Idealus vadovas

IDEALUS VADOVAS

Kai pradėjau rašyti šia tema, galvoje iškilo vienas vienintelis klausymas, „kas yra tobulas vadovas? Knygose yra pateikta daugybė formuluočių, koks turi būti vadovas, bet aš nutariau tiesos ieškoti ne ten. Paskelbiau internete forumą ir nutariau pažiūrėti, ką galvoja Lietuvos piliečiai. Kaip tikėjausi nuomonės buvo labai skirtingos, vieni rašė , kad svarbiausia yra charizma, kiti galvoja, kad vadovas yra geras tas kuris suburia aplink už save protingesnius žmones. Bet dauguma teigė juk idealus vadovas tai žmogus, kuris gerai išmano savo vveiklą , sugeba iškelti tikslus ir suburi komandą šių tikslų siekimui,sugebantis išklausyti ir mokantis kabėti padrąsinamai,negailintis pagyrimo, bet ir nebijantis kritikuot ar būtį kritikuojamu, tai žmogų, kuris žengia koja kojon su besikeičiančiu pasauliu, besilavinantis pats ir sudarantis sąlygas lavintis kitiems. Iš visos masės minčių išsirinkau trys tobulo vadovo bruožus, kurie mano manymu yra labai svarbus mokyklos valdyme: sugebėjimas iškelti tikslus ir suburti komandą jų siekimui, savęs ir kitų lavinimas, gebėjimas pagirti ir kritikuoti.

1..Sugebėjimas iškelti tikslus ir suburti komandą jų siekimui

Šį sskyrių norėtųsi pradėti Bruno Bettelheimo žodžiais. „ Jei mes tikimės gyventi ne tik nuo vieno momento iki kito, o tikrai suvokdami savo egzistavimą, tai mūsų didžiausias ir sunkiausiai pasiekiamas poreikis- rasti gyvenimo prasmę.“

Tobulas mokyklos vadovas turi remtis žmogaus siekimu aatrasti prasmę, turi sujungti, galbūt skirtingus mokytojų tikslus į vieną bendrą tikslą.. Pagal Philip‘ą Selznick‘ą „ Kūrybingo vadovo menas – tai menas sukurti organizaciją, taip pertvarkyti žmones ir technines medžiagas, kad būtų sukurtas organizmas, įkūnijantis naujas ir tvirtas vertybes.“ Tik užsibraižę bendrą tikslą žmonės gali efektyviai dirbti. Mokyklos vadovas turi priversti mokytojus veiki palankia kryptimi, jeigu jam pavyks tai padaryti žmonės patikės tuo ką daro, o tai teigiamai atsilieps darbo rezultatui. Jis- yra tas žmogus kuris kuria personalo darbo prasmę.

2. Savęs ir kitų lavinimas.

Pagrindinis vaidmuo rengiant žmogų gyvenimui žinių ir informacijos visuomenėje tenka švietimui. Sparčiai kintantis mūsų pasaulis skatina nuolat tobulinti mokymo įstaigų struktūrą. Sunkiausias kaitos aspektas – išlaikyti tempą. Jei mokykla nori išlikti ir tobulėti, jos mokymosi tempas turi bbūti toks pat arba net didesnis kaip išorinės aplinkos pokyčių tempas. Mokyklos tampa besimokančiomis organizacijomis. Mokytojai turi pajėgti mokytis visą laiką, nes žinios, kurių reikia jų darbui, kinta kartu su naujais reikalavimais bei mokslo ir technologijų pažanga.Taigi mokyklos vadovui aktualu, kad mokytojai tobulintųsi – tokiu būdu plėtojama ir tobulinama mokykla, dedamos visos pastangos, kad mokykla išliktų ir efektyviai dirbtų konkurencijos sąlygomis.

Mokyklos vadovui reikia – mokėti plėtoti žmonių išteklius.

Kadangi mokytojo profesinis augimas yra esminė mokyklos tobulėjimo sąlyga, pati mokykla ir jjos vadovas turi užtikrinti tokią aplinką, kuri skatintų suaugusiuosius nuolat mokytis ir kurioje sutaptų jų mokymosi poreikiai. Mokykla, kaip unikalios kultūros darbo vieta, gali sudaryti puikias sąlygas remti ir lengvinti suaugusiųjų mokymąsi.

Pasak D. Hopkinso, M. Ainscowo, M. Westo, (1998), profesinius personalo augimo reikalavimus aiškiau nusako ir vykdo tos mokyklos, kuriose vadovai efektyviau planuoja plėtros procesą. Formuojant personalo ugdymo politiką, būtina vadovautis suaugusiųjų mokymosi principais ir sudaryti sąlygas mokytojams tenkinti savo mokymosi poreikius, o kartu ir siekti mokyklos plėtros tikslų. Tokia politika turėtų užtikrinti pakankamai laiko diskusijoms, apmąstymams, vienas kito veiklos stebėjimui, ugdymo turinio formavimui, konsultavimo ir kuravimo veiklai, tradiciniams seminarams.

L. Stollis ir L. Finkas (1998) nurodo, jog formuojant mokyklos kultūrą labai svarbus direktoriaus vaidmuo. Kultūra turi didelę įtaką mokytojų tobulėjimui – jų veiksmus ir mintis iš esmės veikia pažiūros, nuostatos ir vertybės, kurios savo ruožtu formuoja normas, o pastarosios padeda mokytojams suprasti ir apibrėžti, ką reiškia dirbti efektyviai. L. Stollas, ir D. Finkas (1998) teigia, kad jei vadovas nori, kad mokytojai mokytųsi, privalo pats mokytis. Vadovo vaidmuo skatinant ir stiprinant kolegialumo bei augimo kultūrą yra lemiamas.

1. Pagyrimai ir kritika .

Vienas valdymo teorijos pradininkų H.Emersonas rašo: “Kuo skiriasi gyva nuo negyvo? Visa, kas reaguoja į skatinimą, yra ggyva. Visa kas gyva, nori būti skatinama”.

Mokyklos vadovas neturi pamiršti, kad visas kolektyvas- tai gyvi žmonės ir jiems yra malonu išgirsti gera žodį, kad tas geras žodis skatina juos atkakliau siekti bendro tikslo. Negalima vertinti žmones tik negatyviai, akcentuot tik tai, kas buvo padaryta blogai. Daugelis specialistų pažymi, kad negatyvus vertinimas įgalina pasiekti tik trumpalaikių rezultatų. “Bausmėmis galima šiaip taip palaikyti nustatytą tvarką, bet jokiu būdu neįmanoma jos tobulinti“ Negalima pamiršti, kad negatyvus vertinimas daro teigiamą įtaką tik tuo atveju, kai tai atliekama visiškai pagrįstai, taktiškai, atsižvelgiant į situaciją ir mokytojo individualias savybes. Vertinimas turi būti adekvatus mokytojo veiklai ir elgesiui, o jei galima ir jo lūkesčiams. Pervertinimas arba nepakankamas įvertinimas visuomet neigiamai veikia žmogų.

Mokyklose susiformavo tradicija pažymėti ir pagirti darbuotoją ne už konkretų darbą ar konkrečią iniciatyvą, o apskritai už gerą darbą ketvirčio pabaigoje, švenčių išvakarėse ar išeinant į pensiją. Tai geros ir gražios tradicijos, jas reikia puoselėti ir tobulinti. Tačiau, be proginio skatinimo, skatinimo už darbą apskritai, reikėtų nepamiršti skatinti už konkretų darbą, iniciatyvą. Skatinant apskritai už darbą, neišvengiama atsitiktinumo ir neobjektyvumo, kadangi kuo ilgiau nepaskatinama, tuo sunkiau tai prisiminti, pateisinti.

Skatinimas “sulaukus progos” mažai susijęs su mokytojo kasdieniu darbu, kurį reikia labiausiai tobulinti ir skatinti. Būtina stengtis, kad iir aplaidumas, ir nuopelnai, ir blogas, ir geras darbas būtų atitinkamai įvertinti. Jeigu mokyklos vadovas nesiims jokių priemonių, gali vienu atveju pasirodyti kaip neryžtingas, kitu – neprincipingas.Tačiau teisingai nubaudęs darbuotoją ir nepažymėjęs jo nuopelnų, jis išryškins negatyvų nusistatymą mokytojo atžvilgiu ir gali būti suprastas kaip neobjektyvus. Jeigu, nematydamas aplaidumo, vadovas pagirs mokytoją, kiti gali suprasti, jog anas globoja jį ir yra taip pat neobjektyvus. Todėl tik teisinga nuobauda ir pelnytas pagyrimas objektyviai išspręs šią situaciją. Vien pozityvus darbuotojų vertinimas negali būti universali priemonė įvertinti pavaldinių darbui. Pasak Skinner‘io“nuolatinis pastiprinimas praranda poveikį, nes pasidaro laukiamas. Todėl nenumanomi ir nereguliarus paskatinimai veikia geriau.“ Dažnai giriamas darbuotojas tampa nekantrus pastaboms ir nurodymams. Formuojasi žmogus manantis, kad jis neklaidingas ir nusipelnęs tik lengvatų ir visokių teisių kolektyve. O kartais būna ir taip, kad žmogus, kartą patekęs į pirmaujančių gretas, giriamas ir garbinamas iš inercijos, iš įpročio, netgi ir tuo atveju, kai to nevertas.

Geras mokyklos vadovas neturi bijoti kritikos, jis turi skatinti mokytojus atvirai išreikšti savo nepasitenkinimą ir norą kažką pakeisti ir pats taip turi elgtis. Bet negalima laikyti kritiką grubių ir nedalykinių ginčų, skundo kurio nors bendradarbio ar vadovo adresu, jeigu su jo turiniu ir argumentais nesusipažinęs adresatas ar nuo jo tai slepiama.

Kritika – tai pirmiausia kritikuojančio ir kritikuojamojo kontaktas, jeigu ne tiesioginis, tai nors neakivaizdus. „Kritika – tai toks elgesys, kurio metu žmogus analizuoja kito žmogaus ar grupės veiksmą, elgesį ar mintis, vertina akcentuodamas trūkumus, negatyvius momentus ir nurodo būdus ir priemones jiems pašalinti.“ Mokėti kritikuoti – vadinasi, nesakyti kritinių pastabų, negatyvių replikų einant pro šalį, prabėgtomis. Tinkamiausia kritikos forma – pokalbiai. Mokyklos vadovas turi stengtis, kad pasikalbėjimo metu mokytojas prisipažintų sunkumus darbe ir pagalvotų, kaip juos įveikti ir ištaisyti klaidas. PPasikalbėjimo metu išklausomas ir pasiaiškinimas. Pasiaiškinti ir ginti save turi teisę kiekvienas.

Tobulumas yra reliatyvus dalykas, tai kas vienam atrodo tobula, kitam- tuščia vieta, bet manau, kad tobulas tas mokyklos vadovas, kuris siekia tokiu būti, kuris stengiasi iškelti bendrus tikslus, kuris bent kažkiek sudaro sąlygas mokytojams lavintis ir lavinasi pats ir nebijo atvirai į akys pasakytos tiesos.

Naudota literatūra:

1. R.Razauskas “365 vadovo dienos”, V., Mintis 1994.

2. T.Pitersas, Votermenas „ Menedžerio knyga“

3. Stoll L., Fink D. Keičiame mokyklą. Vilnius: Margi raštai, 1998.

Internetas: wwww. Manager.lt