Vanduo ir zmogus

Savarankiškas darbas

Šiauliai, 2004

Įvadas

Kas kiemelis – giesmė,

Kas takelis – versmė.

Žiūri tyras vanduo,

Krištolinis vanduo.

Ilgesys – ta giesmė

Sopulys – ta versmė.

P. Širvys

Sena kaip pasaulis, bet tikra tiesa – be vandens mūsų planetoje nebūtų gyvybės. Be maisto žmogus gali išgyventi iki dviejų mėnesių, be vandens – vos kelias paras. Vanduo sudaro apie du trečdalius visų gyvosios gamtos organizmų, o žmogaus kūno masės – 70. Nuo vandens priklauso organizmo vystymasis, augimas, fiziologiniai procesai. Suaugusiam žmogui per parą reikia 35 – 45 g vandens.

Viduramžiais žmonės ieškojo ggyvybės vandens, dabar vis dažniau – švaraus vandens. Didelio skirtumo čia nėra, nes švarus vanduo ir reiškia gyvybę.

Požeminis vanduo – vienintelis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje. Jo kokybę lemia daugybė gamtinių ir antropogeninių veiksnių. Jų poveikis labai skirtingas laike ir erdvėje – vieni veiksniai svarbesni sekliems gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems vandens baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens tiekimo sistemose. Gruntinis vanduo Lietuvoje sutinkamas holoceno ir pleistoceno nuogulose. Priklausomai nuo to, kurie iš anksčiau minėtų faktorių vyravo fformuojantis gruntinio vandens balansui, vandens kokybė minėtose nuogulose labai įvairi. Ji labai nepastovi ir dėl paties gruntinio vandens išteklių formavimosi mechanizmo ypatybių: greito drėgmės ir teršalų skverbimosi iš pavasarinių balų per aeracijos zoną be jokio išsivalymo ir lėtos neprisotintos filtracijos ppro jos uolienas iki gruntinio vandens lygio, kurios metu infiltratas gerokai išsivalo nuo teršiančių medžiagų.

Gruntinio vandens kokybę natūraliomis sąlygomis lemia fiziniai geografiniai, klimatiniai, orografiniai, hidrologiniai, biologiniai, taip pat geologiniai bei hidrogeologiniai faktoriai. Pastaruoju metu vis didesnę įtaką gruntinio vandens kokybei daro antropogeninis faktorius – išsklaidytoji ir vietinė tarša. Yra du pagrindiniai išsklaidytosios taršos šaltiniai Lietuvoje – tai užteršta atmosfera ir žemės ūkis. Lokalinės taršos šaltinių Respublikoje yra daug ir įvairių. Didelius plotus užima dirbama žemė, kultūrinės bei paprastos pievos ir ganyklos. Žmogus ūkininkaudamas stipriai veikia aplinką, tuo pačiu ir požeminį vandenį. Šio poveikio įtaka – dvejopa. Visu pirma, savo reikmėms žmogus naudoja požeminį vandenį ir taip sekina jo resursus. Antra, ūkinė veikla skleidžia taršą. Nors požeminis vanduo yra apsaugotas nuo iišorinio poveikio, tačiau žmonių veikla, dažniausiai neigiama, palieka savo pėdsakus visose geosferose. Dėl to keičiasi požeminio vandens cheminė sudėtis, o tuo pačiu ir jo kokybė. Jautriausiai į tai reaguoja arčiausiai žemės paviršiaus: lygumose – 0,5-3 m, aukštumose – 15-20 m gylyje, esantis gruntinis vanduo.

Miškuose antropogeninė tarša mažiausia. Jeigu žmogaus ūkinę veiklą sutvarkytumėme taip, kad įvairios atliekos nepatektų į orą, dirvą ir paviršinius vandenis, tai joks pavojus negrėstų požeminiam vandeniui. Tačiau kaip tik to žmonija padaryti negali: trūksta apsaugos priemonių, oo ir tos, kurios yra, kai kurioms valstybėms, ūkiams, asmenims yra per brangios. Taigi antropogenizacijos procesas planetoje labai įvairus ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tiek visame pasaulyje.

Vandens tarša

Trims ketvirtadaliams žmonijos aprūpinimas vandeniu bei jo kokybė tebėra aktuali problema. Vartojamojo vandens resursų išsaugojimas ir jo kokybės pagerinimas kelia didelį susirūpinimą.

Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todėl jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytos pramonės rajonuose, yra nepaprastai svarbi.

Vandens užterštumas vertinamas pagal:

gamtinius parametrus:

• fizikinius: temperatūra, spalva, suspenduotos dalelės ir kt.;

• mikrobiologinius: mikroorganizmai, bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.;

• cheminius: neorganiniai teršalai (druskos, sunkieji metalai), organiniai teršalai (pesticidai, angliavandeniai ir kt.);

teršalų kilmę:

• urbanistiniai: buitiniai nutekamieji vandenys, liūčių sukeltos nuoplovos, buitinių atliekų sąvartynai ir t.t.;

• pramoniniai: kietos ir skystos technologinės atliekos (cukraus, popieriaus gamyba ir kt.), produkcijos sandėliavimas (anglaivandeniliai, pramoninės atliekos), naudingųjų iškasenų gavyba (karjerai, šachtos);

• teršalai, susidarantys dėl intensyvių žemės ūkio kultūrų auginimo technologijų (trąšos, augalų apsaugos priemonės), organinių trąšų barstymas, žemės ūkio produktų perdirbimas (skerdyklos ir kt.);

teršalų pasiskirstymą laike:

• nuolatiniai: netinkamai sandėliuojamų ar palaidotų atliekų išplovimas ir teršalų skverbimasis į vandeningus grunto sluoksnius;

• atsitiktiniai: kanalizacijos tinklų avarijos, avariniai cisternų išsiliejimai ir kt.;

• sezoniniai: augalų apsaugos priemonės jų naudojimo laikotarpiu, medžiagos, apsaugančios aautostradas nuo apledėjimo ir t.t.;

teršalų pasiskirstymą erdvėje:

• difuzinis: naudojant žemės ūkio chemines priemones;

• lokalizuotas: pramoninėse aikštelėse, sandėliuose, urbanistinės atliekos;

• linijinis: palei autostradas, geležinkelius, upes ir kt.

Užterštas gruntinis vanduo, besiskverbdamas gilyn, gali užteršti ir giliau esančių spūdinių horizontų vandenį, kuris plačiausiai naudojamas vandens tiekimui. Prastėjant vandens kokybei, jo naudojimo ir apsaugos problema tampa labai aktuali. Štai ir „sopulys – ta versmė“. Todėl požeminio vandens būklę reikia nuolatos stebėti.

Režimas

Gruntinis vanduo slūgso arčiausiai žemės paviršiaus ir todėl jo lygio režimas labiausiai priklauso nuo meteorologinių faktorių režimo. Paprastai pavasarį, nutirpus sniegui, tirpsmo vandenys filtruojasi gilyn ir gruntinio vandens paviršius pakyla. Arčiausiai žemės paviršiaus dažniausiai vanduo slūgso balandžio mėn. Tuo tarpu vasarą, dėl suintensyvėjusio išgaravimo, vanduo nusenka ir rugsėjo-spalio mėnesiais stebime žemiausius vandens lygius, t. y. vanduo slūgso giliausiai. Sezoninių amplitudžių dydį apsprendžia meteorologinės sąlygos ir vandenį talpinančių uolienų litologija. Todėl molingose uolienose vandens lygio svyravimų amplitudės yra daug didesnės nei smėlingose. Mažiausios lygio svyravimų amplitudės kinta nuo 0,5 iki 1,0 m, o didžiausios – nuo 2 m (smėlyje) iki 6,5 m (priemolyje). Didžiausi lygio svyravimai stebimi, kai vanduo yra 2 – 4 m gylyje.

Pastaraisiais metais meteorologinės oro sąlygos pasižymi labai didele kaita tiek teritorijoje tiek metų bėgyje. Atitinkamai ir gruntinio vandens lygio paviršius visoje Lietuvos tteritorijoje svyruoja nevienodai. Svarbiausias 1999 m. šalies meteorologinių sąlygų bruožas – palyginti didelis ir netolygus kritulių kiekis žiemą bei šilta ir sausa vasara. Vidutinė oro temperatūra (7,0-8,7oC) 0,9-1,2oC viršijo 1998 m. vidutinę bei 1,3-1,7oC daugiametę temperatūras. Metinis kritulių kiekis (500-750 mm) svyravo apie daugiametę normą, tačiau metų bėgyje ir teritorijoje jie pasiskirstė labai nevienodai. Pavyzdžiui, sausio mėnesį kritulių iškrito nuo 56 iki 173% normos, o vasarį – net 1-3 normos. Tuo tarpu pavasarį, kai gruntinio vandens infiltracinės mitybos sąlygos yra palankiausios, kritulių Lietuvos teritorijoje iškrito gerokai mažiau daugiametės normos (vidutiniškai 28-59% normos). Palyginti švelni, gausi kritulių žiema, dažni atšilimai sudarė palankias sąlygas infiltracinei gruntinio vandens mitybai ir gruntinis vanduo 1999 m. pavasarį slūgsojo nuo 0,11 iki 0,74 m arčiau žemės paviršiaus nei 1998 m.

Oro sąlygos vasarą, kai rugpjūčio pradžioje daugelyje rajonų įsivyravo sausra, lėmė tuo metu ypač žemą gruntinio vandens lygį. Labiausiai gruntinis vanduo nuseko molingų nuogulų rajonuose: moreniniame priemolyje, priesmėlyje. Tuo tarpu smėliuose šis lygių skirtumas buvo kur kas mažesnis, o kai kur vidutinis metinis lygis buvo net aukštesnis nei 1998 m.

Šiaurinėje (Karajimiškis) ir centrinėje (Lančiūnava) Vidurio Lietuvos žemumos dalyse, kur gruntinis vanduo dažniausiai susikaupęs moreniniame priemolyje bei priesmėlyje ir yra mažesniame nei 2 m gylyje nuo

žemės paviršiaus, vidutinis 1999 m. lygis buvo iki 0,35 m giliau nei 1998 m. Toks pat lygio padėtis būdinga ir pajūrio rajonams, kur vanduo yra panašiame gylyje eoliniame (Juodkrantė) ir jūriniame smulkiame smėlyje (Kintai).

Esant vandeniui giliau 2 m (intervale 2-5 m), molingose nuogulose vidutinis 1999 m. vakariniame Žemaičių aukštumų ruože (Mikužiai) ir šiaurinėje šio ruožo dalyje – Kuršo aukštumoje (Rušupiai) slūgsojo beveik tame pačiame gylyje kaip ir 1998 m. arba vos arčiau žemės paviršiaus. Tuo tarpu centrinėje Vidurio Žemaičių aaukštumos dalyje (Vertininkai) gruntinis vanduo jau buvo keliais centimetrais giliau. Dar labiau vandens paviršius smuktelėjo Nemuno žemupio lygumoje prieledyninių ežerų suklotose limnoglacialinėse nuogulose (Išdagai, Pažėrai, Kudirkos Naumiestis), kur vidutinis lygis buvo beveik metru žemesnis. Tačiau didžiausias lygių skirtumas molingų nuogulų rajonuose nustatytas vietovėse, kur vanduo yra 5-10 m gylyje. Pavyzdžiui, Rytų Aukštaičių aukštumoje (Politiškės) vandens paviršius buvo net 1,23 m giliau nei 1998 m.

Smėlingų nuogulų rajonuose 1999 m. gruntinis vanduo slūgsojo giliau nei 1998 m. tik ten, kur jis yyra 2-5 m (Dusetos, Mickūnai) gylyje. Tačiau šis lygių skirtumas neviršijo 0,5 m buvo daug mažesnis nei molingose nuogulose. Slūgsant vandeniui ne taip giliai (iki 2 m) – Nemuno delta, upių ir ežerų terasos, aliuviniame (Pagėgiai), limnoglacialiniame (Dusetos) ir fliuvioglacialiniame ((Vilkmėdžiai) smulkiagrūdžiame smėlyje, jo paviršiaus padėtis išliko nepakitusi.

Tuo tarpu likusioje Lietuvos teritorijos dalyje, kur vanduo susikaupęs geresnių filtracinių savybių fliuvioglacialinėse nuogulose- stambiame smėlyje, žvirgžde ir gargžde 5-10 m gylyje (Varėna, Rykantai, Trinkuškės, Kaniūkai), vidutinis lygis buvo aukščiau (iki 0,12 m) nei 1998 m. Dar daugiau (iki 0,88 m) gruntinio vandens paviršius pakilo rajonuose, kur vanduo yra giliau kaip 10 m (Vaidotai, Vilnius).

Pagal daugiametę normą 1999 m. vandens lygis pasiskirstė netolygiai. Molingų nuogulų rajonuose, kur vandens slūgsojimo gylis neviršija 5 m, vidutinis lygis svyravo apie daugiametę normą (±10%). Vietovėse, kur vanduo yra giliau nei 5 m, šis lygis buvo iki 30% žemiau normos.

Smėlingose nuogulose išsiskyrė tie rajonai, kur vanduo yra intervale 2-5 m ir giliau nei 10 m. ČČia vidutinis lygis buvo iki 40% aukščiau daugiametės normos.

Visur kitur smėliuose vidutinis vandens lygis buvo 20%, o vietomis net 50% žemiau normos.

Palanki gruntinio vandens infiltracinei mitybai žiema lėmė, kad daugelyje rajonų aukščiausias gruntinio vandens lygis buvo nustatytas visu mėnesiu anksčiau nei įprasta (kovo – balandžio mėn.). Tačiau dėl žemos gruntinio vandens lygio padėties 1998 m. pabaigoje, kai vietomis vandens paviršius buvo net iki 40% žemiau daugiametės normos, vandens paviršius 1999 m. pavasarį, nors ir būdamas aukščiau nei 1998 mm., daugiametės normos atžvilgiu nepakilo labai aukštai. Maksimalus metų lygis dažniausiai svyravo apie daugiametę normą, kartais viršijo ją 10-30%.

Sausros padariniai labiausiai pasireiškė molingų nuogulų rajonuose, kur gruntinis vanduo susikaupęs negiliai (iki 2 m). Čia minimalus 1999 m. lygis atsidūrė net iki 30-50% žemiau daugiametės minimalaus lygio normos, t. y. vietomis vanduo buvo nuslūgęs giliausiai per visą stebėjimų laikotarpį. Šiuose rajonuose nustatyta pati didžiausa sezoninė vandens lygio paviršiaus svyravimų amplitudė (1,24-3,68 m), kuri dažnai net iki 50% viršijo daugiametę normą.

Smėlyje susikaupusį vandenį vasaros sausra daugiausiai paveikė tuose plotuose, kur jis yra 2-5 m gylyje. Čia minimalus lygis buvo net iki 30-50% žemiau daugiametės normos, o vandens lygio svyravimų amplitudė – pati didžiausia (iki 1,99 m).

Vandens paviršiui gilėjant, amplitudės mažėjo ir nepriklausomai nuo to, kokiose nuogulose vanduo yra susikaupęs, 8-9 m gylyje svyravo jau tik apie 0,5 m.

Baigiant gruntinio vandens lygio apžvalgą pažymėtina, kad pastarųjų kelerių metų meteorologinės sąlygos nebuvo palankios gruntinio vandens lygio režimui. Beveik visoje Lietuvos teritorijoje vidutinis lygis, neatsižvelgiant į tai, kokiose nuogulose vanduo susikaupęs, buvo žemesnis negu 1998 m., o daug kur net 40% žemiau daugiametės vidutinio lygio svyravimo amplitudės. Ypač gruntinis vanduo nuseko molingų nuogulų rajonuose vasarą, kur jis slūgsojo negiliai (iki 2 mm).

Kokybė

Vertinant požeminio vandens cheminę sudėtį pagal Lietuvos higienos normos reikalavimus geriamajam vandeniui, monitoringo postų vanduo yra patenkinamos, geros ir labai geros kokybės. Tačiau 30% mėginių, dažniausiai dėl per didelių amonio ir sulfatų jonų koncentracijos bei permanganato skaičiaus reikšmių, neatitiko šioms trims kokybės klasėms keliamų reikalavimų.

Didelė sulfatų jono koncentracija vandenyje sutampa su gipsingų uolienų paplitimu, o didesnis nei leidžiamas organinės medžiagos kiekis susijęs su pelkių ir jūrinių nuogulų gruntiniu vandeniu ir yra gamtinės kilmės.

Požeminio vandens kokybė pagal Lietuvos higienos normos reikalavimus

Analitės pavadinimas

Mėginių skaičius, N Leidžiama analitės vertė, atsižvelgiant į geriamojo vandens kokybės klasę

labai gera gera patenkinama neatitinka reikalavimų

Bendrai mėginiuose, N / % 30 / 15,5 71 / 36 36 / 18,5 58 / 30

Savitasis elektros laidis, µS cm-1 / N <1000 / 178 <2000 / 15 <2500 / 2 >2500 / 0

Permanganato skaičius, mgO2/l / N <2 / 78 <5 / 91 <6,5 / 9 >6,5 / 17

Chloridas, Cl- mg/l / N <25 / 109 <100 / 86 <250 / 0 >250 / 0

Sulfatas, SO42-mg/l / N <150 / 174 <250 / 4 <450 / 3 >450 / 14

Amonis, NH4+mg/l / N <0,5 / 95 <1 / 45 <2 / 30 >2 / 25

Toksinė analitė Leidžiama vertė

Nitritas, NO2-mg/l / N <0,1* / 186 <0,5 / 6 >0,1 / 3

Nitratas, NO3-mg/l / N <50 / 189 >50 / 5

Tuo tarpu didesnė arba artima higienos normai nitratų jonų koncentracija nustatyta Alantos, Mickūnų ir Mikužių ppostų gruntiniame vandenyje nuo 1996 m. yra kitokios kilmės. Šių postų, taip pat Lančiūnavos, Rykantų ir Šešupės, kur nitratų koncentracija vandenyje gerokai viršija foninę 5 mg/l reikšmę, aplinkoje yra plėtojama intensyvi žemdirbystė ir čia pasireiškia antropogeninės taršos įtaka. Ši įtaka pastebima ir Kudirkos Naumiestyje, kur leistiną reikšmę viršija nitratų koncentracija ir permanganato skaičiaus reikšmės. Didesnė nei leistina amonio jonų koncentracija būdinga gilesnių spūdinių horizontų, kurie pasižymi redukcine aplinka, vandeniui: Aukštakalnyje – paleogeno, Digraičiuose ir Mickūnuose – tarpmoreninių, Kurkliuose – tarpmoreninių ir Šventosios – Upninkų, Oreliuose – Tatulos ir Upninkų.

Gruntinio vandens cheminės sudėties formavimasis ir kaita priklauso nuo gamtinių vandens formavimosi sąlygų ir posto aplinkos. Vandens cheminės sudėties skirtumus labiausiai lemia nuogulų, kuriose yra susikaupęs gruntinis vanduo, litologija. Lietuvos teritorijoje yra skiriami trys hidrogeologinių rajonų tipai – smėlingų, molingų ir pelkių nuogulų.

Lyginant 1999 m. gautus iš skirtingų hidrogeologinių rajonų duomenis matyti, kad molingų nuogulų vanduo pasižymi didesne bendrąja mineralizacija, bendro kietumo rodikliu (kalcio ir magnio jonai), cheminiu deguonies sunaudojimu, chloridų bei natrio ir kalio jonų koncentracija nei smėlingų nuogulų vanduo. Pelkių nuogulų gruntinio vandens sudėtis artima smėlingų, tačiau čia didžiausios cheminio deguonies sunaudojimo reikšmės, didesnės ir sulfatų bei natrio ir kalio jonų koncentracijos. Azoto junginių koncentracijos skirtumai labiau priklauso nuo

postų aplinkos nei nuo nuogulų, kuriose susikaupęs vanduo, litologijos. Skirtingos aplinkos poveikį gruntinio vandens kokybei galima įvertinti tik smėlingų nuogulų rajonų postuose, nes beveik visų molingų nuogulų postai yra dirbamoje žemėje. Praktiškai visų pagrindinių cheminių rodiklių reikšmės didesnės ten, kur intensyvi žemdirbystė. Labiausiai skiriasi sulfatų ir natrio bei kalio jonų koncentracija. Sezoniniai, pavasario – rudens, hidrocheminės sudėties skirtumai 1999 m. nebuvo ryškūs.

Valstybinio monitoringo tinklo gruntinio vandens kokybė tiriama nuo 1962 m. Pateikiami metinių medianinių cheminių parametrų reikšmių kaitos grafikai. Ryškus bbendrosios mineralizacijos, bendro kietumo ir sulfatų koncentracijos padidėjimas nuo 1995 m. gali būti siejamas su nauja mėginių ėmimo metodika. Nuo 1995 m. visi mėginiai imami prieš tai tinkamai siurbliu išpumpavus gręžinį. Tačiau sulfatų ir chloridų koncentracijų didėjimo tendencija matoma jau nuo 1970 m. Tuo tarpu natrio ir kalio jonų koncentracijoms būdinga mažėjimo tendencija. Nitratų, amonio jonų koncentracijos ir permanganato skaičiaus reikšmės, nors labai kaičios ir aiškios, daugiametės tendencijos nėra. 1999 m. jos buvo artimos vidutinėms daugiametėms reikšmėms.

Kvartero spūdinių tarpmoreninių vandeningų hhorizontų vandens cheminė sudėtis mažiau kaiti. Visų cheminių parametrų, išskyrus amonio jonų, reikšmės čia yra mažesnės nei gruntinio vandens. Sezoniniai pavasario – rudens skirtumai 1999 m. nebuvo ryškūs. Lyginant šių metų medianines pagrindinių cheminių komponentų reikšmes su daugiametėmis, bendrosios mineralizacijos, bbendro kietumo rodiklio reikšmės ir chloridų koncentracija yra didžiausios per visą stebėjimų laikotarpį. Bendra šių komponentų didėjimo tendencija, kaip ir sulfatų, išlieka nuo 1994 m. Natrio, kalio ir amonio jonų koncentracijos artimos vidutinėms daugiametėms, tuo tarpu nitratų ir permanganato skaičiaus reikšmės mažesnės. Ar tokias pastarųjų metų kaitos tendencijas lėmė pakeista mėginių ėmimo metodika ar tai gamtinių-antropogeninių procesų įtaka vienareikšmiškai pasakyti sunku.

Pavieniuose gręžiniuose buvo stebėti prekvartero vandeningi horizontai ir kompleksai. Savita chemine sudėtimi pasižymi paleogeno vandeningo horizonto požeminis vanduo Aukštakalnio poste. Čia vanduo ultragėlas, bendroji mineralizacija mažesnė nei 200 mg/l, santykiškai didelė amonio ir natrio jonų bei sulfatų koncentracija. Kadangi Aukštakalnio postas yra regioninės mitybos zonoje, vandens cheminė sudėtis kinta sinchroniškai visoje stebimoje storymėje.

Apatinės kreidos horizonto vanduo Mikužių poste susikaupęs smėlingose –– molingose nuogulose su fosforito tarpsluoksniais. Jo cheminė sudėtis pasižymi didesne bendrąja mineralizacija nei aukščiau slūgsančių tarpmoreninių vandeningų horizontų, taip pat didesnės ir natrio, kalio, amonio jonų koncentracijos bei permanganato skaičiaus reikšmės. Tai charakteringa požeminio vandens iškrovos sričiai, kurioje yra šis postas. Vandens cheminė sudėtis nėra labai kaiti. Akivaizdi permanganato skaičiaus ir amonio jonų koncentracijos mažėjimo tendencija, tuo tarpu 1995 m. padidėjusi bendroji mineralizacija išlieka iki šiol.

Karstinio regiono požeminio vandens cheminės sudėties formavimosi sąlygas lemia arti žemės paviršiaus slūgsančios gipsingos vviršutinio devono Įstro–Tatulos nuogulos. Jų paplitimas lemia didesnę sulfatų ir kalcio jonų koncentraciją, kartu ir bendrosios mineralizacijos reikšmes ne tik jose susikaupusio, bet ir žemiau slūgsančio Kupiškio–Suosos vandeningo horizonto vandenyje.

Požeminio vandens monitoringo raida Lietuvoje

Lietuvoje vandens kokybės tyrimai atliekami vadovaujantis Aplinkos monitoringo įstatymu ir Vyriausybės pritarta valstybine aplinkos monitoringo programa, be to, atsižvelgiama į Europos Sąjungos direktyvas ir Helsinkio komisijos rekomendacijas.

Šiuo metu valstybinio monitoringo programą vykdo Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybinės analitinės kontrolės skyriai ir Jungtinis tyrimų centras.

Reguliarūs požeminio vandens stebėjimai Lietuvoje buvo pradėti 1947 m. Tuo metu jie buvo vadinami požeminio vandens režimo ir balanso tyrimais, ir tik daug vėliau gavo monitoringo pavadinimą.

Tarybiniais metais nebuvo praktiškai jokio įstatymo, reglamentuojančio aplinkos monitoringą. Požeminio vandens monitoringą finansavo Geologijos ministeriją, o vykdomas jis buvo pagal tos pačios ministerijos centrinio instituto, sutrumpintai VSEGINGEO, metodinius nurodymus. Todėl tuometinis monitoringas teisėtai galėjo būti vadinamas valstybiniu.

Per ilgesnę nei penkiasdešimties metų istoriją požeminio vandens režimo tyrimai Lietuvoje praėjo sudėtingą raidos kelią. Prasidėję Vilniuje nuo keliolikos šulinių stebėjimų, apie 1962 m. jie apėmė praktiškai visą šalies teritoriją. Sparčiai augo stebėjimų tinklas, kuriame buvo virš 800 stebėjimo gręžinių. Didelė jų dalis buvo sutelkta objektuose, kurie dabartiniu metu priskiriami ūkio subjektų kompetencijai. Tai vandenvietės, gyvulininkystės kompleksai, stambūs ppramoniniai objektai ir kt. Tokia didžiulė valstybinio monitoringo sistema išsilaikė iki pat šalies nepriklausomybės atstatymo.

LR Aplinkos apsaugos bei vėliau pasirodęs Aplinkos monitoringo įstatymai apibrėžė šalies aplinkos monitoringo struktūrą, nustatydami tris monitoringo lygmenis: valstybinį, savivaldybių ir ūkio subjektų. Pirmasis požeminio vandens valstybinio monitoringo projektas, kuriame atsižvelgiama į minėtų įstatymų nuostatas, penkerių metų laikotarpiui buvo parengtas 1995 m. Iš didžiulio ankstesnio monitoringo tinklo pagal specialų hidrogeologinių sąlygų ir ūkinės veiklos intensyvumo rajonavimą buvo atrinkti postai ir sudarytas naujas valstybinio monitoringo tinklas, kurio paskirtis – tiekti informacija apie ilgalaikius požeminio vandens būklės kitimus visos šalies ir atskirų jos regionų mastu.

Naujas valstybinio monitoringo projektas 2001-2005 m. periodui parengtas 2000 m. Šiame projekte valstybinio monitoringo tinklas ir monitoringo vykdymo metodika koreguojami, derinantis prie ES direktyvinių dokumentų nuostatų.

Šiuo metu valstybiniame požeminio vandens monitoringo tinkle yra 48 hidrogeologiniai postai, kuriuose atliekami požeminio vandens stebėjimai. Šis tinklas egzistuoja nuo 1963 m. 1995 m. jis modifikuotas, papildytas atsižvelgiant į teritorijos antropogeninės apkrovos intensyvumą, tačiau sumažintas stebėjimo gręžinių skaičius poste. Jei poste yra daugiau kaip vienas gręžinys, jie išdėstyti krūmais. Stebėjimo gręžinių skaičius krūme priklauso nuo stebimų vandeningų horizontų skaičiaus, o poste – nuo jo technogeninės apkrovos. Dauguma monitoringo postų yra nutolę nuo lokalios taršos šaltinių ir pparodo fonines (gamtines) požeminio vandens formavimosi sąlygas. Ši monitoringo tinklo struktūra ir tyrimų mastas leidžia pakankamai informatyviai stebėti pačias bendriausias požeminio vandens būklės kitimo tendencijas.

Vienas iš pagrindinių valstybinio požeminio vandens monitoringo principų yra jo tęstinumas, todėl monitoringo darbų kompleksas yra pastovus ir atliekamas metų metus. Kasmet, remiantis požeminio vandens monitoringo darbų programa, stebėjimo gręžiniuose matuojamas požeminio vandens lygis ir tiriama vandens cheminė sudėtis.

1999 m. stebėjimai buvo vykdomi visuose monitoringo postuose, tačiau požeminio vandens lygio matavimų apimtis šiek tiek išplėsta, padidintas skaičius gręžinių, kuriuose matuotas vandens lygis.

Požeminio vandens monitoringo stebėjimai vyko 211 stebėjimo gręžinių, įrengtų į septynis vandeningus horizontus.

Dabar esamas monitoringo postų išdėstymas pakankamai tiksliai apibūdina ne tik teritorijos geologines ir hidrogeologines sąlygas, bet ir aplinką, kurioje formuojasi požeminis vanduo.

Dėl skirtingų fizinių-geografinių ir geologinių-hidrogeologinių teritorijos sąlygų monitoringo postų skaičius apskrityse ir administraciniuose rajonuose skirtingas.

Visas monitoringo darbų kompleksas – vandens lygio ir cheminės sudėties stebėjimai 1999 m. buvo atliekami 28-iuose postuose. Matuotas 43 postų 197 stebėjimo gręžinių požeminio vandens lygis, o vandens cheminė sudėtis stebėta ir tirta 34 postų 94 stebėjimo gręžiniuose. Trylikoje hidrogeologinių postų buvo matuojamas tik vandens lygis, o septyniuose postuose 14 gręžinių imami tik vandens mėginiai.

Juodkrantės, Panevėžio, Marijampolės ir Varėnos postuose buvo

tęsiami požeminio vandens makro- ir mikrokomponentinės sudėties stebėjimai pagal GEMS/WATER Global Environmental Monitoring System) programą.

Mes retai susimąstome, kad Žemėje niekada nebus daugiau vandens negu jo turime dabar. Tas pats vanduo kadais telkšojo senovės Egipto drėkinimo kanaluose, liejosi iš ąsočių Romos patricijų pirtyse. Vanduo nuolat keliauja tarp Žemės ir atmosferos, bet jo kiekis nesikeičia. Keičiasi tik vandens kokybė – vanduo vis labiau užteršiamas. Tai vyksta atmosferoje dėl oro taršos, vandeniui susigeriant į užterštą dirvožemį, tekant upėmis ir upeliais į jūrą. Tobuliausi vvalymo įrenginiai negali vandens išvalyti taip, kad jis būtų toks kaip anksčiau, kad nebūtų pavojingas augalui, gyvūnui, žmogui. Švaraus vandens mažėja, todėl laikykimės principo: Sveikas vanduo – sveiki gyvuliai ir visas ūkis.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos požeminės hidrosferos monitoringai 1997 m

2. Gamtos apsauga.1988 m.

3. http://info.kmu.lt/sveikas/aplinka/h2o.htm.

4. Įvairi medžiaga iš globalinio Internet kompiuterinio tinklo.

5. Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai.

J. Burneikis.1990 m.