NVO reikšmė teikiant viešąsias paslaugas

TURINYS

| |TURINYS |2 psl |

| |ĮVADAS |3 psl.|

|1.|NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA |4 sl. |

|2.|NVO VAIDMUO LIETUVOJE |8 psl.|

|3.|NVO DARBAS IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI LIETUVOJE |11 |

| | |psl. |

|4.|NVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS |15 |

| | |psl. |

|5.|NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE |18 |

| | |psl. |

| |IŠVADOS |20 |

| | |psl. |

| |LITERATŪROS SĄRAŠAS |21 |

| | |psl. |

ĮVADAS

Nevyriausybinės organizacijos įgyja vis didesnę reikšmę pilietinėje

visuomenėje ir valstybės gyvenime. Jos tampa veiksminga priemone kovoje už

socialinius ir ekonominius pokyčius, yra tarpininkės tarp piliečių ir

valdymo struktūrų. Kartais nevyriausybinės organizacijos geriau nei

valstybinės struktūros gali atstovauti visuomenės interesams. Joms

priklausantys žmonės gerai išmano savo srities problemas, todėl joms

spręsti prireikia mažiau laiko.

Viena iš svarbiausių NVO atsiradimo visuomenėje priežasčių – tam tikrų

piliečių grupių interesai ir poreikiai. Jie gali būti labai įvairūs:

socialiniai (pvz.: žmonių su negalia globa ir kt.), biogeniniai (pvz.:

gyvybės išsaugojimas, jos pratęsimas), biosocialiniai (sąmoningai ir

kryptingai ugdomi, pvz.: kultūriniai, ekonominiai), sociologiniai (pvz.:

bendravimo).

Valstybės socialiniame ir politiniame gyvenime NVO turi įvairią

paskirtį: jų dėka išryškėja bendri aatskirų piliečių grupių interesai, kurie

orientuoja administracinius organus ir politikus į jų tenkinimą, vykdant

valstybinę politiką; jos formuoja visuomenės nuomonę įvairiais visuomeninio

bei valstybinio gyvenimo klausimais.

Dažnai valstybinės institucijos nepajėgia vienos tenkinti visų

piliečių poreikių, todėl jos priskiria nevyriausybinėms organizacijoms dalį

savo vykdomų funkcijų. NVO dažnai yra arčiausiai visuomenės, jos gali

jautriau reaguoti į pokyčius, geriau išmanyti visuomenės narių poreikius.

Jos tampa nuolatiniais partneriais teikiant socialines paslaugas,

organizuojant laisvalaikį, sprendžiant kitas, su jų veiklos sfera

susijusias, problemas.

Lietuvoje gana daug NVO veikia socialinių paslaugų sferoje. Dauguma jų

yra gausios ir veikia kaip valdymo institucijoms nemažą įtaką turinti jėga.

Jų veikla iki šios nėra visapusiškai ištyrinėta. Nors Lietuvoje jau yra

paskelbta keletas darbų, kuriuose analizuojami kai kurie NVO veiklos

aspektai, tačiau vis didėjanti jų svarba reikalauja gilesnių studijų. Todėl

šio darbo objektu ir pasirinktos socialinėje sferoje veikiančios

nevyriausybinės organizacijos.

1. NVO SAMPRATA TIKSLAI IR TIPOLOGIJA

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) priskiriamos taip vadinamam

trečiajam sektoriui (pirmajam – valstybiniam – sektoriui priklauso valdžios

ir valstybės tarnybos institucijos; antrajam sektoriui – verslo

organizacijos). NVO vadinamos įvairiai – visuomeninėmis, savanoriškomis,

nekomercinėmis, labdaringomis, ne pelno organizacijomis.

Autoriai ĮĮvairiai nusako pagrindinius NVO bruožus. Lietuvių autoriai V.

Toleikis, E. Godvadienė akcentuoja: [24, p.3]:

1. Organizacinė forma – užregistruotas juridinis asmuo. Neformalūs,

laikini žmonių susibūrimai, kad ir kokie jie būtų svarbūs, nėra

laikomi trečiojo sektoriaus dalimi.

2. Prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų. NVO

nėra valdžios aparato dalis. Tačiau tai nereiškia, kad jos negali

gauti valdžios paramos ir kad valdžios atstovai negali būti NVO

tarybų ar valdybų nariais.

3. Pelno nesiekianti organizacija. Tai reiškia, kad NVO pagrindinis

tikslas nėra gauti ppelną. Gautos lėšos investuojamos į pagrindinę,

įstatuose numatytą veiklą, o ne padalijamos steigėjams, nariams ar

dalininkams.

4. Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas. NVO yra

autonomiškos, pačios kontroliuojančios savo veiklą organizacijos.

5. Savanoriškumas, kurį užtikrina laisvas narių įstojimas ir išėjimas,

savanoriškai dovanotas turtas ar lėšos. Tačiau nebūtina, kad visas

pajamas ar didžiąją jų dalį turi sudaryti savanoriškos aukos arba

kad didžioji personalo dalis turi būti savanoriai tokiose

organizacijose.

6. Tarnavimas visuomenės labui.

Kalbėdamas apie nevyriausybines organizacijas J. Lissneris teigia, kad „

Tai savanoriškos, susikuriančios piliečių iniciatyva, besiremiančios

savanoriška naryste, skatinančios savanorišką narių veiklą laisvalaikiu

organizacijos.(..) Nevyriausybinėms organizacijoms būdinga inovacinė

veikla, jos teikia paslaugas, atstovauja visuomenės interesams, prisideda

prie gyvenimo sąlygų gerinimo ar fundamentalių visuomenės vertybių

išsaugojimo“ [18, p.1-2].

G. Vitkus NVO įvardija kaip „valstybės piliečių grupes, turinčias savo

ypatingų politinių interesų ir siekiančias, kad vyriausybė laikytųsi jiems

palankios politikos.(.) Yra labai svarbus piliečių dalyvavimo politikoje

galimybių užtikrinimo mechanizmas, leidžiantis daryti pastebimą įtaką

valstybės politikai ir kartu nedalyvauti kovoje už pačią politinę valdžią.

Tokį tikslą turi tik politinės partijos.“ [30, p. 101].

Pats nevyriausybinių organizacijų pavadinimas parodo, kad organizacija

yra įsteigta be valdžios pagalbos. Svarbiausia yra tai, kad valstybinės

institucijos neturi įtakos ir negali paveikti tokių NVO kūrimosi ir jų

veiklos (jei tai neprieštarauja valstybės įstatymams). Šias organizacijas,

kaip jau minėta, taip pat galima būtų pavadinti savanoriškomis

organizacijomis, pabrėžiant, kad jose savanoriškai susiburia žmonės,

turintys bendrus tikslus, požiūrius bei siekius. V. Toleikis, E. Godvadienė

pateikia tokį NVO apibrėžimą: „NVO yra laisva piliečių valia įkurta

demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui,

nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme“ [24, p. 3].

Taigi, nevyriausybinės organizacijos yra institucionalizuotos,

institucine prasme atskirtos nuo valdžios institucijų, net jei ir gauna jų

paramą; kontroliuojamos, remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos

iš išorės; jų veikla ir narystė remiasi savanoriškumu.

Kaip teigiama „Praktiniame vadove Lietuvos nevyriausybinėms

organizacijoms“, pagrindiniai tikslai, kurių siekia NVO, yra [24, p. 13-

14]:

1) išreikšti piliečių poreikius, ginti ir atstovauti visuomenės

interesams;

2) skatinti nuomonių įvairovę;

3) veikti kaip politikai įtaką turinti jėga;

4) veikti kaip politinės socializacijos struktūra;

5) greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas;

6) būti tarpininku tarp žmonių ir rinkos bei valstybės;

7) skatinti visuomenę telktis.

NVO veikla kai kuriais atvejais gali pakeisti ir pertvarkyti socialinę

ir ekonominę infrastruktūrą. Daugeliu atvejų jos daro poveikį valdžios

institucijoms. Be to, tokia sistema, kuri yra sudaryta iš NVO, privačių

įstaigų , kurios teikia paslaugas ir iš valdžios institucijų, kurios

planuoja ir kontroliuoja pirmiau minėtų įstaigų veiklą, sukuria veiksmingą

paslaugų pasidalijimą.

Trečiasis sektorius yra svarbus ir ekonominiam valstybės gyvenimui. Jo

teikiamos paslaugos yra pigesnės, nes NVO gali pritraukti savanorius ir

aukas. Net jeigu valstybė sumoka NVO už paslaugų teikimą, ji sutaupo

biudžeto lėšų.

Be to, NVO didina visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą socialinėms

problemoms, suteikia žmonėms atsakomybės jausmą ir skatina jų aktyvumą.

Kaip jau buvo minėta pirmiau, NVO dirba įvairiose srityse. Pagal

tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją (ICNPO), nevyriausybinės

organizacijos pagal veiklos kryptis skirstomos į 12 grupių: kultūra ir

poilsis, švietimas ir tyrimai, sveikata, socialinės paslaugos,

aplinkosauga, plėtra ir būstas, teisė, interesų atstovavimas ir politika,

filantropijos ir savanoriškos veiklos plėtra, tarptautinė veikla, religija,

verslas ir profesinės organizacijos.

Pagal šią tarptautinę ne pelno organizacijų klasifikaciją, NVO,

teikiančių socialines paslaugas, veikla suklasifikuota taip:

1. Socialinės paslaugos:

1. vaikų socialinė rūpyba, vaikų tarnybos, dienos centrai;

2. jaunimo tarnybos ir jaunimo socialinė rūpyba;

3. paslaugos šeimai;

4. paslaugos neįgaliesiems;

5. paslaugos pagyvenusiems žmonėms;

6. savitarpio pagalba ir kitiems asmenims teikiamos socialinės

paslaugos;

7. įvairialypės socialinės paslaugos, nepaminėtos kitur.

2. Krizės ir pabėgėliai:

2.1. katastrofų/krizių prevencija, pagalba ir kontrolė;

2.2. laikinos pastogės;

2.3. pagalba pabėgėliams;

2.4. įvairialypės pagalbos pabėgėliams ir, ištikus krizėms,

organizacijos;

2.5. pagalbos pabėgėliams ar, ištikus krizėms, organizacijos,

nepaminėtos kitur.

3. Šalpa:

3.1. šalpa ir materialinė pagalba;

3.2. įvairialypės šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos;

3.3. šalpos ir materialinės pagalbos organizacijos, nepaminėtos kitur.

D. Kortenas pasiūlė skirstyti NVO pagal organizacijos darbus, valdymo

formas ir pajamų šaltinius. Jis išskyrė keturias NVO kategorijas [11,

p.26]:

• savanoriškos

organizacijos, kurios vykdo socialinę misiją

remdamosi visuomenės vertybėmis;

• viešųjų paslaugų sutarčių dalyviai – organizacijos,

funkcionuojančios kaip į rinką orientuotos ne pelno firmos,

tarnaujančios visuomenės tikslams;

• piliečių organizacijos, reprezentuojančios savo narių interesus,

pasitikinčios savimi;

• viešosios politikos įgyvendinimo NVO, kurios yra valdžios

kūriniai.

Kartais gali būti sunku priskirti organizacijas vienai ar kitai grupei.

Pavyzdžiui, daugelis NVO nesiremia vien tik savanoriška veikla, todėl

didesnė jų dalis patenka į viešųjų paslaugų sutarčių dalyvių kategoriją.

2.NVO VAIDMUO LIETUVOJE

Tarpukario Lietuvoje veikė daug NVO – ateitininkai, skautai,

jaunalietuviai, jaunųjų ūkininkų sąjunga ir kt. Lietuva kelis dešimtmečius

priklausė TSRS ir nevyriausybinių organizacijų pagal dabartinį modelį

tiesiog negalėjo būti. Tada veikė sodininkų bendrijos, medžiotojų ir žvejų

būreliai, gėlininkų, sporto draugijos, neįgaliųjų žmonių draugijos

(Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga ir kt.) ir kitos organizacijos.

Tačiau visos jos buvo valstybės biudžeto išlaikomos, turėjo puikią

materialinę bazę, narystė jose buvo tik sąlyginai savanoriška; visų jų

veikla buvo griežtai prižiūrima ir tarnavo tarybinei santvarkai.

Pasikeitus santvarkai, pakito ir NVO padėtis. NVO augimas gali būti

susietas su buvusio socialinio patyrimo ppalikimu. Centrinės ir Rytų Europos

gyventojai labiausiai pasitikėjo socialinėmis paslaugomis, kurias teikė

valstybė; be to, rinkos teikiamų socialinių paslaugų nebuvo. Perėjimo prie

rinkos ekonomikos metu kai kurių socialinių paslaugų teikimas buvo

perleistas NVO, nes postsocialistinis vartotojas nepasitiki privačių

teikėjų paslaugomis ir net ne kiekvienas gali jų sau leisti. Be to,

privačios įmonės retai teikia socialines paslaugas.

Kita priežastis — NVO dažnai paslaugas teikia efektyviau nei valstybė.

Jų paslaugų kaina mažesnė, nes NVO pritraukia savanorius bei aukas. NVO

dirba vietiniame lygyje ir geriau išmano, kokie yra vietinės bendruomenės

ar grupės, su kuria jie dirba, poreikiai.

Spartus šio sektoriaus augimas gali būti paaiškintas ir didele parama iš

užsienio – tai kompensavo mažą vietinę paramą NVO. Šią prielaidą patvirtina

ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro

atliktas tyrimas „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“, kuris parodė,

kad Lietuvos NVO savo veiklai 58( lėšų gauna iš užsienio ir 42( iš Lietuvos

(44,7( – valstybės parama, 6,8( – nario mokestis, 16,1( – privačių asmenų

finansinė parama, 11,3( – Atviros Lietuvos Fondo parama, 11,8( – ūkinė

komercinė veikla, 1,5( – kiti šaltiniai) [16].

Šiuo metu Lietuvos nevyriausybinių organizacijų resursai, organizaciniai

pajėgumai yra riboti. Be to, nėra visą sektorių apimančių iniciatyvų – NVO

neplėtoja bendrų tikslų.

Šiuo metu Lietuvoje yra kelių statusų nevyriausybinės organizacijos.

Jeigu organizacija nori atsidaryti banko sąskaitą, įgyti juridinio asmens

teises, ji turi būti registruota. Tai padaryti reikia pagal pasirinktą

įstatymą, kuris atitiktų steigėjų interesus. Pagal šiuo metu galiojančius

įstatymus NVO gali turėti visuomeninės organizacijos, asociacijos,

viešosios įstaigos ir paramos fondo statusą.

Visuomeninė organizacija apibrėžiama kaip „Lietuvos Respublikos piliečių

savanoriškas susivienijimas (sąjunga, draugija, fondas, asociacija ir kt.),

sudarytas bendriems narių pporeikiams ir tikslams tenkinti bei įgyvendinti“

[8, 2 str.]. Visuomeninių organizacijų įstatymas nenustato privalomos

valdymo struktūros. Vienintelis reikalavimas – įstatuose nustatyti

aukščiausiojo valdymo organo sušaukimo tvarką, periodiškumą bei

kompetenciją, kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarką ir

kompetenciją. Visuomenines organizacijas pagal jų veiklos sritis

registruoja trys institucijos: savivaldybė, apskrities administracija, LR

teisingumo ministerija.

Asociacija apibrėžiama kaip „savanoriškas susivienijimas, vykdantis

asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros,

švietimo, mokslo tyrimo uždavinius bei funkcijas“ [2, 2 str., 1 d.].

Asociacijų įstatyme keliami gana griežti valdymo struktūros reikalavimai.

Nustatyti privalomi valdymo organai: visuotinis narių susirinkimas

(konferencija, suvažiavimas), kolegialus valdymo organas (organai) ir

administracija.

Tikslų, motyvų bei veiklos pobūdžio prasme asociacijos ir visuomeninės

organizacijos yra labai panašios, ir pasirenkant vieną iš šių naryste

paremtų organizacijų rūšių, būtina nagrinėti ne jų esmės, o jas

reglamentuojančių specifinių taisyklių skirtumus.

Fondas reiškia tik organizavimosi formą, kai paskiriant kokį nors turtą

įsteigiamas neturintis narių teisės subjektas, kurio tikslai yra labdara

arba parama. Jam valdyti įstatymas nustato gana griežtus reikalavimus.

Privalomi valdymo organai yra steigėjų susirinkimas, valdyba ir

administracija. Lietuvoje fondų pavadinimai turi atskleisti, kuo jie

užsiima – labdara ar parama. Viso fondo struktūra remiasi steigėjais,

kuriais galima tapti prisidedant prie jo steigimo arba rėmėją pripažinus

steigėju steigėjų susirinkimo nutarimu. Fondų veiklą reglamentuoja LR

labdaros ir paramos fondų įstatymas. Jis, apibrėždamas, ką gali daryti

fondas, nenumato fondui jokios kitos veiklos.

Viešoji įstaiga apibrėžiama kaip „iš dalininkų (savininko) turto

įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo,

kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir teikianti šių sričių

paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš

savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas

keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio,

komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse..“ [6, 2 str. 1 d.].

Pagrindinis viešosios įstaigos skiriamasis bruožas nuo kitų ne pelno

organizacijų yra jos kūrimas įnašų į registruojamą kapitalą pagrindu.

Viešoji įstaiga turi turėti kapitalą, sudarytą iš dalių. Viešosios įstaigos

dalininkai (savininkas) turi nuosavybės teisę ne į viešąją įstaigą, o į

dalininkų (savininko) kapitalo dalį. Viešosios įstaigos valdymo organai

yra visuotinis susirinkimas ir administracija.

Yra didelė dalis organizacijų, kurios pagal savo veiklos esmę yra ne

pelno organizacijos, tačiau veikia tik pagal kiekvienos jų veiklos rūšį

reglamentuojančius įstatymus. Tai meno kūrėjų organizacijos, pramonės,

prekybos ir amatų rūmai, bibliotekos, muziejai, švietimo įstaigos. Šiai

grupei galima būtų priskirti ir religines bendruomenes, bendrijas ir jų

centrus, veikiančius pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą.

R. Šimašius grupuoja Lietuvos nevyriausybines organizacijas į naryste

paremtas organizacijas ir turtu paremtas organizacijas [27, p.32].

Nevyriausybinių organizacijų rūšys pavaizduotos 1-ame paveiksle.

[pic]

Pagrindinės nevyriausybinių organizacijų rūšys Lietuvoje

Naryste paremtose organizacijose visa sprendimų priėmimo galia priklauso

nariams, kurie arba tiesiogiai priima sprendimus arba renka atstovaujamus

organus. Vienas narys turi vieną balsą, išskyrus kai kuriuos galimus labai

specifinius aatvejus, pavyzdžiui, grupinę narystę. Organizacijos steigėjų,

pradininkų rėmėjų ar aktyviųjų narių vaidmuo priimant sprendimus yra nei

kiek ne didesnis nei bet kurio kito nario. Tokia organizavimosi forma labai

patraukli visų į NVO susijungusiųjų lygybe. Tokios organizacijos turi

galimybę pritraukti daug naujų narių, palaikančių jų veiklą ir tikslus.

Turtu paremtose organizacijose lemiamą vaidmenį vaidina steigėjai,

savininkai. Būtent jie gali kontroliuoti visos organizacijos veiklą. Tokios

narystės, kokia ji būdinga naryste paremtose organizacijose, čia nėra.

R. Šimašius teigia, kad bendrosios teisės tradicijai būdingas viešosios

naudos ir grupinės naudos organizacijų atskyrimas.

Viešosios naudos organizacijos be jokios naudos sau siekia visai

visuomenei naudingų tikslų.

Grupinės naudos organizacijos yra sukurtos tam, kad patenkintų

specifinius tam tikros grupės žmonių poreikius, tai yra organizacijos

veikia būtent savo narių naudai [27, p. 20].

Tačiau, anot šio autoriaus, toks skirstymas Lietuvos teisėje nėra

pritaikytas.

3.NVO DARBAS IR FINANSAVIVO ŠALTINIAI LIETUVOJE

Nevyriausybinėje organizacijoje gali dirbti samdomi darbuotojai, t.y.

darbuotojai, kuriems mokamas darbo užmokestis ir savanoriai – žmonės, kurie

laisva valia dirba jiems patinkantį darbą ir nesitiki už tai gauti jokio

materialaus atlygio [15, p.5].

Anksčiau viešųjų įstaigų, asociacijų, labdaros ir paramos fondų

įstatymuose buvo numatyta, kad šios organizacijos privalomai turi turėti du

samdomus darbuotojus – organizacijos vadovą ir vyriausiąjį finansininką.

Su jais organizacijos turėjo sudaryti darbo sutartis, o Darbo sutarties

įstatymas nustato, kad už bet kokį darbą turi būti mokama.

Daugelis

nevyriausybinių organizacijų dėl to turėjo sunkumų – sudarius darbo

sutartis su organizacijos vadovu bei vyr. finansininku, jiems privalomai

turi būti mokamas darbo užmokestis. Daugeliui nedidelių NVO, turinčių

ribotas pajamas, tai padaryti buvo labai sunku – jos neturi pakankamai lėšų

darbo užmokesčiui. Tačiau 2001-06-05 LR Seimas priėmė Asociacijų įstatymo

15 straipsnio bei Labdaros ir paramos fondų įstatymo 14 straipsnio

pakeitimus, kuriuose numatoma, kad kolegialus valdymo organas nustato

administracijos vadovo ir vyriausiojo finansininko (buhalterio)

pareiginius atlyginimus, jeigu sudaro su jais darbo sutartis. Dabar tiek

asociacijų, tiek labdaros ir paramos fondų vadovai ir vyr.finansininkai

gali būti savanoriai (dirbantys be darbo užmokesčio) arba samdomi

darbuotojai.

Pagal Visuomeninių organizacijų įstatymą tiek vyriausiasis

finansininkas, tiek organizacijos vadovas gali būti renkami ir tokiu atveju

jų atliekamos funkcijos gali būti traktuojamos ne kaip darbas.

Savanoriai. Vienas iš svarbiausių NVO pranašumų yra tas, kad paprastai

jos gali lengviau panaudoti nemokamą arba, kaip dažnai vadinama,

savanorišką darbą. Šiuo atveju asmuo, skiriantis savo laiką NVO labui,

dažniau traktuoja tai ne kaip darbą, iš kurio pelnomasi pragyvenimui, bet

kaip laisvalaikį, kuris dėl vienų ar kitų motyvų yra skiriamas nemokamai

padėti NVO veikloje. Savanoriai dažniausiai pasitelkiami dėl to, kad [29,

p.232]:

1. gali dirbti darbus, kurie neįtraukti į organizacijos funkcijas;

2. ne už kiekvieną darbą galima atlyginti pinigais;

3. suteikia organizacijai atvirumo statusą;

4. pateikia daug naujų idėjų, padeda gauti lėšų vveiklai plėtoti;

5. didina bendruomenės pasitikėjimą organizacija.

Kai kurios organizacijos įtraukia savanorius į organizacijos valdymo

procesą, tačiau daugelyje organizacijų jie atlieka pagalbininkų vaidmenį.

Dauguma savanorių organizuoja veiklą ar teikia tam tikras paslaugas. NVO

tarybos ir valdybos nariai yra vien tik savanoriai. Savanoriai sudaro

didžiulę darbo jėgą. Savanorių veikla ypač naudinga socialinėje sferoje,

kur dažnai profesionalios pagalbos neužtenka, reikia ir žmogiškos šilumos,

užuojautos, supratimo.

Kol 2000 m. liepos 11 d. neįsigaliojo Darbo sutarties įstatymo

pakeitimas [3], kuris numato, kad „nelegaliu darbu nelaikomi savanoriški

darbai, organizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“,

savanoriška veikla buvo neteisėta. Savanoriškas darbas, už kurį nemokamas

darbo užmokestis, esant visiems darbo sutarties tarp organizacijos ir

savanorio požymiams, buvo įvardinamas kaip nelegalus. Darbo sutarties

įstatymo pakeitimas įteisino savanorio statusą. 2001-12-13 Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1511 buvo patvirtinta “Savanoriškų

darbų organizavimo tvarka”. Ji aiškiai reglamentuoja savanoriškus darbus,

jų organizavimą bei numato teisėtą ir konkretų savanorio vaidmenį tokio

pobūdžio darbuose.

Lietuvos NVO savo veiklai reikalingas pajamas gauna iš įvairių šaltinių,

kurių pagrindiniai yra šie:

• nario mokestis;

• valstybės subsidijos;

• įvairių tarptautinių programų lėšos;

• dovanos ir labdaringos aukos;

• gautas pelnas, tarp jo ir iš ūkinės veiklos.

1998 metais atlikto tyrimo „50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų“

rezultatai rodo, kad didžiausia dalimi (45%) Lietuvos organizacijos gyvena

iš tarptautinių programų lėšų. Iš Lietuvos gaunamos lėšos sudaro 42%, iš

užsienio — 58% [9].

Tačiau pastaruoju metu užsienio bei tarptautiniai rėmėjai palaipsniui

traukiasi iš Lietuvos. Savo pasitraukimą jie grindžia išvada, kad Lietuvoje

demokratija ir pilietinė visuomenė jau įsitvirtino, ir NVO turėtų daugiau

orientuotis į vietinius finansavimo šaltinius. Tokia tendencija kelia

realią grėsmę nevyriausybinėms organizacijoms. Nors valstybinė ir vietos

valdžia ir pripažįsta augantį NVO vaidmenį, vyriausybės ir savivaldybių

skiriamas finansavimas didėja lėčiau negu mažėja užsienio parama.

Todėl labai svarbi į 2002-07-02 priimtą Lietuvos Respublikos gyventojų

pajamų mokesčio įstatymą įtraukta nuostata, kuri aiškiai reglamentuojama

2002-09-25 LR Finansų ministro įsakymu Nr.305 patvirtintoje “Iki 2 procentų

pajamų mokesčio sumos pervedimo Lietuvos vienetams, pagal LR Labdaros ir

paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą” tvarkoje bei įsigalios nuo

2003 m. sausio 1 d., kad Lietuvos piliečiai, mokėdami fizinių asmenų pajamų

mokestį, gali savo nuožiūra dedikuoti iki 2% jo sumos kaip paramą tam

tikroms organizacijoms. Tai leis tokia parama pasinaudoti daugumai

visuomenei naudingų nevyriausybinių organizacijų bei religinių bendrijų.

Įteisinus šią nuostatą bus [19]:

• skatinamas piliečių filantropinis elgesys ir aktyvesnis

dalyvavimas pilietinės visuomenės kūrime;

• suteikta galimybė žmonėms daryti asmeninius sprendimus bei

pasirinkimus;

• pademonstruota visuomenės ir valstybės parama trečiajam sektoriui;

• sustiprintas piliečių ir nevyriausybinių organizacijų ryšys;

• padidintas finansavimo srautas nevyriausybinėms organizacijoms ir

sudaryta galimybė joms padengti tas išlaidas, kurioms sunku gauti

projektų ar programų finansavimą;

• paskatinta santykinai teisinga konkurencija tarp įvairių

nevyriausybinių oorganizacijų, kurios, siekdamos piliečių paramos,

būtų priverstos konkuruoti savo veikla;

• skatinamas NVO profesionalumo didėjimas, jų teikiamų paslaugų

įvairovė bei veiklos skaidrumas;

• padidinta galimybė mokesčių mokėtojams tiesiogiai veikti jų

remiamos veiklos plėtrą.

Nors Lietuvoje priimtas Labdaros ir paramos įstatymas, jis neskatina

filantropijos ir apskritai NVO veiklos. Nevyriausybinių organizacijos

informacijos ir paramos centro direktorius V. Ilgius teigia, kad daugiausia

rūpesčių sukelia „labdaros“ ir „paramos“ sąvokų atskyrimas, kurio pasekmės

— įvairių ne pelno subjektų diskriminavimas, nevienodos veiklos galimybės,

dirbtinės biurokratinės kliūtys tiek teikiant, tiek priimant labdarą ir

paramą. V. Ilgiaus manymu, įstatymuose tikslinga būtų palikti vieną

bendresnę sąvoką — „parama“, nes tai gana plati sąvoka, apimanti labdarą,

auką, filantropines dovanas. Jis taip pat mano, kas esant ribotoms NVO

galimybėms remti NVO, būtina joms leisti teisėtai užsidirbti lėšų, nes tik

finansiškai nepriklausomos NVO yra pajėgios atlikti savo vaidmenį

demokratinėje visuomenėje – atstovauti piliečių ir jų grupių interesams,

tenkinti jų poreikius. Be to, finansiškai nepriklausomos organizacijos

galės skatinti privačius asmenis ir verslo įmones remti jų veiklą [13].

2000 m. liepos 11 d. priimtame LR labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo

įstatyme aiškiau atskiriama labdara ir parama. Labdara bus laikoma pagalba

žmogui, o parama bus laikoma pagalba organizacijai vykdant veiklą kultūros,

švietimo, socialinės apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir

nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse [4]. Įstatyme taip pat numatyta

supaprastinti labdaros ir paramos procedūras.

4. NNVO IR SAVIVALDOS INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS

Tiek savivaldybes, tiek NVO vienija bendras uždavinys – patenkinti

piliečių poreikius ir padėti jiems spręsti opias problemas, todėl labai

svarbus sėkmingas ir efektyvus jų bendradarbiavimas. Daugeliui savivaldybių

būtų sunku spręsti gyventojų socialines, ūkines ir kitas problemas be NVO

pagalbos. Pagrindinis nevyriausybinių organizacijų ir vietos savivaldos

organų bendradarbiavimo kriterijus — nevyriausybinių organizacijų veiklos

nauda miestui bei jo gyventojams.

NVO ir vietos savivaldybių bendradarbiavimas turėtų apimti visas galimas

bendruomenės veiklos sritis.

NVO ir savivaldybės bendradarbiauja šiose srityse [25]:

— socialinės paslaugos;

— sveikatos apsauga;

— socialinių problemų sprendimas;

— mokymas ir švietimas;

— kultūra ir menas;

— ekologija ir gamtos apsauga;

— sportas ir turizmas.

Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių bendradarbiavimo formos

gali būti [21]:

• bendrų komisijų sudarymas;

• darbo grupių sudarymas;

• bendrų projektų vykdymas;

• asmenų, atsakingų už ryšius tarp savivaldybės ir NVO, paskyrimas;

• paslaugų iš NVO pirkimas, dotavimas, parama;

• keitimasis informacija, patalpų, reikalingo inventoriaus skyrimas

NVO panaudos būdu.

Konferencijoje „Savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas“ buvo minimos

tokios pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria NVO, bendradarbiaudamos

su savivaldybėmis [25]:

1. Savivaldybės ir NVO diskusijų stoka sprendžiant vietines miesto

problemas .

Dažniausiai apie prioritetus, vietinės politikos realizavimą nusprendžia

savivaldybės valdyba arba taryba. NVO vietoje to tik nedideliu mastu

dalyvauja kuriant dokumentus, apibrėžiančius vietinės politikos tikslus ir

prioritetus tose srityse, kuriose teikia

paslaugas arba atstovauja tų

paslaugų vartotojų grupėms. Savivaldos organai savarankiškai parengia

eilinę strateginio plano versiją, atsisakydami vertingų pastabų ir įtaigos,

o tai galėtų būti NVO, įtrauktų į jo kūrimą, dalyvavimas.

2. Dažnai vietiniai visuomeniniai poreikiai yra nepakankamai įvertinti,

tai reiškia, kad tik dalis įteisintų prievolių gavėjų naudojasi joms

priklausančiomis paslaugomis. Todėl viena iš NVO užduočių yra parama miesto

valdžios organams, įvertinant vietinės visuomenės poreikius. Tikrojo gavėjų

skaičiaus nustatymas gali leisti teisingai apibrėžti poreikius bei

įvertinti savivaldybių finansines ir organizacines galimybes jas teikti.

3. Kadangi NVO dalyvauja tam tikrų žmonių ar jų grupių specifinių

problemų sprendime, yra lanksčios ir išmano vietinės visuomenės poreikius,

jos galėtų dalyvauti paslaugų, teikiamų per biudžetines įstaigas,

įvertinime. Tai leistų savivaldybės organams bešališkai įvertinti jiems

pavaldžius barus.

4. Kartais vietos savivaldybių atstovai mano, kad nevyriausybinių

organizacijų veikla daugiau remiasi entuziazmu, ne profesionalumu; tarp

vietinės valdžios atstovų pasitaiko ir tokių, kurie apskritai nežino, ką

veikia NVO, jie jų nepripažįsta ir todėl nepasitiki jomis.

5. Dažna politikų kaita savivaldybėse taip pat turi neigiamos įtakos NVO

ir savivaldybių bendradarbiavimui; po kiekvienų rinkimų naujai atėjusiems

politikams NVO tturi įrodinėti savo organizacijos svarbą. Tam didelės įtakos

turi tai, kad nevyriausybinėms organizacijoms nepavyksta pasirašyti

ilgalaikių sutarčių su savivaldybėmis. Tokių sutarčių pasirašymas nors

dalinai galėtų išspręsti NVO finansavimo problemas.

6. Kai kurie valdininkai nesupranta bendradarbiavimo su

nevyriausybinėmis organizacijomis esmės ir yra linkę sumenkinti NVO

vaidmenį, taip pat nepalaiko naujoves ir eksperimentus taikančių

organizacijų.

Tam, kad būtų pagerintas vietos savivaldos organų požiūris į NVO, būtina

skleisti informaciją apie NVO, jų veiklą, teikti konkrečius, konstruktyvius

pasiūlymus, siūlyti paslaugas, kurių vietinės valdžios institucijos

nevykdo, palaikyti vietinius kontaktus su savivaldybe, stengtis įtraukti į

NVO veiklą vietinės valdžios institucijų darbuotojus (kviesti į seminarus,

veiklos pristatymus, organizuoti debatus aktualiomis temomis).

Akivaizdu, kad reikia teisiškai įtvirtinti savivaldybių ir NVO

bendradarbiavimo pagrindus, numatančius tikslus, būdus ir konkrečias

priemones, nustatančius prioritetus, finansavimo ir atskaitomybės tvarką.

Todėl labai svarbu [11, p.86]:

1) keistis informacija ir skleisti ją vieniems apie kitus bei

reikalingas paslaugas;

2) remti vietos NVO informacijos ir paramos institucijas;

3) propaguoti NVO veiklą sprendžiant bendruomenių problemas;

4) įtraukti NVO į sprendimų priėmimo procesą, ypač kai aiškinamasi

vietos gyventojų poreikiai, socialinių ir kitokių paslaugų finansavimo

prioritetai ir tvarka;

5) konkretizuoti paramą NVO ir jų finansavimą, skiriant lėšų tiek pačiai

NVO paremti, tiek paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti;

6) skelbiant atvirus paslaugų pirkimo konkursus, nustatyti terminuotų

sutarčių sudarymo tvarką;

7) nustatyti aiškius atsiskaitomybės principus ir tvarką;

8) siekti priimti savivaldybių tarybose nutarimus, atskleidžiančius

savivaldybės ir vietos NVO bendradarbiavimo principus;

9) naudotis teigiama tiek užsienio partnerių, tiek Lietuvos patirtimi.

Rezultatyvus galių ir atsakomybių perskirstymas, valstybės ir pilietinio

sektorių bendravimo gerinimas, taip pat socialinio saugumo bei kokybiškų

paslaugų bendruomenei užtikrinimas galimas tik nuolatinės partnerių

(sektorių) komunikacijos kontekste. Tam reikalingos bendravimą ir

bendradarbiavimą užtikrinančios struktūros, pagrįstos aiškiais principais

ir abipusiais įsipareigojimais, taip pat, kaip jau buvo minėta, aiškiai

apibrėžtos informacijos mainų, konsultavimosi ir finansinės paramos teikimo

procedūros. Reikia tikėtis, kad šiuo metu diskutuojamas NVO plėtros

įstatymo projektas ženkliai sustiprins viešojo ir pilietinio sektorių

bendradarbiavimą ir pagerins Lietuvos visuomenės modernizaciją bei

kokybišką socialinės atsakomybės perskirstymą.

5. NVO SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOJE

Socialinė apsauga — plati sąvoka, apimanti daug įvairių veiklos rūšių.

Jos visos skirtos užtikrinti ir paskleisti socialinės gerovės didinimą

visuomenėje. Socialinė apsauga apima ir bendro pobūdžio priemones

(socialinis draudimas, darbo rinkos politika, sveikatos apsauga ir ligonių

priežiūra), ir darbą su žmonėmis žemiausiame lygmenyje, jų gyvenamoje

vietoje. Skirtingi visuomenės lygmenys atsakingi už skirtingas socialinės

apsaugos sritis.

Socialinę apsaugą pagal jos sandaros principus galima skirstyti į :

1) socialinį draudimą;

2) socialinį aprūpinimą (gerovę);

3) socialinę rūpybą.

Oficialioje valstybės socialinėje apsaugos sistemoje dalyvauja trys

jėgos: valstybė, verslas ir nevyriausybinės organizacijos.

Valstybės užduotis – leisti įstatymus, rūpintis socialine politika ir

darbo kryptimis visai šaliai. Svarbi valstybės užduotis – kuo plačiau

užtikrinti, kad visų šalies žmonių teisės ir galimybės būtų panašios. Ji

taip pat atsakinga už tai, kad socialinis draudimas apimtų visus

gyventojus. Tai apima tiek socialinės politikos darbo organizavimą, tiek

finansavimą.

Verslas yra pagrindinis socialinių dotacijų finansinis šaltinis,

„donoras“.

Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo socialinių programų kūrime yyra ypač

privilegijuotas ir svarbus, nes jos vienija žmones, kurie yra tiesioginiai

socialinių programų vartotojai. Todėl NVO geriausiai išmano tikruosius

kiekvienos gyventojų grupės poreikius. Jų veikla logiškai papildo

valstybinę socialinę struktūrą, nukreipdama socialinę paramą kiekvienam

konkrečiam klientui.

Savo veikloje nevyriausybinės organizacijos vadovaujasi tais tikslais ir

užduotimis, kurios logiškai kyla iš viso trečiojo sektoriaus pagrindinių

funkcijų :

1. NVO yra socialinės veiklos „pionieriai“, nes vadovaujasi šios veiklos

inovacine praktika, sukurdamos naujus socialinių tarnybų modelius, kurie

remiasi tiesioginėmis žiniomis apie klientų poreikius ir problemas.

2. NVO užpildo socialinės veiklos nišas, esančias valstybinėje

socialinėje sistemoje, paversdamos socialinę paramą konkretesne ir

tiesiogiai adresuota. Be to, šių organizacijų socialinės veiklos formos

gali būti įvairesnės, nes jos nėra varžomos oficialių tendencijų, kurių

privalo laikytis valstybinės socialinės struktūros. Jos gali ieškoti

finansinės paramos iš įvairiausių šaltinių, o tai leidžia daug geriau

reaguoti į opias socialines problemas. Jų privalumas yra ir tai, kad jos

gali savo veikloje pasiremti savanoriais iš įvairiausių visuomenės grupių

ir sulaukti aktyvaus palaikymo iš visuomenės pusės.

3. Suvienydamos žmones, kuriems reikia vienos ar kitos socialinės

pagalbos ir paramos, NVO tampa jų interesų atstovėmis bei gynėjomis. Teisių

ir interesų gynimas yra pati „garsiausia“ ir „reklaminė“ jų veiklos dalis.

Socialinėje politikoje tarp NVO ir valstybės negali būti priešpriešos,

savo veikloje jos turi vadovautis partnerystės principu; tiek

nevyriausybinės organizacijos, tiek valstybė siekia padėti žmonėms bei

gerinti visuomenę. NVO stengiasi palaikyti ir veiksmingai daryti įtaką

įstatymų, susijusių su jų klientais, leidybai, siūlo savo patirtį

sprendžiant socialines problemas.

4. Moralinių vertybių išsaugojimas turi tapti kiekvieno žmogaus ir

kiekvienos organizacijos, kokia ji bebūtų, misija. NVO šis tikslas yra ypač

būdingas. Rinkdamasi tarp „socialinės politikos“ ir „politikos“, valstybė

dažnai pasirenka politiką, kuri nustelbia paprastų piliečių interesus ir

kartais jiems gali būti net ydinga, o iš „socialinių programų“ ir „pelno“

verslo organizacijos dėl visiškai suprantamų priežasčių renkasi „pelną“.

Atlikdamos gerus darbus ir padėdamos silpnesniems, stengdamosi pagerinti

pasaulį, NVO propaguoja kilnius gėrio, doros ir humanizmo idealus. Dėl

valstybės prioritetų politikai ir verslo organizacijų vadovavimosi verslo

rezultatais, jais tikima mažiau. Todėl NVO dalyvavimas socialinėje

politikoje turi didelę įtaką, yra reikšmingas ir dažnai duodantis

efektyvius rezultatus.

IŠVADOS

Literatūros, dokumentų analizė leidžia daryti tokias išvadas:

1. Nevyriausybinės organizacijos yra svarbios valstybės gyvenime, jos

skatina demokratijos procesus. Dalinai jos yra ir politikos formuotojos,

kadangi akcentuoja didžiausias visuomenės problemas, inicijuoja jų

sprendimą. Jos atlieka svarbias funkcijas, teikia įvairias paslaugas

atskiroms žmonių grupėms.

2. NVO suteikia galimybę piliečiams dalyvauti visuomenei reikšmingoje

veikloje, didina jų sąmoningumą ir domėjimąsi socialinėmis problemomis.

3. Labai svarbi NVO ir valstybinių institucijų, vietos savivaldos

organų partnerystė. Ji turi remtis kuo spartesniu NVO sektoriaus įtraukimu

į tam tikrų sprendimų priėmimo procesą, glaudų bendradarbiavimą teikiant

socialines paslaugas gyventojams. Kai kurias paslaugas NVO teikia

sėkmingiau nei valstybinės institucijos, nes gali pasiekti izoliuotas

visuomenės grupes;

jų veikla yra lankstesnė ir pigesnė.

4. Daugiausiai Lietuvos nevyriausybinių organizacijų dirba šiose

srityse: švietimo, socialinės paramos ir teisinės pagalbos, verslo sąlygų

gerinimo; pagrindinės NVO teikiamos paslaugos Lietuvoje yra švietimas,

seminarų organizavimas, socialinė parama, konkrečios paslaugos;

pagrindiniai Lietuvos NVO klientai yra socialiai remtini asmenys, šeimos,

kaliniai, vaikai, jaunimas, moksleiviai , neįgalieji, sutrikusio intelekto

žmonės, ligoniai .

5. Nevyriausybinės organizacijos aktyviai dalyvauja socialinės politikos

formavime, socialinių paslaugų teikime.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

NORMINĖ LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius, 1994.

2. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (1996 m. kovo 14 d. Nr. I-

1231). Valstybės žinios, 1996, Nr. I-1231.

3. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 1, 5, 17, 17(1), 17(2),

straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2000 m. liepos 11 d. Nr.

VIII-1823). Valstybės žinios, 2000, Nr. 61-1828.

4. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo įstatymas

(2000 m. liepos 11 d. Nr. VIII-1811). Valstybės žinios, 2000, Nr. 61-

1818.

5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (1999 m.

birželio 17 d. Nr. VIII-1234). Valstybės žinios, 1999, Nr. 60-1945 .

6. Lietuvos Respublikos viešųjų įįstaigų įstatymas (1996 m. liepos 3 d.

Nr. I-1428). Valstybės žinios, 1996, Nr. 68-1633.

7. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d.

Nr. I-533). Valstybės žinios, 1994 Nr. 55-1049.

8. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 m.

vasario 2 d. Nr. I-784). Valstybės žinios, 1995, Nr. 18-400.

PAPILDOMA LITERATŪRA

9. 50 Lietuvos nevyriausybinių organizacijų. Kokybinio tyrimo ataskaita.

Vilnius: NIPC, 1998.

10. Bagdonas E., Bartuška V., Kuznecovienė J. Politinės sistemos.-

Vilnius, 1993.

11. Gineitienė D., Domarkas Vl. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo

administravimo institucijoms.- Kaunas: Technologija, 2000.

12. Gotchev A. NGOs and Promotion of Democracy and Civil Society in East-

Central Europe.-Sofia: Albatros Publishers, 1998.

13. Ilgius V. Valstybės parama nevyriausybinėms organizacijoms – šiandien

ir rytoj// IV Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forumas.-

Vilnius,1997 .

14. Inproving Access to Benefits and Services – What NGOs can do about it.

NIZW/ICSW, 1997.

15. Jordanas P., Ochman M. Savanorių vadybos pagrindai.- Vilnius:

Savanorių centras, 1998.

16. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas.

Šiuolaikinė valstybė/ Sud. J.Matakas. -Kaunas: Technologija, 1999.

17. Lester M.Salmon, Helmut K.Anheier. The Emerging sector – An Overview.

Institute for policy studies The John Hopkins University, 1998.

18. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų rodyklė. -Vilnius: Jungtinių

tautų vystymo programa, 1995.

19. Lietuvos NVO koalicija už filantropiją: http://koalicija.nvo.lt.

20. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo ir privatus NVO finansavimas.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje “Filantropija – nuo išimčių prie

tradicijos”// Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro

biuletenis.-Vilnius, 2001 Nr.1(2).

21. NIPC bei Paramos savitarpio pagalbos iniciatyvoms biuro BORIS

projektas “Partnerystės stiprinimas tarp NVO ir savivaldybių”. –

Vilnius: NIPC, 2000.

22. NVO koalicija už filantropiją – dar vienas NVO interesų atstovavimo

įrankis // Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir paramos centro

biuletenis.-Vilnius, 2000 Nr.1(20).

23. Paskirta nuolatinė nevyriausybinių organizacijų komisija prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės // Trečiasis sektorius, NVO informacijos ir

paramos centro biuletenis. – Vilnius,1999 Nr.4(19).

24. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. – Vilnius:

NVO informacijos ir paramos centras, 1998. P. 6-12.

25. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas:

konferencijos medžiaga. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos

centras, 1998.

26. Savivaldybių ir NVO partnerystė. – Vilnius: NVO informacijos ir

paramos centras, 2001.

27. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir

Vakarų patirtis. – Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999.

28. Trečiasis sektorius. NVO informacijos ir paramos centro biuletenis:

http://www.nisc.lt.

29. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija.– Vilnius:

Lietuvos Teisės Universitetas, 2002.