Valdymas ir vadyba

Įvadas:

Vadybos praktika yra labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai skyrėsi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Tada mažai rūpėjo, kaip valdyti. Dabartinė situacija yra visiškai kitokia. Organizacijos valdymas įgyja vis didesnę rreikšmę.

Šiuo metu Lietuvoje užregistruota apie 150 000 įvairiausių organizacijų, įmonių. Kiekviena jų turi bent vieną vadovą, kuris turėtų turėti vadybinį ar ekonominį išsilavinimą, bet bėje, taip nėra. Todėl reikia sudominti organizacijų vadovus vadybinių žinių būtinumu, o tai galima padaryti tik išaiškinant vadybos reikšmę ir esmę. Tai ir yra mano referato pagrindinis tikslas. Ši tema yra aktuali, nes vadovo sugebėjimas priimti valdymo sprendimus žymia dalimi nulemia sėkminmgą organizacijos funkcionavimą ir vystymą.

Lietuvoje plačiai naudojamos 3 sąvokos: vadyba, valdymas ir vadovavimas.

Reikia pastebėti, kad vvaldymas dažnai painiojamas ar net tapatinamas su vadyba. Tačiau tai nėra teisinga. Vadyba – tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama norimų šios veiklos rezultatų, tikslų. Vadyba labiau siejama su vadovavimu. Valdymas suprantamas kaip valdančiosios ir valdomosios sistemų santykis, kai valdančioji sistema oorganizuotai, planingai ir sistemingai veikia valdomąją sistemą, siekdama ją sutvarkyti, reguliuoti ir koreguoti. Taigi valdymas yra suprantamas kaip procesas. Vadyba tai valdymas plačąja prasme.

Liuteris Giulikas teigia, kad vadyba tapo mokslu todėl, kad ji sistemingai tiria reiškinius, kurie kuria įvairias teorijas bei siekia suprasti, kaip ir kodėl žmonės dirba kartu siekdami tikslo. O mano referato tikslas yra pateikti pagrindines nuostatas apie organizacijas bei jų valdymą.

Organizacija

Organizacija – tai daugelio tarpusavyje susipinusių ir vienu metu ekzistuojančių santykių visuma, per kuriuos žmonės, vadovaujami vadovo, siekia bendrų tikslų. Šie tikslai yra pristatomi, kaip planavimas. Organizacijos nariams reikalingi nekintami, aiškūs rėmai, kuriuose jie gali dirbti kartu ir siekti organizacijos tikslų. Tuo metu, į vadybinį organizavimo procesą įeina sprendimų priėmimas, siekiant sukurti tokius rėmus, kad organizacija galėtų ssėkmingai gyvuoti dabar ir ateityje. Kad jos gyvenimas dėl organizavimo klaidų netaptų trumpalaikiu. [1]

Organizacija – du ar daugiau žmonių, kartu dirbančių tam tikroje struktūroje, kad pasiektų tikslą ar tam tikrų tikslų visumą. O tikslas – tai būsena, kurią organizacija stengiasi pasiekti;organizacijos dažnai kelia daugiau nei vieną tikslą; tikslai – baziniai organizacijų elementai. [2]

Didesnę savo gyvenimo dalį esame vienos ar kitos organizacijos nariai: mokyklos, sporto komandos, teatro trupės, pasaulėtinės organizacijos, kariuomenės padalinio ar verslo organizacijos. Kai kurių iš jų struktūra labai ggriežta ir formali. Kitos (krepšinio komanda) yra ne tokios aiškios struktūros. Tačiau visas organizacijas, formalias ar ne, į vieną visumą sujungia ir išlaiko grupė žmonių, pripažįstančių, kad dirbti kartu ir siekti bendro tikslo yra naudinga. Todėl bet kurios organizacijos vienas esminių elementų yra tikslas. Tikslai gali būti įvairūs, tačiau jokia organizacija negalėtų gyvuoti be tikslo. [2]

Neturėdama veiklos plano, organizacija negalėtų efektyviai veikti. Organizacijos turi įsigyti ir paskirstyti išteklius šiems tikslams įgyvendinti: numatyti atlyginimų fondą. Jos taip pat priklauso nuo kitų organizacijų, iš kurių gauna tam tikrus išteklius: gamintojai turi bendradarbiauti su tiekėjais. [4]

“Vadybos” autoriai gana plačiai ir išsamiai aprašo organizacijas ir jų veiklą, suprasdami organizaciją kaip grupelę žmonių, turinčių vienodus tikslus ir kurių veikla orientuota į šių tikslų įgyvendinimą. O A.Jonaitis “Vadybos ABC” daugiau dėmesio skyria organizacijų veikimui, planavimui. Taip pat “Vadybos” autoriai svarbiausiu dalyku organizacijoje laiko tikslą, o Jonaitis mano, kad tai yra planavimas ir bendradarbiavimas.

Valdymas

Valdymas (менеджмент) – gamybos valdymas, principų, metodų, priemonių ir valdymo formų derinys, sukurtas JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse gamybos efektyvumo bei pelno padidinimo tikslu. [1]

Valdymas – organizacijos narių darbo planavimas, vadovavimas ir kontrolė; visų organizacijos išteklių panaudojimas iškeltiems organizacijos tikslams pasiekti. [2]

Valdymas – organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš anksto parengtą planą. TTai ypatingas procesas grupinei veiklai. Jis numato tikslų būtinumą; tikslai pasiekiami nustačius racionalų ir aiškų santykį tarp darbo ir materialinių išteklių. Valdymo proceso pagrindas yra spredimų priėmimas (pradinių duomenų parengimas, jų analizė, alternatyvos rengimas, galutinis alternatyvos pasirinkimas, tvirtinimas) ir įgyvendinimas. [3]

Valdymas – tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams pasiekti: valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir bendravimas.

Valdymas – tai visų pirma darbas su žmonėmis. Vadovas, nežinantis žmonių psichologijos, nesugebės rezultatyviai kontaktuoti su pavaldyniais. [7]

Taigi iš šių apibrėžimų galime pastebėti, kad “Vadybos” autoriai valdymą apibrėžia kaip organizacijos išteklių panaudojimo valdymą, “Vadybos pagrindų” autoriai teigia, kad valdymas – tai tikslų nustatymas, planavimas, o KTU vadybos katedra išskyria tai, kad valdymas – tai darbas su žmonėmis, kurį pukiai gali atlikti tik gerai žinantis savo darvą vadovas.

Reikia pastebėti, kad organizacijos valdymas priklauso nuo organizacijos dydžio: kai organizacija maža, tai valdymą gali atlikti vienas iš darbuotojų, o kai ji yra didesnė, tai valdymui jau reikia skirti atskirą žmogų.

Valdymo subjektas ir objektas [3]

Valdymo procesas numato valdomojo objekto bei valdančiojo subjekto egzistavimą.

Tradicinė organizacijos valdymo schema atrodo taip: (1 pav)

Valdymo subjektas

Komandinė informacija (priimti sprendimai) Informacija apie sprendimų įvykdymą

Valdymo objektas

Tai reiškia, kad bet kuri organizacija yra dviejų valdymo posistemių visuma: valdančiosios ir valdomosios. Abiem atvejais valdomosios iir valdančiosios posistemių santykiai – tai žmonių tarpusavio santykiai. Organizacijos valdymas vyksta valdymo subjektui priimant sprendimus, juos perduodant valdymo objektui ir po tam tikro apdorojimo (taip pat ir vykdymo) iš valdymo objekto informacija grįžtamuoju ryšiu pasiekia valdymo subjektą. Grįžtamojo ryšio informacija daugiausiai priklauso nuo vykdytojo ir dažnai būna iškraipoma. [3]

Plačiai paplitęs yra ir kitoks – inovacinis organizacijos valdymo schemos traktavimas: (2 pav)

Organizacijos Valdymo Organizacijos problemų

Problemos procesas sprendimas

Šiuo atveju valdymo procesas nagrinėjamas ne tik kaip objekto ir subjekto sąveika, bet pirmiausia kaip organizacijos savivalda, kai elementai vienu metu yra ir objektas, ir subjektas.

1 pav pavaizduota schema daugiau tinka komandinėms sistemoms, o 2 pav daugiau atspindi dabartinį rinkos ekonomikos požiūrį į valdymą.

Taigi valdymo objektą derėtų traktuoti kaip atskirą organizacijos vienetą ar visą organizaciją, į kurią nukreipta valdymo veikla. Valdymo subjektas – organas ar individas, atliekantis vadybinę veiklą. Valdymo subjektas (pavadinkime jį vadybininku), realizuodamas vadybos funkcijas bei taikydamas įvairias poveikio priemones, iš esmės užsiima įvairių problemų sprendimu. Organizacijoje susidedančioje iš keleto padalinių bei kelių (trijų ar daugiau) valdymo lygių ta pati organizacijos struktūra tam tikrais atvejais gali būti ir valdymo objektu, ir subjektu.

Pvz. gamybinėje įmonėje valdančioji posistemė yra valdymo aparatas, kuriam vadovauja direktorius, o valdomoji – cechai arba skyriai.

Vadyba ir

jos funkcijos

A.Maslou sukūrė žmogaus poreikių hierarhiją, kur pirmoje vietoje yra fiziologiniai, o paskutinei saviraiškos poreikiai. Jis teigia, kad individas dalį savo poreikių gali patenkinti pats ir net dalį kitų visuomenės narių poreikių. Tačiau jis priverstas palaikyti ryšius su kitais individais, teikiamomis paslaugomis arba kreiptis prašant išaiškinti jam rūpimus klausimus ar tiesiog tikintis jų teisinės, fizinės apsaugos. Žmonių grupė, dirbdama vienoje iš operacinių sistemų, galės patenkinti individo ar visuomenės poreikius, jei tarp jų atsiras žmogus, kuris sugebės organizuoti visų grupės nnarių darbą taip, kad būtų realizuoti organizacijai iškelti tikslai ir su tuo susiję uždaviniai. Taigi susiduriame su vadovavimo žmonėms būtinumu, vadovavimo sąvokos supratimui ir vartojimui. Taigi kuo skiriasi valdymas ir vadyba?

Autorius laikosi nuomonės, kad valdyti galima daiktus (automobilius, kosminį aparatą) ir gamyboje vykstančius procesus, susijusius su žmogaus fiziniu darbu, atliekamu pagal tam tikrą midelį, projektą. O žmonėmis mes tik vadovaujame.

Vadyba yra informacinis procesas, apibūdinamas nenutrūkstamu informacijos pasikeitimu tarp valdančiosios ir valdomosios posistemių: komandinė – valdomajam posistemiui, operatyvinė – valdančiajam. [4]

Vadyba –– visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba parengti jo funkcionavimą atsižvelgiant į esamą padėtį ir iškeltus tikslus.[4]

Vadyba – tai specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančias ggrupes. [5]

Vadyba – tai mokslas apie socialinių organizacijų valdymą. [6]

Taigi galime pastebėti, kad vadybos apibrėžimuose yra tikrų nesusitapimų, pvz “vadyba” charakterizuoja visiškai skirtingais žodžiais: procesas, veiklos rūšis, visuma veiksmų ar mokslas. Taip pat A.Jonaitis pabrėžia vadybos tikslus, o F.S.Butkus kreipia dėmesį į jos susiformavimo laikotarpį ir sąlygas.

Vadovavimas tai yra ciklas, susidedantis iš įvairių vadybinio darbo sričių, vadinamų vadybos funkcijomis. Vadybos funkcija – tai konkreti vadybinės veiklos sritis, kuri atliekama specialių priemonių pagalba. Šios funkcijos turi specifinį charakterį, ypatingą turinį ir gali būti atliekamos savarankiškai, kaip nesusijusios tarpusavyje, bet neatsiejamos viena nuo kitos. Visos funkcijos sudaro bendrą procesą. Dažniausiai išskiriamos tokios vadybos funkcijos: [4]

 Prognozavimas (planavimas) – tai organizacijos tikslų ir uždavinių formavimas bei priemonių ir kelių, reikalingų tikslų ir uždavinių realizavimui, nnustatymas.

 Organizavimas – numato organizacinių struktūrų sukūrimą bei tobulinimą ir kolektyvo veiksmų suderinamumą.

 Kontrolė – numato sistemingą žmonių veiklos stebėjimą siekiant nustatyti nukrypimus nuo veikiančių reikalavimų, taisyklių bei normų, analizuoti nukrypimų priežastis ir rengti pasiūlimus nukrypimams pašalinti. Kontrolė – tai užtikrinantis procesas, kad organizacija pasieks savo tikslus.

L. Juozaitienė ir J. Staponkienė savo knygoje [6] rašo apie A. Fajolio darbą. Jos teigia, kad jis pirmas suformulavo vadybos funkcijas, prie kurių dar priskyrė tokias funkcijas, kaip

 Paskirstymas

 Suderinimas

 Koordinavimas – funkija, savo esme panaši į organizavimą. Ji ssiekia visų valdymo procesų sklandumo.

Kalbant apie personalo vadybą, dar minima motyvacijos (tai organizacijos dirbančiųjų suinteresotumas veikti, kelti savo efektyvumą) ar įtakojimo funkcija.

Dar trys funkcijos:

 Apskaita

 Atsiskaitomybė

 Ekonominė analizė

Yra ekonomikos mokslų nagrinėjimo objektai, nors jos glaudžiai susijusios ir su vadybos praktika, nes darbo rezultatai, gauti atliekant šias funkcijas, yra pradiniai duomenys anksčiaunurodytoms vadybos funkcijoms vykdyti. Funkcijų išvardijimas nurodyta tvarka nereiškia, kad visi darbai, vykdant šias funkcijas, atliekami būtent tokiu nuoseklumu.

Yra ir vadybininko funkcija: tai yra sklandi veikla.

.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose man teko aptikti nuo trijų iki aštuonių vadybos funkcijų. Į bendrą sąrašą, sudarytą iš įvairių vadybos knygų, įėjo apie 15 vadybos funkcijų. Analizuojant įvairius šaltinius, galima išskirti tokią vadybos darbų kompoziciją: planavimas, organizavimas, skatinimas, kontrolė, reguliavimas ir atlyginimas. Be to knygose skiriasi funkcijų pavadinimai, bet jų aprašymai yra tapatūs

Išvados:

1.Vadybos mokslas kol kas nepateikia tobulų, suderintų bendriausių šio mokslo apibrėžimų.

2.Mokslinėje vadybos literatūroje visuotiniai priimtos vadybos funkcijos samprata yra nekorektiška. Vadybos funkcijos formuluotinos remiantis įvairiais organizacijos tikslais: pardavimų vadyba, produkto darymo vadyba, produkto kokybės vadyba, personalo vadyba ir t.t.

3. Valdymas – tai procesas, kurio metu valdymo subjektas kryptingai veikia valdymo objektą, siekdamas įgyvendinti tam tikrus tikslus.

4.Valdymo subjektą galime traktuoti kaip individą, atliekantį vadybinę veiklą, o valdymo objektą galime vadinti pavienius organizacijos vienetus ar net vvisą organizaciją, į kurią nukreipta vadybinė veikla.

5. Vadyba – visuma veiksmų, pasirinktų remiantis informacija apie objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą atsižvelgiant į esamą padėtį ir iškeltus tikslus.

6. Kad įmonė sekmingai vystųsi, reikia nustatyti ir realizuoti tikslą (užduoties poreikiai), siekti kad kiekvienas darbuotojas būtų aktyvus ir patenkintas (individo poreikiai).

Turinys:

Įvadas…………………………1

Organizacija…………………………2

Valdymas…………………………3

Valdymo subjektas ir objektas…………………….3

Vadyba ir jos funkcijos…………………………4

Išvados…………………………6

Literatūra:

1. Словарь иностранных слов. Москва: Русский язык, 1985.

2. James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Gilbert, Jr. Vadyba. Kaunas: UAB “Poligrafija ir informatika”, 2000.

3. N.Paliulis, E.Chlivickas. Vadybos pagrindai. Vilnius: Technika 1998.

4. A. Jonaitis. Vadybos ABC. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas 1998.

5. F.S. Butkus. Organizacijos ir vadyba. Vilnius: Alma littera 1996.

6. L.Juozaitienė, J. Stapokienė. Verslo vadybos įvadas. Šiauliai: ŠU leidykla 2002

7. KTU vadybos katedra. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. Kaunas: Technologija 2000