inovacijos procesas

[pic] |[pic]

PRITARTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2000 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 528

INOVACIJŲ VERSLE P R O G R A M A

Įvadas

Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai

vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į

europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai

sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai

susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir

aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų

teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas

technologijas, didinti jų tarptautinį kkonkurencingumą, kuris yra vienas

svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau inovaciniam procesui

verslo aplinkoje spartinti, t.y. naujoms technologijoms diegti, naujiems

gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų

konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema.

Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Europoje ir Lietuvoje yra pateiktas

priede. Inovacijų versle programa – vienas pradinių ir kertinių

nacionalinės inovacijų sistemos elementų.

Pagrindinės sąvokos

Inovacija – tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis

pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir

procesus.

Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla

apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, pprojektavimo, įrangos

(kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos

įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas

gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus.

Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio

rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.

Inovacinė įmonė &– įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti

inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai

subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai

bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija

yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis.

Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo,

technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią

produkciją ar gamybą.

Paramos inovacijoms paslaugos – tai specializuotos paslaugos įmonėms,

vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems

formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia

inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas,

informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir

tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir

kitomis panašiomis paslaugomis.

Sąvokoms inovacijų marketingas, inovacijų vadyba, inovacijų finansavimas ir

pan. taikomi tradiciniai apibrėžimai, tačiau jos yra orientuotos į

inovacijų sferą.

Programos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija

Tikslai

Ilgalaikis programos tikslas – didinti Lietuvos verslo tarptautinį

konkurencingumą, sskatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų

ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle.

Kadangi programos įgyvendinimo laikotarpis – treji metai, tai jos

ilgalaikis tikslas yra siejamas su per tą patį laikotarpį siektinais

vidutinės trukmės tikslais. Tai:

1.Šalinti kliūtis, ribojančias inovacijų plėtotę, ir skatinti Lietuvos

mokslo ir ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms

įgyvendinti.

Šiuo tikslu valstybės valdymo institucijų pastangomis turi būti:

• suformuota inovacijų versle plėtros politika, numatanti inovacijų

versle plėtojimo kryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų

šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, inovacijų

infrastruktūros elementų bei įmonių) glaudų ir efektyvų

bendradarbiavimą;

• pagerinta teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo

aplinka, sudaranti sąlygas inovacijoms plėtoti bei inovacinėms įmonėms

atsirasti ir funkcionuoti;

• aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo,

kad Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į

tarptautinius ir europinius ekonomikos integracijos procesus

(dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir programose, bendros

inovacinės įmonės, tarptautinis darbo ir rinkų pasidalijimas ir t.t);

• išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų

rėmimas, sudarantis sąlygas inovacinėms įmonėms naudotis finansinės

paramos formomis plėtojant inovacijas.

2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas.

Šis tikslas suprantamas kaip valstybės valdymo institucijų ir inovacijų

infrastruktūros elementų (mokslo, mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir

kt. organizacijų) pastangų rezultatas:

• išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmai,

leidžiantys verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų

infrastruktūros elementų (mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt.

institucijų) teikiamomis paramos inovacijoms paslaugomis formuojant ir

įgyvendinant inovacijas;

• pagerintas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis

sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant

inovacijas;

• išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo

skleidimas, pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos

inovacijų marketingo priemonės ir yra sudarytos sąlygos verslininkų

išmanymo lygiui kelti;

• padidintas mokslo ir gamybos ryšių efektyvumas įmonių poreikiams

tenkinti, sudarantis prielaidas sparčiai inovacijų komercijos plėtrai.

Įgyvendinimo strategija

Programos įgyvendinimo strategija apima ilgalaikį ir vidutinės trukmės

tikslus bei jjų siekimo mechanizmą, numatantį uždavinių ir jų sprendimo

priemonių kompleksą, orientuotą į tris susijusius lygius (terpes):

valstybės, organizacijų ir įmonių.

Tik lygiagretus programos priemonių įgyvendinimas įgalins sukurti pagrindus

nacionalinei inovacijų sistemai, kurios funkcionavimo ir tolesnės plėtros

pagrindu gali būti sukurtos ir panaudotos papildomos galimybės, tai yra

bendros valstybės valdymo institucijų, paramos inovacijoms paslaugas

teikiančių organizacijų bei įmonių pastangos ir galimybės plėtoti

inovacijas versle.

Programa gali būti skaidoma į du principinius etapus. Pirmame etape būtų

sukurti inovacijų versle skatinimo sistemos pagrindai. Kitas etapas, kuris

savo ruožtu gali būti skaidomas smulkiau, tai – nacionalinės inovacijų

sistemos infrastruktūros plėtojimas. Etapus apibrėžia valstybės lygio

sprendimai ir programos įgyvendinimo rezultatai.

Programos prioritetai

Nustatant programos prioritetus yra atsižvelgiama į inovacijų poreikius

įmonėse ir inovacijų plėtojimą stabdančias problemas. Programos prioritetai

teikiami atskirai atsižvelgiant į kiekvieną lygį ir į tai, kiek jie turi

įtakos inovacijų plėtrai versle.

Valstybės lygis: prioritetas – inovacijų sistemos formavimas

Programos priemonės nukreipiamos į nacionalinės inovacijų sistemos kūrimą:

valstybės institucijų (nacionalinių ir regioninių) veiklos tobulinimą, šių

institucijų, verslo asociacijų ir savivaldos institucijų bei jungiančių

sistemos grandžių bendradarbiavimą partnerystės pagrindu. Be to, vienijamos

valstybės ir savivaldybės institucijų pastangos kurti ir plėtoti palankią

inovacijoms teisinę-ekonominę bazę, propaguojamas ir skatinamas

tarptautinis bendradarbiavimas plėtojant inovacijas.

Įmonių lygis: prioritetas – inovacinė veikla įmonėse

Programos priemonėmis skatinama (remiama):

• inovacinių projektų įgyvendinimas įmonėse, komercinis tyrimų rezultatų

panaudojimas ir ryšiai su mokslinio tyrimo institucijomis,

• verslo internacionalizavimas ir dalyvavimas ttarptautinėse programose,

• požiūrio į inovacijas keitimas, intelektinių ir kvalifikacinių žinių

teikimas verslui.

Organizacijų lygis: prioritetas – paramos inovacijoms paslaugos

Programos priemonės nukreipiamos į savarankiškos ir aktyvios inovacijų

paslaugų infrastruktūros kūrimą ir funkcionavimą.

Skatinama ir remiama inovacinių paslaugų teikimas inovacinėms įmonėms.

Skatinamos (remiamos) mokslo, ugdymo, konsultavimo, finansų, verslo

savivaldos ir kt. institucijų iniciatyvos, nukreiptos į inovacinės veiklos

aktyvinimą versle.

Programos uždaviniai trejų metų laikotarpiui

Inovacijų makroaplinkos vystymas

Kuriant inovacijoms palankią makroaplinką, sprendžiamos inovacinės veiklos

plėtros problemos. Veiksmų kryptis – sukurti prielaidas nacionalinei

inovacijų sistemai, o kartu ir inovacijų šalies įmonėse plėtrai. Ši kryptis

apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į inovacijų plėtros politikos

formavimą, teisinės ekonominės aplinkos ir tarptautinio bendradarbiavimo

gerinimą bei inovacijų versle finansavimo užtikrinimą. Išvardinti

kompleksiniai uždaviniai savo ruožtu yra skaidomi į smulkesnius uždavinius,

kuriuos spręsti numatoma konkrečiomis priemonėmis.

Inovacijų plėtros politika

Sprendžiami uždaviniai:

• Sukurti strateginius pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai.

• Skatinti valstybės ir savivaldybės institucijas įsitraukti į

inovacinius procesus.

Valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pastangomis bei

įgyvendinamomis priemonėmis siekiama formuoti inovacijų plėtros politiką,

numatančią tolesnes inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinančią inovacijų

sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, paramos

inovacijoms paslaugų organizacijų bei įmonių) glaudų ir efektyvų

bendradarbiavimą.

Teisinė-ekonominė aplinka

Sprendžiamas uždavinys:

• Rengti naujus ir tobulinti egzistuojančius įstatymus ir kitus teisės

aktus, siekiant aktyvinti inovacinę veiklą.

Sprendžiant šį uždavinį siekiama pagerinti teisinę, ekonominę ir

administracinę inovacijų plėtojimo aplinką. Sudaryti sąlygas sparčiai

inovacinei veiklai, inovacinėms įmonėms plėtoti ir

naujoms atsirasti.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Sprendžiamas uždavinys:

• Gerinti tarptautinio įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos,

įgyvendinant inovacijas, sąlygas.

Šio uždavinio sprendimo rezultatas – aktyvus tarptautinis įmonių

bendradarbiavimas. Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai

įsitraukia į tarptautinius, europinius ir kitus ekonominius integracijos

procesus, dalyvauja tarptautinėse programose.

Inovacijų versle finansavimas

Sprendžiami uždaviniai:

• Kurti inovacijų finansavimo mechanizmus.

• Skatinti finansų institucijų dalyvavimą diegiant inovacijas.

Šių uždavinių sprendimo rezultatas – išplėtotas inovacijų versle

finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas.

Bendros inovacijų versle skatinimo infrastruktūros kūrimas

Veiksmų kryptis – aktyvinti paramos inovacijoms infrastruktūros veiklą ir

gerinti jos efektyvumą. ŠŠi kryptis apima kompleksinius uždavinius,

orientuotus į paramos inovacijoms paslaugų gerinimą, informacinį

aprūpinimą, inovacijų marketingą ir vadybos kultūros kėlimą.

Paramos inovacijoms paslaugos

Sprendžiamas uždavinys:

• Skatinti paramos inovacijoms paslaugų teikimą.

Spendžiant uždavinį siekiama išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo

mechanizmus. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms efektyviai naudotis paramos

inovacijoms infrastruktūros elementų (technologijų perdavimo tarpininkavimo

(brokeriavimo), mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt.) teikiamomis

paramos inovacijoms paslaugomis, formuojant ir įgyvendinant inovacijas.

Informacinis aprūpinimas

Sprendžiami uždaviniai:

• Plėtoti inovacinio informavimo sistemą.

• Sukurti inovacijų prognozavimo sistemos pagrindus.

Spendžiant uždavinius siekiama pagerinti informacinį aprūpinimą inovacijų

srityje. Sudaryti sąlygas verslo įįmonėms naudotis informacija, reikalinga

plėtojant inovacijas.

Inovacijų marketingas ir vadybos kultūros kėlimas

Sprendžiami uždaviniai:

• Remti tikslines marketingo priemones, skirtas inovacinėms įmonėms.

• Skatinti ir remti verslininkų aktyvumą tarptautinėse rinkose.

Spendžiant uždavinius siekiama išplėtoti inovacijų marketingą. Siekiama,

kad plačiai ir efektyviai būtų taikomos šiuolaikinės inovacijų mmarketingo

priemonės, skatinama inovacijų pasiūla. Spartinamas inovacinio išmanymo

skleidimas. Sudaromos sąlygos verslininkams kelti inovacijų išmanymo lygį.

Inovacijų versle rėmimas

Veiksmų tikslas – spartinti efektyviausių inovacinių projektų įgyvendinimą.

Šiam tikslui pasiekti reikalinga remti inovacinę veiklą įmonėse, skatinti

mokslo ir gamybos ryšius.

Inovacinė veikla įmonėse

Sprendžiamas uždavinys:

• Plėtoti ir remti inovacinius projektus įmonėse.

Sprendžiant šį uždavinį siekiama remti konkrečius inovacinius projektus,

suteikti įmonėms visokeriopą pagalbą formuojant ir įgyvendinant inovacijas.

Mokslo ir gamybos ryšių stiprinimas

Sprendžiami uždaviniai:

• Skatinti mokslo darbuotojų integraciją į įmones.

• Spartinti mokslo laimėjimų įgyvendinimą įmonėse.

Sprendžiant uždavinius siekiama padidinti mokslo ir gamybos ryšių

efektyvumą, visuomenės ir įmonių poreikiams tenkinti.

Programos valdymas

Įgyvendinimo principai

Programos valdymas remiasi šiais pagrindiniais programos įgyvendinimo

principais: susietumo, adekvatumo, kryptingumo, tarptautinės integracijos

ir rezultatyvumo, leidžiančiais gauti praktinį efektą ir užtikrinančiais

visų suinteresuotų institucijų (valstybės ir savivaldybių valdymo

institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) aktyvų

dalyvavimą, pplėtojant inovacijas versle.

Susietumas – reiškia šios programos derinimą su kitomis programomis bei jos

plėtojimą, rengiant kitas susijusias programas bei inkorporuojant šią

programą į kompleksinę inovacijų programą Lietuvoje.

Adekvatumas – reiškia finansinį valstybės palaikymą numatytiems tikslams

pasiekti, adekvatų iškeltų uždavinių mastui.

Kryptingumas – suprantamas kaip priemonių orientavimas į inovacijų versle

paklausos didinimą.

Tarptautinė integracija – reiškia programos įgyvendinamą, atsižvelgiant į

europinius integracijos procesus nacionaliniu, regioniniu, vietiniu ir

įmonės mastu.

Rezultatyvumas – reiškia tai, kad visos programoje numatytos priemonės turi

būti įgyvendintos per trejus metus ir duoti pamatuojamą rezultatą.

Koordinavimas

Programos priemonių įgyvendinimą koordinuoja Ūkio mministerija, įkūrus

Inovacijų plėtros tarybą (Tarybą), koordinavimą perima Taryba. Taryba

sudaroma iš valdymo institucijų, verslo asociatyvinių struktūrų bei paramos

inovacijoms organizacijų atstovų.

Tarybos funkcijos inovacijų plėtros srityje:

• sekti programos įgyvendinimo eigą, atsižvelgiant į jos tikslus, bei

įgyvendinimo strategiją,

• siekti valstybės, įmonių ir organizacijų lygio prioritetų balanso ir,

esant reikalui, koreguoti prioritetus,

• kontroliuoti, kaip realizuojami programos įgyvendinimo principai,

• vertinti įgyvendinamų priemonių efektyvumą ir adekvatumą įmonių

situacijai,

• teikti siūlymus dėl tolesnės programos plėtotės,

• tarpininkauti kitose Lietuvos ir tarptautinėse organizacijose,

padedant programos priemonių vykdytojams.

Tarybos posėdžiai turėtų būti rengiami ne rečiau kaip du kartus per metus.

Tarybos sekretoriato funkcijas atliktų Ūkio ministerijos Pramonės

departamento skyriai arba kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota

institucija.

Programos įgyvendinimo priemonės 3 metų laikotarpiui

Priemonės pavadinimas

Įgyvendinimo

terminai

Vykdytojai

Orientacinis lėšų poreikis, tūkst. Lt.

Komentarai

1. Sukurti prielaidas inovacijų sistemai plėtoti

 

 

 

 

1.1. Įkurti Inovacijų plėtros tarybą

2000m. III k.

Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

–

Esant LR Vyriausybės pritarimui

1.2.Parengti Vilniaus-Kauno pramoninio regiono inovacijų plėtros programą

2001m. II k.

Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija dalyvaujant kitoms

ministerijoms ir valstybės institucijoms

90

 

1.3. Remti regionines inovacijų plėtros programas

Nuo 2001m.

Ūkio ministerija

2001m. – 70

2002m. – 100

 

1.4. Parengti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų,

skatinančių inovacinę veiklą, pataisas

2000m. III k.

Ūkio ministerija

_

 

2. Spartinti inovacinius procesus įmonėse

 

 

 

 

2.1. Remti įmones, dalyvaujančias tarptautiniuose inovacijų projektuose,

programose

Nuo 2000m.

Ūkio ministerija

200 kasmet

 

2.2. Iš dalies remti inovacijų projektų įgyvendinimą įmonėse

2001-2002m.

Ūkio ministerija

2001m.-1000

2002m.-2000

Konkurso ttvarka, pagal Ūkio ministro patvirtintą tvarką

2.3. Parengti valstybinių mokslo ir studijų institucijų valstybinio

finansavimo tvarką, kurioje būtų įvertinta mokslo rezultatų panaudojimo

efektyvumas

2000m. IV k.

Švietimo ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija

–

 

2.4. Parengti mokslininkų darbo įmonėse laikinus nuostatus

2001m. I k.

Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

10

 

2.5. Parengti įmonių darbuotojų stažuočių valstybinėse mokslinėse

institucijose laikinus nuostatus

2001m. II k.

Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

–

 

3. Plėtoti inovacijoms palankią infrastruktūrą

 

 

 

 

3.1. Sukurti šalies verslininkams inovacinių projektų duomenų bazę

2001-2002m.

Ūkio ministerija, Lietuvos inovacijų centras

Po 250 kasmet

Duomenų bazė, remiantis ES ir Centrinės ir vidurio Europos šalių

informacija

3.2. Rengti informaciją apie perspektyvias inovacijas, atsižvelgiant į ūkio

plėtros prioritetus, Lietuvos mokslo teikiamas galimybes bei pasaulines

tendencijas

Nuo 2001m.

Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

2001-2002m. kasmet po 50

 

3.3. Parengti inovacinės veiklos raidos Lietuvoje studijas, išsiaiškinant

inovacijų plėtros eigą, jų įtaką verslui

2002m.

Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Statistikos departamentas

60

 

3.4. Parengti inovacijų poreikio įmonėje įvertinimo metodiką

2000m. IV k.

Ūkio ministerija

25

 

3.5. Parengti verslininkų kvalifikacijos kėlimo programas inovacijų

vadybos, marketingo, finansų, intelektualinės nuosavybės vadybos

klausimais, numatyti, kad šios programos būtų rengiamos, įgyvendinamos ir

remiamos konkurso tvarka

2001m.

Švietimo ir mokslo ministerija

35

 

3.6. Iš dalies remti įmonių atstovų kvalifikacijos kėlimą specializuotuose

inovacijų mokymo kursuose

2002m.

Ūkio ministerija

45

 

3.7. Iš dalies remti įmonių dalyvavimą tikslinėse parodose ir inovacijų

mugėse Lietuvoje ir užsienyje

Nuo 2001m. nuolat

Ūkio ministerija

250 kasmet

 

3.8. Rengti ir leisti (šiuolaikinėse informacijos laikmenomis) inovacijų ir

inovacinių įmonių katalogus

Nuo 2000m.

Ūkio ministerija

45 kasmet

 

Orientacinis lėšų poreikis

Metai

Suma (tūkst.Lt.)

Finansavimo ššaltinis

2000

270

Programa „Pramonės plėtojimas iki 2005 m.“

2001

2000 (iš jų inovaciniams projektams – 1000)

Programoje numatytų priemonių finansavimui reikalingas lėšas kiekviena

atsakinga institucija numato sudarydama atitinkamų metų institucijos

biudžetą

2002

3000 (iš jų inovaciniams projektams – 2000)

Programoje numatytų priemonių finansavimui reikalingas lėšas kiekviena

atsakinga institucija numato sudarydama atitinkamų metų institucijos

biudžetą

Priedas

Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Europoje ir Lietuvoje

Padėtis Europos Sąjungoje

Suprasdama inovacijų vaidmenį plėtojant ekonomiką, Europos Sąjunga (ES) ne

tik keičia savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją

inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamas sąjungines priemones.

„Žaliojoje inovacijų knygoje“ (Green Paper on Innovation), kurią 1995

metais inicijavo Europos Komisija, buvo pateikta apibendrinta ekspertų

nuomonė, pabrėžianti nepakankamą inovacijų vertinimą Europoje. Taip pat

iškeltos pagrindinės problemos, su kuriomis Europos Sąjunga susiduria ar

susidurs ateityje ekonominės plėtros kelyje.

Siekdama skatinti inovacinius procesus ES, 1996 m. Europos Komisija priėmė

Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for

Innovation in Europe). Šiame strateginiame dokumente pateikta bendroji

inovacinių procesų Europoje skatinimo schema, didžiausią dėmesį skiriant

prioritetinėms priemonėms, kurių turi imtis Europos Komisija, kaip

vykdomasis Europos Sąjungos organas. Jame numatytos trys pagrindinės

veiksmų kryptys:

1) skatinti inovacijų kultūrą;

2) kurti inovacijoms palankią aplinką;

3) orientuoti mokslą į pramonės paslaugų sferos inovacijas.

1998 m. priimta Penktoji bendroji mokslo tyrimų, technologijų plėtros ir

demonstravimo programa. Jos tikslas – skatinti kuriamų techninių ir

mokslinių žinių panaudojimą tenkinti Europos socialinės ir ekonomines

plėtros poreikius. Šioje programoje tarptautiniam technologijų

perdavimui

skatinti numatytas europinis Inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay

Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys,

įskaitant ir Lietuvą.

Europos Sąjungos iniciatyva yra remiamas Regioninių inovacijų strategijų

bei Regioninių inovacijų ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS)

kūrimas bei įgyvendinimas. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos

regionų efektyviai pasinaudoti sąjunginiais struktūriniais fondais, ypač

Europos regionų plėtros fondu.

Taip pat veikia ir kitos mokslinio-gamybinio bendradarbiavimo sistemos

(Eureka ir kt.).

Pažymėtina, kad ES valstybės vis labiau atsilieka nuo pagrindinių

konkurenčių – JAV ir Japonijos – kurdamos bei diegdamos naujas

technologijas. Bendrosios išlaidos, skirtos mokslo ir ttechnologijų plėtrai

(MTP), ES, yra kur kas mažesnės negu JAV ir Japonijoje. 1995 m. duomenimis,

MTP finansuoti skirta tik apie 1,91% ES bendrojo vidaus produkto (BVP), o

JAV – apie 2,45%, Japonijoje – apie 2,95%. Kalbant apie bendrąsias MTP

išlaidas vienam gyventojui, šis rodiklis Japonijoje yra daugiau nei

dvigubai didesnis už ES rodiklį. MTP išlaidų finansavimo santykis,

skiriamas vyriausybės ir pramonės įmonių, ES ir JAV yra beveik vienodas

(pramonės įmonės – apie 40%, vyriausybės – apie 55%). Tačiau Japonijoje šis

santykis žymiai skiriasi: pramonė finansuoja tris ketvirtadalius MTP sskirtų

išlaidų. ES verslo sektoriuje dirba mažiau mokslininkų nei JAV ir

Japonijoje. 1993 metais mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui

darbuotojų buvo: ES – 4,7, JAV – 7,4, Japonijoje – 8. 1993 metais

mokslininkų skaičius, tenkantis tūkstančiui pramonės darbuotojų ES buvo 2,

JAV – 6, Japonijoje – 66.

Pačios ES viduje inovacinė veikla plėtojama įvairiai ir priklauso nuo

kiekvienos šalies ūkio bei mokslo plėtros strategijos ir prioritetų. ES

valstybėse MTP išlaidų dydis (proc. nuo BVP) skiriasi. Vokietijoje,

Prancūzijoje ir Anglijoje jos viršija 2%, o Ispanijoje, Portugalijoje ir

Graikijoje nesiekia nė 1%. ES valstybėse didžiąją dalį sudaro išlaidos,

skiriamos mokslo ir technologijų plėtrai tiesiogiai -.41%, mokymui ir

diegimui -25%. Tačiau išlaidų ES pasiskirstymas pagal sritis labai skiriasi

priklausomai nuo įmonių dydžio. Didelėse įmonėse didžiausia išlaidų dalis

tenka mokslo plėtrai, tuo tarpu smulkios ir vidutinės įmonės (iki 250

darbuotojų) didžiausią dėmesį skiria mokslo rezultatams diegti ir

darbuotojams mokyti. Rinkos dalies padidinimas, gamybos išlaidų

sumažinimas, prekės kokybės pagerinimas ir gaminių asortimento plėtimas

nurodomi kaip svarbiausi veiksniai, skatinantys įmones imtis inovacinės

veiklos.

Pramoninių naujovių stimuliavimas ES yra ilgalaikio ir kryptingo pobūdžio,

be to, jis įgyvendinamas aukščiausiu vyriausybės llygiu.

Padėtis Vidurio ir Rytų Europoje

Dešimties Vidurio ir Rytų Europos šalių (VREŠ) valstybių požiūrio į mokslo

ir technologijų plėtrą skirtumas yra panašus į šių šalių ekonomikos

išsivystymo skirtumus. Vienas iš pagrindinių rodiklių, nusakančių skiriamą

dėmesį ir plėtros lygį, yra inovacijoms skiriamas finansavimas. Eurostat’o

duomenimis, daugelio VREŠ BVP dalis, išleidžiama MTP, nesiekia 1,5%.

Įvairiuose šalyse šis rodiklis labai skiriasi – nuo 1,77% Slovėnijoje iki

0,47% Latvijoje. Lietuvoje šis rodiklis siekia apie 0,57%.

Vidurio ir Rytų Europos šalims, sprendžiančioms inovacijų politikos

klausimus, yra būdingi tokie bruožai:

• nacionalinių inovacijų programų tikslai ddažnai glaudžiai siejasi su

šalių integracija į ES, t.y. šalių siekiais tapti visateisėmis ES

narėmis, todėl rengiant programas naudojami ES normatyviniai

dokumentai (Latvija, Estija);

• nacionalinėse inovacijų programose numatytos panašios skatinimo ir

rėmimo priemonės;

• nemažai šalių (Lenkija, Estija, Čekija) inovacijų skatinimą valstybės

lygiu kuruoja specifinės valstybės institucijos – mokslo ir

technologijų plėtros tarybos, komitetai ir pan.;

• šalyse, kuriose nėra institucijų, tiesiogiai atsakingų už inovacijų

plėtrą (pvz., Mokslo ir technologijų ministerija, taryba ar pan.),

tebevyksta valstybės institucijų, atsakingų už ūkį, ir institucijų,

atsakingų už švietimą ir mokslą, funkcijų priešprieša (Slovakija);

• inovacinės programos ir projektai yra finansuojami konkurencijos

pagrindu;

• finansavimui pritraukiamos tiek valstybinės, tiek privačios lėšos;

Įgyvendinant inovacijų programas, didelį koncentruojantį vaidmenį vaidina

valstybės remiamos mokslą ir gamybą jungiančiosios grandys –

infrastruktūros dariniai (parkai, inkubatoriai) bei konsultacinio pobūdžio

paramos inovacijoms paslaugų organizacijos (inovacijų centrai, technologijų

centrai, specializuotosios konsultacinės kompanijos ir pan.).

Padėtis Lietuvoje

Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusio ir gana sparčiai besiplėtojančio

rinkos ekonomikos kuriamojo proceso padariniai ekonomikai šiandien

akivaizdūs. Pirmiausia tai pasakytina apie Lietuvos ekonomikos ir ūkio

restruktūrizavimo tendencijas. Labai svarbūs šiuo požiūriu privataus

sektoriaus formavimosi tempai. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m.

privačiame šalies ekonomikos sektoriuje dirbo 69% visų darbuotojų.

Privačiame sektoriuje sukurta BVP dalis viršija 70%. Pats BVP taip pat

nuolat didėja. Palyginamosiomis 1995 m. kainomis BVP padidėjo: 1996 m. &–

4,7%, 1997 m. – 7,3%, 1998 m. – 5,1%.

Kitas labai svarbus restruktūrizavimo padarinys – naujų nacionalinės

ekonomikos šakų kūrimas. Be pramonės ir žemės ūkio, per pastaruosius metus

Lietuvoje atsirado daug naujų ūkio šakų: susiformavo tokios veiklos rūšys

kaip bankininkystė, draudimas, privati medicina, intensyvus užsienio

turizmas, finansinis ir prekybinis tarpininkavimas, tarptautiniai

pervežimai, nekilnojamojo turto valdymo įmonių (holdingo) verslas.

Pažymėtina, kad per pastaruosius 15-20 metų Lietuva vystėsi kaip

industrinis kraštas, prioritetą teikiant mokslui imliai gamybai. Būtent dėl

to Lietuvoje šiuo metu dar egzistuoja gana ženklus pramonės potencialas,

kuris, nepaisant daugelio neigiamų senosios ekonomikos sistemos demontavimo

padarinių, vis dėlto gali būti traktuojamas kaip svarbus ekonomikos raidos

veiksnys, lemiantis šalies ekonomikos plėtrą ir produkcijos bei paslaugų

konkurencingumo didinimą. Pasiektas įdirbis sudarė sąlygas sukurti ir

toliau plėtoti tokias mokslui imlias ūkio šakas, kaip lazerinės sistemos,

biotechnologija, elektronika, informacinės bei komunikacinės sistemos ir

pan.

Ūkio ministerijos duomenimis, didėja Lietuvos pramonės konkurencingumas.

Tai rodo produkcijos, parduodamos užsienio rinkose, didėjanti apimtis. 1995

metais užsienyje parduotos produkcijos dalis sudarė 42,5 proc. visos

parduotos produkcijos, o 1996 metais – 49,4 proc., 1997 metais – 51,8

proc., 1998 metais – 54,6 procento.

Sparčiau didinti įmonių konkurencingumą galima aktyvinant jų inovacinę

veiklą. Šio proceso pagrindinės dalyvės yra verslo įmonės – inovacijų

diegėjos, įmonės ir mokslo institucijos – inovacijų šaltinis, bei paslaugas

teikiančios organizacijos (toliau-organizacijos), kurių ekonominis vaidmuo

yra mažinti riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis.

Tačiau be ppalankios valstybės reguliavimo bei rėmimo sistemos šis procesas

vystysis lėtai.

Siekiant objektyviai įvertinti konkurencingumo didinimo problemas inovacijų

ir inovacinės veiklos aktyvinimo kontekste, reikia įvertinti inovacijų

padėtį visais lygiais: valstybės, organizacijų ir įmonių.

Valstybės lygis

Valstybės dėmesys inovacijų plėtrai nuolat auga. Visų pirma pažymėtina tai,

kad 1998 metais įkurtas Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir

mokslo ministerijos. Įgyvendinamos Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros,

Kokybės, Eksporto plėtojimo strategijos įgyvendinimo programos. Rengiamos

Ūkio strategijos įgyvendinimo, Pramonės plėtros programos. Lietuvos

Respublikos Vyriausybė šalina biurokratines kliūtis, varžančias verslo

plėtrą. Įkurta Saulėtekio komisija jau parengė ir pateikė daugelį teisės

aktų projektų, kurie leis suprastinti verslo licencijavimą, patobulinti

įstatymus mokesčių, buhalterinės apskaitos, darbo santykių ir kitais

klausimais. Valstybė skatina steigti ir plėtoti verslo inkubatorius. Tačiau

Lietuvoje nėra inovacinės veiklos valdymo sistemos, netobuli inovacijų

spartinimo mechanizmai. Atkūrus nepriklausomybę, sukurta Valstybinė mokslo,

studijų ir technologijų tarnyba, galėjusi atlikti šį vaidmenį, buvo

likviduota. Dabar funkcionuojančios mokslo asociatyvinės struktūros, tarp

jų ir Lietuvos mokslo taryba, nevykdo valstybinio inovacijų valdymo

funkcijų. Nesant specializuotų valstybinių institucijų, atsakingų už

inovacijų plėtrą, ir valstybinių, inovacijas versle skatinančių

instrumentų, nesudaromos palankios sąlygos ir pakankamos prielaidos

inovaciniam verslui atsirasti ir plėtotis.

Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai būtinybė:

– sukurti Lietuvos sąlygoms tinkamą inovacinės veiklos sistemą,

– parengti horizontalias, regionines ir šakines inovacijų plėtros

programas.

Teisinė-ekonominė aplinka

Inovacinė veikla plėtojama verslą bendrai reglamentuojančių įstatymų ir

normatyvinių aktų pagrindu. Tarp jų išskirtini šie pagrindiniai: Lietuvos

Respublikos įmonių įstatymas

(Žin. 1990, Nr.14 – 395), Lietuvos Respublikos

akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 1994, Nr.55 – 1046), Lietuvos

Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (Žin.,1998,

Nr.109 – 2993), Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio

įstatymas (Žin., 1990, Nr.24 – 601), Lietuvos Respublikos labdaros ir

paramos įstatymas (Žin., 1993, Nr.21 – 506), Lietuvos Respublikos viešųjų

įstaigų įstatymas (Žin.,1996, Nr.68 – 1633), Lietuvos Respublikos

investicijų įstatymas (Žin. 1999, Nr. 66 – 2127), Lietuvos Respublikos

pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (Žin., 1994, Nr.3 – 40), Lietuvos

Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (Žin.,

Nr.107 &– 2688), Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių

įstatymas (Žin.,1999, Nr.50 – 1598).

Juose yra nuostatų, skatinančių inovacijų plėtrą. Visų pirma pažymėtinas

Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas, kuris

numato smulkaus ir vidutinio verslo subjektams taikomas paramos formas.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatos (4

straipsnis) leidžia įmonėms patirtus nuostolius (tarp jų ir susijusius su

inovacijų formavimu) perkelti į kitus mokestinius metus; kitos šio įstatymo

nuostatos (21 straipsnis) suteikia galimybę įmonėms skirti lėšų

investicijoms iš neapmokestinamojo pelno. Be to, galioja ir Lietuvos

Respublikos patentų įstatymas ((Žin., 1994, Nr.8 – 120) reglamentuojantis

intelektinės nuosavybės apsaugą.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų (4

straipsnis, 3 punktas) pagrindu švietimo, mokslo ir studijų institucijų,

įregistruotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, teikiamos

mokymo, mokslo, studijų paslaugos neapmokestinamos PVM. Tarp šių paslaugų

yra ir mokslo tiriamieji, iir technologinės plėtros darbai. Tačiau

įstatymuose nenumatoma jokių specifinių mokesčių lengvatų inovacijoms

plėtoti, o Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymas netiesiogiai

riboja inovacinę veiklą įmonėse, nes riboja nuosavo kapitalo mažinimo (30

straipsnis, 3 skyrius) ar lėšų skolinimosi galimybę (13 straipsnis, 2 dalis

6, punktas).

Inovacinę veiklą stabdo ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno

mokesčio įstatymo nuostatos (6 straipsnis) dėl labdaros ir paramos teikimo

dydžio. Nesuteikiamos jokios išskirtinės sąlygos paramai mokslo

institucijoms, inovacijų ir technologijų centrams bei kitiems subjektams,

teikiantiems paramos inovacijoms paslaugas.

Tarp tobulintinų teisės aktų išskirtini: Lietuvos Respublikos akcinių

bendrovių įstatymas (kryptis – pašalinti kliūtis, susijusias su lėšų

pritraukimu inovacinei veiklai bei įstatinio kapitalo mažinimo

reglamentavimu), Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio

įstatymas (kryptis – tiksliau reglamentuoti išlaidų mokslui ir technologijų

plėtrai įskaitymą į sąnaudas, sudaryti įmonėms galimybes plačiau finansuoti

mokslo tyrimus iš neapmokestinamojo pelno ir t.t.), LLietuvos Respublikos

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (kryptis – suderinti SVV

įmonių atitikimą ES galiojančioms nuostatoms) ir su jais susiję kiti teisės

aktai.

Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:

• neapibrėžtos ir nereglamentuojamos inovacijų sąvokos neleidžia jų

panaudoti kuriant įstatymus ir normatyvinius aktus,

• dalis teisės aktų nuostatų iš dalies riboja inovacijų plėtojimą

versle,

• teisės ir normatyviniuose aktuose neapibrėžtos išskirtinės sąlygos

formuojant bei įgyvendinant inovacijas,

• lėšų skyrimas tyrimams ir technologijų kūrimui nėra teisiškai

reglamentuotas, nereglamentuotas jų įskaitymas į sąnaudas.

Inovacijų propagavimas iir rėmimas

Inovacijų propagavimo ir rėmimo srityje yra pastebimi teigiami poslinkiai.

Nuo 1999 m. įmonės, vykdančios inovacinius projektus, gali pasinaudoti

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bei Eksporto skatinimo fondų parama.

Iš šių fondų taip pat teikiama įmonėms finansinė parama dalyvauti parodose

ir rengti reklaminius leidinius. Lietuvos inovacijų centras leidžia

biuletenį „Inovacijų apžvalga“, turi „Interneto“ svetainę, organizuoja

seminarus. 1998 m. Lietuvos statistikos departamentas, vienas iš nedaugelio

Vidurio ir Rytų Europoje, atliko įmonių inovacinės veiklos tyrimus. FEMIRC

Lietuvoje – Europos inovacijų perdavimo centrų asocijuotasis narys

(Lietuvos inovacijų centras ir Mokslo ir technologijų parkas) propaguoja

inovacijas bei ES tyrimų ir plėtros programas, teikia technologijų

perdavimo paslaugas.

Nėra išplėtoti garantiniai mechanizmai, skatinantys bankus finansuoti

inovacinius projektus. Nesukurtos prielaidos ir paskatos rizikos kapitalo

įmonėms investuoti į inovacines įmones.

Inovacijos versle nepropaguojamos valstybės lygiu. Šiuo metu Lietuvoje

egzistuojančios valstybės ir asociatyvios institucijos (LEPA, SVVPA, verslo

asociacijos, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai ir pan.) tiesiogiai

nesprendžia inovacijų propagavimo, skatinimo ir rėmimo uždavinių.

Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:

• nėra inovacijų rėmimo sistemos bei mechanizmų,

• nepakankamas inovacijų propagavimas.

Organizacijų lygis

Paramos inovacijoms paslaugos

Tarp Lietuvoje paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų galima

išskirti:

• Lietuvos inovacijų centrą,

• KTU Inovacijų diegimo centrą su verslo inkubatoriumi,

• Mokslo ir technologijų parką,

• Mokslo ir technologijų parką „Nova“,

• LŽŪ Inovacijų centrą.

Minėtų organizacijų, kurios veikia dar tik keleri metai, veiklos

stiprėjimas ir teikiamų pprofesionalių paslaugų spektro didėjimas: inovacijų

vadybos konsultacijos, technologijų perdavimo tarpininkavimas, technologijų

vertinimas, įmonių rengimas specializuotoms parodoms rodo jų reikalingumą.

Privataus kapitalo įmonės irgi pradeda teikti kai kurias paslaugas,

duodančias netiesioginę naudą įmonių inovacinėje veikloje: rengia verslo

plėtros konsultacijas ir planus, ieško užsienio partnerių ir rinkų, ugdo

verslininkus, organizuoja jų susitikimus.

Tačiau ši šalies ūkiui reikalinga ir, kaip pasaulinė praktika rodo, dažnai

finansiškai neapsimokanti veikla nėra valstybės remiama reikiamu mastu. Be

to, šių organizacijų teikiamų paramos inovacijoms paslaugų spektras yra

labai siauras.

Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:

– valstybės lygmenyje neskatinamas paramos inovacijoms teikimas inovacinėms

įmonėms,

– siauras paramos inovacijoms paslaugų spektras.

Informacija

Lietuvos informacijos institutas, galėjęs rinkti, analizuoti ir teikti

technologinę bei inovacinę informaciją įmonėms, buvo likviduotas.

Informacijos stygių įmonės stengiasi kompensuoti savarankiškai.

Nesusistemintą technologinę informaciją įmonės gauna parodose ir mugėse,

bibliotekose, iš kitų įmonių ir pan. Tam sugaištama ne tik daug laiko, bet

ir išeikvojama daug išteklių.

Informacijos apimtys kiekvienas metais sparčiai didėja. Ją būtina

sisteminti ir pateikti įmonėms.

Pagrindinėmis problemomis šioje srityje laikytinos:

• nėra verslo įmonių informavimo apie inovacijas sistemos,

• Lietuvos įmonėms siūlomas inovacijų prognozavimas yra labai brangus,

dalis informacijos nesiūloma, ji neprieinama lietuvių kalba.

Inovacijų marketingas

Inovacijų marketingas turi savo specifiką. Jis nuo produkcijos marketingo

skiriasi tuo, kad jam reikalingos ne tik vadybinės žinios, bet ir

specialios techninės žinios apie atitinkamą inovaciją. Be to, lėšų

investavimas į inovacijų marketingą yra brangus ir nnegreitai atsiperka.

Šios specifikos pačios įmonės dažniausiai negali aprėpti (ypač smulkios ir

vidutinės įmonės). Tam reikalinga išorinė pagalba.

Šioje srityje galima išskirti tai, kad Lietuvos inovacijų centras ir KTU

Inovacijų centras atstovauja įmonėms (tarptautinėse ir Lietuvos) mugėse bei

technologijų perdavimo renginiuose. Eksporto skatinimo ir SVV plėtros

fondai iš dalies finansuoja ekspozicijų rengimo išlaidas.

Ugdymas

Beveik visose Lietuvos aukštosiose mokyklose yra dėstomos vadybos

disciplinos, tačiau tik VGTU, VU, KTU skaitomi inovacijų vadybos kursai.

Privatūs mokymo centrai kursų inovacijų vadybos tematika taip pat nesiūlo.

Inovacijų vadyba yra nauja sritis, reikalaujanti specialaus pasirengimo.

Todėl pagrindinę problemą galima suformuluoti taip:

– inovacijų vadybos kultūros kėlimas paliktas savieigai.

Įmonių lygis

Inovacijų formavimas ir įgyvendinimas

Lietuvos statistikos departamento 1998 m. atlikti inovacinės veiklos

rezultatai 612-oje įmonių rodo, kad įvairiose pramonės šakose įmonių

aktyvumas plėtojant inovacijas yra nevienodas. Aktyviausiai inovacijos

įgyvendinamos naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamybos įmonėse – 88%

apklaustų įmonių, maisto ir gėrimų – 68%, baldų – 62%, mašinų ir prietaisų

– 60%, statybinių medžiagų – 59%, lengvosios pramonės – 47%. Naujų ar

patobulintų gaminių rinkai daugiausia pateikė maisto ir gėrimų, lengvosios

bei mašinų ir prietaisų gamybos pramonės įmonės. Lietuvos inovacijų centro

1997 m. atlikta Vilniaus regiono inovacinių įmonių apklausa rodo, jog

įmonėse pagrindinai (apie 76%) formuojami ir įgyvendinami trumpalaikiai

(iki 1 metų) inovaciniai projektai, nukreipti į produkciją (gaminį) ir

technologijas (atitinkamai 44% ir 25%).

Aktyviai veikia aukštųjų technologijų įmonės, įsteigtos aktyvių ir

gabių

mokslininkų bei inžinierių. Kai kurių šakų (biotechnologijos, lazerinių

sistemų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės prietaisų,

elektronikos, bioenergijos ir kt.) įmonėse sparčiai formuojamos ir

įgyvendinamos inovacijos. Jose pasiektas aukštas mokslo ir gamybos

integracijos lygis.

Inovacijos įmonės, turinčios platesnes rinkas (maisto, gėrimų, tabako),

pritraukė apie 30% apdirbamajai pramonei tenkančių tiesioginių užsienio

investicijų. Įmonėse gan aktyviai formuojamos inovacijos, nukreiptos į

produkcijos atnaujinimą, spartėja verslininkų kvalifikacijos kėlimas.

Kai kuriose pramonės šakose pasiekta inovacijų pažanga, formuojant

inovacijas pasinaudojus užsienio technologijomis. Šio proceso teigiamas

rezultatas yra tas, kad didėja tų pramonės šakų įmonių gaminamos

produkcijos konkurencingumas. Tai liudija eeksportuojamos produkcijos

apimtys. Produkcijos eksportas sudaro (%): tekstilės gaminių pramonė –

77,4; drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas – 89,9; odos ir odos

dirbinių pramonė – 51,2; medienos ir medinių dirbinių pramonė (išskyrus

baldus) – 65,8; naftos perdirbimo produktų pramonė – 64,5; cheminių

medžiagų ir produktų pramonė – 79,2; pagrindinių metalų pramonė – 69,7;

mašinų ir įrenginių pramonė – 65,8; elektros mašinų ir prietaisų pramonė –

76,3; radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros pramonė – 82,2;

automobilių, priekabų ir puspriekabių pramonė – 63,2; kitų transporto

priemonių pramonė – 888; antrinis metalo atliekų ir laužo perdirbimas –

92,5.

Tačiau bendra gaminamos ir eksportuojamos produkcijos apimtis mažėja. Tai

sąlygoja vis dar nepakankamas gaminamos produkcijos konkurencingumas vidaus

ir užsienio rinkose.

Tam turi įtakos tai, kad gamyboje naudojamos pasenusios technologijos ir

pasenę metodai: todėl dažnai gamybos procesas nebūna ttinkamai parengiamas,

gausu laiko ir materialinių išteklių nuostolių, neužtikrinama reikiama

kokybė. Be to, ne visose įmonėse yra organizuojamas ir nuolat atliekamas

analitinis darbas, orientuotas į perspektyvius rinkos tyrimus, įmonių

raidos koncepcijų kūrimą ir strateginį planavimą. Įmonėse (ypač smulkiose

ir vidutinėse) daugelis valdymo funkcijų, tarp jų inovacijų įgyvendinimo,

faktiškai priskirta išimtinai pirmajam vadovui, kuris realiai nesugeba

aprėpti ganėtinai plačios valdymo ir vadovavimo problematikos. Struktūros

ir padaliniai, kuriuose turėtų būti sukoncentruotas darbas, įgyvendinant

mokslo, technologijų pasiekimus faktiškai nefunkcionuoja. Daugelis gamybos

atnaujinimo ir modernizavimo klausimų sprendžiama neturint reikiamos

informacijos ir vadybinio pasirengimo.

Nemažai Lietuvos įmonių neturi galimybių ir nežino, kur galima gauti

aktualios, naujausios informacijos inovacijų klausimais. Kita dalis

naudojasi ne pačiais efektyviausiais šaltiniais. Tik trečdalis Lietuvos

įmonių vadovų žino apie egzistuojančias mokslinių tyrimų, technologijų ir

inovacijų plėtros finansavimo formas. Nepakankamas dėmesys įmonėse

skiriamas vadovų ir darbuotojų kvalifikacijai kelti.

Šiame kontekste iišskirtina keletas problemų, tai:

• inovacijas versle, įskaitant pramoninius mokslinius tyrimus ir

technologijų plėtros darbus, įgyvendina pačios įmonės savo rizika ir

nuožiūra,

• įmonės neturi pakankamai išteklių inovacijoms savarankiškai plėtoti,

• įmonės negauna pakankamos išorinės paramos (ugdymas, konsultavimas ir

t.t.), siekdamos efektyviai plėtoti inovacijas,

• įmonės finansiškai neskatinamos atlikti mokslo ir technologijų plėtros

darbus bei įgyvendinti inovacinius projektus,

• įmonėms trūksta informacijos inovacijų klausimais.

Mokslo ir gamybos ryšiai

Daliniais šios ryšių sistemos elementais yra mokslo ir technologijų parkai

bei inovacijų centrai. Egzistuoja mokslo iir studijų institucijų

ūkiskaitinės veiklos sutartys. Jų pagrindu mokslo ir studijų institucijos

įmonių užsakymu atlieka mokslo tiriamuosius ir technologijos plėtros

darbus.

Susikūrė keletas specializuotų tyrimų institucijų, kurios sėkmingai vaidina

jungiamąjį mokslo ir gamybos vaidmenį. Pavyzdžiui, KTU Aplinkos inžinerijos

institutas organizuoja specialistų mokymą ir inovacijų įgyvendinimą

diegiant švaresnę gamybą. Tokios institucijos, specializuotos universitetų

ir institutų laboratorijos bei centrai yra ir naujų technologijų įmonių

kūrimosi šaltiniai bei koncentracijos taškai (lazerinių sistemų,

biotechnologijų, informacinių technologijų, matavimo ir kontrolės

prietaisų, elektronikos, bioenergijos ir kt.).

Tačiau mokslo ir gamybos ryšiai Lietuvoje yra labai silpni. Tai sąlygoja ir

nepakankami valstybės finansiniai instrumentai, todėl mokslo laimėjimų

įgyvendinimas gamyboje per pastaruosius metus ypač sumažėjo.

Mokslo institucijose beveik nekoordinuojama jų mokslo rezultatų propagavimo

ir taikymo veikla, nėra ryšių su pramone skyrių.

Šiame kontekste išskirtina keletas spręstinų problemų, tai:

– nėra mokslo ir gamybos sąveikos sistemos,

– nėra specialių valstybės finansinių priemonių, skatinančių mokslo ir

gamybos ryšius.

  | |

|[|Paskutinis pakeitimas |[p|

|p| |ic|

|i| |][|

|c| |pi|

|]| |c]|

| | |[p|

| | |ic|

| | |] |