Ką žmogui suteikia kaukės dėvėjimas?

Untitled

Kaukė – paprastai įvardijama kaip daiktas, kuris dedamas ant veido. Tačiau vertėtų pastebėti, jog dažniausiai kaukė ir vaizduoja veidą. Taip atsirado išvada, jog žmogus kaukę „keičia“ bent kelis kart per dieną pvz. Kai bendrauja su skirtingais asmenimis. Kaukė suteikia galimybę slėpti tikrąjį „aš“ ir padeda pasikeisti visapusiškai. Žinoma, piktnaudžiavimas kažkuo, niekuomet niekam neatnešė naudos, taipogi stengiantis pasikeisti užsidedant vis kitą kaukę žmogus gali likti nesuprastas aplinkinių, o galbūt netgi gali tapti apkalbų objektu, imti prarasti aartimų žmonių, draugų pasitikėjimą ir likti be nieko. Taigi kyla klausimas, ar žmogui kaukės dėvėjimas kąnors suteikia?

Nesusipratimai gyvenime – žmogui didelė pamoka. Iš savų, gyvenimiškų,klaidų dažniausiai žmogus mokosi ir stengiasi daugiau jų nedaryti. Sumenkinus savąsias vertybes itin sunku vėl iš naujo pradėti gyvenimą, tenka įrodinėti aplinkiniams, pasikeitimą į gerąją pusę. Šiandien to žmogus nesugeba padaryti neužsidėjęs kaukės. Lietuvių rašytojo Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Išvada“ įrodoma, jog žmogus niekuomet negali būti pripažintas, jeigu jis bus vienas, taipogi atskleidžiama kaukės vidinė pusė &– tamsa, kurioje nieko nėra, jokių jausmų, sąžinės. Juk užsidėjęs kaukę žmogus dažnai ima meluoti, stengiasi save išaukštinti, priverčia kitus aikčioti iš nuostabos, ar net pavydėti. Išaiškėjus melui kaukė tartum sutrumpa ir žmogus lieka tik toks, koks jis iš tikrųjų yyra, be to, netenka žmonių palankumo, taigi – tartum nustoja egzistavęs. Vadinasi, kaukę verta „dėvėti“ atsakingai ir nederėtų dėtis kitokiu žmogumi – tiesa anksčiau ar vėliau visvien išaiškėja, o būti tikru – nereikšia būti tik geriausiu.

Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad dažniausiai kaukes dėvi suaugusieji bendraudami vieni su kitais, ypatingai konfliktinėmis situacijomis. Net ir spausdami vieni kitiems rankas vardan taikos, neretai suaugusieji jaučia priešiškumą ir abejones, tačiau „užsidėdami“ taikaus ir nuoširdaus žmogaus kaukę paprastai vaidina įprastą susitaikymo sceną. Ir taip iš kartos į kartą. Vaikai, žinoma, pastebi tėvų veiksmus, bendravimo įpatumus ir juos tarsi plagijuoja. Apie suaugusiųjų ir jų atžalų sąntykių peripetijas rašė dramaturgas Saulius Šaltenis apysakoje „Riešutųduona“. Rašytojas šioje apysakoje vaizduoja 1950-ųjų lietuvių provincialų gyvenimą, tekste išryškindamas dviejų kaiminystėje ggyvenančių šeimų – Kaminskų ir Šatų – konfliktą. Suaugusieji vaidijasi ir nesutaria, nesugebėdami priimti bendrų abipusių sprendimų buitiniais klausimais, negerbia vieni kitų. Vaikai taipogi perima tėvų panieką vieni kitiems ir nepuoselėja draugiškų ryšių, tačiau praėjus keleriems metams tarp Liukos Kaminskaitės ir Andriaus Šato įsiliepsnoja meilė ir sugriūva ankstesnės, jų tėvų sukurtos priešiškumo ribos. Šiame kūrinyje atsiskleidžia dėsnis, dėl kurio dviejų šeimų vaikai privalėjo prieš tėvus „užsidėti“ kaukes, ir nors buvo įsimylėję vienas kitą laikėsi atstumo ir priešiškumo. Žinoma, griovė visus sstereotipus būdami kartu, tačiau vardan savų šeimų elgėsi tamlaikotarpiui būdingu elgesiu – gerbė tėvus. Taigi kaukės dėvėjimas gali būti ir prieštaraujantis sau, tačiau tartum būtinas ir reikalingas nenorint įskaudinti ar priešiškai nusiteikti prieš artimus žmones.

Kaip teigia filosofas Irvin D. Yalom – „ Kaukė suteikia žmogui minčių ir elgesio laisvę.“ Neįgalių žmonių – ypatingai aklų ir kurčių pasaulyje mintys visuomet laisvos, tačiau būtent šie žmonės apdovanoti savybe atskirti žmones su kaukėmis, kuomet vyksta tarpusavio bendravimas. Rašytoja Vanda Juknaitė savo kūrinyje „Tariamas iš tamsos“ kalbino likimo nuskriaustus, tačiau kartu ir apdovanotus vaikus. Gilinosi į jų pasaulėžiūrą. Šie vaikai geba reikšmingai samprotauti svarbiais būties klausimais. Knygos autorė paklausta ką mano apie žmones, kurie dėvi asmenybės kaukes teigia: – Kaip įmanoma šitaip elgtis kasdien? Juk tiek sau, tiek aplinkiniams sudarome sunkumų. Kaip įmanoma nuoširdžiai bendraut su žmogum, dėvinčiu kaukę? Nesuprantu. Kiap įmanoma didžiąją dalį gyvenimo maskuoti savybes, kurios tau nepatinka? Galbūt kitam žmogui tu būtent dėl tų paslėptų savybių ir patinki. Užjaučiu žmones, nesuprantančius to. Įsivaizduoju kaip jiems turėtų būti sunku. Na, nebent tai labai stiprūs žmonės, nes aš taip nesugebėčiau. Vandos Juknaitės kalbinta akla mergaitė Loreta pateikė itin reikšimngą frazę: „Aš tai negaliu praregėt, o jie užsimerkti gali“. Reiškia, jog neįgalūs vaikai bendrauja ttik tyromis sielomis, nuoširdžiai ir nebando niekuo apsimetinėti. Taigi, iš neįgaliųjų vertėtų pasimokyti kiekvienam sveikam, visaverčiam žmogui, nes kaukėsdėvėjimas bendraujant su jais visiškai nereikalingas. Šiuos vaikus gali pavergti ne gailestis, tačiau tik nuoširdumas, kurio šiandien taip stokojama.

Vadinasi kaukės dėvėjimas suteikia žmogui savotiškąapsaugą norint pasiteisinti, slėpti savo jausmus, tačiau gali ir pakenkti, jeigu tuo manipuliuojama ar stengiamasi pavaidinti kitokį. Pabaigoje visų apgaudinėjimų kaukės dėvėjimas suteikia ir skausmą, kuomet netenkame žmonių pasitikėjimo. Kaukė gali suteikti žmogui dvejopą pasirinkimą ir kiekvienas savo gyvenime spręndžia kaip ir kokiose situacijose kaukes dėvėti, o kokiose nevertėtų to daryti.