Toksinių medžiagų poveikis aplinkai

Įvadas

Anais laikais lietuviai tausojo savo gamtą. Dar prieš porą šimtmečių gamta buvo palyginti švari. Tai liudija Lietuvos teisiniai gamtosaugos aktai, priimti pirmieji Europoje.

Atmosferos užterštumas pradėjo sparčiai didėti pradėjus plačiai vartoti akmens anglis. Tačiau gamtos užterštumo kreivė staigiai pakilo maždaug nuo 1950 metų, kai ypač sparčiai pradėjo augti automobilių, aviacijos ir laivų statybos pramonė. Jei XX a. pradžioje pramonės gamyboje buvo panaudojami 19 cheminių elementų, amžiaus viduryje – apie 50, tai šiuo metu per 100 elementų. Tai sukėlė nnaują kokybinį atmosferos užterštumą labai nuodingais junginiais bei sunkiųjų ir retųjų metalų aerozoliais. Du trečdaliai Lietuvos teritorijos veikia neigiami antropogeniniai veiksniai. Pasaulinės sveikatos apsaugos duomenimis apie 80 % ligų sukelia užteršta atmosfera, vanduo, maisto produktai. Ekologinės problemos jau tapo politiniu klausimu, kurio neįmanoma išspręsti atskiros valstybės ar respublikos ribose. Rimtas dėmesys gamtos degradacijos problemoms buvo skirtas 1972 metais Stokholme Jungtinių Tautų konferencijoje. Nuo to laiko ruošiamos ir apsvarstomos valstybinės ir tarptautinės programos, apimančios gamtos apsaugos klausimus.

Žmogaus ir kitų organizmų gyvybinei veiklai atmosferos oras yra svarbiausias vartojimo produktas. Be maisto žmogus gali ištverti 5 savaites, be vandens – 5 dienas, be oro 5 minutes. Normaliai gyvybinei veiklai reikalingas švarus, be nuodingų priemaišų, kenksmingo spinduliavimo, be triukšmo ooras.

Atmosferos teršimo šaltiniai yra dvejopos kilmės: natūralūs – gamtiniai ir antropogeniniai – žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės kilmės priemaišų atmosferoje buvo nuo seniausių Žemės istorijos laikų. Didelė jų koncentracija (dulkių, nuodingų vulkaninių dujų) vietomis galėjo turėti neigiamos įtakos gyvajam pasauliui.

Antropogeninės kilmės dulkes sukelia kuro deginimas, pramoninė veikla, žemės ūkis. Nuo 1910 metų antropogeninės kilmės aerozolių kiekis padidėjo dvigubai atmosferoje. Natūralios kilmės dulkių sudėtyje vyrauja dirvožemių medžiagos, o pramoninės kilmės dulkėse labai padaugėjo nuodingų medžiagų (Mg, Pb, S, Cl, Fe). Atmosferą teršia miškų gaisrai dūmais ir nuodingomis dujomis (suodžiai, pelenai, degutas, CO, CO2 ir SO2 dujos. Kenksmingas dirvožemiui, jo mikroorganizmams ir gyvūnijai yra pavasarį žolės deginimas, kuris taip pat teršia atmosferą dūmais, anglies ir azoto junginiais.

Žemės atmosferą teršia iir kosmosas, iš kur patekę meteoritai sudegdami palieka atmosferoje vien dulkių apie 1000 t per parą.

Elektrinės ir pramonės įmonės, naudodamos kurui anglį ir mazutą, į orą išmeta sieros (SO2, SO3), azoto junginių NO, NO2), anglies monoksido (CO) ir dioksido (CO2), organinių junginių (aldehidų, dervų, angliavandenilių) bei kancerogeninių, sukeliančių vėžio susirgimus. Sieros junginiai ore oksiduojasi iki sulfatų, sieros rūgščių, kurios didina dirvų rūgštingumą, labai stiprina metalų koroziją, neigiamai veikia žmonių sveikatą.

Azoto oksidai kenksmingi augalams, miškams. Esant koncentracijai 0,08 mmg/m3 prasideda ūminis medynų pažeidimas. Pramoniniai teršalai sutrikdo fotosintezę, ardo protoplazmą ir chloroplastus, pažeidžia ląstelių dalijimąsi, sukelia asimiliacinio aparato nekrozę. Rūgštūs lietūs ardo spyglius dengiančio vaško sluoksnį. Atmosferos teršalai sumažina augalijos atsparumą šalčiui.

Vienas iš didžiausių atmosferos teršėjų yra automobilių transportas, kurio išmetamos kenksmingos medžiagos Lietuvoje sudaro iki 40 % visų teršiančių medžiagų. Amerikiečių atliktais tyrimais nustatyta, kad per metus kiekviena auto mašina, vidutiniškai nuvažiuojanti 20000 km , į atmosferą išskiria angliavandenilių – 235 kg, anglies monoksido – 680 kg, azoto oksidų – 36 kg.

Pažymėtina tai, kad išmetamų medžiagų į atmosferą kiekis labai priklauso nuo automašinų darbo režimo. Pvz.: esant tuščiai variklio eigai ir stabdant, daugiau negu dvigubai padidėja išmetamo anglies monoksido kiekis, beveik dešimteriopai – angliavandenilių. Todėl kelių sankryžose labai svarbūs yra viadukai, kurie netrikdo automašinų judėjimo. Ore teršimo dydis labai priklauso nuo variklio konstrukcijos, jo techninės būklės bei kuro rūšies. Blogai sureguliuotos variklio, kuro dozavimo ir degimo sistemos toksinių medžiagų kiekį gali padidinti iki 10-15 kartų.

Įrengiant kelius svarbu deramai nuleisti nutekamąjį vandenį nuo kelio. Šis vanduo būna užterštas dulkėmis, tepalais, kietomis išmetamų dujų dalelėmis ir druskomis, kurios barstomos, kad kelias neapledėtų.

Gamtosaugininkų didžiausias rūpestis – išsaugoti švarų vandenį. Jį daugiausia teršia buitinės chemijos atliekos, kanalizacija, ppramonės ir transporto išmetamos medžiagos, pesticidai ir trąšos.

Svarbią ekologinę problemą sudaro paviršiaus aktyviosios medžiagos – detergentai. Tai etileno oksido junginiai su aukštesnės klasės alkoholiais, rūgštimis, alkilofenoliais, riebiųjų rūgščių amidais. Šios medžiagos plačiai naudojamos buityje kaip skalbimo, valymo priemonės, tekstilės, celiuliozės, naftos odos pramonėje, vaistingųjų medžiagų, kosmetikos priemonių, lako, dažų bei plastmasės gamyboje, žemės ūkyje. Detergentų neskaldo mikrobai ir jie tik pamažu išnyksta iš vandens ir dirvožemio. Kai kurios aktyviosios medžiagos mažina oksidacinį fermentų aktyvumą, skatina kraujagyslių aterosklerozę, trukdo baltymų ir lipidų apykaitai, sukelia vėžį.

Nemažą vandens telkinių užterštumo problemą sudaro globaliniu mastu paplitę polichloruoti bifenilai, plačiai naudojami radiotechnikos pramonėje, popieriaus, plastmasių, agrochemikalų gamyboje. Tai labai patvarūs junginiai, greitai plinta aplinkoje, pereina į vandens telkinių fauną ir florą, pasižymi mutageniniu ir kancerogeniniu veikimu. Jie randami paukščių, žuvų, žinduolių organizme.

Žalingas sveikatai yra geriamas vanduo, turintis daug sunkiųjų metalų oksidų (chromo, nikelio, kadmio, švino, cinko, gyvsidabrio). Dauguma sunkiųjų metalų junginių veikia kancerogeniškai, mutageniškai, embriotoksiškai. Taigi nukenčia atsparumas įvairioms infekcinėms ligoms, vėžiui.

Azotinių trąšų nutekamųjų vandenų produktai – nitratai, nitritai kenkia kraujui, silpnina hemoglobino jungimąsi su deguonimi, gali sukelti audinių deguonies badą. Iš nitratų susidarę N – nitrozaninai gali sukelti vėžį.

Vandenį teršia ir biologiniai produktai – mikroorganizmai, virusai, grybeliai, kkirmėlių kiaušinėliai. Dėl šio užterštumo susergama vidurių šiltine, cholera, dizenterija ir kitomis ligomis.

Vandens apsaugos tarnyboje veikia požeminio vandens būklės sekimo sistema, sudaryta iš stebimųjų gręžinių. Apie 500 jų skirta požeminio vandens taršai sekti. Todėl kuriami ir specialūs poligonai, kuriuose tiriami teršalų migracijos ir kitimo parametrai, reikalingi požeminio vandens kokybės prognozei.

Ekologijos vadovėliuose pakankamai dėmesio skiriama augalijos ir gyvūnijos apsaugai, tačiau beveik nekalbama apie žmogų. Žmogus yra pasaulinės ekosistemos dalis. Pažeidus šios ekosistemos bet kurią grandį, kenčia ir žmogus. Sveikatos veiksniai suskirstyti į tris grupes:

1. Genetinį pagrindą.

2. Žmonių elgesį.

3. Aplinką (fizinę, socialinę).

PSO duomenimis, žmogus, vidutiniškai išgyvenantis 75 metus, suvartoja 32-34 tonas maisto (~16000 l pieno, ~13000 kiaušinių, 5 t mėsos, 3-4 t bulvių ir per plaučius praleidžia apie 337 mln. l. oro. Kad ir nedidelės teršalų dozės patenka į organizmą, jie veikia kancerogeniškai, mutageniškai, embrioniškai. Ypač kenksmingi organizmui yra kelių rūšių teršalai.

Mokslo ir pažangos tempai tokie dideli, kad net ir stengiantis griežtai laikytis technologinių procesų, aplinka kinta taip greitai, jog nespėjama nei išsiugdyti nei įtvirtinti organizmo reguliacinių bei apsigynimo funkcijų. Kasmet žmogaus aplinkoje atsiranda šimtai naujų medžiagų, kurių jokio organizmo evoliucijos eigoje dar nėra buvę. Taigi nėra ir jų apykaitos bei detoksikacijos mechanizmų. Žmogaus genetinis

pagrindas nesuspėja keistis dideliais tempais. Kintančioje aplinkoje sutrinka žmogaus adaptaciniai mechanizmai, dėl to dažniau sergama alergija, keičiasi įvairių patologinių būsenų klinikinė išraiška.

Kurdamas vis naujus išorinius veiksnius, žmogus sukūrė ir naują psichoemocinę aplinką. Psichinė ir fizinė įtampa darbe, nuolatinis laiko stygius, daug kam neramumas dėl rytojaus, skurdo egzistavimas – tai faktoriai, kurie nuolatos veikdami žmogų, sukelia streso būklę. Bioritmai, kurie susiformavo žmoguje jo vystymosi raidoje, organizmo procesus derina su aplinkos pokyčiais (šviesos cikliškumas, jonizacija, magnetinis laukas, temperatūra, drėgmė, atmosferos sslėgis ir kt.) nulemia gyvųjų sistemų egzistavimo pagrindą – prisitaikomumą. Kauno medicinos universitete sukurtas mokslinis žmogaus centras vadinamas „Sveikatos“ centru. Jo tikslas – sukurti vieningą sveikatos ekologinio monitoringo sistemą. Šioje sistemoje sveikatos rodikliai – biologiniai, imuniniai, psichologiniai, socialiniai, klinikiniai, aplinkos – maisto, oro, vandens, dirvožemio.

Kaip rodo pasaulinė praktika, eksploatuojant galingus energetikos objektus būtina paruošti moksliniais tyrimais pagrįstas organizacines ir technines apsaugos priemones. Šiame kontekste labai svarbios problemos, susijusios su žmonių sveikatos apsauga, įvairiais socialiniais, psichologiniais ir demografiniais klausimais. TTodėl 1991-1993 metais mokslininkai iš įvairių mokslo ir studijų institucijų: Botanikos, Ekologijos, Geografijos, Geologijos, Fizikos, Energetikos, Pedagogikos institutų, Vilniaus universiteto paruošė mokslo programą „Atominė energetika ir aplinka“, kuri buvo vykdoma 1993-1997 metais. Aktualus šios programos realizavimo tikslas buvo paruošti kompleksinio aantropogeninio poveikio ekosistemoms vertinimo strategiją. Buvo sukurta automatizuota radionuklidų migracijos atmosferoje registravimo sistema. Vykdant šią programą buvo atlikti hidrologiniai, radioekologiniai, hidrocheminiai, hidrobiologiniai tyrimai Drūkšių ežere, landšafto ir jo komponentų tyrimai Ignalinos AE regione.

Svarbią reikšmę turėjo medicininiai ir biologiniai žmonių tyrimai Ignalinos AE įtakos zonoje, bei atliktos ekologinės ir aplinkosauginės studijos.

Reaktoriaus darbą patikimai kontroliuoja valdymo ir apsaugos sistema. Ji užtikrina reaktoriaus paleidimą, automatinį duoto lygio galios palaikymą, kompensuoja kuro trūkumą, garantuoja reaktoriaus apsaugą avarinių situacijų metu.

Mažiausią taršą iš energetinių objektų Lietuvoje kelia Ignalinos AE. Europos Sąjungai reikalaujant Respublikos vyriausybė sutiko pirmąjį bloką iki 2005 metų uždaryti. Kokius ekologinius padarinius sukels uždarymo techninė procedūra? Sustabdžius elektrinės reaktorių, dar keletą metų teks jį aušinti, – radioaktyviojo kuro skilimas bblės labai lėtai ir gamins nemažą kiekį šilumos, kuri šildys Drūkšių ežerą. Pagausėjus nuotekų srautui, iškils grėsmė elektrinės ir Visagino miesto ūkinei-buitinei kanalizacijai, nes taps nepajėgūs valymo įrengimai. Per Ignalinos AE lietaus kanalizaciją didžioji dalis nevalyto vandens pateks į Drūkšių ežerą. Daug nuoplovų išskirs elektrinės autoūkio pramoninė ir lietaus kanalizacija objekto uždarymo ir išmontavimo metais. Elektrinės uždarymas sunaikins papildomai 800 ha agrarinio bei miesto kraštovaizdžio, įrengiant sąvartynus, saugojimo aikšteles ir talpyklas.

Po Ignalinos AE uždarymo bus statomos naujos katilinės, aprūpinančios mmiestą ir elektrinės patalpas šiluma ir karštu vandeniu. Todėl į miesto aplinką, miškus ir vandenis plūstelės nemaži taršos kiekiai.

Specialistai tvirtina, kad Ignalinos AE galėtų pakeisti Lietuvos elektrinė, paleidus visus 8 blokus. Lietuvos energetikos instituto kompleksinių energetikos problemų laboratorijoje analizuojant elektros energijos plėtros scenarijų buvo suformuota esminė išvada:

Atmosferos teršimas 2015 metais padidėtų apie 2 kartus ir vėl pasiektų 1990 metų lygį.

Numatoma statyti 12 mažų šiluminių jėgainių, kurios išskirtų didelį kiekį išmatų į atmosferą ir sunaudotų didelius kiekius vandens.

Bus modernizuojamos ir senos šiluminės elektrinės: Kauno, Mažeikių, Vilniaus-3.

Dėl to brangs elektra jos vartotojams.

Europos Sąjunga reikalauja, kad Lietuva gamintų 12 % elektros energijos, naudodama vietinius išteklius. Tai kenksminga sąlyga, nes būtų neracionaliai naudojami durpių ir medienos ištekliai.

Šiuo metu svarbu ne tik konstatuoti blogą ekologinę situaciją, bet ir imtis priemonių jai gerinti. Neteisinga manyti, kad dėl šiuolaikinės ekologinės situacijos kalta technika ir spartūs gamybos tempai. Mūsų mokslininkų manymu, žmogaus ir aplinkos santykių problema gali būti išspręsta ne atsisakant pramonės, transporto vystymo, energetikos ir chemizavimo plėtimo, bet tobulinant technologinius procesus, valymo įrenginius, plačiau diegiant naujausius mokslo ir technikos laimėjimus.

Beveik kiekvienas žmogaus „žingsnis“ sesijas su technologijos pasiekimais yra kenksmingas aplinkai. Pradedant nuo stambiu objektu (gamyklos, statybos objektai.), bbaigiant smulkiais ( suvirinimo aparatai, indų plovikliai.) gamtos ištekliai yra teršiami. O tai labai veikia visų gyvų organizmu sveikatą. Vanduo, žeme, oras – visa tai mūsų dienomis yra labai teršiama. Akivaizdu, kad žmogui nelieka kitos išeities kaip vartuoti užterštus produktus. No to padidėja sveikatos sutrikimų.

Draustiniai, regionai parkai

Taip susiklostė aplinkybės, kad Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje ir Latvijoje, tautinis atgimimas prasidėjo nuo ekologinio sąjūdžio. Tam nemažai įtakos turėjo 1986 m. įvykusi Černobylio katastrofa, pirmą kartą taip akivaizdžiai atkreipusi Sovietų Sąjungos gyventojų (taip pat ir Lietuvos) dėmesį į gresiantį pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Anksčiau, 1981 metais, Klaipėdoje, patyrus katastrofą tanklaiviui „Globe Asimi“ ir į jūrą išsiliejus 16 tūkstančių tonų mazuto. Lietuvos žmonės į tai žiūrėjo tik kaip į neeilinį įvykį. Šios katastrofos tikrosios grėsmės niekas nesuvokė. Tačiau ir neužmiršo. Tai buvo prisiminta, kai netoli Nidos tuometinės sąjunginės žinybos sumanė jūroje įrengti naftos gręžinį ir tam tikslui pastatė platformą.

Michailo Gorbačiovo paskelbtos demokratinės permainos paskatino Lietuvos šviesuomenę boikotuoti šį naftos gavybos projektą. Prasidėjęs parašų rinkimu, ekologinis sąjūdis nebenurimo iki pat nepriklausomybės atgavimo. Ekologija ir demokratija tapo neatskiriamos sąvokos.

1988–1989 m. visoje Lietuvoje kūrėsi žaliųjų klubai, kurie dažniausiai sprendė kokią nors konkrečią ekologijos problemą. Pavyzdžiui, Vilniaus „Žemynos“ klubas organizavo protesto akciją pprieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, Kauno “Atgaja” kėlė Kauno vandens valymo įrenginių ir Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės problemas, Šiaulių „Aukuras“ protestavo prieš Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinio niokojimą.

Kraštovaizdžio sąvoka yra labai plati ir apima ne tik gamtinę aplinką, bet ir tradicinę tautos kultūrą. Kraštovaizdis sudaro vieningą etninį gamtinį kompleksą, kuris dar vadinamas etnocenoze. Esminis kraštovaizdžio pertvarkymas, kai vadovaujamasi vien ekonominiais interesais ir ignoruojamos aplinkos tvarkymo tradicijos bei kultūrinis palikimas, kelia grėsmę tautos egzistencijai.

Geras tokio „tvarkymosi“ pavyzdys yra visuotinė melioracija. Daugelyje vietų Lietuva dabar panaši į stepę. Išnaikinus želdinius prasidėjo dirvožemio erozija, dideliuose plotuose katastrofiškai sumažėjo gyvūnų ir natūraliosios augmenijos, o sunaikinus vienkiemius ir žmones apgyvendinus gyvenvietėse, pasikeitė jų gyvenimo būdas, papročiai, elgesys. Dažniausiai ne į gera, kadangi tai vyko greitai ir nenatūraliai. Lietuvio žemdirbiška prigimtis visada vertė jį, gal ir nesąmoningai, priešintis bet kokiems „revoliuciniams“ pertvarkymams ir žadino norą būti arčiau žemės. Galbūt tuo galima paaiškinti kolektyvinių sodų gausą Lietuvoje.

Žmonės, per melioraciją netekę savo sodybų ir išsikėlę į miestus, ėmė įsirenginėti kolektyvinius sodus. Prie visų didžiųjų Lietuvos miestų kolektyviniai sodai tapo „miestais vaiduokliais“ ir kraštovaizdžio nelaime. Jie buvo kuriami gražiausiose vietose: prie upių, ežerų, miškuose, draustiniuose.

Šiauliuose tokia vieta tapo Bubių, Kurtuvėnų, Bazilionų apylinkės. Praeitame dešimtmetyje kolektyviniai sodai

ir žinybinės poilsiavietės pradėjo intensyviai skverbtis į Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinį ir kurtis aplink jį. Dažniausiai tai darė ne sąjunginės žinybos, o patys šiauliečiai ir įvairios Šiaulių miesto organizacijos. Taip pasireiškė žemdirbiška lietuvio prigimtis. Prireikė milžiniškų pastangų, siekiant įtikinti šiauliečius nenaikinti unikalaus Kurtuvėnų apylinkių kraštovaizdžio. Praėjus porai metų paaiškėjo, kad draustinio statusas ir esamos jo ribos negali apsaugoti šio regiono gamtos šiauliečių labui, – deja, nuo jų pačių invazijos. Tokia paradoksali žmonių prigimtis – jie trokšta gamtos, tačiau įkėlę ten koją, kkaipmat ją pakeičia ir sunaikina jos pirmykštį grožį, užteršia aplinką.

Apie Kurtuvėnų draustinio „bylą“ 1988–1991 m. žinojo tuometinės vyriausybės, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, mokslininkai. Tačiau net kai kurie mokslininkai tuo metu galvojo, kad Kurtuvėnų draustinyje nebėra ko saugoti. Išsamiau patyrinėjus, pasirodė visai kitaip. Todėl kraštotvarkininkas P. Kavaliauskas pasiūlė Lietuvoje steigti regioninius gamtos parkus, kurie turėtų savo administracijas, o šios rūpintųsi parkų veikla ir ten esančių gamtinių bei kultūrinių vertybių apsauga.

Kurtuvėnų regioninis parkas faktiškai įkurtas 1991 m. – tada buvo paskirtas pparko vadovas, nors juridiškai 30 regioninių parkų buvo įsteigta tik 1992 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. Šis AT nutarimas turbūt yra didžiausias gamtosaugininkų laimėjimas per visą 1988–1996 metų laikotarpį.

Visos saugomos teritorijos – nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai, rrezervatai šiuo metu užima apie 15 procentų Lietuvos teritorijos (regioniniai parkai – 5,8 procento). Panašų plotą saugomos teritorijos sudaro ir kitose civilizuotose pasaulio valstybėse. Dar ir todėl šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą galima laikyti didžiausiu gamtosaugininkų laimėjimu, nes saugomų teritorijų tinklas palaiko kraštovaizdžio stabilumą, sukuriamos sąlygos kompleksiškai saugoti aplinką ir kurti subalansuotą gamtinę sistemą. Galima drąsiai teigti, kad be žaliųjų iniciatyvos 1992 m. regioniniai parkai nebūtų buvę įsteigti. Tiesa, ilgą laiką daugelis parkų neturėjo jokios administracijos. Šiuo metu parkų administratoriai paskirti.

Atgavusi nepriklausomybę Lietuva turėjo puikią galimybę išvengti daugumos ekologinių klaidų, kurias padarė išsivysčiusios Vakarų valstybės. Teritorijų paskelbimas saugomomis, Aplinkos apsaugos įstatymo priėmimas šiek tiek sumažino galimybę beatodairiškai plėšti ir naikinti gamtą. Kitų valstybių patyrimas rodo, kad sunaikintai gamtai atkurti reikia nnepaprastai didelių lėšų, o daug ko iš viso neįmanoma atkurti. Todėl šiandieninis dėmesys ekologijai ir investicijos į šią sritį rytoj gali duoti šimteriopą naudą. Juo labiau, kad daug kur jokių investicijų nereikia, – pakanka tik dėmesio ir įstatymo. Be apribojimų šiuolaikinė civilizacija apsieiti negali, nes žmogus sukūrė tokią industriją ir tiek aplinkai pavojingų technologijų, kad anarchija gali sukelti ne tik vietines, bet ir globalines ekologines katastrofas.

Šiuo metu Lietuvoje, kaip sako žinovai, sukurta nebloga gamtosaugos įstatymų bazė, tačiau tų įstatymų ppaprasčiausiai nepaisoma arba specialiai kuriami nauji, leidžiantys pelnytis gamtos sąskaita. Pats naujausias pavyzdys – beatodairiškas Lietuvos miškų kirtimas. Galima vienareikšmiškai tvirtinti, kad šis procesas susijęs su visuotine privatizacija. Miškas auga 100 metų, o naujieji savininkai dažniausiai siekia tik trumpalaikės naudos, todėl skuba atgautą mišką kuo greičiau iškirsti ir parduoti. O miškui atsodinti reikės nemažų pinigų.

Išvados

Šiom dienom mūs supanti aplinka yra nuolatos teršiama. Tai jau neatsėjamas civilizacijos procesas. Dabar jau nebeįmanoma visiškai sustabdyti ši procesą. Tačiau galima kuo daugiau sumažinti teršimo veiksnį. Kuo didesnes pastangas padarys žmogus šio klausimo sprendime, tuo labiau jis galės apsaugoti savo ir kitu sveikata. Tai nėra vienos bendruomenes ar komiteto reikalas. Tai globaline problema kuri priklauso bene nuo kiekvieno iš mūsų.