės ir dryžgalvės kryklės.

Tulžys. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Vienas iš spalvingiausių paukščių Lietuvoje. Tulžys yra trumpauodegis, ilgasnapis, kiek didesnis už žvirblį. Jį lengva pažinti iš ryškių spalvų. Jo kūno viršutinėje dalyje vyrauja mėlynai žalia spalva, apatinė dalis ryškiai ruda. Snapas, palyginti su paukščio kūnu, didelis, juosvas, o raudonos kojos labai trumpos. Pamatyti jį galima prie sraunių ir žuvingų upių, rečiau ežerų. Net migruodamas nenutolsta nuo vandens. Skrenda visiškai arti vandens paviršiaus, mėgsta tupėti ant virš vandens nusvirusių medžių šakų arba kokio nors iš vandens išlindusio daikto; nuo jų ir gaudo grobį staiga puldamas žemyn ir panirdamas į vandenį. Neretai skraido vandens paviršiumi ieškodamas žuvų. Jas pamatęs tankiai plasnodamas sparnais ppakimba ore lyg kolibris ir staiga neria į vandenį. Peri prie skaidriavandenių stačiais, yrančiais krantais vandens telkinių – upių rečiau ežerų. Lizdus rausia stačiuose upių šlaituose. Nemuno deltoje, trūkstant tokių vietų, tulžiai urvelius išsirausia žemėse tarp išvirtusių paupėse medžių šaknų. Deda 5-8 baltus kiaušinius. Per vasarą išveda 2 – 3 vadas. Pavieniai tulžiai Lietuvoje žiemoja. Tada juos galima pamatyti prie neužšalusių vandens telkinių net miestuose. Tylus, atsargus paukštis. Žmogaus arti neprisileidžia. Nemėgsta giminaičių kaiminystės, todėl laikosi pavieniui ir tik veisimosi laikotarpiu poruojasi. Savo urveliu naudojasi keletą metų. Minta smulkia žuvimi, varliagyviais, vabzdžiais, vėžiagyviais ir kitais bestuburiais bei jų lervomis.Negausus, todėl žalos ūkiui nedaro. Iš dalies naudingas, nes naikina vabzdžius, tarp jų laumžirgių lervas, mintančias žuvų ikrais bei mailiumi, taip pat menkavertes žuvis – verslinių žuvų konkurentus.

Švygžda. Perinti, traukianti rūšis. Švygžda yra kiek didesnė už varnėną ir mažesnė už griežlę. Ją nesunku pažinti iš daugybės smulkių baltų dėmelių viršutinėje kūno dalyje ir ant kaklo. Patino kūno viršutinė pusė žalsvai rusva, išmarginta tamsiomis dėmėmis ir baltais taškeliais.Pečių plunksnos su pailgomis baltomis dėmelėmis. Kaklas ir krūtinė žalsvi, tankiai baltai dėmėti. Kūno šonai skersai dryžuoti. Pilvo vidurys baltas. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos žalsvos. Patelė ne tokių ryškių kaip patinas spalvų, jos kūno viršus

šviesesnis. Apsigyvena klampiose žemapelkėse, plovose su aukšta žoline augalija, viksvomis. Mėgsta ir ežerų , ir upių pakraščius, įsikuria prie žuvininkystės ūkių tvenkinių, durpynų karjeruose. Pasitaiko ir netipiškame biotope įsikūrusių porų . Tokie netipiški biotopai – tai miestų tvenkiniai, kuriuose švygždos mielai gyvena. Lizdą suka drėgnose pievose tarp tankių augalų, rečiau nendryne ant kupsto. Lizdo apačia siekia vandenį ar žemę. Deda 7-15 kiaušinių. Jie ovalūs, blizgantys, gelsvi arba žalsvi su daugybe rusvos spalvos taškelių. Mūsų sąlygomis gali išvesti 2 vadas. Minta vvandens moliuskais, vabzdžiais,bei jų lervomis. Lesa truputį ir augalinio maisto ( augalų sėklų ). Prie pakitusių aplinkos sąlygų prisitaiko sunkiai.

Ant vandens paviršiaus kraunantys lizdus ir perintys paukščiai

Ausuotasis kragas. Perinti, traukianti rūšis. Tai vienas dažniausių vandens paukščių Lietuvoje. Taip pat didžiausias iš kragų. Nuo kitų kragų skiriasi ūgiu, galvos papuošalais, poilsio apdaru, rausvu snapu. Patino ir patelės kaklo užpakalinė dalis ir nugara rusvai juoda. Ant galvos du juodi kuodukai ir rudai balta, gaubianti skruostus, apykaklė. Pilvinė pusė balta, šonai pilkai rudi. PPatelė mažesnė už patiną. Apsigyvena beveik visuose nors kiek labiau vandens augalais apaugusiuose vandens telkiniuose – ežeruose, kūdrose, žuvininkystė tvenkiniuose. Viena iš svarbiausių sąlygų – meldų, nendrių, švendrų salelės, atskiri augalijos ploteliai, kuriuose kraunami lizdai. Visą gyvenimą praleidžia vandenyje, na, ddar ir ore, norėdamas nuskristi iš vienos vietos į kitą. Vaikščioti žeme negali, nes jo kojos lyg motorinės valties variklis – pačiame gale. Ir kad pakiltų į orą jam reikia „aerodromo“- atviro keliasdešimties metrų ilgio vandens ploto. Viename vandens telkinyje išbūna nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ir į žiemavietes išskrenda šeimomis nepastebimai. Lizdus krauna taip pat vandenyje tarp įvairių žolių – nendrių, lūgnių, vandens lelijų, iš aplinkui vandenyje augančių augalų bei jų liekanų. Maždaug du trečdaliai lizdo pasinėrę po vandeniu. Deda paprastai 4-5 baltus kiaušinius, kurie įperėjimo pabaigą darosi vis tamsesni. Išsiritę jaunikliai labai puošnūs, dryžuoti.Plaukiodami jie dažnai mėgsta užsiropšti ant tėvų nugarų. Suaugę paukščiai, paslėpę savo vaikus po sparnais, gali net nardyti. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vabzdžiais ir jjų lervomis. Vandenyje vikrus ir staigus, todėl nesunkiai pasigauna nedidelių žuvų: aukšlių, kuojų, raudžių, plakių, saulažuvių. Tai įprasti ežerų paukščiai. Nepageidautini žuvininkystės ūkių tvenkiniuose, kuriuose auginamas vertingų žuvų mailius.Jų gana gausu Nemuno deltoje, Kuršių mariose, Zarasų, Ignalinos ežerynuose. Dažnai aptinkami Žemaitijoje ir pietų Lietuvoje. Kai kuriuose ežeruose apsistoja ir peri nuo kelių iki keliasdešimt ausuotųjų kragų porų. Be ausuotojo krago, mūsų šalyje aptinkami, nors ir rečiau, mažasis, juodakaklis, rudakaklis, raguotasis kragai.

Gulbė nebylė. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Tai dažnas, visiems pažystamas iir žmogumi pasitikintis paukštis. Gulbė nebylė nuo kitų gulbių skiriasi dydžiu, oranžiškai raudonu snapu ir laikysena. Patinas ir patelė baltos spalvos. Gyvena žuvininkystės tvenkiniuose, vandens saugyklose, nenaudojamuose durpynuose bei karjeruose, raistuose, balose, užpelkėjusiuose duburiuose. Augalijos sąžalynuose, salose ar tiesiog ant vandens krauna didelius lizdus. Dažnai patelė pirmąjį kiaušinį padeda į dar neužbaigtą lizdą. Deda kiaušinius kas 1-2 dienas ir talkina patinui apdailinti, padidinti lizdą. Sudeda po 5-8 didelius baltus kiaušinius. Minta tik augaliniu maistu: lesa po vandeniu ir virš jo esančias minkštąsias augalų dalis – stiebus, lapus šaknis. Įvairūs bestuburiai gulbių racione sudaro tik apie 3%. Sulesa daug smulkių akmenėlių, žvyro, smėlio. Nedaug skiriasi ir žiemojančių gulbių mityba. Žuvintas laikomas lietuviškos gulbių populiacijos lopšiu. Neperinčių gulbių pulkai nuolat laikosi Nemuno žemupyje, Kuršių mariose. Peri Žemaitijoje. Išskristi į žiemavietes gulbės neskuba – užšalus mažesniems vandens telkiniams, susitelkia pietų Lietuvos didžiuosiuose ežeruose, Kuršių mariose, Baltijos pajūryje. Išskrenda gruodžio antroje pusėje, sausio ar net vasario mėn. Gulbė nebylė – viena iš populiariausių ir gražiausių mūsų paukščių.

Be gulbės nebylės, Lietuvoje aptinkamos gulbė giesmininkė ir mažoji gulbė. Giesmininkių peri keliolika porų, tačiau pavasarinių potvynių metu Nemuno deltoje jų suskaičiuojama tūkstančiai: klyksmas girdėti net už kelių kilometrų. Mažoji gulbė mūsų šalyje vienintelį kartą aptikta perinti tik pprieš keletą metų. Artimiausia jų perėjimo vieta – daugiau kaip už dviejų tūkstančių kilometrų esanti tundra.

Juodoji žuvėdra. Perinti, traukianti rūšis. Maždaug varnėno dydžio, tik ilgesne uodega bei ilgais sparnais. Ją lengva atskirti nuo kitų žuvėdrų iš juodai pilkos kūno spalvos. Gyvena kolonijomis nuo kelių kurios įsikuria ramiuose pelkėtuose užtakiuose, kuriuose vandens ne giliau kaip metras. Aptinkama tik gausiai apaugusiuose vandens telkiniuose. Lizdus krauna ant plūduriuojančių vandens augalų, dažniausiai tarp alijošinių aštrių ar nedidelėse plaukiojančiose vandens augalų salelėse. Sudeda po tris kiaušinius. Kiaušiniai įvairių rusvos spalvos atspalvių, išmarginti rudomis ir juodomis dėmėmis. Kiaušiniai dedami kas parą. Peri patelė ir patinas. Kolonijoje gyvenantys paukščiai labai aršiai gina savo lizdus ir jauniklius. Puola greta kolonijos pasirodžiusias ne tik varnas, linges, bet ir žmogų. Jaunikliams užaugus jos telkiasi į didelius būrus. Tokie būriai ( iki keliolikos tūkstančių paukščių ) antroje vasaros pusėje aptinkami besiilsintys ant lelijų ir lūgnių lapų Kniaupės įlankoje ar marių smėlio salose. Minta vabzdžiais, jų lervomis bei kitais vandens bestuburiais. Gaudo smulkią menkavertę žuvį. Lietuvoje juodoji žuvėdra neretas paukštis, tačiau ir negausus. Dėl savitų biologijos bruožų labai jautrus biotopo pokyčiui, todėl daugelyje Lietuvos vandenų gausumas nepastovus.

Į juodąsias žuvėdras šiek tiek panašios ir baltasparnės bei baltaskruostės žuvėdros, tačiau jos Lietuvoje aaptinkamos retai.

Toliau nuo vandens arba medžiuose perintys, bet glaudžiai su vandeniu susiję paukščiai

Didysis kormoranas. Nuo XIX amžiaus pabaigos Lietuvoje didieji kormoranai nebeperėjo, tapo itin retais, net buvo laikomi gamtos paminklais ir tik prieš keliolika metų pirmoji pora jauniklius sėkmingai išperėjo Elektrėnuose. Vėliau jų kolonijų ėmė gausėti. Didysis kormoranas yra kiek mažesnis už žąsį. Patinas ir patelė juodi, žaliai melsvo atspalvio. Gerklė ir skruostai balti. Gyvena mišku apaugusiuose gėlavandenių telkinių pakraščiuose ir salose. Dieną pasklinda ir žvejoja pakrantėse, o nakvoja grupėmis aukštuose medžiuose. Kormorano plunksnos greit sušlampa, todėl paukštis džiovina jas ant kranto išskleidęs sparnus. Iš vandens kyla sunkiai. Peri kolonijomis medžiuose. Deda 3-5 pilkšvai melsvus kiaušinius. Puikiai ir vikriai nardydami kormoranai gaudo žuvis. Yra apskaičiuota, kad vienas paukštis per dieną sulesa daugiau kaip pusę kilogramo žuvies, tad neatsitiktinai jais labiausiai nepatenkinti žvejai. Daugiausiai minta plekšnėmis, unguriais ir builiais. Viena didžiausių kolonijų įsikūrusi pilkųjų garnių kolonijoje prie Juodkrantės. Čia kasmet peri daugiau kaip tūkstantis porų. Dalis paukščių kartais lieka žiemoti.

Lietuvoje tai ne vienintelė kormoranų rūšis. Kartą pajūryje stebėtas kuoduotasis kormoranas.

Pilkasis garnys. Perinti, traukianti rūšis. Mažesnis ir lieknesnis už baltąjį gandrą. Tai ilgakojis ir ilgakaklis paukštis. Pagrindinė šio paukščio spalva pilka. Snapas ir akys geltoni. Ant galvos turi ilgų

juodų plunksnų kuoduką. Skrenda ištiesęs kojas, kaklą sulenkęs „S“ raidės pavidalu, todėl jį lengva atskirti nuo gervės ar gandro. Baikštus ir atsargus paukštis. Visuomet nutupia ten, kur nemažas akiratis, kad iš tolo galėtų pastebėti pavojų. Gyvena kolonijomis. Mėgsta įvairių vandens telkinių, ežerų, upių pakraščius, aplanko žvyro karjerus, pelkes. Lizdus krauna aukštuose medžiuose: spygliuočių ir lapuočių medžių viršūnėse arba ant toli atsikišusių šakų. Retkarčiais lizdus suka ant žemės, ypač ežerų pakrančių nendrynuose; tokių lizdų buvo aptikta Žuvinto ežere. Turi nuolatines lizdavietes. LLizdą pasirenka patinas. Dažniausiai viename medyje būna 1-2 lizdai. Paprastai lizduose sudedama po 4-5 melsvus kiaušinius. Jaunikliai esti labai triukšmingi, ypač suaugusiems paukščiams atnešus maisto. Pilkasis garnys maitinasi visų rūšių smulkiomis žuvimis, bet dažniausiai tai būna paliegusios, silpnos, nesveikos žuvys. Žvejodamas garnys lėtai braido sekliame vandenyje. Lietuvoje dažnas. Pavienių lizdų aptinkama įvairiuose Lietuvos rajonuose. Pilkasis garnys nepageidautinas žuvininkystės tvenkiniuose. Tačiau nereikia pamiršti, jog jis padaro praktiškai nedaug žalos. Šių paukščių neverta beprasmiškai šaudyti prie tvenkinių. Juos galima atbaidyti kitais būdais. PPaprastai garniai yra sanitarai, nes gaudo ligotas bei nusilpusias žuvis. Kai kuriose Europos šalyse pilkasis garnys įrašytas į raudonąsias knygas.

Be pilkojo garnio, Lietuvoje pastaruoju metu kiek dažniau aptinkamas didysis baltasis garnys, nors perintis kol kas nerastas. O ibiškasis, mažasis bbaltasis ir purpurinis garniai mūsų šalyje aptikti tik po keletą kartų.

Klykuolė. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Vidutinio dydžio, gana trumpu kaklu ir didele galva. Patiną nesunku pažinti iš kontrastingų juodų spalvų, ypač iš juodos galvos su balta dėme. Patelės ryški balta apykaklė. Gyvena įvairaus dydžio vandenyse. Nemėgsta užaugusių, dumblėtų ežerų. Veisimosi periodu apsistoja prie vandenų, netoli kurių miškuose yra senų drevėtų lapuočių bei spygliuočių medžių. Peri drevėse, juodųjų meletų uoksuose. Noriai užima tinkamo dydžio inkilus. Sudeda 10 – 12 kiaušinių. Jie melsvai žalios spalvos. Išsiritę ir apdžiūvę jaunikliai patelės kviečiami apleidžia lizdus – iš jų iššoka ant žemės. Jaunikliams kartais tenka šokti net daugiau kaip iš 20 metrų aukščio, tačiau jie nesusižeidžia, nes apaugę minkštais pūkais ir lengvi. Klykuolės dažniau aaptinkamos perinčios rytinės šalies dalies ežeringuose šiluose. Gerai nardo, minta gyvūniniu maistu, nors vasarą nevengia ir įvairių augalų dalių. Gerai nardo. Gana atsargi ir baikšti. Rudeninių ir pavasarinių migracijų metu dideli jų būriai susitelkia Kuršių mariose. Neretai jos čia ir žiemoja. Biologiniu požiūriu tai labai vertinga ir svarbi rūšis dėl unikalaus perėjimo būdo.

Didysis dančiasnapis. Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis. Didesnis už didžiąją antį. Patinėliai išsiskiria savo puošniu apdaru: apatinė kūno pusė šviesi su rusvu atspalviu, o galva bei viršutinė kūno ddalis tamsi. Turi rausvą laibą ilgoką užlenktu galiuku snapą. Patelės galva ir kaklas rudi, ant pakaušio kuodukas. Nugarinė pusė pilka, pilvinė – balta. Gyvena įvairaus tipo ežeruose bei upėse. Svarbiausia sąlyga – skaidrūs ir žuvingi vandenys. Tai miškingo landšafto paukštis. Lizdus krauna kaip ir klykuolės – medžių drevėse, didesniuose inkiluose. Deda 8-10 kiaušinių. Puikiai nardo ir plauko. Skrenda greitai. Snapas su raginiais danteliais. Turint tokį snapą, lengva gaudyti žuvis, varles ir kitus vandens gyvius. Žiemoja Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, taip pat Nemune prie Kauno HE, Nemuno deltoje.

Be didžiojo dančiasnapio, Lietuvoje labai retai peri vidutinysis, o migracijų metu aptinkamas mažasis dančiasnapis.

Juodasis peslys. Perinti, traukianti rūšis. Tamsiai rudos spalvos plėšrusis suopio dydžio paukštis, kurį lengva pažinti iš iškirptos uodegos. Patino ir patelės visas kūnas tamsiai rudas, išskyrus nugarą, neryškiai išilgai dryžuotas. Galva šviesi, palša. Gyvena ežerų pakrantėse, prie upių, žuvininkystės tvenkinių. Įsikuria miškuose, nedideliuose miškeliuose ar net pavieniuose medžiuose, augančiuose vandens telkinio pakrantėje. Nevengia gyvenamųjų vietovių, bet mūsų krašte gyvena atokiau nuo žmonių. Deda 2-5 kiaušinius. Jie balti su rusvomis dėmelėmis ir taškeliais. Minta įvairiais smulkiais gyvūnais – žuvimis, peliniais graužikais, varliagyviais, kitų paukščių jaunikliais. Kartais lesa ir dvėselieną.

Juodojo peslio „pusbrolis“ rudasis peslys Lietuvoje rastas perintis tik kelis sykius. ŠŠio paukščio gyvenimas su vandeniu susijęs daug mažiau nei juodojo peslio.

Jūrinis erelis. Kartu su kilniuoju ereliu tai didžiausias plėšrusis paukštis Lietuvoje. Jo išskėsti sparnai siekia daugiau kaip du metrus. Dar prieš keliolika metų tai buvo ypač retas paukštis, tačiau pastaruoju metu jų labai pagausėjo. Juosvai rudos spalvos, šviesesniais plunksnų kraštais. Galva šviesi, kaklas pilkšvas. Gyvena spygliuočių ar mišriuose senuose miškuose, kurie supa didelius, seklius, užaugančius ežerus ar mažesnių ežerų grupes, žuvininkystės tvenkinius, upių slėnius. Mėgsta dideles aukštapelkes, pelkėtas vietoves. Gali apsigyventi ir netoli gyvenviečių, kelių, kirtaviečių, pavieniuose medžiuose. Deda dažniausiai du kiaušinius. Minta įvairiu maistu. Nevengia dvėsenos, ypač žiemą. Lesa žuvį ir paukščius, rečiau žinduolius. Klajoklis paukštis. Kiek dažnesnis prie Kuršių marių ir Nemuno deltoje.

Erelis žuvininkas. Perinti, traukianti rūšis. Didesnis už suopį. Šio tamsia viršutine ir šviesia apatine kūno dalimi paukščio gyvenimas susijęs su vandeniu. Gyvena įvairaus tipo, amžiaus ir sudėties miškuose, aukštapelkėse. Būtina biotopo sudėtinė dalis – miškų ežerai arba žuvivaisos tvenkiniai. Lizdus krauna aukštų medžių viršūnėse, dažniausiai pušyse. Patinėlis maitina perinčią patelę. Tuo pačiu lizdu naudojasi 20 ir daugiau metų. Deda 2-4 gelsvus, gausiai dėmėtus rudomis bei violetinėmis dėmėmis ir taškais kiaušinius. Jauniklius maitina šviežiomis žuvimis, kurių gaudyti suaugusiems paukščiams kartais tenka skristi net kelis ar kkeliolika kilometrų. Gyvena daugiausia ežeringoje Rytų ir Pietų Lietuvoje. Lietuvoje erelis žuvininkas retas ir saugomas paukštis.

Urvinė kregždė. Perinti, traukianti rūšis. Mažiausia iš kregždžių, rudai pilkos spalvos,ne taip iškirpta uodega kaip šelmeninės. Apsigyvena karjerų skardžiuose, mėgsta stačius upių šlaitus. Peri kolonijomis nuo keliasdešimt iki kelių šimtų porų. Lizdams krauti stačiuose šlaituose išsirausia urvelius. Patį lizdą iškloja sausomis žolėmis ir plunksnomis. Dažniausiai deda 4-6 baltus kiaušinius. Dalis urvinių kregždžių per vasarą išveda dvi vadas. Užaugus jaunikliams, kregždės telkiasi į didelius būrius ir nakvoja nendrynuose. Didžiuliai jų būriai susirenka Nemuno deltos ir Kuršių marių pakraščiuose, kai kuriuose ežeruose. Žiemoja Afrikoje.Maitinasi vabzdžius gaudydamos ore, labai dažnai skraido prie pat vandens paviršiaus. Naudingas paukštis. Reikėtų didelį dėmesį skirti kregždžių apsaugai – veikiančiuose karjeruose, bent perėjimo ir jauniklių auginimo laikotarpiu, neardyti jų kolonijų.

Rudagalvė kryklė. Perinti, traukianti rūšis. Mažiausia iš visų mūsų ančių. Patinui būdinga tamsi galva ir šviesi juostelė išilgai sparno. Patelė nuo panašios dryžgalvės kryklės skiriasi ryškiu žaliu veidrodėliu. Ją galima aptikti apžėlusiuose miško ežerėliuose, krūmokšniais apaugusiose pelkėse, kuriose telkšo nedideli vandens ploteliai. Mėgsta miškų ežerus bei upes. Tuo ir skiriasi nuo artimiausių giminaičių – dryžgalvių kryklių, nes šios mieliau pasirenka atvirus, nemiškingus vandenis. Neretai apsistoja pelkėtuose juodalksnynuose, šlapiuose raistuose, retuose drėgnuose gojeliuose, krūmėtuose

paupiuose. Vikriai skraido. Jų lizdus galima rasti labai įvairiose vietose – paprastai 200-500 metrų atstumu nuo artimiausio vandens telkinio. Kretuono ežere peri Didžiojoje saloje tarp senų žolių, Žuvinte – aukštapelkėse bei žemapelkėse, užlietuose alksnynuose, viksvų kupstuose, pernykštėje sausoje žolėje, prie akivarų. Dėtyje paprastai 8-15 balti su neryškiu gelsvu atspalviu ovalūs, beveik elipsiški kiaušiniai. Vasarą minta daugiausia gyvūniniu, o anksti pavasarį, rudenį bei žiemą – daugiausia augaliniu maistu. Maisto ieško drėgnose pievose arba labai sekliuose užpelkėjusiuose vandenyse. Nenardo, bet dažnai tiesiog bbraido dumble ir renka įvairias vabzdžių lervas, smulkius moliuskus, vandens vabalus, vėžiagyvius. Lesa augalų sėklas, pumpurus, šakneles,stiebelius bei javų grūdus.

Raudonkojis tulikas. Perinti, traukianti rūšis. Maždaug smilginio strazdo dydžio. Jį nesunku pažinti iš didelės baltos juostos sparne,balto antuodegio ir ilgų raudonų kojų, kurios, paukščiui skrendant, kyšo už uodegos. Pelkių, drėgnų pievų bei ganyklų gyventojas. Mėgsta vėdrynus, asiūkliais, purienomis apaugusius pievų, pelkių pakraščius. Kartais įsikuria ir sausose, bet negausiai apaugusiose salose. Skraido gana greitai, ore gali daryti staigius posūkius. Lizdą suka dduobutėje tarp žolių – slepia ir maskuoja palenktais žolių stiebeliais.Deda 4 rusvai gelsvus ar gelsvai pilkus, išmargintus bronzos spalvos su vyšniniu atspalviu bei rusvai pilkomis dėmėmis kiaušinius. Minta gyvūniniu maistu. Lesa įvairius smulkius vabzdžius, jų lervas, kirmėles. Juos gaudo vandens ppakrantėse bei braidydamas po seklumas.

Perkūno oželis. Perinti, traukianti rūšis. Maždaug strazdo dydžio, su ilgoku snapu ir trumpomis kojomis. Viršutinė kūno pusė ruda, apatinė – balta . Patino ir patelės nugarinė pusė išmarginta juodomis, rudomis ir ryškiai rudomis dėmėmis bei juostomis. Gyvena klampiose, kupstuotose, durpingose pelkėse, kuriose yra atviro vandens plotų, auga pavienių karklų, alksnių. Aptinkamas ežerų ir upių pakraščiuose, kartais raistuose. Dažniausiai aptinkamas pavieniui, per keliones nedideliais būreliais. Mėgsta slapstytis,kartais pakyla iš po kojų. Lizdą krauna klampiose vietose, ant žolės kupsto. Kiaušiniai žalsvai gelsvos, šviesiai žalsvos arba molio spalvos, išmarginti juosvai rudomis dėmėmis. Paprastai deda 4 kiaušinius. Minta kirmėlėmis, įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, kartais lesa smulkias augalų dalis bei sėklas. Maisto ieško beveik tik dumble, kaišiodamas į jį ilgą ssnapą. Perkūno oželis vertingas sportinės medžioklės objektas.

Nendrynuose perintys ir juose aptinkami paukščiai

Nendrinė lingė. Perinti, traukianti rūšis. Maždaug suopio dydžio, bet laibesnė, ilgais sparnais ir uodega, plonomis, ilgomis kojomis. Nuo kitų lingių rūšių patinas skiriasi plačia pilka dėme ant sparno, patelė – šviesiai gelsva galva. Antuodegis nebaltas. Šio paukščio stichija – nendrynai. Linges dažnai galima matyti linguojančiu poliekiu skraidančias virš nendrynų. Čia ir krauna savo lizdus iš nendrių, kitų žolių stiebų, medžio šaknų. Gegužės mėnesį patelė į lizdą sudeda 44-6 baltus kiaušinius. Kadangi perėti pradeda sudėjusios pirmą kiaušinį, tarp jauniklių būna kelių dienų amžiaus skirtumas. Minta peliniais graužikais, varliagyviais, kitų paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Minta ir šviežia maita. Nendrinė lingė – būdingas seklių, užaugusių vandens telkinių sparnuotis. Paplitęs nedaugelyje vandens telkinių.

Be nendrinės lingės mūsų šalyje negausiai peri pievinė lingė. Javinė lingė perinti randama labai retai, o stepinė lingė retai stebima migracijų metu.

Nendrinis žiogelis. Perinti, traukianti rūšis. Rusvas, kiek mažesnis už žvirblį. Savo buvimo vietą išduoda tyliu į žiogo zirzimą panašiu čirškimu. Nuo kitų žiogelių skiriasi ir vienspalviu plunksnų apdaru. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė ruda, sparnai ir uodega tamsesni, apatinė pusė balsva, rusvo atspalvio, gerklė ir pilvas šviesesni. Gyvena plačiuose nendrynuose. Dažniausiai įsikuria prie atvirų vandens plotų ar balų. Lizdus suka ant žemės ar kupstuose. Deda 3-5 kiaušinius.Kiaušiniai balzgani, išmarginti smulkiomis rusvomis dėmelėmis. Maistą renka straksėdami arba žingsniuodami tarp žolių. Minta įvairiais vorais, vabzdžiais, jų lervomis, kitais bestuburiais.

Ežerų, upių pakrantėse, kirtavietėse ar krūmėtuose pievų ploteliuose galima aptikti ir upinį bei margąjį žiogelius. Šios abi rūšys Lietuvoje paplitusios gausiau.

Ežerinė nendrinukė. Perinti, traukianti rūšis. Mažesnė už naminį žvirblį. Nuo kitų nendrinukių skiriasi dėmėta kūno viršutine dalimi, ryškiais antakiais. Gyvena ežerų, upių ir kitų vandens telkinių apaugusiose pakrantėse aar salose, pelkėse, šlapiose pievose. Lizdus krauna tarp įvairių žolių, tarp nendrių ar viksvų kupstuose šiek tiek aukščiau nuo žemės paviršiaus. Gegužės mėnesį patelės dažniausiai sudeda po 5 balzganus, tankiai išmargintus rusvomis ar rusvai žalsvomis dėmelėmis kiaušinius. Maistą dažniausiai renka tarp žolių, neretai ir vandens paviršiuje. Minta daugiausia dvisparniais vabzdžiais. Sugauna vabalų, drugių, pelėdgalvių. Be to, lesa vorus ir smulkius moliuskus. Žiemoja Afrikoje. Į perėjimo vietas grįžta balandžio ar gegužės mėnesiais. Mūsų krašte tai dažniausia ir visur tinkamose vietose išplitusi nendrinukių rūšis.

Karklinės nendrinukės peri krūmynuose, miškų pakraščiuose. Meldinės nendrinukės gyvenamosios vietos – plačios daugiau ar mažiau šlapios viksvų pievos.

Didžioji krakšlė. Perinti, traukianti rūšis. Didžiausia iš Lietuvoje gyvenančių nendrinukių, maždaug varnėno dydžio. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė rusvai ar gelsvai pilka. Peri vešlių vandens skalaujamų nendrynų pakraščiuose, rečiau – švendrynuose ar meldynuose. Kartais lizdą suka krūmuose. Lizdus suka iš įvairių augalų stiebelių, lapų, nendrių šluotelių tarp kelių nendrių stiebų. Deda dažniausiai po 4-5 kiaušinius.Kiaušiniai melsvai ar žalsvai balti, išmarginti dėmelėmis.Minta įvairiais vabzdžiais, kartais pasigauna smulkių žuvyčių. Naudinga, saugotina paukščių rūšis.

Į didžiąją krakšlę savo išvaizda labai panaši ir mažoji krakšlė,tačiau daug mažesnė; skiriasi ir balsas.

Ūsuotoji zylė. Perinti, žiemojanti rūšis. Tai dailus, patiklus ir draugiškas paukštelis. Atpažinti ją llengva. Mažesnė už žvirblį. Vyrauja ryškiai ruda spalva, turi ilgą uodegą, patinėliai pasidabinę juodais ūsais. Gyvena nendrynuose. Deda 3-5 kiaušinius. Per vasarą išveda 2-3 vadas. Minta įvairiais bestuburiais, daugiausia vabzdžiais. Tik žiemą sulesa daug įvairių augalų, ypač nendrių ir švendrų sėklų.Ūsuotoji zylė – saugomas paukštis. Pastaruoju metu jų gausėja.

Čia paminėtos dažniausios, Lietuvoje perinčios vandens paukščių rūšys. Jos vienaip ar kitaip susijusios su vandens telkiniais. Iš retesnių ,praskrendančių,užsukančių migracijų metu ar retai pas mus perinčių paukščių būtų galima paminėti dar šiuos paukščius:

Avocetė

Apvaliasnapis plaukikas

Vandeninis strazdas

Mėlyngurklė

Naktikovas

Baltasis garnys

Girnovė

Flamingas

Gervė ir kt.

Dauguma paukščių – miškų ir krūmynų gyventojai. Čia didžiausia jų rūšinė įvairovė. Bet, kaip matome, gana gausu jų ir įvairiuose vidaus vandenyse bei jūrose. Dalis sparnuočių prisitaikė gyventi pelkėse, dar kiti gerai jaučiasi dykumose. Tad praktiškai Žemėje nerasime kampelio, kur negyventų paukščiai. Nepaprasta paukščių įvairovė, didelis biologinis aktyvumas bei palyginti aukštas išsivystymo lygis rodo, kad sparnuočiai biosferoje užima svarbią vietą.

Dažniausiai paukščiai naudingi, rečiau – žalingi.

Vabzdžialesiai sunaikina daug augalų kenkėjų, plėšrieji – pelinių graužikų, be to jie yra sanitarai – lesa kritusius gyvūnus.

Didelė paukščių ir estetinė reikšmė. Tai bene puošniausi ir grakščiausi gyvūnai. Jų gana įvairūs ir gražūs balsai.

Paukščių pasaulis nuolat kinta. Tai natūralu. Daug rūšių visai išnyko. Todėl paukščių apsauga

dabar pripažinta visuose kraštuose, ją reglamentuoja atitinkami įstatymai, taisyklės, potvarkiai. Retiems paukščiams saugoti skiriami ištisi plotai – rezervatai, draustiniai.