Aplinkos tarša

Atmosferos oro teršimas

Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas – natūraliais komponentais:

• dulkėmis;

• mikroorganizmais, grybeliais;

• žiedadulkėmis;

• fitvaleksinais;

• balzaminėmis augalų medžiagomis;

• organinių medžiagų irimo komponentais;

Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas

dirbtinės taršos komponentais:

• pramonės dulkėmis, dūmais;

• kuro degimo produktais (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2 .;

• aerozoliais.

Jie gali :

• pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį – sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;

• ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens telkinių ir dirvožemio ppH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos;

• gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti;

• sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.

Aplinkos taršą sukelia galvijai

Jungtinių Tautų pranešime teigiama, jog didžiausia grėsmė klimatui, miškams ir gyvūnijai yra augančios galvijų bandos. 400 puslapių Maisto ir žemės ūkio organizacijos pranešimas taip pat tiria žalą, kurią daro avys, vištos, kkiaulės bei ožkos.

Tačiau daugiausia žalos padaro 1,5 mlrd. pasaulyje laikomų galvijų, kurie yra atsakingi už 18 proc. išmetamų į atmosferą dujų, kurios sukelia šiltnamio efektą; daugiau nei mašinos, lėktuvai ir kitos transporto priemonės kartu sudėjus, rašo independent.co.uk.

Degalų naudojimas trąšų bei mėsos gamybai ir jų transportavimui, pagamina 9 proc. į atmosferą išmetamo anglies dvideginio. Galvijų oro gadinimas bei mėšlas pagamina trečdalį viso išmetamo metano kiekio, kuris Žemę šildo 20 kartų greičiau nei anglies dvideginis.

Galvijai taip pat pagamina dar 100 skirtingų tipų dujų, kurios teršia aplinką.

Ganyklų ir trąšų atliekos patenka į vandenį ir leidžia augti dumbliams, kurie naikina kitą augmeniją. Pesticidai, antibiotikai ir hormonai, naudojami galvijų gydymui, patenka į vandenį ir kelia pavojų žmonėms.

Pranešime teigiama, jog nesiėmus jokių radikalių priemonių, grėsmė iki 2050-ųjų gali padvigubėti, kadangi didės mėsos poreikis.

Rūgštusis lietus

Rūgštusis lietus – lietus, kurio lašuose padidėjęs sieros bei azoto rūgščių kiekis. Toks lietus iškrinta tada, kai sieros ir azoto oksidai, kuriuos įį orą išskiria jėgainės ir transporto priemonės, reaguoja su ore esančia drėgme. Šios dujos patenka į vandens apytakos ratą ir gali būti toli nuneštos vėjo, o tada iškristi rūgštaus lietaus arba sniego pavidalu. Toks lietus apnuodija arba pražudo ežerų, upių ir miškų gyvūnus, sunaikina aplinkinius augalus. 90% rūgščiojo lietaus sukelia žmonės. Šią problemą galima išspręsti, sumažinus automobilių ir elektrinių išskiriamų dujų kiekį.

Poveikis aplinkai

Rūgštusis lietus – viena svarbiausių aplinkos teršimo problemų. Jau keleri metai iš dalies visame Vidurio Europos areale mmiškams daroma vis daugiau žalos, visų pirma baltosioms eglėms ir eglinių medžių grupėms. Dėl tokios žalos kalti ir rūgštieji lietūs.

Rūgštieji lietūs taip pat skatina koroziją. Dėl pagreitėjusios korozijos teko restauruoti ir istorinius monumentus, pavyzdžiui, Laisvės statulą.

Žiemos mėnesiais, kai didžiausia sieros dioksido koncentracija, sniego paviršiuje gali susikaupti rūgštūs sieros junginiai, ir tirpstant sniegui stipriai ir netikėtai padidėja vandens telkinių rūgštingumas. Dėl to gali išnykti mailius (taip įvyko Švedijoje).

Padidėjęs rūgšties kiekis padarė didelę žalą jautrioms ekosistemoms – aukštumų miškams ir vandens organizmams. Kai kuriais atvejais jis pakeitė visas biologines bendrijas, pavyzdžiui, tam tikruose ežeruose ar upeliuose išnaikino kurią nors žuvų rūšį. Dažnai poveikis sukelia organizmų įvairovės ekosistemoje sumažėjimą. Tai – dažnas reiškinys JAV rytuose, kur lietus ypač rūgštingas, o dirva dažnai nesugeba rūgščių neutralizuoti. Daugiau nei pusė miškų Vokietijoje buvo pažeisti rūgščiojo lietaus.

Rūgštusis lietus pagreitina pastatų ir kai kurių uolienų, pavyzdžiui, kreidos, dūlėjimą. Uolienoje esantis kalcio karbonatas (CaCO3) sureaguoja ir susidaro kalcio dihidrokarbonato (Ca(HCO3)2) tirpalas. Vėliau šis tirpalas gali migruoti. Tokiu būdu suintensyvėja karsto reiškiniai, atsiranda oluos, smegduobės ir kitos karsto formos.

Poveikis ežerams

Rūgštusis lietus ir žemas pH smarkiai veikia žuvų populiacijas ežeruose. Žemiau 4,5 pH neišgyvena dauguma žuvų, o 6 arba aukštesniame pH žuvų populiacijos būna didelės iir sveikos. Rūgštis vandenyje slopina fermentų gamybą, kurie būtini žuvų lervoms. Ji taip pat padidina aliuminio koncentraciją ežeruose. Dėl aliuminio kai kurių žuvų žiaunos apsineša gleivėmis, ir žuvims sunku kvėpuoti. Taip pat slopinamas fitoplanktono augimas, dėl ko kenčia juo mintantys gyvūnai.

Poveikis dirvožemiui

Rūgštusis lietus gali smarkiai paveikti ir dirvožemį. Kai kurios tropikuose gyvenančių mikrobų rūšys gali greitai įsisavinti rūgštį, bet kiti mikroorganizmai žemame pH lygyje neišgyvena. Šių mikrobų fermentai yra denatūruojami (pakeičiama jų struktūra), ir jie nebegali tinkamai veikti.

Miško dirvožemiuose gyvena daug grybų, bet dėl rūgščiojo lietaus dirvoje ima dominuoti bakterijos. Medžiai azoto gauna iš grybų simbiotiniais ryšiais per šaknis. Bet šiems nykstant medžiai gali negauti pakankamai azoto.

Dirvoje išjudinami toksiški jonai, o vertingi mineralai yra išplaunami arba (kaip fosfatai) prijungiami prie aliuminio ar geležies junginių.

Kita žala

Medžius rūgštis gali veikti įvairiai. Vaškinis lapų paviršius yra pažeidžiamas ir prarandamos maistinės medžiagos; medžiai tampa jautresni šalčiui, grybams ir vabzdžiams. Sulėtėja šaknų augimas, ir medis gauna dar mažiau maisto medžiagų.

Kai kurių mokslininkų nuomone, rūgštusis lietus gali sukelti neigiamą poveikį ir žmogaus organizmui, nors tai dar neįrodyta. Manoma, kad toks lietus pažeidžia plaučius ir kvėpavimo sistemą. Vienu metu Švedijoje vandentiekio vanduo buvo toks užterštas variu, kad jį geriant plaukai įgaudavo žalią aatspalvį.

Toksiniai jonai yra didžiausias lietaus pavojus žmonėms. Kai kuriuos diarėjos protrūkius sukelia varis iš dirvožemio, o aliuminiu užterštas vanduo gali sukelti Alzheimerio sindromą.

Transporto tarša

Transporto priemonės yra vienas iš didžiausių aplinkos teršėjų. Įvairūs literatūros šaltiniai skirtingai vertina įvairių transporto rūšių teršiantį aplinką poveikį.

Miestų teritorijose autotransportas teršia aplinką išmetamosiomis dujomis bei transporto triukšmu. Autotransportas yra specifinis taršos šaltinis, kadangi jis labai dinamiškas, įsiskverbia į visas miestų teritorijas – gyvenamuosius ir pramonės rajonus, miesto centro, ligoninių ir sanatorijų zonas, poilsio zonas.

Geležinkelio transportas teršia aplinką išmetamosiomis dujomis, kai sąstatus tempia motorvežiai. Geležinkelio keliamo triukšmo poveikis aplinkai jaučiamas prie geležinkelio magistralių, stočių teritorijose. Avarijų metu išsilieję gabenami pavojingi skysčiai arba kuras teršia teritorijų orą, dirvožemį, vandenį.

Oro transportas teršia aplinką išmetamosiomis dujomis ir keliamu triukšmu. Kadangi dujos išmetamos dideliame aukštyje, jų poveikis miesto aplinkai nėra labai juntamas. Tačiau didelėse teritorijose ypatingai jaučiamas aviacinio triukšmo poveikis – lėktuvai priskiriami prie didelių triukšmo šaltinių. Oro transporto tarša jaučiama tik prie oro uostų bei kilimo ir tūpimo takų įtakos zonose.

Vandens (jūrų ir upių) transportas išmetamosiomis dujomis ir triukšmu aplinką teršia nedaug, tačiau dėl avarijų arba dėl aplaidumo vandens transportas prisideda prie upių, jūros vandens bei pakrančių teršimo.

Transporto išmetamosios dujos

ir jų poveikis aplinkai

Transporto kaip išmetamųjų dujų šaltinio galingumas skaičiuojamas atsižvelgiant į autotransporto srautų dydį (auto/h) bei transporto srautų sudėtį ir kuro sąnaudas judant įvairiais greičiais, taip pat atsižvelgiant į stabdymus ir greitėjimus sankryžose.

Išmetamųjų teršalų kiekis skaičiuojamas kiekvieno srauto, atsižvelgiant į naudojamo kuro rūšį, ir randamas pagal formules.

Transporto neigiamo poveikio aplinkai vertinimas

Transporto neigiamas poveikis aplinkai daugiausia pasireiškia triukšmo, bei išmetamųjų dujų neigiamu poveikiu žmonių sveikatai, pramonei ir komunaliniam ūkiui, teritorijų rekreaciniams ištekliams, žemės ūkiui, želdiniams. Kadangi šie ppoveikiai pasireiškia labai specifiškai, jie nagrinėjami atskirai.

Transporto išmetamųjų dujų neigiamo poveikio aplinkai vertinimas

Neigiamas transporto išmetamų dujų poveikis vertinamas kompleksiškai – kaip poveikis žmonių sveikatai, pramonei, komunaliniam ūkiui, žemės ūkiui ir želdiniams, rekreaciniams ištekliams. Tam taikomos tarptautinės metodikos, adaptuotos Lietuvos sąlygoms. Neigiamas poveikis aplinkai vertinamas tuomet, kai kurių nors išmetamųjų dujų koncentracija aplinkoje viršija leistinas trumpalaikes vienkartines koncentracijas.

Priemonės transporto triukšmo ir išmetamųjų dujų neigiamam poveikiui mažinti

Transporto triukšmo ir išmetamųjų dujų neigiamam poveikiui mažinti užstatytose miesto teritorijose rekomenduojama taikyti tokias ppriemones, kurios kainuotų mažiausiai ir duotų didžiausią ekonominę naudą. Priemonės turėtų būti atskirai vienaip planuojamos jau užstatytoms arba saugotinoms teritorijoms, kitaip – iš naujo planuojamoms miesto teritorijoms ar atskiriems projektuojamiems objekta