dirvožemio gerinimas
Turinys
Įvadas………………………… 2
Dirvožemio gerinimas………………………… 3
Melioracija………………………… 5
Kalkinimas………………………… 7
Drėkinimas………………………… 8
Keturios derlingumo sąlygos………………………. 9
Trumpa Lietuvos dirvožemių charakteristika ir priemonės pakelti jų derlingumui 11
Naudota literatūta……………………. 15
Įvadas
Dirvožemis – viršutinis, purus Žemės plutos sluoksnis, susidaręs paviršutinėse uolienose, veikiamas vandens, oro, gyvųjų organizmų, ir gebantis duoti augalų derlių, pagrindinį žemės ir miškų ūkio gamybos priemonė.
Intensyvi gamyba ir gamtos apsauga žemės ūkyje suderinami dalykai. Galime nuolat intensyviai dirbti žemę, tręšti laukus organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kalkinti, nuosekliai naikinti piktžoles, augalų ligų pradus ir kenkėjus, auginti derlingas kultūras ir nepakenkti ddirvai, aplinkai, gamtai.Norint visa tai įgivendinti, reikia tiksliai mokslo rekomendacijų.Svarbu nepamiršti, kad žemėje augs derlius ir ateinančioms kartoms.
Intensyvinant žemės ūkio gamybą, svarbu dirvų melioravimas, gamybos mechanizavimas,chemizavimas, specializavimas ir koncentravimas, darbo mokslinis organizavimas, mokslo patyrimas. Visomis minėtomis priemonėmis iš žemės siekiama gauti kuo didesnę produkciją.
Gamybai naudojamas itin svarbus paviršinis purus žemės sluoksnis, vadinamas dirvožemiu. Kasdieninėje kalboje dirbamą žemę įprasta vadinti dirva.
Dirvožemio susidarymas – tai ilgas ir sudėtingas dirvodaros procesas. Manoma, kad 2-3 cm humusingam dirvožemio sluoksniui susidaryti reikėjo apie 700-1000 metų. TTodel ypač svarbu branginti, saugoti šį paviršinį sluoksnį, nes nuo jo derlingumo priklauso ir auginamų kultūrų derlius. Nerūpestingai ūkininkaujant, gali sumažėti potencialus dirvožemio derlingumas, o racionaliai jį panaudojus, sudaromos sąlygos ne tik išsaugoti naturalų derlingumą, bet ir jį padidinti.
Šis darbas sskirtas aptarti dirvožemio derlingumo didinimo, racionalaus jų panaudojimo klausimus. Tikimasi,kad pateiktos žinios padės žemdirbiams efektyviai nauoti žemę, nuolat didinti jos derlingumą, saugoti ją nuo erozijos ir užterštumo.
DIRVOŽEMIO GERINIMAS
Sparčiai didėjant žmonių skaičiui žemėje,vienu iš pagrindinių žmonijos uždavinių tapo dirvožemio derlingumo didinimas.tik geros struktūros puriame dirvožemyje gali būti užtikrinamas tinkamas oro,drėgmės ir maisto medžiagų režimas,normali dirvos mikroorganizmų veikla,geros augalų augimo bei vystymosi sąlygos bei aukštas jų derlingumas.
Dirvos purumo ir tinamos jo struktūros palaikymui naudojamos įvairios agrotechninės priemonės,tačiau svarbų vaidmenį čia vaidina ir mechaninis dirvos purenimas(arimas, kultivavimas ir pam.), kaip viena iš pagreitintos dirvodaros priemonių. Iš kitos pusės,dirvos purenimas gali būti traktuojamas ir kaip antropogeninė priemonė,skatinanti dirvos eroziją.Suarus dirvožemį ir sunaikinus daugiametę augmeniją sudaromos ypatingai palankios sąlygos vandens erozijai.
Dirvos tręšimas ne tik padidina mmaisto medžiagų kiekį dirvožemyje,bet tinkamai jas naudojant (ypač organines ir žaliąsias trąšas), prisideda ir prie dirvožemio struktūros gerinimo.
Pradiniame žemdirbystės vystymosi etape (lydiminė žemdirbystė), dirvožemis buvo tręšiamas pelenais,deginant daugiametę augmeniją,daugiausia miškus.Toks primityvus tręšimo būdas dar ir dabar plačiai naudojamas ir prisideda prie miškų naikinimo.
Vėlesniuose žemdirbystės epochos etapuose,pereinant prie sėsliosios žemdirbystės,dirvožemiai daugiausia buvo tręšiami organinėmis traąšomis (gyvulių mėšlu). Mėšlas, tai kompleksinė ilgai veikianti trąša, kuriai pamažu mineralizuojantis, augalai aprūpinami ne tik būtinais makroelementais (azotas,fosforas,kalis), bet ir daugeliu mikroelementų. Be to mėšlas tam ttikru laipsniu sumažina dirvožemio rūgštingumą, padidina humuso kiekį ir gerina dirvožemio struktūrą. Aplinkos požiūriu tai,be abejo, pati tinkamiausia trąša ir pastaruoju metu vis plačiau diegiamų ekologinės žemdirbystės metodų pagrindas.
Šiuolaikinė žemdirbystė grindžiama gamybos mechanizavimu ir chemizavimu. Mineralinės trąšos, viena iš pagrindinių šiuolaikinių dirvožemio derlingumo didinimo priemonių. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, vienas kilogramas azotinių trašų (pagal veikliąją medžiagą), padidina javų derlių daugiau nei dešimčia kilogramų, o bulvių ir cukrinių runkelių derlių beveik šimtu kilogramų. Tačiau gausus mineralinių trąšų naudojimas daro dirvožemiui ir neigiamą poveikį. Daugelis mieralinių trąšų didina dirvožemio rūgštingumą, tręšiant tik mineralinėmis trąšomis mažėja humuso kiekis, nyksta mikroorganizmai, blogėja dirvožemio struktūra.
Dirvožemio gerinimui, be minėtų agrotechninių priemonių, naudojamos ir specialios priemonės, kurios apibendrintai vadinamos dirvožemio melioracija. Tai dirvožemio sausinimas, kalkinimas, drėkinimas. Siauresniąja prasme melioracija paprastai suprantama kaip divų sausinimas.
Sausinamoji melioracija yra vienas iš efektyviausių būdų pertekligo drėgnumo dirvožemių derlingumui padidinti. Pažeminus gruntinio vandens lygi, pagerėja dirvožemių hidrologinis režimas,aeracija ir struktūra,paspartėja dirvodaros procesai. Laikoma,kad mūsų gamtinėmis sąlygomis nusausintose plotuose grūdinių kultūrų derlius vidutiniškai padidėja 6-7 cnt?ha, tai yra beveik trečdaliu. Lietuvoje perteklingo drėgnumo dirvožemiai sudaro apie 55% visų žemės ūkio naudmenų.<.>
Dirvožemio kalkinimas yra efektyvi rūgščių dirvožemių gerinimo priemonė. Pakalkinus rūgščius dirvožemius pagerėja jų agrocheminės savybės, suaktyvėja mikroorganizmų veikla, pagerėja maisto medžiagų įsisavinimas. <.>
Daugelyje ppasaulio regionų drėgmės stoka yra svarbiausias dirvožemių derlingumą ribojantis veiksnys. Dirbtinis dirvožemių drėkinimas, kaip ir visos antropogeninės dirvožemio derlingumo didinimo priemonės, turi ir tam tikrų neigiamų pasekmių – svarbiausia iš jų dirvožemio druskėjimas. Gruntiniai vandenys sausringuose pasaulio regionose pasižymi gana dideliu druskingumu. Periodiškai gausiai drėkinant dirvožemį, drėgmė pasiekia gruntinį vandenį ir jai garuojant molekulinio vandens sukibimo dėka gruntinis vanduo dirvožemio kapiliarais pasiekia dirvos paviršių. Vandeniui išgaravus, druskos (daugiausia kalio ir magnio sulfatai bei karbonatai) pradeda kauptis dirvos paviršiuje ir dirvožemio derlingumas pradeda sparčiai mažėti.
Antropogeniniai dirvodaros veiksniai paspartina gamtinius dirvodaros procesus ir didina dirvožemio derlingumą. Faktiškai beveik visus antropogeninius dirvodaros veiksnius galima suskirstyti i dvi grupes:
· dirvožemio purenimas;
· dirvožemio tręšimas.
1. DIRVOŽEMIO GERINIMAS
¨ Žemės ūkio veikla
1.1 Purenimas
1.2 Trešimas
¨ Melioracija
1.1 Sausinimas
1.2 Kalkinimas
1.3 Drėkinimas
MELIORACIJA
Gausų ir stabilų žemės ūkio derlių galima gauti tik kompleksiškai sukultūrinus visas žemes.Ypač didelę svarbą turi dirvų melioracija.Tai viena efektyviausių ir ilgalaikių derlingumo didinimo prieminių,įgalinančių gauti žemės ūkio produkciją tokiose žemėse, kurios yra neproduktyvios, arba kurių iš viso panaudoti neįmanoma. Ji sudaro sąlygas intensyviau panaudoti žemę ir iš to paties ploto gauti daug daugiau produkcijos.Melioracija- tai brangi, tačiau ilgalaikė derlingumo didinimo priemonė.Sureguliavus drėgmės režimą,pagerėja dirvos fizinės ir cheminės savybės, anksčiau galima pradėti pavasario lauko darbus,todėl pailgėja vegetacijos laikotarpis ir augalams esti geresnės aaugimo ir vystimosi sąlygos.
Sausinant arba drėkinant žemes, sutrikdoma natūrali vandens apytaka ir tai daro poveikį biogeninįų medžiagų kiekiams vandenyje. Biogeninių medžiagų (azoto ir fosforo junginių) perteklius paviršiniame vandenyje ir geriamojo vandens šaltiniuose yra žalingas vandens faunai ir žmonių sveikatai. Todėl reguliuojant vandens režimą labai svarbu apsaugoti gruntinį ir paviršinį vandenis nuo užteršimo. Ypač pavojingas yra geriamojo vandens užteršimas nitratais .
Viena iš efektyviausių dirvožemio vandens režimui sureguliuoti priemonių yra drenažas. Jo pranašumas,lyginant su kitomis sausinimo priemonėmis,yra tas,kad jis netrukdo įdirbti laukus,panaudoti galingas žemės ūkio mašinas, nuimti derlių. Gerai įrengtos drenažo sistemos veikia labai ilgai ir gali pašalinti drėgmės perteklių per trumpą laiką. Intensyvinant žemdirbystę, tai labai svarbu.
Sureguliavus drėgmės režimą ir pagerėjus aeracijos sąlygoms, dirvožemyje išnyksta arba sumažėja glėjiškumas, pagerėja jo fizinės,cheminės ir biologinės savybės.Tokiomis sąlygomis drenuotuose dirvožemiuose augalų šaknys prasiskverbia giliau negu nedrenuotuose.Jos geriau paima dirvoje esančias maisto medžiagas, todėl augalai intensyviau auga ir sparčiau vystosi.
Melioruotose dirvose daug geriau veikia visos derlingumo didinimo priemonės negu nemelioruotose.Nusausintos dirvos pavasarį anksčiau pradžiūsta,todėl galima optimaliais terminais paruošti dirvą ir pasėti. Tai labai svarbu, nes ankstyvos sėjos pasėliai visuomet subrandina gausesnį derlių.
Drenažas ir jo priežiūra
Žemės savininkas atsako ir negali trukdyti garantuoti melioracijos įrenginių funcionavimą gretimuose žemėse ,taip pat negali pažeisti gretimų vandens naudotojų
teisių . Bet kokie žemės darbai arba naujų pastatų statyba melioruotuose plotuose privalomi suderinti su valstybei priklausančius melioracijos įrenginius valdančia tarnyba.
Žemės savininkas turėtų atsakyti už:
– tinkamą drenažo sistemų naudojimą ir priežiūrą;
– vandens,ištekančio iš drenažo sistemų į gretimą teritoriją,kokybę;
– drenažo sistemų gadinimą ir vandens drenažo sistemoje teršimą.
Dirbant drenuotą žemę ir norint nepažeisti išvardytų reikalavimų, rekomenduojama:
1. Nenaudoti trąšų (organinių ir mineralinių) ir nevažiuoti per dirvą su mašinomis tuo metu, kai dirva tokia šlapia, kad klimpsta mašinos, nes trąšos su vandeniu greit prasisunkia gilyn ir patenka įį drenažą, o klimpstančios mašinos gali sulaužyti drenažo vamzdelius.
2. Buitines nuotėkas ar srutas drenuotoje žemėje laistyti tik pasitarus su specialistu.
3. Pasibaigus pavasario polaidžiui reikia:
· apžiūrėti, ar drenažo sistemos veikia gerai ir ar visas plotas vienodai nusausėjęs;
· patikrinti, ar plote neatsirado piltuvo ar kitos formos duobių ir išgraužų (tai grunto įsiurbimo požymis drenažo gedimų vietose);
· ar gerai veikia paviršinio vandens nuleistuvai;
· ar nėra vandens erozijos požymių;
· per metus atlikti nustatytus priežiūros darbus.
Atsiradusius minėtus gedimus reikia nedelsiant pašalinti. Dažnai viena drenažo sistema sausina kelių ūkininkų sklypus. Jei rūpinsimės tik ssavimi, nukentės kaimynai.
KALKINIMAS
Pastebimas dirvožemių rūgštėjimas
Vakarinėje šalies dalyje – Žemaitijoje rūgštūs dirvožemiai sudaro 29 proc., rytinėje – Aukštaitijoje – 27 proc. viso naudmenų ploto.
Dirvos rūgštėjimą sąlygojo natūralaus kalcio išsiplovimas dėl kritulių gausos, dėl taršos, fiziologiškai rūgščių trąšų naudojimas. Daug jjo netenkama ir su derliumi. Pasak LŽI Vėžaičių Regioninės žemdirbystės skyriaus profesoriaus Stepono Čiuberskio, kasmet iš ariamojo sluoksnio paimama apie 400 kg/ha kalcio karbonato, dėl ko dirva parūgštėja 0,1–1,2 pH vieneto.
Kalkinimo svarba
Dirvožemių kalkinimas yra pagrindinė priemonė rūgščioms dirvoms sukultūrinti. LŽI Vokės Dirvožemio chemijos skyriaus vedėjos habil. dr. Liudmilos Tripolskajos pastebėjimu, kalkinant, pagerinamos dirvožemio savybės, dėl kurių geriau auga kultūriniai augalai, nepriklausomai nuo jautrumo dirvožemio reakcijai. Pakalkinus pagerėja dirvožemio struktūra, vandens režimas, pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio. Sumažėja žalingų augalams judriųjų aliuminio ir geležies elementų. Nuo kalkinimo padidėja naudingų, ypač azotą fiksuojančių, mikroorganizmų bei fermentų aktyvumas dirvožemyje.
Pasak Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos pirmininko dr. Kazio Sivickio, rūgščių dirvožemių kalkinimas – vienas iš būdų apsaugoti drenažo sistemas, kad aasiūklių šaknys nesiskverbtų gilyn ir taip negadintų drenažo.
S. Čiuberskio pastebėjimu, kalkinės medžiagos neutralizuoja rūgščių mineralinių trąšų liekanas, kliudo patekti į augalinę produkciją radionuklidams bei sunkiesiems metalams, be to, sumažina piktžolių augimą, kai tuo tarpu tręšimas skatina.
Lietuvos miškų dirvožemio rūgštėjimą gali sustabdyti ne tik tradicinių miškininkystės priemonių taikymas, bet ir tam tikra kalkinimo alternatyva – tręšimas medienos kuro pelenais. „Iš miško imame energiją, o pelenais tręšdami vėl sugrąžiname ją miškui“, – kalbėjo R. Ozolinčius, aptardamas atliktų tyrimų duomenis. Pirmaisiais mėnesiais po ppelenų paskleidimo ant miško paklotės sumažėjo rūgštingumas viršutiniuose sluoksniuose, padaugėjo kalcio junginių, suaktyvėjo mikroorganizmų veikla.
DRĖKINIMAS
Drėkinsime laukus ar lauksime lietaus?
Dr. Zigmas GALMINAS
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
Vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių pastovų ir gausų augalų derėjimą, yra vanduo. Jo trūkumas arba perteklius yra vienodai nepageidautinas augalo vystymuisi
Nors mūsų respublika yra drėgmės pertekliaus zonoje, t.y. metinis kritulių kiekis viršija išgaravimą apie 60 proc., tačiau atskirais laikotarpiais, kaip tyčia dažniausiai vegetacijos periodo metu, drėgmės augalams pradeda stigti. Šiais periodais trūkstamą vandenį augalams reikia suteikti dirbtinai, t.y. taikyti drėkinamąją melioraciją. Dėl drėgmės trūkumo iš pradžių augalas nustoja augti, vėliau nuvysta ir galiausiai žūva. Kai vandens pakanka, augalo šaknims netrūksta oro, gerai ištirpsta maisto medžiagos ir augalai jas lengvai įsisavina. Kartu reguliuojama dirvožemio temperatūra, neleidžiama dirvožemiui per daug įkaisti ir greitai atvėsti.
Dirbtinai papildant drėgmės atsargas (drėkinant), drėkinamame plote kinta mikroklimatas. Laistant augalus karštomis vasaros dienomis, galima pažeminti apatinių oro sluoksnių temperatūrą 10oC. Saugant augalus nuo šalnų, drėkinimu galima įveikti -7oC šalnas. Drėkinamoje dirvoje geriau vystosi šaknų sistema, intensyviau augalai aprūpinami vandeniu ir maisto medžiagomis. Padidėja augalų lapų paviršius – intensyviau vyksta asimiliacija
Drėkinimo metu suaktyvėja anaerobiniai mikroorganizmai, sulėtėja mineralizacija, kaupiasi humusas. Drėkinimas sudaro palankias sąlygas sliekams, todėl pagerėja dirvožemio struktūra. Visi šie veiksniai lemia pastovius ir gausius dderlius, todėl drėkinamas žemes reikia tręšti gausiau. <.>
Lietuvoje drėkinant laukus labiausiai paplito ir prigijo lietinimo sistemos. Dažniausiai drėkinamos daržovės arba kultūrinės ganyklos. Drėkinimas yra labai naudingas sausringomis vasaromis, tačiau netinkamas drėkinimas gali pridaryti ir žalos.
Naudojant lietinimo techniką,reikėtų nustatyti tokį lietinimo intensyvumą, kad vanduo spėtų susigerti į dirvą ir nesusidarytų paviršinis nuotėkis, skatinantis eroziją bei maisto medžiagų ir humuso nuplovimą.
Lietinant svarbiausia išlieti tiek vandens, kiek gali sugerti dirvožemio sluoksnis, kuriame yra augalų šaknys. Jei liesime per smarkiai (per intensyviai), dirvožemis nespės sugerti ant paviršiaus patenkančio vandens ir susidarys balos. Jei liesime per ilgai, vanduo prasisunks giliau negu šaknys ir nutekės į drenažą (bus vandens nuostolių). Vanduo, tekėdamas iš aukštesnių vietų į žemesnes, kartu nusineš maisto medžiagas ir humusą. To galima išvengti pasikvietus inžinierių hidrotechniką ir sudarius detalų drėkinimo režimo projektą, nustačius vandens kiekį drėkinamiems augalams per visą sezoną ir vieno liejimo metu. Nerekomenduojama laistyti, kai žemės paviršiaus nuolydis didesnis kaip 2 % .
Be lietinimo, gali būti taikomas paviršinis drėkinimas vagutėmis ir lašelinis drėkinimas. Paviršinis drėkinimas tinka kaupiamiesiems augalams. Labai perspektyvus lašelinis drėkinimas. Jo esmė – kad prie kiekvieno augalo atvedamas vamzdelis, iš kurio laša augalui reikalingas vandens kiekis. Tokia drėkinimo sistema dažniausiai naudojama daržuose ir soduose.
Ruošiantis laistyti srutomis ar bbuitinėmis nuotėkomis, reikia būti ypač atidžiam ir būtinai konsultuotis su specialistais.
Keturios derlingumo sąlygos
„Mes nežinome, kad oro drėgmė gali kondensuotis žemėje ir kad šis klausimas lengvai išsprendžiamas.“ (Ovsinskis, 1899m.)
Dirvos aktyvumo ir maisto medžiagų išlaisvinimo sąlygos:
1. Optimalus ir pastovus drėgnumas. Kai sausa dirva sukietėja, gyvybė joje beveik užmiega – sustoja irti organika ir nutrūksta azoto fiksacija. Kai vandens per daug, viskas dūsta ir kenksmingos organinės medžiagos pradeda rūgti.
2. Oro kanalų ir ertmių sistema surišta su atmosfera. Be deguonies azotas nepereina į prieinamas augalams formas (nitrifikacija), neveikia rūgštys, tirpdančios fosforą, kalį ir kitus elementus; be kanalų į dirvą nepatenka rasos vanduo, negyvena mikrobai, kirmėlės, vabzdžiai.
3. Vasarą dirva turi būti pastoviai šaltesnė negu oras. Kitaip jos viduje esančių ertmių sienelėse nesikondensuoja vanduo. Apskritai, temperatūros šuoliai – stresas šaknims ir dirvos gyviams.
4. Angliarūgštės perteklius (H2CO3) mineralų tirpdymui. Ji susidaro susijungus anglies dvideginiui (CO2) su vandeniu. Be jos podirvis neatiduoda augalams maisto medžiagų.
Taip susidaro geriausia aplinka šaknims. Plačiau apžvelgsiu šiuos punktus:
1. ir 2. Drėgmė ir oras.
Jei giliai ariame (kasame), tai suardome pūvančių šaknų ir sliekų padarytus kanalus. Be to, sutriname dirvožemį į miltelius, iš kurių, po pirmo lietaus, susidaro tešla, kuri išdžiūvusi panaši į kietą plytą ir skilinėja. Jei išverčiame ir podirvį, kuris dar labiau linkęs
sudaryti kenksmingą plutą, tai galutinai sutrukdome orui patekti į dirvą. O mes iš viršaus dar vandenį pilame! Kauptukas padeda šiek tiek išlaikyti drėgmę, bet purenimas negali išgelbėti dirvos nuo dusimo: pernelyg storas sutankėjęs sluoksnis ir trumpalaikė struktūra, išsilaikanti tik iki pirmojo lietaus.
Drėgmė ir oras nėra atskiri, kaip mes naiviai tikim, iš pradžių kasdami, o paskui laistydami. Patekęs į dirvą, per joje esančius kanalus, vanduo ir oras kartu pripildo juos ir atsveria vienas kito kiekį. Kanalų yra milijonai, ir daugelis jų nnusileidžia netgi į 4 metrų gylį! Dirvoje, turbūt, nėra nieko svarbesnio už šiuos kanalus. Jais oras patenka į dirvą. Ant kanalų sienelių, net ir sausros metu, iškrenta vidinė rasa, drėkinanti dvigubai stipriau negu krituliai. Jais lietaus vanduo nuteka į podirvį ir, kartu, viršutinis dirvos sluoksnis išgelbėjamas nuo vandens pertekliaus. Tais pačiais kanalais nusileidžia anglies dioksidas (CO2) – dujos, kurių dėka tirpsta mineralai. Ant kanalų sienelių veisiasi iš oro azotą įsisavinantys mikrobai.
Pagrindinis tikslas – išsaugoti dirvos struktūrą ir jos ryšius su aatmosfera. Tam reikia:
1. Dirvą dirbti ir purenti ne giliau kaip 4-5 cm.;
2. 2. Dirvos paviršius turi būti pastoviai uždengtas komposto sluoksniu. Kaip gamtoj. Dirbant žemę reikia apsiriboti 2,5 cm. gylyje skutiku nupjaunant piktžoles. Tokiu būdu, dirva puikiai purenasi pati ir „atgyja“ jos dderlingumas.
3. Vėsi dirva.
Reikiamą temperatūrą ir anglies dioksido (CO2) kiekį palaiko mulčiavimas. Kad vanduo kondensuotųsi dirvos ertmėse, jos turi būti vėsios. Šalčiau pavėsyje. Būtent dėl šios priežasties miškai yra tokie drėgni – juose netgi šaltiniai ištrykšta. Bet nitrifikacijos procesą vykdančioms bakterijoms reikia, priešingai, šilumos. Jeigu žemė kasama, tai pavasarį ji greitai praranda vėsą ir džiūsta, o augalams trūksta azoto. Tada mes beriam salietrą. Komposto paklodė išsprendžia šią problemą. Mulčio sluoksniu užklota dirva ilgai – visą vasarą – lieka pakankamai vėsi. O pats kompostas greitai įšyla, jame prasideda aktyvus nitrifikacijos procesas ir išlaisvinami kiti elementai, kurie kanalais nusileidžia prie jaunų šaknų. Šiltame, prisotintame vandens garų ir anglies dioksido (CO2), oro sluoksnyje, ant komposto paklodės puikiai vystosi augalų antžeminė dalis.
4. Anglies dioksidas (CO2).
Degerenas aatliktais bandymais parodė, kad rūgščioje terpėje fosforo druskos tirpsta 30 kartų greičiau. Kiti elementai – maždaug taip pat. Rūgštis mineralams tirpdyti išskiria šaknys, o, taip pat, mikrobai. Bet svarbiausias tirpiklis – anglies rūgštis (H2CO3). Jos šaltinis – anglies dioksidas (CO2).
Anglies dioksidą išskiria bekvėpuodami vabzdžiai ir mikrobai, kurie skaido organiką. Jis reikalingas fotosintezei: jeigu pakelti jo koncentraciją ore iki 15-20%, derlius gali padidėti 1,5 karto. Tačiau anglies dioksido (CO2) perteklius stabdo nitrifikacijos procesą, dėl to tenka berti didelį kiekį salietros (azoto ttrąšų) ir iškyla nitratų problema derliuje. Mulčiavimas kompostu išsprendžia ir šią problemą. Komposto sluoksnyje susidaręs anglies dioksidas, būdamas sunkesnis už orą, dirvos kanalais nusileidžia į podirvį, kur ir tampa angliarūgšte (H2CO3). O viršuje lieka oro ir toliau vyksta aktyvus nitrifikacijos procesas.
Trumpa Lietuvos dirvožemių charakteristika ir priemonės pakelti jų derlingumui
Dirvožemiai Morfologiniai požymiai Agrocheminės savybės Paplitimo rajonai,naudojimo būdai ir priemonės derlingumui didinti
Jaurinio tipoa) šilaininiai jauriniaib) velėliniai jauriniaiVelėninio karbonatinio tipoa)velėniniai karbonatiniaiVelėninio glėjinio tipoa)velėniniai glėjiniaiJaurinio pelkinio tipoa) velėniniai jauriniai glejiniaib) puveningi jauriniai glėjiniaic) durpiniai jauriniai glėjiniaiPelkinio tipoa) pelkiniai žemutiniai (puveniniai glėjiniaib) pelkiniai aukštutiniai (durpiniai glėjiniai)Aliuvinio tipoa) aliuviniai (salpiniai) dirvožemiai Pagal nujaurėjimo laipsnį šie dirvožemiai skirstomi į tris rūšis: silpnai, vidutiniškai ir stipriai nujaurėjusius. Visi jie turi nuo kelių iki keliolikos centimetrų storio horizontą A0 , kirį sudaro miško paklotė. Jaurinis horizontas (A2) prasideda tuoj po miško paklote. Jis yra balzganas (peleniškas), nuo kelių iki keliasdešimt (20-30) centimetrų storio. Horizontas B gelsvas ar rusvai gelsvas su rudomis dėmėmis ar pleikėmis. Horizontas C yra 1,5-2,0, o kartais net 3 m gylyje.Putojimo (karbonatingasis) horizontas retai tepasiekiamas.Skirstomi į silpnai, vidutiniškai ir stipriai nujaurėjusius. Šių dirvožemių, ypač priemolinių, profilio visi pagrindiniai genetiniai horizontai yra ryškūs. Miškuose jie turi horizontą A0. Horizontas A yra pilkas ar šviesiai pilkas, nuo kelių iki keliolikos ccentimetrų storio.Jaurinis horizontas (A2) yra balzganas ar gelsvai balzganas, įvairaus storio. Dirvožemiuose ant priemolių šis horizontas dažnai turi plokštelinę struktūrą. Dažnai tarp A1 ir A2 ir tarp A2 ir B horizontų išskiriami tarpiniai horizontai – A1A2 ir A2B. Horizontas B, ypač priemoliniuose dirvožemiuose, yra ryškus, gana kompaktiškas, rudas ar rausvai rudas,dažniausiai riešutiškos struktūros.Paprastai jis skirstomas į kelis pohorizončius ( B1, B2, B3 ir t. t.).Horizontas C smeliniuose yra maždaug tokiame pat gylyje,kaip šilaininiuose jauriniuose dirvožemiuose. O susidariusiuose ant priemolių horizontas C guli aukščiau, būtent 1.0 – 1,5 m gylyje – rytinėje Lietuvos dalyje ir 1,5-2,0 M gylyje ir giliau – Žemaitijoje Pagal karbonatingojo (putojimo) horizonto gylį jie skirstomi į 3 potipius:1) tipinguosius,kai nuo HCl putoja per visą profilį (ligi paviršiaus);2) išplautuosius, kai putojimo pradžia tuojau po armens (30-40 cm);3) nujaurėjusius, kai putoti pradeda apie 60 cm gylyje ir, be to, A ir B horizontų susidūrimo srityje pastebimos balzganos dėmelės – nujaurėjimo žymės.Šių dirvožemių profilyje išskiriami 3 pagrindiniai horizontai: gana humusingas pilkas horizontas A1, rudas arba rausvai rudas smulkios riešutiškos ar prizmiškos struktūros horizontas B ir šiek tiek šviesesnis horizontas C, kuris paprastai esti apie 1.0 m gylyjeProfilis panašus į velėninių karbonatinių dirvožemių. Nuo pastarųjų skiriasi melsva arba žalsvai melsva horizonto B spalva, aatsirandančia drėgmės pertekliaus sąlygomis. Pagal užmirkimo laipsnį šie dirvožemiai skirstomi į:1) glėjinius, kai melsva spalva horizonte b vyrauja, ir 2) glėjiškus, kai horizonte B yra melsvų dėmių ir pleikių. Horizontas A yra gana storas (20-30 cm), pilkas ar tamsiai pilkas, kartais gali būti ir durpiškas. Horizonto B struktūra dažniausiai riešutiška. Horizontas C yra apie 1,0 m gylyje. Pagal putojimo (karbonatingojo) horizonto gylį šie dirvožemiai skirstomi į tipingus(putoja per visą profilį), pasotintus(putoja 30-40 cm gylyje) ir nujaurėjusius (putoja 60-80 cm gylyje ir A ir b horizontų susidūrimo srytyje yra balzganų dėmių- nujaurėjimo žymių).Profilio sandar panašus į velėninius jaurinius dirvožemius.Nuo pastarųjų skiriasi glėjiniu arba glėjišku horizontu (B). Horizontas A1 dažnai esti kiek storesnis ir tmsesnis už velėninių jaurinių dirvožemių. Pagal jaurinio horizonto balzganos spalvos intensyvumą bei jo storumą jie taip pat skirstomi į silpnai, vidutiniškai ir stipriai nujaurėjusius, o pagal tai, kuri dalis horizonto B yra nusidažiusi melsvai,- į glėjiškus glėjinius. Karbonatingasis horizontas šiuose dirvožemiuose yra 0,8- 1,5 m gylyje, t.y aukščiau, negu velėniniuose jauriniuose dirvožemiuose.Pagal užmirkimo laipsnį (glėjiškumą ) jie skirstomi į: 1) glėjinius ir 2) glėjiškus. Profilis panašus į velėninių jaurinių glėjinių dirvožemių. Labiausiai nuo pastarųjų skiriasi horizontu A, kurį čia paprastai sudaro puveninga velėna, o neretai ir iki 30
cm storio durpių sluoksnis. Kadangi dauguma šių dirvožemių vystosi ant smėlinių gimtųjų uolienų, karbonatingasis horizontas juose yra gana giliai (1,5-2,0 m).Nuo kitų jaurinių pelkinių tipo dirvožemių jie skiriasi iki 30 cm storio durpiniu (kimininės durpės) horizontu A. Paprastai šie dirvožemiai susidaro ant smėlinių gimtųjų uolienų. Karbonatingasis horizontas yra giliai Visiems pelkinio tipo dirvožemiams būdingas didžiulis organinės medžiagos kiekis, sutelktas viršutiniuose (paprastai ne mažiau kaip 30 cm storio) durpiniuose horizontuose.Pelkinių žemutinių dirvožemių durpės stipriai sutrūnijusios, dažnai su kalkių ir vivanito telkiniaisPelkinių aaukštutinių dirvožemių durpės silpnai sutrūnijusiosDirvožemio profilis silpnai diferencijiuotas, paprastai dar tebeturi aliuvinių nuosėdų sluoksniuotumą. Giliai nudažytas humusu. Visi jie rūgštūs (pH vandens ištraukoje nuo 3,0 lii 4,0), nepasotinti bazių, maža turi augalų maisto medžiagų. Humuso turi ne daugiau kaip 1%.Dauguma yra rūgštūs ir labai rūgštūs. Tik silpnai nujaurėję ir stipriai sukultūrinti dirvožemiai yra silpnai rūgštūs. Bazių pasotinimo laipsnis silpnai nujaurėjusių dirvožemių yra apie 80%, vidutiniškai ir stipriai nujaurėjusių – 20-70%.Humuso ariamajame sluoksnyje (A1) retai teturi daugiau kaip 2,0%. Žemaitijos dirvožemiai yra hhumusingesni. Ypač maža humuso turi smėliniai dirvožemiai.Dauguma šių dirvožemių maža turi augalams reikalingų maisto medžiagų, ypač fosforo ir azoto. Smėliniams dirvožemiams trūksta ir kalio.Ariamojo sluoksnio reakcija dažniausiai yra neutrali arba silpnai rūgšti (nujaurėjusiuose). Beveik visi jie pasotinti sorbuotų bazių. Dauguma jjų, ypač priemolinių, vidutiniškai humusingi. Augalams prieinamų maisto medžiagų juose yra daugiau, negu velėniniuose jauriniuose dirvožemiuose. Apskritai velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, ypač priemoliniai, laikomi derlingiausiais respublikoje. Taikant tinkamą agrotechniką, juose galima gauti gausų ir pastovų visų žemės ūkio kultūrų derlių.Reakcija neutrali arba silpnai rūgšti (pH 6-7). Sorbuotų bazių suma 15-45 miliekvivalentų 100 g dirvožemio ir daugau. Bazėmis prisotinimo laipsnis 80-90%. Humuso ariamajame sluoksnyje yra 2,5-4,5%, o durpiškuose dar daugiau. Jaučiamas augalų maisto medžiagų, ypač fosforo, trūkumas.Agrocheminėmis savybėmis jie taip pat labai artimi velėniniams jauriniams dirvožemiams. Dauguma jų rūgštūs ( pH vandens ištraukoje yra 3,5- 6,0).Sorbuotų bazių suma 2-15 milikvivalentų. Bazių pasotinimo laipsnis 30-70%. Humuso jie turi kiek daugiau už velėninius jaurinius dirvožemius (2-3% ). Augalams prieinamų maisto medžiagų, ypač fosforo, juose yyra mažai.Agrocheminės šių dirvožemių savybės, o taip pat ir augalams reikalingų maisto medžiagų kiekiai, juose labai priklauso nuo gimtosios uolienos, Ant priemolių susidarę šie dirvožemiai yra labai artimi velėniniams jauriniams glėjiniams. Ant smėlio susidarę dirvožemiai gerokai maisto medžiagų atžvilgiu nuo pastarųjų atsilieka, tik humuso procentu ir vieni, ir kiti gerokai juos peršoka.Yra rūgštūs, nepasotinti bazių, maža turi augalams prieinamų medžiagų.Pelkinių žemutinių dirvožemių durpės bazių pasotintos, jų pelningumas didelis.Pelkinių aukštutinių dirvožemių durpės rūgščios, jų peleningumas mažas, silpnai pasotintų bazių.Reakcija yra nuo ssilpnai rūgščios iki silpnai šarminės. Humuso turi nuo 1-2% ligi 5-6%. Daugeliu atvejų šie dirvožemiai pelkėja ir jaurėja. Aptinkami rytinėje Lietuvos dalyje ir Žemaitijos smėlynų plotuose. Visi jie apaugę spygliuočių miškais – pušynais. Žemės ūkiui jie beveik visai netinka.Šie dirvožemiai labiausiai paplitę rytinėje Lietuvos dalyje ir Žemaitijos aukštumose. Silpnai nujaurėjusių dirvožemių daugiausia aptinkama Žemaitijos ir rytinės Lietuvos dalies rajonose, prieinančiuose ir prie Vidurio žemumos, taip pat ir pačioje žemumoje.Smėliniai dirvožemiai vyrauja pietryčiuose. Dauguma smėlinių dirvožemių yra apaugę miškais. Didžioji dalis dirvožemių, susidariusių ant priemolių, yra dirbami. Pagrindinės priemonės šių dirvožemių derlingumui padidinti yra: kalkinimas, gausus tręšimas organinėmis ir mineralinėmis, ypač fosforo ir azoto,trąšomis. Kalvotuose rajonuose taikytinos specialios priešerozinės priemonėsVelėninai karbonatiniai priemoliniai dirvožemiai labiausiai paplitę Vidurio žemumos rajonuose. Jie užima pakilesnes, geresnį nuotakumą turinčias reljefo vietas. Dauguma jų yra dirbami. Velėniniai karbonatiniai rupių smėliųų ir žvyrų dirvožemiai daugiausia aptinkami rytinėje Lietuvos dalyje kartu su velėniniais jauriniais ir derlingumu mažai tepralenkis pastaruosius. Derlingumui padidinti priemonės, išskyrus kalkinimą,kuris čia nereikalingas,tokios pat, kaip velėniniams jauriniams smėliniams dirvožemiams.Aptinkami Vidurio žemumoje,taip pat rytinės Lietuvos dalies ir Žemaitijos limnoglacialinių priemolių bei molių lygumose. Dauguma velėninių glėjiškų dirvožemių yra dirbama. Velėniniuose glėjiniuose dirvožemiuose yra nemaži naturalių ar kultūrinių pievų ir ganyklų plotai. Pagrindinė šių dirvožemių derlingumui pakelti priemonė yra ddrėgmės režimo sureguliavimas. Dirbamuose plotuose tam tikslui labiausiai tinka drenažas bei įvairios agromelioracinės priemonės, pievose ir ganyklose – nusausinama grioviais.Šių dirvožemių yra Žemaitijos ir rytinės Lietuvos dalies lygumose.Dauguma jų susidarę ant moreninių priemolių. Mažesniais ploteliais jų yra ir kalvotuose rajonuose; čia jie užima apatines kalvų šlaitų dalis ir kitas vietas,kur yra patogios sąlygos susidaryti drėgmės pertekliui. Dauguma velėninių jaurinių glėjiškų dirvožemių yra dirbami. Pagrindinė jų derlingumui didinti priemonė yra drėgmės režimo sureguliavimas ( drenažas, įvairios agromelioracinės priemonės ) ir kalkinimas. Dauguma velėninių jaurinių glėjinių dirvožemių šiuo metu užimti pievų ir ganyklų. Juos taip pat reikia kalkinti.Aptinkami Žemaitijoje ir rytinėje Lietuvos dalyje. Užima mažą nuotakumą turinčias reljefo vietas: Šlaitų papėdes< slėnius, daubas, apypelkius. Dažniausiai šiuos dirvožemius užima menkavertės pievos ir ganyklos. Derlingumui padidinti priemonės: nusausinimas, senos velėnos sunaikinimas, kalkinimas, naujos vejos sudarymas. Aptinkami rytinės Lietuvos dalies smėlinėse lygumose. Paprastai apaugę miškais – pušynais. Žemės ūkiui beveik visai netinka.Aptinkami reljefo pažemėjimuose ir visur ten, kur susidaro gausus vandens perteklius. Daugiausia jų yra rytinėje Lietuvos dalyje ir Žemaitijoje. Pelkiniai žemutiniai dirvožemiai, juos nusausinus, gali būti sėkmingai naudojami kultūrinėms pievoms bei ganykloms įrengti. Pelkinių aukštutinių dirvožemių įsisavinimas sudėtingesnis.Aptinkami užliejamuose upių sleniuose. Daugiausia jų yra Nemuno slėnyje, ypač žemupyje. Tai geriausi pievų dirvožemiai. Jų derlingumui ppadidinti naudotinas papildomas tręšimas, o pelkėjančiuose plotuose reikia sureguliuoti vandens režimą.
Naudota literatūra:
1. http://meileserdve.anastasija.lt/2/kaip_dirbti_zeme.htm
2. Mano ukis 2004/2
3. http://www.manoukis.lt/index.php?open=zurnalai⊂=straipsnis&nav=&st_id=259〈=&zurnalo_id=16&ban_id=1
4. http://www.manoukis.lt/index.php?open=main⊂=full&st_id=1370&punktas=19&nav=RENGINIAI&ban_id=19&pradzia=10&pabaiga=10
5. R.Žulienė, V. Makaras. “Bendroji žemdirbystė ir dirvožemio mokslas” 1974m.
6. R.Žulienė-“Agronomijos pagrindai”
7. Romualdas Juknys- “Aplinkotyros pagrindai”, 1 dalis,2002m.
8. J.Jonynas- “Agronomo žinynas”. 1974m.
9. J.Lazauskas- “ žemdirbystė ir gamtosauga”
