Diplominis darbas

KAUNO MIŠKŲ IR APLINKOS INŽINERIJOS KOLEGIJA

MIŠKO ŪKIO SPECIALYBĖ

Diplominis darbas

V. Į. RIETAVO MIŠKŲ URĖDIJOS PAUŠKIŲ (AUKŠTOJO) TYRO TELMOLOGINIO DRAUSTINIO PAŽINTINIO TAKO ĮRENGIMO PROJEKTAS

DIPLOMANTAS Antanas Liaudonas

VADOVAS Dr. Gintautas Urbaitis

RECENZENTAS Dr. Antanas Malinauskas

Kaunas, 2005

SANTRAUKA

Šiame darbe aprašomas Pauškių (Aukštajį) tyras, jame augantys augalai, gyvenantys gyvunai, o taip pat sunki tyro išlikimo istorija, jo geografinė padėtis, esamas dirvožemis bei kiti veiksniai, sąlygojantys pažintinio tako įrengimą.

Pagrindinis diplominio darbo tikslas – Pauškių (Aukštojo) tyro pažintinio tako įrengimas.

Visas pažintinis takas sudaro 6,7 kilometro su dvylika pažintinių stebėjimo aaikštelių bei regimų vaizdų aprašomųjų stendų. Tako maršrutas parinktas taip, kad atvykęs lankytojas ne tik pailsėtų, bet ir per kuo trumpesnį laikotarpį pamatytų kuo daugiau ir pažintų visas tyro paslaptis, netrukdydamas jo gyvavimui, vystimusi ir grožiui. Įrengus taką Pauškių tyre bus galima išplėsti pažintinį turizmą, pritraukti daugiau lankytojų, saugiai supažindinti turistus su visomis Pauškių (Aukštojo) tyro paslaptimis, kadangi žmogus, pažinęs gamtos paslaptis, labiau susižavi gamta ir jos turtais, tampa fiziškai ir morališkai turtingesnis ir pailsėjęs. Darbe taip pat pateikiama preliminari ppažintinio tako įrengimo savikaina, atsispindi ir automobilių stovėjimo aikštelės būtinumas ir įrengimas, nes pažinties su tyru pradžia prasideda nuo atvykimo ir transporto saugaus pasistatymo.

Darbe siūlomo projekto Pauškių (Aukštojo) tyro pažintinio tako, su automobilių stovėjimo aikštele, įrengimo preleminari sąmata sudarytų 1187896 lt.

Turinys

Įvadas…………………………4 psl.

1. Literatūros apžvalga…………………..5 psl.

1.1. Saugomos teritorijos…………………..5 psl.

1.2. Saugomų teritorijų tinklas – NATURA 2000…………8 psl. 1.3. Pasaulio saugomų teritorijų istorija……………..8 psl.

1.4. Lietuvos saugomų teritorijų istorija…………..9 psl.

1.5. Draustiniai…………………….10 psl.

1.5.1. Telmologiniai draustiniai…………….12 psl.

2. Tyrimo tikslas, uždaviniai, metodai ir apimtis………….15 psl.

3. Bendroji objekto charakteristika………………17 psl.

3.1. Pauškių (Aukštojo) tyro istorija……………17 psl.

3.2. Tyro geografinė padėtis………………18 psl.

3.3. Pauškių (Aukštojo) tyro apibūdinimas………….18 psl.

3.4. Aukštasis tyras – tipiška aukštapelkė………….20 psl.

3.5. Miško fondo charakteristika……………..21 psl.

3.6. Pauškių (Aukštojo) tyro augmenija………….22psl.

3.7. Pauškių (Aukštojo) tyro gyvūnija………………23 psl.

4. Pažintinis takas…………………….25 psl.

4.1. Pažintinio tako įrengimo būtinumas………….25 psl.

4.2. Pažintinio tako parinkimas………………26 psl.

4.2.1. Pažintinio maršruto aprašymas…………….26 psl.

4.3. Neakivaizdinė pažintis su tyru……………27psl.

4.4. Pažintinio tako preliminari savikaina………….37 psl.

5. Pasiūlymai……………………….45 psl.

6. Literatūros sąrašas…………………..46psl.

7. Priedai……………………….47 psl.

ĮVADAS

Žmogus su gamta turi bendrus ryšius ir bruožus. Gamta kaip ir žmogus tturi savo charakterį, jausmus, nuotaiką. Nepabuvęs gamtoje ir nepasiklausęs jos viso to negali suvokti ir įvertinti. Vos įžengęs į nuostabų gamtos prieglobstį išgyveni didžiausio malonumo jausmą. Gamta – nuostabiausia knyga, kurią skaityti ir suprasti nelengva. Vienas iš šios knygos svarbiausių skyrių – ,,pažintis su gamta ir jos tausojimas”.

Neišmokysime vaikų mylėti gamtos tik pamokose, tik žiūrėdami televizijos laidas, tik skaitydami knygeles. Geriausia mokykla – praktinė veikla. Ekskursijos, išvykos metu į gamtą su vaikais praturtinsime juos dvasiškai, išvalysime plaučius, rasime daugybę aatsakymų į dominančius klausimus, išmokysime jaunąją kartą kultūringai elgtis. Kur, jei ne gamtoje, galime vaiką pamokyti rimties, paklusnumo ir dėmesio mažesniam už save, pamatyti besileidžiančią bei tekančią saulę, išgirsti spengiančią tylą, pamatyti gamtoje vyraujančias spalvas, pajusti natūralius kvapus ir tarpusavio jausmus?

Tačiau šie ryšiai taip pat turi būti ribojami, nes šiuo metu gamtos turtai yra nelabai įvertinami, niokojami ir sparčiai mažėja.

Šiame darbe aprašomas Pauškių (Aukštojo) tyro telmologinio draustinio kraštovaizdis, jame augantys augalai, gyvenantys gyvūnai ir paukščiai, taip pat kiek būtina šiame draustinyje įrengti pažintinį taką, kad lankytojas pats būtų saugus ir savo buvimu netrukdytų draustinio egzistavimui. Pauškių tyre reikia elgtis labai atidžiai, nes čia peri ir gyvena itin reti paukščiai, drugiai, o taip pat auga reti augalai.

Neatsargiai elgiantis, vienu neatsargiu žingsneliu Pauškių tyre galima sunaikinti visa tai, ką gamta kūrė ištisus tūkstantmečius. Sovietmečiu buvo norima sunaikinti šį unikalų gamtos kampelį, tačiau jau tada tam buvo pasipriešinta.

Pažintiniame take, kuris bus 5 kilometrų ilgio, lankytojai galės susipažinti su visu Pauškių (Aukštuoju) tyre verdančiu gyvenimu, neklaidžiodami po visą tyrą.

Pažintiniam takui išleistos lėšos atsiperka šimteriopai, nes žmogus, pažinęs gamtą, ją pradeda labiau vertinti, mylėti ir gerbti. Kultūringas žmogus niekada nenuskriaus nei gyvūno, nei augalo, o tuo labiau kito žmogaus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Saugomos tteritorijos

Saugomos teritorijos – tai kiekvienos šalies vertingiausios bei vaizdingiausios teritorijos, tai kiekvienos šalies pasididžiavimas, indėlis į pasaulio paveldo išsaugojimą. Kiek sugebėsime jas išsaugoti, tiek išlaikysime krašto savitumą, patrauklumą. Ne viena Europos šalis jau prarado natūralias teritorijas, todėl ėmėsi atkurti pažeistus kraštovaizdžio kompleksus, ekosistemas. Atkurti gerokai sunkiau nei išsaugoti (1).

Lietuvos saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos buklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes).

Lietuvos saugomos teritorijos užima 12 % šalies ploto. Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro 5 rezervatai: iš jų 3 gamtiniai (vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti) ir du – kultūriniai (vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti); 5 nacionaliniai parkai (vienas jų istorinis), 30 regioninių parkų (vienas jų istorinis), vienas biosferos rezervatas ir visa eilė paveldo objektų. Rezervatai – tai saugomos teritorijos, skirtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose numatoma konservacinė, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nutraukiant jose ūkinę veiką. Apie 300 ddraustinių, kurių tikslas – išsaugoti bei atkurti kokį nors vieną komponentą ir išlaikyti bendrąjį ekologinį balansą. Draustiniams nustatoma dalinės gamtos apsaugos tvarka, leidžianti tokią ūkinę bei kitą veiklą ir tokios apimties, kuri neprieštarauja draustinių tikslams bei uždaviniams. Nacionalinių parkų paskirtis – išsaugoti natūralų kraštovaizdį, propaguoti ir vertinti to krašto etinės kultūros vertybes, vystyti tradicinę ekologiškai švarią ūkinę veiką, sudaryti sąlygas organizuotam poilsiui, pažintiniam turizmui Lietuvoje. Nacionaliniuose parkuose saugoma tai, ką vertingiausio turi kiekvienas kraštas, kur gamta mažiausiai nukentėjusi nuo žmogaus ūkinės veikos. Be didžiausių natūralios gamtos vertybių, parkuose kaupiami kraštovaizdžio estetiški etalonai, kultūros paveldo vertybės. Senieji parkai, daugiausia buvę prie dvarų, turėjo geometrinę struktūrą. Gausi augalija ir gyvūnija, didelė jų įvairovė. Parkuose yra beveik visos augalų rūšys, įtrauktos į LRK, taip pat galima aptikti visų retųjų Lietuvos gyvūnų (11).

Saugomi kraštovaizdžio objektai – tai pavieniai arba grupėmis susidarę kultūros paveldo ir gamtos objektai. Dėl istorinės, mokslinės, meninės, bei pažintinės vertės jiems taikomas tam tikras apsaugos režimas (11).

Saugomi kraštovaizdžio objektai skirstomi į: geologinius, hidrografinius, hidrogeologinius, geomorfologinius, botaninius paminklus.

Veiklai saugomose teritorijose reguliuoti skirtas Saugomų teritorijų įstatymas, Specialiosios žemės ir miško sąlygos, saugomų teritorijų nuostatai, indvidualūs ir tipiniai reglamentai. Visi rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai turi direkcijas. 36 saugomų teritorijų direkcijų

steigėjas yra Valstybinė saugomų teritorijų taryba prie Aplinkos ministerijos, 3 direkcijų steigėja – Kultūros ministerija, vienos direkcijos steigėja – Kultūros ministerija, vienos – Vilniaus miesto savivaldybė. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamente yra Saugomų teritorijų strategijos skyrius.

Visos saugomos teritorijos turi Vyriausybės patvirtintus ribų ir zonų ribų planus, tačiau tik 6 valstybiniai (5 nacionaliniai ir 1 regioninis) parkai turi patvirtintą tvarkymo planą.

Saugomų teritorijų direkcijos yra pajėgios įgyvendinti apsaugos ir tvarkymo priemones, tačiau šiems darbams labai trūksta lėšų.

Šiuo metu nacionalinė Lietuvos saugomų teritorijų ssistema sukurta 2002 metais, papildoma Europos Bendrijos svarbos Natura 2000 teritorijomis, steigiamomis įgyvendinant Europos Sąjungos Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimus. 39 Lietuvos saugomos teritorijos arba jų dalys įtrauktos į paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, įsteigta 16 naujų paukščių apsaugai svarbių teritorijų, parengti ribų planai dar 15 paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms įsteigti. Aplinkos ministro įsakymu patvirtintas potencialių buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašas. Natura 2000 teritorijų tinklas kuriamas, maksimaliai integruojant jį į esamų saugomų teritorijų sistemą. Šiuo metu Natura 2000 teritorijų statusas ddaugiausia yra suteiktas esamoms saugomoms teritorijoms (rezervatams, draustiniams, nacionaliniams ir regioniniams parkams, biosferos rezervatui) arba jų dalims.

Neužtenka vien įsteigti saugomas teritorijas. Būtina sukurti reikiamas teisines, administracines, planavimo, švietimo bei kitas prielaidas saugomų teritorijų tikslams pasiekti, įgivendinti apsaugos ir tvarkymo priemones, aatkurti pažeistus kompleksus bei objektus. Jei teisės aktų ir administracinė saugomų teritorijų sistema sukurta, tai planavimo dokumentų sistemai sukurti dar reikia nemažai laiko ir lėšų. Saugomose teritorijose vis dar nepakankamai įgyvendinamos apsaugos ir tvarkymo priemonės, įskaitant informacinės sistemos natūroje sukūrimą. Siekiant spręsti problemas saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo srityje, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba teikia projektus finansavimui iš ES struktūrinių fondų, naudoja Phare, GEF ir kt. projektų, biudžeto lėšas.

Dėl kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės svarbos, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsidėstymo netolygumo, universalios gamtos išteklių vertės bei žmogaus veiklos neišvengiamai persidengia, susikerta išsaugojimo ir ūkinio (ypač rekreacinio) naudojimo interesai. Jų tarpusavyje nesuderinus, nesubalansavus ekonominės plėtros, galima prarasti saugomas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, netekti jų savitumo ir patrauklumo, sumenkinti turimus rekreacinius, estetinius iir kitus išteklius, gali prasidėti kraštovaizdžio degradavimas, kiti nepageidautini procesai.

Norint sureguliuoti lankytojų srautą, pirmiausia turi būti sukurta pilnavertė informacinė sistema natūroje. Turi būti įrengti lankytojų centrai, siekiant sudaryti geresnes sąlygas pažintiniam (ekologiniam) turizmui, lankytojų srautui sureguliuoti, teikti informaciją apie saugomas gamtos ir kultūros paveldo vertybes bei poilsiavimo galimybes, inicijuoti ir koordinuoti įvairių institucijų veiksmus teritorijų apsaugos bei tvarkymo (pirmiausia pažintinio turizmo organizavimas), propagandos ir kitose srityse, teikti gido paslaugas lankytojams, organizuoti įvairius aplinkosauginius, kraštotyrinius renginius, tradicinių verslų mokymus, parodas, seminarus, kkonferencijas, minėjimus, kt.

Prie lankomų gamtos ir kultūros paveldo objektų įrengti pažintinius ir mokomuosius takus, pėščiųjų, dviračių turizmo ir autoturizmo trasų pastatyti informacinius stendus, užrašus, nuorodas, išleisti leidinius, lankimui pritaikyti atatinkamas teritorijas, tinkamai eksponuoti kraštovaizdžio kompleksus ir objektus – pirmaeilis darbas pateikiant teritoriją lankytojui. Užrašų, nuorodų nebuvimas ne tik sukelia problemas užtikrinant nustatyto rėžimo laikymąsi, bet ir nesudaro prielaidų lankytojams susipažinti su saugomomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis. Iki 2004 metų informacinė sistema buvo kuriama atsietai, savarankiškai, naudojant minimalius finansinius išteklius, nesant vieningos metodikos, kt.

Nesant ar trūkstant patikimų duomenų apie saugomų teritorijų būklę sunku laiku gauti informaciją apie nepageidautinas tendencijas, laiku imtis reikalingų priemonių būklei pagerinti, praradimams išvengti.

Saugomų teritorijų sistema nėra nekintanti. Lietuvos saugomų teritorijų ir objektų tinklas nuolat tobulinamas, papildomas, todėl neišvengiamai kinta. Atsižvelgiant į aplinkos pokyčius bei atliekant išsamesnius tyrimus, plečiamos ar mažinamos kai kurios saugomos teritorijos, keičiami jų statusai (1).

1.2. Saugomų teritorijų tinklas – NATURA 2000

Lietuvos ateitis siejasi su Europos Sąjunga, kurioje vienas iš prioritetų yra kokybiškas žmogaus gyvenimas, kuriame būtina kokybiška aplinka, kuri yra būtina sveiko gyvenimo sąlyga. Kokybišką gyvenimą mūsuose žmonės supranta kaip materialinį apsirūpinimą. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse, net labai turtingas gyvenimas, tačiau pažeistoje gamtinėje aplinkoje, nelaikomas atitinkantis žmogaus poreikius. Gamta yra visų namai, nne tik žmogaus, bet milijardų kitų gyvų organizmų buveinė. Žmogui įprasta matyti, kad buveinė yra vieta, kurioje galima rasti prieglobstį, jaustis saugiai. Šis poreikis gyvybiškai svarbus visiems gyviems organizmams (gyvūnams, augalams, kerpėms, grybams), kiekvienas turi savo buveines. Visos gyvybės rūšys yra glaudžiai tarp savęs susijusios ir priklausomos viena nuo kitos ir neįmanoma žmogui gyventi harmonijoje su aplinka, nepasirūpinus ir gamtinėmis buveinėmis.

Todėl Europos šalys įsteigė specialų saugomų teritorijų, svarbių visos Europos gamtai, tinklą – NATURA 2000, kuriuo rūpintis turės visos šalys narės. Jis skirtas nykstančių senajame žemyne buveinių bei paukščių apsaugai.

NATURA 2000 – Europos sąjungos saugomų teritorijų tinklas, skirtas apsaugoti konkrečiam gamtos objektui – buveinei, rūšiai, o ne pačiai teritorijai, todėl tai nėra įprasta teritorija, kur viskas draudžiama. Atvirkščiai, gali būti net skatinama ir remiama žmogaus veikla, kuri padeda išsaugoti vertybes. Pavyzdžiui, pievų buveinės be žmogaus veiklos dažniausiai neišlieka, dėl natūralių procesų jos užauga mišku, todėl tos vietos, kur yra vertingos pievų buveinės bus skatinamas ganymas, šienavimas.

1.3. Pasaulio saugomų teritorijų istorija

Šiuo metu pasaulyje saugomų teritorijų yra per 44000, jų plotas sudaro 10 % žemės paviršiaus ploto. Pvz., Kenijoje yra apie 50 rezervatų ir nacionalinių parkų. Australijoje, Danijoje, Vokietijoje – per 25 %, Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Italijoje apie 6 – 10 % ššalies teritorijos ploto. Daugumoje Europos valstybių didžiausius saugomų teritorijų plotus sudaro saugomi kraštovaizdžiai (11).

Pirmasis rezervatas pasaulyje įsteigtas Danijoje 1805 metais – tai Gomelmoseno pelkių rezervatas. Vėliau įsteigti JAV Arkanzaso (1832 metais) ir Fonteblo miško Prancuzijoje (1863 metais) (11).

Pasaulyje pirmasis nacionalinis parkas įkurtas 1872 metais JAV, Yellowstone, (Geltonasis akmuo) vulkaninėje plynaukštėje krioklių, geizerių, karštų vandens versmių, ežerų, miškų ir retų gyvūnų (bizonų, lokių, sniego avinų ir kt.) apsaugai. Kituose pasaulio kraštuose įsteigti nacionaliniai parkai: Australijoje – 1891 metais, Naujojoje Zelandijoje – 1893 metais, Švedijoje – 1909 metais (11).

1.4. Lietuvos saugomų teritorijų istorija

Lietuva gali didžiuotis turėdama didelį gamtos ir kultūros vertybių paveldą. Tačiau šiandien, ko gero ir praeityje, nebepakanka turėti vertybes, jas privalome tinkamai tvarkyti ir parodyti. Anot prof. P.Kavaliausko, ”Lietuvos saugomų teritorijų tinklo raidoje galima išskirti šešis kokybiškai gana skirtingus laikotarpius: senąjį baltiškąjį, feodalinį, tarpukario Lietuvos, ankstyvojo sovietmečio, vėlyvojo sovietmečio ir dabartinį”.

Pirmoji saugomų teritorijų kūrimo tradicija buvo sakralinė, susijusi su gamtmaldyste. Tai draudžiamų bendruomenei lankytis ir bet kokiu būdu naikinti šventgirių ir šventųjų medžių, akmenų ar kitų gamtos objektų saugojimo tradicija. Šių teritorijų saugojimo supratimas labai skyrėsi nuo šiuolaikinio, tačiau režimo griežtumas artino jas prie rezervatų ar paminklų, o ir to režimo buvo neabejotinai geriau laikomasi nei dabar. Feodaliniame laikotarpyje

keitėsi požiūris į aplinką. Tik didžiūnų medžioklės poreikiams buvo išskiriami miško masyvai, vadinamieji “medžiokliai”.

Jau pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį žymūs šviesuoliai T. Ivanauskas, P. Matulionis, J. Tumas – Vaižgantas ir kt. pradėjo kalbėti apie specialių saugomų teritorijų, pirmiausia rezervatų ir nacionalinių parkų, steigimą. Pastarųjų, paprastai, buvo ieškoma didžiosiose Lietuvos giriose (Gudų, Labanoro, Rūdninkų) arba ryškėjančio gamtosaugos prioriteto vietovėse (Žuvintas, Punios šilas). Deja, tuometinė Lietuvos Vyriausybė buvo gana abejinga gamtosauginėms iniciatyvoms. Pirmosios saugomos teritorijos – Žuvinto, Kiauneliškio, Kamšos gamtos rezervatai – jjuridiškai tebuvo įteisintos tik ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje.

Seniausia Lietuvos saugoma teritorija – 1937 metais įsteigtas Žuvinto gamtinis rezervatas, nuo 2002 m. Žuvinto biosferos rezervatas (1).

Iki 1960 m. buvo ieškoma teritorinės aplinkosaugos organizavimo formų. 1945 m. buvo išskirti pirmieji 8 gamtiniai draustiniai (17,8 tūkst. ha): Punios šilo – gamtinis, Metelių – paukščių, Kiauneliškio – kurtinių, Vizgirio – maumedžių, Ratnyčios – šernų, briedžių, Žagarės girios – elnių – šernų, Padauguvio – šernų, Žaliosios girios – briedžių. Draustinių pavadinimai atspindėjo medžiojamųjų žvėrių aatkūrimo tikslus. Neatsitiktinai 1948 m. dalis draustinių buvo paversti medžioklės rezervatais, o kita dalis panaikinta. Buvo įsteigta 13 medžioklės rezervatų. Atsirado naujų reikšmingų saugomų teritorijų: Kuršių Nerijos, Gudų giria (Čepkeliai), Užvinčių, Dubravos ir Šešiuolių girios.

1946 m. buvo atkurtas Žuvinto rrezervatas. Jo teritorija padidinta iki 3,2 tūkst. ha ir perduota Mokslų akademijai administruoti. Deja, tokios apimties rezervatai išsilaikė 3 metus: 1951 m. vykdant stalininę rezervatų reformą, visi medžioklės rezervatai buvo panaikinti, o jų teritorijoje įsteigti medžioklės ūkiai. 1954 m. buvo sukurtas platus medžioklės draustinių tinklas: 149 draustiniai užėmė beveik 300 tūkst. ha plotą. Šis laikotarpis buvo paženklintas medžioklės ženklu.

1959 m. buvo priimtas pirmasis Gamtos apsaugos įstatymas, numatęs pagrindines Lietuvoje formuotinas saugomų teritorijų kategorijas ir jų režimus.

1960 m. Lietuvoje pradėjo funkcionuoti pirmieji tikri, konservacinių tikslų siekiantys, gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai. Jų buvo įsteigta arti šimto, apsaugant apie 2% viso Lietuvos ploto. Ypač svarbu buvo tai, kad šie draustiniai apėmė beveik visas tuo metu žinomas vertingiausias teritorijas. Svarbus šio laikotarpio bbruožas: ne tik buvo išplėstas gamtinių rezervatų tinklas, bet pagaliau atsirado ir pirmosios integracinio pobūdžio saugomos teritorijos – nacionaliniai ir regioniniai parkai.

Pirmasis nacionalinis parkas (Aukštaitijos nacionalinis parkas), šiuo metu užimantis daugiau nei 40 tūkst. ha plotą, įsteigtas 1974 metais. 1991 metais įsteigti Dzukijos, Kuršių Nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai, Trakų istorinis – nacionalinis parkai, o 1992 metais įsteigta 29 regioninių parkų ir vienas istorinis regioninis parkas (Dieveniškių kaime, Šalčininkų rajone) (1).

Kai kurios Lietuvos teritorijos svarbios ne tik nacionaliniu, bet ir ttarptautiniu mąstu. Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės gamtiniai rezervatai, Žuvinto biosferos rezervatas ir Nemuno deltos regioninis parkas 1993 metais įrašytas į Ramsaro konvencijos (Convention on Wetlands, Ramsar, 1971) tarptautinės svarbos šlapažemių sąrašą (1).

Dabartinis draustinių tinklas pradėtas formuoti 1960 m. Priklausomai nuo saugomų vertybių draustiniai gali būti įvairių rūšių. Dalies draustinių pagrindu buvo įsteigti rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai. Draustinio sąvoka turi ypatingą, teisiniais aktais įprasmintą reikšmę, kuri Lietuvoje buvo įteisinta 1959 metais priimtu Lietuvos TSR gamtos apsaugos įstatymu. Daugiausia draustinių įsteigta 1988–1992 metais (11).

Paskutinis valstybinis draustinis įsteigtas 1992 ir 1997 metais. Pastaraisiais metais daugėja savivaldybių draustinių (1).

1960 metais keli šimtai medžių paskelbti gamtos paminklais. Vėliau gamtos paminklais buvo skelbiami medžiai, akmenys, šaltiniai, atodangos, ozai, dvarų sodybų parkai ir kt. (1).

Valstybiniai draustiniai 2002 metais sumažėjo maždaug 2 tūkst. ha, nes jie pavirto į kitų saugomų teritorijų plotus. Per 2002 metus Lietuvoje saugomų teritorijų plotas padidėjo apie 25000 ha (11).

1.5. Draustiniai

Dar visai neseniai draustiniai buvo pagrindinė pagal plotą saugoma teritorija Lietuvoje. Tik pastaraisiais metais jie užleido savo pozicijas valstybiniams parkams, nes dalis draustinių buvo įjungta į nacionalinių ir regioninių parkų teritorijas. Visgi draustiniai svarbūs, atlikdami saugomų teritorijų funkcijas (11).

Draustinių paskirtis – išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar atskirus kraštovaizdžio elementus, aaugalijos irgyvūnijos rūšis, užtikrinti kraštovaizdžio įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, būti mokslo tyrimų ir pažintinės rekreacijos objektais (1).

Valstybiniai draustiniai – tai respublikinės reikšmės koncervacinės paskirties saugomos teritorijos, kuriose įvesta dalinės apsaugos tvarka (11).

Atskirų draustinių rūšių apsaugos ir naudojimo rėžimai skiriasi. Veiklos apribojimus draustinių teritorijose nustato Vyriausybės patvirtintos specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Pagal saugomų objektų ypatumus draustiniai skirstomi į: gamtinius, kultūrinius, kompleksinius.

Geologiniai draustiniai steigiami žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ir fosilijų kompleksams saugoti (11).

Geomorfologiniai draustiniai steigiami tipiškiems ir unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti. Juose saugoma šalies reljefo formų įvairovė: moreninės kalvos ir gūburiai, filuvioglacialiniai senslėnai, upių slėniai, ežeruoti duobaklonai, eroziniai raguvynai, žemyninių kopų ruožai, kt. (1 ).

Telmologiniai draustiniai yra skirti tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams išsaugoti.

Hidrografiniai draustiniai skiriami hideografinio tinklo – upių ir ežerų natūralios struktūros apsaugai. Saugomos upių, ežerų, tvenkinių struktūros, pasižyminčios retai pasitaikančiais ar originaliais požymiais (11).

Pedologiniai draustiniai skirti naturalios dirvožemio dangos pavyzdžiams saugoti. Jie parinkti išskirtiniuose miškuose, kur dirvožemio horizontas ir praeitije nebuvo paliestas žemės dirbimo. Šie draustiniai steigiami, siekiant apsaugoti būdingus arba retuosius natūralaus dirvožemio pavydžius, turinčius didelę pažintinę reikšmę (11).

Botaniniai draustiniai skirti augalų ir grybų rūšims, jų bendrijoms ir biotopams saugoti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos miškų, pievų, vandens augalijos ir kkitos draustinių rūšys. Botaniniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų augalų augavietes, taip pat būdingus Lietuvos sąlygomis bei retuosius Lietuvos augalų bendrijų ir ištisų ekologinių sistemų tipus (11).

Zoologiniai draustiniai skirti gyvūnų rūšims, jų bendrijoms ir biotopams sagoti. Draustinio teritorijoje draudžiama ūkinė bei kita veikla, dėl kurios gali kilti pavojus saugomiems gyvūnams, kartu gali pakisti jų egzistavimo ir normalaus vystymosi sąlygos.

Zoologiniai draustiniai skirstomi į: teriologinius, ornitologinius, herpetologinius, ichtiologinius, entomologinius.

Teriologiniai draustiniai – tai teritorijos, kuriuose saugomi reti žinduoliai. Lietuvoje saugoma viena unikali šikšnosparnių žiemojimo vieta (11).

Ornitologiniai draustiniai steigiami siekiant apsaugoti paukščius, jų lizdus, veisimosi, mitybos ir poilsio vietas (11).

Herpetologiniai draustiniai skirti balų vėžlių apsaugai.

Ichiologiniai draustiniai skirti apsaugoti vertingas žuvų rūšis (lašišas, šlakius, upėtakius, žiobrius, kt. ), jų mitybos vietas ir nerštavietes (11).

Entomologiniai draustiniai skirti vabzdžių ir jų buveinių apsaugai.

Botaniniai – zoologiniai draustiniai skirti augalų ir gyvūnų bei jų bendrijoms saugoti. Kraštovaizdžio draustiniai – tai gausiausia ir reikšmingiausia grupė, skirta unikaliems tipiškiems gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti. Draustinių tikslas – išsaugoti įvairaus laikmečio istorijos ir kultūros paminklus bei jų aplinką (11).

1.5.1. Telmologiniai draustiniai

Telmologiniai draustiniai atsirado priėmus Saugomų teritorijų įstatymą ir yra skirti tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams išsaugoti, nors apskritai pelkių išsaugojimui visuomet buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jau seniau buvo steigiami pelkių

augaliją saugantys draustiniai ir vadinami pelkių spanguolynų draustiniais (įsteigti dar 1974 metais). Šiai grupei priklauso ir kraštovaizdžio draustiniai, skirti didesnių pelkių apsaugai (11).

Telmologiniuose draustiniuose draudžiama:

• sausinti ar kitaip keisti vandens režimą;

• nenumatytu laiku rinkti uogas;

• vaikščioti ir triukšmauti paukščių perėjimo metu;

• gadinti ir žaloti augalinę dangą.

1 lentelė. Telmologinių draustinių sąrašas

Eil. Nr. Pavadinimas Plotas ha Įsteigimo metai Rajonas

1 Adutiškis 764 1974 Ignalinos, Švenčionių

2 Algirdėnai 75 1974 Švenčionių

3 Alionys 2096 1974 Širvintų, Vilniaus

4 Aloja 38 1974 Kupiškio

5 Aukštasis tyras 882 1986 Plungės

6 Balčiai 50 1974 Utenos, zarasų

7 Baltasamanė 601 1974 Švenčionių

8 Barėnai 23 1974 Ukmergės

9 Bartkuškis 188 1974 Širvintų

10 Eituniškė 114 1974 Švenčionių

11 Gėjus 660 1992 Trakų

12 Girkančiai 159 1974 Akmenės

13 Ilgininkai 283 1992 Varėnos

14 Iženas 289 1974 Kupiškio

15 Karniškės 181 1974 Akmenės

16 Kepurinė 711 1988 Kupiškio

17 kernavas 1449 1988 Šalčininkų

18 Karkinis 181 1974 Lazdijų

19 Kuzapiškė 19 1974 Lazdijų

20 Laukėnai 210 1992 Ukmergės

21 Lygiaraistis 416 1974 širvuntų

22 Milašius 736 1988 Ignalinos

23 Mūšos tyrelis 1449 1988 Joniškio

24 Notigalė 1539 1974 Kupiškio, Rokiškio

25 Paginskai 159 1992 Kelmės

26 Pakėvis 416 1974 Kelmės

27 Palaraistis 342 1998 Kaišiadorių

28 perūnas 1025 1998 Švenčionių

29 Petriošiškių 138 1974 Rokiškio

30 Pleinė 276 1992 Šilutės

31 Pušnis 771 1974 Ignalinos

32 Raudonoji bala 113 1974 Vilniaus

33 Reiskių tyras 4054 1960 Klaipėdos, Plungės

34 Sakonių bala 62 1974 Kupiškio

35 Suvainiškis 1201 1988 Rokiškio

36 Svencelė 1204 1992 Klaipėdos, Šilutės

37 Šernynė 119 1992 Mažeikių

38 Šešuolėliai 507 1992 Širvintų

39 Vytėnai 264 1974 Ignalinos

Ornitologiniu požiūriu svarbus Aukštojo tyro telmologinis draustinis, skirtas Žemaičių aukštumos takoskyrinio pelkių komplekso apsaugai. Šiame draustinyje peri tetervinai, mmažieji ereliai rėksniai, tikučiai, pievinės lingės, dirviniai sėjikai ir dar daug kitų retų ir vertingų paukščių.

Šiame telmologiniame draustinyje yra natūralių distrofinių ežerų, vertingų gamtinių buveinių, aktyvių aukštapelkių, pelkinių miškų ir šiaip jame galima pamatyti daug įdomaus ir gražaus, ką sukuria gamta.

Pauškių (Aukštasis) tyras ypač atgyja pavasarį, kai sužaliuoja visa augmenija ir parskrenda paukščiai iš tolimųjų kraštų. Tada prasideda paukščių jungtuvės ir draustinis atgyja įvairiausiomis spalvomis ir linksmumu.

2. TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, METODAI IR APIMTIS

Miškas – vienas iš pagrindinių rekreaciją įįtakojančių veiksnių. Šios funkcijos įgauna vis didesnę reikšmę.

Sudėtingo miško pasaulio gyvenimas, jo grožis yra gera estetinio ir etinio auklėjimo priemonė, padedanti formuoti dorovinius asmenybės bruožus. Augalų formų, spalvų ir fenologijos įvairumas, žinojimas, kad jie taip pat maitinasi, kvėpuoja, dauginasi, jautriai rreaguoja į aplinkinius dirgiklius ir miršta, žvėrių ir paukščių gyvenimas, vabzdžių margumynas ir jų sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos sąlygų ne vieną žmogų padaro aktyvų gamtos gyvenimo stebėtoją, jo draugą ir gynėją.

Kadangi vakarinėje Žemaitijoje palyginus gana mažai aukštapelkių, todėl dauguma žmonių net nėra matę ir neįsivaizduoja, kaip atrodo joms būdingi augalai.

Šio darbo tikslas – su mažiausiais nuostoliais gamtai parodyti žmonėms aukštapelkės grožį ir išskirtinumą.

Darbo uždavinys – suprojektuoti saugų lankytojams ir minimaliai pažeidžiantį trapią aukštapelkės biocenozę pažintinį taką, kuris atspindėtų aukštapelkėje vykstančius procesus, gyvūnų bei augalų gyvenimą.

Metodai: literatūros analizė, interviu, gyventojų apklausa, projektų analizė, sprendimų, pasiūlymų formulavimas.

Darbo objektas – Pauškių (Aukštojo) tyro telmologinis draustinis, esantis Rietavo miškų urėdijoje, Skroblės girininkijoje.

Terminai:

1. Lankytojas – asmuo, keliaujantis į kitą vietą už jam įprastos ggyvenamosios aplinkos ribų ir ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui ir jo pagrindinis tikslas nėra veikla, už kurią atlyginama lankomoje vietoje (21).

2. Poilsiniai (rekreaciniai) miškai – miškai, skirti žmonių poilsiavimui, kuriuose ūkininkaujant pirmaeilis dėmesys skiriamas jų poilsinių savybių gerinimui ir atsparumo didinimui.

3. Rekreacinė sistema – daugybė erdvinių elementų, susietų tarpusavio ryšiais, sudarančių tam tikrą vientisumą ir užtikrinančių pilnavertį žmonių poilsį, jėgų atstatymą ir pramogavimą.

4. Trumpalaikis poilsis – kai poilsiaujama dažniausiai be nakvynės poilsio vietoje: kasdieninės ar savaitgalio išvykos į gamtą, poilsis po ddarbo arti gyvenamosios vietos esančiose rekreacinėse teritorijose.

5. Turizmo ištekliai – atitinkamos teritorijos ar atskirų gamtos, kultūros, socialinės, ūkio bei valdymo paskirties objektų vertybės ir galimybės tenkinti turistų poreikius (6).

6. Poilsiniai (rekreaciniai) miškai – miškai, skirti žmonių poilsiavimui, kuriuose ūkininkaujant pirmaeilis dėmesys skiriamas jų poilsinių savybių gerinimui ir atsparumo didinimui.

7. Vaizdinga vietovė – taksacinis sklypas, vaizdingas ne dėl savybių, bet dėl jį supančios aplinkos. Tokiame mišku apaugusiame, bet gerai permatomame sklype, patrauklūs reginiai atsiveria iš daugelio vietų.

3. BENDROJI OBJEKTO CHARAKTERISTIKA

3.1. Pauškių (Aukštojo) tyro istorija

Pauškių (aukštojo) tyro telmologinio draustinio istorija yra labai spalvinga ir graudi. Jis iki mūsų dienų būtų neišlikęs – turėjo būti suniokotas ir sunaikintas, tačiau pasiaukojančių, gerų savo krašto mylėtojų ir specialistų dėka per ilgas kančias ir vargus jis buvo išsaugotas mums ir ateinančioms kartoms kaip unikalus gamtos kampelis, kuris suteikia prieglobstį daugybei paukščių, gyvūnų, vabzdžių, o taip pat ir retiems augalams. Žmogui, užsukus į draustinį, jis suteikia ramybę ir pasigėrėjimą gamta.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 metų gruodžio 3 dienos nutarimu Nr. 563 Aukštasis (Pauškių) tyras (Kadastro Nr. 53) buvo perduotas Liaudies ūkio tarybos Kuro pramonės valdybai durpių gamybai organizuoti.

Valstybinio gamtos apsaugos komiteto užsakymu 1975 – 1976 m. respublikos pelkes tyrinėjo Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Zoologijos ir parazitologijos iinstituto Geografijos skyrius. Buvo surinkti duomenys, kurių pagrindu sudarytas saugotinų pelkių sąrašas. Į jį, kaip svarbiausias objektas, yra įtraukta Plungės rajone esanti 452 ha Aukštojo tyro pelkė, tačiau 1985 metais pradėtas ruošti Aukštojo tyro durpių įsisąvinimo projektas. Jį įgyvendinus būtų sunaikinta ypač vertinga aukštapelkė. Komitetas, kad išsaugoti aukštapelkę, papildomai konsultavosi su Mokslų Akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutu, Botanikos institutu, tačiau 1986 metais jau atlikti Aukštojo tyro durpyno tyrinėjimo darbai, paruošta projektinė dokumentacija. Šių darbų finansavimui išleista virš 57 tūkstančių rublių, bet jau 1986 metų gruodžio mėnesio 14 dieną Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 342 įkurtas Aukštojo tyro landšaftinis draustinis. Bendras draustinio plotas – 882 ha.

Draustinio tikslas – apsaugoti Aukštojo tyro pelkę su apypelkiu, retųjų paukščių biotopus. 1987–1988 metais buvo atlikti kompleksiniai tyrimai, siekiant išsaugoti ją nuo durpių eksploatacijos, o 1992 metais, siekiant išsaugoti Žemaičių aukštumos takoskyrinį pelkinį kompleksą, įteisinta kaip Pauškių (Aukštojo) tyro telmologinis draustinis.

Rietavo miškų urėdija inventorizavo ir nustatė, kad apypelkyje esantys miškai atitinka KMB reikalavimus, visa Pauškių (Aukštojo) tyro telmologinio draustinio teritorija pagal Buveinių direktyvą įtraukta į Natura 2000 tinklą ir kaip aktyvi aukštapelkė, ir pagal Paukščių direktyvą dėl dirvinių sėjikų, tetervinų, gervių, tikučių išsaugojimo.

Rietavo miškų urėdija užsakė Botanikos institutui atlikti tyrimus. Dalyje draustinio ir šalia jo 22001 metais tyrimai atlikti. Rietavo miškų urėdijai ir STT pateikti pasiūlymai dėl draustinio praplėtimo.

3.2. Tyro geografinė padėtis

Pauškių (Aukštasis) tyras slepiasi pelkėmis ir tyrais garsėjančiuose Rietavo miškų urėdijos miškuose, Skroblės girininkijoje, Žemaitijos vakarinėje dalyje, tai yra Telšių apskrityje Plungės rajone.

Lietuvos mątu draustinis yra vakarinėje Lietuvos dalyje, 45 km į rytus nuo Klaipėdos, apie 290 km į vakarus nuo Vilniaus bei 180 km nuo Kauno. Artimiausi nuo šio draustinio didesni miestai yra Klaipėda – apie 45 km, Gargždai – 30 km, Plungė – 35 km, Šilalė – 45 km, Telšiai – 70 km.

Draustinio plotas yra 882 ha, kas sudaro 1,5 % visos Rietavo miškų urėdijos ploto arba 38 % visos Skroblės girininkijos ploto. Draustinio teritorija dabartiniu metu yra kiek nutolusi nuo magistralinių kelių. Šalia draustinio praeina tik Žemaičių plentas Klaipėda – Kaunas. Norint patekti į draustini iš automagistralės A1 Klaipėda – Kaunas reikia važiuoti per Klaipėdos rajono Endriejavo miestelį apie 20 km arba per Telšių apskrities Rietavo savivaldybės Rietavo miestelį apie 20 km.

Grįžtant namo iš Pauškių (Aukštojo) tyro galima užsukti į Rietave esantį gausiai turistų lankomą Oginskių dvaro ansamblį,o taip pat aplankyti Ruškio kraštovaizdžio draustinį, Aitros hidrografinį draustinį, Minijos pralaužos kraštovaizdžio draustinį, Skroblės piliakalnį, Ablingos geomorfologinį draustinį, memorialą nacių 1941

metais birželio 23 d. sušaudytiems 42 Ablingos ir Žvaginių kaimo gyventojams. Tolėliau pavažiavus galima aplankyti Klaipėdos rajone Judrėnų seniūnijoje esantį žymaus lakūno, Atlanto nugalėtojo Dariaus gimtinę, o taip pat Šilalės rajone esantį Varnių regioninį parką. Patogu Pauškių (Aukštojo) tyro telmologinį draustinį aplankyti važiuojant Palangon.

3.3. Pauškių (Aukštojo) tyro apibūdinimas

Nuo seno Žemaitijoje garsūs Rietavo miškai. Plungės rajone į vakarų pusę nuo Rietavo miškelio prasideda Pauškių miškas, kuris vakarinėje pusėje ribojasi su Peklio mišku, o šis ribojasi su Stalgo mišku. Pauškių miškas – ttai mišrūs brandūs medynai su vyraujančiais tamsiais eglynais, vietomis pereinančiais į šviesesnius, pušimis paįvairintus beržynus, juodalksnynus, išraižytus upelių, upeliūkščių, užmirkę nuo gausybės raistų, žemaitiškai dar tyrais vadinamų. Bene labiausiai įdomūs ir turtingi savo landšafto įvairove, istorija, augmenija yra Pauškių, Patyrio, Žabanginės, Raistinės, Girdvainių, Noragiškės miškai, esantys Skroblės girininkijoje. Jie apipinti padavimais, įdomiais pasakojimais. Važiuojant keliu Rietavas – Klaipėda, dešinėje kelio pusėje, stovi dar kunigaikščio Oginskio laikais statytas pastatas, dėl savo baltumo pavadintas “Baltąja karčiama,,. Ir šiandien ji tebestovi pakelėje į PPauškių tyrą.

Yra ir daugiau kunigaikščio Oginskio valdymo metus menančių pasakojimų. Per patį miško vidurį veda tiesus, bet labai siauras, vietomis jau užžėlęs ir sunkiai pravažiuojamas, Noreikiškių kelias. Jis nutiestas baudžiauninkų. Vietiniai žmonės žino miško viduryje esančią pakilumėlę, kurią vadina kkunigaikščio Pilale. Pauškių piliakalnis – archeologinis paminklas, įsiterpęs į Aukštąjį tyrą. Tai įdomus 4 metrų aukščio smėlio pusiasalis, ant kurio auga šimtametės pušys, eglės ir beržai.

Vietiniai žmonės pasakoja, jog tai kunigaikštis Oginskis sumanęs nusausinti Aukštąjį tyrą ir prie piliakalnio vandens malūną pastatyti. Suvaręs baudžiauninkus ir nuo pat aukštapelkės vidurio, kur gausu ežerokšnių, liepęs gilų ir platų kanalą kasti. Kasę ilgai ir sunkiai, bet kas įsakyta padarę. Ties piliakalniu tą kanalą patvenkę ir galvoję statyti malūną, bet aukštapelkė nepasidavusi žmogaus užmačioms, mažas nuotėkis buvęs ir malūną varyti nepajėgęs. Dar ir dabar ryškiai matyti tiesia linija einantis kanalas nuo ežerokšnių iki Pauškių piliakalnio.

Piliakalnis iki šiol detaliau netyrinėtas, bet manoma, kad tose vietose buvo viena seniausių mūsų protėvių gyvenviečių. Apie tai mena ir ttokie vietovardžiai kaip Dievupis, Kluonė.

“ Tėi mūsa mėška vėinė tyra “ – mėgsta juokauti senieji gyventojai. Didžiausias iš jų – Aukštasis tyras – vietinių žmonių vadinamas Pauškio tyru, užimantis 452 ha ploto. Paklampojus nuo jo apie pusantro kilometro į šiaurės vakarų pusę prieisime Dausynų tyrą, užimantį apie 100 ha ploto. Eidami dar toliau į šiaurę pasieksime mažiausią, apie 60 ha, bet labiausiai tipingą, aukštapelkę, kurios pavadinimo nežino net vietiniai gyventojai. Minėtos aukštapelkės apsuptos miškų, apraizgytos upeliais. Iš čia išteka Juros uupė, kurios aukštupys vadinamas Ventomis. Iš bevardžio tyro į šiaurės vakarų pusę nuteka Alantas. Iš Aukštojo tyro savo tėkmę pradeda Kluonės upelis, kuris kiek pavinguriavęs įteka į Žvelsą. Į pietų pusę nuo Aukštojo tyro nuvinguriuoja Vedega, o į šiaurės rytų pusę – Tanalupis. Iš Aukštojo tyro pradeda sruventi Dievupis, kiek pavinguriavęs po miškus, savo švariais vandenimis papildo Kapstato (Endriejavo) ežerą. Siekiant nusausinti užpelkėjusius miškus, sureguliuoti Juros, Žvelsos, Tanulupio, Vedegos aukštupiai, o kai kurių ir visa tėkmė, bet vis tik juos dar maitina tyras aukštapelkių vanduo, nuo užteršimo apsaugo miškai.

Draustinio įvairovė, klampūs, sunkiai praeinami miškai ir pelkės, sąlygoja ornitofaunos gausumą ir įvairovę, retų ir nykstančių rūšių išsilaikymą. Čia gyvena ir peri reti ir nykstantys paukščiai, kurie yra įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą.

Miškai turtingi augalų bendrijomis, o aukštapelkė ir apypelkės praturtina augalijos įvairovę, todėl pirmą kartą apsilankius Aukštajame tyre iš karto tampa aišku, kad tai neeilinė aukštapelkė. Miškais apsupta, pravažiuojančiam pro šalį ji nepastebima, tačiau įžengus į ją įspūdis nepaprastas. Aukštapelkė iškilusi pirminėje savo būklėje, klampi, vandeninga. Saulėje spindi daugybė ežerokšnių, baluoja švylių plotai, plačią aukštapelkės plynę tolumoje juosia miškai.

3.4. Aukštasis tyras – tipiška aukštapelkė

,, Te mūsų meška veinė tyra “ – dažnai išgirsi iš miškuose užsilikusių Pauškių, Liolių, Patyrio, Skroblės kaimų ssenbuvių lūpų. Ir miškų pavadinimai susiję su pelkėmis: Patyrio, Žadanginės, Raistinės. Nyksta vienkiemiai, užsimiršta senieji kaimų bei vietovių pavadinimai, tik nesitraukia gyvybe ir pilnatve alsuojantis Pauškių tyras. Taip žmonės jį nuo seno vadina. O Aukštuoju jį pakrikštijo mokslininkai, pamatę, kaip ryškiai išgaubtas pelkės vidurys, koks ten storas durpių sluoksnis susiformavo per 10–12 tūkstantmečių.

Mokslininkai, 1986 metais tyrinėję Aukštąjį tyrą, apie jį rašo: ,, Aukštasis tyras yra gyvybingiausia, daugiausia progresuojanti aukštapelkė Lietuvoje. Pelkė turtinga hidrografijos elementų: gausu duburių, praplaišų, klampynių ir ežerokšnių, ryškus lagas bei pelkės išgaubtumas “. Iš pelkės masyvo bei apypelkio pradžią ima net 7 upeliai: Jūros ir jos intakai Tinalupis, Vedega, Minijos intakai Žvelsa ir Veiviržas bei į Kapstato ežerą įtekantis Dievupis.

Įstabiausia aukštapelkėje yra plynė. Aukštojo tyro plynė, palyginti su pelkės pakraščiu, išsikuprojusi, išgaubta net 6 metrus. ,,Genčių gentys guli tame klode šlapiai nesupūdamas”, – taip negudraudami teisingai plynės kilmę aiškina vietos žemaičiai. Samanų kartų kartos kasmet užaugdamos, o rudenį mirdamos apatinę dalį guldė viena virš kitos – taip užaugino durpių storymę, kuri ir sudaro išgaubtą pelkės kuprą. Aukštapelkė minta tik krituliais, nes vandens su maisto medžiagomis į ją nepatenka. Kartu aukščiau laikosi ir vanduo. Ne tik samanose, bet ir ežerokšniuose, kurių čia gausu. Kokie nepaprasti tie ežerėliai, viksvynais aapaugę, lyg akys su blakstienomis – eini ir matai juose atspindimą dangų. Tundros gabalėlis didelėmis mokslininkų ir vietos gamtosaugininkų pastangomis išsaugotas nuo durpininkų invazijos iki mūsų dienų.

3.5. Miško fondo charakteristika

Į Aukštojo tyro telmologinio draustinio teritoriją patenka šie kvartalai ir jų sklypai:

Skroblės girininkija: Kv. Nr. 22 skl. 3 –35

Kv. Nr. 40 skl. 25

Kv. Nr. 41 skl. 11 – 17, 20 -21

Kv. Nr. 42 skl. 4 – 13, 16 – 18

Kv. Nr. 49 skl. 6 – 25

Kv. Nr. 50 skl. 5 – 27, 29 – 32

Kv. Nr. 51 skl. 1 – 33

Kv. Nr. 52 skl. 1 – 15

Kv. Nr. 53 skl. 1 – 20

Kv. Nr. 61 skl. 1 – 31

Kv. Nr. 62 skl. 1 – 26

Kv. Nr. 63 skl. 1 – 17

Kv. Nr. 64 skl. 1 – 12

Kv. Nr. 65 skl. 1 – 15

Kv. Nr. 66 skl. 1 – 30

Kv. Nr. 77 skl. 1 – 8

Bendras draustinio plotas – 882 ha, iš jų 732 ha užima Rietavo miškų urėdijos miškai ir 150 ha – privačios miškų valdos. Iš viso draustinyje yra 310 sklypų, iš kurių 277 sklypai – taksaciniai. Vidutinis sklypo plotas – 2,8 ha. 467,1 ha draustinio teritorijos užima miško plotai, kas sudaro 53 % visos draustinio teritorijos. Apaugę miško plotai

užima 462,1 ha, kas sudaro 99 % visų miško plotų ir 52 % draustinio teritorijos. Kultūrinės kilmės medynų Aukštojo tyro draustinyje auga 58,6 ha, tai 7 % draustinio ploto ir 12 % apaugusių mišku plotų. Polajinių kultūrų tėra 3,9 ha.

Neapaugusias miškų žemes ,,atstovauja“ 2,6 ha aikščių ir 2,1 ha kirtimų. Iš viso neapaugę mišku plotai sudaro tik 1 % draustinio teritorijos.

Ne miško plotai užima 414,9 ha, kas sudaro 47 % draustinio žemių. Didžiausią plotą ne miško žemių tarpe užima pelkės ((388,4 ha), kurios sudaro 94 % visų ne miško žemių ir 44% draustinio teritorijos. Tai aukštutinio, žemutinio ir tarpinio tipo pelkės. Be pelkių, draustinyje yra 3,1 ha pievų (iš jų 2,9 ha sausuminės), 2,8 ha sausuminių ganyklų, 1,0 ha ariamų žemių, 0,1 ha dydžio ežeras (Kv. Nr. 52, skl. 13 ), 2,2 ha užima upeliai, 2,0 ha – grioviai, 10,2 ha – keliai, kvartalinės; 0,2 ha – sodyba (Kv. Nr. 61, skl. 27), 0,3 ha – miško sandėliai (Kv. Nr. 449, skl. 8 ir Kv. Nr. 50, skl. 5), 0,3 ha – pašarų aikštelė (Kv. Nr. 49, skl. 7).

Draustinio miškuose ryškiai dominuoja spygliuočių medynai (278,1 ha), kas sudaro 60 % visų medynų, iš jų eglynai – 182,7 ha (66 % sspygliuočių medynų) ir pušynai – 95,4 ha (34 % spygliuočių medynų). Minkštieji lapuočiai užima 184 ha (40 % visų medynų), iš jų beržynai – 80,3 ha (17,5 % minkštųjų lapuočių medynų), juodalksnynai – 103,1 ha (22,4 % minkštųjų lapuočių medynų) ir drebulynai – 0,6 ha (0,1 % minkštųjų lapuočių medynų).

Draustinyje vyrauja Pa (42 %) ir Lc (15 %) augavietės. Aplamai pelkinės augavietės (P hidrotopas) užima didžiausią plotą – 515,6 ha, kas sudaro 59 % visų draustinio žemės augaviečių. Laikinai užmirkusios augavietės (L hidrotopas) užima 239,2 ha, kas sudaro 28% visų draustinio augaviečių, pastoviai užmirkusios augavietės (U hidrotopas) – 66,5 ha (8 %), nusausėję ar nusausintos augavietės (M hidrotopas) – 38,3 ha (4 %), ir normalaus drėgnumo augavietės (N hidrotopas) – 66,3 ha (1 %).

3.6. Tyro augmenija

Iš pirmo žvilgsnio, atėjusiam į Pauškių tyrą, atrodys, kad augmenija čia begalo skurdi. Durpininiuose pelkės dirvožemiuose mineralinių druskų mažai, o rūgštingumas didelis, tad nepaprasti, prie tokios aplinkos prisitaikę ir aukštapelkės augalai. Juos galima vadinti badaujančiais kantruoliais. Antai, pušelių išvaizda visai kaip pušų, bet dydžio – sulig žmogumi, o nustačius amžių paaiškėja, kad joms jau gal šimtas metų. Ištveria tokį skurdų vandeningą dirvožemį, prisitaiko, tik išlankstyta, kreivašakė, žemaūgė. Pasikeitusi – bet auga. Skurdūs berželiai, viržiai, viksvos, ššvyliai ir didžiulės plynės kiminų, nusagstytų raudonomis spanguolių uogomis.

Raisto pakraščiuose auga pušys. Šiuose pušynuose šilabaliuose gausiai auga mėlynės, vaivorai, viržiai, švyliai, balažuvės. Pušynai vietomis glaudžiai persipina su eglynais, beržynais, juodalksnynais. Apie raistą išlikę 1966 metų vėjovartos, tai sudaro savotišką gūdumą, primena niekad žmogaus neliestus miškus.

Iš krūmų auga karklai, pelkės pakraščiuose, pereinančiuose į smėlėtas kopas, gausu kadagių.

Negalima nesigėrėti ir kitais pelkės augalais, rožiniais balžuvių žiedelių burbuliukais, juodauogių valgomųjų varnauogių karoliais ir lyg saulės krislas žėrinčiomis tekšėmis. Valgai jas lyg sultingiausias pelkių avietes. O koks kiminų minkštumas, kokios spalvos! Rudo ar rusvo atspalvio kiminynus sudaro rudasis, magelaninis ir raudonasis kiminai. Jie neturi šaknų, minta tik krituliais. Sugeba sugerti 30 kartų daugiau vandens nei patys sveria. Įdomus augalas ir pelkinė liūnsargė, su kiminais sudaranti kimininių liūnsargynų bendrijas. Šio augalo sėklas lesa daugelis vandens paukščių.

Palei ežerokšnius – spindinčiais rasos lašeliais žėrinčių apskritalapių ir ilgalapių saulašarių vilionė. Nutupia vabzdys ant vijoklės lapų – ir jau nebepakyla. Lapelis, į klampų skystį bėdžių įklampinęs, galiausiai jį visai apgaubia ir sau reikalingais syvais paverčia. O koks lengvas žemažolių baltumas, spanguolių uogų palaipsnis rausvėjimas, svyruoklių viksvų varpelių plazdenimas! Bet vis dėlto pelkė gražiausia, kai apsigaubia baltu žydinčių švylių ir alpinių kūlingių nuometu – lyg jaunamartė, nusagstyta melsvais ežerėlių deimantais, rrodos, virpa, alpuliuoja saulės kaitroje.

Šios aukštapelkės ežerėliuose auga dar vienas plėšrus augalas – skendenis.

Iš augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą Pauškiuose auga šalmotoji gegužraibė. Retai Lietuvoje aptinkami augalai: vyriškoji, dėmėtoji, aukštoji gegužraibės, kiaušininė dviguonė, baltąją saidrą atrasi minimo tyro pakraščiuose natūraliose pievose, miško aikštelėse. O kur dar didelės paprastojo burbulio, pakalnučių plantacijos. Vienoje užpelkėjusio miško plotmėje atrasta sibirinio vilkdalgio augavietė. Labai puošnūs geltonžiedžio vilkdalgio žiedai apypelkio biotope.

Neminint retų ir nykstančių augalų, Pauškių tyras yra labai turtingas vaistingais augalais. Tai trilapis puplaiškis, balinis ajeras, paprastoji gyvatžolė, pakalnutės, baltašaknės, miškinė sidabražolė, paprastoji rykštenė, vaistinė notra, jonažolė, kiaušininės dviguonės, gegužraibės, juodgalvė, valerijonai ir kiti.

Aukštojo tyro prieigose gali augti šiaurinė avietė, kurios herbarinis pavyzdys, aprašytas šiose apylinkėse 1963 metais, saugomas Vilniaus universiteto herbariume.

3.7. Tyro gyvūnija

Landšafto įvairovė, klampūs, sunkiai įžengiami miškai ir pelkės sąlygoja gyvūnijos įvairovę ir išskirtumą. Aukštapelkėje rasta reta Pabaltijyje žirgelių rūšis – kruvinoji strėliukė. vasaros Šiltomis saulėtomis dienomis galima pamatyti skraidant puošniąją vaivą, vieną gražiausių Lietuvos dieninių drugių. Gausu mėlynukių, viržinukų ir kitų, tik aukštapelkėms būdingų, drugių rūšių.

Aukštapelkės platybėse gali sutikti ir varliagyvių. Jei pamatai šokuojančią varlę, žinok, kad tai smailiasnukė, kuri dar vadinama durpine varle. Sutinkamas ir visų vadinamas karaliumi žaltys. Angys dažnesnės kupstuotuose pelkės pakraščiuose. Šių gyvačių klausa llabai silpna, nes neturi ausų būgnelio ir negirdi oru sklindančių garsų, bet reaguoja į žemės paviršiaus virpesius ir slepiasi. Aukštojo tyro pelkėje gyvena gyvavedžiai driežai. Apvaisinta patelė po 90 dienų atveda gyvus jauniklius, kurie paprastai būna kiaušinio apvalkale. Jie greit išlenda iš apvalkalo ir išsislaksto.

Žvėrių pelkėse negausu. Anksčiau šioje pelkėje dažnai galėjai gėrėtis didingaisiais briedžiais. Pastaraisiais metais šie kanopiniai žvėrys retai sutinkami. Pelkės pakraščiuose gyvena žebenkštys, nemažai kiaunių. Pasinaudodami smėlio kopomis čia gilius urvus išrausė barsukai. Aplink jų olas švaru, tarsi ką tik nušluota. Kur vanduo, kaip ir visur, sutinkame ir bebrus. Aplink Aukštajį tyra miškuose galima sutikti stirnų, šernų, zuikių, pasitaiko ir elnių bei vilkų (6).

Pauškių (Aukštajame) tyre didžiausią grožį suteikia paukščių įvairovė ir gausybė. Stebėjimų duomenimis nustatyta, kad Pauškių, Patyrio, Girdvainių, Vainių ir kituose miškuose, supančiuose Aukštąjį tyrą, rasta perint apie 60 paukščių rūšių. Be jau minėtų miško paukščių dar peri 12 aukštapelkėms būdingų sparnuočių. Tai dirviniai sėjikai, didžiosios kuolingos, tetervinai, rudagalvė ir dryžgalvė kryklės, didžioji antis, raudonkojis tulikas, tikutis, perkūno oželis, geltonoji kielė, pievinis kalviukas, karklinė nendrinukė.

Yra paukščių, kurie peri miške, bet jų mityba tampriai susijusi su aukštapelke. Iš tokių paukščių Aukštajame tyre pastebimi gyvatėdis, startsakalis, juodasis gandras, lėlys, slankos, medšarkės, brastinis tilvikas, pempės. Taip pat čia

galima sutikti būreliais plaukiojančias pilkąsias ir kitas žąsis, įvairių rūšių antis. Po pelkes braido gervės, baltieji gandrai.

Taip pat yra pastebėta ir pilkųjų bei baltųjų garnių. Čia peri vienas iš rečiausių Lietuvoje paukščių – tai gyvatėdis. Peri čia ir dažnai galima pamatyti vapsvaėdžių, mažųjų erelių rėksnių. Taip pat pastebėti ir vištvanagio bei paukštvanagio lizdai, nors jie yra didžiausi miškų slapukai.

Aukštajame tyre dažnai pastebimi dirviniai sėjikai, didžiosios kuolingos, jarubės, pieviniai kalviukai, o taip pat čia sutinkami, kaip ir visoje Lietuvoje, perintys paukščiai: kkielės, žvirbliai, zylės, šarkos ir kt.

Iš pelėdų Aukštajame tyre peri naminė pelėda, lututė, o nuolatiniai tyro gyventojai yra didieji apuokai.

Apie paukščių paplitimą Lietuvoje vis dar žinoma neužtektinai. Paukščių fauna geriausiai ištirta saugomose teritorijose, ypač įsteigtose seniai – net prieš kelis ar daugiau dešimtmečių (14).

4. PAŽINTINIS TAKAS

4.1. Pažintinio tako įrengimo būtinumas

Nėra žmogaus, kuris neturėtų širdžiai mielo gamtos kampelio. Daugelio iš mūsų vaikystė ar jaunystė prabėgo klausantis švelnaus medžių ošimo, vandens tėkmės čiurlenimo ir paukščių čiulbėjimo. Pirmuosius medžius pasodinome kartu su tėvais aar seneliais. Šiandien nors mintimis grižkime ten, kur gavome pirmąsias gamtos pažinimo pamokas.

Vos įžengęs į nuostabų gamtos prieglobstį, išgyveni didžiausio malonumo jausmą. Nors žmogaus smalsumas įminė daugelį gamtos paslapčių, netikiu, kad kažkam pavyks jas iki galo atskleisti. Kiekvienas naujas pažinimas yyra nelyginant vartelių varstymas, nes juos pravėrus, nežinai, kas laukia: laiptai aukštyn ar žemyn, o gal už tų vartelių yra dar kiti, o gal jų net keleri.

Gamta – nuostabiausia knyga, kurią skaityti ir suprasti nelengva. Vienas iš šios knygos svarbiausiu skyrių ,,pažintis su gamta ir jos tausojimas”. Skaityti jį pradedame vaikystėje, baigiame – žiloj senatvėj. Daug kas priklauso, kaip žmogus skaito šį skyrių – prabėgomis ar su meile. O gal visai praleidžia?

Miškas – gyva, nuostabi gamtos laboratorija. Joje stebi gamtos dėsnius, randi ir tyrinėji augalus ir gyvūnus, pajunti gamtos amžiškumą. Labai džiugu, kad žmonės siekia ne tik materialinės naudos, lankydamiesi miške (uogos, vaisiai, grybai, riešutai, mediena), bet ir išgirsta šnarantį medžio lapą, prabėgančią skruzdę, miško ošimą; sugeba ne tik pasėdėti ppo medžiu, bet ir pakalbėti su medžiu. Medis daug gali papasakoti, paguosti, suteikti energijos. Žmonės, mylintys medžius, yra švelnesni ir geresni, jų siela tyresnė (4).

Neišmokysime vaikų mylėti gamtos tik pamokose, tik žiūrėdami televizijos laidas, tik skaitydami knygeles. Geriausia mokykla – praktinė veikla. Ekskursijos, išvykos metu į gamtą su vaikais praturtinsime dvasiškai, išvalysime plaučius, rasime daugybę atsakymų į dominančius klausimus, išmokysime jaunąją kartą kultūringai elgtis. Kur, jei ne gamtoje, galime vaiką pamokyti rimties, paklusnumo ir dėmesio mažesniam už save, pamatyti bbesileidžiančią bei tekančią saulę, išgirsti spengiančią tylą, pamatyti gamtoje vyraujančias spalvas, pajusti natūralius kvapus ir tarpusavio jausmus?

Pauškių (Aukštajame) tyre pažintinis turizmas visiškai neplėtojamas, nes tai telmologinis (pelkių) draustinis, kurį draudžiama lankyti be urėdijos darbuotojų nuo balandžio pirmos dienos iki rugsėjo pirmos dienos, kai pelkėje virte verda paslaptingas, bet tobulas gamtos gyvenimas, užsimezga, gimsta ir auga nauja gyvybės karta. Tačiau kitu laiku, o ypač rudenį, kai prasideda visas įdomumas ir nedraudžiamas žmonių lankymasis pažintiniais tikslais – čia trūksta pažintinio tako, kuriuo lankytojai keliaudami pažintų visas Pauškių (Aukštojo) tyro paslaptis. Įrengus pažintinį taką šiame tyre taip pat galės lankytis neįgalūs lankytojai su invalidų vežimėliais. Takas būtinas ir saugant gamtos išteklius, nes įrengus pažintinį taką turistai mažiau klaidžios po tyrą, nežalos gamtos, mažiau šiukšlins. Įrengus taką su reklaminiais stendais lankytojai žymiai geriau ir efektingiau suras jį dominantį gamtovaizdį, augalą ar gyvūną. Taip pat bus draudžiamieji bei nukreipiantieji ženklai.

4.2. Pažintinio tako parinkimas

Telmologinio draustinio pažintinis takas prasidės atvykus į Bobėnų mišką prie tyro. Pirmiausia reikalinga įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje galėtume atvykę pasistatyti automobilius pagal reikalavimus, kad neniokotume gamtos.

Pažintinis takas prasidės tuoj nuo stovėjimo aikštelės ir drieksis per mišką apie 0,7 km iki stebėjimo bokštelio. Lankytojai, atėję iki stebėjimo bokštelio, praeina dvi pažintines aikšteles ssu reklaminiais stendais. Iš stebėjimo bokštelio lankytojai apžvelgti visą tyrą. Toliau nuo bokštelio takas suksis į tyre įsiterpusią kopą. Kopoje takas įrengiamas beveik ties jos viduriu, kad galėtume tyrą stebėti iš abiejų pusių. Pažintinis takas kopa driekiasi apie 2 km, kuriame įrengtos keturios pažintinės stebėjimo aikštelės su stenduose aprašomais kiekvienoje aikštelėje regimais vaizdais. Toliau pažintinis takas sukasi į vakarinę tyro pusę ir driekiasi tyru apie 3 km. Šioje atkarpoje bus įrengtos keturios pažintinės stebėjimo aikštelės su aprašomaisiais stendais. Iš tyro takas sukasi link stebėjimo bokštelio apie1 km ir prie jo baigiasi dvejomis pažintinėmis stebėjimo aikštelėmis su regimų vaizdų aprašomaisiais stendais. Visas pažintinis takas sudaro 6,7 kilometro su dvylika pažintinių stebėjimo aikštelių bei regimų vaizdų aprašomųjų stendų (1 priedas).

Pažintinis takas parinktas taip, kad praėjus visu maršrutu bus galima pastebėti visą tyro augmeniją ir gyvuniją. Taipogi nereikės klaidžioti tyru ir netrikdyti tyro gyvūnijos ir augmenijos. Keliaudamas pažintiniu taku lankytojas bus saugus ir pats, nes tyre yra nemažai akivarų.

4.2.1. Pažintinio maršruto aprašymas

Keliaudami šiuo maršrutu galėsite pasigėrėti gamtos vaizdais, čia augančiais augalais, tyre gyvenančiais paukščiais bei gyvūnais.

Keliaujant maršrutu geriausia būtų, kad lankytojus pravestų gamtos ir tyro žinovas, nes pavasarį, kai peri paukščiai, geriausia tenai nesilankyti ir jiems netrukdyti. Taipogi keliaujant maršrutu geriau nuo jjo nenukrypti, nes ne vietoj padėta koja gali sunaikinti ką gamta kūrė ištisus šimtmečius, taip pat gali nukentėti patys lankytojai. Norint pastebėti neįtikėtinus vaizdus geriausia būtų naudoti žiūronus. Taip žymiai daugiau galima sužinoti ir pamatyti.

Pradėjus pažintinę eskursiją po tyrą nuo automobilių stovėjimo aikštelės paėjėjus taku pirmoje apžvalginėje aikštelėje iškart pastebime bebrų užtvanką su jų gyvenamu nameliu. Prie bebrų užtvankos pilna varliagyvių. Iš aikštelės retkarčiais galima pastebėti skraidantį gyvatėdį, startsakalį, lėlį, slankas, medšarkes.

Tyro prieigose galima pamatyti ir išgirsti čiulbančias lakštingalas (11 priedas 18 nuotrauka).

Iš augalų galima rasti retai Lietuvoje aptinkamas vyriškąją ir dėmėtąją gegužraibes.

Pauškių tyras yra labai turtingas vaistingais augalais. Čia galima pamatyti paprastąją gyvatžolę, pakalnutes, jonažoles, juodgalvę, valerijonus ir kitus. Apie tai bus galima perskaityti ir aprašomajame stende, tik žymiai plačiau ir su nuotraukomis bei paaiškinimais.

Paėjėjus toliau prieisime antrąją stebėjimo aikštelę, esančią miškelyje prie apžvalgos bokštelio. Pagrindinis šioje vietoje dažniausiai sutinkamas stebėjimo objektas – didingasis miškų karalius briedis (11 priedas 19 nuotrauka).

Iš paukščių čia daugiausiai sutinkami dirviniai sėjikai, didžiosios kuolingos, tetervinai (8 priedas 13 nuotrauka), rudagalvė ir dryžgalvė kryklės, tikutis, perkūno oželis, geltonoji kielė, pievinis kalviukas. Dažnai galima pamatyti vapsvaėdžių, mažųjų erelių rėksnių skrydį virš tyro. Atidžiai stebint pastebėsime ir vištvanagio bei paukštvanagio lizdą, nors jie yra didžiausi miškų

slapukai. Čia gausu ne tik žvėrių ir paukščių, bet ir skruzdėlynų (14 priedas 25 nuotrauka). Iš augalų pamatysime baltašaknes, miškinę sidabražolę, paprastąją rykštenę, vaistinę notrą, kiaušinines dviguones ir kt.

Iš apžvalgos bokštelio atsiveria platus Pauškių tyro vaizdas vasaros metų (2 priedas 1 muotrauka) ir žiemos metu (3 priedas 2 muotrauka).

Nuo apžvalgos bokštelio einant toliau kopa pelkės pakraščiuose gyvena žebenkštys, nemažai kiaunių. Pasinaudodami smėlio kopomis čia gilius urvus išrausė barsukai.

Iš paukščių galima pastebėti rudagalvę ir dryžgalvę kryklės, didžiąją antį, raudonkojį tuliką, ttikutį, karklinę nendrinukę. Pastebėsime ir juodąjį gandrą (10 priedas 16 nuotrauka ), lėlį, slankas, brastinį tilviką bei gausybę križiasnapių.

Iš krūmų auga karklai, pelkės pakraščiuose, pereinančiuose į smėlėtas kopas, gausu kadagių.

Ketvirtoji apžvalgos aikštelė taip pat kopoje įeina į tyrą. Pelkės pakraščiuose kopos pakilime gyvena lapės (13 priedas 22 nuotrauka), taip pat sutinkamos ir audinės (13 priedas 23 nuotrauka). Pasinaudodami smėlio kopomis čia gilius urvus išrausė barsukai. Peri čia ir mažasis erelis rėksnys, tačiau lizdas tolokai ir be žiūronų nepastebimas (9 ppriedas 15 nuotrauka). Nuo kopos pakraščio į tyrą driekiasi spanguolių kilimas. Labiausiai akį traukia kai sirpsta uogos (7 priedas 10 nuotrauka).

Eidami į penktają apžvalgos aikštelę priartėjame prie tyro. Čia sutinkamas ir visų vadinamas karaliumi žaltys. Apie raistą išlikę 1966 metų vvėjovartos, tai sudaro savotišką gūdumą, primena niekad žmogaus neliestus miškus.

Šeštoji apžvalgos aikštelė yra prie tyro. Dažniausia kupstuotos pelkės pakraščio viešnia – angis (14 priedas 24 nuotrauka). Iš paukščių čia stebimi: didžioji antis, perkūno oželis, karklinė nendrinukė. Negalima nesigėrėti ir pelkės augalais: rožiniais balžuvių žiedelių burbuliukais (7 priedas 11 nuotrauka), juodauogėmis valgomosiomis varnauogėmis ir lyg saulės krislas žėrinčiomis tekšėmis bei mėlsvosiomis balzganėmis (6 priedas 9 nuotrauka).

Septintoji apžvalgos aikštelė jau tyre. Vasaros šiltomis saulėtomis dienomis galima pamatyti skraidant puošniąją vaivą, vieną gražiausių Lietuvos dieninių drugių. Aukštapelkės platybėse sutinkami ir varliagyviai. Po pelkes braido gervės (10 priedas 17 nuotrauka), baltieji gandrai. Negalima nesigėrėti ir pelkės augalais: rožiniais balžuvių žiedelių burbuliukais (7 priedas 11 nuotrauka) ir vaivorais (5 priedas 7 nuotrauka). Rudo ar rusvo aatspalvio kiminynus sudaro rudasis, magelaninis ir raudonasis kiminai.

Aštuntoji apžvalgos aikštelė taip pat tyre. Čia gausu pelkinių mėlsvių (8 priedas 12 nuotrauka), viržinukų ir kitų, tik aukštapelkėms būdingų, drugių rūšių. Taip pat čia galima pamatyti mažais būreliais plaukiojančias pilkąsias ir kitas žąsis, įvairių rūšių antis. Braido po tyrą pilkieji bei baltieji garniai. Gausiai auga vaivorai, viržiai, švyliai (3 priedas 3 nuotrauka) ir balažuvės. Įdomus augalas ir pelkinė liūnsargė, su kiminais sudaranti kimininių liūnsargynų bendrijas. Aplink ežerokšnius – spindinčiais rasos lašeliais žžėrinčių apskritalapių ir ilgalapių saulašarių vilionė (5 priedas 6 nuotrauka). Labai puošnūs geltonžiedžio vilkdalgio žiedai.

Devintoji apžvalgos aikštelė – jau tyre. Aukštojo tyro pelkėje gyvena gyvavedžiai driežai, dažniausiai sutinkami šioje vietoje. Po pelkes braido gervės, baltieji gandrai. O koks kiminų minkštumas, kokios spalvos.

Dešimtojoje apžvalgos aikštelėje priartėjame prie tyro pakraščio. Čia pamatai šokuojančią varlę. Žinok, kad tai smailiasnukė, kuri dar vadinama durpine varle. Angys kupstuotuose pelkės pakraščiuose dažna viešnia. Raisto pakraščiuose auga pušys. Šiuose pušynuose šilabaliuose gausiai auga mėlynės, vaivorai, viržiai, švyliai, balažuvės. Apie raistą išlikę 1966 metų vėjovartos. Negalima nesigėrėti ir kitais pelkės augalais: bruknės (4 priedas 5 nuotrauka), pelkiniai gailiai (4 priedas 4 nuotrauka) ir pelkinė avietė (6 priedas 8 nuotrauka). Labai puošnūs geltonžiedžio vilkdalgio žiedai apypelkio biotope.

Vienuoliktoji apžvalgos aikštelė įrengta jau išėjus iš tyro. Kur vanduo, kaip ir visur, sutinkame bebrus. Rujos metu šioje vietoje dažni svečiai vilkai (12 priedas 20 nuotrauka). Gausiai čia striksi po medžius voveraitės (12 priedas 21 nuotrauka), laksto po mišką kiškiai. Iš paukščių gausu geltonųjų kielių, pievinių kalviukų, karklinių nendrinukių ir kryžiasnapių. Taip pat pastebėsite ir vištvanagio bei paukštvanagio skrydį virš tyro.

Dviliktoji apžvalgos aikštelė priartėja prie apžvalgos bokštelio ir yra paskutinė pažintiniame take. Ši aikštelė skirta apibendrinti visa tai, ką pastebėjote ar ggalėjote pastebėti pažintinės eskursijos metu.

4.3. Neakivaizdinė pažintis su tyru

Iš aprašymo galėsite pastebėti, kaip Pauškių (Aukštasis) tyras atrodo įvairiais metų laikais bei mėnesiais.

Dangus nusileidžia ant pušų viršūnių, pritemsta. Ir ūmai ore ima skraidyti smulkutės, vos įžiūrimos, lyg balti mašalai, snaigės. Jau ir visas jų spiečius sklando. Kuo toliau, tuo daugiau. O paskui ima kristi didesnės. Tarsi plaštakės. Tirpsta, nusileidusios ant veido, ant blakstienų. Ir vos juntamai kvepia plukėmis (13).

Sukasi ore snaigės, nuo jų balto sukinio šiek tiek svaigsta galva. Pro spengiamą tylą, pro snaigių kritimą girdėti, kaip ateina žiema (13).

Trumpai žvilgtelėjus į mišku apsuptą Pauškių (Aukštąjį) tyrą matai kaip saulė ritasi už žiemiško horizonto. Dvilgtelėjus šiauriui sidabru pažyra sniego kristalai. Šalia sniego baltumo vyrauja tamsios spalvos, užtat kokia nuostabi žiemos grafika! Iš baltų sniego patalų į aukštį stiebiasi tamsūs medžių liemenys. Vieni tiesūs kaip šventyklos kolonos, kiti kreivi, šleivi, gumbuoti, žvynuoti, sueižėję, kerpėti, samanoti ar kitaip laikmečio pažymėti, išgražinti. Įsižiurėkime į medžių šakas, taip įdomiai ir meniškai išdėstytas, suderintas į bendrą visumą – vainiką, savitą kiekvienai medžių rūšiai.

Pats medis primena poetą be švarko, baltais baltiniais, išbridusį į pamiškę pasižvalgyti ir pasvajoti. Aukšti medžiai stovi sustingę paslaptingoje laukimo tyloje. Pusnynuose sutūpusios pūpso pušaitės. Šakos puriomis sniego gniūžtėmis apkrautos, tarytum pagalvėmis rrūpestingų rankų pridengtos, kad šilčiau būtų (4).

Būna dienų, kada medžių šakas, žolių stagarus aptraukia lipnus sniego šerkšnas, ir viskas paskęsta žiemos fantazijoje. Sunku apsakyti, žodžiais išreikšti šį grožį. Tai baltoji žiemos pasaka. Žaliuoja eglės ir pušys. Geltonuoja arba purpuru nusispalvina kai kurie karklai. Suspindus žiemos saulei, alksnių giraitės įgauna pilkai violetinį atspalvį. Apšviestose eglių viršūnėse gintaro spalvomis lyg karolių vėriniai sužėri kankorėžiai.

Miega medžių ir krūmų pumpurai. Po pusnimis kaip po patalais lūkuriuoja žolinė augalija. Vieni augalai peržiemoja sėklose, kitų gyvybė slypi šaknyse, šakniastiebiuose, stiebagumbiuose, svogūnuose.

Gilią ir šaltą žiemą paukščiams ir žvėrims ateina sunkios dienos. Apypelkio pušyne linksmai klega būrelis spalvingų kryžiasnapių, minkštan sniego paklotan byra jų įšaižyti besėkliai kankorėžiai. Genys labiau mėgsta stambius eglių kankorėžius, kuriuos įsispraudęs į tarpušakį ar siaurą drevę aižo savo aštriu snapu, o jo tylus monotoniškas barbenimas įsismelkia pelkėsna. Per dieną prisirankioję sušalusių beržų, alksnio pumpurų, uogos pavidalo kadagio kankorėžiukų, atšlaimėlyje išsikapstę virškinimui reikalingo žvirgždo tetervinai sutartinai būriu neria į gilią sniego pusnį, kad pasislėptų nuo skvarbios jūrinio erelio ar vištvanagio akies, sulauktų ryto (6).

Pritilęs, nurimęs Aukštasis tyras. Tik sausoje lieknoje pušyje nutūpusi vieniša plėšrioji medšarkė žvalgosi nors menkiausio grobio. Mesdamas įspūdingai kilmingą šešėlį virš plynės prasklendžia neužšalusių vandenų ir grobio ieškodamas jūrinis erelis.

O jo nė kvapo. Viską slepia pusmetrinės pusnys – grobį, gana skurdžią, bet tik aukštapelkei būdingą augmeniją, akivarus, praplaišas, ežerokšnius, neįžengiamus liūnus. Tokiu laiku geriau netrikdyti tyro rimties, nerizikuoti prasmegti paslaptingai sniegu užklostytuose, bet neužšalusiuose akivaruose, bedugnėse. Net stambūs kanopiniai žvėrys vengia plynės: briedžiai slankioja pelkinių pušaičių, gailių bei vaivorų priaugusiuose pelkės pakraščiuose, lieknakojės stirnos maitinasi apypelkio miškų mėlynynuose. Matosi prabindzenusios lapės pėdų lygi linija, pelkėn užklydusio baltojo kiškio šuoliukai. Iš kitų negausių pėdsakų ryškiai išsiskiria vilkų būrelio palikta brydė. PPer nugarą perbėga šiurpuliukas, pajunti supančios gamtos didybę ir skubi tyliai trauktis iš jos nepakartojamos paslapties.

Nors vasarį dažnai siaučia pūgos ir laikosi dideli šalčiai, bet jaučiamas ir pavasario artėjimas (13). Gražus vasarį miškas. Miške netikėtai iš sniego duobių iššoka būrelis kurapkų, pakildamos čia pat iš po kojų (9).

Vasarį gyvūnijos pasaulyje – didelės permainos. Vilkai laksto su patelėmis. Rujoja usūriniai šunys, lapės. Kiškių patelės jau laukia įpėdinių. Vasarį miške matyti daug pėdsakų, apgraužtų ir aplaužytų medžių. Pagal tai galime spręsti, kas ččia gyvena, reikia tik mokėti ,,skaityti“ šią specifinę miško knygą.

Galima pastebėti ir suaktyvėjusius paukščius. Kiaušinius padėjo ir vaikus išperėjo eglinis kryžiasnapis, vis dažniau ir meiliau viena į kitą žvelgia zylės, alksninukų patelės ir patinėliai. Jau girdisi ir genių pavasarinės meilės mmuzika.

Liaudyje sakoma, kad kovas – Lygiadienio ir Morčiaus mėnuo. Jis atveria naujo pavasario, naujų sumanymų, naujų rūpesčių vartus.

Vis didesnį ratą danguje suka saulė. Jos švelnus spindulys kutente kutena storą sniego patalą, ir tas krykštaudamas liejasi mažyčiais upokšniais, virš įšalo telkšančiom balom. Pavasaris turi kelis šauklius. Vienas iš jų – vieversys. Stipriu, skardžiu ir toli girdimu balsu pavasarį skelbia kovai. Tai triukšmingi paukščiai. Anot mūsų grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio, kovai žadina, ragina mus ropštis nuo kakalio šilto, liautis tuščiai liežuviu malus ar varnas gaudžius ir rimtai imtis darbo. Vincas Mykolaitis – Putinas apie kovą rašė: “Myliu aš tą paukštį, truputį nerangų, tačiau taip labai nuotaikingą. Jis pirmasis prablaivo dangų, kai nežinai, ar čia lyja, ar sninga” (4).

Iš po pernykščio llapo lyg mažas saulės krislelis išplazdena drugys citrinukas. Rausvas magelaninio kimino kilimas vis didėja, o baltųjų samanų patalas, prisipildęs saulėto vandens, pučiasi. Rodos, pučiasi ir pati Pauškių aukštapelkė, dar aukščiau kilstelėdama pelkės viduryje žibančias melsvas ežerokšnių akis. Atrodo, šie tuoj tuoj išsilies per kraštus lyg sklidinos krištolo taurės.

Pradėjus miške tirpti sniegui, pasigirsta didžiųjų zylių giesmės. Mėnesio pabaigoje pradeda dėti kiaušinius kuodotuosios zylės. Trumpai nuskardena gervių klyksmas, ir netrukus pelkių karalienės didingai įsitaiso ežerokšnių ir saulės trikampyje. Palikę sultingus beržų pumpurus, ppasipuošę blizgančių plunksnų frakais į įprastą aikštelę apypelkyje skuba karingai nusiteikę tetervinų patinai. Pasipūtę rėžia sparną vienas prieš kitą, varžosi ne tiek dėl reikalo, kiek užsimiršę, kad tik keli likę tokioje didžiulėje aukštapelkėje. Burbuliuoja kalnelin užskridę, o tas burbuliavimas toks vienišas ir ilgesingas. Ilgesingas, kaip ir tyran sugrįžusio dirvinio sėjiko balsas. Rodos, prašo netrikdyti ramybės, neliesti jų čia. Taip pat melodingos varnėnų giesmės sklinda iš inkilų ir uoksų. Mėnesio pabaigoje parskrenda gandrai. Su jais – ir kielės.

Atgyja vabalai, kiti bestuburiai. Žvėrių gyvenime didelis sujudimas: daugelio žinduolių rujos metas. Poromis vaikšto ondatros, usūriniai šunys. Kovo viduryje kanadinių audinių ,,vestuvių“ metas. ,,Vestuves“ kelia ir paprastieji pelėnai, kiti žvėrys ir žvėreliai. Pasaulį išvysta pirmieji kiškučiai ir šerniukai. Voverių pirmai vadai orų permainos nebaisios, lizde šilta ir jauku, nors kartais ima trūkti maisto. Iš urvų išlenda barsukai.

Miškas pabunda, jo gyvenimas suaktyvėja. Prasideda džiaugsmingas, bet pilnas rūpesčių laikmetis visiems aukštapelkės, Žemaitijoje surasto mažyčio ir labai trapaus tundros lopinėlio, gyventojams.

Balandis – didžiausių kontrastų mėnuo. Miške ir Pauškių tyre jau šviesesnis ir įdomesnis gyvenimas. Bunda gyvoji gamta. Energingai iš žemės skverbiasi daigai, sprogsta medžių ir krūmų pumpurai. Kas gali būti abejingas tokioms gamtos permainoms? Kiekviena balandžio diena vis kitokia, vis daugiau grožio! Žydi karklai, blindės. ŠŠios itin gražios, atkreipia ne tik miško lankytojų, bet ir bičių, kamanių, drugių dėmesį.

Mėlynžiedes žibuokles keičia geltonosios ir baltosios plukės. Nuo jų žiedų kilimų pašviesėja eglynai, baltalksnynai. Žydi našlaitės, vaistinės plautės.

Paukščių pasaulyje – gausybė naujienų. Ūgtelėję kryžiasnapių jaunikliai jau puikiai skraido ir suaižo kankorėžius. Nuskridę keliolika tūkstančių kilometrų į gimtąją vietą sugrįžo paukščiai. Parskrenda antys, perkūno oželiai, juodieji gandrai, mažieji apuokai, paprastieji suopiai, skėtsakalis ir daugelis kitų. Kiaušinius deda alksninukai, ilgauodegės zylės, po savaitės kitos – didžiosios ir paprastosios zylės, plėšriosios medšarkės. Balandžio pabaigoje perėti pradeda naminė pelėda, tetervinai.

Žvėrių gyvenimas ne mažiau intensyvus. Vilkai, voverės, miškinės kiaunės, ūdros, lapės, šernai ir kiti savo šeimynas augina. Briedžiams pradeda augti ragai. Praeis visai nedaug laiko, kai išaugs puikus vasaros kailis, o raguočiams – nuostabus gamtos kūrinys – ragai (5).

Gamtos šauksmą išgirsta ir varliagyviai. Nubunda kūmutės. Žaliosios varlės neskuba: jos labiau mėgsta šilumą ir laukia šiltesnių dienų. Balandį garsinasi varliagyvių ,,choras“. Už jį balsingesnis tik paukščių ,,choras“.

Prasideda puikus pavasario laikas. Nuo mūsų pačių priklauso, ar jis bus gražus, džiaugsmingas. Prisiminkime Maironio žodžius: ,,Taip šilta, taip gera, tiek šviečia vilties – vien džiaugsmą norėtum dainuoti, apglėbti pasaulį, priglaust prie širdies, su meile karštai išbučiuoti!“ (5).

Ir buvo tas gražus gegužio galas,

purienomis gelsvai putojo ppievos.

Ir tais žaliais laukais, ir tais linksmais berželiais

iš mėlyno dangaus gėrėjosi pats Dievas.

Jonas Aistis

Gegužė tarsi užbaigia ir įprasmina tą ilgą pavasario laukimą, gyvybės atbudimą. Gamta, besipuošianti žaliu rūbu ir vis naujais žiedais, suvirpina pačias jautriausias žmogaus sielos stygas maldai, skatina meilę motinai, pagarbą darbui. Viskas teka, skuba kaip upė kūrėjo numatytais keliais. Skubėkime džiaugtis gegužio žiedais ir balsais, nes tai paskutinis ir puošniausias ilgai laukto pavasario mėnuo (3).

Kiek daug žiedų miške! Žydi miškinė žliūgė, pavasarinės švitrižės, pelkinė puriena, kiškiakopūstis ir kiti. Auga ir dauginasi kerpės ir samanos. Miško upelių pakraščiuose baltos kaip sniegas ievos. Jų stebuklingas kvapas toli sklinda. Pušų šakos pasidabina ,,žvakėmis“. Ypač iškilmingai jos atrodo per saulėlydį. Aplankykime tuo metu pušynėlius, stabtelėkime, pamąstykime.

Vienas po kito miške vyksta paukščių koncertai. Iš medžių viršūnių sklinda švelni miško kalviuko, liepsnelės giesmė. Lakštingalos čiulba pasikeisdamos. Gegužiniame miške nuolat girdėti deivės Laimos, žiedų ir vilties paukštės – gegutės – balsas. Gegužę kai kurie paukščiai tik atskrenda, o kiti jau peri ar net turi jauniklių. Aktyviam gyvenimui rengiasi zylės, vienos aktyviausių miško kenkėjų naikintojų.

Šeimos pagausėjimo susilaukia briedžiai: dažniausiai dviejų briedžiukų. Pirmomis dienomis jie miško medžių fone atrodo visai bejėgiai, tačiau po dešimties dienų jų jau nepažint. Pirmosios gyvenimo pamokėlės prasideda ir lapiukams,

išvestiems iš olos. Pasaulį išvysta stirniukai ir usūriniai šuniukai.

Gegužę labai puošia drugiai, kurių kasdien vis gausėja. Šis mėnuo – ne tik grožio metas, bet ir didelis darbymetis. Didysis motinystės instinktas užvaldo visus miško gyventojus. Užsukę į Pauškių tyrą galime pasidžiaugti gegužės žiedais ir balsais.

“Niekada nepastebėsi, kaip ir kada ateina vasara. Tik pajunti, kada ji jau čia. Šįkart padvelkė vasara, kai pamašiau žydinčius putinus. Jų žiedų baltumas žalioje prieblandoje, regis, moko skirti šviesą nuo tamsos. Baltuoja jie iš tolo tarsi būtų aapkritę skiegu. Gyvą šviesą skleidžiantys putinai baltuoja pamiškėje lyg nutolusio pavasario atšvaistai, lyg balti vėlių šešėliai, parėję į žiedus” (Vygantas Račkaitis “Lietuvos etiudai“).

Miške – nauja žiedų banga. Žydi šermukšniai, bruknės, gervuogės, avietės, miltinės meškauogės.

Prasideda didysis medunešis. Visą ilgą dieną dūzgia bitės. Daug paukščių jauniklių. Pagausėjo voverių, pilkųjų kiškių, stirnų, ondatrų šeimynos. Vėlų vakarą miško pievelėse stirna vedasi jau sustiprėjusį jauniklį.

Šį mėnesį telmologiniame draustinyje gausu vabalų. Įdomu pabuvoti jų pasaulyje. Naudodamiesi birželio šiluma ir drėgme, stiebiasi paparčiai, pataisai ir gailiai. OO koks samanų grožis. Jos sugeria atmosferos vandenį ir palaiko reikalingą augalams drėgmę, sudaro sąlygas augalų sėkloms išsilaikyti ir sudygti, suteikia prieglobstį daugybei smulkių gyvūnų. Pelkėje nunykdamos samanos (kartu su kitais augalais) sudaro durpių sluoksnį.

Įsibėgėjo vasara, negailestinga sausra užsitęsė. Išsausėja aakivarai, nesekusios klampynės, suskeldėjusios praplaišos maldaute maldauja lietaus. Bet lyg pasityčiodami balti kamuoliniai debesys vartosi virš tyro, atsispindi ežerėliuose ir nuskuba tolyn, neišmesdami nė lašelio. Virš pelkės oras nuo kaitros net virpa, plazdena. Susitraukusios samanos, parudę kiminai, šiurkštūs viržynai. Tik nepaliauja rasomis spindėti apgaulingosios saulašarės, viliodamos nutūpti kokį vabzdį. Boluoja alpinių kūlingių daugiatūkstantinės vėliavėlės, vėjyje plazdena kupstinių švylių lengvas baltumas. Zuja iš šarvų išsivadavę ir gražiais žirgeliais virtę laumžirgiai, skėtės. Nektaro ieškodamas prasklendžia gražuolis drugys vaiva, o mėlinukų plazdenimas viržyuose primena atogrąžas.

Prinoko avietės, pelkės vėsos prisigėrusios sirpsta mėlynės, uogomis varva vaivorai, samanose žėri tekšlės, gervuogės – skanėstas ne tik žmogui, bet ir paukščiui.

Lierpą miškuose tyla paukščių giesmės. Atrodo, kad jų sumažėjo. Ne! Retai beišgirsi lakštingalų seranadas, gegutės kukavimą. Retkarčiais dar ppragysta vieversiai, girdėti didžiųjų zylių balsai. Kiti paukščiai tyli. Jiems dabar ne dainos rūpi, o augantys jaunikliai, kurie intensyviai mokosi. Pirmas jų egzaminas – pakilti iš lizdo ir skristi. Vėliau reikės išmokti slėptis nuo lietaus, susirasti vietą nakvynei, elgtis, iškilus pavojui. Paskutinė ,,įskaita“ – išmokti savarankiškai maitintis.

Stirnos, barsukai kelia vestuves, o kiškė jau trečią vadą atvedė. Nenusileidžia ir voverės. Briedžiai džiaugiasi naujais ragais. Jau paūgėję šių metų bebriukai. Vyresni kaip 2-jų metų bebrai kuria šeimas, bet dažniausiai apsigyvena netoli ttėvų, dideliame bebrų “kaime“.

Liepą nupila lietūs, kepina karščiai, griaudi perkūnijos. Iš vandens į miško keliukus ropščiasi jaunos rupūžės. Kartais jų būna labai daug. Netrukdykime joms keliauti. Mėnesio pabaigoje pasaulį išvysta driežiukai, gluodenukai, gyvatukai. Žaltys dar ieško vietos kiaušiniams dėti. Geriausiai tam tinka pūvančios žabų, lapų krūvos. Ten išsiskirianti šiluma išperės žalčiukus. Liepa – puikus mėnuo miško gyventojams. Daug uogų. Net lapės ir kiaunės jų paragauja. Paviliotos jų saldumo papelkiais braido grakštuolės gervės, vedinos jau ūgtelėjusiais jaunikliais. Dar savaitė kita – ir susirinks dideli jų būreliai. Pailsėjusios, pamirkiusios snapus krikštoliniame akivarų vandenyje jos vėl užtrimituos. Aplink pelkės akivarus pilna jų pėdsakų, įvairaus dydžio plunksnų. Skelbs miškui, saulei, tau ir man vasaros įkarštį, derliaus ir sotumo metą.

Rugpjūtis – atsisveikinimas su paukščiais. Stropiai kelionėn ruošiasi gandrai. Jų kelionė tolima – Pietų Afrika. Su gandrais išskrenda lakštingalos ir kai kurie kiti paukščiai.

Vasaros rūbas dar spalvingas. Dienos gerokai sutrumpėja. Saulė virš horizonto laipsniškai mažėja. Ilgėja ir tamsėja naktys. Ryškėja žvaigždės.

Pauškių tyre ir aplinkiniame miške ši mėnesį dar žydi daug žolių. Virš tyro pakraščiuose medumi sužydusių viržių plazdena kamanės, viržių nektaru mėgaujasi pelkėn užklydęs ryškiaspalvis admirolas. Tarsi puošnūs rubinų karoliai minkštose samanų kupetose raudonuoja prinokstančios bruknės.

Vyksta stirnų ruja. Beje, ji prasideda liepą. Vakarais dažnai galima ggirdėti patinų “lojimą”. Briedžių ir elnių ruja nuo rugpjūčio pabaigos tęsiasi iki spalio pradžios. Kasdieną artėja vytimo periodas. Greit baigsis dar vienas gyvenimo ciklas.

Miškuos ruduo jau iškabino vėliavas,

ant jų šermukšniai – lyg ugnies lašai.

Dangus toks giedras ir gilus, ir mėlynas,

išeina vasara ir dega jos laužai.

Eugenijus Matusevičius

Pirmasis rudens mienuo. Padange virš tyro plaukia tamsūs debesys. Vėsta oras, vėsiau ir Pauškių tyre. Pirmoji šalna auksu nuspalvino apypelkio berželius, raudoniu nutvieskė drebulių guotą. Jų prieglobstyje puikuojasi ryškiaspalviai raudonikiai, visa kepurėtoji grybija: dubenuotosios ūmėdės, sultingieji piengrybiai, kvapiosios tauriabudės, taškuotosios musmirės, nuosėdžiai, kelmukės, kelmučiai. Sparčiai gelsta medžių lapai. Rudens spalvų paletė turtinga. Medžio lapas gali turėti nuo 3 iki 7 atspalvių, jau nekalbant apie visą medį. O spalvos kasdien vis ryškesnės ir įvairesnės, todėl ir kraštovaizdis spalvingesnis, širdžiai ir akiai malonesnis.

Keičiasi ir tyro gyvenimas. Mažiau begirdėti paukščių balsų. Jie būriais traukia į žiemojimo vietas. Traukia ten pilkieji garniai, juodieji gandrai ir kiti paukščiai. Nors dalis paukščių lieka žiemoti, bet taip, kaip pavasarį, jau nebečiulba. Pelkėn nutupia pailsėti didžiuliai būriai į pietus pajudėjusių žąsų, įvairių ančių būreliai. Jų gausą liudija nutrypti ežerokšnių pakraščiai, nubaltintos samanos. Tik ženk žingsnį nuo gilokai į pelkę išsišovusio smėlėto pusiasalio – ir visa pelkė sugirksės, suaimanuos kylančių paukščių balsai ir ggraudžiu rypavimu ,,Net čia nėra ramybės, net čia mus trikdo.”.

Mažėja tyre ir miške skraidančių vabzdžių. Atvėsus orams, jie sulenda į samanas, slepiasi po medžio žieve. Karts nuo karto šiltomis saulėtomis dienomis skraido drugiai. Keičia gyvenimo būdą ir skruzdėlės: slepia savo kokonus. Skruszdėlės jais labai rūpinasi ir priklausomai nuo aplinkos sąlygų, perneša į įvairias vietas. Švystelėjus saulei paskutiniais jos spinduliais mėgaujasi gyvavedis driežas, iš viržyno išsirangiusi marguolė gyvatė. Pauškių piliakalniu vadinamoje smėlėtoje kalvoje dryžuotus jauniklius išauginusi barsukų šeimyna vis toliau nukeliauja ieškodama maistingų augalų šaknų ir kitų rudens skanėstų.

Spalis. Telmologiniame draustinyje išnyksta margaspalvis žiedų kilimas. Medžių ir krūmų lapai nusidažo ryškiu raudoniu, geltoniu ar auksu. Jie pašviesina ūkanotą dieną, praskaidrina nuotaiką. Paaukoję save medžio gyvenimui lapai nukrinta.

Nepraleiskim progos apsilankyti tyre, pasigrožėti aukštapelke, priglusti prie medžių – palydėkime juos į naują būtį, pažvelkime į gęstančius ir jau užgęsusius lapus. Spalvų įvairovė, tyro peizažas, specifinis nukritusių lapų aromatas, rudens garsai suteikia palaimą kūnui ir sielai.

Tyrą palieka daug paukščių. Išskrenda strazdai giesmininkai, liepsnelės, kikiliai ir kiti sparnuočiai. Miško gyventojai ruošiasi artėjinčiai žiemai. Kiekvieno rūpesčiai vis kitoki. Žiemos buveinių ieško boružėlės, varliagyviai ir ropliai. Žvėrys “apsirengia žieminiais kostiumais“. Kaupia riebalėlius žiemos miegui barsukai, ežiai, miegapelės. Stropiai žiemai ruošiasi voverės. Bebrai remontuoja namelius, naktimis kerta

drebules, merkia jų šakas į vandenį – ruošiasi maisto.

Vytautas Ratčkaitis apie spali rašo taip:

“Spindėjo jis krintančių lapų auksu, aidėjo išskrendančių gervių, žąsų, balsai, dvelkė šalnomis. Pasitaikė ir šiltų dienų, kai skraidė bitelės, ieškodamos paskutinių žiedų, kai įžambūs saulės spinduliai dar šildė ir liejo spalvas į beržynus, drebulynus. Dabar dienos pilkos, drengiančios šaltu lietumi. Gal visą savaitę pūtęs žvarbus šiaurys nurengė ilgai nepasidavusius lapkričiui beržynus, jie tapo perregimi. Ant miškų, ant kalnų, vis dar žvilgančių apnuogintų medžių, regis, kažkas užmetė didžiulį, ddrėgną voratinklį, kurio neįstengia suplėšyti ištuštėję vėjai“.

Lyg sunkiasvoriai laivai padange plaukia nuo lietaus apsunkę debesys. Pavilioti pelkėje mėlynuojančių ežerėlių stambūs lietaus lašai ritasi pakalnėn, džiaugsmingai šokinėja tyro ,,akyse“, užlieja praplaišas, pripildo nuo sausros ištuštėjasias kiminų ertmes. Vandens prisigėrusios baltosios samanos pučiasi, pučiasi.Karta užėjus šalčiams ramiai suguls virš tūkstantmečių savo protėvių klodų, duodama pagrindą kitų metų augimui ir pačios aukštapelkės gyvavimui (6).

Savitas lapkrity ir tyro gyvenimas. Tylu, anksti temsta, ilgos naktys. Karts nuo karto trakšteli nuo drebulės briedžio laužomos šakos. Daug mmiško žvėrių ilsisi savo būstuose: olose, urvuose, drevėse ir panašiai. Jaukiai įsikuria bebrai. Jų nameliai erdvūs ir visada švarūs. Ondatrų namai ne tokie kapitališki, bet peržiemoja jose sėkmingai. Ežiai miega susisukę į kamuolius. Usūriniai šunys pasnaudžia ir karts nuo karto iišlenda iš urvo.

Daug medžių ir žolių lapkritį barsto sėklas, kurias platina vėjas, vanduo, paukščiai, graužikai.

Užgeso rudens spalvų margumynas. Į dulksną kaip į vandenį įbrido miškas. Užplakė lietūs, užpūtė vėjai beržų ir klevų šviesą. Juosta ant žemės nukritę drebulių lapai. Nusirengė lapuočiai, pasiruošė sutikti žiemą. Bet antai prie pušies prisiglaudusio berželio viršūnėje dar šviečia keli skaidriai geltoni lapeliai. Anksčiau spalvų pilname miške jų gal ir nepastebėtum, o dabar šitie lapai, kažkodėl ilgai užsilaikę, tokie ryškūs ir traukiantys akį (13).

Gruodis. Prasideda pačios trumpiausios metų dienos. Tylu Pauškių tyre. Tačiau tik iš pirmo žvilksnio. Įėjus į eglyną medžių lajose ir viršūnėse pamatysime gausybę paukščių, aižančių iš kankorėžių eglių sėklas. Tie paukščiai – egliniai kryžiasnapiai. Apie kryžiasnapius yra net legenda: “Sakoma, kad kai KKristus buvo prikaltas prie kryžiaus, šie paukščiai atskrido ir ištraukė vinis, kiriais jis buvo prikaltas. Už tai jiems Dievas padovanojo sukryžiuotus snapus ir priskyrė prie šventų gyvūnų“ (5).

Žvėrims gyvenimas gruodį pasunkėja. Jiems sunkiau susirasti maisto ir žvarbūs orai.

Apsilankykime gruodį Pauškių tyro karalystėje. Atkurkime vaizduotėje prabėgusius Aukštojo tyro metus, pamąstykime ir apie savo gyvenimo dienas. Pasiguoskime gerajam žaliam draugui savo bėdomis, nesekmėmis, papasakokime ir apie džiaugsmingas metų dienas, mintyse nubrėžkime ateities bendravimo su tyru viziją (5).

Kai medis tuščias, kai nuogom šakom

jis bbando prisiminti žalią spalvą

ir paukščio čiulbesį išverkt mėgina, –

aš nutylu, ir mano akyse

pasaulis mato, kaip nelengva būti.

Justinas Marcinkevičius

4.4. Pažintinio tako preliminari savikaina

Pauškių (Aukštojo) tyro pažintinio tako įrengimui bus reikalingos kai kurios statybinės medžegos. Pagrindinė statybinė medžiaga – tai mediena, taip pat žvyras, smėlis, betonas, metalinės sujungimo detalės. Visos statybinės medžiagos sudarys pagrindines išlaidas, prie jų prisidės ir transporto paslaugos. Papildomos išlaidos – tai darbo jėga. Jos gali kisti priklausomai nuo darbų organizavimo. Šiuo atveju gali būti keletas variantų:

1 variantas – pats brangiausias, kai darbus atliks samdytos įmonės darbininkai ir specialistai.

2 variantas – kai darbus atliks urėdijos ir seniūnijos darbuotojai, vadovaujant statybos specialistui.

3 variantas – kai darbus atliks vietos gyventojai savanoriškais paskatais, organizuojant savanoriškas talkas, padedant gamtos bičiulių ir vadovaujant meistrui.

Pirmiausia reikalinga įrengti prie Aukštojo tyro automobilių stovėjimo aikštelę. Stovėjimo aikštelės plotas turėtų būti maždaug apie 1500 kvadratinių metrų. Šios aikštelės įrengimui bus reikalinga atvežti žvyro apie 800 m3. Žvyras būtų vežamas iš karjero, esančio nuo tyro už 25 kilometrų.

Išlaidas galime paskaičiuoti sekančiai:

M = Ž / K

800 / 25 = 32 vnt.

kur:

M – mašinų skaičius vnt.

Ž – žvyro kiekis m3.

K – viena mašina vežamas žvyro kiekis 25 m3

Ž kai = Ž x Ž vid. k.

800 x 23 == 18400 Lt.

kur:

Žkai – žvyro kiekis m3.

Žvid. k. – 1 m3 žvyro kaina Lt.

Žvyro atvežimas kainuotų:

Žat. = M x Mvn.k.

32 x 100 = 3200 Lt.

kur:

Mvn.k. – 1 mašinos atvežimo kaina Lt.

Atvežtą žvyrą reikės išlyginti. Stumdytuvas, sumontuotas ant DT – 75 traktoriaus 1 valandai kainuoja 120 Lt. Šiuo atveju darbai truks 1 darbo dieną.

Tkai = h x Val.

8 x 120 = 960 Lt.

kur:

h – valandų skaičius.

Tval. – 1 valandos traktoriaus kaina Lt.

Įrengiant stovėjimo aikštelę už darbus ir medžiagas išleidžiame;

Akai. = Žkai. + Žat. + Tkai.

18400 + 3200 + 960 = 22560 Lt.

Ši suma paskaičiuota be pridėtinės vertės mokeščio, kuris sudaro 18 % nuo sumos.

PVM = A kai. x 18 / 100

22560 x 18 / 100 = 4060,8 Lt.

Įrengiant stovėjimo aikštelę vidutiniškai turėsime išleisti šitokia sumą.

A b. k. = A kai. + PVM

22560 + 4060,8 = 26620,8 Lt.

Kai bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, toliau galėsime vykdyti pažintinio tako statybos darbus.

Pažintinis takas Pauškiu (Aukštajame) tyre bus įrengtas pradedant maršrutą nuo stovėjimo aikštelės einant link apžvalgos aikštelės. Įrengiant pažintinį taką bus reikalinga pastatyti penkis tiltukus ir nutiesti iš rąstelių apie 6,7 kilometrus takelį. Takelis bus 1,5 m, tilteliai – 2 m pločio, kad būtų galima pravažiuoti su invalido vežimėliu. <

Pagrindines išlaidas sudarys mediena. Takui rengti bus reikalinga sekanti mediena: atraminiams stulpeliams ir pagrindo balkiukams – pjautinė ąžuolo smulki mediena, takui kloti – tariniai drebulės rąsteliai ir atraminiams turėkliukams – pjautinė eglės smulki mediena. Tiltelių statybai reikės sekančios medienos: atraminiams ir pagrindo balkiukams – pjautinė ąžuolo mediena, tiltelių perdengimui ir atraminiams turėklams – pjautinė eglės mediena.

Pirmasis tiltelis statomas per kanaliuką 8 m ilgio, 2, 4 – per raguvą 12 m ir 7 m ilgio, 3, 5 – per upeliuką 10 m ir 11 m ilgio. Statant tiltelius pjautinę eglės medieną turėsime išpjauti gateriu į keturpuses lentas 50 x 180 mm storio, kuriomis bus užklojamas perdengimas, ir į keturpusius tašelius 60 x 80 mm, kuriuos reikės obliuoti.

Tilto pagrindui reikalingi sekantys pjautiniai ąžuolo rąstai: 2 vnt. 30 cm storio ir 8 m ilgio, kas sudaro 1,50 ktm., 2 vnt. 30 cm storio ir 7 m ilgio, kas sudaro 1,28 ktm., 8 vnt. 30 cm storio ir 6 m ilgio, kas sudaro 4,28 ktm., 2 vnt. 30 cm storio ir 5 m ilgio, kas sudaro 0,88 ktm., 2 vnt. 30 cm storio ir 4 m ilgio, kas sudaro 0,69 ktm. Taip pat bus reikalinga pjautinė ąžuolo smulki mediena 60 vnt. 16 cm storio

ir 5 m ilgio, kas sudaro 7,86 ktm.

Pjautinė ąžuolo mediena: 1,5 ktm + 1,28 ktm + 4,28 ktm + 0,88 ktm + 0,69 ktm

= 8,63 ktm.

Tiltelių perdengimui reikalingi pjautiniai eglės rąstai: : 45 vnt. 25 cm storio ir 4 m ilgio, kas sudaro 10,85 ktm. ir : 10 vnt. 22 cm storio ir 6 m ilgio, kas sudaro 2,97 ktm.,

Pjautinė eglės mediena: 10,85 ktm + 2,97 ktm = 13,82 ktm.

Ką.p.m. = Tą. p. m. x K

Kur: Ką.p.m. – ąąžuolo pjautinės medienos kaina Lt.

Tą.p.m. – reikalingas tūris ąžuolo pjautinės medienos, ktm.

K – 1 ktm kaina Lt.

8,63 x 326 = 2813,38 Lt

Ką.p.s.m. = Tą. p. s.m. x K

Kur: Ką.p.s.m. – ąžuolo pjautinės smulkios medienos kaina Lt.

Tą.p.s.m. – reikalingas tūris ąžuolo pjautinės smulkios medienos ktm.

K – 1 ktm kaina Lt.

7.86 x 90 = 707,4 Lt

Ke.p.m. = Te. p. m. x K

Kur: Ke.p.m. – eglės pjautinės medienos kaina Lt.

Te.p.m. – reikalingas tūris ąžuolo pjautinės medienos ktm.

K – 1 ktm kaina Lt.

13.82 x 175 ¬¬= 2418,5 Lt

Taip pat išlaidas sudarys ir medienos pjovimas gateriu 13,82 ktm.;

Pe.p.m. = Te. p. m. x K

Kur: Pe.p.m. – pjautinės eglės medienos pjovimo kaina Lt.

Te.p.m. – pjautinės eglės medienos tūris kktm.

K – 1 ktm pjovimo kaina Lt.

13,82 x 35 = 484,75 Lt

Išpjautos medienos obliavimas 1,8 ktm.;

Oe.p.m. = Te. p. m. x K

Kur: Oe.p.m. – keturpusių tašelių obliavimo kaina Lt.

Te.p.m. – keturpusių tašelių tūris ktm.

K – 1 ktm obliavimo kaina Lt.

1,8 x 30 = 54 LT

Medienos pakrovimas, iškrovimas ir atvežimas į Aukštajį tyrą ;

Bendras medienos kiekis;

Kb. = Ką.p.m. + Ką.p.s.m. + Ke.p.m.

8,63 + 7,86 + 8,29 = 24,78 ktm

Kur: Kb. – Bendras medienos kiekis ktm.

1 kietmetrio pakrovimo, iškrovimo ir atvežimo kaina;

Kp.i.a. = K p. + K i. + K a.

Kur: Kp. – 1 ktm medienos pakrovimo kaina Lt.

Ki. – 1 ktm medienos iškrovimo kaina Lt.

Ka. –1 ktm medienos atvežimo kaina Lt.

7 + 7 ++ 15 = 29 Lt

Medienos pristatymo kaina;

Mp.i.a. = Kb. x Kp.i.a.

Mp.i.a. – medienos pakrovimas, iškrovimas ir atvežimas Lt.

Kp.i.a. – 1 ktm medienos pakrovimo, iškrovimo ir atvežimo kaina Lt.

24,78 x 29 = 718,62 Lt

Metaliniai sujungimai, metalinės juostos ir vinys;

S m = M s + M j + V

Kur: M s – metalinių sujungimų kaina Lt.

M j – metalinių juostų kaina Lt.

V – vinių kaina Lt.

Metalinių sujungimų išlaidos sudarys apie 356 Lt.

Metalinių juostų išlaidos sudarys apie 2279 Lt.

Vinių išlaidos sudarys apie 245 Lt.

356 + 279 + 245 = 880 Lt.

Darbo užmokesčiui vidutiniškai bus panaudota apie 2500 Lt.

Įrengiant pažintiniame take tiltelius išlaidos sieks vidutiniškai apie;

K t.s = Ką.p.m. + Ką.p.s.m. + Ke.p.m. + Pe.p.m. + Oe.p.m. + Mp.i.a. + S m + D u.

D u. – darbo užmokestis Lt.

K t.s – sąnaudos tiltelių statybai Lt.

2813,38 + 707,4 + 2418,5 + 484,75 + 54 + 718,62 + 880 + 2500 = 10576,25 Lt

Ši suma paskaičiuota be pridėtinės vertės mokeščio, kuris sudaro 18 % nuo sumos.

PVM = A kai. x 18 / 100

10576,25 x 18 / 100 = 1903,73 Lt.

Tilteliui įrengti vidutiniškai turėsime išleisti šitokią sumą:

K b. t. s. = Kt.s + PVM

10576,25 + 1903,73 = 12479,98 Lt.

Pažintinio tako įrengimui naudosime šias medžiagas:

1. Pjautinė ąžuolo mediena smulki 6 m ilgio, apie 15 cm storio 500 vnt., kas sudaro 74 ktm., kuri bus panaudota pagrindui, kur jis bus reikalingas.

2. Pjautinė ąžuolo mediena smulki 1,5 m ilgio, apie 14 cm storio 2450 vnt., kas sudaro 66 ktm., kuri bus panaudota atraminiams stulpeliams.

3. Pjautinė eglės mediena 4 m ilgio, apie 20 cm storio 500 vnt., kas sudaro 78 ktm., kuri bus panaudota atraminiams laikikliams ir apžvalginių aikštelių įrengimui. Eglės medieną turėsime išpjauti ggateriu į keturpusius tašelius 50 x 80 mm ir lentas 30 x 90 mm, kuriuos reikės obliuoti.

4. Pjautinė drebulės mediena smulki 1,5 m ilgio, apie 16 cm storio 15625 vnt., kas sudaro 547 ktm, kuri bus panaudota tako vaikščiojamajai daliai įrengti. Drebulės medieną turėsime išpjauti gateriu per pusę.

5. Metaliniai sujungimai, metalinės juostos, vinys.

Pjautinė ąžuolo mediena smulki: 74 ktm + 66 ktm = 140 ktm.

Ką.p.s.m. = Tą. p. s.m. x K

Kur: Ką.p.s.m. – ąžuolo pjautinės smulkios medienos kaina Lt.

Tą.p.s.m. – reikalingas tūris ąžuolo pjautinės smulkios medienos ktm.

K – 1 ktm kaina Lt.

140 x 90 = 12600 Lt

Pjautinė eglės mediena: 66 ktm

Ke.p.m. = Te. p. m. x K

Kur: Ke.p.m. – eglės pjautinės medienos kaina Lt.

Te.p.m. – reikalingas tūris ąžuolo pjautinės medienos ktm.

K – 1 ktm kaina Lt.

Pjautinė drebulės mediena smulki: 547 ktm

Kd.p.s.m. = Te. p. s.m. x K

Kur: Ke.p.s.m. – pjautinės drebulės smulkios medienos kaina Lt.

Te.p.s.m. – reikalingas tūris pjautinės drebulės smulkios medienos ktm.

K – 1 ktm kaina Lt.

547 x 65 ¬¬= 35555 Lt

Išlaidas sudarys ir medienos pjovimas gateriu 66 ktm.;

Pe.p.m. = Te. p. m. x K

Kur: Pe.p.m. – pjautinės eglės medienos pjovimo kaina Lt.

Te.p.m. – pjautinės eglės medienos tūris ktm.

K – 1 kktm pjovimo kaina Lt.

66 x 35 = 2310 Lt

Pjautinės drebulės smulkios medienos rąsteliu perpjovimas per pusę 547 ktm.

Pd.p.s.m. = Td. p. m. x K

Kur: Pd.p.m.s. – pjautinės drebulės smulkios medienos perpjovimo kaina Lt.

Td.p.m.s. – pjautinės drebulės smulkios medienos tūris ktm.

K – 1 ktm perpjovimo kaina Lt.

547 + 17 = 9299

Išpjautos medienos obliavimas 44 ktm.;

Oe.p.m. = Te. p. m. x K

Kur: Oe.p.m. – keturpusių tašelių obliavimo kaina Lt.

Te.p.m. – keturpusių tašelių tūris ktm.

K – 1 ktm obliavimo kaina Lt.

43 x 30 = 1290 LT

Medienos pakrovimas, iškrovimas ir atvežimas į Aukštajį tyrą ;

Bendras medienos kiekis;

Kb. = Ką.p.m.s. + Kd.p.s.m. + Ke.p.m.

140 + 43 + 547 = 731 ktm

Kur: Kb. – Bendras medienos kiekis ktm.

1 kietmetrio pakrovimo, iškrovimo ir atvežimo kaina;

Kp.i.a. = K p. + K i. + K a.

Kur: Kp. – 1 ktm medienos pakrovimo kaina Lt.

Ki. – 1 ktm medienos iškrovimo kaina Lt.

Ka. –1 ktm medienos atvežimo kaina Lt.

7 + 7 + 15 = 29 Lt

Medienos pristatymo kaina;

Mp.i.a. = Kb. x Kp.i.a.

Mp.i.a. – medienos pakrovimas, iškrovimas ir atvežimas Lt.

Kp.i.a. – 1 ktm medienos pakrovimo, iškrovimo ir atvežimo kaina Lt.

731 x 29 = 21199 Lt

Metaliniai sujungimai, metalinės juostos ir vinys;

S m

= M s + M j + V

Kur: M s – metalinių sujungimų kaina Lt.

M j – metalinių juostų kaina Lt.

V – vinių kaina Lt.

Metalinių sujungimų išlaidos sudarys apie 1200 Lt.

Metalinių juostų išlaidos sudarys apie 1500 Lt.

Vynių išlaidos sudarys apie 500 Lt.

1200 + 1500 + 500 = 3200 Lt.

Darbo užmokeščiui vidutiniškai bus panaudota apie 25000 Lt.

Įrengiant pažintiniame take tiltelius išlaidos sieks vidutiniškai apie;

K p.t.s = Ką.p.s.m. + Kd.p.s.m. + Ke.p.m. + Pe.p.m.+ Pd.p.s.m. + Oe.p.m. + MMp.i.a. + S m + D u.

D u. – darbo užmokestis Lt.

K p.t.s – sąnaudos panaudotos tiltelių statybai Lt.

12600 + 10560 +35555 + 2310 + 9299 + 1290 + 21199 +3200 + 25000 = 121013 Lt

Ši suma paskaičiuota be pridėtinės vertės mokeščio, kuris sudaro 18 % nuo sumos.

PVM = A kai. x 18 / 100

121013 x 18 / 100 = 21782,34 Lt.

Įrengiant taką vidutiniškai turėsime išleisti šitokia sumą.

K b.p. t. s. = K p.t. s. + PVM

121013 + 21782,34 == 142795,34 Lt.

Bendros pažintinio tako įrengimo išlaidos sudarys:

K = A b. k. + K b.t.s. + K b.p. t. s.

26620,8 + 12479,98 + 142795,34 = 181896,12Lt.

Taip pat reikės ir dvylikos informacinių stendų visai pažintinei medžiagai pateikti, kas sudarys maždaug apie 66000 Lt.

181896 Lt. + 6000 Lt = 187896 Lt.

Norint įrengti Pauškių (Aukštajam) tyre pažintinį taką 1,5 m pločio 6,7 km ilgio su 5 tilteliais 2 m pločio su šalia jo automobilių stovėjimo aikštele preleminariai turėsime išleisti maždaug 187896 Lt, tačiau kaina gali kisti priklausomai nuo medienos rinkos ir darbo jėgos kainos.

6. PASIŪLYMAI

Norint kuo daugiau pritraukti lankytojų būtina atlikti sekančius darbus:

1. Reikėtų kažkokiais principais nusamdyti specialų darbuotoją, kuris galėtų vedžioti po tyrą, kad lankytojai nekenktų tyrui ir nenukentėtų patys.

2. Prie Pauškių tyro reikėtų suremontuoti pagrindinį privažiavimą. Jeigu būtų galimybių – geriausia jį išaksfaltuoti.

3. Įrengti prie kelių informacinius ir nukreipiamuosius ženklus.

4. Išaksfaltuoti automobilių stovėjimo aikštelę.

5. Siūlytina išleisti daugiau bukletų, reklaminių skelbimų.

6. Pastatyti prie automobilių stovėjimo aikštelės pavėsinę.

7. Pastatyti prie automobilių stovėjimo aikštelės informacinį stendą ssu tyro planu ir jo aprašymu bei istorija.

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baranauskas R., Baškytė R., Kirstukas M., Mikalauskas G., Snitkienė L., Valantiejienė V. Lietuvos gamta – Lututė, 2004.

2. Denisova G. Muostabus augalų pasaulis –Kaunas ,, Šviesa” 1981.

3. Gliaudys S. Gamtos namuose – 1998.

4. Greikevičius R. Miškas ir mes 2005 – Žaliosios girios, 2004.

5. Greikevičius R. Miškas ir mes 2004 – Žaliosios girios, 2003.

6. Jankauskienė M. ir Danausko J. Pauškių tyro paslaptys – AB ,, Spaudas ”, 2004.

7. Kuliešis A. Petrauskas E. Rutkauskas A. Tebėra A. Venckus A. Medienos ttūrio lentelė – ,, Morkunas ir Ko “ 1997.

8. Lietuvos TSR enciklopedija. – Vilnius, 1988.1 – IV T

9. Logminas V. Nedzinskas V. ir kiti. Lietuvos fauna – Vilnius ,, Mokslas “, 1990

10. Medynų planas ,, Aukštojo tyro landšaftinio draustinio “ – Lietuvos ,,Niško projektas “ 1991.

11. Mirinas S. Saugomos teritorijos Lietuvoje – Akademija, 2003.

12. Morkevičiaus A. Papreckis B. Mediena ir jos gaminiai – Senoja 2004.

13. Račkaitis V. Miško etiudai – Vilnius ,, Vyturis “, 1985.

14. Raudonikis L. Kurlavičius P. Paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje – Lututė 2000.

15. Semaška A. Po Lietuvą – Vilnius, 1994.

16. Tarptautinių žodžių žodynas – Vilnius, 1969.

17. Skirmantas V. Rietavo miškų urėdija Skroblės girininkijos Taksoraštis 1991

18. – http: // miškai. Gamta.lt / start. Htm

PRIEDAI