Darbo rinka, gyventojų pajamos ir užimtumas
TURINYS
Įvadas
1. Darbo rinką charakterizuojantys rodikliai
1. 1. Tobula konkurencija darbo rinkoje
1. 2. Netobula konkurencija darbo rinkoje
1. 3. Pagrindiniai darbo rinkos rodikliai Lietuvoje
2. Gyventojų užimtumas, nedarbas
2. 1. Užimtumo didinimo priemonės Lietuvoje
3. Gyventojų pajamos
3. 1. Darbo užmokestis ir darbo rinka
4. Darbo rinkos politikos principai
4.1. Aktyvios bei pasyvios darbo rinkos politikos priemonės Lietuvoje
Išvados
Literatūros sąrašas
ĮVADAS
Darbo rinka, skirtingai nuo kitų rinkos segmentų (dalių), pasižymi specifinėmis savybėmis, kurias grindžia socialinių, ekonominių bei kultūrinių rinkos veiksnių sąveika. Pajamos, užtikrinančios gamybos bei jos infrastruktūros veiksnių atnaujinimą, yra vviena iš darbo rinkos problemų, siekiant darbo rinkos pusiausvyros. Priklausomai nuo gamybos ir jos veiksnių diferencijavimo principo susiklosto atitinkama pajamų struktūra, kurią iš vienos pusės riboja rinkos dėsniai, o iš kitos – valstybinis reguliavimas. Atsižvelgiant į darbo rinkos struktūrinių elementų svarbą, svarbiausia, be abejo yra darbo jėga, o pajamų struktūroje – darbo užmokestis.
Darbo jėga tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje ar kitoje visuomeniškai naudingoje veikloje. Darbo jėgos pagrindą sudaro žmogaus darbingumas, t.y. sveikatos būklė, žinios, įgūdžiai, kkurie įgalina atlikti tam tikro sudėtingumo ir apimties darbą. Sąvoka darbo jėga vartojama dvejopa prasme: kaip visuminis žmonių gebėjimas dirbti; kaip statistinis rodiklis, apibūdinantis ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių. Taigi darbo jėga yra visi užimti gyventojai ir bedarbiai.
Vienas iš svarbiausių klausimų nnagrinėjant darbo rinką ir tiesiogiai susijęs su darbo jėga, yra užimtumo klausimas. Problemos susidariusios dėl įsidarbinimo, negali būti išspręstos, atsižvelgiant tik į vieną kurį nors rinkos veiksnį. Rinkos ūkio keliamų problemų atsvara yra valstybinės programos – aktyvios arba pasyvios darbo pilitikos principų taikymas, kuris vis tik negali užtikrinti visiško užimtumo.
Gyventojų pajamas rinkos sąlygomis sudaro sudaro atlyginimas už darbą, nuosavybės pajamos, pajamos iš biudžeto skirtos socialinei sferai, ir kiti pajamų šaltiniai (honorarai, išlošimai, laimėjimai loterijoje ir pan.). Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis vis tik yra darbo užmokestis.
Šiame rašto darbe pateiksiu pagrindinius darbo rinką charakterizuojančius rodiklius, išanalizuosiu juos Lietuvos pavyzdžiu.
Taip pat pabandysiu įvertinti pačių bendriausių rinkos segmentų – užimtumo ir nedarbo problemas, bei valstybės politikos darbo rinkoje priemones.
1. DARBO RINKĄ CHARAKTERIZUOJANTYS RODIKLIAI
Ekonomikos tteorija jau nuo XIX amžiaus vidurio darbo jėgą nagrinėja kaip vieną iš prekių, kurios mainų santykių problematiką galima aprašyti remiantis dėsningumais, suformuluotais nagrinėjant daiktinių prekių rinkas. Todėl darbo jėgos (toliau – darbo) rinkos analizei vartojamos konkurencijos, pasiūlos, paklausos, ribinių pajamų sąvokos [1,111].
1. 1. Tobula konkurencija darbo rinkoje
Pagrindinės prielaidos, būtinos tobulai konkurencijai darbo rinkoje, yra visiškas darbo socialinis mobilumas ir darbdavių informuotumas apie darbo sąnaudas ir rezultatus, darbdavių bei darbuotojų rinkos galios neturėjimas. Autoriai [1,111], aptaria šias prielaidas ir bando pparodyti kaip jos atitinka realų gyvenimą.
Socialinis mobilumas – tai gyventojų sugebėjimas keisti savo gyvenimo sąlygas. Atliekant ekonominius tyrimus atsižvelgiama į gebėjimą keisti profesiją, gyvenamąją vietą, darbo vietą, darbo intensyvumą. Socialinis mobilumas yra aukštas, jei nedideli darbo užmokesčio ar darbo sąlygų pakitimai atsispindi darbuotojų elgsenoje. Visiško mobilumo pavyzdys galėtų būti situacija, kai darbuotojas pakeičia darbo vietę, nes naujojoje uždirba vienu centu per mėnesį daugiau nei senojoje (kai sąlygos lygios). Gyvenimo praktika rodo, kad visiškas mobilumas nepasiekiamas. Mobilumą riboja ne tik mūsų pasyvumas, bet ir tokie veiksniai, kaip analogiškų darbo vietų trūkumas, perkvalifikavimo sistemos trūkumai, butų, transporto bei kitos problemos.
Darbo rinkos dalyvių informuotumas. Darbuotojai tiksliai nežino pajamų lygio ir jo kitimo atskiroje įmonės dinamikos tiek dėl to, kad sunku pinigais įvertinti įmonės savo darbuotojams teikiamas paslaugas, tiek dėl premijų lygio nestabilumo. Nepradėjus dirbti, sudėtinga įvertinti ir darbo sąlygas, kurios yra vienas iš pajamų diferenciacijos veiksnių.
Darbdavių informuotumas ribotas dėl techninių darbo rezultatų vertinimo problemų. Dalyje veiklos sričių (švietimas, medicina ir pan.) tik apytiksliai galima įvertinti ne tik darbuotojų, bet ir įstaigų darbo rezultatus. Daiktinių produktų gamybos šakose, dirbančiose konkurencijos sąlygomis, įmonių veiklos rezultatus rinka įvertina pakankamai tiksliai, bet atskirų darbuotojų grupių (pvz., vadovų, mokslinių padalinių darbuotojų) arbo rezultatų tiksliai įvertinti neįmanoma.
Rinkos galios problema ttaip pat aktuali darbo rinkai. Profesinės bei kitos darbuotojų sąjungos kuria monopolinių reiškinių prielaidas darbo pasiūlos sferoje, o įmoninkų sąjungos, tam tikros profesijos darbuotojų telkimasis vienoje įmonėje, ribotas darbdavių skaičius tam tikroje teritorijoje – darbo paklausos sferoje.
Darbo jėgos pasiūla. Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami pripažinimo, siekdami gauti pajamų, patirti bendravimo su kolegomis džiaugsmą ir t.t., tačiau pakanka nagrinėti tik vieną iš motyvų – siekimą gauti pajamų (darbo užmokestį). Taigi siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, tačiau pasiūlos dėsningumų bendramas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis yra didesnis, tuo daugiau žmonių linkę pasirinkti šią profesiją, tuo daugiau valandų per dieną (kai kitos sąlygos yra lygios) jie pasirengę skirti darbui.
Ribinio naudingumo dėsnis. Rinkos ekonomikoje sprendimus dirbti ar nedirbti ir kiek dirbti priima atskiri asmenys, atsižvelgę į darbo užmokestį ir sunkumų, patiriamų darbo metu, lygį. Tačiau darbas, kaip ir bet kuri kita veikla, turi alternatyvius kaštus, kurie šiuo atveju apibrėžiami kaip laisvalaikio kiekis, kurio tenka atsisakyti darbinės veiklos labui. Akivaizdu, kad laisvalaikis mums turi tam tikrą naudingumą, kuriam galioja mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis: kuo daugiau turime laisvo laiko, tuo jį menkiau vertiname. Kita vvertus darbas mums yra reikalingas. Net atsiriboję nuo fakto, kad darbas gali būti malonus savaime, negalime atsisakyti darbo, kaip pajamų šaltinio. Šiuo aspektu ribinį darbo naudingumą galime apibrėžti kaip prekių, kurias galima įsigyti už papildomos darbo valandos pajamas, vertę. Taigi, kuo ilgiau dirbame, tuo ribinis darbo naudingumas mažesnis, o laisvalaikio vertinimai tampa aukštesni. Teigiama [1,113], kad geriausios sąlygos pasiekiamos tada, kai darbo ir laisvalaikio ribiniai naudingumai susilygina.
Darbo jėgos paklausa. Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo technologiškai apibrėžto darbo kiekio, reikalingo įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo darbo užmokesčio lygio. Tobulos konkurencijos sąlygomis, būtent įmonės sprendimai yra lemiantys.
1. 2. Netobula konkurencija darbo rinkoje
Nagrinėjant tobulos darbo rinkos modelį yra atsiribojama nuo darbo rinkos suskaldymo. Realioje ekonomikoje dėl riboto socialinio darbuotojų mobilumo susiformuoja ne bendra darbo rinka, o daugybė rinkų atskirų profesijų, ūkio šakų bei teritorijų pagrindu. Čia svarbus vaidmuo tenka profsąjungoms, monopsonijai (rinka – kurioje yra vienintelis pirkejas) bei kolektyvinės derybos. Trumpai apie šių veiksnių įtaką darbo rinkai.
Profesinių sąjungų egzistavimo ekonominį pagrinda sudaro specifinės darbo rinkos. Profesinės sąjungos turi profesijos ir šakos formas. Profesijos pagrindu gali jungtis bet kurios profesijos atstovai, nepriklausomai nuo to, kurioje šakoje dirba. Vienas iš pagrindinių jungimosi į profesines sąjungas tikslų yra siekimas didinti narių darbo užmokestį virš
darbo jėgos rinkos kainos. Darbo sąlygų ir darbo saugos gerinimas, atostogų trukmės ilginimas, užimtumo garantijų stiprinimas, pensijinio aprūpinimo gerinimas – taip pat profsąjunginio judėjimo tikslai. Profsąjunga, jungianti visus darbuotojus, yra darbo jėgos pasiūlos monopolistas tam tikroje rinkoje. Ši monopolija, keisdama darbo pasiūlos apimtį, pajėgi yra keisti ir darbo užmokestį. Lietuvoje klasikinės profsąjungos kuriasi, jų praktika dar labai maža, tačiau Vakarų patirtis rodo, kad tam tikrų profesijų, tokių kaip – transporto, kalnakasybos, tabako pramonės, pašto paslaugų profsąjungos pajėgia veikti darbo užmokesčio llygį.
Monopsonija. Darbo rinkoje negalima neįvertinti ir darbdavių rinkos galios. Ši galia egzistuoja visuomet, kai atskiroje šakoje veikia viena ar kelios firmos, kai nedideliame miestelyje beveik visi darbuotojai priversti samdytis vienoje įmonėje. Kraštutinių rinkos galių pavyzdys yra monopsija. Monopsijos pavyzdžių toli ieškoti nereikia, iki 1990 metų valstybė buvo praktiškai vienintelis darbdavys TSRS. [1,118]
Kolektyvinės derybos. Ekonomikoje dažna situacija, kai profsąjungų, siekiančių maksimizuoti darbuotojų pajamas, rinkos galia susiduria su monopsonine darbdavių, siekiančių maksimizuoti pelną, rinkos galia. Susidaro dvipusė monopolija, kurios sąlygomis darbo užmokestį llemia ne tik rinka, bet ir dviejų dvipusės monopolijos subjektų konflikto sprendimo eiga. Konfliktinės situacijos būdingos daugeliui stambių įmonių, nes, net darbuotojams nesusijungus į sąjungą, darbdaviams darbuotojų keitimą apsunkina išlaidos darbo jėgai parengti, o darbuotojai dažniausia be tam tikrų nuostolių iirgi negali pakeisti darbo vietos. Įmonėse susidaro gana stabilūs darbo kolektyvai, kuriems dažniausia (bet nebūtinai) atstovauja profsąjungos; pastarūjų interesai nesutampa su savininkų interesais.
Dvipusės monopolijos atveju nustatyti konkretų darbo užmokesčio formavimosi mechanizmą gana sudėtinga. Kiekviena pusė siekia savo tikslų, o užmokestis nustatomas tarp maksimumo, kurio siekia profsąjunga,minimumo, kurį linkusi mokėti monopsonija, ir rinkos darbo kainos. Laimi stipriausia pusė, o konfliktų sprendimo formos yra įvairios. Dažniausia iš jų – kolektyvinės derybos, kurių metu siekiama nustatyti darbo užmokesčio lygį, darbo ir samdos sąlygas bei kitus abi puses dominančius darbo santykių aspektus.
1. 3. Pagrindiniai darbo rinkos rodikliai Lietuvoje
Vienas iš rezervų didinti šalies ekonominį potencialą – efektyviai panaudoti darbo ištėklius. Tai viena svarbiausių šiandieninių socialinių ekonominių problemų. Ji nepriklauso vien nuo gyventojų gerų norų, ttai lemia šalies vykdoma ekonominė politika, ekonominis bendradarbiavimas su kitomis valstybėmis. Šiame skyriuje aprašysiu pagrindinių darbo rinkos rodiklių dinamika Lietuvoje.
Vienas iš tokių rodiklių yra gyventojų aktyvumas, t.y. dalyvavimas kokioje nors veikloje.
1. lentelė
Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2003 m. [2]
I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis
Tūkstančiais
Gyventojai metų pradžioje, iš viso 3462,5 3462,5 3462,5
15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje 2829,6 2829,6 2829,6
15 – 64 metų gyventojai, metų pradžioje 2319,9 2319,9 2319,9
Darbo jėga 1606,7 1697,2 1649,6
Užimti gyventojai, iš viso 1387,9 1478,7 1459,0
Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys 239,9 252,6 235,8
Samdomieji 1102,2 1170,0 1174,3
Padedantys šeimos nariai 45,8 56,2 48,9
15 – 64 metų užimti gyventojai 1364,5 1448,7 1435,3
Prie ekonomiškai neaktyvių gyventojų grupės priklauso visi 14 metų aamžiaus ir vyresni asmenys, kurių negalima priskirti nei prie užimtųjų, nei prie bedarbių. Tai mokiniai ir studentai, namų šeimininkės, nedirbantys pensininkai, invalidai, nuteistieji, asmenys, atliekantys karinę tarnybą, praradę viltį rasti darbą.
Gyventojų aktyvumo ir užimtumo lygiai amžiaus grupėse nėra tolygūs. Natūralu, kad didžiausias užimtumas yra 30-50 metų amžiaus žmonių. Žmonės pačio darbingiausio amžiaus, įsigyja norimas ir reikiamas specialybes ir suranda savo vietą gyvenime. [3,47]
1.3.1 pav. Užimtumo ir aktyvumo lygiai pagal amžiaus grupes [2]
Kitas labai svarbus rodiklis yra bedarbių skaičius ir nedarbo lygis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis nedarbo lygis bei bedarbių skaičius per pirmus tris 2003 metų ketvirčius pavaizduotas 1.3.2 pav.
1.3.2 Bedarbių skaičius ir nedarbo lygis [2]
2. GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS, NEDARBAS
Vienu svarbiausiu spręstinu klausimu, nagrinėjant darbo rinką ir tiesiogiai susijęs su darbo jėga, kaip teigiama [4, 279], yra užimtumo klausimas. Problemos iškilusios dėl įsidarbinimo, negali būti išspręstos, atsižvelgiant tik į vieną kurį nors rinkos veiksnį, ir nors rinkos ūkio keliamų problemų atsvara yra valstybinės programos, kurios vis tik negali užtikrinti visiško užimtumo. Čia priežastys yra veikiau žmogiškos ir todėl probleminės – skirtinga adaptacija darbo procesuose, skirtingi poreikių rinkiniai, sąlygojantys ir skirtingas darbinės veiklos iniciatyvas.
Darbo jėga yra visi darbingojo amžiaus asmenys, kurie dirba arba ieško darbo. Tie asmenys iš darbo jėgos, kurie neturi nuolatinio ddarbo ir jo ieško, vadinami bedarbiais.
Bedarbiai – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti.
Nedarbo lygis yra procentas tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi darbo ir jo ieško.
Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo jėga
Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:
Dalyvavimo lygis = Darbo jėga / Darbingojo amžiaus gyventojų skaičius
Dalyvavimo lygio pokyčiai, pavyzdžiui, į darbo rinką įsijungus moterims, gali gerokai paveikti nedarbo lygį.
Visiškas užimtumas yra sąvoka, reiškianti optimalų šalies darbinio užimtumo lygį. Jis nereiškia nulinio nedarbo. Rinkos ekonomikoje, kur nuolatos vyksta paklausos, technologijų ir gaminių pokyčiai, visada bus nedarbo. Daugelis stebėtojų mano, kad darbo jėgos sudėties dydis ir instituciniai darbo rinkos pokyčiai pastaraisiais metais daugelyje šalių lėmė visiško darbinio užimtumo lygio normos padidėjimą, kas savo ruožtu sukėlė palyginti aukštą ir besitęsiantį nedarbą.
Paprastai išskiriamos keturios nedarbo kategorijos [4.25]:
• Sezoninis nedarbas kyla tada, kai kalendoriniais metais keičiasi darbo pasiūla ir paklausa (turizmo srityje, žemės ūkyje).
• Frikcinis nedarbas – ilgą laiką neužpildomos laisvos darbo vietos, nes ir darbdaviui, ir darbuotojui reikia laiko rinkai ištirti. Paprastai šio tipo nedarbas ilgai netrunka. Jo privalumas – darbuotojas ir darbas geriau atitinka vienas kitą.
• Ciklinis nedarbas – recesijos metu sumažėja gamyba. Recesija yra rinkos ekonomikos ciklo dalis. Vyriausybės politika, skirta ppaklausai stimuliuoti recesijos metu, gali turėti daugiau teigiamos įtakos šio tipo nedarbui, nei kitų tipų nedarbui.
• Struktūrinis nedarbas – kai neatitinka darbinė kvalifikacija arba geografinė vieta. Paklausos struktūros ir technologijos pokyčiai mažina tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą. Su šio tipo nedarbu daug sunkiau susidoroti, kadangi reikia mokyti darbuotojus ir pakeisti jų specializaciją arba pagerinti jų mobilumą.
• Paslėptasis nedarbas pasireiškia tada, kai darbuotojo įnašas į produkciją yra nulinis arba neigiamas, ir ekonomikai yra naudingiau aiškiai tai pripažinti ir perkelti jį į produktyvesnį darbą.
2. 1. Užimtumo didinimo priemonės Lietuvoje
Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa (Žin., 2001, Nr. 40-1404) apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką.
Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys[5]:
• darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
• užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės sanglaudos stiprinimas);
• gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, struktūrinių
pokyčių padarinių švelninimas);
• lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, asmenų su negalia rėmimas);
• užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).
3. GYVENTOJŲ PAJAMOS
Gyventojų pajamas rinkos sąlygomis sudaro atlyginimas už darbą, nuosavybės pajamos, pajamos iš biudžeto, skirtos sicialinei sferai, ir kiti pajamų šaltiniai (žr. 3.1. pav.).
3.1. pav. GGyventojų pajamos rinkos sąlygomis [6,463]
3. 1. Darbo užmokestis ir darbo rinka
Darbo rinka atspindi darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykį. Kai pasiūla viršija paklausą, darbdaviai gali mokėti mažiau ir atvirkščiai, kai kvalifikuotos darbo jėgos paklausa viršyja pasiūla darbdaviai priversti mokėti daugiau.
Darbo užmokesčiui įtakos turi daug veiksnių, tačiau pirmiausia tikslinga aptarti darbo jėgos, kaip pagrindinio darbo rinkos struktūrinio elemento, vertę ir darbo jėgos kainą.
Darbo proceso metu eikvojama fizinė ir protinė energija turi būti kompensuojama, nes priešingu atveju darbuotojas negalės efektyviai dirbti. Priemonių, rreikalingų normaliam darbuotojo darbinių sugebėjimų atstatymui, verčių suma parodo darbo jėgos vertę. Tačiau žmogaus poreikių struktūra bei dydis, o tuo pačiu ir priemonių jų patenkinimui apimtis, yra santykinė reikšmė, priklausanti ne tik nuo darbo intensyvumo ir sudėtingumo, bet ir nuo iišorinių veiksnių: socialinio ekonominio šalies išsivystymo lygio, demografinės situacijos, kultūrinių tradicijų ir pan. Įvertinant šiuos skirtumus ir susiformuoja darbo jėgos kaina rinkoje, kurią galima apibrėžti kaip tam tikrą darbo jėgos vertės lygį pinigine išraiška, esant atitinkamam darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykiui darbo rinkoje. Taigi darbo jėgos kaina gali nesutapti su darbo jėgos verte. Autoriai [3, 131] pateikia galimus tris variantus.
Pirmasis (idealusis) variantas – rinkoje darbo jėgos paklausa atitinka pasiūlą. Šiuo atveju darbo jėgos kaina lygi darbo jėgos vertei.
Antrasis variantas – darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą. Šiuo atveju darbo jėgos kaina viršija darbo jėgos vertę, o darbdaviai, konkuruodami darbo rinkoje tarpusavyje, gali siūlyti darbuotojams (aukštos kvalifikacijos, retų profesijų) darbo užmokestį, kuris žymiai viršija darbo jėgos vertę.
Trečiasis variantas – darbo jėgos ppasiūla viršija darbo jėgos paklausą. Tada darbuotojai konkuruoja tarpusavyje dėl darbo vietos. Galima darbo jėgos kainos ir darbo užmokesčio mažėjimo tendencija. Teoriškai susidaro sąlygos mokėti mažesnį darbo užmokestį nei yra darbo jėgos vertė. Tačiau atsakomųjų veiksmų imasi valstybė, teisiškai eliminuodama šias galimybes. Valstybė oficialiai patvirtina minimalaus pragyvenimo lygį ir nustato minimalų darbo užmokestį, kuris turi būti ne mažesnis fiziologinio pragyvenimo minimumas.
4. DARBO RINKOS POLITIKOS PRINCIPAI
Valstybės darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąją ir siaurąją prasme. Plačiąja prasme darbo rinkos politika yra gglobalinės užimtumo problemos dalis. Siaurąja prasme apibrėžiant darbo rinkos politikos esmę skirtini du jos aspektai:
• pirmasis – pasyvioji darbo rinkos politika, kai valstybinėmis priemonėmis reguliuojamas kompencasinis mechanizmas, nedarbo atveju nustatomos kompensacijų mokėjimo sąlygos, formos, dydis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo;
• antrasis – aktyvioji darbo rinkos politika, kai valstybinėmis priemonėmis, diferencijuotomis pagal socialines grupes, regionus, ūkio šakas, selektyviai reguliuojamas pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje santykis.
Vakarų demokratijos šalyse išskirtinos trys darbo rinkos politikos fazės:
• pirmojoje fazėje vyravo kompensacinės darbo rinkos politikos priemonės. Svarbiausiu uždaviniu buvo tarpininkauti įdarbinant bedarbius piliečius, mokėti nedarbo pašalpas;
• antrojoje fazėje, prasidėjusioje 7 – ame dešimtmetyje, imta daugiau naudoti selektyviai parenkamas aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Ypač daug dėmesio buvo skiriama darbo išteklių profesinio ir teritorinio mobilumo didinimu.
• trečioji fazė prasidėjo 8 – o dešimtmečio viduryje pasaulinės ekonomikos nuosmukio metu. Tuo metu šalia kompensacinių darbo rinkos komponentų toliau buvo plėtojamos aktyvios priemonės, saugančios nuo nedarbo sumažėjus darbo paklausai dėl struktūrinių ūkio pertvarkymų; profesinio mokymo, perkvalifikavimo, kvalifikacijos kėlimo finansavimas; finansinė parama esamoms darbo vietoms išlaikyti ir naujoms steigti; dalinio užimtumo priemonės; darbo vietų plėtimas valstybiniame sektoriuje (ypač tai būdinga Skandinavijos šalims).
4.1. pav. Valstybės politika darbo rinkoje [3,17]
Pasyvios ir aktyvios darbo rinkos politikos elementų santykis, jų apimtis, kokybė ir efektyvumas Vakarų šalyse labai skiriasi. Tiek ppasyvi, tiek aktyvi politika gali būti efektyvi. Tai priklauso nuo konkrečių šalie sąlygų.
Dabar darbo rinkos politika aktyvėja. Problemų sprendimų ieškoma tiek integracinių procesų kontekste – formuojant bendrą Europos rinką (ir darbo rinką), tobulinant nacionalinę darbo rinkos politiką, pasitelkiant universalius, kitose šalyse pasitvirtinusius modelius.
Taigi aktyvios darbo rinkos politikos tikslas – pasitelkus specialias institucijas (darbo biržas, užimtumo tarnybas ir pan.) suderinti darbo pasiūlą ir paklausą. Tokia politika siekiama mažinti bedarbio pašalpų mokėjimo išlaidas, skirti jas naujoms darbo vietoms kurti ir kitoms aktyvioms priemonėms, padedančioms bedarbį asmenį padaryti mobilesnį darbo rinkoje. Tam reikia kruopščiai parengtų ir apgalvotų profesinio mokymo bei perkvalifikavimo programų ir priemonių, užtikrinančių perspektyvinį darbo paklausos didėjimą.
4.1. Aktyvios bei pasyvios darbo rinkos politikos priemonės Lietuvoje
Aktyviomis bei pasyviomis darbo rinkos politikos priemonėmis siekiama suteikti bedarbiams laikino užimtumo galimybes, sudaryti sąlygas įgyti būtinos darbinės patirties, padėti palaikyti esamą kvalifikaciją, ją patobulinti arba įgyti naują paklausią darbo rinkoje profesiją.[5]
Pasyvi darbo rinkos priemonė yra laikina materialinė parama asmenims, netekusiems darbo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas laikas, kai bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas. Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu pprivalomuoju socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Minimali bedarbio pašalpa – 135 Lt, t.y. valstybės remiamų pajamų dydžio. Maksimali pašalpa – 250 Lt, t.y. dviejų minimalių pragyvenimo lygių dydžio. Bedarbiams iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5 metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Nuo 2002 m. sausio 9 d. įsigaliojusios Bedarbių rėmimo įstatymo pataisos (Žin., 2002, Nr.2-51) pagerino priešpensinio amžiaus bedarbių socialinę apsaugą. Sunkiausiai darbo rinkoje integruojamiems priešpensinio amžiaus asmenims likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos amžiaus ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio draudimo stažą sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Jos mokėjimo laikotarpiu šiems asmenims netaikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas. Ilgalaikių bedarbių rėmimas 2002 metų rugsėjo 26 d. įsakymu Nr.115 patvirtinta ,,Ilgalaikių bedarbių profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo organizavimo vykdymo tvarka“ (Žin., 2002, Nr.96-4224), pagal kurią ilgalaikiams bedarbiams jų gyvenamojoje vietoje organizuojami trumpalaikiai iki vieno mėnesio trukmės mokymo kursai suteikiantys žmonėms žinių apie susidariusią padėtį ir kaip jai esant elgtis, taip pat supažindinant juos su profesijomis, kurias galėtų pasirinkti, pagilinti jau turimas žinias. Baigiamos rengti pirmosios trumpalaikės 20 populiariausių darbo rinkoje profesijų pažintinės programos. Jos leis ilgalaikiams bedarbiams atnaujinti žinias pagal turimą
profesinį pasirengimą, įvertinti savo galimybes susirasti darbą arba suteiks žinių apie naują profesiją, jos įgijimo sąlygas. Kvalifikuoti profesinio mokymo specialistai ir psichologai dirbs su mažomis bedarbių grupėmis, bendrai ieškodami priimtinų nedarbo sprendimo būdų. Tokius profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimo kursus numatoma pirmiausia rekomenduoti bedarbiams, kurie juos baigę dirbtų užimtumo fondo remiamus darbus, viešuosius darbus arba lankytų grupinius užsėmimus darbo klubuose. Priklausomai nuo šių priemonių rezultatyvumo, tokio pobūdžio priemonių taikymą numatoma plėsti. Šių darbo rinkos politikos priemonių taikymas turėtų padėti žžmonėms įgyti žinių apie padėtį darbo rinkoje, profesinę paklausą, sėkmingai integruotis į darbo rinką.
IŠVADOS
Darbartinė šalies darbo rinkos struktūra, kaip teigiama [9,253], tai sudėtingas reiškinys, savotiškai primenantis smailėjančios formos daugiasluoksnį pyragą, kurio sluoksniai – tai atskiri darbo rinkos struktūros elementai. Šių sluoksnių skaičius priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, dr. B. Gruževskis šalies darbo rinkos struktūrą skirsto į atskirus segmentus. Jo nuomone Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse šalyse, susiformavo sudėtinga, specifinė darbo rinkos struktūra. Be pagrindinių darbo rinkos segmentų (oficialaus užimtumo iir registruoto nedarbo), kurie ypač ryškūs Vakarų Europos šalyse, mūsų šalies ūkyje susiformavo dar du: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas.
Panaikinti nedarbą ir pasiekti visišką užimtumą – vienas pagrindinių makroekonomikos politikos tikslų. Ir tai yra visų civilizuotų šalių ekonomikos politikos tikslų. TTačiau realiai rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo, nes jis negali darbo vietomis aprūpinti visų norinčių dirbti.
Gyventojų pajamų dydis ir struktūra priklauso nuo šių pagrindinių kriterijų: gyvenamosios vietos, namų ūkio sudėties, socialinės ekonominės padėties. Pavyzdžiui, pajamos didesnės mieste negu kaime. Verslininkų pajamos didžiausios, o žemdirbių mažiausios.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai,-Kaunas.: Smaltija, 2002.
2. Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Statistikos departamento duomenys: www.std.lt
3. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas, – K.: Technologija, 2000.
4. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas, – V.: Balticon,1990.
5. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – Užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa.
6. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai,- K.: Technologija,1997.
7. Gaižiūnas J. Darbo rinkos evoliucija, &– Vilnius, 1990.
8.
9. Pocius A. Lietuvos darbo rinkos struktūriniai lygiai. Ekonomika ir vadyba, – K.: Technologija, 1999.
10. Lietuvos darbo rinkos pokyčiai, – www.sociumas.lt
