Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje
KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
Sveikatos mokslų fakultetas
Rekreacijos ir turizmo katedra
REFERATAS
Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje
Darbą atliko: KU lietuvių filologijos
ir švedų kalbos bakalaurė
Aušra Joneliūnienė.
Klaipėda
2003 liepos 7 d.
Turinys
1. Įvadas
…………………….
………3
1. Turizmo ir rekreacijos samprata bei turinys…..
……..4
1. Turizmo samprata, jo formų ir rūšių
įvairovė………………….
..4
2. Rekreacijos samprata, funkcijos ir
formos………………….
…9
3. Turizmo ir rekreacijos
ištekliai…………………
……….11
4. Turizmo ir rekreacijos sąveikos
rezultatai………………..
….. 13
2. Turizmo ir rekreacijos sistemos kkūrimas ir valdymas Lietuvoje. 14
1. Turizmo ir rekreacijos raida Europoje ir
Lietuvoje……………….14
2. Turizmo ir rekreacijos valdymas Europoje ir
Lietuvoje……………..16
3. Marketingo priemonių panaudojimas kuriant ir plėtojant turizmo ir
rekreacijos
sistemą
Lietuvoje…………………..
…………….18
3.3.1. Turizmo ir rekreacijos
sistema…………………..
…….18
4. Turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos
Lietuvoje…………..24
3.
Išvados…………………..
……….25
4.
Literatūra………………….
………26
Priedai…………………..
………..28
1. Įvadas
Varomosios jėgos, t.y. ES plėtra, globalizacijos procesų spartėjimas, naujų
technologijų, o ypatingai informacinių, augimas ir paplitimas, gyventojų
mobilumo augimas, o taip pat ekonomikos augimas, demografiniai ir kiti
veiksniai sąlygoja iir sąlygos šiuolaikinės, integruotos į Europos Sąjungą
turizmo ir rekreacijos sistemos formavimąsi Lietuvoje.
Turizmas ir rekreacija įgyja vis didesnę reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje,
įžengusioje į XXI skaitmeninių technologijų revoliucijos amžių, tačiau vis
dar išlaikančioje fizinius ir dvasinius poreikius bei humanistinį mąstymą.
Referato tikslas: apibūdinti turizmo ir rekreacijos sistemą, išanalizuoti
Lietuvos turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimo ir valdymo ypatumus.
Siekiant užsibrėžto tikslo ir rezultato, iškeliami šie pagrindiniai
uždaviniai:
1) Atskleisti turizmo ir rekreacijos sampratą, apibūdinti rūšinę
įvairovę.
2) Apžvelgti turizmo ir rekreacijos išteklius.
3) Įvertinti turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatus.
4) Išanalizuoti turizmo ir rekreacijos sistemos raidą ir valdymo ypatumus
Europoje ir Lietuvoje.
5) Atskleisti marketingo priemonių reikšmę, plėtojant turizmą ir
rekreaciją.
6) Numatyti turizmo ir rekreacijos sistemos perspektyvas Lietuvoje.
Rašydama šį referatą, rėmiausi savo sukauptomis žiniomis, Lietuvos ir
užsienio specialistų atliktais tyrimų rezultatais. Taip pat, rengiant šį
referatą, atsižvelgus į temos specifiką, buvo naudotos daugiausia lietuvių
autorių knygos apie turizmą (P. Grecevičius, A. Armaitienė, I. Vainienė) ir
rekreaciją (E. Vitkienė) plačiąja prasme, specializuotų turizmo ir
rekreacijos sričių knygos (D. Dvilevičienės, A. Astromskienės, V.
Svetikienės), taip pat bbuvo pasitelkti statistiniai leidiniai ir Lietuvos,
Švedijos ir Europos sąjungos turizmo ir rekreacijos tinklapiai.
Referate dėstomos mintys išskiriamos į dvi dalis. Toks pasirinkimas tam,
kad būtų aiškiau ir plačiau atskleistas turizmo ir rekreacijos, kaip
reiškinių suvokimas ir įvairovė pirmoje dalyje, o antrojoje dalyje
pristatomas turizmas ir rekreacija, kaip santykinai savarankiškos sistemos.
Referate taikomi mokslinės literatūros analizės, sisteminės ir lyginamosios
analizės bei stebėjimo metodai.
Prieduose pridedamos schemos, grafikai, statistiniai duomenys pateikiami
kaip papildoma medžiaga pateiktai informacijai referate. Taip pat pridedama
referato elektroninė laikmena Microsoft Word programoje ir Microsoft
PowerPoint programoje.
2. Turizmo ir rrekreacijos samprata bei turinys.
2.1. Turizmo samprata, jo formų ir rūšių įvairovė
Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kas yra turizmas, tikriausiai
neįmanoma. Turizmas pasireiškia kelionių įvairumu ir apima asmenis,
keliaujančius ir atvykstančius į vietas, esančias už įprastos aplinkos
ribų, tam tikru tikslu (kelionės tikslai skirstomi toliau psl.5). Nepaisant
to, kad turizmo vystymosi procese atsirado skirtingi turizmo supratimo
aiškinimai, ypatingą reikšmę turi šie pagrindiniai kriterijai:
• Vietos pakeitimas;
• Buvimas kitoje vietoje. Svarbiausia, kad ši vieta nebūtų nuolatinio ar
ilgalaikio gyvenimo vieta, nebūtų susijusi su darbo veikla, nes
turisto ir dirbančio žmogaus poreikiai skiriasi. Turistas negali
išbūti vienoje vietoje ilgiau nei metus, priešingu atveju turizmo
požiūriu jis yra nuolatinis gyventojas ir negali vadintis turistu.
• Pagrindinis tikslas negali būti ta veikla, už kurią moka ta šalis, į
kurią atvykstama. Jei taip įvyksta, asmuo vadinamas migrantu, o ne
turistu.
Sąvoka „turizmas“ apima ne tik tokius veiksnius, kaip kelionė ir poilsis,
bet ir vienos iš ekonomikos sričių pavadinimą. Pagal N.Kabuškiną, turizmas
– tai ne tik svarbi ekonomikos sritis, apimanti turizmo organizacijų ir
tarpininkų, kuriuos reikia valdyti, veiklą, bet ir svarbi žmonių gyvenimo
dalis. Jis apima žmogaus santykius su jį supančia aplinka.
Taigi turizmas – santykių, ryšių ir reiškinių visuma, lydinti žmogų
kelionėje ir būnant kitose vietose, kurios nėra nuolatinės jo gyvenamos
vietos ir nesusijusios su darbo veikla (40).
XVII-XIX a. turistinės kelionės reiškė pažintines keliones, kurių
pagrindinis tikslas buvo susipažinti su svetimomis kultūromis. Ir mūsų
laikais, kaip ir anksčiau, pagrindinė turizmo paskirtis (misija) –
susipažinti su kitomis šalimis (ar savo šalies kitu regionu), tautomis,
bendrauti su jomis.
I. Vainienės sudarytoje mokymo priemonėje „Kaimo turizmo organizavimas“
turizmas apibrėžiamas kaip tikslinga žmonių veikla, susijusi su kelione ar
laikinu buvimu už nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ne ilgiau kaip
vienerius metus, jei ši veikla nėra mokymas ar mokamas darbas lankomoje
vietovėje.(10)
Tiek tarptautinių žodžių žodynas, tiek Dabartinės lietuvių kalbos žodynas
turizmo sąvoką pateikia, kaip pramoginį, pažintinį ar sportinį keliavimą.
(28, 5)
Pasaulinėje Turizmo konferencijoje 1980 m., kurią Maniloje organizavo
Pasaulinė turizmo organizacija (WTO) buvo pateiktas išsamus turizmo
apibrėžimas: „turizmas suprantamas kaip veikla, turinti svarbią reikšmę
tautų gyvenimui, nes tiesiogiai lemia socialinę, kultūrinę, švietimo bei
ekonominę šalių gyvenimo sferas ir jų tarptautinius santykius“. (38)
Ekonominį turizmo funkcionavimo efektyvumą daugeliu atveju lemia formų
klasifikavimas, t.y. jų grupavimas pagal požymius.
Skirtingi autoriai nevienodai klasifikuoja turizmą į rūšis ir formas. Tai
priklauso nuo jų grupavimo požymių pasirinkimo (t.y. kokius išskiria
turizmo paslaugos vartotojų poreikius, kaip vartotojus segmentuoja bei
kokius išskiria pagrindinius veiksnius, lemiančius keliautojų elgseną).
Čia pateikiama viena iš alternatyvų.
Turizmo paslaugų[1] teikimo vyksme išskiriamos:
• Turizmo formos;
• Turizmo rūšys;
• Turizmo formų įvairovė.
Turizmo forma susijusi su šalies sienos kirtimu. Pagal šį požymį
išskiriamos dvi turizmo formos: vidaus ir tarptautinis.[2]
Vidaus turizmas – tai tturizmas savo šalies ribose.
Tarptautinis turizmas – tai turizmas į kitą šalį. Jis būna atvykstamasis
ir išvykstamasis.
• Atvykstamasis – tai kelionės, pvz., Lietuvos ribose, asmenų, nuolat
negyvenančių Lietuvoje.
• Išvykstamasis – tai asmenų, nuolat gyvenančiu, pvz., Lietuvoje,
išvažiavimas į kitą šalį.
Tarptautinis turizmas atlieka svarbų vaidmenį pasaulio ekonominiuose
santykiuose, jis akivaizdus dalykiniuose ir moksliniuose kontaktuose.
Daugelyje pasaulio šalių turizmas yra pripažintas viena iš didžiausių ūkio
šakų. Remiantis PTO (WTO) analize pateikta ataskaitoje „Tourism Economic
Report, 1st edition – 1998“, 83% pasaulio šalyse turizmas yra vienas iš
penkių eksporto pajamas generuojančių sektorių ir pagrindinis užsienio
valiutos šaltinis 38% pasaulio šalyse[3]. Tarptautinio turizmo plėtros
pagrindas – demografiniai, ekonominiai, socialiniai veiksniai.
Demografiniai veiksniai – tai gyventojų skaičiaus augimas, urbanizacija,
būtinybė keisti aplinką, norint atgauti fizines ir dvasines jėgas.
Skirtingų šalių gyventojai domisi vieni kitais.
Ekonominiai veiksniai – susiję su pasaulio ekonomikos ir paslaugų
sektoriaus augimu. Mokslinė ir techninė pažanga, gyventojų pajamų augimas,
turizmo materialiosios ir informacinės bazės plėtra.
Socialiniai veiksniai – tai veiksniai, susiję su žmogaus gyvenimo ir
veiklos sąlygomis. Didelį poveikį turizmui turi atostogų trukmės didinimas,
jų dalijimas (kai kuriose šalyse) – tai leidžia keliauti du kartus per
metus (žiemą ir vasarą). Atsiranda vyresniojo amžiaus žmonių turizmas.
Turizmo rūšys susijusios su finansiniais rezultatais šalies arba regiono
biudžete. Šiuo požymiu skiriamas aktyvusis ir pasyvusis turizmas.
• Užsienio turistų atvykimas į šalį arba piliečių nuvykimas
iš vieno
šalies regiono į kitą – aktyvusis turizmas. Tai valiutos vežimo į
šalį, regioną veiksnys.
o Šalies turistų išvykimas į kitas valstybes arba piliečių išvykimas į
kitą šalies regioną – pasyvusis turizmas. Tai valiutos išvežimo iš
šalies, regiono veiksnys.
Turizmo formų įvairovė išskiriama pagal tokius kriterijus:
✓ Pagrindinis kelionės tikslas (susijęs su kelionės turiniu arba
vietove, į kurią norima nuvykti);
✓ Kelionių organizavimo pobūdis;
✓ Turistinio srauto intensyvumas;
✓ Kelionės trukmė;
✓ Turistų amžius;
✓ Transportas;
✓ Bendradarbiavimo forma ((Балабанов..)
Priklausomai nuo kelionės tikslo susijusio su kelionės turiniu skiriamas
rekreacinis, pažintinis, mokslo ir dalykinis turizmas.
Rekreacinis – tai turizmas poilsio, sveikatingumo ir ugdymo tikslais. Šių
kelionių metu vengiama sudėtingos ir intensyvios veiklos, siekiama
pailsėti, atsipalaiduoti, sumažinti įtampą.
Pažintinis kultūrinis turizmas – tai pažintis su istorijos, kultūros ir
unikaliais gamtos objektais pagal tam tikra programą.
Dalykinis turizmas – verslo kelionės dalykiniais tikslais, kelionės į
pasitarimus, kongresus, konferencijas ir pan. – yra pati dinamiškiausia ir
pelningiausia turizmo šaka. Reikia pastebėti, kad sutinkamai su Lietuvos
Respublikos turizmo įstatymo nuostatomis, keliavimas verslo tikslais nėra
priskiriama tturizmui, kaip ir profesinis turizmas, politinis turizmas ir
keletas kitų.
Komunikacijos ir sportinis turizmas – teikia ir malonumą ir gali padėti
įsigyti ir dalykinių žinių. Sportinio turizmo industrija yra viena iš
plačiausių sistemų, apimančių ne tik sporto prekių gamybą, keliautojų
aptarnavimą, bet ir sporto simbolikos gamybą ir platinimą, transliacijų
organizavimą ir kitas tik šiai sričiai būdingas veiklas.
Nuotykių turizmas – keliaujama, norint patirti nuotykių, fizines iškrovas,
pajusti įtampą, išbandyti save. Šiai turizmo rūšiai priklauso kelionės į
kalnus, į olas, srauniomis upėmis, nardymas ir pan.
Religinis turizmas – tai kelionės į šventas vietas arba kelionės susijusios
su įvairiomis religinėmis procedūromis, misijomis, renginiais ir pan.
Etninis turizmas – tai giminių, gimtojo krašto lankymas, susipažinimas su
tėvų žeme. Atvykstamasis nostalginis turizmas ypač svarbus vakarų Lietuvos
regionui.
Socialinis turizmas – tai grupės žmonių (daugiausia įvairios labdaros ir
humanitarinės pagalbos organizacijos, teikiančios pagalbą Lietuvai),
norinčių susipažinti su socialine padėtimi šalyje. Jų lankomi objektai –
socialinei sistemai priklausančios įstaigos ir organizacijos bei
nevyriausybinės organizacijos.
Priklausomai nuo kelionės tikslo susijusio su vietove, į kurią norima
nuvykti skiriamas:
Miesto (urbanizuotų teritorijų)turizmas, kur pagrindinis motyvas – masinė,
intensyvi, miestui būdinga rekreacinė veikla.
Kaimo tturizmas – poilsis kaimiškoje aplinkoje, norint ištrūkti iš miesto
triukšmo, skubos, užteršto oro, hipodinamijos.
Kalnų turizmas – kelionės į kalnus, norint užsiimti žiemos sportu,
alpinizmu.
Pajūrio (kurortų) turizmo tikslas – pajūris ir rekreacinė veikla
kurortuose.
Gamtos turizmas – kelionės į žmogaus nepakeistas gamtos teritorijas, norint
stebėti ir pažinti jas, užsiimti tose teritorijose galima rekreacine
veikla.
Pagal kelionių organizavimo pobūdį skiriamas individualusis, grupinis,
organizuotas, saviveiklinis (neorganizuotas), stacionarusis, kilnojamasis
ir socialinis turizmas.
Žmogaus (šeimos) kelionė pagal savo planą, kur nurodyti lankytini rajonai,
trukmė, nakvynės sąlygos ir pan., vadinama individualiuoju turizmu. O
kelionė grupėje pagal turizmo paslaugas tteikiančios organizacijos paruoštą
planą, vadinama grupiniu turizmu.
Vieno turisto arba jų grupės kelionė pagal tikslų maršrutą ir reglamentą,
kurį patvirtina turizmo ūkinis subjektas, vadinamas organizuotu turizmu.
Šiuos keliautojus ir turizmo ūkinį subjektą sieja tarpusavio reikalavimai
ir įsipareigojimai. Organizuotos turistinės kelionės metu[4] turistai
aprūpinami turistinių paslaugų kompleksu pagal iš anksto išpirktą
kelialapį.
Kelionė asmenų, jokiais įsipareigojimais nesusijusių su turizmo ūkiniu
subjektu, vadinama saviveikline (pajūryje, turistinėje bazėje ir pan.)
kelione
Kilnojamasis turizmas susijęs su kelionėmis kruiziniais laivais, turais.
Socialinis turizmas – anot I. Žalienės ir A. Sabaliauskaitės, tai kelionės,
už kurias mokama iš profsąjungų lėšų, skiriamų socialinėms reikmėms. Anot
I. Vainienės, socialiniu vadinamas dotuojamas turizmas. Dotacijas gali
skirti valstybinės, visuomeninės ir komercinės struktūros, kad įtrauktų į
turistinį judėjimą ir socialiai remtinus visuomenės sluoksnius.
Pagal turistinių kelialapių pardavimo intensyvumą skiriamas pastovusis ir
sezoninis turizmas.
Tolygus turistinio regiono lankymas ištisus metus vadinamas pastoviuoju
turizmu. Ši turizmo formų įvairovė būdinga civilizacijos, kultūros bei
sveikatingumo centrams: žinomi pasaulio miestai, kurortai, vietos, kur yra
unikalių gydomųjų mineralinių vandenų ir t.t.
Kai kurie regionai traukia turistus tik tam tikrais metų laikais. Toks
turizmas vadinamas sezoniniu. Vieno sezono regionai pagal turistų lankymo
intensyvumą skiriami į intensyvius, ramiuosius ir apmirusius sezonus.
Pagal kelionės trukmę skiriamas trumpalaikis ir ilgalaikis turizmas.
Trumpalaikis turizmas trunka neilgiau kaip tris paras.
Ilgalaikis turizmas trunka ilgiau kaip tris paras, bet neilgiau kaip
vienerius metus.
Pagal keliautojų amžių turizmas skirstomas į vaikų (iki 15 m.), jaunimo (15
– 224 m.), suaugusiųjų (25 – 64) ir pagyvenusiųjų bei mišrus.
Pagal turistų judėjimą, transporto priemonę turizmas skiriamas: keliavimas
asmeniniu ar visuomeniniu transportu bei transporto rūšį (automobilių,
karavanų turizmas, jūrų ar upių kruizinių laivų turizmas, oro turizmas
naudojant oro susisiekimo priemones, traukinių turizmas ir pan.)
Pagal bendradarbiavimo formą skiriamas valiutinis (kai šalys susitaria už
paslaugas mokėti valiuta) ir turizmas be valiutos (kai šalys susitaria tam
tikrą laikotarpį keistis turistų grupėmis ir teikti joms sutartas
paslaugas).
Turizmo formų klasifikacija pateikiama grafiškai 1 lentelėje.
| |
| |
|Turizmas |
| | | | |
| | | | | | |
|Turizmo formos | | |Turizmo formų įvairovė |
| | | | | | |
| |Tarptautinis: |Pagrindinis | |Turistinio srauto |
| |atvykstamasis |kelio- | | |
| |išvykstamasis |nės tikslas: | | |
| | |rekreacinis | | |
| | |pažintinis | | |
| | |kultūrinis | | |
| | |komunikacijos | | |
| | |ir sportinis | | |
| | |dalykinis | | |
| | |religinis | | |
| | |turizmas | | |
| | |etninis | | |
| | |turizmas | | |
| | |socialinis | | |
| | |turizmas | | |
| | |nuotykių | | |
| | |turizmas | | |
| | | | |intensyvumas: |
| | | | |nuolatinis |
| | | | |sezoninis |
| |Vidaus | | | |
| | | | |Kelionių trukmė: |
| |Turizmo rūšys: aktyvusis | | |trumpalaikis |
| |pasyvusis | | |ilgalaikis |
| | |Kelionių | | |
| | |organiza- | | |
| | |vimo pobūdis: | | |
| | |individualiai | | |
| | |grupėmis | | |
| | |pačių surengtas| | |
| | |stacionarusis | | |
| | |kilnojamasis | | |
| | |socialinis | | |
| | |organizuotas | | |
| | | | | |
| | | | | |Turisto amžius: |
| | | | | |vaikai |
| | | | | |jaunimas |
| | | | | |suaugusieji |
| | | | |pagyvenę |
| | | | |Bendradarbiavi- |
| | | | |mo forma: |
| | | | | |
| | | |valiutinis |
| | | |be valiutinis |
| |Transportas: | |Kelionės tikslas|
| |asmeninis | |susijęs su |
| |visuomeninis | |vietove, į kurią|
| | | |norima nuvykti: |
| | | |miesto |
| | | |kaimo turizmas |
| | | |kalnų turizmas |
| | | |pajūrio |
| | | |(kurortų) |
| | | |turizmo |
| | | |gamtos turizmas |
| | | | | |
| | | | | |
| | | | | |
1 lentelė.
Turizmo formų klasifikacija.
2.2. Rekreacijos samprata, funkcijos ir formos
Žodis „rekreacija“ kildinamas iš lotynų kalbos ir reiškia „atstatymas“.
Anglų kalbos terminologija rekreaciją aiškina dvejopai: 1) rekreacija kaip
jėgų atgavimas, 2) rekreacija kaip poilsis ir pramogos arba re – create
aiškinama naudojant žodį „atkurti‘, recreate – „pailsėti“, „atgauti jėgas“,
„pramogauti, linksmintis“. Kitais žodžiais tariant rekreaciją galima
apibūdinti kaip žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų atgavimo procesą. Kaip ir
turizmas, rekreacija glaudžiai siejasi su žmogaus laisvalaikiu, jo
praleidimo forma, tačiau skirtingai nuo turizmo, rekreacijos procesas
siejamas išskirtinai su poilsio sąvoka ir jos prielaida &– nebūtinai vietos
pakeitimas.
Rekreacija gali būti apibūdinama kaip veikla, t.y. veikla, kuria užsiimama
laisvalaikio metu; veikla, skirta malonumui, pomėgiams, asmenybės ugdymui;
veikla, kuri gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi; lauko, švenčių ir atostogų
veikla, į kurią įeina ir turizmas – tai gali būti vadinama rekreaciniu
turizmu.
Rekreacija, anot E. Vitkienės, gali būti suprantama ir kaip viena iš
valstybės valdymo funkcijų, t.y. visuomenės vystymo funkcija. Žmonių
tobulėjimu, kartu ir visuomenės tobulėjimu turi rūpintis valstybė (34)
Ch.R. Edgintono rekreacija suvokiama ir vertinama kaip žmogaus veiklumo,
energijos išsaugojimo galimybė, atkreipiant dėmesį į tai, kad rekreacija
susijusi ne vien tik su žmogaus fizinių jėgų susigrąžinimu, sveikatos
atgavimu, poilsiu ir pramogomis. Ji turi būti suvokiama kaip tradicinė
humanistinė filosofinė proceso sistema, padedanti spręsti laikmečio
socialines problemas. Todėl rekreacija turi būti ir kaip žmogaus
individualių, malonių pojūčių, išgyvenimų diskretiška, malonumą teikianti
aplinka ((7)
Rekreacija – tai procesas, kurio metu vyksta žmogaus fizinio būvio,
psichoemocinės būsenos kaita, vystymasis, priklausantis tiek nuo žmogaus
jėgų, galimybių, sukeliančių rekreacijos kaip reiškinio būtinybę, tiek
aplinkos, kaip rekreacijos proceso varomosios jėgos, būtinos žmogaus
rekreacijos vyksmo sąlygų.
Rekreacijos aiškinimas yra įvairiapusis ir daugiareikšmis. Rekreacija
suvokiama kaip visuma sudėtinių dalių ir ji aiškinama tokių mokslų
kontekste, kaip antropologija, fiziologija, etnologija, geografija,
demografija, filosofija, etika, ekonomika, logika, teisė, ekologija,
medicina.
Rekreacija skirstoma į keturias rūšis:
• kasdienę;
• savaitgalio;
• švenčių;
• atostogų.
Kiekvienai šių rūšių dažniausiai būdinga skirtinga veikla, nes kiekviena
veikla reikalauja skirtingų laiko sąnaudų, žr. 1 pav.
| |
| |
|Profilaktinis gydymas |
|Turistinės kelionės |
| |
|Turistiniai žygiai |
|Bendravimas |
| |
|Renginiai |
|Pramogos |
| |
|Žvejyba |
|Kūryba |
| |
| |
|Pasyvus poilsis Sportas |
|Skaitymas TV žiūrėjimas |
| |
| |
| |
1 pav. rekreacijos rūšių ir veiklos įvairovė.
Viena populiariausių šiuo metu Lietuvoje rekreacijos formų yra kaimo
turizmas su visu paslaugų kompleksu, kuris, deja, LR Turizmo įstatyme yra
reglamentuojamas kaip apgyvendinimo paslauga.
Monografijos „Rekreacija“ autorė E. Vitkienė išskiria rekreacijos
dedamąsias kaip žmogaus vidinio pasaulio: esamybės, sąmonės, dvasios bei
egzistencijos dimensijų visumą:
• biologinė rekreacijos dedamoji – žmogaus egzistencijos, žmogaus
išlikimo, žmogaus transcendencijos sąlyga.
• Fiziologinė dedamoji – žmogaus organizmo gyvybinės funkcijos, jų
pasireiškimo dėsniai, ypatumai, siekiant išsaugoti žmogaus gyvybę,
sveikatą, darbingumą, ilgaamžiškumą.
• Psichologinė dedamoji – žmogaus psichologinės jėgos kaip jo veikimo
akstinas – impulsas, skatinamoji priežastis tikslingai žmogaus
veiklai.
• Socialinė – psichologinė dedamoji – žmogaus, visuomenės dvasia,
sociumas (socialinė aplinka).
• Emocinė – psichologinė rekreacijos dedamoji – žmogaus tiesioginis
jausmo išgyvenimas, dvasinė būsena, kurią lemia žmogaus santykis su jį
supančia gyvenimiška aplinka.
Kultūrinė – dvasinė dedamoji – visuma materialinių ir dvasinių vertybių,
kurias sukūrė bei kuria žmogus – vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimą
lengvinančių veiksnių.
2.3. Turizmo ir rekreacijos ištekliai
Pagal Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymą, turizmo išteklius sudaro
rekreaciniai ištekliai ir specialaus (dalykinio) intereso objektai (pramogų
centrai, konferencijų centrai, parodų centrai, muziejai, galerijos ir kiti
turistinės traukos objektai).
Rekreaciniams ištekliams priskiriama:
• gamtos ištekliai (miškai, gyvenamųjų vietovių želdynai, vandens
telkiniai ir jų pakrantės, tinkamos arba galimos pritaikyti žmonių
poilsiui ir pramogoms, mineralinio vandens ir gydomojo purvo
telkiniai, gamtos paveldo objektai);
• kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės);
• turizmo paslaugų ir poilsio infrastruktūros pastatai bei objektai,
esantys kurortuose, rekreacinėse ir saugomose teritorijose, taip pat
turistinės trasos, apžvalgos aikštelės, kitos rekreacijai skirtos
teritorijos.
Tačiau kaip teigiama turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos projekte,
turizmo ištekliai yra ir architektūros ir istorijos paminklai, kultūros
įstaigų organizuojami renginiai, vaizdingas kraštovaizdis. T.p. išskiriami
gamtiniai – rekreaciniai turizmo ištekliai: miškai, parkai, jūra, kiti
vandens telkiniai, geomorfologinės struktūros, estetiškai vertingi
kraštovaizdžio kompleksai, Lietuvoje sudarantys per trečdalį viso ploto.
Vietovių, tinkančių turizmui ir poilsiui bendras lankomumas vertinamas virš
60 mln. žmogaus dienų per metus.
Taigi šalies turizmo ir rekreacijos ištekliai – tai vienas iš svarbiausių
konkurencinių pranašumų, siekiant pritraukti turistinius srautus ir
padidinti ekonominę turizmo naudą. Lietuvos turizmo gamtinių ir kultūrinių
išteklių apimtis jų patrauklumo struktūra visiškai adekvati Šiaurės ir
Vidurio Europos turizmo išteklių rinkai. Lietuvos gamtinių ir kultūrinių
turizmo išteklių gausa ir įvairovė leidžia kurti ir vystyti aktyvaus
poilsio, kultūrinio ir pažintinio turizmo, etninio, kaimo turizmo ir
ekoturizmo produktus, orientuojantis į atitinkamus rinkos segmentus.
Lietuvos kraštovaizdžio vertė ir rinkos konkurencingumas rekreacijai ir
turizmui yra dvejopi: teikiantys fizinę vertę kaip patogumas rekreacijai ir
psicho-emocinė vertę kaip estetiškumas. (30)
Nacionalinė turizmo informacijos sistema – duomenų apie turizmo išteklius
ir jų naudojimo turizmui sąlygas, taip pat duomenų apie turizmo paslaugas
bei jų kokybę kaupimo, tvarkymo, apdorojimo, saugojimo, paieškos ir
pateikimo kompiuterizuota informacinė sistema, skirta viešam turizmo
informacijos pateikimui.
Nacionalinė turizmo informacijos sistema kuriama geoinformacinių sistemų
duomenų bazių principais. Nacionalinės turizmo informacijos sistemos
valdytojas yra Valstybinis turizmo departamentas.
Nacionalinei turizmo informacijos sistemai duomenys apie turizmo išteklius
ir paslaugų teikimą Vyriausybės nustatyta tvarka gaunami iš kitų valstybės
registrų, informacinių sistemų, duomenų bankų ar kitų duomenų teikėjų.
Nacionalinė turizmo informacijos sistema veikia pagal Nacionalinės turizmo
informacijos sistemos nuostatus, kuriuose nurodoma sistemos tvarkymo
objektas ir tikslai, duomenų sąrašas, duomenų mastai, rinkimo ir teikimo
tvarka, duomenų rinkėjai ir teikėjai, duomenų apsaugos reikalavimai.
Nacionalinės turizmo informacijos sistemos nuostatus tvirtina Vyriausybė
arba jos įgaliota institucija.(14)
Pagrindiniai turizmo informacijos paslaugų teikėjai Lietuvoje yra 29
savivaldybių ar apskričių įsteigti turizmo informacijos centrai (TIC), 3
privatūs TIC, nacionalinių parkų TIC, Rusijoje (Maskvoje), Vokietijoje
(Miunsteryje) ir JAV (Niujorke) esančios turizmo informacinės atstovybės
bei Ūkio ministerijos atašė Lietuvos respublikos nuolatinėje misijoje
Europos sąjungoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje,
Švedijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Daugėja besilankančių TIC turistų
skaičius, ypač Vilniuje, Druskininkuose, Kaune ir Palangoje. Daugėja
paslaugų teikiamų internetu ir turizmo organizacijų, turinčių tinklapius.
Sukurtos kelios internetinės svetainės, skirtos nacionalinio lygmens
turizmo informacijai. Tačiau informacija yra labai išskaidyta, todėl
reikėtų sukurti vieningą turizmo informacijos portalą.
Esami ir turimi rekreacijos ir turizmo ištekliai dalinai sąlygoja turizmo
ir rekreacijos motyvaciją.
Žmonių noras keliauti apibūdinamas skirtingais motyvais, kurie kaip turizmo
sąlyga siejasi su žmonių grupės poreikiais. Kaip minėta anksčiau, šiuos
faktorius skirtingi autoriai grupuoja nevienodai. Apibendrinant galima
išskirti šiuos veiksnius sąlygojančius turizmo procesą:
• Esantys gamtos ištekliai;
• Turimas kultūros paveldas;
• Technikos ir susisiekimo kokybė;
• Ūkinis šalies rodiklis;
• Ekonominiai veiksniai;
• Socialinės sistemos ir struktūros visuma ir funkcionalumas;
• Apgyvendinimo paslaugų tinklas ir kokybė;
• Regioniniai veiksniai (regiono įvykiai: kino, teatro, muzikos
festivaliai, sporto varžybos ir pan.)
• Individualūs poreikiai, kitaip – psichologiniai veiksniai.
Nuo daugelio veiksnių priklauso turizmo kaip proceso, šie motyvai:
• Rekreacinis (atostogų metu ir skirtas gydymuisi);
• Kultūrinis;
• Komunikacinis;
• Sportinis;
• Dalykinis;
• Emocinis;
• Tobulėjimo.
• Ir kiti.
Prieduose pateikiama Pasaulio Turizmo organizacijos (WTO) lankytojų
klasifikacijos lentelė. Priedas nr.1
Rekreacijos dedamosios yra susijusios ir sąlygoja rekreacinės veiklos
motyvus:
• Fiziologinė būtinybė. Žmogaus organizmas reikalauja poilsio.
• Ilgaamžiškumo siekimas. Rekreacinė veikla padeda išvengti kai kurių
ligų, todėl dažnai besiilsintys žmonės gyvena ilgiau.
• Darbingumo siekimas yra pagrindinė privalomų nedarbo dienų suteikimo
darbuotojams priežastis.
• Asmeninės savybės lemia rekreacinė veiklos pasirinkimą, laiką ir pan.
• Medikų rekomendacijos. Dažnai medikai rekreacinę veiklą rekomenduoja
reabilitacijos metu kaip kai kurių ligų profilaktikos priemonę.
• Mada. Dažnai žmonės renkasi vieną ar kitą rekreacinę veiklą dėl jos
populiarumo tuo metu.
• Reklama. Dažniausiai informacija apie naują rekreacinę veiklą žmones
pasiekia per reklamą. Jei informacija bus tinkamai ir įtikinamai
pateikta, žmogus bent vieną kartą išbandys siūlomą veiklą.
2.4. Turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatai
Reikia pažymėti, kad žmogaus rekreaciją negalima sutapatinti su turizmo
verslu, negalima jos prilyginti turizmui, pramogoms. Šios dvi sąvokos
„rekreacija“ ir „turizmas“ yra minimos su junginiu ir. Tai reiškia, kad
rekreacija nėra turizmas ir atvirkščiai – turizmas nėra lygu rekreacijai.
Kaip ir dėl šios antitezės, taip ir dėl rekreacijos ir turizmo sąveikos ir
sintezės šios dvi sąvokos dažnai minimos kartu.
Turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatus atspindėjo bendri jų ištekliai,
kurie sąlygoja bendro jų produkto sukūrimą – tai rekreacinį turizmą ir
kaimo turizmą.
Pagrindinis turizmo ir rekreacijos sąveikos rezultatas yra bendra ir
santykinai savarankiška sistema, jos kūrimas ir valdymas. Turizmui
susiformavus kaip atskirai ūkio šakai (1992 m.), atsiranda galimybės
turizmą formuoti, reglamentuoti, valdyti ir vystyti. Tuo tarpu rekreacijai
nesant suformuotai kaip atskirai ūkio šakai, jos kūrimas ir valdymas vyksta
remiantis kitais procesais, dažnai individualiais ir susijusiais su
įvairiomis ir skirtingomis šalies ūkio struktūromis.
3. Turizmo ir rekreacijos sistemos kūrimas ir valdymas Lietuvoje
3.1. Turizmo ir rekreacijos raida Europoje ir Lietuvoje
Norint išsamiau atskleisti šiandienos turizmo ir rekreacijos sistemą,
reiktų trumpai apžvelgi turizmo ir rekreacijos raidą Europoje ir Lietuvoje.
Iki XIX a. vidurio kelionėms buvo būdingos primityvios susisiekimo
priemonės. Pagrindiniai keliavimo tikslai buvo: prekybos reikalai, akiračio
plėtimas švietimo tikslais, gydymasis, šventų vietų lankymas. Kelionės buvo
elito gyvenimo bruožas.
Istorinėje turizmo raidoje svarbus yra susisiekimo faktorius, kurį sąlygojo
nauji technikos išradimai: 1807 – garlaivis, 1814 – garvežys. Be to
tobulėjo pašto ryšių sistema, plėtėsi keliai. Tai lėmė greitesnį
susisiekimą, kelionių patikimumą ir mažesnes kelionių išlaidas.
Taip pat svarbus socialinis faktorius. Mokslo ir technikos progresas ir
darbininkų socialinė kova, auganti visuomenės gerovė nulėmė, kad
palaipsniui darbo laikas sutrumpėjo, atsirado daugiau laisvalaikio.
Palaipsniui įvedamos garantuotos neapmokamos, o vėliau ir apmokamos
atostogos.
Ekonominiai turizmo raidos faktoriai lėmė masinio turizmo atsiradimą tarp
pirmojo ir antrojo pasaulinių karų. Masinis turizmas suklesti pokario
dešimtmečiais. Vienas iš masinio turizmo pavyzdžių gali būti įdomus firmos
„Oteplan“ atsiradimas Šveicarijoje, kuri pastaruoju metu yra viena
svarbiausių tturistinių paslaugų gamintoja šioje šalyje. Įmonė įkurta 1935
m. pagal G. Dutvailerio idėją: kad paprasto žmogaus įtraukimas į turizmą
teiktų paramą krizės ištiktam viešbučių ūkiui. Masinės pigios kelionės
pamažu tampa pagrindiniu firmos produktu.
Lietuvoje t.p. randasi pirmieji organizuoto turizmo daigai. Turizmo darbą
pradeda dirbti 1926 m. Kaune įkurtas Automobilių klubas, kuris tais pačiais
metais įstoja į tarptautinę automobilių klubų asociaciją, kas suteikė
Lietuvai privilegiją skatinti ne tik autoturizmą, bet ir reklamuoti Lietuvą
užsienyje. Tų pačių žmonių iniciatyva 1929 m. Kauno rotušės salėje nutarta
įkurti Lietuvos turizmo sąjungą, kurios tikslai buvo: patraukti į Lietuvą
užsienio turistus; propaguoti Lietuvą užsienyje; sutvarkyti ir parengti
turistams lankyti įdomesnes ir gražesnes vietas.
1933 m. įkurtas Turizmo sąjungos turistų ir keleivių informacijos biuras,
pradeda kaupti medžiaga apie lankytinas vietas, sudaromi turistiniai
maršrutai, plėtojami ryšiai. Turizmo sąjungai vadovaujant M.Šalčiui (1935),
išleidžiamas leidinys „Ką kiekvienas privalo žinoti apie turizmą“, kurio
įžangoje jis rašė: „Turizmas ateina pas mus vis tiek, ar mes jo norime, ar
nenorime, ne jis yra virtęs kasdieniniu tautų gyvenimo reikmeniu. Todėl mes
sumaniau pasielgtume, pasirūpinę turizmą arčiau pažinti, ir iš anksto
pasirengę apversti visuotinai mūsų krašto naudai.“ (Šalčius, 1935). Tais
pačiais metais Lietuvos turizmo sąjunga priimama į Tarptautinę turizmo
sąjungą. Sąjunga organizaciniu atžvilgiu sutvirtėjo suformavus Kaune
draugijos centro valdybą iš įvairių turizmu suinteresuotų žinybų: Vidaus
reikalų, Finansų, Susisiekimo, Užsienio reikalų ministerijų atstovų.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu iš esmės pasikeitė turistinio darbo
tikslai ir uždaviniai. Sąjungos organizacijos valdė vietinį turizmą, kuris
buvo visiškoje profsąjungų žinioje, ir užsienio turizmą („Inturistas“,
„Sputnikas“). Natūraliai turizmo plėtrai trukdė socialistinio ūkininkavimo
principai.
Tuo tarpu vakarų Europoje po antrojo pasaulinio karo turizmas įgauna tikrai
masinį pobūdį: iš prabangos dalyko jis tampa poreikiu daugumai ekonomiškai
išsivysčiusių šalių gyventojų. Kuriasi stiprus poilsio verslas, turintis
savo institucijas, produktą, gamybinį ciklą, gamybos organizavimo ir
valdymo metodus. Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai yra aktyvaus
turistinių įmonių, masinės viešbučių statybos, motelių, įvairaus pobūdžio
pasilinksminimo įstaigų kūrimosi laikas.
Turizmo plėtrai tebeturi įtakos mokslo ir technikos pažanga: 1954 m. –
„Boingas 707“, 111 keleivių, greitis 600 mylių per valandą; 1970 m. –
„Boingas 747“, 400 – 500 keleivių, greitis 600 mylių per valandą 7000 mylių
atstume; viršgarsinis lėktuvas „Konkordas“, greitis 1450 mylių per valandą;
pažangus vandens transportas.
Tačiau darosi vis sunkiau motyvuoti turizmo paklausą, todėl nuo 1970 m.
kartu su turizmo paklausos diferenciacija pasiūloje stiprėja tendencija į
specializuotą ir diversifikuotą turizmą.
Kartu su rekreaciniu ir dalykiniu turizmu auga poreikis turistinių
kelionių, kurių tikslas, komunikacijų ir humanitarinių ryšių nustatymas,
draugų ir pažįstamų lankymas, religinis ir etninis turizmas.
1991 m. atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, vykstantys socialiniai
ekonominiai pokyčiai sudaro galimybes ir jai įsitraukti į tarptautinę
turizmo rinką. Turizmo, kaip ūkio šakos, nacionalinė politika Lietuvoje
buvo pradėta 1992 m., įkūrus prie Vyriausybės Valstybinę turizmo tarnybą.
Tais metais buvo pradėta rengti Nacionalinė turizmo plėtojimo programa.
1992 m. šalyje susikūrė iir buvo užregistruota apie 3000 įmonių, kurios savo
įstatuose buvo įrašiusios, kad teiks turizmo paslaugas. Ir tik LR Seimui
priėmus įmonių įstatymo pataisas, nuo 1994 m. Valstybinė turizmo tarnyba
pradėjo išduoti licenzijas teikti turizmo paslaugas. Per 1994 m. buvo
išduotos 386 licenzijos, 1999 m. – 295 įmonės, dirbančios su licencija, o
2001m. yra 70 kelionių agentūrų ir 253 turizmo agentūros. Apgyvendinimo
įstaigų tinklą 1999 m. birželio mėn. sudarė 522 nakvynės įstaigos: 200
viešbučių ir svečių namų, 19 motelių, 3 turistinės bazės, 4 kempingai, 2
jaunimo nakvynės namai, 270 poilsio namų ir 32 sanatorijos. Tais pačiais
metais Lietuva sulaukė 4,5 mln. užsienio svečių, o į užsienį išvyko 3,5
mln. Lietuvos gyventojų.
Po nepriklausomybės paskelbimo taip pat kuriasi ir auga visuomeninės
turizmo organizacijos:
Lietuvos turizmo asociacija įkurta 1991 m., vienija 60 narių.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija įkurta 2002 m., susijungus
Lietuvos viešbučių
asociacijai (įkurta 1993 m.) bei Nacionalinei viešbučių ir restoranų
asociacijai (įkurta 1995 m.),
200 narių.
Lietuvos gidų sąjunga įkurta 2001 m., 7 gidų organizacijos, virš 400 narių.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija įkurta 1997 m., 570 narių.
Lietuvos muziejų asociacija įkurta 1995 m., 67 nariai.
Lietuvos keliautojų sąjunga įkurta 1991 m., 22 klubai.
Lietuvos rekreacijos ir turizmo edukologų asociacija įkurta 2002 m., 40
narių.
Lietuvos dviratininkų bendrija įkurta 1997 m., 200 narių.
Lietuvos automobilininkų sąjunga įkurta 1974 m., 3000 narių.
Lietuvos turizmo informacijos centrų asociacija įkurta 2002 m.,
11 narių.
Nacionalinė sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų
asociacija įkurta 1997 m., 16 narių.
Klaipėda gali didžiuotis pirmuoju Lietuvoje įkurtu turizmo informaciniu
centru 1991 m., bei naujasis Klaipėdos universitetas įkuriamas kartu su
pirmąja Lietuvoje Rekreacijos katedra, orientuota į turizmo ir rekreacijos
specialistų rengimą.
1992 m. Valstybinis Turizmo departamentas (VTD) išleidžia pirmąjį
informacinį – reklaminį leidinį apie Lietuvą vokiečių ir anglų kalbomis.
Nuo 1993 m. įsiliejama į tarptautinių organizacijų veiklą, dar po metų
pradedamas turizmo paslaugų licencijavimas. 1995 m. Lietuva tampa Baltijos
šalių turizmo komisijos (BTC) nare ir Pasaulinės turizmo organizacijos
(WTO) leidiniuose pradėta sspausdinti statistinė informacija apie Lietuvą.
2002 m. išleistas pirmasis lietuvių klaipėdiečių autorių turizmo vadovėlis
„Turizmas“. Tais pačiais metais Lietuva tampa Europos kelionių komisijos
(ETC) nare.
3.2. Turizmo ir rekreacijos valdymas Europoje ir Lietuvoje
Kalbant apie turizmo valdymą Europos šalyse, galima paminėti, kad kai
kuriose jų (Austrija, Šveicarija) valdžios funkcijas turi nacionalinės
turizmo agentūrų asociacijos. Yra šalių, kur valstybinės turizmo
organizacijos turi ministerijų rangą (pvz., Italijoje, Prancūzijoje,
Belgijoje). O kitose – veikia žinybiniai turizmo organai, komitetai,
tarybos (Šveicarija, Austrija).
Panašią turizmo valstybinio valdymo sistemą turi Lietuvos kaimynė Švedija,
kur Regioninio vystymo ir turizmo ddepartamentas taip pat yra pavaldus Ūkio
ministerijai. Departamente dirba taip vadinama „ateities grupė“
(„framtidsgruppen“), kuri užsiima nacionalinės plėtros programos rengimu.
Lietuvos turizmo politikos formavime nemažą įtaką turi tarptautinės turizmo
organizacijos. Pasaulio Turizmo organizacija (WTO) nustato tarptautinius
standartus turizmui vertinti ir ataskaitoms. Jos rekomendacijas patvirtino
JT 1993 mm. Rekomendacijos buvo naudojamos visose pasaulio šalyse. O taip
pat kitos tarptautinės organizacijos, kurių nare Lietuva yra tapusi per
paskutinįjį dešimtmetį.
Turizmo sferą Lietuvoje tiesiogiai reglamentuoja Lietuvos Respublikos
turizmo įstatymas, kuriame apibrėžiamas turizmo verslas, reglamentuojamas
kelionių organizavimo, turizmo informacijos bei apgyvendinimo paslaugų
teikimas, ginamos vartotojo teisės ir sudaromos prielaidos formuoti
normatyvinę bazę.
Lietuvos valstybinio turizmo valdymo funkcijas vykdo Vyriausybė,
Valstybinis turizmo departamentas, apskričių viršininkai bei savivaldybės.
Valstybinio turizmo patariamasis konsultacinis organas yra Turizmo taryba.
Turizmo verslas ir rekreacija apima daugelį veiklos sričių, kurias
kontroliuoja ir kitos valstybinio valdymo institucijos. Pavyzdžiui, Žemės
ūkio ministerija ir kaimo rėmimo fondas turi didelę įtaką plėtojant kaimo
turizmą. Kultūros ministerija reguliuoja kultūros objektų panaudojimo
turizmui ir rekreacijai galimybes. Švietimo ir mokslo ministerija rengia
turizmo ir rekreacijos srities studijas ir mokymo programas, vykdo metodinį
reguliavimą ir pan. Svarbų vaidmenį turizmo ir rekreacijos vystymui tturi ir
Transporto, Aplinkos apsaugos bei Sveikatos apsaugos ministerijos, Užsienio
reikalų ministerija, Nacionalinių ir Regioninių parkų direkcijos, Pasienio
policijos departamentas ir kitos žinybos.
Problemos, susijusios su turizmo ir rekreacijos plėtra Lietuvoje, daugeliu
atveju yra tarpžinybinės, ypač svarbus yra valstybinio valdymo institucijų,
savivaldos institucijų bei privačių ūkio subjektų interesų derinimas. Šį
poreikį dalinai[5] patenkina Turizmo taryba, kuri skirta turizmo plėtros
klausimams nagrinėti ir pasiūlymams teikti valstybės institucijoms,
įgyvendinančioms valstybės politiką turizmo srityje bei Nacionalinę turizmo
plėtros programą. Yra sudaroma nuolatinė Turizmo taryba iš valstybės
institucijų, savivaldybių asociacijos bei savivaldybių atstovų ir turizmo
verslo aasociacijų ar organizacijų bei savaveiksmių turistinių organizacijų
atstovų. Turizmo taryboje ne mažiau kaip pusę narių sudaro turizmo verslo
asociacijų ar organizacijų bei savaveiksmių turistinių organizacijų
deleguoti atstovai. Turizmo taryba sudaroma ir veiklą vykdo pagal
Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintus nuostatus. Turizmo
tarybos darbas organizuojamas specialių tarybos komisijų pagrindu
Valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonė yra Nacionalinė turizmo
plėtros programa bei regioniniai projektai, kurie turi būti paremti
atitinkama įstatymine ir normatyvinių dokumentų baze.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina Nacionalinę turizmo plėtros
programą, nustatančią valstybės turizmo plėtros ir investicijų į turizmą
prioritetus ir priemones, bei valstybinės reikšmės turizmo, rekreacijos bei
kurortų infrastruktūros projektus.
Vyriausybės įgaliota ministerija (Ūkio ministerija) vykdo strateginį šalies
turizmo veiklos planavimą, rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei dėl
valstybinės reikšmės turizmo, rekreacijos bei kurortų infrastruktūros
projektų įgyvendinimo.
Valstybinis turizmo departamentas, kuris yra ir viešosios įstaigos
„Lietuvos turizmo fondas“ steigėjas, dalyvauja vykdant strateginį šalies
turizmo veiklos planavimą, rengia Nacionalinę turizmo plėtros programą bei
valstybinės reikšmės turizmo infrastruktūros plėtros projektus, atlieka
turizmo rinkų ir Lietuvos turizmo paslaugų tyrimus, rengia Lietuvos turizmo
rinkodaros planus ir koordinuoja jų įgyvendinimą, rengia bei platina
informaciją apie Lietuvą ir jos turizmo bei kurortų galimybes užsienio bei
vidaus turizmo rinkose, steigia turizmo informacijos centrus (atstovybes)
užsienyje bei viešąsias įstaigas turizmo informacijos ir rinkodaros veiklai
plėtoti, o taip pat steigia ir valdo Nacionalinę turizmo informacijos
sistemą.
Apskrities viršininko kompetencijoje yra kartu su savivaldybėmis planuoti
turizmo plėtrą apskrities teritorijoje iir pagal Nacionalinę turizmo plėtros
programą rengti (koreguoti) ir tvirtinti apskrities turizmo ir rekreacijos
plėtros projektus, planus, turizmo plėtros galimybių studijas; tvarkyti
apskrities turizmo išteklių apskaitą ir turizmo informaciją ir teikti
duomenis Nacionalinei turizmo informacijos sistemai.
Savivaldybės skatina turizmo verslą kaip darbo vietų kūrimo ir gyventojų
užimtumo priemonę, steigia savivaldybės turizmo informacijos centrą. Nesant
savivaldybės įsteigto turizmo informacijos centro, tvarko ir teikia turizmo
paslaugų ir išteklių duomenis Nacionalinei turizmo informacijos sistemai,
planuoja ir vykdo priemones, reikalingas rekreacinių teritorijų apsaugai,
poilsio ir turizmo veiklai jose plėtoti, ir tvarko šių teritorijų apskaitą,
tvirtina rekreacinių teritorijų naudojimo reglamentus bei atliekas kitas
funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos Turizmo įstatyme.
Detali turizmo organizacinė struktūra pridedama prieduose, priedas Nr.2.
Lietuvoje rekreacija nėra įteisinta kaip ūkio šaka ir neturi valdymo
struktūros. Todėl rekreaciją, kaip sudėtingą procesą, kaip visumą sudėtinių
dalių, valdo rekreacija suinteresuotos ūkio šakos, valstybinio valdymo
institucijos bei privatus sektorius.
Rekreacijos gamtos ir dalinai kultūros (tiksliau – etnokultūros) išteklius
saugo ir valdo Aplinkos apsaugos departamentas. Lietuvos valstybinio
miškotvarkos instituto vyresnysis inžinierius Balys Baroniūnas savo
straipsnyje „Saugomose teritorijose. Nacionaliniai ir regioniniai parkai“
pažymi, kad pagal Pasaulio išsaugojimo sąjungos siūlomą Europos saugomoms
teritorijoms veiksmų planą, nacionaliniuose parkuose turėtų būti saugomos
didelės ekosistemos su natūralia arba natūraliai atsikuriančia augmenija.
Jie turėtų būti steigiami gamtinio kraštovaizdžio teritorijose, ir
prioritetas turėtų būti teikiamas gamtinei aplinkai išsaugoti. Regioniniai
parkai turėtų būti steigiami sukultūrinto kraštovaizdžio teritorijose
subalansuotų gamtos raidos ir žmogaus veiklos kraštovaizdžio etalonams
saugoti. Regioniniai parkai apibūdinami kaip sukultūrinto kraštovaizdžio
vertybių saugyklos ir pažintinės rekreacijos prioriteto teritorijos[6].
Dalyje Europos valstybių šie parkai tarnauja rekreacinio bumo iškrovai nuo
nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų, o gamtos resursai juose
saugomi tik teritorijos rekreaciniam potencialui palaikyti. Jie sėkmingai
funkcionuoja tik tose šalyse, kuriose priskirti ne gamtosaugos, bet
rekreacinei ūkio šakai., o regioniniai parkai steigiami tenkinant
gamtosaugos interesus.
Autoriaus pateiktą statistiką apie saugomų teritorijų plotus Lietuvoje žr.
prieduose, priedas Nr. 3.
3.3. Marketingo priemonių panaudojimas kuriant ir plėtojant turizmo ir
rekreacijos sistemą Lietuvoje
Manau, kad būtina trumpai apžvelgti turizmo ir rekreacijos marketingo, kaip
vienos neatsiejamos turizmo ir rekreacijos sistemos dalies ir kartu ją
sisteminančio proceso, sąlygas ir vystymo galimybes nūdienos Lietuvoje.
Turizmo marketingo ir rekreacijos marketingo kaip ir marketingo apskritai
sąvoka į Lietuvą atkeliavo jai einant link, o vėliau ją ir pripažinus
rinkos šalimi, t.y. paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Tuo tarpu Europoje
pirmosios paskaitos apie turizmo marketingą įvyko 1959 m. Berno
universitete Šveicarijoje (5)
Pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgyja turizmo verslas, kuris,
Pasaulinės turizmo organizacijos teigimu, iki 2010 m. kasmet sukurs 5,5
mln. darbo vietų. Lietuvoje, atsižvelgiant į turizmo reikšmę ekonomikos
augimui, turizmui skiriamas prioritetinis vaidmuo. Turizmas Lietuvoje,
siekdamas įsitvirtinti rinkoje, išgyvena reorganizacijos procesą. Tai
siejama su kiekybiniu ir kokybiniu turizmo produkto plėtojimu, su tuo kaip
jis pateikiamas vartotojui bei kokią poziciją turi užimti rinkoje. Todėl
neišvengiamai turi būti taikomi marketingo principai
turizmo industrijoje.
Šių žinių reikia tiek dirbantiems turizmo versle, tiek koordinuojantiems
šio verslo plėtrą šalyje, tiek ir besimokantiems. (
Marketingo svarbą turizmo industrijoje pabrėžia savo darbuose L. Lumsdonas,
V. Saprunova, A. Kirilovas, S.F. Wittas, M.Z. Brookas bei daugelis kitų
mokslininkų. Tai daro ir lietuvių autoriai A. Damulienė, D. Dvilevičienė,
O. Junevičienė vadovėlyje „Turizmas“, vadovėlio „Turizmo marketingas“ (2002
m.) autorė Irena Svetikienė, kuri beje rašo, kad koordinuotas marketingo
sprendimų taikymas turizmo paslaugų teikėjų veikloje padėtų išspręsti dalį
susidariusių problemų. Tačiau įgyvendinant šiuos sprendimus, būtinas
visapusiškas valdžios institucijų bei turizmo paslaugas teikiančių įmonių
bendradarbiavimas. (24)
Turizmo rinkodarai Lietuvos valstybė VTD nuo 2001 metų kasmet skiria apie 1
mln. Lt, tačiau šių lėšų pakanka tik palaikomajai rinkodarai, tačiau norint
pagerinti šalies įvaizdį ir pritraukti daugiau turistų, rinkodaros
finansavimas turi būti gerinamas. Pagrindinės VTD vykdomos rinkodaros
priemonės yra: dalyvavimas pasaulinėse, regioninėse, vietinėse turizmo
parodose, turistinės literatūros leidyba, ir turizmo rinkodaros projektų
vykdymas. Trūksta rinkodaros tyrimų.
3.3.1. Turizmo ir rekreacijos sistema
Turizmas yra kompleksinė, sudėtingos struktūros ūkio šaka, sudaryta iš
įvairių skirtingų sektorių, teikiančių arba padedančių teikti paslaugas.
Anot vadovėlio „Turizmas“ autorių, turizmo struktūra savo esme ppanaši į bet
kokios kitos ūkinės veiklos struktūrą, tačiau ši pasižymi ypatinga
įvairove, integruotumu, daugiaplaniškumu. Turizmo struktūra yra viena
sudėtingiausių erdvinių organizacijų struktūra.
J.Ch. Holloway (1999 m.) siūlo skirti tokias turizmo struktūrines dalis
(sektorius):
• Apgyvendinimas ir maitinimas (svetingumo verslas);
• Transportas;
• Lankytinos vietos;
• Kelionių tarpininkai: organizatoriai ir agentai;
• Papildomos paslaugos: valstybinis sektorius ir privatus sektorius.
Turizmo sistemai apibūdinti reikalinga ne tik turizmo struktūra, bet ir
turizmo infrastruktūra[7], kurios pagrindiniai elementai yra:
• Transporto sistema – keliai, geležinkeliai, oro uostai, automobilių
parkai.
• Inžinerinės komunikacijos – elektra, kiti energijos šaltiniai, vanduo,
ryšiai, atliekų tvarkymo sistemos.
• Kitos tarnybos – sveikatos priežiūra, policija, saugos tarnybos ir kt.
Tinkama, kokybiška infrastruktūra yra labai svarbus faktorius, skatinantis
privataus ir viso turizmo plėtrą.
Pasaulinę, kontinentų, regionų, šalių turizmo struktūrą tiesiogiai lemia
erdvinė turizmo išteklių struktūra, sudaryta iš specifinių gamtinių
regionų, kultūros vertybių sklaidos,
Socialinių išteklių.
Tarptautinio turizmo struktūrinis modelis pateikiamas prieduose. Priedas
Nr.4.
Turizmo sistema susikūrė ir egzistuoja visuomeninės, ekonominės, gamtinės,
teisinės – juridinės supersistemių aplinkoje. Jos santykinį savarankiškumą
apsprendžia tarpusavio ryšiai su šiomis supersistemomis, žr. 2 pav. ir
skaidruolę MMicrosoft PowerPoint programoje priedo elektroninėje laikmenoje.
2 pav. Turizmo sistema supersistemių aplinkoje.
Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių poveikį tiek turizmui tiek
rekreacijai, yra pripažinimas, kad turizmas ir rekreacija sukurti žmogui, o
ne atvirkščiai – žmogus turizmui ir rekreacijai. Todėl svarbu buvo pateikti
žmogaus, kaip turisto poreikius, jo kelionių pasirinkimo motyvaciją, bei
turizmo ir rekreacijos veiksnius ir išteklius. Taigi optimalus
supersistemių darbas yra būtina turizmo ir rekreacijos kaip sistemos
plėtros sąlyga, kaip ir turizmo bei rekreacijos sistemos plėtra įtakoja,
turi grįžtamąjį ryšį, supersistemoms.
Struktūriniu aspektu, turizmas, kaip santykinai savarankiška sistema,
skirstoma į tturizmo subjektą ir turizmo objektą, žr. 2 pav.
Turimo subjektas – tai įvairūs turistai, kurie ieško kaip patenkinti
specifinius turizmo paslaugų poreikius. Turistas – fizinis asmuo, kuris
pažintiniais, profesiniais-dalykiniais, etniniais, kultūriniais,
rekreaciniais, sveikatingumo, religiniais ar specialiais tikslais keliauja
po šalį ar į kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei, tačiau ne
ilgiau kaip vienerius metus už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų,
jei ši veikla nėra mokymasis ar apmokamas darbas lankomoje vietovėje (14).
Rekreacijos subjektas – tai žmogus, norintis patenkinti visų pirma
rekreacinius poreikius, gali būti ir turistas.
Turizmo objektas – jis siūlo turistams turizmo paslaugas[8], kurios
Lietuvoje pagal LR Turizmo įstatymą yra tokių rūšių:
✓ kelionės organizavimo paslaugos;
✓ turizmo informacijos paslaugos;
✓ apgyvendinimo paslaugos;
✓ vežimo, maitinimo, pramogų ir kitos turizmo paslaugos.
Savo ruoštu turizmo objektą galima nagrinėti skiriant tokius jo
pagrindinius elementus:
✓ Turizmo vietovių išteklius;
✓ Turizmo įmonės;
✓ Turizmo organizacijos.
Rekreacijos objektas –siūlo žmogui rekreacijos paslaugas – žemę,
kraštovaizdį, darbą, kapitalą, statinius, įrenginius, investicijas į
galutinį šalies produktą, kuris ir yra rekreacijos paslaugos.(E. Vitkienė.
Rekreacija.- p.145)
Turizmo ir rekreacinių vietovių išteklius (žr. p.11-12) sudaro natūralūs
gamtiniai ir kultūros ištekliai, taip pat socialiniai, ūkio bei valdymo
paskirties objektai. Prie gamtinių turizmo ir rekreacijos išteklių
skiriami: vandens telkiniai ir jų pakrantės, augmenija ir fauna,
rekreaciniai miškai, nacionaliniai parkai ir kiti kraštovaizdžiai. Turizmo
ir rekreacijos kultūros išteklius sudaro: archeologijos, istorijos, meno,
mokslo ir technikos, urbanistikos paveldo objektai ir kitos panašios
vertybės. Socialiniai, ūkio bei valdymo paskirties objektai, kaip turizmo
ir rekreacijos ištekliai apima kultūros, mokslo, technikos, parodų, poilsio
ir pramogų organizavimo centrus ir kitus panašius objektus.
Veiklą rekreacinėse teritorijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos Turizmo
įstatymas.
Turizmo ir rekreacinės įmonės tai kelionių organizavimo (turizmo bei
kelionių agentūros), svetingumo (apgyvendinimo ir maitinimo įmonės) bei
kitas paslaugas turistams teikiančios įmonės.
Turizmo ir rekreacijos organizacijoms priskiriamos valstybinio valdymo
(VTD, apskričių administracijos žr. psl.17)) ir vietos savivaldos
institucijos (žr. psl.17) bei turizmo asociacijos (žr. psl.15),
koordinuojančios ir reguliuojančios turizmo įmonių veiklą bei turizmo
politiką šalyje.
Būdami susiję, turizmo objekto elementai (turizmo vietovių ištekliai,
turizmo įmonės ir turizmo organizacijos) gamina ir teikia turizmo subjektui
– turistams specialiai sukoordinuotą turizmo paslaugų kompleksą, kuris
realizuojamas rinkoje kaip savarankiškas turizmo produktas.
Kiekviena turizmo industrijos[9] įmonė, veikiama ekonominės, visuomeninės,
gamtinės ir teisinės – juridinės makroaplinkos, turi ištirti ir sukurti
savo vidinę mikroaplinką, kurią sudaro subjektai, tiesiogiai susiję su
turizmo įmonės produkto kūrimu ir jo realizavimu, pvz.: turistai, įmonės-
paslaugų teikėjos, įmonės – tarpininkės, įmonės – konkurentės, turizmo
organizacijos ir kitos (žr. 3 pav.).
3 pav. Turizmo įmonės mikraplinka ir makroaplinka.
Kadangi turizmo ir rekreacijos ištekliai ir turizmo valstybinio valdymo
organizacijos darbe jau aptartos, reiktų trumpai apibūdinti turizmo ir
rekreacijos įmones. Didžiausią ir labiausiai paplitusį pasaulyje turizmo
sektorių sudaro įmonės, teikiančios apgyvendinimo paslaugas[10]. Turistų
apgyvendinimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti:
✓ juridiniai asmenys, teikiantys viešbučio tipo ar specialaus
apgyvendinimo paslaugas;
✓ fiziniai asmenys, teikiantys nakvynės ir pusryčių ar kaimo turizmo
paslaugas;
✓ fiziniai ar juridiniai asmenys, teikiantys turistinės stovyklos
paslaugas;
✓ fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys apgyvendinimo paslaugas
laivuose ir keltuose.
2002 m. pabaigoje apgyvendinimo paslaugas turistams teikė 516 apgyvendinimo
įmonių, kuriose buvo 16,1 tūkst. numerių, 38,4 tūkst. vietų. Labiausiai
augantis yra viešbučių ir motelių sektorius, tuo tarpu poilsio įstaigų
sektorius yra sparčiausiai mažėjantis. Per 10 metų viešbučių skaičius
išaugo dvigubai, motelių skaičius – 7 kartus, turistinių bazių ir kempingų
skaičius sumažėjo nežymiai, tuo tarpu poilsio namų skaičius sumažėjo
daugiau, nei trečdaliu. Tai apsprendė poilsio namų privatizavimas bei tai,
kad renovuoti poilsio namai kurortuose dažnai pasivadina viešbučiais.
Daugiau nei 2/3 viešbučių buvo Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune, tuo tarpu 7
savivaldybių centruose iš viso nebuvo viešbučių. Apgyvendinimo sektorius
turi nemažą plėtros potencialą, nes pagal 1000-čiui gyventojų tenkančių
vietų viešbučiuose (3.3 vietų) skaičių, Lietuva beveik 8 kartus atsilieka
nuo ES vidurkio (25 vietos). Didžiuosiuose miestuose (išskyrus Vilnių)
trūksta didesnių turistinės klasės viešbučių, periferijoje išlieka
viešbučių kiekybės ir paslaugų kokybės problema, autoturizmo plėtros
galimybes mažina motelių bei kempingų trūkumas. Apgyvendinimo paslaugų
kokybė šalies gydomuosiuose kurortuose, ypač daugelio sanatorijų paslaugos,
neatininka tarptautinio turizmo reikalavimų.
Auga apgyvendinimo įstaigose apgyvendintų užsieniečių skaičius (52%
svečių), bei užsieniečiams suteiktų nakvynių skaičius. Daugiau nei trečdalį
apgyvendinimo įstaigų svečių sudaro Europos šalių gyventojai
(daugiausia
vokiečiai ir lenkai), NVS šalių gyventojai sudaro apie 10% visų svečių.
Viešbučiuose apgyvendinama 2/3 visų svečių. Tačiau apgyvendinimo įstaigų
užimtumas žemas (viešbučių numerių užimtumas 2002 m. 35%). (18)
Apgyvendinimo įstaigų veiklos statistiniai duomenys nuo 1995 m. iki 2002 m.
pateikti
lentelėje Nr.2:
Lentelė Nr.2. apgyvendinimo įstaigų veikla 1995 – 2002 m.
|Apgyvendinimo įmonių veikla |
| |1995|199|1997|199|199|200|200|200|
| | |6 | |8 |9 |0 |1 |2 |
|Įmonių skaičius, iš |475 |469|503 |512|542|552|561|548|
|viso | | | | | | | | |
|Viešbučiai ir |143 |173|182 |201|221|227|231|247|
|moteliai | | | | | | | | |
|Viešbučiai |130 |153|166 |182|200|210|210|225|
|Moteliai |13 |20 |16 |19 |21 |17 |21 |22 |
|Kitos apgyvendinimo |294 |264|290 |279|285|267|262|235|
|įmonės | | | | | | | | |
|Poilsio įstaigos |283 |253|281 |270|271|249|243|215|
|Kempingai |4 |4 |4 |4 |3 |3 |3 |3 |
|Turistinės bazės |7 |7 |5 |3 |4 |6 |5 |6 |
|Nakvynės namai |- |- |- |2 |7 |9 |11 |11 |
|Specializuotos |38 |32 |31 |32 |36 |54 |64 |57 |
|įmonės | | | | | | | | |
|Sveikatingumo įmonės|38 |32 |31 |32 |34 |31 |34 |32 |
|Konferencijų centrai|- |- |- |- |2 |2 |2 |2 |
|Vaikų vasaros |- |- |- |- |- |21 |28 |23 |
|poilsio stovyklos | | | | | | | | |
|Privatus |- |- |- |- |- |4 |4 |9 |
|apgyvendinimo | | | | | | | | |
|sektorius | | | | | | | | |
| |
|Numerių skaičius, iš|1623|162|153|157|185|169|163|168|
|viso |2 |41 |55 |35 |11 |96 |86 |38 |
|Viešbučiuose ir |4982|508|526|598|607|606|584|617|
|moteliuose | |8 |5 |2 |2 |2 |9 |9 |
Šaltinis: Statistikos departamentas, 2002 m.
Apgyvendinimo įstaigose šalia apgyvendinimo paslaugų svarbią vietą užima
maitinimo organizavimas. Jose yra įvairių tipų maitinimo įstaigos.
Lietuvos maitinimo įmonių tipai, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, yra
šie:
• restoranas;
• kavinė;
• baras;
• užkandinė (bistro);
• valgykla.
Maitinimo įmonių plėtra aktyviausiai vyksta gausiausiai turistų
lankomuose miestuose (labiausia Vilniuje), šalia turistinės traukos
objektų, populiariausių turistinių maršrutų bei palei pagrindinius šalies
greitkelius. Daugėja maitinimo įmonių, atstovaujančių įvairių tautų
virtuves. Auga aptarnavimo restoranuose kokybė, ypač įsikuriančių aukštos
klasės viešbučiuose, populiarėja kulinarinio turizmo maršrutai. Išlieka
aktualios aptarnaujančio personalo užsienio kalbų mokėjimo, maitinimo
paslaugų kokybės, o kaimo vietovėse ir jų kiekybės problemos.
Pramogų sektorius vis dar nėra turistų traukos sritis ir nepadeda
panaudoti apgyvendinimo pajėgumų. Geriausia pramogų sektorius išvystytas
didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Nors
nemažos investicijos jau planuojamos Vilniuje bei Druskininkuose, tačiau
iki šiol šalyje nėra didesnių multifunkcinių pramogų parkų, orientuotų į
poilsį visai šeimai. Nėra golfo aikštynų ir hipodromų, nors sąlygos ir
paklausa šioms aktyvaus poilsio veikloms egzistuoja. Trūksta pramogų,
galinčių prailginti turizmo sezoną šalies kurortuose: naktinių klubų,
kazino; kultūros renginių žiemos metu ir savaitgalio turistams; pramogų
specifinėms turistų grupėms ir pagal turistų interesus (žvejyba, medžioklė
ir kt.); kompleksinių pramogų paketų; pramogų rajonuose, nutolusiuose nuo
pagrindinių turizmo centrų. Pramogų trūkumas yra viena iš dažniausiai
minimų problemų, mažinančių šalies patrauklumą turizmui, lieka nepanaudoti
pajūrio terminiai vandenys vandens parkų kūrimui.
Kelionių organizavimo paslaugą gali teikti kelionės organizatoriai ir
kelionių agentūros.
Kelionės organizatoriaus veiklą sudaro:
• organizuotų turistinių kelionių rengimas, jų reklama ir (ar)
pardavimas;
• sutarčių sudarymas su turizmo paslaugų teikėjais dėl jų paslaugų
turistams teikimo kelionės organizatoriaus organizuojamų turistinių
kelionių metu;
• atskirų turizmo paslaugų užsakymas (vietų rezervavimas) ir (ar)
pardavimas;
• kongresų, konferencijų ir kitų panašių renginių organizavimas, kai tai
susiję su turizmo paslaugų teikimu;
• kitų turizmo paslaugų teikimas.
Kelionių agentūros veiklą sudaro:
• organizuotų turistinių kelionių pardavimas kelionės organizatoriaus
vardu;
• atskirų turizmo paslaugų užsakymas (vietų rezervavimas) ir (ar)
pardavimas;
• kitų turizmo paslaugų teikimas.
Dėl esamos turizmo ir rekreacijos antitezės ir sintezės problemos,
schematiškai turizmo ir rekreacijos sistemą galima vaizduoti dvejopai –
kaip dvi savarankiškas arba kaip vieningą sistemą. (žr.skaidruolę
PowerPoint programoje priede)
3.4. Turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos Lietuvoje
Džiugina, kad 2002 balandžio 2d. VšĮ Lietuvos regioninių tyrimų institutas
parengė ir paskelbė turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos projektą,
kuris yra ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonominės) plėtros iki 2015 metų
strategijos, rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 metų
spalio 30 d. nutarimą Nr. 1274 “Dėl ilgalaikės Lietuvos ūkio (ekonominės)
plėtros strategijos projekto rengimo”, projekto sudėtinė dalis. Projekto
autoriai teigia, jog pertvarkant ekonomiką Lietuvoje ir stiprinant šalies
bendruomenės ir verslo galimybes, būtina formuoti konkurencingą turistinį
regioną, remiantis turizmo tolydžios bei tausojančios plėtros koncepcija
bei kuriant tvirtus partnerystės pagrindus tarp pagrindinių segmentų:
valstybinių, nevyriausybinių organizacijų, privataus segmento, vietinės
bendruomenės ir parengti atitinkamas detalias programas strategijai
įgyvendinti.
Gerėjanti ekonominė situacija bei augantis pragyvenimo lygis Lietuvoje
sudaro palankias sąlygas turizmo ir rekreacijos sistemos plėtrai, ypač tai
įtakoja vidaus turizmo apimčių augimą. Santykinai žemesnis bendras kainų
lygis kol kas yra vienas iš Lietuvos patrauklumo veiksnių – ne tik
turistams iš Rytų, bet ir iš Vakarų.
Lietuvos ekonomikos augimas bei restruktūrizacija, šalies tarptautinė
integracija sąlygoja palankias galimybes turizmo verslo plėtimui, turizmo
ir rekreacijos paslaugų sektoriaus vystymui.
Turizmo ištekliai – architektūros ir istorijos paminklai, kultūros įstaigų
organizuojami renginiai, vaizdingas kraštovaizdis didina Lietuvos turistinį
atraktyvumą, tačiau šis potencialas yra nepakankamai išnaudojamas. Kultūros
paveldo objektai, siekiant išsaugoti jų vertę, turėtų tapti turizmo
paslaugų objektais, o miestų senamiesčiai – turizmo verslo ir turistų
traukos zonoms.
Šalies transporto sistema, numatomos investicijos jūrų uosto plėtrai bei
transporto sistemos integravimas į Europos transporto infrastruktūros
tinklą sudaro palankias sąlygas turizmo sektoriaus subjektų veiklai ir šio
sektoriaus vystymuisi. Antra vertus, Lietuvos tarptautinių transporto
srautų galimybės dar nėra pakankamai išnaudojamos turizmui, o vizų gavimas
ir pasienio formalumai tebėra neigiamas veiksnys turizmo verslui.
Pakankamai išvystytas ryšių ir informacijos tinklas nesudaro kliūčių
turizmo vystymui.
Nors apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų skaičius nuolat auga,
tačiau išlieka struktūrinės apgyvendinimo bazės problemos. Lietuvos
didžiuosiuose miestuose viešbučių užimtumas yra beveik 10% didesnis nei
kitose šalies vietose, tačiau čia trūksta vidutinės klasės viešbučių, nes
tokių viešbučių paklausa ypatingai didelė atvykusių iš Vakarų ir Šiaurės
Europos šalių svečių tarpe. Kol kas menka apgyvendinimo paslaugas
teikiančių įstaigų įvairovė – ypač mažai kempingų, motelių, kaimo turizmo
sodybų, jaunimo nakvynės namų, turistinės klasės viešbučių.
Visuomeninių turizmo verslo organizacijų veikla (informacijos skleidimas,
marketingas, parama savo nariams ir t. t.) yra skatintina, nes taip
didinama paslaugų turistams pasiūla, gerinama teikiamų paslaugų kokybė.
Turizmo plėtros iki 2015 metų strategijos projekte teigiama, jog stabilios
Lietuvos ekonomikos metiniai augimo tempai, regionų socialinių ir
ekonominių skirtumų palaipsniui mažėjimas, sudarys palankias sąlygas
turizmo sektoriaus infrastruktūros plėtrai, naujų specializuotų ir
specifinių turizmo produktų sukūrimui, kas sudarys palankias sąlygas į
Lietuvą pritraukti turistų iš užsienio šalių ir plėtoti organizuotą turizmą
Lietuvos gyventojams. Tik didelės valstybės, vietinių ir užsienio turizmo
įmonių investicijos leistų iki 2015 metų iš principo sukurti europinio
lygio turizmo ir poilsio kompleksą Lietuvoje. To pasekoje galima tikėtis,
kad 2015 metais turizmo sektoriuje bus sukurta 8% viso šalies BVP, o
pajamos iš atvykstamojo turizmo viršys 17 mlrd. Lt.
4. Išvados
Rekreacijos ir turizmo samprata ir turinys mokslinėje tiek
lietuvių, tiek
užsienio literatūroje yra suformuota, kas lengvina šių sričių
sturktūrizavimą ir apjungimą į bendrą sistemą.
Turizmo ir rekreacijos ištekliai kaip viena iš sistemos sudėtinių dalių
Lietuvoje yra pakankami visokeriopai turizmo ir rekreacijos plėtrai.
Esamų rekreacijos ir turizmo išteklių bei rekreacijos ir turizmo sąveikos
proceso pasekmėje formuojasi tokios turizmo formos, kaip rekreacinis
turizmas bei kaimo turizmas.
Lyginamuoju metodu analizuota rekreacijos ir turizmo raida rodo spartų, bet
vis dar nepakankamą jo vystymąsi Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį ir kuria
teigiamas prielaidas rekreacijos ir turizmo sistemos integracijai į Europos
Sąjungos struktūras.
Rekreacijos ir turizmo valdymo struktūrų Europoje santykinė įvairovė,
sąlygojama atskiros šalies valdymo struktūrų panašumų ir skirtumų, yra
susiformavusių ir besikuriančių turizmo ir rekreacijos rinkų bei
tarptautinių turizmo organizacijų tokių, kaip Pasaulio Turizmo organizacija
(WTO), Europos Kelionių Komisija (ETC), Baltijos jūros šalių turizmo
komisija (BTC) darbo ir bendradarbiavimo pasekmė.
Atskleista marketingo priemonių reikšmė ir būtinybė plėtojant rekreaciją ir
turizmą, kaip vieną prioritetinių šalies ūkio struktūrų.
Išanalizuotos turizmo ir rekreacijos sistemos plėtros perspektyvos
Lietuvoje ir nustatyta, kad turizmo ir rekreacijos plėtros tikslų siekimas
bendroje ūkio struktūroje turi įtakos ir tampriai siejasi su kitų ūkio šakų
strategijomis bei jjose numatytais veiksmais ir priemonėmis. Turizmo plėtra
siejasi su tokiais valstybės veiklos sektoriais kaip aplinkos apsauga,
transporto plėtra, žemės ūkiu, regionų plėtra, smulkaus ir vidutinio verslo
plėtra. Tokiu būdu, dalis turizmo ir rekreacijos sistemos funkcijų
tiesiogiai ar netiesiogiai patenka į daugelio ministerijų ir kitų
institucijų kkompetenciją. Efektyvi turizmo ir rekreacijos plėtra galima tik
turint subalansuotą visų lygių organizacinę struktūrą ir tvirtus
koordinavimo ryšius.
5. Literatūra
1. Anglų-lietuvių kalbų žodynas. – Vilnius. 1997.
2. Astromskienė A., Sirusienė R. Poilsis kaime. Knyga sodybų šeimininkams.
– Kaunas: LR žemės ūkio rūmai. Lietuvos kaimo turizmo asociacija, 2002. –
146 p.
3. Bowen J., Makens J., Kotler P. Marketing for Hospitality and Tourism.-
New Jersy: Prentice Hall, Inc, 1996. 787 p.
4. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas/ Lietuvių kalbos institutas;
redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. redaktorius).[et.al.].-4-
asis leidimas.- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyklos inst.,
2000.- XXIV,967 p. ISBN 5-420-01242-1
5. Damulienė A.Paslaugų marketingas. Turizmas.- Vilnius: Lietuvos
informacijos institutas, 1996.- 97 p. ISBN 9986-12-104-3
6. Dvilevičienė D. Kelionių paslaugų industrija ir komercija.- Vilnius:
Vilniaus universiteto leidykla, 11997.- 188 p. ISBN 9986-19-225-0
7. Edginton Ch.R., Williams J.G. Productive Management of Leisure service
Organizations: A Behavioral Aproach. – USA: John Willey&Sons,Inc.,
1978.
8. http://www.std.lt [žiūrėta 2003 04 30] Statistika>Verslo
statistika>Turizmas>Turizmo rodikliai.
9. http://www.lvmi.lt/lmis/straipsniai/baroniunas.htm [žiūrėta 2003 06
30]
10. http://www.tourism.lt
11. Kaimo turizmo organizavimas: [mokymo priemonė]/ Sudarytoja Ingrida
Vainienė.-Vilnius: Eugrimas, 2001.-400 p.: iliustr. ISBN 9986-752-99-X
12. Kindurys V. Paslaugų marketingas: Teorija ir praktika. – Vilnius: VU
leidykla, 1998.- 300 p.
13. Kirstukas J. Kaimo vietovių regioniniai tipai ir jų plėtros rėmimas.
Tiltai/ Humanitariniai ir socialiniai mokslai. – Klaipėda: Klaipėdos
universiteto leidykla, 2002, 3 (20). p. 47 – 64.
14. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d. Nr.IX-
1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01), Vilnius.
15. Lietuvos turizmo plėtros dešimtmetis. – Valstybinis turizmo
departamentas, 2002.- www.tourism.lt
16. Ligeikienė R.A. Turizmo įtaka šalies ekonominei plėtrai. //Ekonomikos
reforma rytų ir vidurio Lietuvoje.- Klaipėda, 1998.- p.174-177.
17. Miknius R. “Svetingas viešbutis – sėkmingas verslas”
18. Nacionalinė plėtros programa 2003-2006 m.: Projektas. – Valstybinis
Turizmo departamentas, 2003. – www.tourism.lt
19. Pažintis su Lietuva: Lankytinos vietos, turizmo paslaugos. –
Kraštotvarka, 1995.
20. Poilsis kaime: Kaimo sodybų rezervavimo sistema. – Vilnius: Lietuvos
Turizmo fondas, 2000.
21. Poilsis kaime. – Kaunas: LR žemės ūkio rūmai, 2003.
22. Pranulis. V. Marketingo tyrimai. – Vilnius: Kronta, 1998.
23. Saugomos teritorijos ir rekreacija. – Lietuvos Respublikos Krašto
apsaugos ministerija, 2003.- www.kam.lt
24. Svetikienė I. Turizmo marketingas.- Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002.-
305 p.
25. Švedijos karalystės riksdagas. – www.riksdagen.se
26. Švedijos karalystės Vyriausybė. –
http://naring.regering.se/fragor/turism
27. Švedijos Turizmo asociacija. – www.sverigeturism.se
28. Tarptautinių žodžių žodynas/ sudarytojai A. Bendorienė, V. Bogušinė,
E. Dagytė [ir kt.].- Atsakomasis redaktorius A. Kindurys.- Vilnius:
Alma litera, 2001.- 792 p.
29. Tourism, rekcreation, and sustainability: linking culture and the
environment/ edited by Stephen F. McCool and R. Neil Moisey.- UK: CAB
International, 2001.- 352 p. ISBN 0 851995055
30. Turizmo plėtros iki 2015 metų strategija.- VšĮ Lietuvos regioninių
tyrimų institutas, 2002 balandžio 2d. – www.tourism.lt
31. Turizmas. Vadovėlis. [autor. kolektyvas: Grecevičius P., Armaitienė A.
ir kt.]. – Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, 2002. – 320 p.
ISBN 9955-9366-3-0
32. Urbonavičius S. Marketingo pagrindai. – Vilnius: Pačiomis, 1997.
33. Valančiauskaitė V., Kinčiūtė V. Kaimo turizmo rinkodaros aspektai.
Tiltai/ Humanitariniai ir socialiniai mokslai. – Klaipėda: Klaipėdos
universiteto leidykla,, 2002, 3 (20). p. 75 – 81.
34. Vitkienė E. Rekreacija/ Klaipėdos universitetas.- Klaipėda: S. Jokužio
leidykla – spaustuvė, 2002. – 232 psl. ISBN 9986–31–057-1
35. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika.- Kaunas: Technologija,
1999.- 261 p.
36. Wallentin Ch., Bragee I. Ekonomernas uppslagsbok. – Malmö: Bäcklunds
Tryckeri AB, 1991. – 359 p.
37. Žalienė I., Sabaliauskaitė A. Pasaulio ir Lietuvos turizmo raida.
Mokomoji priemonė. – Kaunas: LKKA, 2002. – 64 p.
38. Балабанов И.Т., Балабанов А.И. Экономика туризма: учебное пособие.-
Москва: Финансы и статистика, 2000.
39. Гуляев В. Ф. Новые информационные технологии в туризме.- Москва:
Приоп, 1998.- 144 с. ISBN 5-7990-0062-5
40. Кабушкин Н.И. Менеджмент туризма: учебное пособие.- Москва: Ось-89,
1999.
41. Сапрунова В. Туризм: эволюция, структура, маркетинг. – Москва, 1997.-
158 с.
———————–
[1] Turizmo paslauga – fizinių ir juridinių asmenų veikla, kuria tenkinami
turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo,
informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. – Lietuvos Respublikos turizmo
įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d. Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01),
Vilnius.
[2] Pagal PTO pasiūlytą ir 1993 m. JT komisijos 27 sesijoje patvirtintą
turizmo klasifikaciją išskiriami 3 turizmo tipai: vietinis, atvykstamasis,
išvykstamasis
[3] Tourism Market Trends: World Overview&Tourism Topics. 2001, Printed by
the World Tourism organization. Madrid, Spain.(p. 41-42)
[4] . Organizuota turistinė kelionė (turizmo paslaugų rinkinys) – iš anksto
parengta, už bendrą kainą parduodama turistinė kelionė, kurią sudaro ne
mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę
kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar
apgyvendinimu) ir kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba yra įtraukta
nakvynė. – Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d.
Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01), Vilnius.
[5] Turizmas. Vadovėlis.- Kaunas: Kauno kolegijos leidybos centras, 2002. –
p.249
[6] Rekreacinė teritorija – vietovė, turinti gamtines ar kultūrines
aplinkos savybes ir sąlygas žmonių visaverčiam fiziniam bei dvasiniam
poilsiui organizuoti. – Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, 2002 m.
gruodžio 3d. Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01), Vilnius.
[7] Turizmo infrastruktūra – tai kompleksas įvairių elementų
(konstrukcijų), būtinų turizmo plėtojimui tam tikroje vietovėje.
[8] Turizmo paslauga – fizinių ir juridinių asmenų veikla,
kuria tenkinami
turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo,
informacijos, pramogų ir kiti poreikiai. – Lietuvos Respublikos turizmo
įstatymas, 2002 m. gruodžio 3d. Nr.IX-1211 (įsigalioja nuo 2003 04 01),
Vilnius.
[9] Turizmo industrija plačiąja prasme – turizmo įmonių ir organizacijų
visuma.
Turizmo industrija siaurąja prasme – turizmo įmonių bei turizmo veiklą
koordinuojančių ir reguliuojančių organizacijų visuma.
[10] Apgyvendinimo paslauga – būtinos apgyvendinti sąlygos ir veikla, kuria
tenkinami turisto nakvynės, higienos, maitinimo ir poilsio poreikiai.
Apgyvendinimo paslaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Turizmo
įstatymas.
———————–
Atostogų rekreacija
Švenčių rekreacija
Kasdienė rekreacija
Savaitgalio rekreacija
Gamtinė
aplinka
Visuomeninė
aplinka
Turizmo vietovės
Turizmo
sistema
Turizmo org-jos
Turizmo įmonės
Turizmo objektas
Turizmo subjektas
Teisinė – juridinė aplinka
Ekonominė aplinka
Įmonės-tarpininkės
Turizmo organizacijos
Įmonės konkurencingumas
Įmonės- paslaugų
teikėjos
Turistai
Turizmo įmonė
Marketingas
Finansų valdymas
Personalo valdymas
Gamyba aptarna-
vimo operacijos
Gamtinė
aplinka
Rekreacijos ir turizmo sistema Lietuvoje
Visuomeninė
aplinka
Rekreacinis turizmas
Kaimo turizmas
Rekreac. objektas
Rekreacijos
sistema
Turizmo objektas
Turizmo
sistema
Rekreac. subjektas
Rekreac. org-jos
Rekreac. įmonės
Rekreacijos vietovės
Turizmo subjektas
Turizmo org-jos
Turizmo įmonės
Turizmo vietovės
Ekonominė aplinka
Teisinė – juridinė aplinka