vadybos teorijos ir gamybos procesai

1. VADYBOS MOKSLO ATSIRADIMAS IR VYSTYMASIS ISTORINIU POŽIŪRIU 3

2. ANKSTYVOSIOS VADYBOS TEORIJOS 8

3. GAMYBOS PROCESO SĄVOKA IR SUDĖTIS 10

4. GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO PRINCIPAS 16

5. LITERATŪRA 201. VADYBOS MOKSLO ATSIRADIMAS IR VYSTYMASIS ISTORINIU POŽIŪRIU

Vadyba – tai angliško termino management atitikmuo, pasiūlytas Vytauto Andriaus Graičiūno. Vadybinė veikla – tai visuminė organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių, dirbančių šioje organizacijoje, veiklos ir santykių reguliavimas. Praktine prasme, vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi įmonėje vykstantys procesai. Moksline prasme – mokymo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą.

Vadybos, kaip ir bet kkurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas- darbo pasidalijimas.

Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį aatliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus- nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. ŠŠiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nebedirbo tiesioginių produkto gamybos darbų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką, kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.

Valdymas ir organizacijos – savo istorinių laikų ir socialinės santvarkos bei vietos produktai. Todėl vadybos teorijos raidą įmanoma suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.

Vadyba – kaip mokslas pradėjo formuotis praeito šimtmečio antroje pusėje. Vadybos mokslo raidą istoriniu požiūriu galima suvokti, kaip žmonių mėginimus sutvarkyti gamybinius santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.

Manufaktūrinėje gamyboje ir kapitalistinės gamybos pradžioje vartojami rankiniai įrankiai ir gamybos be darbo organizacija buvo gerinama stichiškai bandymų ir klaidų metodu.

XIXa. Pabaigoje jau buvo sukaupta ddarbo fiziologijos ir psichologijos žinių, kurias galima pritaikyti darbo organizavimo uždaviniams spręsti gamyboje, t.y. susidarė objektyvios prielaidos gamybos ir darbo organizavimo mokslui klostytis.

Nors šios mokyklos ar teoriniai požiūriai formavosi istoriškai nuosekliai, tačiau vėlesnės idėjos faktiškai neišstūmė ankstesniųjų. Atvirkščiai, kiekviena naujesnė mokykla papildydavo ankstesnes arba jos visos kartu toliau gyvuodavo. Kiekviena mokykla plėtojasi toliau arba susi liedavo su kitomis. Dėl to susiformavo šiuolaikiniai integruojantys požiūriai: sisteminis, situacinis ir tai, ką mes vadiname dinamiškų santykių požiūriu.

Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, ddaugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas.Įvairiose valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, o vėliau- viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pavaldumo prasme) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ir nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.

Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera- kariuomenės valdymas.Visuose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išski.rtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai- kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų nurodymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera. Antra vertus, įdomu, kad V.A.Graičiūnas, ieškodamas atitikmens terminui “menedžmentas”, pasirinko būtent žodį “vadyba”- aiškiai kildinamą iš žodžio “vadas”. Tai įrodo, kad jis tikriausiai intuityviai organizacijų valdymą lyg ir prilygina kariuomenės valdymui.

Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, jjoms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai- kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.

Valstybių, armijų, bažnyčių valdymas senaisiais laikais, viduramžiais ir vėlesniaisiais amžiais buvo organizuotas griežtais hierarchiniais principais- vadas turi pavaduotojus, šie- savo pavaduotojus ir t.t. Akivaizdu, kad šių visuomeninių organizmų valdymas ilgus laikotarpius vyko linijinių struktūrų pagrindu. Kariuomenėje susiformavo linijinės-štabinės struktūros, kuomet prie vado sudaromas patarėjų štabas, padedantis jam priimti sprendimus. Šio štabo nariai neturi jokių vadovavimo teisių ir yra tik vado pagalbininkai.

Linijinės ir linijinės-štabinės struktūros iki pat 20-tojo amžiaus buvo naudojamos ir gamybinių ar paslaugų organizacijų (amatininkų dirbtuvių, žemės ūkio dvarų, manufaktūrų, fabrikų, geležinkelių, laivininkystės) valdyme. Šio valdymo organizavimui buvo perimamas kariuomenės, bažnyčios valdymo patyrimas, taikant jį konkrečioms specifinėms sąlygoms.

Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibendrinant, parengiant išvadas, kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar 14-15 amžiuje, kuomet kai kuriuose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kurios šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis. Suprantama, šiuos apibendrinimus vertinti kaip žinių visumą, apibūdinančią specifinio mokslo sferą, negalima.

Viduriniaisiais amžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliavimus, bet ir kaip gana ppopuliarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N.Makiavelio (N.Machiavelli) veikalas “Vadovas”.

Pats vadybos procesas realizuojamas, atliekant bendrąsias vadybos funkcijas, šis procedūrinis vadybos aspektas yra vienodas visoms įmonės veiklos kryptims; savitumai išryškėja ne metodologijos, bet pasirinktųjų metodų lygyje. Bendrosios vadybos funkcijos atliekamos įvairiuose valdymo lygiuose. Tikslų nustatymas, sprendimo priėmimas įmonėje dažniausiai yra aukščiausio lygio darbuotojų prerogatyva. O dalinius sprendimus priima ir žemesnio lygio vadovai; juos parengia, planuoja, organizuoja ir kontroliuoja tam tikros srities specialistai, dažnai ir kiti bendradarbiai. Ypatinga yra vadovavimo funkcija. Jos uždavinys -sujungti visas vadybos funkcijas į vientisą ir veiksmingą sistemą.

Be vadybos neišsiversi jokioje organizacijoje (ar tai būtų pramonės, žemės ūkio įmonė, ar šeima), jos reikia bet kuriame procese (ir socialiniame, ir techniniame). Principiniai vadybos teiginiai yra analogiški ir nepriklauso nuo valdomo proceso ar objekto, tačiau atskiri ypatumai neabejotinai pasireiškia.

Gamybos vadybos specialistai privalo ne tik gerai perprasti šiandieninius gamybos vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo atsiradimo istoriją be.i jo taikymo patyrimą užsienio pramonėje ir Lietuvoje. Istorinis patyrimas vertingas visiems, tačiau ypač jis svarbus jauniems gamybos vadybos specialistams. Mat, žinant mokslo raidos istoriją ir patirtį, galima sutaupyti daug laiko, nešvaistant jo beprasmiams Lietuvoje ir užsienyje jau seniai žinomiems ieškojimams ir atradimams.

Mokslai apie gamybines sistemas labai susiję.

Kai kurie mokslininkai domėjosi įvairiomis mokslo sritimis.

Mokslo apie darbą gamyboje reikšmę mokslininkai suprato dar viduramžiais. Matematikas ir astronomas G. Galilėjus matematiką mėgino pritaikyti darbo procesų tyrimams ir atkreipė dėmesį į nuovargį, trukdžiusį matematinius metodus taikyti darbo procesų nagrinėjimui.

XIX a. pabaigoje jau sukaupta darbo fiziologijos ir psichologijos žinių, kurias galima pritaikyti darbo organizavimo uždaviniams spręsti gamyboje, t. y. susidarė objektyvios prielaidos gamybos ir darbo organizavimo mokslui klostytis.

19-ame amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rrašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti atskiri autoriai. Tais metais paskelbiami M.Boltono (M.Bolton), B.Goto (B.Gott), V.Brauno (V.Brown), Č.Bebeidžio (Ch.Babage), Dž.Vedgvudo (J.Wedgwood) ir kitų darbai. Juose empiriškai apibendrinamas atskirų įmonių organizavimo patyrimas, siūloma, kaip jį panaudoti kitose gamyklose. Šių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi “dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai, specifinei mokslo krypčiai, buvo subrendusi.

Vadybos raida Lietuvoj.

Vadybos vystymąsi istoriniu požiūriu galima būtų suskirstyti į tris eetapus, t.y. vadybos raida 1920-1940 metais, sovietiniu laikotarpiu ir 1990-1997 metai.

· 1920-1940 metai. Šis laikotarpis sutapo su klasikinių vadybos mokyklų formavimosi ir vystymosi laikotarpiu. Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo mokslinės įstaigos, kuri būtų nagrinėjusi vadybos bei gamybos ir darbo organizavimo problemas. Tačiau mokslininkai ssuvienijo savo intelektualines pajėgas draugijose ir nagrinėjo aktualias teorines ir praktines problemas. Vadybos publikacijas, paskelbtas Lietuvos leidiniuose, derėtų skirti į dvi dalis – pasirodžiusias iki 1935 metų, kuomet į Lietuva grįžo V.Graičiūnas, ir atspausdintas vėliau. Toks perskyrimas prasmingas todėl, kad po 1935 metų vadybos vystymuisi Lietuvoje esminę įtaką turėjo būtent V.Graičiūno veikla.

1924 metais Prahoje vykusiame Pirmajame pasauliniame darbo mokslinio organizavimo kongrese dalyvavo Lietuvos universiteto profesorius J.Šimkus. Įkvėptas kongrese išklausytų idėjų, jis paskelbė straipsnį “Darbo organizacija”, kuriame išdėstė pagrindines F.Teiloro ir jo pasekėjų tezes.

Be abejo, viena ryškiausių to meto vadybos mokslo Lietuvoje figūrų yra P.Raulinaitis. 1926 metais jis išleidžia knygutę “Administracijos principai”. Joje jis perpasakoja (kai kuriose vietose tiesiog pateiktas vertimas) H.Fajolio veikalą “Bendrasis ir pramoninis valdymas”. Tai buvo labai ssvarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar beveik buvo nežinoma. 1930 metais P.Raulinaitis išleido dar vieną knygą – “Darbo organizacijos metmenys”. Joje autorius dėsto F.Teiloro teorijos pagrindus, bando polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis. Tačiau ši knyga nebuvo tokia svarbi kaip pirmoji, nes F.Teiloro darbai jau buvo išdėstyti J.Šimkaus straipsnyje.

Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius paskelbė profesorius S.Nacevičius ir docentas G.Galvanauskas. Profesorius straipsnyje “Teilorizmas ir fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas” nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje kklausimus, parodo, kad klasikiniai principai ir metodai gali būti taikomi ne tik pramonėje. Docentas straipsnyje “Darbas administracinėse įstaigose” sprendžia tarnautojų parinkimo, priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus.

1.935 metais iš užsienio grįžta į Lietuvą žinomas visame pasaulyje vadybos specialistas, pagarsėjęs savo straipsniu “Organizacijos vidiniai ryšiai”, V.Graičiūnas. Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų jis labai aktyviai propaguoja vadybos idėjas, buria entuziastus, besidominčius šia tematika. Vienas aktyviausių buvo karininkas P.Lesauskis. Jis 1938-1940 metais publikuoja eilę straipsnių, kuriuos vėliau susisteminęs ir parašęs naujų skyrių išleidžia knygą “Administracijos organizacijos paskaitos”. Tai kompleksinis organizacijų valdymo teorijos veikalas, turintis išliekamąją vertę ir tikriausiai svarbiausias tuometinio Lietuvos vadybos mokslo (išskyrus V.Graičiūno straipsnius) darbas.

Vieną kitą įdomų darbą paskelbė A.Valašinas, A.Baliūnas, J.Rugis, J.Rimantas.

Akivaizdu, kad didžiausią įtaką vadybinės minties vystymuisi Lietuvoje turėjo Mokslinės vadybos draugijos įkūrimas (1938 m.). Jos organizavimo iniciatoriumi buvo V.Graičiūnas, jis buvo išrinktas ir pirmuoju pirmininku. Draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms.

· Sovietinis laikotarpis. Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių, vystytis sąlygos buvo tikrai sudėtingos. 1962-1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriuose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įvairių aspektų tyrimai. KKadangi draugijų, kaip atskiro subjekto nebeliko, tai centrai kūrėsi Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultetas. 1962-1967 metais susiformavo grupelė specialistų – M.Krejeris, R.Razauskas, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėliau – vadybos tyrimus. Grupė plėtėsi, joje pradėjo dirbti daugiau šia tematika besidominčių žmonių (G.Samuolis, A.Baltakis, V.Grigoras, P.Gylys ir kt.) R.Razauskas paskelbė eilę straipsnių, kuriuos apibendrinęs išleido knygą “365 vadovo dienos”. M.Krejeris nagrinėjo personalo valdymo aspektus. Šia tematika kartu su bendraautoriais 1973-1982 metais išleido 4 knygas ir eilę straipsnių.

Kauno politechnikos instituto – KPI (vėliau Kauno technologijos universitetas – KTU) Inžinierinės ekonomikos fakultetas. Vadybos tyrinėjimus fakultete pradėjo V.Gubavičius, kuris studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete klausėsi V.Graičiūno paskaitų, galėjo su juo pabendrauti. Nuo 1961 m. V.Gubavičius paskelbė eilę straipsnių Lietuvos ūkio valdymo tobulinimo, lengvosios pramonės struktūrų pertvarkymo ir kitais klausimais. Kartu su V.Gubavičiumi produktyviai dirbo B.Prokopčiukas, daugiausia nagrinėjęs įmonių gamybos operatyvinio valdymo problemas. 1969-1970 metais vadybos tyrinėjimais susidomėjo P.Tvarijonavičius. Nuo pirmų dienų jo darbų tematika susieta su personalo valdymo problemomis. 1972 m. P.Tvarijonavičiaus dėka fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame savo mokslinę karjerą pradėjo ne vienas žinomas mokslininkas. Techninių technologijų inovacijų valdymo problematiką nagrinėjo J.Novickas.

KPI Vilniaus filialo (vėliau Vilniaus inžinerinio statybos instituto – VISI, ir vėliau Gedimino technikos universiteto – VGTU) EEkonomikos katedros darbuotojai E. Borkauskas, J. Dilba, E. Martinaitytė, J. Bivainis, K. Valašinas ir kiti nagrinėjo statytas, statybinių medžiagų pramonės, transporto organizavimo ir valdymo klausimus.

1969 metais VISI buvo įkurta Valdymo sistemų tyrimo laboratorija, vadovaujama K. Antanavičiaus. Laboratorijoje buvo atliekami organizacinių struktūrų tyrimai, informacinių sistemų projektavimo darbai, vėliau domėtasi sprendimų priėmimo teorija ir ilgalaikio planavimo modelių sudarymu.

Taigi ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo tiriamos ir įdiegiamos mokslinės vadybos nuostatos bei principai.

· 1990-1997 metai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė visiškai naujos vadybos mokslo. praktikos vystymosi sąlygos. Vadybos tyrinėtojai ir praktikai įgavo galimybę giliau ir plačiau susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų darbais, naujausiomis menedžmento vystymosi tendencijomis. Todėl iš dalies darbų tematika, susiformavo nauji studijų ir mokslo centrai. Atkurtame Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įsteigtas Biznio ir vadybos fakultetas. P.Zakarkevičiui pavyko suburti pajėgų 14-16 aukštos kvalifikacijos specialistų kolektyvą, į kurį įsiliejo geriausi Vadybos akademijos Kauno filialo, Kauno technologijos universiteto Vadybos fakulteto, Vilniaus universiteto Kauno Humanitarinio fakulteto ir kitų organizacijų darbuotojai.Taip pat centrai kūrėsi ir kitose aukštosiose mokyklose. Įvairiuose centruose vykdomų tyrimo darbų analizė rodo, kad jų pagrindinės temos yra šios:

– organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis;

– organizacinių struktūrų formavimo ir vystymo teorija ir metodai;

– personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas;

– strateginis valdymas ir strateginis organizacijų vystymas;

– visuotinės kokybės valdymo

sistemų kūrimas ir įvedimas;

– atskirų ūkio sferų valdymas (ekonominių ryšių su užsienio šalių organizacijomis, kuro ir energetikos, statybos, transporto, pramonės, žemės ūkio, įmonių ir kt. valdymas).

Penkiose, šešiose Lietuvos aukštosiose mokyklose sėkmingai vyksta specialistų rengimas, bazinės žinios perteikiamos ir kitokių specialybių studentams. Nuolat stiprėja ryšiai su užsienio šalių universitetais. Nemažas kiekis studijuojančiųjų turi galimybę juose gilinti savo žinias, į Lietuvos universitetus dėstyti atvyksta užsienio profesoriai.

Išskirtinis vaidmuo tobulinant vadybos praktiką tenka konsultavimo organizacijoms. Atkūrus nepriklausomybę, transformuojant ekonomiką, šio pobūdžio firmų atsirado gana daug. JJų tarpe yra gana solidžiai veikiančių firmų, kuriose konsultantais ir ekspertais dirba žinomi mokslininkai, patyrę praktikai, užsienio šalių specialistai.

Keletas Lietuvos organizacijų yra neseniai įsikūrusios Centrinės ir Rytų Europos menedžmento asociacijos (CEEMAN) nariais.

Svarbus žingsnis suteikiantis galimybę Lietuvos vadybos mokslo tyrinėtojams keistis naujausiais pasiekimais, skleisti tyrimų rezultatus, yra profesionalių periodinių žurnalų leidyba. Taigi kaip matome paskutiniaisiais metais vadybos mokslas sparčiai pradėjo vystytis ir būti pritaikomas įvairiose pramonės srityse.2. ANKSTYVOSIOS VADYBOS TEORIJOS

· Darbo mokslinio organizavimo teorija.

Vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas tiesiogiai susietas ssu amerikiečių mokslininko F.Teiloro vardu. Pagrindinė F.Teiloro darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė yra ši: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. Ši tezė įgyvendinama realizuojant ttokias organizacines priemones:

– teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose ir pavedant jiems tik tokius darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai;

– optimaliai sudarant darbo operacijas, kiekviena operacija savo apimtimi turėtų būti analogiška kitoms, geriausiai, kai visų jų sudėtingumas daugmaž vienodas;

– siekti, kad visi darbininkai dirbtų naudodami “idealius” darbo metodus;

– racionaliai naudoti darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas;

– teisingai apmokėti už atliktą darbą.

Plačiau F.Teiloras nagrinėja tik du kitos krypties vadybinius aspektus – vadybinio darbo pasidalijimą bei darbininkų ir administracijos geranoriško bendradarbiavimo būtinybę.

Atskirus darbo mokslinio organizavimo teorijos aspektus tobulino ir vystė F.Teiloro pasekėjai H.Grantas, F. ir L.Džilbertai. Ypatingai daug padarė H.Emersonas, suformulavęs 12 našumo principų, kurie žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau išdėstė pagrindines darbo mokslinio organizavimo teorijos nuostatas.Praktikoje taikant ir tikslinant darbo mokslinio organizavimo teoriją taip pat nnusipelnė garsus pramoninkas H.Fordas. Jo manymu našaus darbo sąlygos yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas (galimybė tą pačią detalę naudoti keliuose gaminiuose) ir gamybos mechanizmas.

· Idealaus biurokratinio valdymo teorija.

Vokiečių mokslininkas-sociologas M.Vėberis išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją. M.Vėberio koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti “nuasmenintų” santykių atmosfera, vienų prielankumas (ar neprielankumas) kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus.

· Administracinės veiklos organizavimo teorija.

Administracinės veiklos organizavimo teorinius ppagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas H.Fayolis. Savo darbuose jis nedviprasmiškai akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais.

Klasikinė organizacijos teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines sudėtingų organizacijų veiklos gaires. H. Fayolis (1841 – 1925) sukūrė savitą gamybos valdymo sistemą, kurioje išskirtos šešios funkcijų grupės: techninė, komercijos, finansų, apsaugos, apskaitos, administravimo.

Lenkų mokslininkas K. Adameckis (1866 – 1933) sukūrė gamybos procesų organizavimo laike teoriją, parengė judėjimo grafikus ir formules gamybos ciklui apskaičiuoti.

M. Folet (1868-1933) taip pat kūrė klasikinės mokyklos pagrindus. Tačiau ji įvedė ir daug naujų elementų žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos.

M. Folet teigė, kad negalima tapti visaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja, bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šį natūralų bendravimą realizuoti. Ji tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus dideliems siekiams.

M. Weberis (1864-1920), vokiečių sociologas, manydamas, kad kiekvienos organizacijos veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, suformulavo biurokratinio valdymo teoriją. Biurokratines organizacijos tikslai yra racionaliai apgalvoti, o darbo pasidalijimas aiškiai apibrėžtas.

Dideli. amerikiečių mokslininkų L.Gjuliko ir LL.Urviko nuopelnai vystant administracinės veiklos organizavimo teoriją,- organizacinių struktūrų teorijos plėtojimas. Analizuodami linijinių ir funkcinių struktūrų ypatumus, jų teigiamus ir neigiamus bruožus, mokslininkai padaro išvadą, kad būtina šias struktūras integruoti. Vystant administracinės veiklos organizavimo teoriją, gana svarbus lietuvio V.Graičiūno indėlis. Nagrinėdamas ryšius tarp įvairių kategorijų organizacijos darbuotojų, jis matematiškai pagrindė ir sudarė empirinę formulę valdomumo normoms nustatyti.

· Klasikinės sociopsichologinės teorijos.

Sociopsichologinės teorijos parengė darbuotojų tarpusavio santykių organizacijoje pagrindus, ypatingą dėmesį skiriant vadovų ir pavaldinių santykiams (žmogiškųjų santykių teorija). Kaip parodė tolesnė praktika, tai turėjo labai svarbią reikšmę vadybos vystymuisi ir naujų požiūrių į valdymo problemas atsiradimui.

Šių teorijų pagrindinis stuburas – darbuotojų motyvavimo aktyviai veiklai metodai ir principai (bihevioristinė teorija). Įvairiausių motyvavimo mechanizmų analizė, pagrindimas ir sisteminimas vienaip ar kitaip atliekami visų pakraipų tyrimuose.

Skirtingai kaip orgvadybinės teorijos, sociopsichologinės teorijos iš dalies jau sprendžia organizacijos ir visuomenės santykių klausimus. Organizacijos, kaip atskiro objekto, nagrinėjimas buvo svarbus žingsnis vadybos mokslo raidos kelyje.

Sociopsichologinių teorijų tyrinėtojai jau suprato, kad sėkmingai valdyti organizaciją, vadovaujantis tik darbuotojų jausmų, nuotaikų, charakterio savybių panaudojimu, ne visuomet pavyksta. Jie pirmieji pradėjo jungti orgvadybinių teorijų nuostatas su sociopsichologiniais principais ir tokiu būdu sudarė išeities sąlygas sisteminio požiūrio į valdymą formavimuisi.

Be abejo, per daug didelis dėmesys darbuotojų tarpusavio santykiams, psichologiniams veiklos motyvams, šiose teorijose iiškreipia kompleksinį vadybos vaizdą. Noras, kad organizacija padarytų žmogų laimingu, yra nenatūralus, kurti laimę – ne organizacijos reikalas; jos funkcija – atlikti savo vaidmenį šios laimės kūrime. Visa kita – paties žmogaus reikalas. Todėl bandymai suteikti organizacijai nebūdingas funkcijas buvo silpnoji sociopsichologinių teorijų pusė. Tačiau tai nemenkina svarbos, kurią šios teorijos turėjo vadybos vystymosi raidoje.

· Klasikinė sisteminė teorija.

Organizacijos, kaip sistemos, apibūdinimas bei visų joje vykstančių procesų ir ypač – nagrinėjimas, vadovaujantis sisteminiu požiūriu, be abejo, yra didelis fundamentalus žingsnis vadybos teorijų vystymosi tėkmėje. Sisteminė vadybos teorija tapo pagrindine, bazine teorija ir tolimesnis vadybos mokslo vystymasis – tai tik šios teorijos ar netgi atskirų jos elementų, aspektų, grandžių tobulinimas, naujų progresyvių metodų kūrimas.

Labai svarbus sisteminės teorijos nuopelnas – visų buvusių teorijų sisteminė analizė, tų teorijų nuostatų ir išvadų įvertinimas bei jų panaudojimas, kuriant integruotą teoriją. Vyraujantis šioje teorijoje procesualinis-informacinis valdymo aspektas ir sprendimo, kaip pagrindinio valdymo elemento, galutinis “įteisinimas”, turėjo lemiamą įtaką esminiams pokyčiams praktinėje vadybinėje veikloje.

Antra vertus, klasikinė sisteminė teorija, visapusiškai įvertindama vidinius sociopsichologinius organizacijos valdymo aspektus, nepakankamai nagrinėjo jos buvimo visuomenėje, kitų organizacijų tarpe, klausimus. Sudėtingėjant visuomeniniams santykiams, didėjant konkurencijai, atsiskleidžiant nacionaliniams ekonominio vystymosi ypatumams, ryšiai su aplinka, su makro ir meta sistemomis turi vis didesnę įtaką organizacijos valdymui. Akivaizdu,

kad nepakankamas dėmesys šiems aspektams – sisteminės teorijos trūkumas.

Klasikinės sisteminės teorijos sukūrimu ir išdėstymu baigėsi fundamentaliųjų, bazinių vadybos mokslo pagrindų apibūdinimo laikotarpis ir susiformavo nauja socialinių mokslų kryptis – vadyba..3. GAMYBOS PROCESO SĄVOKA IR SUDĖTIS

Visa veikla, kurios tikslas yra patenkinti žmonių poreikius, sudaro GAMYBĄ, o jos rezultatas yra pasiūla, susidedanti iš:

a) vartojimo reikmenų ir įvairių asmeninių paslaugų, kurios tiesiogiai patenkina poreikius,

b) gamybos priemonių ir komercinių paslaugų kurios netiesiogiai patenkina žmonių poreikius.

Kadangi gamyba reikalinga tam, kad būtų tenkinami poreikiai, tai iiš čia išeina, jog ji kuria naudingumą. Naudingumas – sugebėjimas ar savybė patenkinti poreikius. Žmogus negali sukurti medžiagos, bet jis gali keisti jos formą arba būseną suteikdamas jai didesnį naudingumą; arba jis gali ją perkelti iš vienos vietos į kitą, kur ji bus labiau naudinga; arba jis gali padaryti ją prieinamą tuo metu, kai ji labiausiai reikalinga.

Žmonės, teikiantys paslaugas, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai tenkina mūsų poreikius, yra ekonomine prasme tokie patys gamintojai kaip ir tie, kurie gamina materialines gėrybes. Paslaugos yyra esminė šiuolaikinės ekonominės sistemos dalis; be jų ši sistema taip sėkmingai ir efektingai funkcionuoti negalėtų.

Kiekvienos įmones paskirtis – gaminti gamybos priemones, vartojimo reikmenis arba atlikti patarnavimus.

Gamybos procese galima išskirti tris sudedamąsias dalis: darbą, darbo priemones ir darbo objektus.

Darbo objektus ggalima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: žaliavas bei pagrindines medžiagas, pagalbines medžiagas, kooperuojamuosius ir komplektuojamuosius dirbinius.

Žaliavos ir pagrindines medžiagos – tai darbo objektai, iš kurių tiesiogiai gaminama produkcija, kurie sudaro gaminių daiktinį turinį (metalas mašinų gamyboje, oda arba jos pakaitalai avalynės gamyboje, mediena baldų gamyboje ir pan.)

Pagalbines medžiagos nesudaro gaminio daiktinio turinio, bet jos naudojamos gamybos procese (tepalai staklėms tepti, emulsija pjaunamam metalui ir pjovimo įrankiams aušinti, medžiagos ūkiniams reikalams ir kt.).

Kooperuojamieji dirbiniai ūkio požiūriu nėra gatavi gaminiai, nors ir įeina į juos gaminusios įmonės prekinę produkciją. Jie gaminami pagal įmonių vartotojų užsakymus, dažniausiai pagal užsakovo brėžinius bei kitokią techninę dokumentaciją. Įmonėje, kuri yra kooperuojamųjų dirbinių užsakovas, šie dirbiniai gamybos procese toliau apdirbami. Prie kooperuojamųjų dirbinių priskiriami, pavyzdžiui: iš kitų įįmonių gaunami liejiniai, kalti ruošiniai, kartais ir gatavos detalės.

Komplektuojamieji dirbiniai yra ir tarpinė kooperuojamųjų dirbinių ir gatavų gaminių stadija. Jie gaminami pramoniniu mastu ir be papildomo apdirbimo naudojami surenkant įvairius gaminius. Prie komplektuojamųjų dirbinių priskiriami, pavyzdžiui: elektros varikliai, guoliai, rezistoriai, tranzistoriai, relės, transformatoriai ir kt.

Visų gamybos procesų pagrindinis struktūrinis vienetas – operacija.

Operacija vadinama elementari gamybos proceso dalis, kurią darbininkas arba darbininkų brigada, neperderindama įrenginių, atlieka toje pačioje darbo vietoje, tiems patiems darbo objektams. Darbo vieta – tai įrengimais ir įrankiais aaprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje atliekama operacija.

Operacijos, priklausomai nuo jų vaidmens gamybos procese, gali būti gamybinės, transportinės, kontrolinės, sandėliavimo.

Gamybos operacija – tai tikslingas darbo objektų fizinių bei cheminių savybių keitimas, siekiant juos paversti gaminiais. Prie gamybinių taip pat priklauso natūralios operacijos, kurios vyksta gamtos (natūralios) energijos sąskaita, darbininkui tiesiogiai nedalyvaujant, tik kontroliuojant (džiovinimas, liejinių sendinimas ir pan.). Gamybinių operacijų visuma sudaro pagrindinius gamybos procesus.

Transporto operacija – tai bet koks darbo objekto perkėlimas iš vienos vietos į kitą (net ir toje pačioje darbo vietoje).

Kontrolės operacija – darbo objektų, pusfabrikačių arba gaminių kokybės ir kiekio kontrolė.

Sandėliavimas arba saugojimas – tokia gamybos objektų būklė, kai jų negalima paimti be atitinkamo asmens leidimo arba net be dokumentinio apiforminimo.

Pertrauką taip pat sąlyginai irgi galima laikyti ope.racija („nuline“), kai gamybos sąlygos nereikalauja arba neleidžia tuoj atlikti tolesnių operacijų.

Kartais vienu metu atliekamos dvi skirtingos operacijos, pavyzdžiui, gamybinės operacijos metu gali būti kartu atliekama ir kontroline operacija.

Gamybos procesas prasideda žaliavų, medžiagų, pusgaminių pateikimu darbo vietoms ir baigiasi gatavo gaminio pateikimu į sandėlį.

Organizuoti – reiškia atsakyti į šiuos klausimus.

Ką reikia padaryti? Reikia išanalizuoti sprendžiamus uždavinius, išskaidyti juos pagal atliekamas operacijas, apdirbimo būdus, apdirbamus objektus, sujungti operacijas, vadovaujantis racionalumo ir tikslingumo principu, darbo vietose, padaliniuose. Procesai yra pasikartojantys, tam tikros ttrukmės, yra tikslingi, todėl dažniausiai jie negali būti laisvai sukeičiami.

Kas ką daro? Čia sprendžiamas kiekybinis ir kokybinis uždavinių priskyrimas vykdytojams. Tradiciškai tai vadinama organizacinės struktūros formavimu. Pagrindinės problemos: struktūros hierarchija, vertikalus ir horizontalus uždavinių ir kompetencijos paskirstymas.

Kur, kada, kokiu nuoseklumu turi būti atlikta? Tai proceso organizavimas erdvėje ir laike – eigos organizavimas.

Be veiklos-uždavinių posistemės, organizavime pirmiausia akcentuojamas žmogiškasis veiksnys – personalas- sistema ir santykiai joje. Trečias svarbus elementas – materialinės priemonės – įrengimai, medžiagos, technologijos. Ir ketvirtas elementas – informavimas ir komunikavimas – informacija apie visas organizacijos posistemes, jos gavimo ir perdavimo tvarka.

Gamybos proceso organizavimas turi būti derinamas su kitomis įmonės veiklos sritimis.

Mokslinės techninės pažangos sąlygomis pirmiausiai gamyba derinama su gaminių tyrimo ir plėtros organizavimu (gaminių atnaujinimas, konstravimas, gamybos technologijos projektavimu), ši su marketingu ir t.t. Kitas klausimų kompleksas – tai gamybos aprūpinimas viskuo, kas užtikrintų normalią jo eigą (aprūpinimas medžiaginėmis vertybėmis, įrankiais, įrengimais, remontu, transportu, energija). Labai glaudus marketingo ir gamybos ryšys, reikalaujantis priderinti gamybą prie rinkos.

Sprendžiant visus gamybos proceso organizavimo uždavinius, būtina atsižvelgti į tai, kad gamybos procesas – tai atvira sistema, kuri fiziniais ir informaciniais ryšiais susieta su kitomis sistemomis (įmonėmis, tiekėjais, pirkėjais, darbo rinka ir pan.) ir sudaryta iš daugelio atskirų posistemių (tarnybų, cechų ir kt.), kkurių fiziniai ir informaciniai tarpusavio ryšiai turi būti racionaliai organizuoti. Tai būtina gamybos proceso efektyvaus funkcionavimo sąlyga.

Bendras gamybos procesas – tai sudėtingos struktūros visuma, kurią nagrinėjant sisteminiu požiūriu, tenka išskirti keletą tarpusavyje sąveikaujančių posistemių arba proceso rūšių.

Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese, išskiriamos šios trys procesų rūšys: pagrindiniai, pagalbiniai ir aptarnavimo procesai.

Pagrindiniai procesai – tai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: forma ir matmenys (apdirbant metalą arba medį pjovimu, gaunamos detalės), vidinė struktūra, fizinės bei cheminės savybės (terminis apdirbimas, rauginimas ir pan.), išvaizda (dažymas, chromavimas) arba atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu (surinkimo procesai). Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas – gatavi gaminiai, patarnavimai.

Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas normaliai, be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Pagalbinių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams, sakysim, įrankių gamyba įmonės reikalams, įrengimų remontas, garo, suspausto oro gamyba ir pan.

Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnauja. Prie šių procesų priskiriamos, pavyzdžiui, transporto bei sandėliavimo operacijos, kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas ir pan.

Be abejo, kiekvienoje įmonėje svarbiausią vaidmenį vaidina pagrindiniai procesai. Bet būtų neteisinga menkinti pagalbinių ir aptarnavimo proc.esų vaidmenį: jų tinkamai neorganizavus, pagrindinis gamybos procesas sklandžiai vykti negalės.

Pagrindiniai gamybos procesai paprastai susideda iš trijų fazių: paruošimo, apdirbimo ir surinkimo.

Paruošimo fazėje

iš medžiagos gaminami ruošiniai, stengiantis, kad jie savo konfigūracija ir matmenimis būtų kuo artimesni būsimųjų detalių konfigūracijai ir matmenims. Tada vėlesniuose procesuose mažiau gaunama atliekų ir mažiau įdedama darbo. Prie paruošimo fazės priklauso liejimas, kalimas ir štampavimas mašinų bei prietaisų gamybos įmonėse, ruošinių gamyba pjovimu mašinų bei baldų pramonėje ir kt.

Apdirbimo fazėje pjovimu, galvaniniais bei terminiais procesais gaminamos detalės, stengiantis užtikrinti jų pakeičiamumą, nes tada surinkimo procesuose mažėja darbo imlumas (nereikalingos skutimo, dildinimo ir panašios operacijos).

Surinkimo fazėje iš gatavų detalių ggaminami surinkimo vienetai (mazgai) ir gatavi gaminiai. Surinkimo fazei taip pat priklauso surinkimo vienetų bei gaminių išbandymas, jų dažymas bei kitokia apdaila ir įpakavimas.

Jeigu įmonėje yra visos trys gamybos fazės, sakoma, kad įmonė yra išbaigtos gamybos struktūros; ne visos gamybos struktūros fazės yra ketaus liejyklose, tvirtinimo detalių gamyklose (čia nėra surinkimo fazės).

Pastaruoju laiku, vis dažniau taikant daiktinę cechų specializavimo formą, jaučiama tendencija fazes juose sujungti.

Kai kurie pagalbiniai procesai (pavyzdžiui, technologinės įrangos gamyba) taip pat susideda iš trijų gamybos proceso fazių.

Automatikos ir informatikos pažanga iš pagrindų pakeitė gamybos valdymo sampratą. Pakito požiūris į visas gamybos proceso dalis.

• mašinų veikimą;

• kokybes kontrolę;

• žaliavų ir medžiagų bei gatavų produktų sandėliavimą ir nebaigtą gamybą;

• produkto sampratą,

• gamybos specializaciją ir kooperaciją;

• gamybos valdymo sistemas.

Produkto gamybos procesas – tai operacijų, atliekamų tam tikru nuoseklumu, visuma. Pagrindinis gamybos proceso veiksnys yra darbas. Be jo dar gali būti natūralūs gamybos procesai (rauginimas, sendinimas ir pan.). Jų metu keičiasi produkto fizines ir chemines savybes nedalyvaujant žmogui.

Pirmą gamybos vadybos mokslo žingsnį XIX a. pabaigoje žengė amerikietis F.Tayloras (1856 -1915). Tai lėmė poreikis didinti darbo našumą, nes XX amžiaus pradžioje, ypač JAV, labai trūko kvalifikuotų darbininkų. Jis su savo artimiausiais padėjėjais Franku ir Lilian Džilbretais, Tomsonu, H. Gantu atliko daug tyrimų pramonėje ir statybose ir suformulavo šiuos darbo organizavimo principus.

F. Tayloro požiūriu, būtinas racionalaus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis. Užduotis turi būti aiški, tiksliai suformuluota.

Laikas užduočiai atlikti turi būti nustatomas ne kaip viso darbo suma, o atskiriems operacijos elementams. Kiekvieno eelemento atlikimo trukmė nustatoma chronometruojant arba pagal iš anksto parengtus normatyvus. Todėl, nustatant užduotį, darbo procesas suskaidomas į elementus, kurių kiekvienas ištiriamas atskirai ir numatomas racionalaus darbo proceso elementų nuoseklumas, t.y. racionalūs darbo metodai. Racionalūs metodai užfiksuojami ir tampa privalomi visiems darbininkams. Todėl darbininkas turi žinoti ne tik tai, ką jis turi daryti, bet ir kaip atlikti jam pavestą darbą. Darbo metodai pateikiami specialioje instrukcijų kortelėje.

Darbo vietoje turi būti sudaromos sąlygos nepertraukiamam darbui, užduočiai atlikti.

Darbininkas iš anksto turi žinoti, ką jjis gaus už atliktą užduotį ir ką praras, jos neatlikęs. Šį teiginį F. Tayloras įgyvendino, sukūręs specialią darbo užmokesčio sistemą, vadinamąją „diferencijuotą F. Tayloro sistemą“, kurioje numatomi padidinti įkainiai, įvykdžius užduotį, ir sumažinti – jos neįvykdžius.

Pagal galimybę darbininkui reikia pavesti darbą, atitinkantį jo žinias ir sugebėjimus.

Administracija turi žinoti įmonės darbininkų žinių ir įgūdžių lygį. Priimant į darbą, reikia atrinkti tinkamiausius tam tikriems darbams darbininkus ne tik būtin.ų psichofiziologinių savybių, bet ir darbo našumo požiūriu, lygiuojantis į fiziškai stipriausius darbininkus. Vėliau ištreniruoti, šie darbininkai tapdavo aukštos kvalifikacijos atlikėjais.

Tokie pagrindiniai organizaciniai ir techniniai F. Tayloro mokslo bruožai. Dalis šių teiginių neprarado savo reikšmės ir šiuolaikinėje gamyboje.

Nors F. Tayloras gerai pažino darbininkų gyvenimą, nes pats gyvenimą buvo pradėjęs mokiniu mechaninėje dirbtuvėje ir perėjo visas pakopas (nuo jaunesniojo tarnautojo iki didelės metalurgijos gamyklos vyriausiojo inžinieriaus), kitaip tariant, buvo kilęs iš proletarų, į darbininkus jis žiūrėjo su nepasitikėjimu. Savo veikaluose jis skundžiasi nepakankamu darbininkų darbo intensyvumu, darbininkų judesių „tyčiniu vangumu“. Jis tikino, kad Anglijos ir Amerikos įmonėse buvo naudojama tik 20 proc. darbininkų jėgos (80 proc. jėgos likdavo nepanaudota dėl „tyčinio vangumo“).

Todėl specialaus skaičiavimų biuro darbuotojai sudarydavo labai dideles užduotis. Kaip rašo pats F. Tayloras, užduotis būdavo sudaroma, stebint tik aukščiausios kategorijos darbininkus, jeigu tokių ggalima rasti. Tuos žmones stebėdavo tik tada, kai jie plušėdavo iš visų jėgų. „Pirmarūšiam“ darbininkui, kai jis dirbo stebimas, buvo mokamas didesnis atlyginimas. Nepaprastai intensyviai dirbančio darbininko darbas buvo chronometruojamas ir apskaičiuojama, kiek laiko jis sunaudojo kiekvienam judesiui. Šio įtempto darbo rezultatas būdavo darbo normos pamatas. Atsižvelgiant į eilinio darbininko našumą, šis dydis buvo koreguojamas, tačiau gana subjektyviai. Tai didžia dalimi priklausė nuo vietovės, kurioje yra gamykla, darbo rinkos. Jeigu gamykla buvo geros darbo rinkos centre, pavyzdžiui, Filadelfijoje, tai buvo siekiama didžiausios normos. Dėl to daugeliu atvejų būdavo nustatomos labai aukštos normos, kurių darbininkai, silpnesni už pirmarūšius, nepajėgdavo įvykdyti, arba kurias vykdydami, visiškai išeikvodavo fizines jėgas.

F. Tayloras nesuprato, kad, didėjant gamybos mechanizacijos lygiui, mažėja grynai fizinio darbo dalis, tačiau didėja nervinė įtampa. Darbininkai turėdavo spėti paskui mašinas, galutinai įtempdavo nervų sistemą. F.Tayloro principas buvo toks: sunaudoti darbininkų jėgų maksimumą. Tuo tarpu pagrindinis žmogaus energijos racionalaus panaudojimo reikalavimas yra optimumas, t.y. geriausias pasiektojo rezultato ir panaudotosios jėgos santykis. F. Tayloras mašinos ir žmogaus organizmo galimybes matavo vienodais matais, neatsižvelgdamas į žmogaus fiziologiją. Todėl nematė žmogaus fizinių galimybių ribų, kurias F. Tayloro „užduotys“ dažnai peržengdavo, ir kildavo pavojus žmogaus sveikatai.

F. Tayloro labai dideli nuopelnai gamybos vadybos mokslui. Jis sukūrė funkcinį gamybos valdymo mmetodą.

F. Tayloro pasekėjas buvo amerikietis inžinierius F. Džilbretas, dirbęs kartu su savo žmona psichologe. Tiesa, F. Džilbretas savo veiklos pradžioje buvo F. Tayloro pasekėjas, o vėliau manė, kad chronometražo nepakanka darbui tirti.

F. ir L. Džilbretai dirbo išplėtotos masinės srovinės gamybos sąlygomis, kuriomis daug darbininkų atlieka vienodus arba analogiškus, dažnai pasikartojančius darbus. Masinės gamybos darbo tempas priklauso nuo visos srovės ritmo. Todėl čia svarbiau tirti ne darbo laiko sąnaudas, o judesius ir, tuo remiantis, parengti efektyviausius darbo metodus.

Tirdamas darbininkų darbo judesius, F. Džilbretas nustatė, kurių reikalavimų būtina laikytis projektuojant našius darbo metodus. Jis teigė, kad pirmiausia privalu išvengti nereikalingų darbininko judesių, nustatyti jų nuoseklumą. Toliau judesius reikia racionalizuoti, siekiant sumažinti jų trukmę (kad jie būtų atliekami nepertraukiamai, būtų trumpiausi, tikslingi, kad jiems atlikti nereikėtų didelės fizinės jėgos).

F. Džilbretas sukūrė ciklografinį judesių tyrimo metodą, naudojant fotografiją ir filmavimą. Analizuojant ciklogramas, nustatomos judesių trajektorijos, kurias galima racionalizuoti, pagerinti darbo metodus. F. Džilbretas sudarė darbo skaidymo į elementus s.istemą, pagal kurią galima projektuoti racionalius darbo metodus, nustatyti kiekvieno judesio normatyvinę trukmę ir sudėjus gauti visos operacijos laiko normą. Taigi darbo normavimas tampa racionalia darbo metodų projektavimo priemone. Nors F. Džilbretas judesių normatyvinių trukmių nenustatė, bet, naudojantis šia idėja, vėliau buvo sukurtos mikroelementinių normatyvų sistemos.

Be darbo metodų tyrimo ir projektavimo, F. Džilbretas domėjosi profesine atranka, parengė pažangių darbo metodų pagreitinto apmokymo sistemą.

F. Tayloras ir F. Džilbretas tyrė vieno darbininko darbo procesų tobulinimo būdus. Jie mažai domėjosi darbo pasidalijimo ir kooperavimo reikalais.

Darbo ir gamybos organizavimas susijęs su planavimu. Todėl, gerinant gamybos ir darbo organizaciją, reikėjo tobulinti ir planavimo metodus.

Pirmojo pasaulinio karo metu L. Gantas parengė operatyvaus darbų planavimo metodus, kurių pagrindą sudaro tiesiniai grafikai, vadinami Ganto grafikais. Viename tinklelyje vaizduojamas laiko ir planuojamojo bei atliktojo ddarbo apimties ryšys.

Ganto grafikai atkreipė įmonių vadovų dėmesį į tai, kad darbo laikas yra svarbiausias gamybos veiksnys. Ganto grafikai buvo taikomi darbo našumui tirti, staklių apkrovimui planuoti ir kitiems darbo bei gamybos organizavimo klausimams spręsti.

F. Tayloras, F. Džilbretas, H. Fordas, L. Gantas į gamybos ir darbo organizavimą žiūrėjo siaura technine prasme. Visiškai kitaip darbo organizavimą vertino H. Emersonas (1853 -1931). Jis iškėlė uždavinį racionaliai organizuoti ne atskiro vykdytojo darbą ir net ne įmonės gamybos procesą, o kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą. KKnygoje „Dvylika našumo principų“ (1912 m.) H. Emersonas siūlo metodiką maksimaliam darbo efektyvumui pasiekti.

1. Aiškiai iškelti idealai, arba tikslai. Šis principas reikalauja, kad kiekvienas įmonės darbuotojas turėtų aiškiai suformuluotus tikslus, uždavinius ir atkakliai jų siektų. Kiekvienas vadovas privalo propaguoti tuos ggamybinius tikslus ir uždavinius visiems savo pavaldiniams.

2. Sveikas protas. Antro principo esmė – drąsiai atsisakyti tradicinės, pasenusios organizacijos, kiekvieną pakeitimą gerai apgalvoti, visapusiškai įvertinti. Kiekvienam organizaciniam klausimui, reikia ieškoti ne paprasčiausio, o geriausio sprendimo, pasitelkus specialias žinias ir kompetentingą patarimą, visur palaikyti griežtą drausmę.

3. Kompetentinga konsultacija. H. Emersonas teigia, kad vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su kitais žmonėmis ir naudotis knygomis, iš kurių galima gauti naujausių ir tiksliausių žinių, reikalingų tam tikrą uždavinį.

4. Drausmė. Drausmė laikoma vienu svarbiausių našumo principų. H. Emersonas teigia, kad svarbiausias žmogaus elgesio reguliatorius yra gera darbo organizacija. Kiekvienas darbuotojas iš instrukcijų turi žinoti, koks jo vaidmuo bendrame darbe, kokios pareigos, kokia už darbo našumą atlyginimo sistema. VVisa tai būtina išaiškinti kiekvienam į darbą priimamam žmogui.

5. Derama pažiūra į personalą. Šis principas numato profesinės atrankos būtinybę, darbo sąlygų gerinimą, darbo dienos trumpinimą iki racionalios trukmės, darbo užmokesčio organizavimo klausimus. Tačiau H. Emersonas pasitenkina šios problemos iškėlimu, nenurodydamas, kokia turi būti racionali darbo dienos trukmė arba darbo užmokesčio organizavimo sistema ir jo dydis.

6. Greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita. H. Emersonas nurodo, kad negalima žinoti įmonės padėties, nesužinojus apskaitos duomenų apie kiekvieną funkciją ir net operaciją, iš kkurių sudaromas bendras visos įmonės veiklos vaizdas.

7. Dispečerystė. Septintas našumo principas – operatyvaus planavimo ir dispečerizavimo būtinybė. H. Emersonas teigia, kad geriau dispečeriuoti nors ir nenormuotą darbą, negu normuoti darbą, jo nedispečerizuojant.

8. Normos ir tvarkaraščiai. H. Emersonas neigė tuo metu galiojusias labai aukštas darbo normas, kurias vykdant reikėjo dirbti labai intensyviai, ir te.igė, kad reikia parengti racionalias darbo normas, kartu gerinant darbo sąlygas. Dirbant labai įtemptai, darbas nebus našus, net priešingai – našumas mažės.

9. Sąlygų normavimas. Tai darbo aplinkos pritaikymas prie žmogaus.

10. Operacijų normavimas. Tai būtina, norint pagrįstai planuoti.

11. Rašytinės standartinės instrukcijos. H. Emersonas nurodo, kad darbo apskaitai, sąlygų normalizavimui, operacijų atlikimui būtinos instrukcijos. Jose turi būti nurodyti geriausi veiklos būdai. Priešingu atveju instrukcijos gali virsti pažangos stabdžiu.

12. Atlyginimas už našumą. Šio principo esmę sudaro garantuotas valandinis apmokėjimas ir progresinė premija už našumą.

Garantuotas valandinio užmokesčio dydis apskaičiuojamas, remiantis normuota operacijų trukme, kuri, H. Emersono nuomone, turi būti nustatoma, atsižvelgiant į techninius įrengimų duomenis, darbo sąlygas ir net darbininko asmenines savybes. Darbo normos ir įkainiai, kintant sąlygoms, turi būti nuolatos peržiūrimi.

Progresinė premija pradedama mokėti jau už žemą našumą, kurį pasiekti lengva visiems darbininkams.

Pabrėždamas kiekvieno darbo našumo principo svarbą, H. Emersonas nurodo, kad šiais principais reikia vadovautis kompleksiškai.4. GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO PRINCIPAS

Pirmojo ppasaulinio karo metu JAV atsirado nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas, pavadintas šios sistemos autoriaus H. Fordo vardu. Fordizmas – nuoseklus F. Tayloro, F. Džilbreto ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos srovinės gamybos sąlygomis. Labai vertingi buvo H. Fordo techniniai ir darbo bei gamybos organizavimo principai.

Pagrindinis H. Fordo gamybos organizavimo principas – vertikali visos įmonės struktūra. H. Fordas savo įmones aprūpino viskuo, kas reikalinga automobilių gamybai. Jis turėjo geležies rūdynus ir anglių kasyklas, metalurgijos gamyklas, savo geležinkelį, upių garlaivius, kaučiuko plantacijas ir kt. Todėl jis nepriklausė nuo jokių konjunktūros pakitimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose. Be to, H. Fordas galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcijos automobiliams surinkti.

Antrasis H. Fordo gamybos organizavimo principas – masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti.

Trečiasis principas – standartizavimas. Fordo įmonėse buvo gaminamas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Tik automobilių kėbulai gaminti kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis.

Ketvirtasis principas – visiškas gamybos mechanizavimas. H. Fordo įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu.

Penktasis principas – visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį.

H. Fordo veikla labai pplati. Jis teigė, kad negali būti nė menkiausio jėgų švaistymo, netaupaus jų naudojimo, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Fordas nagrinėjo viso ūkio racio-nalizavimo klausimus, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, nurodė būtinybę rajonuoti ūkį, t.y. atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir šiandien vadovaujamasi daugelyje pasaulio šalių ir mūsų pramonės įmonėse. H. Fordo įmonėse uždarbis buvo didesnis už vidutinį uždarbį analogiškose Amerikos įmonėse. 1914 m. H. Fordas įvedė 8 valandų darbo dieną. Be to, jo įmonėse sudarytos geros darbo sąlygos (švara, salės su poilsio krėslais, įvairūs higienos patogumai, dailios patalpos ir kt.).

Fordo įmonėse darbas buvo toks intensyvus, jog didesnis uždarbis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema H. Fordas darbininkams diktavo labai didelę darbo spartą. Be to, kiekvienas darbininkas H. Fordo įmonėse dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui, tik įstatydavo varžtus į skylę arba tik užverždavo veržles, ir t.t. Tokiam darbui atlikti nereikėjo kvalifikuotų darbininkų. Per 1-2 dienas, o kartais net ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H. Fordui padėdavo išspręsti darbininkų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50 -60 proc. darbininkų kasmet

išeidavo iš jo įmonių, nesusižavėję didesniu atlyginimu ir 8 valandų darbo diena.

Pramonėje sukauptasis patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti laikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Tie principai – tai proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, gamybos proceso lankstumas, gamybos integravimas ir kt. Kartu reikia pripažinti, kad konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties – vienarūšės produkcijos, partijų dydžio. Todėl principų sistema papildyta pusiausvyros principu.

· Proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas.

Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų, darbo vietų gamybiniai ppajėgumai būtų tarpusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.

Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose.. Tačiau, jei visiško nenutrūkstamumo pasiekti negalima, reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir kad jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai, ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų.

Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas tada, kai maža darbų nomenklatūra, o daug dirbinių. Todėl ankstesniame etape susiformavo orientacija į masinę gamybą. Inžineriniu organizaciniu požiūriu čia lengviausia pasiekti racionalumą. Tačiau pasikeitusios sąlygos verčia aatsisakyti masinės gamybos, ir todėl nenutrūkstamumo užtikrinimas pasiekiamas organizuojant lanksčią gamybą.

Pasikeičia ir perteklinių gamybinių pajėgumų vaidmuo. Siekiant lanksčios gamybos, prisitaikymo prie kintančios aplinkos, pertekliniai gamybiniai pajėgumai yra neišvengiami.

Proporcingumas ir nenutrūkstamumas labai glaudžiai susiję ir sąlygoja dar vieną gamybos organizavimo principą &– gamybos ritmingumą.

Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskritai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis.

Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmavimo mėnesio pabaigoje. Ritmingas darbas sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir galų gale – pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių.

· Gamybos specializavimas.

Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmones specializavimo.

Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmones struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.

Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, išskiriamos įvairios specializavimo formos.

Daiktinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais ir įvairiais ttechnologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus: gaminius, agregatus, surinkimo vienetus arba detales. Sakykime, staklių įmonėje formuojami dalijimo stalelių, korpusinių detalių mechaninio apdirbimo ir kiti padaliniai. Tobuliausia daiktinio specializavimo forma yra detalinė specializacija.

Ši specializavimo forma turi nemaža privalumų: ji labai supaprastina operatyvinį valdymą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą; čia nereikia daugelio transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. BBet daiktinė specializavimo forma labiausiai tinka masinėje ir gamyboje didelėmis serijomis, nes vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus. Cechų, barų ir brigadų kooperacija, esant daiktinei specializavimo formai, minimali. Didelės galimybės čia atsiveria privatizuojant ir smulkinant įmones.

Technologinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos. Mašinų gamybos įmonėse pagal šią specializavimo formą organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo cechai. Specializuojant pagal technologijos principą, pavyzdžiui, mechaninio cecho barus, organizuojami tekinimo, frezavimo, gręžimo, šlifavimo ir panašūs barai.

Anksčiau manyta, kad technologinė specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji buvo praktikuojama tik tada, kai daiktinės specializavimo formos negalima buvo panaudoti, ir dažniausiai tik vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis. Dabar, plačiai naudojant kompiuterius, technologinė specializavimo forma tampa svarbiausia.

· Gamybos sroviškumas.

Gamybos sroviškumo princip.as reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal, nedarytų „kilpų“.

Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.

Pirmiausia sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami, laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu: medžiaginių vertybių sandėliai – paruošimo fazes cechai – apdirbimo ffazės cechai – surinkimo fazės cechai – gatavos produkcijos sandėliai.

Vienetinės ir gamybos mažomis serijomis sąlygomis, esant technologiniam gamybos specializavimui, gamybos sroviškumo principo galutinai išlaikyti paprastai nepavyksta. Kuo labiau gamyba artėja prie masinės, tuo lengviau ir racionaliau išlaikyti gamybos sroviškumo principą. Šis principas visiškai išlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis.

Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir cechų ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažiau transporto operacijų ir jos trumpesnės, trumpėja gaminio gamybos ciklas, o tai leidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma.

· Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas

Ilgą laiką mūsų pramonėje buvo labai stengiamasi automatizuoti pagrindinės gamybos procesus, tuo tarpu pagalbiniais procesais (transportu, sandėliavimu, kokybės kontrole ir pan.), taip pat gamybos eigos kontrole ir gamybos valdymo procesais nesirūpinta.

Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žaliavas ir medžiagas paverčianti gatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įrengimų derinimo funkcijos. Fizinis ir protinis darbas susilieja, o fizinio darbo lyginamoji dalis mažėja.

Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą.

Gamybos automatizacijos lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai: apskaičiuojant automatizuotų darbų darbo imlumą, automatizuotai gaminamų gaminių arba automatizuotą darbą dirbančių darbuotojų dalį.

Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių jjau baigė dalinių gamybinių procesų automatizavimo etapą ir įsitikino, kad jo galimybės išsemtos. Dabar pereinama į aukštesnį automatizavimo etapą, kur kompleksiškai automatizuojamas gamybos valdymas, kuriant lanksčias automatizuotas integruotas planavimo, apskaitos, valdymo ir kontrolės sistemas.

· Gamybos proceso lankstumas.

Dar šio šimtmečio pirmoje pusėje tas pats gaminys, net nekeičiant jo modelio arba modifikacijos, paprastai buvo gaminamas ilgai: metų metais, o kartais ir dešimtmečiais. Dabar, mokslinės techninės pažangos, prisotintos rinkos ir padidėjusios konkurencijos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų: jis turi būti taip organizuotas, techninė jo bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai.

Šis principas kelia naujų reikalavimų ir vienetinei, ir masinei gamybai.

· Gamybos integravimas.

Įprastinėje, net ir kompleksiškai automatizuotoje įmonėje, automatizuojami atskiri procesai: pagrindinės ir pagalbinės gamybos technologijos bei aptarnavimo procesai, kartais kai kurios planavimo, apskaitos ir valdymo operacijos. Pasitelkus ESM, automatizuotai sprendžiami atskiri uždaviniai. Bet ši automatizacija nesudaro vientisos sistemos.

Gamybos integravimas eina daug toliau. Visiškai integruotoje gamyboje visi įmonės veiklos gamybos ir funkciniai posistemiai vientiso ESM komplekso sujungiami į vientisą sistemą, kuri apima ir valdo visus įmonėje vykstančius informacinius ir materialinius procesus, įskaitant ne tik pagrindinę ir pagalbinę gamybą, bet

ir automatizuotai atliekamus mokslinius tyrimus bei eksperimentin.ius darbus, automatizuotą gaminių konstravimą, technologinį gamybos paruošimą, planavimą, apskaitą ir kitas funkcijas. Tokia visiška gamybos integracija šiandien dar labai retai tepasiekiama, todėl prie jos einama palaipsniui: atskirais etapais automatizuojami atskiri gamybos ir funkciniai procesai – jungiami į vientisą sistemą. Tai iš dalies integruota gamyba.

Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo naują gamybos procesų organizavimo formą – lanksčias gamybines sistemas (LGS).

Integravimo principas ypač akcentuojamas „Visuotinės kokybės“ vadybos kkoncepcijos. Ši koncepcija teigia, kad visuotine kokybe pasiekiama tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos proceso elementų naudojimą.

· Pusiausvyros principas.

Jis reikalauja sukurti pusiausvyrą tarp stabilios organizacinės įmonės struktūros ir lankstaus proceso organizavimo.

Kiekviena įmone suformuoja daugiau ar mažiau stabilią organizacinę struktūrą. Ji formuojama konkrečių uždavinių apimčiai ir nomenklatūrai, kurie pagal darbo pasidalijimą struktūrizuojami ir priskiriami darbo vietoms, padaliniams. Taip sukuriama formali įmonės organizacine struktūra, kuri leidžia orientuotis įmonės veikloje, juos reglamentuoti, sukurti stabilias veiklos procedūras. Tačiau formali struktūra tinka tik tol, kol atliekami uuždaviniai atitinka numatytus, formuojant struktūrą. Deja, praktiškai toks atitikimas labai retas.

Pasikeitus vykdomiems uždaviniams, reikia orientuotis į vykdomo proceso eigos organizavimą, kai sukurtoje organizacinėje struktūroje mėginami išdėstyti konkretūs procesai (dažnai net nenumatyti pirminiame užduočių sąraše) taip, kad būtų racionaliai įgyvendinti visi aaukščiau minėti principai. Tai pasiekiama planuojant procesų vykdymą sukurtoje organizacinėje struktūroje, o jei to negalima racionaliai suorganizuoti, tai pertvarkant organizacinę struktūrą.

Dabar pirmenybė teikiama eigos organizavimui, tačiau ir struktūros stabilumas turi savų privalumų.5. LITERATŪRA

1. Lukoševičius K., Martinkus B. Verslo vadyba. K: Technologija, 2002.

2. Lukoševičius K., Martinkus B. Verslo vadyba. K: Technologija, 2001.

3. Neverauskas B., Stankevičius V., Misevičius V. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. K: Technologija, 2002.

4. Martinkus B., Sakalas A. Gamybos ekonomika. K: Technologija, 1993.

5. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Bizn