Technikos kursinis
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
ŽEMĖS ŪKIO AGRONOMIJOS FAKULTETAS
ŽEMĖS ŪKIO MAŠINU KATEDRA
KVIETRUGIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA
Kursinis darbas
Autorius stud. Žyrūnas bičius
AF – 2k. – 1gr.
Vadovas P. Šniauka
Kaunas
2004 m.
Turinys
Įvadas…………………………3
1. Analitinė dalis……………………….4
1.1. Bendrosios žinios apie augalą ir jo charakteristiką………….4
Augalo augimo sąlygos……………………4
Kvietrugių veislės…………………….5
Vieta sėjomainoje ir priešsėliai…………………5
Žemės dirbimas………………………5
Kvietrugių tręšimas……………………7
Sėklos ruošimas ir sėja…………………….8
Kvierugių apsauga nuo piktžolių…………………..9
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų………………….11
Derliaus nuėmimas………………………13
Mechanizuota auginimo technologija ir technika…………..14
2. Projektinė dalis………………………16
2.1. Žemės ūkio darbo technologinė kortelė…………….16
2.2. Kvietrugių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinės kortelės
Sudarymas………………………..20
Literatūra…………………………25
Įvadas
Kvietrugiai (tritikalės) – naujas augalas,gautas dirbtinai sujungus žieminių kviečių ir žieminių rugių chromosomas. PPavadinimas tritikalė sudarytas iš lotiniškų žodžių tritikum-kvietys ir secale-rugys
Vidutiniškai javais Lietuvoje apsėjama 1,1 mln. hektarų. Žiemkenčiai užima daugiau kaip pusę mln. ha: kvietrugių plotai siekia tik tai apie 50 tūkst., žieminiams kviečiams tenka 350-450 tūkst., kiek mažiau auginama rugių – apie 100-150 tūkst., žieminių miežių – iki 10 tūkst. ha. Labai nevienodą javų išplitimą lemia skirtingos biologinės savybės, panaudojimo galimybės, ūkininkavimo ir mitybos tradicijos. Sparti selekcijos pažanga ir tobulėjančios kultūrinių grūdinių augalų augimo bei grūdų perdirbimo technologijos keičia susiformavusias ttradicijas.
Kvietrugiai gali būti auginami grūdams ir žaliajam pašarui. Tai geras koncentruotas pašaras, tinkantis visų rūšių gyvuliams šerti. Kvietrugių grūdai 1,5-2,0 procento baltymingesni negu kviečių ir 3,0-5,0 procento negu rugiai.
Kvietrugių, kaip ir kitų žemės ūkio kultūrų derlių lemia įvairūs veiksniai: dirvožemis, vveislė, agrotechnika, nors jie ir yra atsparus nepalankioms klimato sąlygoms Jų derlius labai priklauso nuo gegužės pabaigos – birželio mėnesio orų. Kai birželį drėgna, vėsu, mažai saulės, kvietrugiai išaugina mažesnį grūdų derlių, bet kvietrugių yra galinga šaknų sistema ir geriau krūmijasi už žieminius kviečius.
1. ANALITINĖ DALIS
1.1 Bendrosios žinios apie augalą ir jo agrotechnika
Augalo auginimo sąlygos
Augdami javai formuoja šaknis, ūglius, brandina grūdus pagal griežtą gamtos sukurtą ir juose genetiškai įsitvirtinusią tvarką. Metai po metų kartojasi šis ciklas, kurio laiku augaluose vyksta sudėtingi biocheminiai procesai, susidaro angliavandeniai, riebalai, baltymai. Tam reikalinga šviesa, šiluma, anglies dioksidas, vanduo ir maisto medžiagos. Augalo poreikiai priklauso nuo jo vystymosi tarpsnio – skirtinguose etapuose mitybos poreikiai, jautrumas ligoms ir aplinkos sąlygoms labai nevienodi. Augalai auga ir vvystosi ne pagal kalendorių, o priklausomai nuo aplinkos sąlygų, veislės, auginimo technologijos. Vidinius augalų procesus atspindi aiškūs išoriniai pakitimai, todėl apžiūros metu gauname netiesioginę informacija, ko augalams gali trūkti. (1)
Kvietrugiai yra nereiklūs dirvai. Jie gerai auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose, tačiau ir lengvesnėse dirvose jie neblogai dera, jei tiktai pakanka maisto medžiagų. Kvietrugių galinga šaknų sistema ir geriau krūmijasi už žieminius kviečius, tačiau blogiau už žieminius rugius. Augalai lengvai pakenčia nepalankias žiemojimo salygas, žiemą augalai krūmijimosi bamblio gylyje pakenčia –18 -20˚C šalčius. Kvietrugius geriausiai sėti po vienmečiu mišinių, daugiamečiu žolių, ankstyvųjų bulvių. Po kvietrugių auginami šakniavaisiai, ankštiniai.
Dirva jiems ruoština ir tręština kaip ir kitiems žiemkenčiams. Labai svarbu nesuvėluoti žemės ruošimo ir pasėti į susigulėjusią dirvą labai anksti – rugpjūčio paskutinėje dekadoje ar rugsėjo pirmoje dekadoje. Vėliau pasėjus, mažėja derlius.
Vienas pagrindinių kvietrugių auginimo technologijos veiksnių – intensyvus tręšimas. Dalį ploto kvietrugiams reikia patrešti organinėmis trąšomis – 30-40 t/ha kraikinio mėšlo. Mineralinių trąšų normos kvietrugiams priklauso nuo to, kiek dirvožemyje yra maistinių elementų ir koks planuojamas derlius. Fosforo ir kalio trąšomis kvietrugiai tręšiami prieš sėją – vidutinė fosforo dozė -60-70 kg/ha, kalio -45-60kg/ha gryno elemento. Azotu kvietrugiai tręšiami pavasarį -40-60kg/ha grynojo elemento, vos atsinaujinus vegetacijai. Prasidėjus žiemai, kvietrugiai turi būti gerai įsišakniję ir pradėję krūmytis. (2)
Žieminių miežių veislės
“Tevo“ – išvesta Lenkijos Danko selekcijos stotyje. Veislė gerai žiemoja, nuolat išaugina gausius derlius. Šiaudai trumpi, atsparūs išgulimui. Grūdai stambūs.
„Bolero“ – išvesta Lenkijos Danko selekcijos stotyje. Veislė blogiau žiemoja, jautresnė lygoms, ypač fuzariozei, vidutinio derlingumo.
Vieta sėjomainoje ir priešsėliai
Kvietrugiai yra nerūgščių, laidžių vandeniui dirvų, kuriuose gausu maisto medžiagų, augalas. Geriausiai jie auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose. Kvietrugiai nemėgsta rūgščių, užmirkstančių, supuolusių dirvų nors jų šaknų sistema ir yra labai stipri. (4)
Kvietrugiai priešsėliams nereiklūs. Gerais jjų priešsėliais laikomi vienamečiai mišiniai, daugemetės žoles, ankstyvosios bulvės, ankštiniai javai. Apskritai kvietrugių galima auginti bet kurioje sėjomainos grandyje, jei tik priešsėliai anksti nuimami. Iš visų javų kvietrugiai mažiausiai jautrūs atsėliavimui.(1)
Žemės dirbimas
Žemės dirbimas skirtas sunaikinti piktžoles, paruošti dirvą sėjai ir racionaliai panaudoti drėgmę. Pražūtingas molingų dirvų arimas sausros metu – arimui reikia daug energijos, laužomi plūgai, gadinama dirvos struktūra, garinami drėgmės likučiai, suverčiami luitai. Šie sudžiūva ir juos vėliau sunku sutrupinti. Yra tik dvi galimybės: arba, jei neskubi palaukti, kol dirvą sudrėkins lietūs, arba tik skusti jos paviršių 10 cm gilumu ir sėti augalus. Lengviau ariamos tos dirvos, kur drėgmės taupymo ir piktžolių naikinimo sumetimais tuoj po javapjūtės ražienos buvo nuskustos. Jei dirva nėra sunkios granuliometrinės sudėties, tai galima sėti tiesiai į ražienas. (5)
Kvietrugiaims reikia gerai paruošti žemę, nes jie mėgsta gerai išpurentą, nepiktžolėtą dirvą. Dirvos paruošimo būdas priklauso nuo to, koks buvo priešsėlis, kokia dirvos būklė jį nuėmus. (2)
Dobilienų įdirbimas. Žieminiai javai dažniausiai sėjami į antrametes, rečiau – į vienmetes dobilienas. Antrametes dobilienas geriausia pradėti dirbti nupjovus pirmąją žolę. Jei dirva nepiktžolėta, ji iš karto giliai (apie 25 cm) ir gerai suariama plūgais su priešplūgiais, po to kultivatoriais su akėčiomis supurenama. Taip sunaikinamas iki sėjos dygstančios piktžolės. Dobilienos, kur ggausu varpučių, usnių, ramunių, kiaulpienių ir kitų piktžolių, purškiamos Raundapu. Po trijų savaičių, jos arba skutamos, arba sekliai ariamos 12-14 cm gyliu, prieš tai, žinoma, nušienavus, kol ramunės nepražydusios ir nesustabarėjusios. Vėliau šios dirvos akėjamos ar lėkščiuojamos, lyginamos ir giliai ariamos (25 cm) ir tuoj pat akėjamos. Darbai baigiami iki javapjūtės pradžios. Iki žiemkenčių sėjos dygstančios piktžolės naikinamos dirvą kultivuojant ar akėjant.
Juodųjų pūdymų įdirbimas. Juodieji pūdymai paliekami labai piktžolėtose, nesukultūrintose dirvose. Iki žiemkenčių sėjos tokie pūdymai dirbami sluoksniškai, piktžolėms sudygus, kasmet ariama keliais centimetrais giliau. Po kiekvieno skutimo ar arimo dirva akėjama. Norint išnaikint daugiametes piktžoles ir sumažinti trumpaamžių, tenka arti 4-5 kartus, kas kart vis giliau. Sausą vasarą piktžolių dygimą reiktų skatinti lauką voluojant. Svarbiausia, pūdymą reikia dirbti taip, kad iki žieminių sėjos jis būtų juodas, nežaliuotų piktžolės. Be to, labai svarbu intensyviai dirbti pirmoje vasaros pusėje, nes per gegužės – birželio mėnesius sudygsta apie 70% piktžolių. Juodasis pūdymas paskutinį kartą turi būti giliai suartas iki javapjūtės pradžios, t.y. likus iki sėjos 3-4 savaitėms.(1)
KVIETRUGIŲ TREŠIMAS
Augalai užauga ir subręsta naudodami dirvožemyje esančias ir su organinėmis ir mineralinėmis trąšomis gautas maisto medžiagas. Kuo dirvožemis derlingesnis, kuo jame daugiau maisto medžiagų, tuo mažiau jų reikia duoti trąšų pavidalu.
Trąšų normas ir
jų efektyvumas dar priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, reakcijos, drėgmės rėžimo, tręšimo laiko, tręšimo būdo ir kitų veiksnių. Daugiau maisto medžiagų panaudoję augalai sumažina išplovimą bei nuplovimą ir taip apsaugo aplinką nuo užteršimo. (6)
Geriausia, kai augalai tręšiami žinant maisto medžiagų atsargas dirvoje. Sausros metu augalai blogai įsisavina maisto medžiagas, ypač mažiau tirpias. Taigi labai svarbu palaikyti maisto medžiagų balansą, nes augalai pirma naudoja dirvoje sukauptas medžiagas, o tik po išbertas trąšas, ypač fosforo ir kalio. Žieminiams augalams pirmąją dalį azoto ttrąšų reikia išberti kiek galima anksčiau, kai tik atsinaujina vegetacija. (5) Šį darbą mažiau derlingose dirvose reikia atlikti nedelsiant, turtingesniuose dirvožemiuose, vešlesniuose javų pasėliuose galima kiek suvėluoti. Tręšti žieminius javus pavasarį, dar vegetacijai neatsinaujinus, nepatartina, kol dirvoje dar labai daug drėgmės, galimi azoto nuostoliai. Papildomai žieminius javus reikia tręšti 20-45 kg/ha azoto doze jiems bamblėjant. (1)
Kasmet vis daugiau javų šiaudų susmulkinama ir užariama. Jų vienos tonos mineralizacijai reikia papildomai išberti po 8-10 kilogramų gryno azoto. Šiaudų masė priklauso nuo augalų rrūšies, veislės, grūdų derliaus ir sudaro 0,8-1,3 grūdų masės. Plintant minimaliam žemės dirbimui ir ražieninei sėjai, papildomai hektarui pravartu skirti apie 40 kilogramų azoto, ypač žiemkenčiams, nes šie dygsta labiau išnaudotame ir neapverstame viršutiniame dirvos sluoksnyje. Ten maišosi ražienų ir ššiaudų liekanos, kurių mineralizacijai reikia azoto. Tuomet dygstantys augalai dažniausiai jo stokoja. Minimaliai dirbant žemę ar sėjant augalus į ražieną, geriausiai tinka lokalinis tręšimas sėjos metu. (5)
Rudenį žieminiai javai sunaudoja palyginti nedaug azoto, naudingos nedideles 25-45 kg/ha azoto dozės. Ypatingai jos praverčia vėluojant sėjai arba žiemkenčius auginant po prastesnių priešsėlių, gerai tinka naujo tipo trąšos su inhibitoriais. Tokios yra “Kemira Power 4”, jų sudėtyje esanti speciali medžiaga kemidinas didžiąją trąšoje esančią azoto dalį sulaiko iki pavasario. Taigi ankstyvą pavasarį atsinaujinus vegetacijai, kai augalams labiausiai reikia azoto, jis tolygiai ir saugiai įsisavinamas. (1)
Fosforas įeina į svarbiausių augalo organinių junginių sudėtį, užtikrinančių gerą energijos apykaita, generatyvinių organų formavimąsi ir kitus gyvybiškai svarbius procesus. Blogai fosforu aprūpinti augalai silpnai krūmijasi, blogai auga ir ddera. Papildomai patręšus šio elemento trūkumo pasekmių pašalinti jau nebegalima, todėl fosforo mityba rūpintis reikia dar prieš žieminių javų sėja.
Kalis labai svarbus reguliuojant osmosinį slėgį ląstelėse, medžiagų apykaita, skatinant fermentų veiklą bei atliekant kitas augalui gyvybiškai svarbias funkcijas. Todėl kalio stokojantys pasėliai dažniau išgula, būna neatsparūs ligoms ir nepalankioms aplinkos sąlygoms, blogiau žiemoja. Šis elementas ypač svarbus formuojant geros kokybės grūdus. Kaip ir fosforo, judraus kalio Lietuvos dirvožemiuose negausu.
Magnis, įeinantis į chlorofilo sudėtį, svarbus fotosintezės procesui. Magnis aktyvina daugelį medžiagų iir energijos apykaitos reakcijose dalyvaujančių fermentų. Molėtose žemėse gausu gamtinio magnio, lengvose dirvose jo gali trūkti, nes iš tokių dirvų jis lengvai išsiplauna. Kai šio elemento trūksta, javų lapuose matosi perlinių siūlelių piešiniai, susilpnėja fotosintezės procesas, sumažėja baltyminių medžiagų kiekis. Be to, trūkstant magnio, sumažėja azoto, fosforo ir kalio trąšų efektyvumas, nes šių elementų augalai turi gauti tam tikru santykiu.
Siera yra svarbi baltymų sudėtinė dalis, jos taip pat yra vitaminų sudėtyje. Siera gana lengvai išsiplauna iš dirvožemio. Kai trūksta sieros, augalai suserga chloroze – pagelsta lapų gyslelės, o minkštimas tarp jų lieka žalias. Vėliau susidaro rudos apmirusių audinių dėmės.
Varis aktyvina B grupės vitaminus, veikia baltymų ir angliavandenių apytaką, didina augalų atsparumą grybinės ligoms, nuo vario padaugėja chlorofilo ir esti patvaresnis. Vario dažniausiai trūksta nusausintų pelkių ir sunkiose mineralinės kilmės dirvose. Kai trūksta vario, javų lapų galiukai apdžiūsta ir menkai formuojasi grūdai.
Cinkas svarbus kvėpavimui ir fotosintezei. Kai trūksta šio elemento, augalai paruduoja, jų lapų kraštai apmiršta, silpnai žydi, lėčiau auga.
Boras, be šio elemento negali normalia augti ir vystytis visi augalai, o jo trūkstant sutrinka baltymų ir angliavandenių apykaita, apvaisinimas ir žiedų formavimasis. Sulėtėja šaknų augimas, negali vykti fotosintezė. Ypač boru reikia tręšti pakalkintas dirvas, nes jis pašalina kenksmingą kalkių ppertekliaus poveikį. Boras padeda augalams geriau įsisavinti kitas trąšas. (1)
Sėklos ruošimas ir sėja
Žiemkenčių sėja yra vienas svarbiausių darbų. Sėjos kokybė priklauso nuo dirvos ir sėklos paruošimo, sėjos laiko, būdo, tankumo, sėklų įterpimo gylio ir kitų sąlygų.
Sėjos laikas. Laiku pasėti žieminiai iki žiemos turi gerai išsišaknyti, pradėti krūmytis ir užauginti ūglius, iš kurių pavasarį išauga produktyvūs stiebai. Žieminių negalima sėti per daug anksti, kad iki žiemos neperželtų, nes tada jie blogai užsigrūdina ir patekę po sniegu, jei žemė neįšalusi, dar vegetuoja. Tokiuose pasėliuose labiau plinta grybinės lygos. Dažnas reiškinys, kai žieminiai iššunta. Optimalus sėjos laikas – rugsėjo pirmoji pusė. Suvėlavus sėją 2-3 savaitėms, grūdų derlius sumažėja 20 %. Vėlyvos sėjos kvietrugius labiau pažeidžia fuzariozė, sumažėja jų produktyvus jų krūmijimasis. Prieš sėją sėklų beicuoti nereikia, nes dauguma kvietrugio formų (veislių) atsparios kietosioms kūlėms.
Sėjos gylis. Žieminių sėkloms sudygti reikia drėgmės, oro, šilumos, mažiausio pasipriešinimo jų daigui prasikalti į dirvos paviršių. Kvietrugių sėklos stambesnės už kviečių, todėl jos įterpiamos truputį giliau. Vidutinis sėklos įterpimo gylis – apie 6-7 cm.
Tolygiausiai žieminių sėklos pasėjamos inkariniais, siauraeiliais diskiniais ir kultivatoriaus tipo noragėliais. Po sėjos dirvos paviršius turi būti lygus, kad visoms sėkloms būtų vienodos dygimo sąlygos, todėl prie sėjamųjų kabinamos akėčios, valkės ar volai. (1)
Sėklos guolis. SSėklos guolio paruošimą būtina atlikti teisingai, nes tai yra gero derliaus pagrindas. Dirvą reikia įdirbti labai tiksliai nustatytame gylyje. Be to, reikia užtikrinti tinkamą dirvožemio struktūra, nes tai pagerina sėklų dygimą.
Sėklos guolio dugnas turi būti kietas, nepurentas ir drėgnas, jis turi būti tokiame pat gylyje, kaip ir įterpiama sėkla. Aplink sėklą esančio dirvožemio struktūra turi būti smulki, kad gerai priglustų prie sėklos. Dirvos paviršius nuolat turi būti sudarytas iš stambesnių trupinėlių, kad dirvožemis laisvai kvėpuotu. (7)
Gero pasėlio neturėsime, jei sėsime bet kokią sėklą. Sėkla turi būti švari, daigi, pakankamai stambi, ne mažesnė kaip 3 mm. Tokia sėkla turi gerą dygimo energiją, sėklos sudygsta greit, pasėlis susiformuoja vienodas. (8)
Pasėlių volavimas ir vagojimas. Pasėtus žieminius javus naudinga voluoti sausais metais ir tada, kai dirvos pavėluotai suartos ir prieš sėją neprivoluotos. Geriausiai grumstams trupinti naudoti žiedinius dantytus ar pentinuotus volus. Suvoluotas pasėlis greičiau ir vienodžiau sudygsta. Paviršiniam vandens pertekliui nuleisti pasėliai vagojami. (1)
Kvietrugių apsauga nuo piktžolių
Piktžolės javuose konkuruoja dėl šviesos, maisto medžiagų, vandens ir vietos. Esant dideliam piktžolėtumui mažėja javų derlius, piktžolės tampa ligų ir kenkėjų prieglobsčiu, apsunkina derliaus nuėmimą, užteršia nuimamus grūdus. Visi šie veiksniai mažina derlių, sumažėja pajamos. Javų derliaus nuostolius sunku apskaičiuoti. Per 2-3 savaites piktžolės gali pasiekti 15-20 proc.
jų normalios masės, tuo tarpu javai auga daug lėčiau. Todėl reikia piktžoles kontroliuoti. Labai svarbios yra prevencinės priemonės, padedančios mažinti piktžolėtumo lygį javuose. Sėja geros kokybės be piktžolių sėklų javų sėklos, tinkamos sėklos guoliavietės paruošimas, tręšimas, ligų ir kenkėjų kontrolė užtikrina sveikus augalus. Vešlus pasėlis gerai užpavėsina dirvos paviršių ir neleidžia sudygti bei suvešėti piktžolėms.
Vienas veiksmingiausių būdų yra herbicidų naudojimas. Daugiametės piktžolės lengviausia sunaikinti iš rudens, likus 10-14 dienų prieš derliaus nuėmimą arba nuėmus javus, išpurškiant visuotinio veikimo herbicidus –– glifosatus. Kai pasėlyje nėra daugiamečių piktžolių, daug lengviau ir mažesnėmis išlaidomis galima kontroliuoti vienmetes piktžoles. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai herbicidai naudojami atsižvelgiant į paplitusių piktžolių rūšys ir jų dydį. Tinkamiausias laikas piktžolėms naikinti pavasarį žieminiuose javuose atsinaujinus vegetacijai ir dirvoms pradžiūvus, kol piktžolės dar nėra labai didelės, bet ima aktyviai augti. Nerekomenduojama herbicidų naudoti pasibaigus javų krūmijimuisi. Vėluojant panaudoti juos dažniausiai perauga piktžolės, todėl tenka naudoti didesnes normas. Purškiant pavėluotai didelėmis normomis iškyla pavojus pakenkti javams.
Labai didelę įtaką hherbicidų veikimui turi sausringi orai. Kai piktžolių normaliam augimui dirvoje ima trūkti drėgmės, lapai pasidengia apsauginiu sluoksniu, sumažėja piktžolių augimas. Tuo pačiu mažiau herbicidų patenka į augalus bei žymiai sumažėja panaudotų herbicidų veiksmingumas. Jei piktžolės gana gausiai sudygę ir dar mmažos, reikėtų purkšti nelaukiant, kol jas paveiks sausra. Tada herbicidas geriau prilimpa prie piktžolių ir veikimas sustiprėja. Nespėjus laiku nupurkšti, kai piktžolės stipriai paveiktos sausros, išpurkštų herbicidų veikimas būna silpnas.
Bendra herbicidų veikimo taisyklė yra tokia: kuo geriau auga piktžolės, tuo lengviau jas naikinti. purškiant piktžoles, kenčiančias nuo sausros arba dirvos užmirkimo, sumažėja herbicidų veiksmingumas. Be to, kultūriniai augalai taip pat gali nukentėti nuo herbicidų. (9)
Rudeniniam naudojimui registruotas herbicidas Stompas. Šis herbicidas gerai naikina žiemojančias piktžoles. Labai svarbu rudenį sunaikinti bekvapes ramunes, nes pavasarį jos būna didelės ir mažiau jautrios herbicidams. Nespėjus piktžoles sunaikinti rudenį, įdirbant žemę ar herbicidais, pavasarį vyraujančių vienamečių dviskilčių piktžolių (dirvinių aklių, trikerčių žvaginių, dirvinių našlaičių, dirvinių veronikų, bekvapių ramunių ir kitų) naikinimui tinka Granstaras. Jo norma –– 10-20 g/ha, su Citoveto priedu 100-150 g/ha. Paviršiaus aktyvioji medžiaga Citovetas labai suaktyvina herbicidą, ypač prieš balandas.
Patikimiausias paprastojo varpučio ir kitų įkyrių piktžolių naikinimo būdas yra rudeninio žemės dirbimo ir herbicidų derinimas. Ruošiant dirvą žiemkenčiams po daugiamečių žolių, jas nupjovus ir sudorojus derlių, laukas nupurškiamas Raundapu – 3-4 l/ha. Laukui parudavus galima arti. Naudojant Raundapą, atpuola ražienų skutimas ir lengva arti, nes pažeistos piktžolių šaknys. Varputį žiemkenčiuose galima naikinti ir prieš derliaus nuėmimą. 3-4 l/ha Raundapo išpurškiama dvi savaitės pprieš javų pjūtį, taip sunaikinamas varputis bei kitos žaliuojančios piktžolės ir paankstinama javapjūtė. (1)
Pasirenkant purškimui herbicidus reikia atsižvelgti į pasėlyje dominuojančias piktžolių rūšis, pasėlyje, tuomet galima apsaugoti javus nuo piktžolių ir mažesnėmis normomis. Prieš purškiant herbicidais visuomet reikia perskaityti produkto etiketę, kurioje būna surašytos pagrindinės naudojimo sąlygos ir apribojimai. (9)
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų
Ligos. Žiemkenčių ligos plintą visą vegetacijos periodą ir atneša nemažai nuostolių. Skalsės, helmintosporiozės ir fuzariozės, pelėsiniai grybai. Šios ligos ne tik sumažina sėklos daigumą ir grūdų kokybę, bet kai kurie jų sukėlėjai (kūlių, skalsių, fuzariozių) net nuodingi žmonėms ir gyvuliams. Pažeisti augalai blogai auga, krūmijasi ir dažnai pagula.
Pavasarinis pelėsis arba fuzariozė (Fusarium nivale). Nutirpus sniegui, randami ploteliai pilkai rausvų prie dirvos prigludusių žuvusių daigų. Ligos sukėlėjui sparčiai vystantis, lapai sulimpa, netenka žalios spalvos, apmiršta, pažeidžiami lapamakščiai ir krūmijimosi mazgas. Ypatingai liga išplinta, kai žiemkenčiai pasėjami anksti ir spėja prieš žiemą labai suvešėti.. Augalai apkrečiami rudenį, bet liga išryškėja tik anksti pavasarį.
Dryžligė arba helmintosporiozės. Kvietrugius pažeidžia tinkliškoji (Drechslera teres), juostuotoji (Drechslera graminea) ir rudadėmė (Bipolaris sorokiniana) dryžligės. Pirmieji dryžligių požymiai pastebimi kvietrugių daiguose. Dryžligėms plintant atsiranda geltonos, vėliau ruduojančios pailgos dėmės. Ligos kvietrugiams žalingos vėsiais metais.
Smulkiosios rūdys (Puccinia hordei) pažeidžia kvietrugių lapus ir lapamakštes, ant jų ppasirodo smulkios (iki 0,5 mm) šviesiai rudos ar oranžinės pūslelės. Ši liga kvietrugius užklumpa vėlai – per pieninę – vaškinę brandą, todėl ne visuomet padaro daug žalos.
Norint sumažinti ligų daroma žalą, reikia auginti atsparesnes veislias Kai kurie beicai ankstyvose vystymosi fazėse apsaugo augalus ir nuo lapų ligų. Nuo lapų ligų žieminiai javai purškiami 1-3 kartus. Fungicidus geriausia vartoti, kai pasirodo pirmi ligų požymiai ant lapų, arba pagal Augalų apsaugos tarnybos rekomendacijas. Vėliau, fungicidų efektyvumas mažėja. Kvietrugius rudenį pravartu nupurkšti nuo pavasarinio pelėsio (fuzariozės). Kvietrugius svarbiausia apsaugoti nuo miltligės, rinchosporiozės ir dryžligių. (1)
Kenkėjai. Žieminiams javams visaėdžiai kenkėjai – tai peliniai graužikai, sprakšiai, dirvinukai, o taip pat specializuoti kekėjai – švedinės muselės, javiniai amarai, javiniai geltonieji pjūkleliai, javiniai tripsai ir lemai.
Pelinių griaužikų žiemkenčiuose, kai jie sėjami po daugiamečių žolių arba šalia daugiamečių žolių ar dirvonuojančių plotų, būna daugiau. Jie apie savo urvelius apgriaužia žiemkenčius, o kartais kelių metrų spinduliu juos visiškai sunaikina.
Sprakšiai – tai juodos, rudos, raudonai rudos ar žalios spalvos vabalai. Jie ypač pavojingi javams, lervos apgriaužia dygstančias sėklas, jaunus daigus, pažeidžia šaknies kaklelį arba krūmijimosi mazgą. Pagraužtų javų daigai pagelsta ir nudžiūsta.
Švedinė muselė (Oscinella pusilla) kenkia daigams rudenį. Švedinės muselės lervos įsigraužia į daigus ir sunaikina stiebo užuomazgas vviduje. Pažeidus daigą, pagelsta vidurinis lapelis, o vėliau žūsta ir visas augalas.
Žiemkentinės muselės (Delia coarctata) pradeda kenkti pavasarį, prasidėjus žiemkenčių vegetacijai. Viena lerva gali pažeisti 3-5 žiemkenčių stiebelius.
Javiniai amarai (Macrosiphum avenae) dažniausiai jie po vieną ar daugiau įsikuria varpose ir čiulpia augalų sultis. Pažeistose varpose išauga smulkesni grūdai arba jos lieka tuščios.
Pagrindinės apsaugos priemonės nuo kenkėjų, kaip ir nuo ligų, yra agrotechninės ir profilaktinės. Jos skatina javų augimą, didina natūralų augalų atsparumą žalingiems organizmams, gerina pasėlio fitosanitarinę būklę. Tręšti rekomenduojame trąšomis, turinčiomis optimaliai subalansuotus azoto, fosforo ir kalio kiekius. Nepadauginti azoto trąšų, nes tada augalus labiau puls kenkėjai bei ligos. Sėti tinkamu laiku gerai paruoštą, neapsikrėtusią sėklą. Per anksti pasėti žiemkenčiai gali peraugti ir yra pavojus, kad juos rudenį pažeis švedinė muselė.
Būtina laiku atlikti pasėlių priežiūros darbus, naikinti piktžoles. Nuėmus derlių, reikia skusti ražienas, nes pjūkleliai, tripsai ir kiti kenkėjai bei daugelis ligų sukelėjų žiemoja ražienose. Iki spalio vidurio dirvas reikia giliai suarti. (1)
Insekticidai žiemkenčių apsaugai nuo kenkėjų
Preparatas Norma kg, l/t Augalai Kenkėjai, nuo kurių apsaugo
Buldokas 2,5% k.e. 0,3 Žieminiai miežiai Pjūkleliai, muselės, amarai, tripsai, lemai
Decis 2,5% k.e. 0,25 Žieminiai miežiai, kviečiai Javinės muselės, amarai, tripsai, lemai
Fastakas 10% k.e. 0,1-0,15 Kvietrugiai Pjūkleliai, muselės, amarai, tripsai, lemai
Karate 5% k.e. 0,15-0,2 Kvietrugiai, žieminiai miežiai, kviečiai Javinės muselės, amarai, tripsai, lemai, pjūkleliai
Zolonas 35% k.e. 1,5-2,0 Žieminiai
miežiai, kviečiai Javinės muselės, amarai, lemai, pjūkleliai
Derliaus nuėmimas
Javapjūtė taip pat sunkus darbas, nuo kurio priklauso grūdų derlius ir jo kokybė. Optimalus kvietrugių derliaus dorojimo kombainu laikas – pasiekus pilnosios brandos pradžią, ji būna praėjus maždaug 10 dienų nuo vaškinės brandos. Žaliajai masei – plaukėjimo fazėje. Derlių sudoroti reikia per kuo trumpesnį laiką, nes vėlinti pjūtį, derliaus nuostoliai didėja. Suvėlinus derliaus dorojimą 5 d. nuo pilnosios brandos pradžios, kvietrugių derlius sumažėja 2,8 cnt/ha, suvėlinus 10 d. – 5,4, o po 15 d. –– 10 cnt/ha. Didžiausi nuostoliai patiriami drėgnais metais. Kvietrugių derliaus dorojimo trukmė –8 dienos. Vėlinant pjūtį, ne tik mažėja derlius, bet blogėja ir grūdų sėklinės savybės, ypač kai javai nepjauti stovi drėgnu metu. Dideli derliaus nuostoliai patiriami dorojant piktžolėtus javus.
Nukultus javus , jei jie drėgni reikia (18-20%) džiovinti. Sėklinius javus reikia džiovinti tuoj pat, nes jie greit kaista, praranda daigumą. Grūdų drėgnumą didina ir juose piktžolės, kurios visada esti drėgnesnės už grūdus. Piktžolėti grūdai blogiau džiūsta, ypač džiovinant aktyvia ventiliacija. NNuo piktžolių aruoduose susidaro neprapučiamų vietų, tenka maišyti. Todėl, jei yra galimybių, prieš džiovinimą grūdus reikia valyti, atskirti piktžoles. Žoles, pelus ir kitas priemaišas. (1). Atvežtus į sandėlius iki 20% drėgnumo grūdus be aktyvios ventiliacijos galima supiltus laikyti ne ilgiau kkaip 6 dienas. Jei grūdai drėgnesni, šis laikas gerokai sutrumpėja. Kuliant 20-22% drėgnumo javus, po pirminio valymo juos galima pilti į aruodus ir džiovinti aktyviąja ventiliacija. Jei grūdai sausi iki 18% drėgnumo, juos galima pilti 2 m storio sluoksniu, jei 18-22% – 1,5 m, o drėgnesnius – 1 m. 22-28% ir drėgnesni grūdai po pirminio valymo džiovinami džiovyklose. Netinkamai laikant ar džiovinant grūdus, greit galima sugadinti sėklą. (4)
Dorojant sėklinius javus, reikia saugotis nuo kitų augalų ar veislių priemaišų. Todėl pradedant pjauti naują veislę ar kitus augalus, reikia atidžiai išvalyti kombainus, priekabas, džiovyklas bei valomąsias. Kadangi kombainus visiškai išvalyti sunku, pirmą prikultą bunkerį patartina sunaudoto ne sėklai.
Sėklų valymas. Tai labai svarbi sėklų ruošimo operacija. Nuo to, kaip bus paruošta sėkla, nnemaža dalimi priklausys gaunamas derlius, laukų piktžolėtumas bei kai kurių ligų išplitimas. Labai svarbu atrinkti stambią, vienodo dydžio, gerai išsivysčiusią sėklą. Tokia sėkla dygdama leidžia daugiau šaknelių, geriau įsitvirtina dirvoje. Stambių sėklų daigai būna vešlesni, stambesni, derlius didesnis. (1)
Mechanizuota auginimo technologija ir technika
Būdingas šiuolaikinės žemdirbystės bruožas – perėjimas nuo intensyvių technologijų prie aplinką, dirvą ir išteklius tausojančių gamybos būdų. (11) Didelis derlius priklauso ne tik nuo gausaus tręšimo, augalų apsaugos priemonių naudojimo, bet ir nuo racionalaus žemės dirbimo. Dirvos ddirbimas – daugiausia darbo ir energijos sąnaudų reikalaujantys darbai, taip pat gerai paruošus dirvą, galima tikėtis ketvirčiu didesnio derliaus.
Plinta nauji dirvos dirbimo būdai, atsisakoma arimo, daug naudojama kombinuotų mašinų, vienu važiavimu atliekančių kelias operacijas. Naujos žemės dirbimo technologijos atsirado dėl kelių priežasčių. Vienu agregatu paruošiant dirvą ir išberiant sėklą, sutrumpėjo sėjos terminai, sutaupoma kuro, mažiau reikia darbininkų.(7)
Kvalifikuotai valdant sukultūrintų dirvų piktžolėtumą, minimalizuojamas jų dirbimas, vis dažniau atsisakoma arimo, pasikliaujama ribotu paviršiaus purenimu ir ražienine sėja (ypač popjūtinių augalų ir žiemkenčių). Vis dažniau, kur tik įmanoma, herbicidai pakeičiami pasėlių akėčiomis ir tarpueilių kultivatoriais. Piktžolių naikinimas sutelkiamas į ražienų skutimą, kultivavimą, kartu privoluojant supurentą paviršių – kad piktžolės geriau sudygtų. Ruošiant arimus sėjai, vengiama dirvą suminti ar per daug susmulkinti, sunaikinti jos struktūrą.
Visų šių technologinių naujovių tikslas bendras – mažinti darbo ir energijos sąnaudas, tiesiogines išlaidas, žalą aplinkai ir ypač dirvai. Tai žemdirbystės technikos tobulėjimo varomoji jėga – dauguma šios srities inovacijų “Agrobalt 2004 ” parodoje skirta tausojančioms technologijoms įgyvendinti.
Dauguma naujų kombinuotųjų dirvos dirbimo – sėjos agregatų sudaryti ne aktyviųjų rotacinių mašinų, o gana paprastų trumpų trieilių spyruoklinių kultivatorių pagrindu: grumstų trupinimui tarnauja atraminis sunkus dantytasis, strypinis ar ratinis volas. Tik sunkiomis dirvų sąlygomis rekomenduojama pasitelkti brangiai atsieinančius traktoriaus sukamus rrotorinius kultivatorius. Ruošiant arimus sėjai, daug dėmesio skiriama dirvos volavimui ir lyginimui. Praktiškai nebeliko naujų kombinuotųjų šios paskirties kultivatorių, kuriuose nebūtų volų-grumstų trupintuvų ir dirvos lyginimo įtaisų. (11) Naujų technologijų dėka galima sumažinti darbų, operacijų skaičių, tačiau tai yra brangu. Naujos technologijos priėmimas yra svarbu, nes tokie procesai visada remiasi mažesniais ištekliais. (7)
2. PROJEKTINĖ DALIS
2.1 Žemės ūkio darbo technologinė kortelė
Traktorius t – 40AM
Koeficientas ƒ=0,16
Koeficientas μ=0,6
Dirvos fonas – kultivuota
Plotas 18 ha
Agregato darbinis greitis vd
vd = 9,7 km/h
Fv = 15,3 kN (išvystoma vardinė liečiamoji jėga)
Traktoriaus riedėjimo pasipriešinimo jėga Fr apskaičiuojama pagal šia formulę:
Fr = ƒGt kN (3)
čia ƒ – pasipriešinimo riedėjimui koeficientas
Gt – traktoriaus sunkio jėga kN
Gt = 0,01mt, kN (4)
čia mt – traktoriaus masė kg
mt = 2800 kg
Gt = 0,01* 2800 = 28 kN
Fr = 0,16 * 28 = 4,48 kN
Jėga įkalnei įveikti apskaičiuojama pagal šią formulę:
Fi = iGt kN (5)
čia i – įkalnės dydis, išreikštas šimtosiomis vieneto dalimis.
i = 0,02
Fi = 0,02 * 28 =0,56 kN
Vardinė traukos jėga Ftv apskaičiuojama pagal šią formulę:
Ftv = Fv – Fr – Fi kN (1)
Ftv = 15,3 – 4,48 – 0,56 = 10,26 kN
Traktoriaus kibumo jėga Fs esant laisvam buksavimui, apskaičiuojama pagal šią formulę:
Fs = μGt΄ , kN (6)
čia μ – traktoriaus sukibimo kkoeficientas
Gt΄ – traktoriaus sunkio sukibimo jėga
Fs = 0,6 * 28 = 16,8
Mašinos su pasyviomis darbinėmis dalimis pasipriešinimas traukai Rm apskaičiuojamas taip:
Rm = kBm + iGm, kN (8)
čia k – mašinos lyginamasis pasipriešinimas traukai kN/m;
Bm – mašinos darbo plotis m;
Gm – mašinos sunkio jėga (Gm = 0,01mm) kN
mm – sėjamosios masė (mm = 2503,2 kg)
k = 1,8 kN/m
Bm – 5 m
Gm = 0,01 * 2503,2 = 25,032
Rm = 1,8 * 8 + 0,02 * 25,032 = 14,4 + 0,501 = 14,901 kN
Vienarūšio agregato darbo mašinų skaičius nm apskaičiuojamas taip:
nm = Ftv/ Rm (12)
nm = 8,18/14,901 = 0,5
Kai traktorinis agregatas daro kilpinius posūkius, tai optimalus užuoganos plotis apskaičiuojamas taip:
Cop = m, (16)
čia Ro – minimalus agregato posūkio spindulys m (Ro = 1,7 Ba, kai prikabinta viena mašina)
L – lauko ilgis m;
Ba – agregato plotis m.
Ro = 1,7 Ba = 1,7 * 8 = 13,6 m,
Kd = 2 (proporcingumo koeficientas esant kilpiniams posūkiams)
Ba = 8
L = 500 m
Cop = = = 10959,36 = 104,68m
Sudaryto agregato valandinis Wh ir pamaininis Wp techninis našumas apskaičiuojamas taip:
Wh = 0,1Bavdτβ ha/h (18)
Wp = 0,1 BavdτβT ha/p (19)
čia Ba – agregato plotis m;
vd – agregato darbo greitis km/h;
τ – pamainos laiko panaudojimo
koeficientas;
β – agregato darbo pločio panaudojimo koeficientas (0,95-1,0)
T – pamainos trukmė h.
Wh = 0,1 * 8 * 9,3 * 0,78 * 1 = 5,80 ha/h
Wp = 0,1* 8 * 9,3 * 0,78 * 1* 6 = 34,8 ha/p
T = 6 h
Darbo sąnaudos Hh apskaičiuojamos taip:
Hh = nž/Wh d. h./ha, (20)
čia nž – agregatą darbo metu prižiūrinčių darbininkų skaičius vnt.
Hh = 1/5,8 = 0,17 d.h./ha
Agregato traukos mechaninės energijos sąnaudos At apskaičiuojamos taip:
At = 10k MJ/ha, (21)
At = 10 * 1,8 = 118 MJ/ha
Lentelė. Žieminių miežių sėjos technologinės kortelės schema
Operacijos elementai Darbų turinys Techninės priemonės Rodikliai, režimai
Technologiniai reikalavimai Sėkla turi būti įterpta vienodu gyliu ir vienodais atstumais. Sėjant sėkla neturi viršyti nurodyto techninėje kortelėje Vadovėliai, žinynai, vadovai Vd = 7,0-12,0 km/h, sėklos įterpimo gylis 2-4 cm
Traktorinio agregato komplektavimas ir paruošimas darbui Sėjamoji parenkama pagal traktoriaus masę ir galią. Nustatomas sėjimo gylis, sėklų išbėrimo kiekis. Traktorius MTZ – 82. Sėjamoji “Rapid 800 F” Pavara 6, Ba – 8, vd = 9,3 km/h, mm = 2503,2 kg
Lauko paruošimas darbui Suskirstyti lauką varstomis, pažymėti kkliūtis, išrenkami akmenys ir kitos kliūtys, ražienos nuskustos, dirva suarta ir sukultivuota Ruletė, gairės, ražienų skutikai, plūgai, kultivatoriai Ariama ne giliau kaip 27 cm, kultivuojama ne giliau 3-5 cm gyliu.
Agregatų darbas užuoganoje Važiavimo būdo parinkimas Valandinio ir pamaininio našumo pločio skaičiavimasužuoganos Wh =5,8 hha/hWp = 34,8 hs/p
Darbo kokybės kontrolė Įvertinti sėjos darbo kokybę Liniuotė, lentelės, špagatas –
Darbų ir priešgaisrinė sauga Darbų saugos instruktažas darbo vietoje Gesintuvas, vaistinėlė, darbo įrankių lentelė Tiksliai laikytis saugumo taisyklių ir mokėti suteikti pirmąją pagalba
2.2 Žieminių miežių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinės kortelės sudarymas
Darbo dienų skaičius.
Dd = DkK vnt., (23)
čia Dk – kalendorinių darbo dienų skaičius vnt.;
K – kalendorinių dienų panaudojimo koeficientas; K = 0,83 – 0,95
Skutimas Dd = 2*0,85 = 1,7 vnt.,
Arimas Dd = 3*0,85 = 2,55 vnt.,
Kultivavimas Dd = 1*0,85 = 0,85 vnt.,
Sėja Dd = 1*0,85 = 0,85 vnt.,
Tręšimas Dd = 1*0,85 = 0,85 vnt.,
Purškimas Dd = 1*0,85 = 0,85 vnt.,
Derliaus nuėmimas Dd = 2*0,85 = 1,7 vnt.,
Šalutinis produktas Dd = 4*0,85 = 3,4 vnt.
Agregato našumo nustatymas:
Wh = 0,1Bavdτβ
τ = 00,78
Wh = 0,1*2,82*9,3*0,80*1 = 2,01 ha/h (skutimas)
Wh = 0,1*3,4*11,4*0,81*1 = 3,14 ha/h (kultivavimas)
Wh = 0,1*8*9,3*0,78*1 = 5,80 (sėjimas)
Agregato išdirbimo normos nustatymas:
Wh = 0,1BavdτβT
Wp = 2,01*10 = 20,1 ha/p
Wp = 0,9*10 = 9 ha/p
Wp = 3,14*10 = 31,4 ha/p
Wp = 5,80*6 = 34,8 ha/p
Wp = 6,5*6 = 39 ha/p
Wp = 9,8*3 = 29,4 ha/p
Wp = 5*9 = 45 ha/p
Wp = 0,7*9 = 6,3 ha/p
Darbo sąnaudos apskaičiavimas:
Hh = nž/Wh
Hh = 1/2,01 = 0,49 d.h/ha
Hh = 1/0,9 = 1,1 d.h/ha
Hh = 1/3,14 = 00,32 d.h/ha
Hh = 1/5,80 = 0,17 d.h/ha
Hh = 1/6,5 = 0,15 d.h/ha
Hh = 1/9,8 = 0,1 d.h/ha
Hh = 1/5 = 0,2 d.h/ha
Hh = 1/0,7 = 1,4 d.h/ha
Degalų sąnaudos darbo vienetui:
q = Qh/Wh (24)
čia Qh – traktoriaus valandinės degalų sąnaudos kg/h
q = 14,3/2,01 = 7,1 kg/h
q = 14,3/0,9 = 15,9 kg/h
q = 14,3/3,14 = 4,55 kg/h
q = 14,3/5,80 = 2,46 kg/h
q = 14,3/6,5 = 2,2 kg/h
q = 14,3/9,8 = 1,5 kg/h
q = 14,3/5 = 2,9 kg/h
q = 14,3/0,7 = 20,4 kg/h
Visos darbo apimties degalų sąnaudos:
Q = qF (25)
čia F – lauko plotas
Q = 7,1*5 = 35,5
Q = 15,9*5 = 79,5
Q = 4,55*5 = 22
Q = 2,46*5 = 12,3
Q = 2,2*5 = 11
Q = 1,5*5 = 7,5
Q = 2,9*5 = 14,5
Q = 20,4*5 = 102
LITERATŪRA
1. S. Lazauskas, V. Petraitis “Žieminių javų augimas”. Vilnius, 1999.
2. “Augalų veislių 2003 m. sąrašas”. Vilnius, 2003.
3. Prof. Z. Dabkevičius “Žemės ūkis” žurnalas, 2003, rugsėjis.
4. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. Kėdainiai, Vilainiai 2000 m.
5. “Žemės ūkis prasideda nuo geros agrotechnikos” Peter Bundgard.
6. S. Maikštėnienė “Žieminių javų auginimas sunkiose dirvožemuose” 1999 m.
7. Dr. A. Auškalnis “Žemės ūkis” žurnalas, 2003, gegužis.
8. Lankstinukas “Maxim Star”
9. Žurnalas “Žemės ūkis” 1999, balandis.
10. D. Klimavičius, I. Tulabienė “Piktžolės ir herbicidai“ Kauno kolegija 2003 m.
11. J.Petrulis, K.Bėčius, V.Čaikauskas “Augalininkystė“ Vilnius 1995m.
