Viesuju instituciju teorija ir elgsena

VIEŠŲJŲ INSTITUCIJŲ TEORIJA IR ELGSENA

Formalios ir neformalios organizacijos. Organizacija – tai du ar daugiau žmonių, dirbančių tam tikroje struktūroje ir siekiančių iš anksto numatytų tikslų. Organizacijos skirstomos į formalias ir neformalias. Formali organizacija iš esmės ir apibūdinama, kai dviejų ar daugiau asmenų veikla sąmoningai koordinuojama siekiant nustatyto tikslo. Formali organizacija atsiranda, kai žmonės nori bendrauti vieni su kitais, nori veikti ir dalytis bendru siekiu. Kuo labiau formalizuota organizacijos veikla, tuo aiškiau žinomos ribos tų veiksmų, už kuriuos žmonės atsakingi. Formalios oorganizacijos darbuotojai kontroliuojami, raštu nustačius organizacijos politiką ir procedūras, raštu perduodama informacija, kontroliuojamas užduočių vykdymas. Sudaryta taisyklių sistema padeda kontroliuoti darbą ir koordinuoti veiksmus, gana tiksliai numatyti darbo rezultatus. Pagrindinis formalių organizacijų trūkumas tas, kad dirbant dinamiškoje, kintančioje aplinkoje, joms sunkiau atsinaujinti ir prisitaikyti. Neformaliomis organizacijomis vadinamos tokios organizacijos, kurios neturi formalios organizacinės struktūros. Organizacijos idėjas ir nuostatas formuoja mažos grupės, dirbančios kartu. Biurokratinė organizacija -Tai organizacija, sudaryta ilgalaikėms administracinėms užduotims atlikti. Jose dirba didelis darbuotojų skaičius, kurių veikla koordinuojama ppagal tam tikrą nustatytą sistemą. Biurokratinės organizacijos pasižymi tuo, kad jose yra aiškiai apibrėžta valdžios sistema, griežtai laikomasi nustatytų taisyklių, darbo pasidalijimas grindžiamas funkcine specializacija. Pagrindinis biurokratinės organizacijos trūkumas yra toks, kad tokios organizacijos lėtai perima naujas technologijas. Viešojo administravimo oorganizacijų modeliai ir veiklos ypatumai.Tradicinis viešasis administravimas. Iš esmės jis pagrįstas griežta biurokratijos hierarchine struktūra. Toks modelis sukurtas per pirmuosius du XX a. dešimtmečius. 1980 metais šis modelis smarkiai kito, nes tapo nelankstus, biurokratinis, daugiausia dėmesio buvo skiriama ne rezultatų, o valdymo proceso analizei, standartinėms procedūroms. Tačiau tradicinis viešojo administravimo modelis dar tebeegzistuoja daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, todėl būtina žinoti šio modelio esmę. Šio, t.y. tradicinio viešojo administravimo modelio teorinis pagrindas yra M.Vėberio biurokratijos teorija. Jis apibrėžė šešis modernios biurokratijos sistemos principus:Griežtai nustatytos ir juridiškai įteisintos veiklos sritys – jos tvarkomos remiantis administracinėmis nuostatomis. Hierarchija numato griežtą subordinaciją ir kontrolę. Įstaiga valdoma remiantis iš anksto parengtais dokumentais. Biurokratija atskiria oficialią veiklą nuo privataus gyvenimo. Pinigai ir kitas turtas aatskirti nuo privačios pareigūnų nuosavybės. Įstaiga valdoma šiuolaikiškais metodais, nuolat keliama darbuotojų kvalifikacija. Plati organizacijos veikla reikalauja iš valstybės tarnautojų visiškai atsiduoti darbui. Vadyba pagrįsta bendromis tvirtomis taisyklėmis. Remiantis šia teorija, valstybės tarnautojai didžiuojasi savo profesija ir turimomis pareigomis, Tradicinis viešojo administravimo modelis nustato griežtus politikų ir administratorių santykius, t.y. jų veikla turi būti savarankiška, užduotys skirtingos. Administraciniai klausimai nėra politiniai klausimai. Politikai nustato tik administravimo teorines užduotis, pavyzdžiui, bendrus valstybės planus, o administravimas yra detalus tų planų vykdymas. Vykdant ššiuos planus, politikai jau negali kištis į administravimo institucijų veiklą, ar šiomis institucijomis manipuliuoti. Politikai dirba savo darbą, administratoriai – savo. Viešųjų organizacijų struktūrų formavimo šiuolaikinės tendencijos Tiriant organizacijų struktūras, pagrindinis dėmesys skiriamas tokiems elementams: organizacijos hierarchija; centralizacija ir decentralizacija; vadovavimo linijos; organizacinių padalinių formavimas ir jų koordinavimas; organizacijos struktūrų priderinimas prie aplinkos bei prie organizacijos atliekamų funkcijų. Pasiaiškinkime, iš kur atsirado tokie organizacijos struktūros elementai. Pirmiausia buvo prisimintas hierarchinis kariuomenės ir katalikų bažnyčios modelis (apie 1939). Čia išskiriami 4 pagrindiniai principai: Koordinavimas per vieningą valdymą, t.y. tvirtos vadovybės svarba. Vertikalus įvairių organizacijos lygių suskirstymas, pavyzdžiui, kariuomenėje yra esminis skirtumas tarp generolo ir eilinio. Funkcinis principas, susistemintos funkcijos reiškė horizontalų darbo pasidalijimą. Linijinių pareigybių ir personalo tarnybų. valdymo ypatumai. Linijinės tarnybos tiesiogiai pavaldžios vadovui, o personalo tarnybos yra tik vadovo konsultacinės tarnybos ir negali turėti jokios valdžios linijinėms tarnyboms. Organizacijų struktūrų kaitą lėmė socialinių mokslų laimėjimai ir kilęs judėjimas, pagrįstas viešojo ir privataus valdymo bendrumo idėja. Apie 1957 metus atsirado racionalusis administravimo modelis, susijęs su žmogaus elgesiu organizacijos struktūroje. Teigiama, kad organizacijos pagrindas yra racionalumas. Kadangi individai gali pasiekti tik ribotą racionalumo lygį, jie buriasi į organizacijas, kad galėtų veiksmingai tvarkytis juos supančiame pasaulyje. Tai ribota racionalumo samprata, susijusi su ppaklusnumu bei individo elgesio ribojimu. Racionalųjį modelį keitė naujasis viešasis administravimas, atsiradęs 1968 metais. Ši teorija grindžiama humanistiniu principu. Jos centre buvo socialinės lygybės sąvoka ir su ja susijęs teisingumas skirstant socialines ir politines vertybes. Naujojo viešojo administravimo teorija pabrėžė dalyvavimo vertybę, t.y. priimant sprendimus turi teisę dalyvauti ir žemesnio lygio darbuotojai. Taip buvo artėjama prie šiuolaikinių organizacijų struktūrų formavimo problemų: kokios turi būti svarbiausios organizacijos vertybės, kokie turi būti ryšiai su išorės klientais ir kitais dalyviais, kokios taikomos veiklos koordinavimo bei lyderiavimo priemonės. Vadovaujantis šiais principais kūrėsi viešojo administravimo institucijų struktūros. Bet kurios organizacijos struktūrą pirmiausia lemia tos organizacijos funkcijos ir tikslai. Su tuo siejami ir įgaliojimų bei pareigų pasiskirstymas tarp organizacijos padalinių ir tarnautojų. Organizacijos struktūra apibrėžia ir tarnautojo atsakomybę priimti sprendimus bei jo atsakomybę. Viešojo administravimo organizacijos struktūrą lemia teisinė bei politinė aplinka. Šios aplinkos įtaka didele dalimi priklauso nuo organizacijos paskirties, ir todėl vienais atvejais įstaigų statutai ar veiklos nuostatai rengiami taip, kad būtų kuo mažesnė politinė įtaka, o kitais atvejais priešingai – politinei įtakai paliekama gana daug erdvės. Dažniausiai laikomasi klasikinių organizacinių struktūrų formavimo principų, ty. Organizacija turi būti stabilios struktūros, joje turi būti konkretus įgaliojimų bei darbo pasidalijimas, užtikrinama vientisa vadovavimo bei užduočių vykdymo ssistema. Šis organizacijos modelis iki šiol vyrauja viešojo administravimo įstaigose, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau imama akcentuoti naujų organizacinių modelių svarba, kurią sąlygoja situacija, kai reikia prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Todėl organizacijų struktūra paprastai skirstoma į tradicinę ir šiuolaikinę. Trumpai apibūdinkime šiuolaikines organizacijų struktūrų formavimo tendencijas. Svarbiausias organizacijų formavimo metodas paremtas nuostata, kad struktūros turi būti pritaikytos arba prisitaikytų prie vidinių ir išorinių įstaigos veiklos sąlygų. Šis metodas vadinamas organizacijų projektavimas. Šiuo metodu stengiamasi pakeisti hierarchijos principą ir skatinama efektyvesnė administravimo praktika. Kita svarbi aplinkybė organizacijos technologinis procesas. Jis apima visas organizacijoje atliekamas procedūra bei naudojamas organizacines priemones. Trečia aplinkybė – organizacijos aplinkos sąlygos, t.y. išorinių ryšių sistema, formuojama politika, rinkėjų bei interesų grupės, klientai. Šiuolaikinių organizacijų struktūrų formavimo esminis bruožas yra tai, kad vis labiau pabrėžiamos komunikacinės bei informacijos apdorojimo sistemos. Tai grindžiama tuo, kad tinkamas reagavimas į aplinkos pokyčius bei sėkmingas užduočių įgyvendinimas įmanomas tik remiantis nauja patikima informacija. Organizacijos, kuriose šie bruožai išryškėja, vadinamos adaptyviomis organizacijomis arba save ugdančiomis organizacijomis. Šių organizacijų esmė yra ta, kad jų organizacinės struktūros ir technologijos turi nuolat tobulėti, reaguojant į aplinkos sąlygas, pagrindiniai bruožai: Pripažįsta klaidas, t.y. nekaltina kitų dėl veiklos nesėkmių, o ieško būdų padėčiai pataisyti: koreguoja programas, daro struktūrinių

pakeitimų. Teikia pirmenybę vietiniam patyrimui ir technologijoms, t.y. analizuoja savas technologijas, supranta jų privalumus bei ribotumus, ir tuo remdamiesi toliau jas tobulina. Sieja žinias su veikla, t.y. programų bei projektų įgyvendinimo grupėse turi dirbti ir žmonių, tas programas sudariusių. Organizacijų kaita ir vystymasis. Kaita ir vystymasis yra nuolatinė organizacijų būsena. Daugeliu atvejų tai siejasi su organizacijų augimu, o krizių atvejais ir su organizacijų žlugimu. Organizacijų kaita būna tikslinga ir neplanuota. Tikslinga organizacijų kaita Tai sistemingos pastangos perprojektuoti organizaciją tokiu būdu, kkuris padėtų prisitaikyti prie išorinės aplinkos pasikeitimų. Siekiant sėkmingai įgyvendinti tą tikslą, reikia numatyti kaitos kelius ir laukiamus rezultatus. Būtina kontroliuoti bei esant reikalui koreguoti tos kaitos eigą ir tikslus. Organizacijos vystymas paremtas pačios organizacijos patirtimi. Svarbus faktorius ir organizacijos kultūra, t.y. vertybių sistema, kuria vadovaujasi organizacija ir kuri yra pripažįstama organizacijos narių. Šią kaitą stabdo politinė ir teisinė aplinka, visuomenės dalyvavimas šių įstaigų veikloje. Vis tiktai pastaraisiais dešimtmečiais pastebima ir viešųjų institucijų tikslinga kaita organizacijų kultūros plėtros, technologinio proceso ttobulinimo bei informacijos teikimo požiūriu. Neplanuotą viešojo administravimo organizacijų kaitą sąlygoja nuolatinė ir dažnai sunkiai prognozuojama politinės, ekonominės ir socialinės aplinkos kaita. Pavyzdžiui, po rinkimų pasikeitus politinei orientacijai, įstaigai ima vadovauti naujas išrinktas ar paskirtas vadovas. Kartais neplanuota organizacijų kaita ggali būti susijusi ir su tarptautinių santykių raida. Neplanuotą kaitą organizacijos išgyvena sunkiau negu planuotą, nes čia konfliktai kyla ne iš pačios organizacijos, o dėl priimtų sprendimų aukštesnės hierarchijos organizacijoje. Sprendžiant tokio pobūdžio konfliktus labai svarbi organizacijos vadovų pozicija, kaip jie sugeba derinti pritariančių ir nepritariančių kaitai organizacijos narių interesus. Organizacijų kaita ir informacinės visuomenės vystymas XX a. paskutinįjį dešimtmetį pradėta kalbėti apie antros kartos informacines sistemas. Šios kartos informacinių sistemų pagrindas yra grupinės infrastruktūros. Jos skirtos bendram grupės žmonių darbui organizacijoje. Naudojantis šia sistema, galima keistis informacija, koordinuoti darbus, naudoti bendrus duomenis, tikrinti atskirų darbų atlikimo grafikus, vykdyti jų apskaitą ir t.t. Visi organizacijos darbuotojai yra bendros veiklos procesų dalyviai. Jie priima sprendimus ir juos realizuoja komunikuodami, bendradarbiaudami ir kkoordinuodami savo veiksmus. Ši situacija yra susijusi su dviem dalykais: darbuotojų kompiuteriniu raštingumu ir šiuo metu taikomomis valdymo informacijos sistemomis.

2001 ais priimtas Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. Šiame dokumente apibrėžti pagrindiniai įgūdžiai, reikalingi žmogui, gyvenančiam informacinėje ir žinių visuomenėje. Sėkmingai darbinei veiklai reikalingas informacinis arba kompiuterinis raštingumas. Šiuo metu kompiuterinio raštingumo lygiui įvertinti programa yra sukurta Europos lygiu. Organizacija, kuri kuria ir diegia kompiuterinio raštingumo programą vadinasi CEPIS, t.y. Europos informatikos profesionalų sąjungų taryba, o jos teikiamas kompiuterio vartotojo sertifikatas vadinamas ECDL ((European Computer Driving Licence). Sertifikato įvedimo tikslas – suvienodinti kompiuterių vartotojams visose Europos valstybėse keliamus reikalavimus. ECDL programa buvo orientuota į valstybės institucijų ir didelių įmonių darbuotojus. 2000 metais Lietuvoje įkurta oficiali ECDL atstovybė Lietuvoje ir kompiuterių vartotojų testavimui sukurta originali automatizuoto testavimo sistema. (Yra 7 modeliai: Pagrindinės informacinių technologijų sąvokos; Kompiuterio naudojimas ir bylų tvarkymas; Tekstų tvarkymas; Skaičiuoklės; Duomenų bazės; Pateikčių rengimas; Informacija ir komunikacija). ECDL pažymėjimas patvirtina technologinį kompiuterinį raštingumą. Jis laikomas darbo su kompiuteriu vartotojo lygiu pagrindas. Organizacijos dirba konkurencinėje aplinkoje, ir jų vadovai privalo tinkamai įvertinti šiuolaikinius technikos bei technologijos pokyčius. Šie pokyčiai neabejotinai svarbūs. Jie keičia ne tik visuomenės materialinę bazę, bet veikia ir informaciją. Gavę tinkama forma perduotą informaciją, įvairių valdymo lygių vadybininkai gali priimti efektyvius sprendimus, planuoti verslą ir valdyti verslo veiklos operacijas. Šiuo metu daug dėmesio skiriama valdymo informacijos sistemoms. Šis terminas dažniausiai tapatinamas su kompiuteriniu duomenų apdorojimu ir suprantamas kaip žmogiškųjų bei kompiuterinių resursų sąveika, kurios rezultatas yra duomenų surinkimas, saugojimas, pasiekimas, perdavimas bei panaudojimas siekiant organizacijos tikslų. Apžvelgiant informacijos sistemas vadybos aspektu, pagal keliamus tikslus ir atliekamų darbų užduotis išskiriami šeši pagrindiniai informacijos sistemų tipai: Kaip ir rašytinis, elektroninis dokumentas turi turėti atitinkamus rekvizitus, garantuojančius dokumento galiojimą. Pagrindinis elektroninio dokumento rrekvizitas yra elektroninis parašas. Tai tam tikra elektronine forma pateikti duomenys, logiškai susiję su kitais duomenimis, t.y. su informacija, kurią elektroninis parašas patvirtina. Elektroninis parašas atlieka identifikavimo funkciją, t.y. leidžia nustatyti dokumentą pasirašiusio asmens tapatybę. Šiuo metu siekiant Europos valstybėse įteisinti elektroninį dokumentą, ruošiami arba jau priimti Elektroninio parašo įstatymai. Toks įstatymas priimtas ir Lietuvoje. Šis įstatymas reglamentuoja elektroninio parašo kūrimą, tikrinimą, galiojimą, parašo naudotojų teises ir atsakomybę, nustato sertifikavimo paslaugas bei elektroninio parašo priežiūros institucijų teises ir funkcijas. Elektroninio parašo įstatymas Lietuvoje priimtas 2000 metais, tačiau jo įgyvendinimas pradėtas tik 2001 metais, įkūrus Informacinės visuomenės plėtros komitetą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2002 metais įsteigta elektroninio parašo priežiūros institucija, nustatyti reikalavimai sertifikavimo paslaugų teikėjams, reikalavimai elektroninio parašo įrangai, sertifikavimo paslaugų teikėjų registravimo tvarka bei elektroninio parašo priežiūros vykdymo reglamentavimas.. Be Elektroninio parašo įstatymo, šią sritį reglamentuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999), Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas (1996). Itin svarbus Elektroninės komercijos įstatymas šiuo metu dar svarstomas.. Vienu iš pagrindinių Europos Sąjungos dokumentų, susijusių su elektroninės komercijos plėtra, laikoma Nuotolinių sandorių direktyva. Šios direktyvos objektas ES šalių įstatymų, taisyklių ir administracinių nuostatų nuotolinėms sutartims tarp vartotojų ir tiekėjų suderinimas. Tokiu būdu Europos Sąjungoje prekės ir paslaugos ggalėtų laisvai judėti ne tik tarp verslo sektorių, bet ir tarp žmonių. Direktyvoje akcentuojamas poreikis ginti prekių ir paslaugų pirkėjo teises, siekiama, kad visi sandoriai turėtų teisinį pagrindą. Direktyvoje nurodoma, jog prieš sudarant nuotolinę sutartį, vartotojas turi būti gavęs išsamią informaciją apie prekę ar paslaugą. Sandoris turi būti patvirtintas raštu abiem pusėms priimtinu formatu. Elektroninės komercijos direktyva priimta 2000 metais. Ja siekiama, kad informacinės visuomenės paslaugos laisvai judėtų tarp Europos Sąjungos valstybių. Taip pat siekiama suformuoti nacionalines informacinės visuomenės rinkos nuostatas, susijusias su paslaugų tiekėjais, komercine komunikacija, elektroniniais kontraktais, tarpininkų atsakomybe, elgesio normomis, teismo ieškiniais ir Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimu. Šiuo metu, remiantis Elektroninės komercijos direktyva ir UNCITRAL (Jungtinių Tautų Tarptautinės komercinės teisės komisija) ir Lietuvoje rengiamas analogiškas įstatymo projektas. Priėmus šį dokumentą bus apibrėžtas elektroniniu būdu sudaryto sandėrio teisinis galiojimas ir taikymo sferos, nustatyti bendrieji reikalavimai komercinei teisei internete. SPRENDIMO PRIĖMIMO YPATUMAI VIEŠOJOJE ORGANIZACIJOJE. Valdymo sprendimo samprata. Apie administravimą paprastai kalbama kaip apie darbų atlikimo meną – veikimą. Nustatomi principai, kuriais vadovaujantis būtų išsaugota ir užtikrinta bendra grupės žmonių veikla. Daug mažiau kalbama apie pasirinkimą, arba kitaip sakant – sprendimą, kuris yra ankstesnis už bet kurį veiksmą. Užduotis spręsti ir užduotis veikti yra tarpusavyje neatskiriamai susijusios, dėl to administravimo

teorijoje nagrinėjami ir tie principai, kurie užtikrina teisingą sprendimų priėmimą, ir tie, kurie užtikrina efektyvią veiklą.Sprendimai priimami ir verslo organizacijose, ir viešojo administravimo institucijose. Priimami ir politiniai įstatymų leidėjų sprendimai. Šie sprendimai yra teisiniai, t.y. privalomi visoms institucijoms ir piliečiams. Priimant sprendimus vadovaujamasi įvairiomis sprendimų priėmimo teorijomis. Tam tikra teorija bei modelis pasirenkamas pagal tokias vertybines orientacijas, kokios būdingos to meto visuomenei bei jos elitui, t.y. sprendimus priimantiems pareigūnams. Sprendimai formuluojami ilgesnį laiko tarpą. Jo priėmimo procesą sudaro trys dalys: mmąstymo, projekto ir pasirinkimo. Mąstymas – žmogus stebi aplinką ir tam tikru momentu priima sprendimą. Projektavimas – alternatyvių veiklos formų paieška ir jų radimas. Pasirinkimas – išsirinkimas tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia. Esant tokiam sprendimo priėmimo procesui, iki jų priėmimo sprendimai gali kisti. Tai atsitinka derinant interesų grupių pozicijas, kai kurie būsimųjų sprendimų elementai atmetami, kai kurie modifikuojami (siūlomi pakeisti) Sprendimo priėmimo teorijos pagrindinis teiginys – sprendimų priėmimas susideda iš galimybės pasirinkti vieną variantą iš daugelio alternatyvių. Plačiausiai žinomos trys ssprendimų priėmimo teorijos – racionalizmas, inkrementalizmas, mišrus skanavimas. Racionalaus visapusiškumo teorija labiausiai paplitusi. Čia daroma prielaida,, jog sprendimo priėmėjas turi išsamią informaciją apie organizacijos tikslus, galimas alternatyvas ir veikia taip, kad ką nors maksimaliai padidintų (pelną, naudą, pasitenkinimą darbu). Akcentuojamas eekonominis pagrindas, socialinių mokslų (matematikos, psichologijos, sociologijos ir kitų) vaidmuo. Būsimo sprendimo tikslai, vertybės apibrėžtos, pagal kiekvieną pasirinktą alternatyvą padaromos išvados, numatomi rezultatai. Teigiama, kad viską galima palyginti ir pasirinkti racionaliausią, geriausią sprendimą. Tačiau iš esmės klasikinis sprendimų priėmėjas retai priartėja prie tokio racionalaus lygio – neįmanoma visapusiškai pasikliauti informacija apie situaciją – galimybės elgtis racionaliai yra ribotos. Inkrementalizmo teorijos esminiai bruožai skiriasi nuo racionalaus visapusiškumo teorijos tuo, kad akcentuojami laipsniški sprendimų etapai, dėl to sprendimus galima pasiekti susitarimų, kompromisų pagrindu. Realiame gyvenime neįmanoma atrinkti ir pagal svarbą suskirstyti visus tikslus. Svarbu išskirti ir pripažinti pagrindines problemas ir dėl jų susitarti.interesų suderinimas yra laikomas teigiamu reiškiniu ir manoma, kad jis apsaugo nuo klaidų. Mišraus skanavimo teorija yra kompromisinis sprendimų priėmimo mmetodas; bandoma sujungti racionalistinę ir inkrementalizmo teoriją. teorijos pagrindas yra išsamus visuomenėje vykstančių procesų monitoringas (stebėsena). Tuo pagrindu kuriama išsami informacijos bazė sprendimų priėmėjams. Atsiranda galimybė išskirti svarbiausias visuomenės problemas ir jas tirti detaliai ir laipsniškai. Mišraus skanavimo teorijoje yra daugiau inkrementinio metodo bruožų, tačiau pastaruoju metu lengviau tvarkytis su informacijos masyvais, kurių pagrindu galima priimti racionalių ir reikšmingų sprendimų. Viešųjų sprendimų priėmimo procesas. Sprendimų priėmimas suprantamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Pirmuoju atveju akcentuojamas individualus veiksmas, kurio metu ppasirenkama alternatyva, išreiškianti asmens, pasirenkančio tam tikrą poziciją, nuomonę. Antruoju atveju sprendimai priimami sutelkiant dėmesį į daugumos, grupės nuomonę ar poziciją. Individas (asmuo) žino ir supranta savo atsakomybę už sprendimo pasekmes. Kolektyvinių sprendimų pasekmių atsakomybę sunku ne tik numatyti, bet ir prireikus neįmanoma nustatyti. Sprendimų, ypač politinių, priėmimo procesą veikia įvairūs faktoriai. Politikai ir valdininkai dažnai savo sprendimus paaiškina įvairiomis priežastimis – politine situacija, tam tikrų politinių jėgų santykiu. Sprendimus veikia ir politinės kultūros stoka. Sprendimo priėmimo motyvai išdėstomi spaudos konferencijose, interviu žiniasklaidos priemonėse ir kt. Galima išskirti keletą vertybių grupių, lemiančių sprendimų priėmėjų elgesį. Visų pirma, ypač viešųjų institucijų darbuotojus veikia organizacinės vertybės. Jos pagrįstos ir sąlygojamos organizacijų noru išlikti ir sėkmingai veikti). Kitą vertybių grupę sudaro profesinės vertybės. Šios vertybės ypač svarbios, jos susijusios su nuostatomis apie tai, kaip turi būti sprendžiamos problemos. Tokios vertybės dažniausiai priklauso nuo profesijos, pavyzdžiui, teisingumo siekimas, ekologinė pozicija, moralinės nuostatos. Tačiau dažnai susiduriama ir su sprendimų priėmėjais, besiorientuojančiais į tiesioginę materialinę naudą ar aukštesnio reitingo siekį. Labai svarbią vertybių grupę sudaro politinės vertybės. Suprasdami viešuosius interesus ir visuomenės lūkesčius jie privalo rengti teisingus, būtinus ir moraliai priimtinus sprendimus, vykdyti vadinamąją korektišką viešąją politiką. Šių dienų politiniai sprendimai dažniausiai priimami vadovaujantis dviem pagrindinėmis iideologinėmis doktrinomis – konservatyvizmu ir liberalizmu. Valdymo sprendimų klasifikavimas. Sprendimai priimami įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Yra priimami techniniai sprendimai, biologiniai sprendimai ir kitokie. Valdymo sprendimai yra bendro sprendimų rinkinio dalis. Valdymo sprendimai gali būti klasifikuojami taip: Iš priimamų sprendimų naujausiais sprendimais laikomi korporaciniai, euristiniai ir virtualūs sprendimai. Korporacinis valdymo sprendimo rengimo ir realizavimo pobūdis susijęs su korporacijos nuostatomis, taisyklėmis, morale ir įstaigos vertybėmis. Euristiniai informacijos apdorojimo metodai pagrįsti intuicija, apibendrinimais, vaizdiniais, patirtimi, reiškinių gretinimu. Tai reikšmingas metodas, nes ekonominė, valdymo ir socialinių mokslų informacija ne visada grindžiama aiškia logika ir ne visada tiksliai atspindi realius procesus. Tokią informaciją apdoroti ir įvertinti dažnai padeda pokalbiai, svarstymai, smegenų šturmo metodas (kai įjungiama ne tik sąmonė, bet ir pasąmonė). Virtualus valdymo sprendimų fiksavimo būdas siejamas su elektroninio pašto ir elektroninio parašo diegimu. Suteikus elektroniniu būdu pasirašytiems dokumentams juridinę galią, pagreitėtų ir atpigtų dokumentų originalų persiuntinėjimas korespondentams. Tikslinga plačiau panagrinėti priimamus sprendimus pagal veiklos kryptis. Prognozavimo sprendimai pagrįsti specialiais tyrimais, pagal kuriuos formuojamos įmonės veiklos srities ar kurio nors valdymo proceso vystymo tendencijos. Iš prognozių rinkinio išrenkamos tinkamiausios prognozės, pagal kurias sudaromas detalus numatytos veiklos ar proceso vystymo planas. Taip atsiranda veiklos planavimo sprendimai. Priimtam planui įgyvendinti yra numatomos konkrečios priemonės arba vadinamieji organizaciniai ssprendimai. Vadovaujantis šiais sprendimais iš naujo formuojama arba tobulinama organizacijos valdymo struktūra, numatomos administracinės priemonės, skirtos užduočių įgyvendinimo organizavimui. Kad užduotys būtų efektyviai įgyvendinamos, imamasi priemonių, kurios padėtų aktyvinti įmonės darbuotojų veiklą. Pasitelkiami darbuotojų skatinimo ir mobilizavimo (sutelktumo) metodai. Tai vadinamieji aktyvinimo sprendimai. Jei atsiranda plane nenumatytų, trukdančių siekti tikslo veiksnių, priimami veiklos koordinavimo sprendimai. Kontroliavimo sprendimais siekiam tikslo laiku įvykdyti planus, iškeltus įmonės veiklos tobulinimo uždavinius. Informavimo sprendimai suteikia galimybę gauti informaciją sprendimų iniciatoriams ir vykdytojams apie užduočių vykdymo eigą ir galutinius įvykdymo rezultatus. Sprendimų priėmimo ir realizavimo ypatumų procesui didelės įtakos turi įmonės socialinė-psichologinė ir technologinė aplinka. Šios aplinkos įtaką jaučia ne tik įmonių vadovai, bet ir specialistai, kuriems reikia priimti sprendimus. Sprendimų priėmimo ir realizavimo procesui didelės reikšmės turi ir vadovo bei darbuotojų asmeninės savybės. Priimami sprendimai turi atitikti realią aplinką, kitaip jie bus atmetami arba jų vykdymas bus neefektyvus. Su šiais reiškiniais susiję tokie rengiamų ir priimamų sprendimų apibūdinimai kaip: tolygūs, impulsyvūs, inertiški, rizikingi, apdairūs sprendimai. Rengiant harmoningus (tolygius) sprendimus atsižvelgiama į suinteresuotų šalių interesų balansą. Šie sprendimai kad ir nebus patys efektyviausi, bet jie be pasipriešinimo vykdomi ir paprastai duoda teigiamų rezultatų. Tokius sprendimus linkę priimti vadybininkai, kurie kritiškai vertina savo veiksmus, įsigilina į keliamas

hipotezes ir jas tikrina. Tokie vadybininkai sprendimą priima tik tada, kai būna išanalizavę situaciją ir numatę būsimo sprendimo pasekmes. Impulsyvūs sprendimai priimami, kai vadovui staiga kyla kokia nors idėja (nušvinta protas). Tai dažnai susiję su netradicine situacija, vadovo ar pavaldinių nervine įtampa, tačiau tai būna ir dėl ilgai brandintos slaptos minties. Tokius sprendimus priima vadovai, turintys daug idėjų, bet nespėjantys jų kaip reikiant patikrinti, patikslinti ir įvertinti. Kad impulsyvūs sprendimai būtų vykdomi, reikia turinčio autoritetą, profesionalaus ir charizmatinio vadovo. Inertiškais ssprendimais vadinami tokie, kurie priimami pavėluotai sureagavus į kokį nors pasipiktinimą keliantį procesą. Tokie sprendimai susiję su vadovo asmeninėmis savybėmis, pirmiausia pasitikėjimu savimi taip pat su įmonės atsparumu pasipiktinimą keliančiam procesui. Iš esmės tokių sprendimai visada būna atsargus išeities iš padėties ieškojimas ir čia visada į pirmą vietą iškyla situacijos aiškinimasis ir faktų tikslinimas. Rizikingi sprendimai pagrįsti galima sėkme patiriant minimalias išlaidas. Čia vyrauja principas „laimėsi arba sudegsi“. Tokie sprendimai nėra pagrįsti, vadovas turi tik dvi išeitis: sumanymo nerealizuoti (sprendimo nnepriimti) arba surizikuoti – o gal pasiseks. Apdairūs sprendimai priimami, kai praeityje įmonė buvo patyrusi nuostolių dėl neapgalvoto ar neefektyvaus sprendimo. Tokio sprendimo motyvas gali būti ir tada kai reikia apsispręsti dėl ypatingai svarbaus reikalo. Priimant tokius sprendimus būdingas kruopštus vvisų variantų apsvarstymas bei situacijos įvertinimas. Galima sakyti, kad sprendimai visada susiję su trim pagrindiniais dalykais – tikrumu, rizika ir netikrumu Biurokratijos vieta ir vaidmuo įgyvendinant administracinius sprendimus.Ssprendimų įgyvendinimas. Tai sudėtingai realizuojamas procesas. Įgyvendinant sprendimus tenka sujungti darbuotojų pastangas, technines priemones, materialinius išteklius, ir dažnai net sunku atskirti valdymo sprendimų priėmimo fazę nuo sprendimų įgyvendinimo fazės. Priimtus sprendimus įgyvendina įvairios administracinės institucijos ir jų sistemos. Administravimo personalo sistema vadinama biurokratija. Klasikinėje vadyboje sprendimų priėmimas ir jų įgyvendinimo administravimas išskiriamos kaip skirtingos veiklos sferos – viešoji politika ir viešasis administravimas. Šis skirstymas patvirtina klasikinius valdžių pasidalijimo principus į įstatymų leidžiamąją ir įstatymų vykdomąją valdžią. Priėmus politinius sprendimus reikia detalaus šių sprendimų vykdymo ir čia pasitelkiamas administravimas, t.y. biurokratų veikla, kurie turi rrealizuoti sprendimuose iškeltas idėjas ir nuostatas. Sprendimus priimančios institucijos mažiau supranta visuomenės grupių, piliečių interesus, jų tarpusavio santykius negu administracinės institucijos. Administracinės institucijos paprastai priima papildomus sprendimus (vadinamuosius poįstatyminius aktus): tai sprendimų įgyvendinimo tvarkos taisyklės, normos ar standartai. Tokiu būdu administracinis procesas tampa sprendimų priėmimo tąsa (kaip minėjome sunku atskirti valdymo sprendimų priėmimo fazę nuo sprendimų įgyvendinimo fazės). Nors administravimo institucijos yra svarbiausios įgyvendinant valdymo sprendimus, yra daug ir kitų struktūrų , kurių vaidmuo irgi reikšmingas. Pirmiausia, tai teismai – ttrečioji valdžios atšaka, įvairios visuomeninės organizacijos, žiniasklaida ir kt., galinčios tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant sprendimus arba veikti, darydamos įtaką administravimo institucijoms. Gilinantis į biurokratijos esmę, reikėtų pradėti nuo vokiečių sociologo Weberio (1864-1920) teiginių. Jis teigė, kad biurokratija – tai visų pirma racionali organizacija. Racionalių valdžios struktūrų, siekiančių tvarkos nenaudojant prievartos, pageidauja ir visuomenė. Weberis išskiria tris teisinio valdymo sistemas: Charizmatinis valdymas, kuris remiasi atsidavimu ir ištikimybe ir iškelia vienos asmenybės poveikį, jos heroizmą ir ypatingą charakterį bei misiją. Tradicinis valdymas, kuris remiasi įtvirtintomis tradicijomis ir tikėjimu esama valdžia. Racionalus valdymas, kuris remiasi tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtomis įstatyminėmis normomis bei valdžios teisėmis ir teisėtumu. racionalusis valdymas, remiasi paklusnumo įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo ir problemas sprendžia įvairios administravimo institucijos ir jų darbuotojai. Dėl to galima teigti, kad biurokratija yra viena svarbiausių ir aiškiausių racionalaus valdymo formų. Valdymo teorijoje dažnai išskiriami šie biurokratinio administravimo sistemos bruožai: hierarchija, kai kiekvienas tarnautojas turi aiškiai apibrėžtas kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams; tęstinumas, kai administracinėse struktūrose dirba pastovūs darbuotojai, nepaliaujamai siekiantys karjeros pokyčių; objektyvumas, kai visa administravimo institucijų veikla vyksta vadovaujantis tam tikromis fiksuotomis taisyklėmis, be privilegijų, ilgų diskusijų ar ginčų; ekspertizė, kai darbuotojai atrenkami pagal tam tikrus reikalavimus iir ruošiami dirbti, t.y., atlikti tam tikras funkcijas, o jų veikla vertinama pagal sugebėjimus, žinias ir įgūdžius. Biurokratinio organizavimo sistema patraukli todėl, kad suteikia galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio, siekiančių tam tikrų tikslų, veiklą. Neginčijama, kad šiuo valdymo būdu taip pat galima pasiekti efektyvių darbo rezultatų. Iki šiol nėra visuotinai priimto biurokratijos sampratos apibrėžimo. Antra, biurokratija suprantama kaip elgesio būdas. Tai susiję su elgesiu, kuris grindžiamas bendrų taisyklių taikymu. Kai sakoma, kad koks nors dalykas – ar tai būtų darbo metodas ar piliečio nusiskundimo aiškinimas – sprendžiamas biurokratiškai, turima galvoje, kad jis sprendžiamas pagal atitinkamą formą, nustatytas taisykles. Biurokratinis požiūris gina nuomonę, kad teisingumo galima pasiekti taikant ne asmeniškas nuostatas, bet bendras, nustatytas taisykles. Tokios taisyklės priimamos valstybės mastu, o po to ir atskirų institucijų mastu. Trečia, biurokratija siejama su socialine grupe. Biurokratais vadinami tie žmonės, kurie dirba visuomeninėse įstaigose. Lietuvoje tokius žmones priimta vadinti valstybės tarnautojais. Kalbant apie biurokratiją, dažnai kyla darbo efektyvumo ir neefektyvumo klausimas.. Iki septintojo dešimtmečio buvo paplitusi Weberio nuostata, siejanti biurokratiją su darbo efektyvumu. Šiuo metu biurokratija dažniau siejama su nepakankamu efektyvumu. Biurokratinio darbo neefektyvumą skatina, daugybė nustatytų taisyklių ir procedūrų. Tai slopina darbuotojų iniciatyvą. Biurokratinis personalas susijęs su racionalaus valdymo sistema ir turi daug bbruožų, išskiriančių jį iš tradicinės ir charizmatinės sistemos administracinio personalo. Biurokratinio personalo bruožus galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmiausia, biurokratinio tarnautojo (valstybės tarnautojo) įdarbinimo ir karjeros bruožai. Valstybės tarnautojas paskiriamas dirbti teisinės sutarties pagrindu, gauna fiksuotą atlyginimą , turi savo pareigas kaip vienintelį ir pagrindinį darbą, turi karjeros perspektyvą organizacijos viduje. Antra, biurokratinė sistema yra ta sritis, kurioje apibrėžiami tarnautojų elgesio bruožai. Biurokratinis tarnautojas turi būti nuolankus ir sukalbamas, kartu bet kokiomis aplinkybėmis išlaikyti šaltakraujiškumą. Trečia, biurokratinis personalas dirba įstaigose su aiškiai nustatyta struktūra, paskirstytomis funkcijomis, aiškiais hierarchiniais santykiais. Biurokratinės įstaigos tarnautojas susiduria su trejopa atsakomybe: politine, profesine ir asmenine. Valstybės tarnautojo veiksmai turi derintis su politinės valdžios numatytais tikslais, jis turi vadovautis profesiniais reikalavimais, o asmeninius įsitikinimus ir vertybes turi derinti su visuomeninėmis vertybėmis. Lietuvoje valstybės tarnybos principus nusako du pagrindiniai teisės aktai: Viešojo administravimo įstatymas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Šiuose įstatymuose suformuluoti pagrindiniai principai, kurių turi laikyti valstybės tarnautojas. Galima paminėti tokius pagrindinius principus kaip įstatymo viršenybė (priimami administraciniai aktai visada turi būti pagrįsti įstatymais), nepiktnaudžiavimas valdžia (tarnautojams draudžiama veikti, viršijant turimus įgaliojimus arba savo veikla siekti asmeninių tikslų), lygiateisiškumas (kiekvienas šalies pilietis turi teisę pretenduoti tapti valstybės tarnautoju), politinis neutralumas (privalu nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisant asmeninių politinių

pažiūrų), skaidrumas (valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša, atvira įvertinti, , pripažinta oficiali galimybė susipažinti su jo rengtais dokumentais, išskyrus valstybės ar tarnybos paslaptis), karjeros principas (priėmimas į darbą ir aukštesnių pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviu jų profesinio pasirengimo, įgūdžių bei privalumų įvertinimu). Lietuvoje per ryškus neigiamas biurokratijos atspalvis. Negatyvų biurokratijos įvaizdį dažnai formuoja žiniasklaida. Tam įtakos turi ir formalizuoti biurokratijos ir piliečių, interesų grupių santykiai, pasireiškiantys biurokratiniu susirašinėjimu. Tačiau formalizuotus santykius lemia objektyvios sąlygos: įstatymų nuostatų, kur ssistemingai kontroliuojamas finansų valdymas, laikymasis ir kt