Medžių ir krūmų sodinimas ir tolesnė priežiūra

5.3. Medžių ir krūmų sodinimas ir tolesnė priežiūra

5.3.1. Medžių ir krūmų sodinimas

Augalai sodinami tada, kai teritorija yra visiškai paruošta, o dirva

įdirbta ir patręšta. Duobės medžiams iškasamos 70 cm, o krūmams – 50 cm

gylio. Jei sodinama pavasarį, jos kasamos iš rudens, o jei rudenį – 3-4

savaites prieš sodinimą. Medelio maitinimo plotas turi būti ne mažesnis

kaip 1 m2, o krūmo -0,5 m2. Sodinant didesnę krūmų grupę, kasama didelė

duobė, o

[pic]Baltoji kūgiškoji eglė

gyvatvorėms – 0,5-0,6 m pločio griovys, kiekvienai kitai eilei pridedama ppo

0,2-0,4 m (tai priklauso nuo sodinamo krūmo dydžio). Duobės dugnas kastuvu

išpurenamas.

Sodinant medelius, netoli nuo duobės centro įkalamas kuolas medeliui

pririšti, viduryje duobės padaromas atvežtos žemės kauburėlis, ant jo

pastatomas medelis, šaknys ištiesinamos į šalis, tuomet pilama derlinga,

puri žemė. Medelis lengvai pakeliamas ir papurtomas, o užpilta žemė

apspaudžiama kojomis. Pasodinto medelio šaknies kaklelis turi būti 5-15 cm

virš žemės, smėlio dirvose – lygiai su žemės paviršiumi. Pagal duobės

kraštus supilamas nedidelis pylimėlis („lėkštė“), kad laistant nenutekėtų

vanduo. Pakraščius galima mulčiuoti durpėmis, tuomet ilgiau laikysis

drėgmė. Prie kuolo mmedelis rišamas minkštomis virvėmis dviejose vietose –

kuolo viršuje ir apie 0,5 m nuo žemės, apsukant kuolą ir medelio liemenį

aštuonetuku. Kuolas įkasamas iš vyraujančių vėjų pusės.

Kiek sunkiau prigyja persodinti spygliuočiai medeliai. Juos reikia

iškasti taip, kad kuo mažiau pažeistute šaknis, su žžemėmis. Prieš tai

spygliuočius patartina gerokai palaistyti. Iškastų medelių šaknis galima

aprišti maišais, plėvele ar sudėti juos į nedideles dėžes.

5.3.3. Medžių formavimas

Svarbiausias yra pirmasis lajos karpymas. Paprastai karpoma anksti

pavasarį formuojant lają ir vertikaliai, ir horizontaliai. Vertikaliai,

pagal nustatytą aukštį, medžių viršūnės nukerpamos sekatoriumi, pjūklu arba

specialia mašina. Po to nukarpomos šoninės šakos. Norint suteikti kokią

nors geometrinę formą, kiekvienas medis karpomas individualiai, iš akies,

ypač šoninės šakos. Želdiniuose augančius senesnius medžius, kai jie

nustoja augti, pasidaro nedekoratyvūs, laja tampa beformė, galima

atjauninti. Mažai atjauninant, išpjaustomos tik šoninės šakos, o labai – ir

skeletinės iki pagrindo. Kai kurie lapuočiai, pavyzdžiui, gluosniai,

tuopos, liepos, uosialapiai klevai, tokiems atjauninimams labai atsparūs.

Tinkamiausias laikas – pavasaris.

5.3.4 Krūmų formavimas

Daugelis neformuojamų krūmų būna retomis šakomis ir negražūs. Reti

išauga putinų, šeivamedžių, sedulų, auksuotųjų serbentų kkrūmai. Taigi tenka

juos dirbtinai formuoti. Anksti pavasarį, prieš sulčių tekėjimą,

sekatoriumi ar peiliu nupjovus 5-8 cm aukščiau šaknies kaklelio, iš

miegančiųjų pumpurų išauga keletas vešlių ūglių. Dar kartą tai atlikus kitą

pavasarį, krūmai išauga pakankamai tankūs.

Kartais krūmai karpomi kūgio, rutulio, kubo, cilindro formos. Taip

formuoti specialiomis žirklėmis galima tik tankiai augančius krūmus:

kalninius serbentus, paprastuosius ligustrus, žvilgančiuosius kaulenius,

Tunbergo raugerškius ir kt. Vasarą apkarpomi sparčiai augantys nauji

ūgliai. Kitų metų pavasarį formuojami krūmai nukerpami jau 3-5 cm aukščiau

negu praėjusiais metais. Po 1-2 metų jie bus tankūs nnorimos formos.

5.3.5. Gyvatvorių formavimas

Gyvatvorės gali būti laisvai augančios ir karpomos. Pastarosios

sodinamos viena, dviem ar daugiau eilių. Jų paskirtis yra dekoratyvinė,

apsauginė ir dengiančioji (maskuojančioji).

Laisvai auginamoms gyvatvorėms tinka lanksvos, parko rožės,

raugerškiai, veigelės. Tokios gyvatvorės neformuojamos, tačiau jas reikia

prižiūrėti kaip ir kitus krūmus, t.y. išpjaustyti ligotas, pasenusias ir

aplaužytas šakas, kad krūmai kuo gausiau žydėtų ir leistų naujus ūglius.

Karpomos gyvatvorės skirstomos pagal aukštį į aukštas (aukštesnes kaip 2

m), vidutines (1-2 m), žemas (0,5-1 m) ir bordiūrines (žemesnes nei 0,5 m).

Klasikinės gyvatvorės yra apie 25 cm pločio. Siauriausias galima formuoti

iš skroblų, buksmedžių, lenktašakių kaulenių. Bukų, gudobelių ir ligustrų

gyvatvorės formuojamos 30-35 cm pločio, kiek platesnės – iš tujų,

puskiparisių o iš eglių – ne siauresnės kaip 1 m. Greičiau gyvatvorė

sužeis, jei medelyne sodmenys bus išauginti su gausiomis šakomis. Nešakotus

augalus reikia mažiausiai per pusę sutrumpinti, kad šakotis pradėtų nuo

pagrindo. Gyvatvorės gali būti trapecijos formos – karpant nuožulniai,

skliautiškos, kūgiškos. Jų profilis turi priklausyti nuo pasodintų augalų

savybių. Taisyklingas gyvatvores būtina dažnai karpyti. Dėl šviesos trukumo

pradeda džiūti apatinės ir vidinės jų šakos. Vegetacijos metu keletą kartų

nukarpomi ir gyvatvorių šonai, nes viršūnių karpymas skatina augti

miegančiuosius pumpurus. Per vasarą gyvatvorės nukerpamos mažiausiai 2-3, o

trakinių klevų – net 5-6 kartus. Pirmą kartą – birželio mėnesį. Mūsų

klimato sąlygomis patvaresnės yra siauros gyvatvorės, tturinčios kietas,

nelanksčias šakas, pvz., gudobelių, kaulenių ir kt. Šie augalai mažiau

nukenčia žiemą nuo didelio kiekio sniego. Plačialapių, turinčių lanksčias

šakutes krūmų gyvatvores sunkiau formuoti, greičiau išlūžinėja šakos, jos

prasčiau atrodo. Pasenusios gyvatvorės atjauninamos – nukerpamos paliekant

nuo žemės 10-15 cm. Tuomet reikia jas patręšti mineralinėmis trąšomis.

5.3.6. Tręšimas

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami organinėmis ir

mineralinėmis trąšomis užauga dvigubai didesni. Iš organinių trąšų

naudojamas mėšlas, pūdinys, durpės, iš mineralinių – azotas, fosforas ir

kalis.

Mėšlas turi visus pagrindinius augalams reikalingus elementus -azotą,

fosforą, kalį, be to, su mėšlu įterpiama daug organinės medžiagos, kuri

gerina dirvos struktūrą. Tik negalima tręšti šviežiu mėšlu. Geriausiai yra

perpuvęs arba apie 2 savaites paraugintas ir praskiestas vandeniu santykiu

1:10.

Naudingas yra pūdinys (kompostas), kurį sudaro įvairi supuvusi

organinė medžiaga: medžių lapai, šakos, žolės, durpės, mėšlas. Vienam

suaugusiam medžiui pūdinio reikia apie 40 kg, o krūmui -iki 10 kg.

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami ir durpėmis. Jos pirma turi

būti išvėdintos, sumaišytos su mėšlu, kalkėmis, pelenais, tik tada įterptos

į dirvą. Priešingu atveju, ypač aukštapelkių durpėse, lieka daug augalams

kenksmingų rūgščių, o durpėse esančių maisto medžiagų jie nepasisavina.

Negalima tręšti augalų, kurie mėgsta kalkingas dirvas.

Azotas skatina ir sustiprina augalų antžeminės dalies vystymąsi.

Greičiausiai pasisavinamos įvairios salietros (amonio, kalio, natrio). Per

didelis azoto kiekis prailgina augalų vegetaciją, ūgliai nespėja sumedėti

ir apšąla. Todėl amonio salietra aaugalus galima tręšti tik pavasarį ir

vasaros pradžioje. Dažnai naudojamas ir amonio sulfatas, kurį augalai

pasisavina lėčiau, jis ilgiau išsilaiko dirvoje. Tręšiama rudenį arba

pavasarį (100 g/m2).

fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą

grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas

superfosfatas. Tręšiama rudenį. Superfosfatas didina dirvos rūgštingumą. Jo

beriama 300-400 g/m2.

Kalis paspartina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui.

Dažniausiai tręšiama kalio druska rudenį (200-300 g/m2).

Gyvatvorės paprastai tręšiamos kasmet (rudenį ar pavasarį) ir dar

papildomai vegetacijos pradžioje azotinėmis trąšomis.

5.3.7. Paruošimas žiemai

Dauguma dekoratyvinių medžių bei krūmų gerai žiemoja be priedangos.

Tačiau kai kurie žirniavaisiai, Liausono puskiparisiai, dalis lapuočių

šaltesnėmis žiemomis apšąla, ypač jauni ir vėlai rudenį pasodinti.

Geriausia spygliuočius sodinti rugsėjo, lapuočius – spalio mėnesį. Augalai

dengiami durpėmis, sausais lapais, eglišakėmis. Šaknys mulčiuojamos

sausomis durpėmis ar lapais,

maždaug 15 cm storio sluoksniu. Neaukšti krūmai apdengiami eglių šakomis,

aukštesni – aprišami.

Lengviau pridengti vijoklinius augalus. Jų šaknys mulčiuojamos

durpėmis, o šakos prieš šalčius prilenkiamos prie žemės, prismeigiamos

kuoliukais ir apdengiamos eglišakėmis.