vandens užterštumo problemos

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. LR TEISĖS AKTAI REGLAMENTUOJANTYS VANDENS NAUDOJIMĄ IR TARŠOS PREVENCIJĄ 4

3. KAI KURIŲ TEISĖS AKTŲ SĄVOKOS IR STRAIPSNIAI, SUSIJĘ SU VANDENS TARŠA 5

3.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS VANDENS ĮSTATYMAS 5

3.2. PAVIRŠINIŲ VANDENS TELKINIŲ KLASIFIKAVIMO TVARKA IR KOKYBĖS NORMOS 8

3.4. LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 44: 2006 9

„VANDENVIEČIŲ SANITARINIŲ APSAUGOS ZONŲ NUSTATYMAS IR PRIEŽIŪRA“ 9

4. GERIAMASIS VANDUO 11

4.1. BŪDINGIAUSIOS GERIAMOJO VANDENS PROBLEMOS 12

4.2. ŠULINIŲ VANDUO 13

Vandens filtrai 13

Šulinį kasti tik ekologiškoje aplinkoje 14

4.3. VANDENTIEKIO VANDUO 15

4.4. ŠIAULIŲ MIESTO GERIAMOJO VANDENS BŪKLĖ 17

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis mieste 17

Visą vandens tiekimo sistemą sąlyginai galima suskirstyti taip: 17

Renginiai sskirti Šiaulių miesto vandens taršos prevencijai 18

5. NUOTEKOS 18

6. PAVIRŠINIAI VANDENS TELKINIAI 19

6.1. UPĖS 20

6.2. EŽERAI 21

6.3. KURŠIŲ MARIOS 22

6.4. BALTIJOS JŪRA 23

7. PAPLŪDIMIŲ MAUDYKLŲ VANDENS KOKYBĖ LIETUVOS REKREACINĖSE ZONOSE 24

8. IŠVADOS 26

LITERATŪROS ŠALTINIAI 281. ĮVADAS

Mūsų planetoje kas metai iš pasaulinio vandenyno į žemynus keliauja apie 66 tūkst. km vandens. Tiek pat jo iš žemynų kasmet suteka atgal į vandenynus.Tai vadinamasis hidrologinis vandens apytakos ratas, palaikantis Žemėje visa, kas gyva. Tačiau padalinta vandens nevienodai – vienur jo pakankamai daug, kitur trūksta. Žmonės, gyvenantieji drėgmės pertekliaus zonoje, kur, kaip ir Lietuvoje, vvandens išgaruoja daug mažiau negu iškrenta kritulių, vandenį laiko Dievo dovana ir dažniausiai apie jį prisimena tik tada, kai jo jau nėra arba pradeda stigti. Drėgmės deficito zonoje vanduo – neįkainojamas turtas. Dėl jo stygiaus kenčia gamta, miršta žmonės, kyla kkonfliktai tarp genčių ir valstybių, kurie neretai sprendžiami ir ginklu.

Nors Lietuva upių ir ežerų kraštas, tačiau tinkamiausias ir geriausias geriamasis vanduo yra požeminis gruntinis ir artezinis vanduo, aptinkamas mūsų šalyje nuo 50-100 iki 300-350 m gylyje. Požeminio vandens telkinių, jų išteklių, vandens kokybės (cheminės sudėties) ir jų apsaugos tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra bei gausus būrys jos auklėtinių, dirbančių Geologijos institute, Lietuvos geologijos tarnyboje, daugelyje privačių firmų.

Antroje XX a. pusėje mūsų šalyje ne itin buvo rūpinamasi aplinkos apsauga. Įvairios teršiančios medžiagos pamažu sunkėsi gilyn, teršdamos ne tik pirmąjį nuo žemės paviršiaus gruntinį, bet ir gilesnius artezinius vandeningus sluoksnius. Todėl žengiant į XXI amžių geologams ir vandens tiekėjams kokybiškas geriamasis vanduo kelia rūpesčių.

Pagrindinės paviršinio vandens taršos problemos kkyla dėl gyvenamųjų namų ar rajonų, neprisijungusių prie centralizuotos nuotekų surinkimo sistemos, taip pat iš kaimyninių šalių, ypač Rusijos federacijos Kaliningrado srities, mažo nuotėkio vidurio Lietuvos upėse vasarą, paviršinius vandens telkinius teršiančių į juos patenkančių nevalytų nuotekų, su uostų veikla ir laivyba susijusios taršos Kuršių mariose ir Baltijos jūroje.

Vandens kokybė nukenčia ir dėl to, kad nepakankamai valomos ir tvarkomos paviršinės nuotekos, mat didesnė dalis nuo miestų dangos paviršių nuplautų nuotekų patenka tiesiai į upes. Intensyvi Klaipėdos uosto veikla sukelia taršą nnaftos produktais, sunkiaisiais metalais.

Norint veiksmingai mažinti dirvožemio, paviršinių bei gruntinių vandenų taršą, būtina geologinės aplinkos taršos prevencija.

Vandens išteklių apsaugos prioritetai yra šie:

• apsaugoti geriamojo vandens išteklius nuo išsekimo ir užteršimo;

• mažinti vandenų taršą miestų nuotekomis;

• mažinti pavojingų medžiagų patekimą į vandens aplinką;

• mažinti vandenų taršą iš žemės ūkio šaltinių;

• gerinti centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybę;

• gerinti rekreacinių vandenų būklę;

• mažinti jūros avarinės taršos tikimybę;

• racionaliai naudoti hidroenergiją;

• efektyviai naudoti užsienio šalių, ES finansinę paramą bei Lietuvos lėšas įgyvendinant vandenų apsaugos priemones;

• sukurti efektyvią informacijos apie vandens išteklius valdymo ir visuomenės švietimo sistemą;

• įtraukti kuo platesnį suinteresuotų asmenų ratą į vandens išteklių valdymo procesą.

Vandens kokybė labiausiai priklauso nuo į vandens telkinius patenkančių teršalų savybių bei jų kiekių. Mūsų šalyje pagrindiniai vandens teršėjai yra pramonė, žemės ūkis ir namų ūkis.

Pagrindinis vandens išteklių apsaugos tikslas yra mažinti žmogaus ūkinės veiklos įtaką Lietuvos vandenims. Siekiant šio tikslo ūkinė plėtra turi būti vykdoma subalansuotai su vandenų apsaugos reikalavimais. Pasirašius su ES asocijuotos narystės sutartį, Lietuva įsipareigojo įgyvendinti ES dokumentų nuostatas. Atsižvelgiant į šį įsipareigojimą Lietuvai būtina perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti ES reikalavimus ir vandens išteklių apsaugos srityje. Didžiąją dalį reikalavimų Lietuva turėjo įgyvendinti iki 2003 m. pabaigos, tik vienos brangiausių vvandens sektoriaus direktyvų, Miestų nuotekų valymo direktyvos, įgyvendinimui Lietuv.ai suteiktas pereinamasis laikotarpis iki 2009 m. pabaigos. Vandens išteklių apsaugos ir valdymo principus nustato 2000 m. priimta ES bendroji vandens politikos direktyva. Pagal šią direktyvą pagrindinis vandenų apsaugos tikslas yra užtikrinti gerą ekologinę būklę visuose vandens telkiniuose, tai yra turi būti užtikrinta ne tik cheminė vandens kokybė, bet ir biologinė įvairovė. Bendrieji ES vandenų apsaugos politikos principai bei nacionalinius interesus atitinkančios nuostatos perkeltos į Nacionalinę vandens išteklių apsaugos strategiją ir į Vandens įstatymo pakeitimo įstatymą.2. LR TEISĖS AKTAI REGLAMENTUOJANTYS VANDENS NAUDOJIMĄ IR TARŠOS PREVENCIJĄ

Nors mažinant vandens taršą ir tiekiant kokybišką vandenį per pastarąjį dešimtmetį ir buvo padaryta didelė pažanga, nuotekų valymas ir geriamojo vandens kokybės gerinimas tebėra vienas svarbiausių rūpesčių. Šiai ir kitoms vandens sektoriaus problemoms spręsti ir vandens kokybei bei kiekiui veiksmingai valdyti yra priimti ir nuolat tobulinami pagal ES direktyvų- Bendrosios vandens politikos, Geriamojo vandens, Miesto nuotekų, Nitratų, Maudyklų ir kt.- reikalavimus visi būtini teisės aktai, suformuota administracinė ir kontrolės struktūra.

Vandens būklei kontroliuoti nacionalinė teisė numato nemažai priemonių, reikalavimų ir ūkinės veiklos apribojimų. Reikalavimas įvertinti ūkinės veiklos poveikį aplinkai ir nustatytos atitinkamos procedūros užtikrina, kad leidimas pradėti veiklą būtų suteikiamas tik toms įmonėms, kurių poveikis aplinkai yra priimtinas. Taršos iintegruotos kontrolės ir prevencijos leidimų, kurie nuo 2004 m. sausio 1 d. privalomi visoms naujoms įmonėms, sistema taip pat padeda užtikrinti, kad vandens tarša neviršytų geriausiems prieinamiems gamybos būdams nustatytų normatyvų. Nacionalinės teisės aktai numato kai kuriuos apribojimus ir reikalavimus atskiroms veiklos sritims, kurios turi įtakos vandens telkinių būklei. Specifiniai apribojimai ir reikalavimai nustatyti žemės ūkiui, hidroelektrinių statybai, laivybai, vandens lygio ir režimo reguliavimui. Taip pat yra numatytos priemonės kontroliuoti, kaip laikomasi nustatytų reikalavimų taršai ir kitiems neigiamiems poveikiams, finansinės ir kitokios sankcijos už pažeidimus.

Pagrindiniai teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas;

2. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas;

3. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas;

4. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas;

5. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas;

6. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas;

7. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas;

8. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas;

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miškų naudojimo sąlygų patvirtinimo“;

10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1443 „Dėl Leidimų tirti žemės gelmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“;

11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 584 „Dėl Žemės gelmių registro nuostatų patvirtinimo“;

12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. 370 „Dėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės

priežiūros nuostatų patvirtinimo“;

13. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 472 „Dėl Požeminio vandens apsaugos nuo taršos pavojingomis medžiagomis taisyklių patvirtinimo“;

14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymas Nr. V-455 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ patvirtinimo“;

15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. V-758 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rrinką reikalavimai“ patvirtinimo“;

16. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. 643 „Dėl Valstybinės geriamojo vandens kontrolės tvarkos patvirtinimo“;

17. Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2002 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. 6 „Dėl Žemės gelmių išteklių aprobavimo komisijos nuostatų patvirtinimo“;

18. Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 1-101 „Dėl Ištirtų požeminio vandens (išskyrus pramoninį) išteklių aprobavimo tvarkos patvirtinimo ir 2002 m. kovo 225 d. įsakymo Nr. 6 „Dėl Žemės gelmių išteklių aprobavimo komisijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.3. KAI KURIŲ TEISĖS AKTŲ SĄVOKOS IR STRAIPSNIAI, SUSIJĘ SU VANDENS TARŠA

3.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS VANDENS ĮSTATYMAS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šis Įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius naudojant, valdant ir ssaugant gamtinėje aplinkoje esantį vandenį.

2. Įstatymo tikslas:

1) neleisti prastėti vandens ekosistemų ir ekosistemų, tiesiogiai priklausomų nuo vandens, būklei, ją apsaugoti ir (arba) pagerinti;

2) gerinti vandens kokybę įgyvendinant priemones, skirtas laipsniškai mažinti pavojingų medžiagų ir nutraukti prioritetinių pavojingų medžiagų patekimą į vandenį;

3) racionaliai ir subalansuotai naudoti vandenį;

4) mažinti žalingą vandens poveikį.

3. Šiuo Įstatymu siekiama vandens apsaugos valdymą suderinti su Europos Sąjungos teisės akto, nurodyto Įstatymo priede, nuostatomis.

2 straipsnis. Įstatymo taikymas

Šis Įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų paskirties bei nuosavybės formų.

3 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos

2. Ekologinė būklė – ekosistemų, susijusių su paviršiniais vandens telkiniais, funkcionavimo ir struktūros kokybės išraiška, vertinama pagal vandens telkinio bbiologinius, hidromorfologinius, fizinius ir cheminius kokybės elementus.

3. Ekosistema – funkcinė gyvųjų ir negyvųjų elementų sistema, kurios sudedamąsias dalis jungia tarpusavio ryšiai, medžiagų apykaitos bei energijos pasikeitimo procesai.

4. Gamtosauginis debitas – minimalus vandentakio vandens debitas, reikalingas, kad būtų užtikrinamos minimalios ekosistemų gyvavimo sąlygos.

5. Gera ekologinė būklė – tokia paviršinio vandens telkinio būklė, kai jame esančias ekosistemas apibrėžiančių parametrų vertės atitinka vertes, būdingas žmogaus ūkinės veiklos nepaveiktiems tokio tipo paviršiniams vandens telkiniams.

6. Gera paviršinio vandens telkinio būklė – tokia paviršinio vandens ttelkinio būklė, kai telkinys yra geros ekologinės būklės ir kai teršalų koncentracija vandenyje neviršija nustatytų normų.

7. Gera požeminio vandens būklė – požeminio vandens telkinio būklė, kai jame esančio vandens kiekis ir kokybė nekliudo pasiekti vandensaugos tikslų ir nekenkia ekosistemoms, tiesiogiai priklausančioms nuo požeminio vandens telkinio.

8. Geras ekologinis potencialas – nustatyti labai pakeisto ar dirbtinio vandens telkinio būklės biologiniai, hidromorfologiniai, fiziniai ir cheminiai kokybės parametrai, atitinkantys tokio tipo vandens telkiniams keliamus vandensaugos tikslus.

11. Institucija, atsakinga už upių baseinų administravimą – institucija, atsakinga už upių baseinų rajono aplinkosaugos administracinių priemonių koordinavimą ir aplinkosaugos valdymo planų rengimą.

12. Išleidžiamų teršalų kontrolė – teršalų išleidimo į aplinką ribojimas nustatant išleidžiamų teršalų ribines vertes ir (arba) nustatant reikalavimus išleidžiamų teršalų poveikiui, pobūdžiui ar kitoms jų charakteristikoms arba veiklos sąlygoms, kurios turi įtakos teršalų išleidimui.

13. Išleidžiamų teršalų ribinė vertė – didžiausia leidžiama išleisti teršalų koncentracija ir (arba) didžiausias leidžiamas išleisti teršalų kiekis. Išleidžiamų teršalų ribinės vertės gali būti nustatomos atskiroms medžiagoms arba tam tikroms medžiagų grupėms, šeimoms ar kategorijoms.

14. Labai pakeistas vandens telkinys – paviršinis vandens telkinys, kurio hidromorfologinė, fizinė ir cheminė būklė dėl žmogaus veiklos yra pakitusi taip, kad nėra galimybių pasiekti gerą ekologinę būklę.

15. Nuotekos – žmogaus buityje, ūkinėje ar gamybinėje veikloje naudotas iir papildomai užterštas, taip pat į teritorijas patenkantis kritulių vanduo, kurį naudotojas arba teritorijų savininkas, naudotojas ar valdytojas tam skirtais inžineriniais įrenginiais išleidžia į gamtinę aplinką arba kitiems asmenims priklausančią nuotekų surinkimo sistemą.

16. Nuotekų valymo įrenginiai – inžinerinių įrenginių kompleksas, skirtas nuotekoms valyti.

18. Paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dali.s, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir pakrantėsvandenų plotai.

19. Paviršinis vanduo – paviršiniuose vandens telkiniuose esantis vanduo.

20. Pavojingos medžiagos– medžiagos arba medžiagų grupės, kurios yra toksiškos, patvarios ir linkusios biologiškai kauptis, taip pat kitos medžiagos, kurios vadovaujantis Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymu priskirtos prie vandens aplinkai kenksmingų medžiagų.

22. Požeminis vandens telkinys – požeminis vandeningasis sluoksnis ar keli sluoksniai, apibrėžti sąlyginėmis ribomis.

23. Požeminis vanduo – požeminiuose vandens telkiniuose esantis vanduo.

24. Pakrantės vandenys – Baltijos jūros dalis nuo kranto iki linijos, kurios kiekvienas taškas nutolęs vieną jūrmylę jūros link nuo vidaus ir teritorinius vandenis skiriančios linijos.

25. Prioritetinės pavojingos medžiagos – pavojingos medžiagos, kurių kontrolei veiksmų būtina imtis pirmiausia ir kurių išleidimas ar kitoks patekimas į vandens telkinius turi būti laipsniškai nutrauktas. Prioritetinių pavojingų medžiagų sąrašą tvirtina aplinkos ministras.

26. Tarpiniai vvandenys– prie upių žiočių esanti jūros dalis, kurioje vanduo yra iš dalies sūrus ir kuriam didelę įtaką turi įtekantis gėlas vanduo. Prie tarpinių vandenų priskiriama Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti Kuršių marių dalis.

27. Tarpvalstybiniai vandens telkiniai – paviršiniai ir požeminiai vandens telkiniai, išsidėstę daugiau nei vienos valstybės teritorijoje.

28. Tarša – dėl žmogaus veiklos tiesioginis ar netiesioginis medžiagų ar energijos išleidimas į vandenį ar žemę, galintis turėti žalingą poveikį žmonių sveikatai ar ekosistemoms, dėl ko gali būti padaryta žala materialiam turtui ir aplinkai.

16 straipsnis. Vandens telkinių naudojimas nuotekoms išleisti

1. Nuotekos turi būti renkamos ir valomos naudojant geriausias prieinamas technologijas, o šalinamos taip, kad būtų daroma mažiausia įtaka aplinkai. Nuotekų išleidimo sąlygų nustatymo ir leidimų išdavimo tvarką nustato aplinkos ministras.

2. Išleidžiamose į paviršinius vandens telkinius nuotekose negali būti viršytos aplinkos ministro patvirtinta tvarka nustatytos teršalų ribinės vertės.

3. Leidžiama išleisti į paviršinius vandens telkinius nuotekas, jei tai netrukdo pasiekti šio Įstatymo nustatytų vandensaugos tikslų.

4. Draudžiama nuotekas išleisti tiesiogiai į požeminius vandens telkinius, požemines ertmes, karstines smegduobes. Nuotekos gali būti išleidžiamos į gruntą aplinkos ministro nustatyta tvarka.

18 straipsnis. Vandens apsaugos ir valdymo principinės nuostatos

Vandens apsauga ir valdymas organizuojami upių baseinų rajonų pagrindu. Šiuo tikslu:

1) visa Lietuvos Respublikos teritorija suskirstoma upių

baseinų rajonais;

2) kiekviename upių baseinų rajone organizuojamas vandens telkinių ir vandens valdymo, naudojimo bei apsaugos administravimas;

3) įvertinama kiekvieno upių baseinų rajono būklė ir žmogaus veiklos poveikis jai, atliekama vandens apsaugos, naudojimo ir valdymo ekonominė analizė;

4) kiekvienam upės baseinui nustatomi vandensaugos tikslai;

5) kiekvienam upių baseinų rajonui parengiama priemonių programa vandensaugos tikslams pasiekti;

6) kiekvienam upių baseinų rajonui parengiamas upių baseinų rajono valdymo planas priemonių programai įgyvendinti.

22 straipsnis. Vandensaugos tikslai

1. Bendras vandensaugos tikslas paviršiniams vandens telkiniams yra pasiekti gerą paviršinio vvandens būklę, dirbtiniams ir labai pakeistiems vandens telkiniams – pasiekti gerą cheminę vandens būklę ir gerą ekologinį potencialą, požeminiams vandens telkiniams – pasiekti gerą požeminio vandens būklę.

2. Vandensaugos tikslų nustatymo tvarką nustato aplinkos ministras, vadovaudamasis šiuo ir kitais įstatymais bei kitais teisės aktais ir atsižvelgdamas į šio Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas. Vandensaugos tikslai konkretiems vandens telkiniams nustatomi priemoni.ų programose.

6. Laikinas požeminių ir paviršinių vandens telkinių būklės suprastėjimas nelaikomas vandensaugos tikslų neįgyvendinimu, jeigu šių telkinių būklė suprastėjo ddėl gamtinių priežasčių ar neįveikiamų aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti (avarijų ir stichinių nelaimių padariniai).

24 straipsnis. Priemonių programos vandensaugos tikslams pasiekti

1. Kiekvienam upių baseinų rajonui arba jo daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti parengta priemonių programa vandensaugos ttikslams pasiekti. Programų rengimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, vadovaudamasi šiuo Įstatymu ir atsižvelgdama į Įstatymo priede nurodytos Europos Sąjungos direktyvos nuostatas. Priemonių programas tvirtina Vyriausybė.

2. Tarpvalstybinių upių baseinų rajonų priemonių programos derinamos su užsienio valstybėmis pagal tarptautinius susitarimus. Priemonių programų derinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Priemonių programose tarp kitų vandensaugos tikslams pasiekti reikalingų priemonių turi būti numatytos šios kompleksinės priemonės:

1) geriausių prieinamų gamybos būdų taikymas;

2) išmetamų į aplinką teršalų ribinių verčių nustatymas;

3) geriausios aplinkos apsaugos praktikos taikymas.

2. Šio Įstatymo 22 straipsnyje nurodyti vandensaugos tikslai turi būti pasiekti iki 2014 m. gruodžio 31 d. Jeigu vandens telkinio būklės pagerėjimo negalima pasiekti dėl to, kad techninės priemonės gali būti taikomos tik eetapais, kurie yra ilgesni už nustatytą terminą, arba kai užbaigti vandens telkinio būklės pagerinimą per nustatytą laiką per daug brangu, arba kai pagerinti vandens telkinio būklės laiku negalima dėl gamtinių sąlygų, leidžiama pratęsti šį terminą ir siekti vandensaugos tikslų etapais su sąlyga, kad vandens telkinio būklė toliau neprastėtų. Termino pratęsimas ir jo priežastys nurodomi ir paaiškinami upių baseinų rajono valdymo plane, kuriame nustatomas naujas terminas vandensaugos tikslams pasiekti. Terminas pratęsiamas ilgiausiai iki 2020 m. gruodžio 31 d., išskyrus atvejus, kai pper tokį laiką keliamų tikslų pasiekti negalima dėl gamtinių sąlygų.

3. Šio Įstatymo 24 straipsnyje nurodytos priemonių programos kiekvienam upių baseinų rajonui arba jo daliai, esančiai Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti parengtos ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 31 d., o visos programose numatytos priemonės pradedamos taikyti ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. Priemonių programos pirmą kartą peržiūrimos ir prireikus atnaujinamos iki 2014 m. gruodžio 31 d., o vėliau – kas šešeri metai.3.2. PAVIRŠINIŲ VANDENS TELKINIŲ KLASIFIKAVIMO TVARKA IR KOKYBĖS NORMOS

I.Bendrosios nuostatos

1. Šių paviršinio vandens telkinių klasifikavimo tvarkos ir kokybės normų (toliau – Tvarka) paskirtis – apsaugoti ir gerinti gėlo vandens, kuriame gyvena arba kuriame, sumažinus užterštumą, galėtų gyventi žuvys, kokybę.

2. Paviršinio vandens telkinių būklė vertinama pagal šioje Tvarkoje nustatytus fizinius ir cheminius klasifikavimo kriterijus, jeigu nėra nustatytų papildomų vertinimo kriterijų kituose norminiuose dokumentuose.

3. Vandens telkiniams, kuriuose viršijamos šioje Tvarkoje nustatytos kokybės normos, turi būti parengtos veiksmų programos vandens būklei gerinti.

4. Vandens telkiniuose, kurių kokybė geresnė nei šioje Tvarkoje nustatyti minimalūs reikalavimai, turi būti išsaugota bent esama vandens kokybė.

5. Šioje Tvarkoje nustatytos paviršinio vandens telkinių kokybės normos taikomos vandens telkiniams, skirtiems gyventi ir veistis gėlavandenėms žuvims. Jos netaikomos natūraliems arba dirbtiniams vandens telkiniams, naudojamiems intensyviai žuvininkystei (papildomai veisiant ir maitinant žžuvis).

6. Įgyvendinant veiksmų programas vandens kokybei apsaugoti ir gerinti, negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai didinama kitų vandens telkinių tarša.

7. Šioje Tvarkoje vartojamos sąvokos:

7.1. tarša – žmogaus veiklos sukeliamas cheminių medžiagų bei šilumos tiesioginis ar netiesioginis išleidimas į vandenį;

7.2. kokybės norma – tam tikros teršiančios medžiagos ar teršalų grupės koncentracija vandenyje, nuosėdose ar biotoje, kurios negalima viršyti, norint apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką;

7.3. gera paviršinio vandens telkinio būklė – paviršinio vandens telkinio būklė, kai vandens fizinė ir cheminė kokybė atitinka bent geros kokybės klasės kriterijus.

II.Paviršinio vandens telkinių klasifikavimo tvarka

8. Visi paviršinio vandens telkiniai turi būti suskirstyti į grupes pagal paskirtį ir gamtines savybes. Upės skirstomos į tris grupes pagal tinkamumą žuvims gyventi: karpines, lašišines ir kitas, o ežerai – į tris grupes pagal vidutinį gylį: seklius ( < 3 m gylio), vidutinio gylio ( 3-15 m gylio), gilius ( > 15 m gylio).

9. Kiekvienai paviršinio vandens telkinių grupei nustatyti skirtingi kriterijai kokybei vertinti. Pagal išmatuotus kiekvieno vertinamo telkinio fizinius ir cheminius vandens kokybės parametrus jų kokybės klasė nustatoma:

– labai gera;

– gera;

– vidutinė;

– bloga;

– labai bloga.

10. Vandens telkinių, tinkamų gyventi ir veistis žuvims, ėminiai kokybės klasei nustatyti turi būti imami periodiškai toje pačioje vandens telkinio vietoje.

3.4. LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 44: 2006„VANDENVIEČIŲ SANITARINIŲ APSAUGOS ZONŲ NUSTATYMAS IR PRIEŽIŪRA“

I. Bendrosios nuostatos

1. Šios higienos normos tikslas –– numatyti priemones, skirtas apsaugoti požeminio vandens šaltinius nuo taršos, užtikrinti požeminio vandens, tiekiamo vartotojams, saugą ir kokybę.

2. Šios higienos normos reikalavimai taikomi visoms naudojamoms ir naujai projektuojamoms vandenvietėms:

2.1. tiekiančioms vidutiniškai daugiau kaip 10 m3 vandens per parą arba kai vanduo tiekiamas 50 ir daugiau asmenų, arba kai jis naudojamas ūkinei komercinei veiklai;

2.2. natūralaus mineralinio vandens bei šaltinio vandens vandenvietėms, neatsižvelgiant į išgaunamą vandens kiekį;

2.3. mineralinio vandens vandenvietėms, jeigu jų vanduo naudojamas medicininės paskirties produktams arba maisto produktams gaminti.

3. Šios higienos normos reikalavimai taikomi ir išžvalgytiems požeminio vandens telkiniams, kurių ištekliai aprobuoti, tačiau nenaudojami, bet gali būti naudojami ateityje.

4. Ši higienos norma privaloma vandens tiekėjams, valstybės ir savivaldybių institucijoms, kontrolę atliekančioms institucijoms, projektuotojams, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims.

III.Sąvokos ir jų apibrėžimai

6. Šioje higienos normoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžimai:

apribotasis vandeningasis sluoksnis – vandeningasis sluoksnis, kurio gamtinės ribos turi įtakos požeminio vandens režimui;

cheminės taršos apribojimo juosta (3-ioji) – sanitarinės apsaugos zonos juosta, kurioje ribojama cheminė tarša;

daugiasluoksnė storymė – požeminio vandens telkinys ar jo dalis, sudaryta iš vandeningųjų, mažai laidžių vandeniui sluoksnių ir vandensparų;

griežto režimo apsaugos juosta (1-oji) – arčiausiai kaptažo įrenginių esanti juosta, skirta apsaugoti vandenvietę ir joje esančius požeminio vandens kaptažo įrenginius nuo tyčinės ar atsitiktinės taršos, kurioje draudžiama ūkinė

ir kita veikla, nesusijusi su vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu;

geriamojo vandens viešasis tiekimas – ūkinė komercinė veikla, skirta nepertraukiamai vandentiekio skirstomuoju tinklu, tankais ar cisternomis geriamąjį vandenį tiekti gyvenamajai vietovei, jos daliai ar grupei vandens vartotojų daugiau kaip 60 parų per metus. Viešajam tiekimui priskiriama ir nekomercinė veikla, kai geriamuoju vandeniu apsirūpinama individualiai, jeigu vandens tiekimo įrenginiais per parą patiekiama daugiau kaip 10 m3 vandens arba vanduo tiekiamas 50 ir daugiau asmenų;

hidrogeologinis langas – plotai žemės gelmėse, kur vandeningieji ssluoksniai per išsipleišėjusias juos skiriančias vandensparas turi tiesioginį hidraulinį ryšį;

infiltracinė vandenvietė – vandenvietė iš požeminio vandens telkinio, kurio eksploataciniai ištekliai dirbtinai papildomi;

krantinė vandenvietė – vandenvietė iš požeminio vandens telkinio, kurio didelė eksploatacinių išteklių dalis gali formuotis vandeniui infiltruojantis iš paviršinio vandens šaltinio;

mažai (pusiau) laidus vandeniui sluoksnis – uoliena, kuri menkai praleidžia vandenį ir dujas (santykinė vandenspara): aleuritas, durpės, liosas, priesmėlis, priemolis ir kt. Filtracijos koeficientas 10-4 – 10-2 m/d;

mikrobinės taršos apribojimo juosta (2-oji) – sanitarinės apsaugos zonos juosta, kurioje ribojama mmikrobinė ir cheminė tarša;

mineralinis vanduo – vanduo, turintis įvairesnių mineralinių medžiagų negu įprastas geriamasis gėlas vanduo ir (arba) pasižymintis tam tikru fiziologiniu poveikiu;

neapribotasis vandeningasis sluoksnis – vandeningasis sluoksnis, kuriame kaptažo įrenginiai yra tokiu nuotoliu nuo jo gamtinių ribų, jog nnustatant hidrodinaminius parametrus ir vandens išteklius galima nepaisyti tų ribų poveikio;

natūralus mineralinis vanduo – teisės akto [5.15] reikalavimus atitinkantis vanduo;

regioninė vandenspara – vandeniui nelaidus uolienų sluoksnis (tankus molis, masyvios magminės ir kitokios uolienos), kurio filtracijos koeficientas mažesnis negu 10-5-10-6 m/d, o storis didesnis nei 50–100 metrų;

sąlyginai (pusiau) izoliuotas vandeningasis sluoksnis – vandensparomis ar mažai laidžiais vandeniui sluoksniais nevisiškai izoli.uotas vandeningasis sluoksnis;

sanitarinė apsaugos zona (SAZ) – nustatyta saugoma apie vandenvietę teritorija, kurioje ribojama ūkinė veikla;

šaltinio vanduo – teisės akto [5.15] reikalavimus atitinkantis vanduo;

tiesioginis medžiagų išleidimas į požeminius vandenis – medžiagų išleidimas į požeminį vandenį, neperleidžiant jų per dirvą ar podirvį;

vandenvietė – kaptažo ir kitų inžinerinių įrenginių, kuriais vanduo paduodamas į vandentiekio sistemą (pirmasis pakėlimas), išdėstymo vieta;

vandeningasis sluoksnis – vandeniu užpildytas vienalytis aarba artimos litologinės sudėties bei filtracinių savybių uolienų sluoksnis;

vandenspara – vienalytė arba nevienalytė uolienų storymė, nelaidi arba mažai laidi vandeniui;

vandens kaptažo įrenginys – specialus įrenginys, pritaikytas požeminiam vandeniui paimti;

vandenvietės kaptažo sritis – vandenvietės mitybos srities dalis (projekcija žemės paviršiuje), kurioje judančios požeminio vandens srauto dalelės pasiekia vandenvietę per jos egzistavimo laiką;

vandenvietės kaptažo sritis gruntiniame vandeningajame sluoksnyje – vandenvietės kaptažo srities dalis arba visa kaptažo sritis gruntiniame vandeningajame sluoksnyje (projekcija žemės paviršiuje), iš kurio judančios vandens srauto dalelės pasiekia eksploatuojamą vandeningąjį ssluoksnį per vandenvietės egzistavimo laiką;

vandenvietės mitybos sritis – teritorija, iš kurios judančios požeminio vandens srauto dalelės pasiekia vandenvietę;

vandenvietės SAZ specialusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, nustatantis vandenvietės sanitarinės apsaugos zonos dydį ir ribas bei šios teritorijos tvarkymo reikalavimus.

V. Vandenviečių sanitarinės apsaugos zonos

12. Siekiant išsaugoti geros kokybės požeminį vandenį, turi būti sudaroma vandenvietės sanitarinė apsaugos zona (toliau – SAZ), kuri susideda iš trijų juostų.

13. 1-osios juostos, vadinamos griežto režimo apsaugos juosta, atstumai turi būti ne mažesni kaip:

13.1. 5 m nuo I grupės vandenviečių;

13.2. 10 m nuo IIa1, IIa2, IIb1, IIb2 pogrupio vandenviečių;

13.3. 25 m nuo IIIa, IIIb1 ir IIIb2 pogrupių vandenviečių ir infiltracinių įrenginių.

14. 2-oji juosta, vadinama mikrobinės taršos apribojimo juosta, skirta apsaugoti vandenvietę nuo mikrobinės ir cheminės taršos.

15. 2-osios juostos matmenys visų tipų vandenvietėms turi būti apskaičiuojami taip, kad mikroorganizmai, patekę į vandeningąjį sluoksnį, būdami gyvybingi nepasiektų vandenvietės per:

15.1. 400 parų – vandenviečių, naudojančių gruntinius vandeninguosius sluoksnius;

15.2. 200 parų – vandenviečių, naudojančių tarpsluoksninius vandeninguosius sluoksnius.

16. 3-ioji juosta, vadinama cheminės taršos apribojimo juosta, skirta apsaugoti vandenvietę nuo cheminės taršos. 3-ioji juosta gali susidėti iš dviejų sektorių: 3a (kaptažo sritis gruntinio vandens sluoksnyje) ir 3b (kaptažo sritis eksploatuojamame sluoksnyje).4. GERIAMASIS VANDUO

Geriamojo vandens, kaip maisto produkto, kokybei keliami higienos normų, geriamojo vandens įstatymo, EEuropos Sąjungos direktyvų reikalavimai. Paskutiniuoju metu reikalavimai kokybei keitėsi: nuo 2003m. rugpjūčio mėnesio įsigaliojo nauja Higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, į kurią perkeltos ES teisės aktų, reglamentuojančių požeminio vandens apsaugą bei žmonėms vartoti skirto vandens kokybę, nuostatos. Naujos normos reikalavimai yra griežtesni geriamojo vandens kokybei, jiems patenkinti būtina planuoti ir įgyvendinti atitinkamas priemones. Daug kur šachtinių šulinių vanduo maitina gilesnius vandeningus horizontus. Todėl svarbu žinoti, kontroliuoti ir valdyti gruntinio vandens būklę.

Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų. Bet svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais, todėl jame galima rasti daug įvairių ištirpusių medžiagų ir nemažai netirpių bei koloidinių dalelių. Lietuvoje geriamojo vandens reikmėms tiekiamas tik požeminis vanduo. Jis šalies teritorijoje kol kas yra pakankamai geros kokybės. Ji gali blogėti tiek dėl gamtinių (natūralių), tiek dėl antropogeninių veiksnių. Mūsų požeminio vandens kkokybę labiausiai prastina organinių medžiagų, fluoridų, sulfatų, chloridų kiekis ir amonio jonų koncentracija. Vandens cheminė sudėtis, užterštumas ir mineralizacija priklauso nuo hidrogeologinių sąlygų, uolienų, kuriose slūgso ir per kurias filtruojasi vanduo. Be to, neigiamą įtaką paviršinio ir požeminio vandens kokybei turi netinkama žmonių ūkinė veikla: nevalytų nuotekų išleidimas į gruntinius vandenis, nesutvarkyti sąvartynai (jų Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis) ir kt.

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Vandenį žmogus vartoja visą amžių, jo kokybė dažnai lemia ir žmogaus sveikatą. Nė vienam kitam maisto produktui pasaulyje nėra nustatyta tokių griežtų kokybės standartų kaip geriamam vandeniui.

Lietuvoje centralizuotam vandens tiekimui gaunamas iš 7 vandeningų horizontų. Išžvalgyti eksploataciniai požeminio vandens ištekliai sudaro apie 2 mln. m3 per parą, tačiau šiuo metu šalyje naudojama tik apie 25 procentai šių išteklių.4.1. BŪDINGIAUSIOS GERIAMOJO VANDENS PROBLEMOS

Dažniausios vandens problemos:

1. Drumzlinas vanduo, mechaninės priemaišos. Šios problemos dažniausia priežastis seni vamzdynai. Ją galima išspręsti sumontavus mechaninio valymo filtrą. Pasirenkant filtrą būtina atkreipti dėmesį į Jūsų vandens suvartojimo kiekį ir pralaidumą.

2. Nemalonus vandens kvapas ir skonis. Šios problemos dažniausios priežastys:

• Chlorinai. Vandens tiekėjai patiekdami vandenį vartotojui, norėdami sunaikinti vandenyje esančias bakterijas ir kitus žalingus organizmus chloruoja vandenį. Deja dėl to vanduo pasidaro nemalonaus

skonio ir kvapo. Taip pat chloruotas vanduo labai sausina odą. Šios problemos sprendimui patartume naudoti aktyvuotos anglies filtrą.

• Sieros vandenilis. Tuomet vanduo dvokia kaip supuvęs kiaušinis. Jei įtariate, kad Jūsų vandenyje yra per daug sieros vandenilio reikėtų kruopščiai ištirti vandenį ir surasti problemos sprendimo būdą.

• Organika. Reikėtų kruopščiai ištirti vandenį ir surasti problemos sprendimo būdą.

3. Kietas vanduo. Kaitinant vandenį pastebimos kalkių nuosėdos, sunkiai tirpsta skalbimo priemonės, muilas. Buitinė įranga (elektriniai virduliai, vandens šildytuvai.) pasidengia kalkių nuosėdomis. Tai viena dažniausių ttokios buitinės technikos gedimo priežasčių. Šios problemos sprendimo būdas vandens nukalkinimo (minkštinimo filtras).

4. Per didelis geležies kiekis vandenyje. Kai vandenyje yra daug geležies ruduoja kriauklės, klozetai, be to skalbiant atsiranda rudos dėmės ant skalbinių. Vandenyje yra dvejopos geležies: viena Fe2+ – vandenyje ištirpusi geležis, kita Fe3+ – neištirpusi (rūdys) geležis. Taigi skirtingi ir vandens filtravimo būdai. Neištirpusiai geležiai šalinti naudojamas mechaninio valymo filtras. Pašalinti ištirpusią geležį galima naudojant specialių dervų filtrais.

5. Bakteriologinis vandens užterštumas. Esant tokiam vandens užterštumui patartume naudoti ffiltrą su ultravioletine lempa. Toks filtravimo būdas yra labai efektyvus, nereikalaujantis specialios priežiūros, pavojingų chemikalų, papildomo apdoroto vandens valymo (nuo chloro). Vanduo tekėdamas pro filtrą apšvitinamas ultravioletiniais spinduliais ir taip sunaikinami vandenyje esantys mikroorganizmai.

6. Vandens užterštumas nitratais. Šiandien Lietuvoje, ypač kkaimo vietovėse, labai dažnai randamas nitratais užterštas vanduo. Toks vanduo labai pavojingas žmogui ir ypač vaikams. Tokio vandens filtravimui rekomenduojame membraninius filtrus.

Geriamasis vanduo mums yra gyvybiškai svarbus, bet jei jis užterštas, tai gali tapti ligų priežastimi. Kasmet didėja oro ir dirvožemio užterštumas, tam tikra teršalų dalis patenka ir į požeminius vandenis. Todėl būtina pasirūpinti geriamojo vandens kokybe, nuolat jį tikrinti ir valyti.4.2. ŠULINIŲ VANDUO

Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų vandenį gėrimui, maisto gaminimui ir kitoms ūkio reikmėms naudoja iš negilių šachtinių bei gręžtinių šulinių. Tai kaimo vienkiemiuose ir gyvenvietėse bei miesteliuose ir miestų pakraščiuose gyvenantys žmonės.. Daugumai tai vienintelis geriamojo vandens šaltinis. Šulinių vanduo dažniausiai būna skaidrus, bekvapis, minkštas ir žmonės mano, kad jis labai geros kokybės. Tačiau tai klaidinga nuomonė. Tyrimais nustatyta, kkad tokių šulinių vanduo pagal keletą rodiklių dažniausiai neatitinka reikalavimų, keliamų geriamojo vandens kokybei.

Visuomenės sveikatos centro duomenimis , šalies gruntinio monitoringo duomenimis, per 40 proc. tirtų šachtinių šulinių užteršti nitratais, iki 50 proc. – rasta mikrobinė tarša. Svarbiausia taršos priežastis – tai požeminis vanduo, esantis arti žemės paviršiaus, dažnai (vos 2-5 metrų gylyje), kurį užteršia pats žmogus. Trąšų, mėšlo perteklius, kurio neįsisavina augalai, taip pat patenka į požeminius vandenis ir užteršia azoto junginiais ir bakterijomis. Šulinio vandens kokybė ppriklauso ir nuo šulinio vietos, įrengimo bei priežiūros.

Naujų individualių namų kvartalų, kuriuose nėra centralizuotų inžinerinių tinklų, gyventojai dažniau vartoja vietinių gręžinių ar šachtinių šulinių vandenį. Neretai šulinių vandenį naudoja ir kai kurių didmiesčių rajonų ar priemiesčių gyventojai. Daug jaunų šeimų šiandien gyvena priemiesčių kolektyvinių sodų nameliuose ir taip pat naudoja individualių gręžinių vandenį. Dažniausiai šie gręžiniai nėra gilūs, todėl ir vandens kokybė būna ne ką geresnė už paprasto šulinio. Gręžtinių šulinių vandens kokybė priklauso nuo gręžinių gylio.

• Jei gręžinys giluminis (gylis daugiau kaip 20 m), tai vandens kokybė panaši į vandentiekio vandens.

• Jei gręžinys negilus (iki 20 m), vandens kokybė atitinka šachtinių šulinių vandenį.

• Vandens kokybė priklauso ir nuo to, ar neužteršta aplinka, ar teršalų nepatenka tiesiog į vandenį. Vienas iš taršos šaltinių gali būti vietiniai buitinių nutekamųjų vandenų įrenginiai.

• Šulinių vandens užterštumas priklauso ir nuo šulinio aplinkos. Jeigu teršiamas gruntas vietovėje, kurioje formuojasi gruntiniai vandenys, vanduo šulinyje irgi bus užterštas tomis medžiagomis, kuriomis užterštas dirvožemis.

• Kai aukščiau šulinio gruntinių vandenų tekėjimo kryptimi dirvožemis teršiamas organinėmis ar neorganinėmis trąšomis, žmonių ekskrementais (lauko tualetai, fekalinių vandenų susikaupimo duobės), tikėtina, kad vanduo šulinyje bus užterštas azoto junginiais ir mikroorganizmais.

• Jeigu gruntas užterštas pesticidais, naftos produktais, kitomis cheminėmis medžiagomis, šių medžiagų bus ir šulinio vandenyje.

Žmonės, nnorėdami sutaupyti pinigų, nesirengia biologinių nuotekų valymo įrenginių arba pasistato nesandarius rezervuarus. Tuomet nuotekos teka į gruntą, pasiekia gruntinį vandenį, patenka į šachtinį šulinį ar negilų gręžinį, užteršia vandenį, kuris tampa nesaugus taupiojo žmogaus ir jo vaikų sveikatai.

Besiruošiantieji vartoti šulinių vandenį, šulinį turi įrengti ir prižiūrėti taip, kad vanduo nekeltų pavojaus sveikatai.

Šulinio vandenį, užterštą mikroorganizmais, reikia išsemti, o šulinį – išvalyti.

Virinant vandenį dalis bakterijų žūva, tačiau yra mikroorganizmų, kurie atsparūs aukštai temperatūrai.Vandens filtrai

Vandenį apvalyti nuo kalkių ir drumzlių galima filtruojant įvairiais buitiniais filtrais. Šulinio ir vandentiekio vandeniui gaminami skirtingi filtrai. Vienus jų galima prijungti prie vamzdyno, kitų kasetės paprasčiausiai įdedamos į buitinius stalo vandens filtrus. Svarbiausia yra laikytis jų eksploatavimo taisyklių.

• Paprasti buitiniai vandens filtrai neapsaugo nuo nitratų. Tačiau jei geriamas vanduo užterštas nitratais, o šulinio iškasti kitoje vietoje nėra galimybės, galima įsigyti specialų per porą tūkstančių litų kainuojantį filtrą, kuris turi specialią membraną ir nepraliedžia nitratų jonų ir taip pamažina jų kiekį vandenyje.

• Vandentiekio (individualaus ir tiekiamo centralizuotai) vandenį taip pat galima filtruoti specialiais filtrai, kurie montuojami prie vamzdyno. Šie filtrai neturi kasečių, juos reikia reguliariai atsukti ir išvalyti. Tokių filtrų būna įvairių. Vieni tik „surenka“ nešvarumus, patenkančius į vandenį nuo vamzdynų sienelių, kiti panaikina blogą vandens kkvapą ar net jį paminkština.Šulinį kasti tik ekologiškoje aplinkoje

Jei šulinys jau užterštas cheminėmis medžiagomis, valydami šulinį jų niekaip nepanaikinsite, nes iš grunto vėl pritekės užteršto vandens. Todėl labai svarbu parinkti tinkamą vietą šachtiniam šuliniui arba vandenį išgauti gręžiniais iš giliau esančių vandens gyslų.

Šachtinių šulinių vanduo dažniausiai užteršiamas, kai į juos priteka paviršinio vandens. Taip atsitinka, jei nesilaikoma 20-25 metrų sanitarinės apsaugos zonos nuo teršiančių šaltinių (tvartų, mėšlidžių, lauko tualetų, šiltnamių), arba kai šuliniai netinkamai įrengti, neprižiūrimi ir nevalomi. Vanduo – palanki mikroorganizmams terpė. Todėl ir požeminiame vandenyje, ypač kur šulinys sodyboje ar individualaus namo sklype, yra arti tręšiamų daržų, tvarto ar kitų taršos židinių, – gausu mikroorganizmų. Intensyvios taršos vietose į gruntinį (šachtinių šulinių) vandenį patenka daug organinės baltyminės medžiagos, turinčios azoto. Kadangi gruntiniame vandenyje visuomet yra nemažai ištirpusio laisvo deguonies (5-10 mg/l), prasideda vadinamasis nitrifikacijos procesas. Dėl organinės medžiagos oksidacijos iš pradinio baltyminės medžiagos degradacijos produkto amonio jono (NH4) susidaro nitrito (NO2), o po to – ir galutinis baltymų oksidacijos produktas – nitrato jonas (NO3). Šulinio vandenyje atsiranda nemaži nitratų kiekiai – iki 150-250 mg/l, 2-3 kartus viršijantys leidžiamą geriamajam vandeniui koncentraciją (DLK=50 mg/l). Šulinių vandens mėginiai, kuriuose nitratų kiekis viršija 50 mg/l, sudaro apie 40-50 proc.

bendro mėginių skaičiaus.

Nitratai labai pavojingi sveikatai. Nitratais užterštas vanduo neturi jokio specifinio skonio, kvapo ar spalvos.

Nitratai ir nitritai dirvožemyje susidaro oksiduojantis organiniams ir neorganiniams azoto junginiams ir susikaupia paviršiniuose dirvos sluoksniuose. Dažniausiai nitratų atsiradimo dirvožemyje šaltinis yra neorganinės azotinės trąšos, mėšlas bei srutos. Kai vandenyje nitratų koncentracija yra iki 10 mg/l, pagrindinis jų patekimo į mūsų organizmą šaltinis yra daržovės. Jeigu geriamajame vandenyje nitratų yra daugiau kaip 50 mg/l, pagrindiniu nitratų šaltiniu tampa ir vanduo.

Dėl nitritų organizme susidarantys nitrozaminai tturi kancerogeninių savybių, todėl pastoviai vartojant jais užterštą vandenį, didėja rizika susirgti onkologiniais susirgimais. Nuo nitratų gausumo hemoglobinas kraujyje virsta methemoglobinu, todėl sutrinka deguonies apykaita. Tokiu atveju pamėlsta lūpos, prasideda dusulys, traukuliai. Apsinuodijus nitratais, gali ištikti mirtis. Su vandeniu, maistu patekę į žmogaus žarnyną, tulžies ir šlapimo pūslę, nitratai jungiasi su baltymų apykaitos produktais ir gali virsti vėžį sukeliančiais nitrozaminais. Jų ypač daug atsiranda susidarius baltymų pertekliui organizme, sutrikus tulžies nutekėjimui ir žarnyno mikrobų veiklai. Nitratai ypač pavojingi nėščiosioms, naujagimiams iir kūdikiams iki 4 mėnesių. Būtina žinoti ir prisiminti, kad virinant vandenį nitratai nesunaikinami. Priešingai – jų koncentracija vandenyje padidėja, nes virinant išgaruoja dalis vandens.

• Todėl maistui ruošti geriau nusipirkti fasuoto vandens arba naudoti vandentiekio tiekiamą vandenį.

• Nitratų kiekis vandenyje ssvarbu, kad būtų galima išvengti kancerogenų (susidarančių organizme) grėsmės.

Šulinio vandenį galima gerti ir vartoti maistui tik įsitikinus, kad jame komponentų, turinčių įtakos sveikatai, kiekiai neviršija higienos normos. Nitratų kiekis vandenyje nustatomas tik atlikus laboratorinius tyrimus. Šulinio vandens kokybė įvertinama Visuomenės sveikatos centro laboratorijose, kurios yra apskričių centruose ir filialuose. Kadangi šachtinių šulinių vandens kokybė nepastovi, vandens tyrimus rekomenduojama atlikti nors kartą per metus.

Didžiausias pavojus žmogaus sveikatai slypi išsekusiuose šuliniuose. Kuo mažiau šulinyje vandens, tuo didesnė bakterijų ir cheminių medžiagų koncentracija.

Dar pavojingesnis sveikatai yra tvenkinių, upių ar ežerų vanduo, todėl jo negalima pilti į šulinius ar plauti indus, vaisius ir daržoves.

Saug.okimės šulinio ir šaltinio vandens, kuris teka iš teršiamų vietovių !

Akivaizdu, kad pagal turimus duomenis apie 0,5 mln. LLietuvos žmonių geria blogą, normatyvinių dokumentų reikalavimų neatitinkantį vandenį. Akivaizdu ir tai, kad gyventojai tik atskirais atvejais patys už savo lėšas gali individualiai apsirūpinti geru vandeniu. Be to, Lietuvoje yra regionų, ypač moreninio priemolio paplitimo plotuose – Vidurio Lietuvos lygumoje, šiaurės vakarinėje (Akmenės-Mažeikių ruožas) dalyje bei Suvalkijoje (Šakių-Vilkaviškio-Marijampolės-Kalvarijos ruožas), kur beveik visas šachtinių šulinių vanduo užterštas. Analogiška padėtis ir daugelyje kaimo gyvenviečių, kuriose retai rasi šulinį su tinkamu naudoti vandeniu. Taigi reikalinga tiek organizacinė, tiek ir finansinė savivaldos ir valstybės iinstitucijų pagalba. Jos privalo įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, suteikiančią gyventojams teisę į švarią aplinką, tuo pačiu – ir į geros kokybės geriamąjį vandenį.4.3. VANDENTIEKIO VANDUO

Lietuvoje centralizuotam vandens tiekimui požeminis vanduo išgaunamas iš dešimties pagrindinių spūdinių vandeningų sluoksnių. Šie sluoksniai pagal jų hidrogeologinį paplitimą ir naudojimą yra priskirti 6 pagrindiniams požeminio vandens baseinams (PVB). Požeminis vanduo daugelyje baseinų yra geros būklės, bet atskirose jų dalyse jo kokybės rodikliai viršija geriamam vandeniui nustatytas ribines vertes.

Nors šulinio vanduo iš pažiūros būna labai skaidrus, o iš vandentiekio čiaupo bėga ir rudas, specialistų atliktų tyrimų duomenimis, centralizuotai teikiamas vanduo yra sveikesnis.

Vandens kokybės rodiklių (amonio, chlorido, savitojo elektros laidžio, permanganato skaičiaus, sulfato, pH, nitrato ir fluorido) kompleksas integraliai atspindi gamtinio požeminio vandens savybes ir jo kokybės dinamiką. Šių rodiklių leidžiamas reikšmes reglamentuoja geriamojo vandens standartas. Jie yra stebimi valstybiniame ir vandenviečių požeminio vandens monitoringo tinkle, kad galima būtų aptikti vandens kokybės pokyčius.

Miestų gyventojai aprūpinami viešai tiekiamu arteziniu vandeniu. Visuomenės sveikatos centrų specialistų duomenimis, centralizuotai tiekiamas vanduo yra geros ar labai geros kokybės pagal daugelį rodiklių, išskyrus drumstumą, geležį, manganą, dėl kurių vandentiekio vanduo būna prastos išvaizdos.

• Nors į vandentiekio tinklus visada tiekiamas kokybiškas geriamasis vanduo, vartotojus neretai pasiekia rudas vanduo (dėl didelio geležies kiekio). MMinėtos medžiagos pavojaus sveikatai nesukelia.

• Kadangi vandentiekio vanduo yra kietas, tai jį verdant ant indų sienelių sudaro kalkių apnaša, be to, vandentiekio vanduo kartais „kvepia“ chloru.

• Prasta vandentiekiu tiekiamo geriamojo vandens išvaizda, kvapas ir kietumas atsiranda dėl nepakankamo vandens paruošimo, senstančių vandentiekio tinklų (dideli vamzdynų skersmenys, netinkama vamzdynų medžiaga, senų vamzdynų vidus nepadengtas specialia medžiaga, neleidžiančia vamzdynams rūdyti) ar avarijos vandentiekio tinkluose.

Dažnas miestietis, vartojantis geriamąjį vandenį iš “čiaupo”, yra nepatenkintas jo kokybe ir pageidautų, kad ji būtų geresnė. Geriamojo vandens savybių gerinimas priklauso nuo dviejų aplinkybių – nuo natūraliai požeminiuose sluoksniuose susidariusio “žalio” vandens cheminės sudėties ir nuo papildomo jo paruošimo techninėmis priemonėmis prieš tiekiant vandenį į tinklą. Požeminio vandens telkinių, kurių vandenį be papildomo paruošimo galima būtų tiekti į vandentiekio tinklą, Lietuvoje – nedaug. Pagrindinis “kaltininkas” – geležis, kurios koncentracija daugelyje mūsų krašto telkinių požeminiame vandenyje siekia nuo 0,5-1,0 iki 2,0-3,5 , o kartais ir daugiau mg/l. Nors toks geležies kiekis nėra kenksmingas žmogaus sveikatai, tačiau naudoti jį buityje nėra patogu. Vandeningų sluoksnių geležis – dvivalentė. Kylant vandeniui gręžinio vamzdžiu, o po to ir vandentiekio tinklu, dvivalentė geležis jungiasi su deguonimi. Susidaro netirpus trivalentės geležies hidroksidas, kuris iškrinta nuosėdomis. Padidėja vandens drumstumas, vanduo įgauna rusvą spalvą ir nemalonų skonį. TTodėl paruduoja ir santechniniai įrenginiai. Tačiau tai ne vienintelis ir dažnai – ne pagrindinis geležies šaltinis. Dėl geležies bakterijų veiklos ir prastos kokybės neatsparių korozijai sovietiniais metais paklotų vandentiekio vamzdžių geležies padaugėja. Šis procesas labai aktyvus pastaruoju laiku, sumažėjus vandens suvartojimui bei jo tekėjimo greičiui vamzdynuose.

Siekiant išvengti minėtų blogybių naujoji Lietuvos Respublikos higienos norma (HN 24:1998 “Geriamasis vanduo”) pagal geležies kiekį vandenį skirsto į 3 klases:

*labai geros kokybės, jei geležies mažiau 0,1;

*geros – 0,2;

*patenkinamos -1 mg/l.

Norint iš “žalio” požeminio vandens padaryti gerą geriamąjį vandenį, geležį reikia šalinti. Dabar Lietuvoje įrengta ir veikia 29 tokie įrenginiai, kuriose paruoštas vanduo pagal geležies kiekį gali būti vadinamas geros ir patenkinamos kokybės. Tačiau ne mažiau kaip 20 miestų ir miestelių vande.nviečių vandens negalima priskirti net ir patenkinamo vandens kategorijai, jau nekalbant apie tai, kad daugelyje kaimo gyvenviečių, kur vanduo centralizuotai tiekiamas iš pavienių artezinių gręžinių, geležies kiekis dažnai gerokai viršija 1 mg/l.

Su geležies problema geriamajame vandenyje geologai ir vandens tiekėjai susiduria daugelyje šalių. Ji sprendžiama paprastai – galima tiekti gerai paruoštą vandenį, tačiau jis bus brangesnis ir už tai turi mokėti vartotojas. Dabar Lietuvos gyventojams toks sprendimas būtų nepriimtinas, nors kiekvienas nori, kad iš čiaupo tekėtų ne rusvas, bet

skaidrus vanduo.

Kitas limituojamas geriamojo vandens komponentas – organinė medžiaga, kuri vandenyje gali turėti daugelio organinių junginių forma. Jų vandenyje priskaičiuojama iki 700, o jiems nustatyti reikia specialių tyrimo metodų. Be to, tai daug sanaudų reikalaujantis darbas. Todėl apie organinės medžiagos kiekį geriamajame vandenyje dažnai sprendžiama pagal permanganato skaičiaus reikšmę. Minėtoji higienos norma (HN 24:1998) pagal permanganato skaičiaus (POx), kaip ir geležies, reikšmę vandenį skirsto į 3 klases:

*labai geros kokybės, jei POx iki 2;

*geros – iki 5;

*patenkinamos – iiki 6,5 mg/l O2.

Statistiniai duomenys apie permanganato skaičiaus reikšmių pasiskirstymą Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje rodo, kad ji dažniausiai sudaro nuo 2-3 iki 5-6 mg/l O2. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės gers daugiausia geros ir patenkinamos kokybės vandenį. Blogas vanduo pagal organinės medžiagos rodiklį būna tik kai kuriose infiltracinio tipo vandenvietėse, į kurių kaptažo zoną patenka ir upių vanduo. Tačiau bloga vandens kokybė nebūna pastovi, tik atskirais metų laikais.

Didelis organinės medžiagos kiekis pirmiausia pablogina fizines vandens savybes – jis tampa ddrumstesnis, atsiranda gelsvai rudas atspalvis ir salstelėjęs skonis. Jeigu vandenyje daug organinės medžiagos, tai didelė tikimybė, kad jis užterštas mikrobais, be to, jame gali būti toksinių organinių junginių. Todėl skirtingai nuo buvusio sovietinio standarto, naujojoje LR higienos normoje, kuri įsigaliojo nnuo 2000 metų, reglamentuojamas ir svarbiausiųjų toksinių organinių junginių kiekis geriamajame vandenyje. Kadangi iki šiol jie Lietuvos gėlame vandenyje nebuvo tirti, tai specialistų laukia skubus darbas – nustatyti minėtų ingredientų foninius kiekius bei patikimai ištirti jų koncentraciją miestų vandentiekiui naudojamuose požeminio vandens telkiniuose. Tačiau preliminarūs tyrimai, kuriuos atliko Lietuvos geologijos tarnyba ir Vilniaus universitetas, rodo, kad rūpesčių, susijusių su toksinių organinių junginių koncentracija geriamajame vandenyje, galėtų kilti tiktai atskirais atvejais.

Vis dėlto tai – tik viena pusė geriamojo vandens kokybės problemos, susijusios su organine medžiaga požeminėje hidrosferoje. Organinė medžiaga centralizuotam geriamojo vandens tiekimui naudojamų artezinių sluoksnių vandenyje – labai nepageidautinas reiškinys, nes jie slūgso 150-250 m gylyje, kur laisvo ištirpusio vandenyje deguonies nedaug (dažniausiai 0,5-1,5 mg/l). Jeigu organinės medžiagos arteziniame vandenyje ddaug ir jos oksidavimui deguonies nepakanka, tai oksidacinę hidrogeocheminę aplinką keičia redukcinė. Prasideda denitrifikacijos procesai, kurių metu naudojamas nitratų ir nitritų deguonis. Vandenyje atsiranda dideli kiekiai amonio jono (NH4), kuris priskiriamas indikatorinių analičių grupei. Jo koncentracija geriamajame vandenyje limituojama. Jeigu visas nitritinis deguonis būna sunaudotas, tai redukcinėje aplinkoje organinės medžiagos oksidavimui yra naudojamas metalų oksidų – Fe(OH)3 ir MnO2 – bei sulfato jono (SO4) deguonis. Pirmuoju atveju vandenyje padidėja geležies ir mangano kiekis, antruoju susidaro sieros vandenilis, suteikiantis vandeniui nemalonų kkvapą. Abiem atvejais vandenį prieš tiekiant vartotojui reikia papildomai ruošti, o tai didina jo prekinę kainą..4.4. ŠIAULIŲ MIESTO GERIAMOJO VANDENS BŪKLĖ

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis mieste

Šiaulių miesto geriamojo vandens vartotojai naudoja tik požeminį vandenį, kuris yra labai skirtingos kokybės. Požeminio vandens kokybę lemia gamtinės hidrogeologinės sąlygos bei antropogeninis (žmogaus veiklos) poveikis. Dažnai nesusimąstome ir pamirštame, kad visi procesai, lemiantys geriamojo vandens kokybę, požemyje vyksta labai lėtai. Hidrogeologiniais būdais padėties staiga pataisyti neįmanoma.Visą vandens tiekimo sistemą sąlyginai galima suskirstyti taip:

• vartotojai, naudojantys centralizuotomis vandens tiekimo sistemomis tiekiamą vandenį (vandenviečių),

• vartotojai, naudojantys individualių gręžinių vandenį,

• vartotojai, naudojantys šachtinių šulinių vandenį.

Šiaulių mieste dabar veikia keturios vandenvietės: Lepšių, Birutės, Bubių ir mažo pajėgumo Rėkyvos. Jos centralizuotomis vandens tiekimo sistemomis aprūpina vandeniu didžiąją dalį miesto gyventojų bei pramonės įmonių. Be to, Pakruojo rajone yra paruoštas naujas, eksploatacijai tinkantis, Degučių sklypas, kuriame yra patvirtinti nemaži požeminio vandens eksploataciniai ištekliai. Visų veikiančių ir išžvalgytos naujos vandenvietės požeminio vandens ištekliai yra 105 tūkst.m3 per parą.

Šiaulių miesto vandenvietės eksploatuoja devono ir permo geologinio amžiaus vandeningus sluoksnius, slūgsančius 80 – 220 m gylyje. Miesto vandenvietės 2001 metų pradžioje įsisavino tik apie 15 proc. patvirtintų požeminio vandens eksploatacinių išteklių – t.y. kiekvieną parą vartotojams tiekiama vidutiniškai 13 ttūkst. m3 vandens. Birutės ir Bubių vandenvietėse veikia vandens gerinimo – geležies šalinimo įrenginiai. Visose keturiose vandenvietėse yra vandens chloravimo įrenginiai, todėl, esant reikalui, vanduo gali būti chloruojamas.

Bendras UAB „Šiaulių vandenys“ eksploatuojamo vandens tiekimo tinklo ilgis yra 245 km. Šiuo tinklu vanduo tiekiamas 85 proc. miesto gyventojų. Centralizuoto vandentiekio neturi Pabalių, Medelyno ir Kalniuko rajonai. Šių rajonų gyventojai vandeniu apsirūpina iš gręžinių ir šulinių. Pagal 2000 metų Šiaulių miesto gręžinių inventorizavimo duomenis, valstybiniame gręžinių registre užregistruoti 135 gręžiniai, įrengti Šiaulių mieste. 34 veikiantys gręžiniai yra Medelyno ir 13 – Pabalių mikrorajonuose. Šiais gręžiniais išgaunamas tik nedidelis požeminio vandens kiekis – 730 m3 per parą. Tai sudaro apie pusę procento nuo bendro Šiaulių centralizuotų vandenviečių debito (požeminio vandens kiekio išgaunamo per parą).

Apie 15 procentų Šiaulių miesto gyventojų geria ir buitinėms reikmėms naudoja šulinių (gruntinį) vandenį. Šis vandeningas sluoksnis mieste vidutiniškai yra 5 m gylyje. Gruntinis vanduo yra užterštas visame mieste. Pagrindinis gruntinio vandens teršimo šaltinis – vertikali teršalų infiltracija nuo žemės paviršiaus (žmogaus buitinė tarša, užterštos pramonės teritorijos) ir nutekėjimai iš požeminių komunikacijų. Teršalai, patekę į požemį, sukelia nepageidaujamus procesus, turinčius įtakos geriamojo vandens kokybei. Viena iš aplinkos monitoringo dalių yra požeminis vanduo. Požeminio vandens monitoringas susideda iš kelių lygių. Tai vvalstybinis, savivaldybių ir ūkio subjektų (požeminio vandens vartotojų ir taršos šaltinių).

Savivaldybės požeminio vandens monitoringo tikslas – kontroliuoti geriamojo požeminio vandens šaltinių būklę ir jiems daromą miesto įtaką. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas požeminio vandens mitybos sritims bei teritorijoms, kuriose daromas didžiausiais neigiamas poveikis. Be dėmesio neturėtų likti ir gyvenamosios teritorijos, kuriose nėra centralizuoto vandens tiekimo ir nuotėkų surinkimo, o buitinėms reikmėms bei maistui naudojamas gruntinis vanduo.Renginiai skirti Šiaulių miesto vandens taršos prevencijai

„Šiaulių vandenys“ kartu su Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubu „Aukuras“ surengė bendrą projektą „Žmogaus įtaka vandens ciklui“. Jo metu suorganizuota konferencija „Vandens tarša Šiaulių mieste“, skirta aptarti Šiaulių miesto vandenų taršos problemas, galimus sprendimo būdus, visuomenės galimybes dalyvauti priimant aplinkosauginius sprendimus. Joje dalyvavo už vandenų eksploataciją ir apsaugą atsakingi pareigūnai, visuomeninių organizacijų atstovai. „Šiaulių vandenys“ salėje vykusioje konferencijoje kalbėta apie geriamojo vandens kokybę, kaip ją gerinti ir kaip saugoti požeminį vandenį nuo taršos. Pranešimus skaitė „Šiaulių vandenys“ generalinis direktorius R. Valskis, klubo „Aukuras“ vadovas R. Ramančionis, Šiaulių miesto savivaldybės aplinkos apsaugos skyriaus vyr. specialistė L. Rinkevičienė, municipalinės aplinkos tyrimo laboratorijos chemikė N. Mociūtė, Vilniaus gamtos apsaugos draugijos projektų vadovė I. Guscenskaitė, ekologinio klubo „Žvejonė“ vadybininkė J. Morkvėnaitė. Demonstruotas specialiai konferencijai sukurtas mokomasis video filmas „Žmogaus įtaka

vandens ciklui“, kuris atspindėjo konferencijos tikslą ir esmę.

Miesto centre po konferencijos vyko koncertas „Žaliuojantis rokas už švarų vandenį“.5. NUOTEKOS

Nuotekos gali būti valomos tik mechaniniu būdu, iš dalies biologiniu (mechaninis+biologinis), pilnu biologiniu būdu (mechaninis + biologinis su azoto ir fosforo šalinimu) arba išleidžiamos be valymo.

Papildomas azoto ir fosforo šalinimas reikalingas, kad sumažinti didelius jų kiekius iš nuotekų.

Dauguma fosforo į paviršinius vandenis patenka su buitinėmis nuotekomis iš didžiųjų Lietuvos miestų.

Lietuvoje 2000 m. buvo paimta 3 578 mln.m3 vandens: iš paviršinio vvandens telkinių paimta 3 412 mln.m3, iš požeminių – 166 mln.m3. Į paviršinio vandens telkinius 2000 m. išleista 3 525 mln.m3 nuotekų, iš jų – 3 357 mln.m3, kurių nereikia valyti. Prieš išleidžiant į paviršinio vandens telkinius 168 mln.m3 nuotekų, jos turėjo būti išvalytos, bet 2% išleista nevalytų. Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų. 18% nuotekų buvo valoma mechaninio valymo įrenginiuose.

2000 mm. azotas ir fosforas papildomai buvo šalinamas 18-koje miestų ir miestelių, bet ne visuose buvo išvalytas iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų. Europos Sąjungos reikalavimų 2000 m. Lietuvoje neatitiko apie 86% išleistų nuotekų.

2004 m. į paviršinio vandens telkinius išleista 33 525 mln.m3 nuotekų, iš jų – 3357 mln.m3, kurių nereikia valyti. Didžiausią šių nuotėkų dalį sudarė Ignalinos atominės ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinių išleistas vanduo.

Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų. 18% nuotekų buvo valoma mechaniniuose valymo įrenginiuose. Kitos nuotekos (apie 2%) išleistos nevalytos. Užterštas (nevalytas) nuotėkas išleidžia Jurbarko ir Neringos miestai., dalį nuotekų – Klaipėdos ir Kauno miestai.

2004 m. šalyje nuotekos buvo valomos 1124 valymo įrenginiuose ir išleidžiamos į paviršinius vandens telkinius, filtracijos laukus, kaupimo rezervuarus. Dalis maisto pramonės įmonėse susidariusių gamybinių nuotekų bei stambiose gyvulininkystės kompleksuose susidariusios srutos, t.p. skystas mėšlas buvo utilizuojami specialiai įrengtuose žemdirbystei drėkinamuose laukuose.

Pagal EEuropos Sąjungos direktyvą dėl miestų nutekamųjų vandenų valymo stambesniuose miestuose iš nuotekų būtina šalinti azotą ir fosforą. Miestuose ir miesteliuose su ekvivalentiniu gyventojų skaičiumi iki 10 000 iš nuotekų neprivaloma papildomai šalinti azotą ir fosforą. Vykdant Europos Sąjungos Miestų nuotekų valymo direktyvą, papildomus azoto ir fosforo šalinimo įrenginius ateityje Lietuvoje privalės turėti visi daugiau nei 10 000 gyvetojų turintys miestai. Todėl, vertinant užterštų nuotekų valymą iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų miestams, kuriems privalomas azoto ir fosforo junginių šalinimas, nuotekų vvalymas buvo vertintas pagal BDS7, N ir P. Miestams, kuriems pagal nustatytus kriterijus neprivalomas azoto ir fosforo šalinimas, nuotekos buvo vertintos pagal biocheminį deguonies suvartojimą (BDS7). Todėl iki didžiausios leistinos taršos normų pagal BDS7, N ir P išvalyta 24 mln.m3 arba 14% susidariusių užterštų nuotekų (1999 m. – 13%), o 141 mln.m3 arba 84% išleista nepakankamai išvalytų.6. PAVIRŠINIAI VANDENS TELKINIAI

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens kokybė tiriama 48-ių upių 103-ijose vietose ir 9-iuose ežeruose. Upių vandens ėminiai imami kas mėnesį aukščiau miestų bei žemiau miestų paskutinio nuotekų išleistuvo, žiotyse, šalies pasienyje, žemdirbystės įtakos ir gamtinio fono upėse. Vandens kokybė vertinama pagal daugiau kaip 70 rodiklių. Duguma Lietuvos upių yra mažai bei vidutiniškai užterštos pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius hidrocheminius parametrus: organines, azotines bei fosfatines medžiagas. 2000 m. pagal šiuos rodiklius 13% tirtų upių vietų vanduo buvo švarus (I-II kokybės klasių), 71% – mažai bei vidutiniškai užterštas (III-IV klasių) ir 16% – smarkiai užterštas (V-VI klasių). Ežerų vandens kokybė pagal organinių (BDS7 rodiklį) ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitiko I-II klases, t.y. vanduo buvo labai švarus bei švarus.

2000 m. Lietuvos Respublika prisijungė prie dviejų svarbių konvencijų: Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytos žalos bei Tarptautinės konvencijos dėl tarptautinio ttaršos nafta padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo. Įsigaliojus šioms konvencijoms bus užtikrinta, kad, įvykus teršimo nafta incidentams, nukentėjusiajai pusei bus kompensuojami nuostoliai (įskaitant ir žalą aplinkai)

Pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą 2004 m. buvo tirta 51 upė šimtas šešiose vietose ir 13 ežerų bei Kauno marios. Dauguma upių tyrimo vietų yra miestų bei žemės ūkio įtakos teritorijose, taip pat upėse, kertančiose valstybės sieną.

Šalies paviršinių vandens telkinių būklės kitimo tendencijoms nustatyti buvo išanalizuoti upių ir ežerų cheminiai bei biologiniai 1994-2004 m. duomenys, t.p. 1995-2004 m. duomenys apie pavojingų medžiagų koncentracijas upėse. Būklė buvo vertinama pagal pagrindinius indikatorių parametrus, geriausiai atspindinčius telkinių vandens kokybę. Sunkieji metalai buvo tiriami 30 upių keturiasdešimt trijose monitoringo stotyse keturis kartus per metus. Iš 9, pavojingų medžiagų sąraše esančių metalų, tirti penki – varis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, o iš prioritetinių pavojingų medžiagų sąrašo – gyvsidabris ir kadmis.

Pagal cheminius parametrus pagrindiniai upių indikatoriai yra maistmedžiagės (bendrasis azotas ir fosforas, nitritai, nitratai, amonio azotas, fosfatai), organinės medžiagos ir ištirpęs deguonis, ežerų- bendrasis fosforas. Fosforas ir azotas yra pagrindiniai biogenai, nulemiantys augalų augimą, todėl gyvybiškai svarbūs jiems. Tačiau dideli fosforo kiekiai, patekę į vandens telkinius, sukelia spartų dumblių augimą – taip vadinamą ”vandens žydėjimą”. Žuvusius dumblius skaido bakterijos, ttam procesui naudodamos deguonį, todėl ilgainiui vandenyje jo pradeda trūkti. Deguonies trūkumas savo ruožtu sukelia eilę kitų problemų: dūsta žuvys, kiti hidrobiontai. Jeigu vandens telkinys yra gilus ir stovintis, vanduo jame nesimaišo, tai priedugnio zonoje prasideda procesai, kurių metu išsiskiria vandenilio sulfidas. Pastarasis yra nuodingas vandens gyvūnams, be to pasižymi nemaloniu, supuvusį kaiušinį primenančiu kvapu. Kai kurios klestinčių dumblių rūšys išskiria nuodingus toksinus, kurie dirgina odą, apnuodija gyvūnus. Tarša biogeninėmis medžiagomis yra viena aktualiausių upių ir ežerų problemų Lietuvoje. Pagal trofinės būklės klasifikaciją, dauguma monitoringo ežerų yra mezotrofinės būklės, tačiau, praplėtus monitoringo tinklą, vis daugiau pastebima ir eutrofinės būklės ežerų.Eutrofikacija – vandens telkinių biologinio produktyvumo didėjimas, yra poveikio aplinkos būklei rodiklis.

Pagrindiniai upių ir ežerų teršėjai biogeninėmis medžiagomis yra žemės ūkis ir miestų nuotekos. Upėmis šie teršalai patenka į Baltijos jūrą.6.1. UPĖS

2004 m. vykdyto upių monitoringo duomenimis, organinių medžiagų vertės 29 proc. tirtų upių vietų neatitiko karpiniams ir lašišiniams vandens telkiniams keliamų vandens kokybės reikalavimų. Bendrojo azoto vidutinės koncentracijos viršijo didžiausią leidžiamą koncentraciją (DLK) 52 proc. vietų, amonio azoto – 13 proc., fosfatų – 36 proc., bendrojo fosforo – 42 proc. Nors šių medžiagų vertės DLK viršijo 77 proc tirtų upių vietų, tačiau daugeliu atveju viršyta buvo nedaug. Didžiausios organinių medžiagų

ir azoto bei fosforo junginių vertės nustatytos nedidelio vandeningumo upėse, į kurias išleidžiama nepakankamai išvalytų miesto nuotekų: Obelėje, Kulpėje, Sidabroje, Šalčioješ Laukupėje, Nevėžyje. Iš visų tirtų upių vietų maksimalios medžiagų koncentracijos nustatytos Obelėje žemiau Radviliškio.

2004 m. duomenimis, švarus vanduo, kuriame organinių, azotinių ir fosfatinių mrdžiagų vertės neviršijo DLK, buvo 23 proc visų tirtų upių vietų. Tai Minijos, Jūros, Šešupės, Šventosios aukštupiai ir t.t.

Nagrinėjant lietuvos upių vandenyje esančių medžiagų koncentracijos kitimą, vidutinės metinės koncentracijos buvo išreikštos medianomis. Vertinant pagal medianas nnustatyta, kad pastarąjį dešimtmetį upių vandenyje mažėjo bendrojo azoto, amonio azoto ir organinių medžiagų koncentracijos, o nitratų, bendrojo fosforo ir fosfatų koncentracijos mažai keitėsi. 2004 m., palyginti su 2003 m., pagal vidutinę metinę bendrojo azoto koncentraciją papildomai 12 –oje upių buvo viršyta DLK. Tai daugiausia Žemaitijos, t.p. kai kurios vidurio ir rytų Lietuvos upės.

Per pastarąjį dešimtmetį azoto ir organinių medžiagų upių vandenyje sumažėjo todėl, kad į upes patenka mažiau teršalų, didžiuosiuose miestuose pastačius ar rekonstravus nuotekų valymo įrenginius, t.p. sumažėjus ttaršai iš kitų šaltinių. Panaši tendencija šiuo laikotarpiu būdinga daugeliui ES šalių, tačiau jose stipriau mažėja fosforo junginių koncentracijos, kadangi nuotekos valomos plačiau taikant papildomą azoto ir fosforo šalinimą.

Vertinant upių būklę pagal sunkiuosius metalus, 2004 m., kaip ir per ankstesnius ddevynerius metus, vidutinės metinės sunkiųjų metalų koncentracijos buvo panašios beveik visose upėse ir neviršijo DLK.

Lietuvos upių būklei vertinti pagal biologinius elementus buvo tiriama upių bestuburių bendrijų įvairovė. Ji buvo įvertinta pagal biotinį indeksą (BI). Pagal BI vandens telkiniai sugrupuoti į 6 vandens kokybės klases:

I klasė – labai švarus vanduo;

II klasė – švarus vanduo;

III klasė – vidutiniškai užterštas vanduo;

IV klasė – užterštas vanduo;

V klasė – smarkiai užterštas vanduo;

VI klasė – labai smarkiai užterštas vanduo.

Palyginus 1994-2004 m. upių makrozoobentoso rūšinės įvairovės duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja.

Didelėse upėse kyla antropogeninio poveikio problemų, kadangi jose nepavyksta rasti vietų, išvengusių žmogaus veiklos įtakos. Vandens kokybės problemų kyla ir pro didesnius miestus pratekančiuose mažuose upeliuose. Kadangi teršalai menkai praskiedžiami, net ir pastačius valymo įrenginius ppagal visus Europos Sąjungos standartus, jų koncentracijos upės vandenyje viršija didžiausias leidžiamas.Pvz. tokia padėtis susiklostė Kulpėje ties Šiauliais.

Kadangi visi lietuvos upių baseinai yra tarptautiniai, iš kitų valstybių atnešami teršalai smarkiai prastina šalies upių kokybę. Situaciją apsunkina tai, kad į lietuvą teršalai atplaukia iš Rusijos ir Baltarusijos – šalių, kurioms nėra privalomi ES direktyvų reikalavimai.6.2. EŽERAI

Ežerų vandens kokybei nustatyti buvo vertinta ežerų trofinė (mitybos) būklė. Tai labai svarbus jų funkcinio įvertinimo rodiklis. Pagal šią būklę jie skirstomi į oligotrofinius, mezotropinius, eutrofinius iir hipertrofinius.

Rėkyvos ežeras ir Kauno marios – labiausiai antropogeninės eutrofikacijos procesų paveikti vandens telkiniai

2004 m. sumažėjo daugelio teršiančių medžiagų išleidimai iš taškinių taršos šaltinių, tačiau kai kurių padidėjo: naftos ir jos produktų išleista 63 tonos arba 12,9 t daugiau nei 2003 m., nitratų – 544,5 t, arba 41,6 t daugiau nei 2003 m., riebalų – 253,1 t, arba 14,6 t daugiau nei 2003 m.

Dauguma teršalų (maistmedžiagių, skendinčių medžiagų, druskų ir kt.) į vandens telkinius patenka iš pasklidosios taršos šaltinių. Tai žemės ūkyje naudojamos trąšos, pesticidai, gyvūlių mėšlas, prie valymo įrenginių neprijungti gyvenamieji namai, sąvartynai, atmosferos krituliai, nuo laukų, miestų ir gamyklų teritorijų paviršių nutekantys lietaus ir sniego tirpsmo vandenys, kurie nepatenka į vandens valymo įrenginius. Pasklidoji tarša aktualiausia vidurio ir šiaurės Lietuvai, kur didžiausi žemės ūkio paskirties žemės plotai. Pastaraisiais metais šalies žemės ūkyje naudojama daugiau pesticidų, auga trąšų gamyba bei importas. Vertinant galimą pasklidosios taršos apkrovą vandens telkiniams iš neprijungtų prie kanalizacijos tinklų namų, mažiausia apkrova yra vidurio Lietuvos teritorijoje, didžiausia – rytų Lietuvoje. Maksimali apkrova yra aplink didžiuosius miestus.

Palyginus pasklidosios ir sutelktosios taršos šaltinius nustatyta, kad azotas ir suspenduotos dalelės į aplinką dažniausiai patenka iš pasklidosios taršos šaltinių, o didesnis fosforo, organinių ir pavojingų medžiagų srautas – iš ssutelktosios taršos šaltinių.6.3. KURŠIŲ MARIOS

Į Kuršių marias suteka vanduo iš 75 proc. lietuvos teritorijos. Čia yra didelės biogeninių medžiagų, pagrindinių eutrofikacijos elementų, koncentracijos. Todėl Kuršių marios yra smarkiai eutrofikuotas vandens telkinys, o tai turi didelį poveikį šio vandens telkinio būklei.

Jau keletą metų iš eilės Kuršių mariose pavasarį ir vasarą stebėtas žuvų kritimas, sumažėjo žuvų ištekliai. Menkių ikrams reikalinga ne mažesnė kaip 3ml/l deguonies koncentracija, todėl esamas druskos ir deguonies trūkumas netinkamas menkių reprodukcijai. Mažėjant menkių, padidėjo bretlingių ištekliai, kadangi menkės buvo jų plėšrūnai. Silkių ištekliai paskutinį dešimtmetį taip pat padidėjo, tikriausiai, dėka to, kad sumažėjo prekyba ir jų plėšrūnų (menkių) kiekis.

Maisto grandinių dinamikos suardymas toliau dar labiau išderina pusiausvyrą: kai žuvų komunijos nebekontroliuojamos plėšrūnų, tai planktoną ėdančios žuvys (pavyzdžiui, bretlingiai ir silkės) suėda didelius kiekius menkių kiaušinių ir lervų. Tai sąlygoja dar didesnį menkių išteklių mažėjimą.

Šiuo metu viena aktualiausių Kuršių marių vandens kokybės problemų tebėra besitęsianti eutrofikacija. Vandens telkinys praranda estetinę ir rekreacinę vertę. Siekiant jo geros ekologinės būklės, būtina mažinti vandens užterštumą azoto ir fosforo junginiais. Nėra aiškios bendrojo azoto koncentracijų Kuršių mariose pokyčių tendencijos. 2004 m. vidutinė metinė bendrojo azoto koncentracija (1,4 mg/l) buvo mažesnė už vidutinę daugiametę (1,5 mg/l), bet didesnė nei 2003 m.

Bendrojo fosforo kkoncentracijos mariose per pastaruosius aštuonerius metus mažėjo. 2004 m. vidutinė bendrojo fosforo koncentracija (0,084 mg/l) buvo mažesnė už vidutinę daugiametę (0,1 mg/l), bet šiek tiek didesnė nei 2003 m.

Nuo 1992 m. Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringą atlieka Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. Šio monitoringo programa yra glaudžiai susijusi su Baltijos regiono šalių vykdoma Helsinkio (HELCOM) programa ir atitinka nacionalinius bei tarptautinius reikalavimus.6.4. BALTIJOS JŪRA

Dėl mažos vandens apykaitos su Atlanto vandenynu ir tankiai apgyvendintos jūros drenažo teritorijos Baltijos jūrai daromas labai didelis antropogeninis poveikis.

Per metus Klaipėdos sąsiauriu į Baltijos jūrą išteka vidutiniškai apie 23 km gėlo vandens. Šiuose vandenyse aptinkama pramoninių, žemės ūkio ir buitinių teršalų, pastebimos didelės biogeninių medžiagų koncentracijos. Todėl Baltijos jūros biocenozėms, biologinei įvairovei, gyviesiems ištekliams, paplūdimių ir rekreacinės zonos būklei daromas nemažas neigiamas poveikis.

Jau trečią dešimtmetį Baltijos jūroje vykdomi stebėjimai. Jūros monitoringas atliekamas 32 stotyse. Nuo 2005 m. Baltijos jūros ir Kuršių marių monitoringo tinklo struktūra pakoreguota pagal Direktyvos 2000/60/EB reikalavimus. Atsižvelgta į galimų grėsmių iš stambiųjų sutelktosios taršos šaltinių – naftos verslovės telkinyje D-6, Būtingės naftos terminalo, dampingo zonos ir cheminio ginklo sąvartyno – išsidėstymą.

Viena pagrindinių Baltijos jūros apsaugos strategijos krypčių – mažinti jos taršą. Eutrofikacija, didėjantis maistmedžiagių (azoto bei fosforo junginių) ir vandens telkinio

biologinis produktyvumas yra lokalaus pobūdžio priekrantės akvatorijose. Dauguma maistmedžiagių į Lietuvos priekrantę patenka su Kuršių marių vandens srautais ir Šventosios upe, todėl jų koncentracijos yra didžiausios ties Klaipėda ir Šventąja. 1998-2001 m. bendrojo azoto vidutinės metinės koncentracijos jūros priekrantėje sumažėjo beveik 3 kartus, o iki 2004 m. jos išliko gana stabilios (0,37-0,4 mg/l). Bendrojo fosforo koncentracijos jūros priekrantėje nedidelės, o didžiausias jo kiekis (0,036 mg/l) 2004 m. nustatytas ties Klaipėda. Vidutinė metinė bendrojo fosforo koncentracijos vertė (0,024 mg/l) buvo mažiausia pper pastaruosius aštuonerius metus ir 3,5 karto mažesnė nei Kuršių mariose.

Naftos ir jos produktų transportavimas per Klaipėdos jūrų uostą ir Būtingės terminalą, intensyvi laivyba ie neteisėtas naftuotų vandenų išpylimas į atvirą jūrą, uosto gilinimo darbai ir nafta bei jos produktais užterštų gruntų gramzdinimas priekrantės vandenyse, kaimyninės valstybės vykdoma naftos gavyba Lietuvos teritorinių vandenų pasienyje ir avarijos – visa tai kelia grėsmę mūsų pajūriui, unikaliai Kuršių nerijai ir visai jūros aplinkai.

Didžiausiomis naftos angliavandenių koncentracijomis 2004 m. išsiskyrė Melnragės-Smiltynės rajonas, esantis uosto vvartų įtakos zonoje bei dampingo akvatorija. Kaip ir ankstesniais metais, DLK viršijančios koncentracijos buvo nustatytos ir šiaurinėje priekrantės dalyje – ties Palanga ir Būtinge. Švariausios šių teršalų atžvilgiu yra Nida ir Juodkrantė, t.p. atviroje jūroje esančių rajonų vandenys.

Pastaraisiais metais padidėjo, nnors ir nedaug, naftos angliavandenilių kiekiai priekrantės ir dampingo rajono storymėje. Paviršiniame Baltijos jūros dugno nuosėdų sluoksnyje (0-2 cm) didžiausi naftos angliavandenilių kiekiai (15-30 mg/kg) buvo nustatyti Būtingėje, Juodkrantėje, Nidoje ir dampingo rajone. Kaip matyti iš daugiamečių tyrimų rezultatų, naftos angliavandenilių kiekiai didėja dampingo rajono vandenyje ir dugno nuosėdose, t.y. didesnės naftos angliavandenilių koncentracijos dugno nuosėdose dažnmiausiai nustatomos dampingo rajone, o mažiausios – atviroje jūroje.

Iškastas gilinant Klaipėdos uostą ir valant jame nuolat besikaupiantį dumblą gruntas paprastai gramzdinamas Baltijos jūroje. Šis procesas vadinamas dampingu. Tokiu būdu į jūrą patenkančių užterštų medžiagų kiekiai nuolat didėja. Grunto kasimo jūrų ir jūrų uostų akvatorijose bei iškastų gruntų tvarkymo taisyklės leidžia laidoti jūroje, specialiai tam skirtose vietose, I, II ir III užterštumo klasės gruntus, jeigu jjuose nustatytų kenksmingų medžiagų koncentracijos neviršija ribinių verčių.

1993-2004 m. duomenų analizė rodo, kad dampingo rajonas dugno nuosėdose nustatomų naftos angliavandenilių ir sunkiųjų metalų koncentracijų požiūriu išsiskiria iš aplinkinių Lietuvos Baltijos jūros rajonų. Jame naftos angliavandenilių konc.entracija yra didesnė vidutiniškai 1,5 karto. Iš tirtų sunkiųjų metalų labiausiai padidėja kadmio ir vario (2,7 karto), gyvsidabrio (2,6 karto), nikelio (2,2 karto) koncentracijos, mažiausiai – cinko ir švino (1,4 karto).7. PAPLŪDIMIŲ MAUDYKLŲ VANDENS KOKYBĖ LIETUVOS REKREACINĖSE ZONOSE

Higienos instituto Ekologinės medicinos centras dalyvauja nacionalinės teisės hharmonizavimo darbų programoje, įgyvendinant Europos Tarybos direktyvą 76/160/EEB dėl maudyklų vandens kokybės. Remiantis šia direktyva yra parengta Lietuvos Respublikos higienos norma HN 92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“, kuri nustato pagrindinius paplūdimių įrengimų higienos reikalavimus bei reglamentuoja jų maudyklų vandens kokybės analites bei jų nustatymo metodus.

Remiantis gautais rezultatais, baigiamas rengti maudyklų vandens kokybės monitoringo projektas. Jo tikslas: sistemingai stebėti ir vertinti Lietuvos paplūdimių vandens kokybę, kuri turi atitikti HN 92:1999, suderintos su direktyvos 76/160/EEB dėl maudyklų vandens kokybės, reikalavimus. Remiantis monitoringo reikalavimais bus formuojama bendra Lietuvos rekreacinių vandenų valdymo strategija bei politika, rengiamos atitinkamos rekomendacijos, įteisinant naujus paplūdimius bei vertinant įteisintų paplūdimių maudyklų vandens kokybę, suteikiant jiems „Mėlynosios vėliavos“ statusą.

2000-2004 metų paplūdimių maudyklų vandens užterštumo kontrolę vykdė visuomenės sveikatos centrų ir jų filialų specialistai. Mikrobiologinės ir cheminės taršos duomenys, apibendrinti Higienos instituto Ekologinės medicinos centro, pateikti 1 ir 2 lentelėse.

1 lentelė.

Tyrimo objektas Ištirta vandens bandinių pagal mikrobiologinius rodiklius Ištirta vandens bandinių pagal cheminius rodiklius

2000 m. 2004 m. 2000 m. 2004 m.

bendras skaičius neatitiko higienos normos, % bendras skaičius neatitiko higienos normos, % bendras skaičius neatitiko higienos normos, % bendras skaičius neatitiko higienos normos, %

1. Jūros vanduo 160 4,38 58 1,7 64 28,13 42 90,5

2. Upių vanduo 853 27,78 223 3,1 540 34,63 164 25,0

3. Ežerų vanduo 1670 21,5 936 6,2 905 44,86 690 18,26

2 lentelė.

Apskrities pavadinimas Ištirta vandens bandinių pagal mikrobiologinius rodiklius Ištirta vandens bandinių pagal cheminius rodiklius

2000 m. 2004 m. 2000 m. 2004 m.

bendras skaičius neatitiko higienos normos, % bendras skaičius neatitiko higienos normos, %% bendras skaičius neatitiko higienos normos, % bendras skaičius neatitiko higienos normos, %

Alytaus 172 15,7 103 9,7 74 28,4 49 0

Kauno 447 29,1 245 1,2 288 36,8 175 10,8

Klaipėdos 297 17,2 92 2,1 107 27,6 73 71,2

Marijampolės 108 9,3 44 0 25 44,0 48 10,4

Panevėžio 221 23,1 76 3,9 118 71,2 42 40,5

Šiaulių 419 24,1 354 13,5 335 22,1 264 35,8

Tauragės 88 27,3 33 0 39 43,6 28 10,3

Telšių 248 16,5 53 0 124 15,3 31 19,3

Utenos 385 15,6 95 0 223 77,6 64 7,8

Vilniaus 107 37,4 18 0 100 56,0 17 23,5

Trakų rajonas 191 35,6 104 0 13 23,1 104 0

2000 metų mikrobiologinių tyrimų rezultatai rodo, kad iš 2683 tirtų vandens bandinių 22,4% neatitiko higienos normos reikalavimų. Mažiausias maudyklų vandens mikrobiologinis užterštumas buvo Marijampolės, Utenos bei Alytaus apskrityse. Didžiausias mikrobiologinis užterštumas išaiškintas Vilniaus, Kauno apskrityse bei Trakų rajono ežeruose.

Pagal cheminių tyrimų rezultatus 2000 metais iš tirtų 1509 vandens bandinių: 40.5% neatitiko higienos normos reikalavimų. Mažiausias cheminis užterštumas buvo Telšių, Šiaulių apskrityse bei Trakų rajono ežeruose. Didžiausias cheminis užterštumas: Utenos, Panevėžio bei Vilniaus apskrityse.

2004 metų paplūdimių maudyklų vandens kokybės tyrimų, kurie buvo atliekami pagal higienos normos HN 92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“ reikalavimus, duomenys rodo, kad visoje šalyje paplūdimių maudyklų vandens mikrobiologinės taršos lygiai nedideli. Iš tirtų 1217 vandens bandinių tik 5,4% neatitiko higienos normos reikalavimų. Marijampolės, Tauragės, Telšių, Utenos apskričių bei Trakų rajono vandenyse neviršijo higienos normos reikalavimų. Didžiausias mikrobiologinis užterštumas buvo Šiaulių, Alytaus ir Panevėžio apskrityse. Šiaulių apskrityje mikrobiologiškai ypač užterštas Talšos ežeras. Šio ežero vandenyse be fekalinių streptokokų, kurių kiekis viršijo higienos normos reikalavimus, rasta ir žarnyno virusų. .Žarnyno virusų taip pat rasta Rėkyvos ir Geluvos ežerų bei Šiaulių jūros paplūdimių maudyklų vandenyse.

2004 metų cheminės taršos rezultatai rodo, kad iš tirtų 896 vandens bandinių: 22,8% neatitiko higienos normos reikalavimų. DDidžiausias cheminis užterštumas Klaipėdos, Panevėžio Šiaulių bei Vilniaus apskrityse. Nerasta cheminio užterštumo Alytaus apskrities ir Trakų rajono paplūdimių maudyklų vandenyse.

Reikia pažymėti, kad 2000 metais pajūrio paplūdimių maudyklų vandens mikrobiologinė tarša buvo maža, visų paplūdimių maudyklų, išskyrus Gitulių paplūdimį, bandinių tyrimų duomenys neviršijo HN 92:1999 reikalavimų.

Tiriant paplūdimio vandens kokybę pagal cheminius rodiklius, Smiltynės, Palangos bendrojo ir moterų, Melnragės, Girulių ir neįgaliųjų paplūdimių vandenų bandiniuose fenolių kiekis viršijo higienos normos reikalavimus. Taip pat padidėjusi kai kurių maudyklų vandens deguonies sotis.

Švariausi pajūrio maudyklų vandenys yra Nidos, Juodkrantės, Pervalkos, Preilos ir Šventosios paplūdimiuose.

2004 m. birželio mėnesį daugelio maudyklų vandens kokybės būklė pagal pateiktus Lietuvos apskričių visuomenės sveikatos priežiūros centrų laboratorinių tyrimų rezultatus buvo gera, išskyrus Šiaulių apskrities Rėkyvos, Talšos, Paežerių ežerų, Pakumulšių, Skalyno, Joniškio tvenkinių, Ventos upės, Kražantės upės užtvankos vandenis, kurių tyrimų rezultatai neatitiko HN 92:1999 reikalavimų dėl bendrojo koliforminių lazdelių skaičiaus. Alytaus apskrityje Nemuno upės vandens tyrimų rezultatai viršijo visas mikrobiologinių tyrimų analičių verčių normas.

Pajūrio paplūdimiuose tyrimų rezultatai atitiko HN 92:1999 mikrobiologinius reikalavimus, tačiau Danės upėje fekalinių streptokokų skaičius viršijo normą, taip pat pat Melnragės I ir II, Smiltynės, Girulių, Neįgaliųjų paplūdimių vandenyse naftos produktų kiekis buvo didesnis negu reikalaujama HN 92:1999.

Pagal 2004 metų mikrobiologinės taršos lygius, kurie lemia maudyklų vandens

kokybę, Lietuvos rekreacinių vandenų būklė gera ir saugi besimaudantiems poilsiautojams.8. IŠVADOS

Vanduo – žmogui būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo ir sveikatos šaltinis. Kad jo negalima teršti – supranta visi. Tačiau civilizuotame pasaulyje daug aplinkybių, kada vien suprasti nepakanka – būtina ne atskiro žmogaus, o bendra ir kryptinga visuomenės veikla. Deja, saugant vandenį, ypač požeminį, ją dažnai nustelbia vienadienių problemų sprendimas, nepažvelgiant į tolesnę ateitį, į gyvybiškai svarbių valstybei resursų išsaugojimo būtinybę būsimoms kartoms.

Požeminis vanduo, susikaupęs žemės sluoksniuose, geriau apsaugotas nuo ppaviršinės taršos negu upės ir ežerai. Tarša į podirvį ir į gilesnius sluoksnius skverbiasi ir ten kaupiasi lėtai. Tačiau patekusi į vandeningus sluoksnius ji keičia hidrogeocheminę aplinką. Vandenyje atsiranda komponentų, nebūdingų ir neaptinkamų gamtinėmis sąlygomis. Dažniausiai tokie komponentai pablogina gėrimui ir buičiai skirto vandens kokybę ir jį, kaip buvo minėta, būtina papildomai paruošti. Beje, patekusias į požeminius sluoksnius teršiančias medžiagas išvalyti techninėmis priemonėmis praktiškai neįmanoma, o savaiminis jų apsivalymas, likvidavus taršos židinį, vyksta ne metais, o dešimtmečiais. Nors minėti procesai ggerai žinomi ir specialistai apie juos plačiai informuoja valdžių institucijas bei visuomenę, per pastaruosius kelis dešimtmečius požeminė hidrosfera patyrė esminių pokyčių, tarp kurių svarbiausi – dirvožemio-grunto ir požeminio vandens tarša cheminėmis organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis. Tai neatsakingos žmonijos ūkinės veiklos ppasekmė.

Buvo įdėta nemažai pastangų valant nuotekas Europoje ir mažinant vandenį teršiančias pramonės atliekas. Tačiau reikia dar nemažai nuveikti, kol miestų nuotekų valymo direktyva bus visiškai įgyvendinta. Iki šiol pažangą užtikrino kapitalo investicijos ir pažangūs valymo metodai.

Ateities tendencijos rodo, kad bus dar labiau sumažinta nuotekų tarša, visų pirma 10 naujų ES narių, nuo 2007 metų pradėjus skirti paramą iš ES struktūrinių ir sanglaudos fondų. Patirtis per pastaruosius 20 metų įgyvendinant nuotekų valymo politikas rodo, kad investicijos į valymo įrenginių našumą ir pagrįstos ekonominės paskatos mažinti taršą šaltinyje yra ekonomiškiausias tokios taršos mažinimo būdas. ES, taikydama tokias politines priemones, kaip Nitratų direktyva, siekia mažinti žemės ūkio sukeliamą taršą. Tuo tarpu vandens sektoriaus investicijos ir toliau užtikrina geriamojo vandens kokybę.

Teršalų išplovimas įį Europos upes ir požeminį vandenį tęsiasi, kadangi naudojamos organinės ir mineralinės trąšos ir pesticidai. Nors tikimasi, kad šių cheminių mesdžiagų naudojimas 15 ES valstybių narių sumažės, prognozuojama, kad iki 2020 metų, intensyvėjant žemės ūkiui, mineralinių trąšų naudojimas padidės 35 proc dešimtyje naujųjų ES valstybių narių.

Daugelyje vietovių išliks aktualios Europos požeminio vandens kokybės problemos, kadangi gali praeiti ne vienas dešimtmetis, kol į žemę patekę teršalai pasieks mūsų upes, ežerus ir vandenvietes.

Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis. Turime daug nesutvarkytų kietų ir sskystų atliekų sąvartynų, smulkių šiukšlynų bei mėšlo ir srutų sankaupų, be globos palikti pesticidų ir kitų toksinių medžiagų sandėlių, netvarkingai eksploatuojamos naftos bazės bei degalinės, yra užterštų buvusių sovietinių karinių bazių ir kitų aplinką ir požeminį vandenį teršiančių objektų. Apie kiekvieną taršos židinį susidarė užteršto grunto ir gruntinio vandens arealai, kurių visuma žemės paviršiuje sudaro pakankamai tankią geologinės aplinkos taršos židinių dangą. Tačiau yra ir kitų pavojingų kelių, kuriais teršiančios medžiagos tuoj pat gali patekti į vandeningus sluoksnius. Tai beglobiai ir techniškai netvarkingi gręžtiniai šuliniai, kurių, apytikriais duomenimis, Lietuvoje gali būti apie 3, gal net 4 tūkstančius Tad atsakymo, ar turėsime XXI amžiuje gero geriamojo vandens, reikia ieškoti ne žemės gelmėse, o paviršiuje, visuomenės požiūryje į gamtinės aplinkos ir jos resursų išsaugojimo būtinybę ateičiai.

„Bet kas, kuris išsprę.s problemas, susijusias su vandeniu,

vertas dviejų Nobelio premijų – vienos už taiką, kitos – už mokslą“.

Džonas Ficdžeraldas KenedisLITERATŪROS ŠALTINIAI

1. LR aplinkos ministerijos leidinys „Aplinkos būklė 2004“, Vilnius 2005

2. Leidinys „Europos aplinka. 2004 m. būklė ir perspektyvos“, Vilnius 2005

3. LR aplinkos ministerijos interneto svetainė

4. AB „Šiaulių vandenys“ interneto svetainė

5. LR Vandens įstatymas