Viešasis administravimas Lietuvoje

.

TURINYS

ĮŽANGA 3

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA 4

LIETUVOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SISTEMA 5

KORUPCIJA LIETUVOJE 6

VALDININKŲ ATRANKA IR APMOKYMAS LIETUVOJE 8

VALSTYBĖS TARNYBOS REFORMA 10

IŠVADOS 12

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 13

ĮŽANGA

Lietuva, skirtingai nuo pažangių , nuoseklų vystymosi kelią turėjusių Vakarų valstybių, negali pasigirti giliomis viešojo administravimo tradicijomis. Per penkiasdešimt Sovietinio rėžimo metų viešojo administravimo kultūra buvo visiškai sunaikinta. Taigi, Lietuva atkūrusi nepriklausomybę, turėjo labai sparčiai vytis savo kaimynes. Lyg ir neturėjo būti labai sunku, kadangi mes turėjome puikias galimybes įvertinti kitų šalių patirtį ir nebekartoti jų padarytų klaidų. Tačiau taip neatsitiko. Įvertinus dabartinę situaciją, reikia pripažinti, kad LLietuvos valdžios institucijos ne ką labai skiriasi nuo hierarchinių, centralizuotų valdžios institucijų 1930 – 1940 metais. Tačiau tokios institucijos negali efektyviai funkcionuoti greitai besikeičiančioje, intensyvių žinių bei informacijos visuomenėje.

Todėl šiame savo darbe aš pamėginsiu apžvelgti viešojo administravimo sąvoką, Lietuvos viešojo administravimo problemas susijusias su korupcija, valstybės tarnybos reformas Lietuvoje ir žinoma valdininkų atranką bei apmokymą mūsų šalyje.

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA

Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji vveikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

Viešojo administravimo teorijų vystymuisi didelės įtakos turėjo biznio vadybos teoretikai. XIX a. pab., XX a. pr. tiek biznio, tiek valdžios institucijų valdymo problemas analizavo ttie patys mokslininkai, tokie kaip W.Wilson, W.F.willoughby, L.Gulick, F.goodnow ir kt. To meto mokslininkų nuomone, viešasis administravimas turi vadovautis biznio taisyklėmis nors ir yra tamprus ryšys tarp politikos ir administravimo. Tačiau dėl siekio gilintis į praktines problemas ir galimybės taikyti pagrindinius biznio vadybos principus šioje srityje, politika ir viešasis administravimas buvo atskiriami.

Daugiausiai įtakos viešojo administravimo teorijų vystymuisi turėjo Woodrow Wilson, Frederick Winslow Taylor ir Max Weber darbai.

Wilson teigė, jog administravimas turi ir gali būti atskirti nuo politikos. Po to, kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką turi įgyvendinti tie, kas gerai supranta „administravimo mokslą“ ir šį įgyvendinimą atliks efektyviausiais įmanomais būdais. Tai bus įmanoma, kadangi, kaip teigė Taylor, „tarp įvairių metodų ir kiekviename elemente, kiekvienoje profesijoje naudojamų įrankių vvisada yra vienas metodas ir vienas įrankis, kuris yra greitesnis ir geresnis už visus kitus“ galų gale, Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas Taylor mokslinės teorijos įgyvendinimui.

Remiantis šių mokslininkų darbais buvo suformuluota tradicinė viešojo administravimo paradigma.

Tradicinė viešojo administravimo paradigma numatė aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis dėl aadministravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginiu efektyvių priemonių koreguoti situaciją; jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė, tiesioginė atskaitomybė.

Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Politinės atskaitomybės ryšiai, sąsajos yra aiškūs. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.

LIETUVOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SISTEMA

Pagrindinės Lietuvos vykdomosios valdžios institucijos yra Prezidentas, vyriausybė ir viešoji administracija. Prezidentas yra sudedamoji vykdomosios valdžios dalis, bet jis yra ne vyriausybės, o valstybės vadovas. Be to, Prezidentas pirmiausia atsako už užsienio politiką.

LRV sudaro Ministras pirmininkas ir 13 ministrų. Be jų dar vyriausybėje veikia Ministro pirmininko aparatas ir Vyriausybės kanceliarija, kurie sudaro Vyriausybės centrą. Ministro pirmininko aparate dirba politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, kuriems vadovauja Vyriausybės kancleris, Vyriausybės kanceliarijoje – karjeros valstybės tarnautojai, kuriems vadovauja vyriausybės sekretorius.

Lietuvoje nuolat daugėja viešojo administravimo įstaigų. Šiuo metu Lietuvos viešėjai administracijai priklauso apie 250 įstaigų. 2001m. duomenimis, viešojo administravimo įstaigose iš viso dirbo 20 025 valstybės tarnautojai, tarp jų 810 politinio pasitikėjimo tarnautojų, tačiau biudžeto asignavimus ggauna ne tik viešojo administravimo įstaigos, bet ir kitokį teisinį statusą turinčios institucijos (akcinės bendrovės, viešosios įstaigos ar valstybės įmonės).

Lietuvos viešėjai administracijai būdinga dviejų lygių valdymo sistema. Centriniam valdymui priklauso Prezidento institucija, Ministro pirmininko aparatas bei ministerijos. Be to, vyriausybė ir ministerijos gali steigti įvairias neministerines centrinio valdymo įstaigas: departamentus, tarnybas, inspekcijas ir kitas įstaigas. Lietuvoje šiuo metu veikia apie 20 vyriausybei pavaldžių įstaigų. Galiausiai Lietuvoje akcinės bndrovės, viešosios įstaigos ir valstybės įmonės taip pat atlieka vykdomąsias funkcijas.

Lietuvoje nėra tiesiogiai renkamos regioninės valdžios, todėl 10 apskričių valdymą organizuoja vyriausybė per apskrities viršininką bei kitas vyriausybei pavaldžias įstaigas. Apskrities viršininkų administracijos yra atsakingos už socialinę apsaugą, švietimą, kultūrą, teritorijų planavimą, paminklosaugą, žemėtvarką, žemės ūkį, aplinkosaugą.

Po 1999 – 2000m. savivaldybių reformos Lietuvos savivaldybių padaugėjo nuo 56 iki 60. savivaldybių tarybos yra tiesiogiai renkamos. Savivaldybės turi savo administraciją, susideda iš seniūnijų. Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į keturias kategorijas: savarankiškąsias, priskirtąsias, pagal teisės aktus, valstybines savivaldybėms perduotas bei sutartines.

Taigi viešojo administravimo įstaigos gali būti suskirstyto į šešias pagrindines grupes:

Prezidento instituciją ir jai pavaldžias įstaigas;

Vyriausybės kanceliariją, Ministro pirmininko aparatą bei vyriausybei pavaldžias įstaigas;

ministerijas bei ministerijoms pavaldžias įstaigas;

apskričių viršininkų administracijas;

savivaldybes;

Seimui pavaldžias įstaigas;

KORUPCIJA LIETUVOJE

Dėl didelio žiniasklaidos dėmesio ir dėl ES reikalavimų Kopenhagos politinių kriterijų ssrityje Lietuvoje daug dėmesio skiriama kovai su korupcija. Daugiausia buvo naudojamos teisinės ir pusiau teisinės kovos su korupcija priemonės. 2000m. STT, kuri yra pagrindinė kovos su korupcija institucija, iškėlė 108 baudžiamąsias bylas, nustatė 56 nusikaltimus valstybės tarnybai bei pareiškė kaltinimus 98 pareigūnams.

STT rengia kovos su korupcija programą, kuri susideda iš koncepcijos, strategijos ir programos. 2001m. gegužės mėn. Strateginio planavimo komiteto posėdžio metu buvo pritarta koncepcijai, o tų pačių metų rugsėjį vyriausybė patvirtino strategiją ir pavedė STT pateikti kovos su korupcija programos projektą vyriausybei.

Antra vertus, patvirtinus Baudžiamojo kodekso pataisas, kyšis tapo baudžiamąja veika, kai valstybės tarnautojas pažada paimti ar paima kyšį. Nors Lietuvos gyventojai mano, kad griežtesnė baudžiamoji atsakomybė – pats efektyviausias kovos su korupcija metodas, bet valstybės tarnautojų kyšininkavimo atvejai retai atleidžiami ir nubaudžiami iš dalies dėl tokių nusikaltimų tyrimo ir baudžiamojo kodekso trūkumų.

Tačiau Lietuvoje korupcija suprantama gana siaurai. Visuomenė korupciją dažniausiai tapatina su kyšininkavimu. Iš esmės tai yra per siauras supratimas. Nors viešojo administravimo teorijoje taip pat nėra vieningo korupcijos apibrėžimo, tačiau galima išskirti tris apibrėžimų grupes.

Pirmajai grupei priskirtini apibūdinimai, kurie korupciją apibrėžia per viešosios įstaigos pareigų koncepciją. Šiuo atveju korupcija yra suprantama kaip neteisėtas naudojimasis, piktnaudžiavimas viešėja tarnyba asmeniniams interesams.

Antrosios grupės apibrėžimai remiasi pasiūlos, paklausos, mainų ekonominėmis kategorijomis.

Šiuo atveju korupcija yra suprantama kaip neteisėti, netinkami mainai tarp pinigų ar kitokio atlygio ir valdininko turimos galios ar įtakos.

Trečioji grupė remiasi viešojo intereso koncepcija ir apibrėžia korupciją kaip visuomenės interesų ar elgesio normų pažeidimą, siekiant asmeninių tikslų ar naudos. Taigi visi apibūdinimai yra daug platesni, nei korupcija suvokiama Lietuvoje. Vien paėmus pirmosios grupės apibrėžimus – naudojimasis viešėja tarnyba suvokiamas ne tik kaip naudojimasis viešosios tarnybos galiomis, bet netgi naudojimasis asmeniniais tikslais tarnybos laiku, už kurį sumoka įstaiga. Kaip neteisėtas ssuprantamas elgesys, kurio tikslas gauti asmeninę naudą, pažeidžiant valdininko įstaigos taisykles ar tikslus. Trečiosios grupės, kuri iš esmės yra plačiausia, neteisėti veiksmai yra visi valdininko veiksmai, kuriais yra pažeidžiami visuomenės interesai arba elgesio normos, jei tai padaryta siekiant asmeninės naudos.

Taigi, kaip matome korupcijos traktavimas yra gerokai platesnis.

Būtina paminėti , koks yra korupcijos ryšys su nepotizmu ir patronatu.

Nepotizmas – tai pataikavimas pagal giminystės ryšį. Privačiame sektoriuje tai nėra korupcija, tačiau viešėjame – nepotizmas patenka į korupcijos ribas. Tai ypač populiaru šiais llaikais, kai nuolat kyla skandalai dėl giminystės ryšių viešėjame sektoriuje.

Patronatas iš esmės, t.y. politinis patronatas irgi nėra korupcija, jeigu už jį nėra jokio atlygio. Jeigu tarnybiniais tikslais yra atsilyginama, tai toks patronatas irgi patenka į korupcijos ribas. Iš kitos pusės yyra visiškai suprantama, kodėl pas mus dominuoja siauras korupcijos supratimas. Kadangi egzistuoja bendrosios ir laiko bei visuomenės vyraujančios vertybių sistemos nulemtos korupcijos priežastys. Lietuvos atveju susiaurintą korupcijos sampratą lėmė dvi priežasčių grupės. Pirma, tarybinis paveldas. Beveik vieningai sutariama, kad tarybinė sistema buvo korumpuota. Korupcija tam tikra prasme buvo netgi skatinama, nes jinai palaikė santykius tarp piliečio ir valstybės, išlaikė politinės sistemos stabilumą. Todėl korupcija tenkino valstybę.

Kita priežasčių grupė susijusi su perėjimu į rinkos ekonomiką. Čia gali pažymėti tik didelį, dažniausiai negatyvų, spaudos vaidmenį. Perėjimo etape spauda atskleidžia daugybę korupcijos atvejų ir tokiu būdu sukuriama nuomonė, kad korupcija visuotinai įsigalėjusi. Ilgainiui tai paveikia individo vertybių skalę. Jis pradeda galvoti, kad tai yra nebaudžiamas ir normalus elgesys.

Vėlgi Lietuvoje dominuoja supratimas, kad ddidžiausia našta kovoje su jau esančia korupcija priklauso teisėsaugos institucijoms. Bet iš esmės jie kovoja su jau esančia korupcija. Tačiau negalvojama, kad per viešąjį administravimą galima panaikinti galimybes korupciniams santykiams atsirasti. Šis būdas remiasi keliais principais. Korumpuotas elgesys priklauso nuo valdininko turimų kontrolės teisių. Kontrolės teisė – tai teisė išduoti leidimus arba skirti draudimus. Šių teisių dydis priklauso nuo valstybės vykdomosios politikos, t.y. kiek ji reguliuoja ekonominį, socialinį gyvenimą. Viešasis administravimas gali apriboti valdininkų laisvę taikyti tas kontrolės teises. Reikia ssiekti, kad kontrolės teisės būtų tiksliai apibrėžtos ir kiek galima sumažinta laisvė savanaudiškais tikslais jomis pasinaudoti.

Su vertybių sistemos pasikeitimu yra susijęs valdininkų profesionalumo skatinimas ir sykiu profesinės etikos kėlimas.

Dabar pateiksiu keletą bendrų kovos su korupcija principų:

Maksimalus viešumas (transparency).

Atskaitomybės didinimas (accuontability).

Švietėjiškos veiklos stiprinimas visuomenėje ir valdininkijoje.

Įstatymų ir įstatyminių normų tobulinimas bei harmonizavimas.

Institucijų, kovojančių su korupcija, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas.

Valdininkų rotacijos principo diegimas.

Pagrindinių demokratijos principų užtikrinimas (lygybė prieš įstatymus, vienodų galimybių visiems visuomenės nariams užtikrinimas ir t.t.).

Valdininkų atrankos ir parengimo tobulinimas.

VALDININKŲ ATRANKA IR APMOKYMAS LIETUVOJE

Valdininkų rekrutavimas – vienas sudėtinių viešosios administracijos veiklos efektyvumo veiksnių. Jo pobūdis ir atrankos kokybė daro ilgalaikį poveikį visai administravimo sistemai. Didžiausią reikšmę šiuo atveju turi socialinė-ekonominė aplinka, pokyčiai darbo rinkos struktūroje ir jos pasiūla. Tačiau pereinamosiose visuomenėse, kuriose vykdomos kompleksinės reformos, apimančios visus sektorius, ypatingą vaidmenį atlieka politiniai veiksniai. Sisteminiai pokyčiai taip pat apima ir reikalauja viešojo administravimo sistemos reformavimo, todėl valdininkų rekrutavimas yra platesnio proceso – elito formavimosi Lietuvoje – dalis. Jis leidžia bent iš dalies įvertinti demokratėjimo kokybę, kitaip tariant, valdininkų rekrutavimas ir jo pobūdžio kaita yra vienas iš politinės sistemos pokyčių diagnostikos elementų.

Tirdamas Baltijos šalių elito pokyčius, norvegų politologas A.Steen rėmėsi sisteminiu elito transformacijos modeliu. Jo teigimu, pagrindinis modelio komponentas – elito konfigūracija, labiausiai įtakoja ddemokratijos tipą ir veikia viešosios politikos formavimosi kryptis, įgyvendinimą bei jos pasekmes. Elito konfigūracija arba sudėtis matuojama socialinėmis-demografinėmis elito charakteristikomis ir politinių pažiūrų, būdingų įvairioms elito grupėms, skirtumais.

1 schema

Elito konfigūraciją sąlygoja istorinės sąlygos, t.y. buvusio režimo paveldas ir elito atliekamos funkcijos – poreikis kontroliuoti transformacijos procesus, elito narių buvusi partinė priklausomybė komunistinio režimo laikotarpiu bei institucinė priklausomybė dabartiniame režime. Iš esmės, tai yra rekrutavimą lemiantys veiksniai.

Galima skirti tris elito rekrutavimo modelius :

Konkurencinis meritokratinis modelis, kur svarbiausia žinios, įgūdžiai, patyrimas ir kiti privalumai.

„gildinis“ arba karjeros modelis, jungiantis pirmojo bruožus su reikalavimu nuosekliai kopti karjeros laiptais.

Vadinamasis politinės nekompetencijos modelis, kur svarbiau (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas, o ne profesinė kompetencija.

JAV sovietologas Johanas P. Willertonas 1992m. išsamiai išnagrinėjo ir įrodė, kad Sovietų Sąjungoje ir Sovietinėje Lietuvoje po Stalino mirties patronatas tapo pagrindiniu biurokratijos mobilumo modeliu. Atėjęs į valdžią P.Griškevičius pakeitė daugiau kaip 70proc. aukščiausias pareigas užimančių LKP biuro, Sekretoriato ir ministerijų pareigūnų savais proteže. Jo valdymo pabaigoje į viduriniuosius valdininkų ešalonus buvo rekrutuojama jaunesnių specialistų ir netgi skundžiamasi, kad trūksta kompetentingų specialistų su aukštuoju išsilavinimu.

Buvusioje Sovietų Sąjungoje dominavo departamentinis specialistų rekrutavimas, susipynęs su politinio lojalumo reikalavimu. Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo taikomas bendras rekrutavimo modelis. Norint patekti į elito kategoriją, rreikėjo įgyvendinti dvi sąlygas: įstoti į komunistų partiją ir kopti karjeros laiptais nomenklatūros sistemoje. Politinis ir ideologinis patikimumas buvo vienas pagrindinių valdininkų atrankos kriterijų. Kaip rodo statistiniai ir 1997m. gegužės mėn. atlikti valdžių elito tyrimo duomenys, istorinis paveldas ir politikų siekis kontroliuoti šį procesą daro įtakos valdininkų rekrutavimui ir dabartinėje Lietuvoje.

Pagrindiniai veiksniai, kurie darė didžiausią įtaką elito rekrutavimui pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje, yra Sovietinio režimo palikimas ir institucinis vakuumas, sudaręs sąlygas naujų politinių lyderių manevravimui, jų kontrolės augimui, neformalių valdininkų rekrutavimo kanalų egzistavimui.

Politinio proceso normalizavimas sąlygoja labiau standartizuotų taisyklių, atrenkant administracijos kadrus, įtvirtinimą ir mažina patronato sistemos gyvybingumą. Tačiau pereinamosiose ir besivystančiose šalyse rekrutavimo kanalai yra atviresni, mažiau apribojimų patekti į vadovaujančias pareigas. Tai lemia dar nenusistovėjusios ir nepakankamai įsitvirtinusios valdininkų korpuso formavimo taisyklės ir procedūros.

Priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymą, turėjo keistis valdininkų rekrutavimo modelis, tikėtasi, kad augs jų profesionalumas, didės valstybės tarnybos stabilumas. Tačiau karjeros principu besiriamenti valstybės tarnautojų rekrutavimo sistema turi ir savų trūkumų. Pereinamuoju laikotarpiu buvę atviri valdininkų rekrutavimo kanalai, turėjo tapti mažiau pralaidūs, valdininkija – labiau uždara, korupcijos didėjimo galimybės. Kaip rodo vakarų demokratijų patyrimas, valdininkų korpusas pradeda „senti“ ir, siekdamas išlaikyti savo padėtį, labiau priešinasi inovacijoms. Todėl labai svarbus konkretus biurokratijos atrankos mechanizmas.

VALSTYBĖS TARNYBOS REFORMA

Lietuvai

atgavus nepriklausomybę, valstybės tarnyba pirmą kartą buvo bandyta teisiškai sureguliuoti 1995m., kai buvo priimtas valdininkų įstatymas. Prireikė labai nedaug laiko, kad būtų suprasta, kad jis yra toli gražu nuo to, ko Lietuvai iš tikrųjų reikia, kad jisai turi nemažai konfliktiškų ir kontraversiškų nuostatų, ką rodė ne kartą vykę Konstitucinio Teismo procesai. Galų gale jisai nesugebėjo užtikrinti tų administracinių gebėjimų, kurių laukiama iš Lietuvos valstybės tarnautojų. Tai atsispindėjo 1997m. vasarą paskelbtoje Europos Komisijos nuomonėje apie Lietuvos pasirengimą narystei ES. Nors ten ggana diplomatiškais terminais buvo pasakyta, kad Lietuva turi adekvačią teisinę bazę Lietuvos valstybės tarnybai ir vis dėl to išvardinami trūkumai: didelė valstybės tarnautojų kaita po kiekvienų rinkimų, o tai reiškia, kad valstybės tarnautojas yra neapsaugotas nuo politinių permainų, jam trūksta motyvacijos kelti savo kvalifikaciją, dėl to jis yra nepakankamos kvalifikacijos ir atitinkamai teikia nepakankamos kokybės paslaugas ir daug kitų trūkumų.

Vyriausybė, atsižvelgdama į valdininkų įstatymo netobulumus, į Vyriausybės programą įrašė, kad bus rengiamas Valstybės tarnybos įstatymas. Tiktai po to, kai tekstas bbuvo beveik suredaguotas, suprasta, kad ant senų pamatų naujo pastato nepastatysi.

Valstybės tarnybos įstatymas iš principo remiasi kitais pagrindais; jis yra nebe civilinės, o administracinės teisės objektas. Iš pradžių daugelį tiesiog šokiruodavo nuostata, kad valstybės tarnautojams darbo įstatymai netaikomi. Dabar ši fformuluotė šiek tiek sušvelninta – kiti darbo įstatymai taikomi tik tiek, kiek šitų santykių nesureguliuoja valstybės tarnybos įstatymas. Šitas santykis keičiasi rengiant poįstatyminius ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnautojų ir valstybės darbo santykius.

Valstybės tarnybos įstatymas buvo pradėtas rengti 1997m, pradėjus PHARE finansuojamą programą „Lietuvos administracinė reforma“. Jį rengti padėjo PHARE ekspertas.

Valstybės tarnybos įstatymo paskirtis apibrėžia tris pagrindinius dalykus: 1) jis nustato valstybės tarnybos veiklos principus; 2)valstybės tarnautojo statusą; 3) nustato valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus.

Kalbant apie principus, tai galima sakyti, kad jie yra priimti daugelyje Europos šalių. Visų pirma tai teisėtumo principas įstatymo (rule of law) prasme. Be jo minimi karjeros, politinio neutralumo, lygiateisiškumo, skaidrumo (transparency) principai. Įstatymas apibrėžia tarnautojus, kuriems šis įstatymas yra taikomas su tam tikromis išlygomis, ttam tikrus jų statuso ypatumus numatant kituose specialiuose įstatymuose ar statutuose įstatymas aiškiai kalba apie tai, kam šis įstatymas netaikomas. Susidaro gana didelis sąrašas, įskaitant politikus.

Įstatymas klasifikuoja valstybės tarnautojus į tam tikras grupes: 1) Karjeros valstybės tarnautojai; 2) Politinio ar asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai; 3) Įstaigų vadovai; 4) Pakaitiniai valstybės tarnautojai;

Valdininkų įstatyme buvo skiriami A ir B valstybės tarnautojų lygiai.

Pirmieji yra susiję su politikais, o B lygio valdininkai atitiktų ir karjeros tarnautojus. Tačiau iš principo tai buvo ir tebėra tuščias ddalykas, nes ankstesnysis įstatymas niekaip neapibrėžė karjeros galimybių. Tuo tarpu šis Valstybės tarnybos įstatymas aiškiai apibrėžia mechanizmus, kaip yra vystoma valstybės tarnautojo karjera. Politinio ar asmeninio pasitikėjimo tarnautojai – tai yra iš tikro tie, kuriuos šiuo metu vadiname A lygio valstybės valdininkais. Įstaigų vadovai, kurie priimami tam tikram laikotarpiui, tam tikrai kadencijai, kurios trukmė apibrėžta tų įstaigų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose. Tačiau įstaigos vadovo kadencijų trukmė yra neribojama. Taigi pasibaigus kadencijai, jis gali vėl dalyvauti viešėjame konkurse, jį laimėti ir vadovauti įstaigai. Pakaitiniai valstybės tarnautojai – tai yra tie, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių laikinai pakeičia nesančius karjeros valstybės tarnautojus.

Visas priėmimas į valstybės tarnybą remiasi atvira konkurencija, viešaisiais konkursais, kuriose yra vertinamos žinios, įgūdžiai ir kita nuopelnų sistema (merits, merit system) . priėmimas į karjeros valstybės tarnautojus vykdomas visų institucijų valstybės tarnybas suskaldant į tris sąlyginius blokus. Į pirmąjį pakliūtų Vyriausybei atskaitingos institucijos. Kitas blokas – sąlyginai Vyriausybei neatskaitingos įstaigos, t.y. Seimo ir Prezidentūros kanceliarija, Konstitucinis Teismas ir kiti teismai. Ir trečias blokas – savivaldybės.

Kalbant apie Valstybės tarnybos įstatymą verta pridurti, kad valdininkų priėmimo praktikoje taikomos dvi sistemos: postų ir karjeros sistema. Šiame įstatyme taikoma mišri sistema, geriausiai atitinkanti Lietuvos sąlygas. Tuo tarpu pagal Valdininkų įstatymą galiojanti tvarka – ppostų sistema.

Valstybės tarnybos įstatymas aiškiai apibrėžia valstybės tarnautojų teises ir pareigas. Priklausomai nuo iniciatyvos, apibrėžiami valstybės tarnautojų tarnybiniai paaukštinimai bei pažeminimai, perkėlimai į kitas pareigas. Karjeros sistemoje valstybės tarnautojo paaukštinimas vyksta uždarų konkursų principu, t.y. su nedidelėmis apibrėžtomis išimtimis, atsilaisvinus vietai valstybės tarnyboje. Į ją gali pretenduoti jau esantis tarnyboje asmuo. Priėmimas į valstybės tarnybą vyksta pagal valstybės tarnautojų lygius, pagal atitinkamą išsilavinimą. Yra A, B ir C lygiai. A lygis apibrėžia pareigas, kurioms užimti reikia aukštojo išsilavinimo, B lygis – kuriam reikalingas spec. vidurinis ir C lygis, kur užtenka vidurinio išsilavinimo, t.y. jiems užtenka tam tikrų profesinių įgūdžių.

Svarbus skyrius yra apie tarnybinį atlyginimą, kuris padidino aiškumą ir skaidrumą. Žmogus, stodamas į valstybės tarnybą, iš karto žinos, koks bus jo atlyginimas, kas jo laukia ateityje. Tarnybinis atlyginimas susideda iš trijų komponentų. Pareiginė alga, kuri priklauso valstybės tarnautojų kategorijos, kurių numatyta 30. visos pareigybės, kurios priklauso tai pačiai kategorijai, turės vienodą pareiginę algą. Be to, yra numatyti tam tikri priedai.

Tačiau didžiausias šio įstatymo trūkumas yra tas, kad jame nėra aiškiai apibrėžiama atsakomybė, t.y. nuobaudos, procedūros bei valstybės tarnautojų socialinės garantijos. Galima tik paminėti, kad valstybės tarnautojui yra numatyta atskira valstybės tarnautojo pensija, papildomai prie bendros šiuo metu nustatytos valstybinio socialinio ddraudimo pensijos.

IŠVADOS

Taigi apibendrinant galima drąsiai teigti, kad Lietuvos (bei kitoms Post–Komunistinėms šalims) viešojo administravimo raidai turėjo įtakos Sovietų Sąjungos palikimas žmonių sąmonėje. Jie buvo įpratę duoti kyšius ar gauti būtinus produktus bei reikmenis taip vadinamu „po blatu“. Žinoma visą šitokį supratimą, pirmieji nepriklausomos Lietuvos parlamentarai turėjo stengtis „panaikinti“ ir imtis viešojo administravimo reformų, kuri padėtų pažaboti korupciją, bei reglamentuotų viešojo administravimo nuostatas. To pasėkoje ir buvo išleisti tokie įstatymai kaip Viešojo administravimo įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas bei kiti teisės aktai.

Tačiau ir dabar šiuose dokumentuose gali rasti dar gan nemažai netikslumų, kurie leidžia valdininkams manipuliuoti ir išvengti atsakomybės už padarytus nusižengimus. Tai puikiai atspindi situacijos, kai net nebūna paskirti papeikimai. Tačiau matoma tendencija, kad tokių situacijų mažėja, taip pat pastebimas valdininkų skaičiaus didėjimas, kam žinoma turėjo įtakos įstojimas į ES.

Taip pat gan neblogas dalykas, kad valdininkai skirstomi pagal kategorijas (A, B ir C), nes tai užtikrina didesnį skaičių profesionalumą turinčių žmonių, aukštesniuose valdininkijos postuose, kuriuose būtinas tam tikras kvalifikacijos lygis. Nors žiūrint iš kitos pusės, taip tarsi yra atrūšiuojami žmonės, juk kartais aukštesnius mokslus baigęs žmogus mažiau išmano už mažiau išsimokslinusį, bet turintį daugiau darbo patirties ir aktyvų asmenį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

A.Krupavičius, A. Lukošaitis. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida.

Lietuvos Respublikos

Viešojo administravimo įstatymas 1999m. birželio 17d.

Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas 1999m. liepos 8d.

Ch.A.Lindblom, E.J.Woodhouse Politikos formavimosi procesas. 1999m. Vilnius.

http://www.vkontrole.lt/dokumentai

http://www.tspmi.vu.lt , metinės konferencijos tekstai.

http://www3.lrs.lt/DPaieška.html. 2001, rugsėjo 16.