kukurūzų aprašymas

Įvadas 3

1. Analitinė dalis 5

1.1. Bendros žinios apie augalą ir jo agrochemiją. 5

Botaninės savybės 5

Dirvos parinkimas 7

Dirvos ruošimas ir tręšimas 7

Veislės 8

Sėklos paruošimas sėjai 9

Sėja 9

Kukurūzų tankumas 10

Pasėlių priežiūra 10

Piktžolių ir kenkėjų kontrolė 10

Derliaus nuėmimas 10

Kukurūzų reikšmė 11

2. PROJEKTINĖ DALIS 12

2.1. Sėjos technologinė kortelė 17

2.2. Kukurūzų sėkloms auginimo ir derliaus nuėmimo technologinė kortelė. 18

Literatūra 20

Išvados 21Įvadas

Kukurūzai yra grūdinis augalas, kilęs iš Centrinės Amerikos. Kolumbui atradus Ameriką kukurūzai buvo įvežti į Europą ir pradėti auginti prie Viduržemio jūros esančiose šalyse. Vėlesniais amžiais šie augalai buvo pradėti auginti ir toliau į šiaure nutolusiose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje.

Pradžioje kukurūzai daugiausia buvo auginami grūdams. Devynioliktojo amžiaus vviduryje Prancūzijoje iš jų pradėta gaminti silosą. Dvidešimtajame amžiuje kukurūzus naudoti siloso gamybai pradėta Vokietijoje. Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje. Tačiau minėtose šalyse auginamos veislės nepasiekdavo norimos brandos.

Kukurūzai yra tropinis augalas, daug geriau augantis aukštesnėje temperatūroje. Optimali temperatūra kukurūzams augti – 25-30 °C. Atliekant veislininkystės ir selekcijos bandymus, buvo išvestos veislės. Šaltesnio klimato sąlygomis augančios geriau negu anksčiau įvežtos į Vakarų Europą. Šiuolaikinės veislės yra daug atsparesnės vėsesniam orui, nedidelėms šalnoms ir daug anksčiau bręsta, dėl to jas galima anksti sėti. AAnkstyvo brendimo veislių augimo laikotarpis daug trumpesnis negu vėlai bręstančių. Maždaug prieš 30 metų silosui auginami kukurūzai Danijoje nepasiekdavo reikiamos brandos. Šiandien daugelis Danijos ūkininkų gamina puikios kokybės kukurūzų silosą.

Mūsų respublikoje kukurūzais pradėta domėtis dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Plačiau žžemės ūkio gamyboje kukurūzai pradėti auginti tik pastaraisiais metais.1.1. Bendros žinios apie augalą ir jo agrochemiją.

Botaninės savybės

Kukurūzai priklauso varpinių augalų šeimai, kaip ir rugiai, kviečiai, miežiai, avižos ir kt. Tačiau jie skiriasi nuo pastarųjų savo ūgiu ir stiebų, lapų, grūdų bei šaknų masės didumu.

Šaknų sistema. Iš dygstančio kukurūzų grūdo gemalo apatinės dalies pirmiausia prasikala viena šaknelė, o kiek vėliau, maždaug po 8—12 valandų, viršutiniame gemalo gale pasirodo stiebelis. Kai kada kartu su stiebeliu jo sąlyčio su šaknele vietoje atsiranda dvi-trys šoninės šaknelės. Šios, kaip ir pagrindinė šaknelė, yra laikinos. Jos gyvena ir maitina jauną augalą tol, kol išsivysto pastovių šaknų sistema.

Kukurūzų, kaip ir kitų varpinių augalų, pastovių šaknų sistema neturi pagrindinės stiebinės šaknies. Pagrindinės kukurūzų šaknys, kurių būna nuo 20 iki 330, išauga iš požeminio stiebo pirmojo bamblio ir skverbdamosios gilyn j žemę vienodai pasiskleidžia aplink jį į visas puses. Iš pagrindinių šaknų išauga šoninės šaknys, o iš pastarųjų —- daugybė šalutinių šaknų, kurios esti nuo 25 iki 50 centimetrų ilgumo. Jaunosios visų šaknų dalys išleidžia begalę smulkių šaknelių — plaukelių, kurie vėliau, šaknims besivystant, miršta, o jų vietoje ant jaunų šaknies dalių išauga nauji plaukeliai.

Kukurūzų šaknų sistema sudaro savotišką pasiskleidusį kuokštą. Bendras šaknų svoris siekia iki 15 procentų viso augalo ssvorio.

Kukurūzų šaknų sistema gana giliai (iki 1—1,5 metro) įsiskverbia j dirvožemį bei podirvį. Bet didesnė šaknų dalis pasiskleidžia viršutiniame dirvožemio sluoksnyje 40—60 centimetrų spinduliu aplink stiebą. Kukurūzų šaknų ir plaukelių gausumas viršutiniame ir gilesniame sluoksniuose yra viena iš svarbiausių jų savybių, įgalinančių išauginti stambius augalus ir sukaupti juose daug organinės medžiagos.

Kukurūzų pastovios pagrindinės šaknys, kaip minėta, išauga iš pirmojo požeminio bamblio ir visuomet vienodame nuo žemės paviršiaus (3—5 centimetrų) gilume. Po 2—3 savaičių jos nusileidžia iki 8—12 centimetrų gilumo ir ten pradeda skleisti šonines šaknis. Dėl to sėklos įterpimo gilumas neturi didesnės įtakos šaknų pasiskleidimo dirvožemyje gilumui. Kukurūzų šaknų sistema gausiai išsivysto puriuose, gerai vėdinamuose dirvožemiuose. Kukurūzų sėklos giliau įterpiamos negu kitų varpinių augalų sėklos todėl, kad joms sudygti ir daigui vystytis, kol išauga ir išsikeroja nuolatinės šaknys, reikia daugiau drėgmės, negu kitų varpinių augalų sėklai. Aukštastiebiai kukurūzai iš apatinio antžeminio stiebo bamblio išleidžia antžemines šaknis, kurios, atsiremdamos į žemę, sudaro stiebui savotišką atramą ir padeda jam atsispirti stipriems vėjams, apsaugo kukurūzų stiebus nuo išgulimo. Be to, įsiskverbdamos Į žemę, šaknys padeda augalui paimti iš dirvožemio daugiau maisto medžiagų. Todėl kartais gali būti naudinga, ypač lietingą vasarą, kukurūzus apkaupti paskutinio tarpueilių purenimo metu.

Stiebas. Aukštaūgių kukurūzų veislių stiebas išauga iki 3—4 mmetrų aukštumo ir iki 4—5 centimetrų storumo (apatinėje dalyje).

Kukurūzų stiebas susideda iš atskirų tarpubamblių, sujungtų tarp savęs žiedo pavidalo sustorėjimais — bambliais. Bamblių skaičius priklauso nuo veislės ir nesikeičia per visą augalo išsivystymo laiką. Augalui augant, tik pailgėja tarpubambliai. Požeminėje augalo dalyje būna 4—5 bambliai, iš kurių, kaip jau minėta, išauga šaknys. Aukštaūgių veislių antžeminė dalis turi 18—20 bamblių, iš kurių išauga lapai, burbuolės ir žiedyno šluotelės. Stipriai įsišaknijusių, gerai besivysiančių, ne per tankiai augančių augalų apatiniai tarpubambliai būna trumpi, stori ir truputį išlinkę (kreivi). Jei apatiniai tarpubambliai ploni, ištįsę, tai reiškia, kad augalai silpnai įsišakniję (nepakankamai puri dirva) arba per tankiai auga ir jiems trūksta maisto medžiagų. Tokie augalai lengvai išgula.

Skirtingai nuo kviečių, rugių, miežių, avižų, kukurūzų stiebų vidus užpildytas kempinės pavidalo mase (šerdimi), kuri jauname stiebe yra sultinga ir turi iki 3 procentų cukraus. Kukurūzams peržydėjus, stiebo cukringumas žymiai sumažėja, o šerdis pasidaro puri.

Lapai. Kuku.rūzų lapai neturi kotelio. Jie susideda tik iš makšties ir paties lapo. Iš kiekvieno bamblio išauga tik po vieną lapą, kuris savo makštimi apgaubia stiebę. Lapai apie stiebą išsidėstę taip, kad vienas kito neužtemdytų. Vėlyvųjų aukštaūgių veislių kukurūzai turi daugiau lapų negu ankstyvųjų žemaūgių. Gerai išsivysčiusių augalų lapai išauga iki vieno metro ir ddaugiau ilgumo, o vieno augalo visų lapų paviršius, siekia iki vieno kvadratinio metro. Dėl didesnio lapotume ir ūgio vėlyvųjų aukštaūgių veislių kukurūzų stiebai yra tinkamesni naudoti siloso gamybai, nes jie duoda daugiau žaliosios masės ir maisto medžiagų.

Žiedai. Kukurūzai ant to paties augalo turi vyriškus ir moteriškus žiedynus. Bet jie išsidėstę atskirai. Vyriški žiedynai sudaro šluotelę (sultoną) ir yra stiebo viršūnėje. Moteriški žiedai sudaro burbuole (buožę) apatinių lapų pažastėlėse. Burbuolė susideda iš stiebelio, išilgai kurio poromis išsidėsčiusios žiedų eilutės. Burbuolė išilgai stiebelio iš viršaus apjuosta sutrumpėjusiais lapais, kurių skaičius lygus viršum jos augančių tikrųjų lapų skaičiui. Burbuolės moteriški žiedai turi plaukelius, kurie, išaugę išilgai burbuolės į išorę, viršūnėje sudaro šepetėlį. Ant vieno augalo paprastai būna 1—2, kartais ir daugiau burbuolių.

Kukurūzai apsidulkina kryžmai, tai yra burbuolėje esantieji moteriškieji žiedeliai apdulkinami kito augalo vyriško žiedyno dulkelėmis, kurios, patekusios ant šepetėlio plaukelių, įauga i juos ir pasiekusios esantį prie burbuolės stiebelio moteriškąjį gemalėli, jį apvaisina. Iš apvaisintų gemalėlių išsivysto aplink burbuolės stiebelį grūdai.

Grūdai. Kukurūzų grūdai būna įvairios formos, sudėties, spalvos ir įvairaus didumo. Priklausomai nuo grūdų formos, cheminės sudėties ir biologinių savybių, skiriamos kelios skirtingos ūkinės paskirties kukurūzų grupės. Pagrindinės yra titnaginių, arkliadančių, krakmolingųjų ir cukrinių kukurūzų grupės. Mūsų sąlygomis tinkamiausios yra arkliadančių grupės

aukštaūgės veislės, duodančios didžiausius burbuolių ir žaliosios masės derlius. Titnaginių grupės kukurūzai švelnesni už arkliadančių ir gyvuliai juos noriau ėda, bet jie mažiau derlingi.Dirvos parinkimas

Kukurūzams tinkamiausi yra gerai sukultūrinti normalaus drėgnumo velėniniai karbonatiniai, velėniniai glėjiški priesmėliai ir priemoliai,. Kituose dirvožemiuose taip pat galima gauti neblogą derlių, tik reikia gausiau patręšti, ypač organinėmis trąšomis, o rūgščias dirvas pakalkinti.

Kukurūzai turėtų būti auginami lauko, specialiose pašarinėse ar pafermio sėjomainose kaupiamųjų lauke. Žaliajam pašarui galima auginti užimtajame pūdyme arba po rugių, nupjautų ggyvuliams papildomai šerti.

Jeigu negalima sudaryti kukurūzų auginimui tinkamų sąlygų sėjomainoje, patartina parinkti pastovius tinkamus laukus už jos ribų. Čia dirva turėtų būti gerai sukultūrinta, gausiai tręšiama, naudojami ilgo veikimo dirvos herbicidai.Dirvos ruošimas ir tręšimas

Rudenį kukurūzams dirvos ruošiamos taip pat kaip ir kitoms kaupiamosioms kultūroms. Nuėmus žiemkenčius ( dažniausias priešsėlis), dirvos kartą ar du skutamos verstuviniais arba lėkštiniais skutikais. Prieš ražienų skutimą arba po to iškratomas mėšlas (40-60 t/ha), išbarstomos fosforo (P60-90) ir kalio (K120-180) trąšos. Lengvose dirvose mineralines trąšas ggeriau barstyti pavasarį. Jei organinės trąšos įterptos rudenį, jas taip pat reikia pavasarį įterpti.

Pavasarį armuo nuakėjamas, o vėliau kas 7-10 dienų kultivuojama ir akėjama kartu. Kai dirvoje gausu daugiamečių piktžolių, kultivuoti reikia giliai (12-13 cm) arba sekliai perarti. Kultivavimo metu įįterpiamos amoniako vanduo (N120-160). Kukurūzams azoto trąšos yra labai svarbios, todėl, kai dozės didelės arba kai augalai skursta, dalimi jų galima patręšti sudygusius kukurūzus.

Dažniausiai prieš paskutinį dirvos kultivavimą arba akėjimą išpurškiamas simazinas. Jei po kukurūzų bus auginami miežiai ar kita šiam herbicidui jautri kultūra, jo dozė turi neviršyti 0,7-1kg/ha, o kitais atvejais galima purkšti po 1-2kg/ha v.m. Simaziną o ypač atraziną, galima išpurkšti ir po kukurūzų sėjos. Tačiau kuo vėliau purškiam, ypač sausą pavasarį, tuo jų efektyvumas kukurūzams mažesnis, o poveikis kitai kultūrai didesnis. Po kukurūzų, nupurkštų simazinu, negalima sėti šakniavaisių, pašarinių kopūstų ir kitų labai jautrių šiam herbicidui kultūrų. Simaziną būtina išpurkšti kaip galima vienodžiau, neprilaistyti dirvos, nes gali labai sumažėti auginamų kultūrų derlius.Veislės

Kukurūzų Lietuvoje burbuolių nesubrandina, todėl reikalingos ssėklos kas metai įvežamos iš kitur.

Hibridas ‘Dnieprovskij 203 MV‘. Ankstyvas. Užauga apie 186-246 cm aukščio. Ant stiebo išsiskleidžia 14-15 lapų. Gana atsparus išgulimui. 1000 grūdų masė apie 310 g. Atsparumas ligoms vidutinis. Derlių nuimant burbuolės dažnai būna pieninės-vaškinės brandos.

Hibridas ‘Jubileinyj 60 MV‘. Vidutinio ankstyvumo. Užauga 170-260 cm aukščio. Ant pagrindinio stiebo išsiskleidžia 15-17 lapų. Burbuolės būna 18-19 cm ilgio, neryškios, kųgio formos.

Hibridas ‘Moldavskij 330‘. Vidutinio ankstyvumo. Užauga apie 200-230 cm aukščio. Ant pagrindinio stiebo išskleidžia 16-17 lapų. Vegetacija ttrunka apie 122 dienas [3].Sėklos paruošimas sėjai

Kukurūzų grūdai, iškulti lengvai pelėja ir dėl to netenka daigumo. Burbuolėse, jeigu tik jos pakankamai išdžiovintos (iki 14-16% drėgnumo) ir laikomos sausoje, gerai vedinamoje patalpoje, grūdai nesugenda ir išlieka daigūs. Dėl to iki sėjos kukurūzų sėklas reikia laikyti neiškultas, burbuolėse.

Prieš kuliant reikia perrinkti, pašalinant apgedusias apipelėjusias. Sėklai atrenkamos visiškai pribrendusios, lygaus storumo (nesmailios), pilnos, sausos ir kietos burbuolės, kuriose grūdai išsidėstę tiesiomis eilutėmis ir standžiai vienas prie kito prisiglaudę. Kulti reikia 7-10 dienų prieš sėją.

Sėklai naudojami tik kondiciniai prieš sėją patikrinto daigumo grūdai. Kondicine sėkla laikoma tokia, kurios daigumas ne mažesnis kaip 85 %.

Kovai su kukurūzų kūlėmis, o taip pat sėklai apsaugoti nuo pelėjimo dirvoje, kol ji sudygsta, prieš sėjant reikia sėklą beicuoti granozanu. Sėja

Kukurūzai sėklai auginami po du augalus viename lizde ir atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip cm.

Kukurūzai sėjami gegužės II dekadą, kai pražysta ievos ir vyšnios, t.y kai dirva pastoviai būna įšilusi iki 10-12oC. Gerai sukultūrintose, ypač lengvesnėse bei šiltesnėse, dirvose ir naudojant simaziną, sėja galima pradėti dešimčia dienų anksčiau. Žaliajam pašarui kukurūzus naudinga pasėti dvejopu laiku. Sėjama plačiaeiliu būdu 60 arba 70cm tarpueiliais. Labiau sukultūrintose dirvose, kur daugiametės piktžolės nekelia pavojaus, o vienametės naikinamos simazinu, kukurūzus ggalima sėti ir javų sėjamosiomis 15 cm pločio tarpueiliais. Taip sėti ypač apsimoka eroduojamose dirvose.

Kadangi laukuose maždaug trečdalis daigių sėklų tesudygsta arba augalėliai žūva vegetacijos pradžioje, sėjamų į hektarą sėklų skaičius turėtų būti atitinkamai padidinamas. Todėl silosui į hektarą priklausomai nuo sėklų stambumo reikėtų sėti maždaug nuo 60 iki 90 kg, o žaliajam pašarui – 120-150 kg geros ūkinės vertės sėklų.Kukurūzų tankumas

Jei klimato sąlygos nelabai palankios kukurūzams augti, augalų tankumas turi būti ne per didelis – 8-10 augalų viename m2 (80-100 tūkst. augalų ha). Labai lapuotų veislių kukurūzų turėtų būti ne daugiau kaip 8 viename m2, mažai lapuotų -10.Pasėlių priežiūra

Pasėtus kukurūzus reikia privoluoti, o vėliau kas 6-7 dienas akėti lengvomis arba vidutinio sunkumo akėčiomis. Dygstančius galima akėti tik išimtiniais atvejais ir labai atsargiai. Sudygusius kukurūzus reikia vieną kartą nuakėti ir 2-3 kartus išpurenti jų tarpueilius. Akėjimų ir purenimų skaičius priklauso nuo dirvos piktžolėtumo ir herbicido veikimo. Geriausia vartoti įvairių herbicidų derinius arba mišinius. Dažniausiai naudotinas toks derinys: pavasarį prieš sėją – dirvos herbicidai, o kukurūzams išleidus 3-5 lapus – 2,4-D tipo ar panašūs herbicidai.

Kukurūzų sėkla turėtų būti įterpiama į 4-6 cm gylį, o lengvesnėse dirvose ir kur gali išlesti paukščiai – į 8-10cm. Praktiškai gana dažnai kukurūzų sėkla įterpiama pper sekliai, dalis lieka dirvos paviršiuje.Piktžolių ir kenkėjų kontrolė

Kukurūzų sėklas ir jaunus kukurūzų augalus gali apnikti ligos ir kenkėjai: grybeliai, sprakšiai ir švedinių muselių lervos, todėl sėklas patartina beicuoti.

Kukurūzus aptinka įvairios piktžolės. Kartais dominuoja žolės, tačiau daugiausia veši kitų rūšių piktžolės, pavyzdžiui, baltosios balandos, dirviniai vijokliai ir juodosios kialiauogės. Labai kenkia varpučiai, žaliosios šerytės ir paprastosios rietmenės.Derliaus nuėmimas

Kukurūzų grūdų derlių sėklai geriausia nuimti grūdams visiškai subrendus, tai yra tada, kai brėžiant burbuolės vidurinės dalies grūdą nagu, jis neįsibrėžią.

Tinkamiausias laikas kukurūzų derliui nuimti respublikos sąlygomis yra burbuolių pieninės brandos pabaiga – vaškinės brandos pradžia. Nuimant derlių šiuo metu gaunamas burbuolių ir stiebų masės. Be to, tokio išsivystymo kukurūzų maisto medžiagos yra lengvai virškinamos. Aukštaūgių vėlyvųjų veislių kukurūzai respublikos sąlygoms suspėja išsivystyti iki brandos dar prieš prasidedant rudens šalnoms, kurios gali žymiai pakenkti derliaus kokybei.Kukurūzų reikšmė

Kukurūzai pasižymi eile ūkiniu požiūriu vertingų savybių. Visų pirma jie turi didelę reikšmę kaip maistinė kultūra. Iš kukurūzų grūdų gaminami miltai, kruopos dripsniai ir kt.

Kukurūzas labai vertingas pašarinis augalas. Nupjauti plaukėjimo metu kukurūzai yra labai vertingas pašaras ypač prieaugliui šerti, nes nepradėjusiuose žydėti šluotelėse yra labai daug vitaminų ir baltymų.