medienos savybes

Mediena pasižymi kai kuriomis, tik jai vienai būdingomis prigimtinėmis savybėmis. Didžiausią praktinę reikšmę turi ypatinga jos spalva ir tankis, taip pat drėgmės poveikio pasekmės. Vieni medžiai – drebulė, liepa – išaugina visai baltą, kiti gelsvą, raudoną, treti net juodą medieną. Spalvą medienai suteikia joje esantys raugai, dervinės ir dažančios medžiagos. Dar nėra paprastų prietaisų, kuriais naudojantis būtų galima šiuos požymius išmatuoti, tiksliau apibūdinti.

Kai kurių medžių medienos spinduliniame pjūvyje yra matomas tik jai būdingas blizgesys. Jį suteikia ryškūs šerdies spinduliai. Šia ssavybe pasižymi kai kurių kietmedžių (buko, ąžuolo) ir ypač klevo mediena. Natūralus medienos blizgesys turi dekoratyviąją vertę, jo neretai ieškoma, pjaustant rąstus skirtingais pjūviais. Paviršiaus blizgesiui išmatuoti yra specialūs prietaisai, vadinami reflektometrais ir reflektoskopais.

Išilginiuose pjūviuose daugumai medienos rūšių būdingas gražus, dekoratyvus ir dažnai labai vertinamas piešinys, vadinamas tekstūra. Jis išryškėja, išilgai perpjovus medienos plaušelius, metines rieves ir šerdies spindulius. Medienos tekstūrą kartais dar paryškina ir kai kurios medžio augimo ydos (sveikosios šakos išraitai, miegantys pumpurai, prieaugos ir pan.).

Medienai būdingas specifinis kkvapas. Jį teikia eteriniai aliejai, dervos ir rauginės medžiagos. Labiau kvepia šviežiai nukirsta mediena. Džiūvančios medienos kvapas mažėja. Aštresnis kai kurių medienos rūšių kvapas gali būti yda, jei gaminama tara maisto produktams laikyti, transportuoti.

Medienos spalva, blizgesys, tekstūra ir kvapas yra ssvarbiausi medžio rūšies atpažinimo požymiai.

Labai svarbi medienos savybė yra kaupti ir lengvai atiduoti vandenį. Medienoje esančio vandens kiekis vertinamas jos drėgnio rodikliu. Jis apskaičiuojamas kaip medienoje esančio vandens ir pačios medienos svorių santykis, išreikštas procentais. Jeigu šis procentas skaičiuojamas nuo absoliučiai sausos medienos, tai drėgnis vadinamas absoliučiuoju medienos drėgniu, o jei nuo drėgnos (dar nedžiovintos) medienos svorio, -santykiniu medienos drėgniu.

Vanduo medienoje yra užpildęs visus indus, tarpląstelinę erdvę, ląstelių tuštumas, įsigėręs į jų sieneles. Ta dalis vandens, kuri yra ląstelių sienelėse, vadinama higroskopiniu vandeniu, arba higroskopiniu drėgniu, o likusi, užpildanti ląsteles ir erdves tarp jų, – kapiliariniu, arba laisvuoju vandeniu, arba drėgniu. Higroskopinio vandens medienoje vidutiniškai būna apie 30 %. Laisvojo vandens kiekis labai nevienodas ir priklauso pirmiausia nuo medienos rūšies, jjos augimo vietos bei klimato sąlygų.

Daugumos medžiagų bei gaminių standartai reglamentuoja didžiausią leidžiamą drėgnio ribą. Šviežiai nupjauta mediena visuomet būna drėgnesnė, negu leidžia gaminių standartai. Todėl gamybos metu mediena džiovinama, o išdžiovinta laikoma tik sausose vietose.

Medienos drėgnį galima nustatyti tikrinant svorį. Tam tikslui džiovinami ir periodiškai sveriami medienos bandiniai. Tai tikslus, tačiau ilgiau trunkantis būdas. Paprasčiau ir greitai medienos drėgnį galima nustatyti specialiais elektroniniais drėgmėmačiais. Bloga medienos savybė yra jos nuodžiūvis ir išbrinkis. Džiūdama mediena traukiasi, mažėja jos linijiniai matmenys iir tūris. Toks matmenų, ir tūrio sumažėjimas ir vadinamas nuodžiūviu. Jis ne visada pastebimas ir vyksta tik išgarinant higroskopinę drėgmę, kai drėgnis tampa mažesnis negu 30%. Didžiausias nuodžiūvis būna liestine kryptimi, mažesnis spinduline ir menkas, kartais ir visai nematomas – išilgai pluošto.

Sugerdama drėgmę (vandenį) sausa mediena didina savo linijinius matmenis ir tūrį. Si, priešinga nuodžiūviui, savybė vadinama brinkimu. Brinkimas vyksta ne visą mirkimo laiką, o iki ląstelių prisotinimo ribos, iki 30 % drėgnio.

Neigiama medienos savybė yra jos pleišėjimas ir rietimasis. Džiūvant medienai, drėgmė pirmiausia išgaruoja iš jos paviršiaus, iš išorinių sluoksnių ir tik vėliau iš gilesnių vidinių, sluoksnių.- Išoriniai medienos sluoksniai pradeda trauktis, kai vidiniai, dėl didesnio drėgnio, priešinasi traukimuisi. Dėl nevienodos atskirų sluoksnių tūrio kaitos vidiniai medienos įtempimai viršija jos stiprumo ribą, mediena supleišėja. Iš pradžių pleišėja paviršius, vėliau ir vidus.

Persimetimas taip pat yra medienos defektas, atsirandantis jai džiūvant arba drėgstant. Persimetimas būna išilginis arba skersinis. Išilginis pasireiškia dvejopai. Kai išdžiūvęs tiesus tašelis pasidaro lanko formos, plokščia lenta susisuka įvijai, įgaudama propelerio formą. Lanko formos išilginį persimetimą sukelia nevienodas atskirų medienos sluoksnių nuodžiūvis, o išilginį sraigtinį – skirtingas medienos pluošto nuokrypis nuo išilginės ašies. Skersinis persimetimas keičia medienos skerspjūvio formą. Kvadratinio skerspjūvio tašelis tampa stačiakampio arba rombo skerspjūvio tašeliu, pplokščia lenta įsigaubia.

Mediena pasižymi keletu tik jai būdingų technologinių savybių. Ji gerai skyla išilgai pluošto, gerai laiko metalinius tvirtinimus, gali būti lenkiama, patvari nusidėvėjimui. Medienoje labai gerai laikosi medsraigčiai. Jų didesnis, negu vinių, sukibimo su mediena paviršius, jie nenukerta plaušelių.

Mediena vertinama ir pagal metinių rievių plotį. Visada geresnė yra siauresnių rievių, šaltesnio klimato zonos rajonuose augusi mediena. Rievių plotis matuojamas jų skaičiumi viename centimetre. Kiekvienai medžio rūšiai būdingas savas optimalus rievių skaičius. Pušiai jis yra 3-25 intervale, eglei 3-20, ąžuolui ne daugiau kaip 12, o uosiui – tik iki 9.

Labiausiai apibendrinanti medienos savybė yra jos tankis. Paklausesnė yra didesnio tankio mediena. Ji atsparesnė lenkimui, trinčiai, skėlimui. Nevienodų savybių yra ir iš skirtingų kamieno vietų paimta mediena. Tvirtesnė ji būna arčiau kelmo. Viršūnės kryptimi ji prastėja. Ąžuolo ir uosio savybės blogėja kryptimi nuo šerdies į paviršių, o beržo, drebulės ir liepos, atvirkščiai, – nuo žievės šerdies link.

Mediena kartais esti nenormalios sandaros arba pažeista vabzdžių, parazitų, grybų, taip pat dėl netinkamo laikymo ar perdirbimo. Visi tokie pažeidimai ar nuokrypiai, bloginantys jos savybes, vadinami medienos ydomis. Svarbiausios ydų grupės yra šakotumas, plyšiai, nenormali sandara, grybų ir vabzdžių padaryti pažeidimai.

Šakos yra dažniausia ir labai gerai matoma yda. Jos būna įvairaus dydžio, sveikos ir tvirtai ssuaugusios, išpuvusios, iškrentančios pavienės ir grupinės. Jos vienaip matomos, vadinamos bei vertinamos apvaliojoje medienoje; ir kitaip pjautinėje. Pirmuoju atveju šakų įvairovė mažesnė. Čia jos būna tik atviros, matomos sortimento paviršiuje ir apaugusios, nematomos. Atviros šakos būna sveikos, kuriose nėra jokių puvimo požymių, ir jau paveiktos puvinio. Pūvančia laikoma šaka, kurios mažiau negu trečdalį skerspjūvio ploto yra apėmęs minkštasis puvinys. Jei šis puvinys yra apėmęs daugiau negu trečdalį šakos, ji vadinama supuvusia. Šaka, kurios mediena jau yra virtusi ruda arba marga mase, lengvai susitrinančia į miltelius, vadinama tabakine.

Pagal buvimo vietą ir skerspjūvio formą pjautinės medienos šakos vadinamos šoninėmis, kraštinėmis, briauninėmis, apvaliosiomis, ovaliosiomis, pailgosiomis, plaštakinėmis, siūlinėmis ir grupinėmis.

Kiekvienai medienos produkcijai nustatomas leidžiamas šakų kiekis, jų maksimalus skersmuo. Gaminio kokybę prastina tik didelio skersmens šakos. Mažos, suaugusios (iki 5 mm skersmens) šakos visai neapskaitomos, jų poveikis medienos kokybei nereikšmingas.

Labai svarbi yda yra plyšiai. Tai augančiame medyje ar nukirstoje džiūvančioje medienoje atsiradę išilginiai įskilimai. Augančiame medyje dažniausiai atsiranda vadinamieji spinduliniai, žiediniai, šalčio arba žaibo plyšiai. Tai atsitinka dėl medžio kamiene buvusių vidinių įtempimų, dėl staigios oro temperatūrų kaitos arba žaibo Spinduliniai plyšiai žiojėja spinduline kryptimi ir tik per kamieno centrą. Toks plyšys, prasidėjęs kamieno storgalyje, kamblyje, gali siekti pirmąsias šakas ir būti gerai matomas

stiebo ar sortimento gale. Spinduliniai plyšiai dar skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius. Paprastieji išsidėstę vienoje plokštumoje, sudėtingieji – skirtingu kampu susijungę keli paprastieji.

Žiediniai plyšiai driekiasi metinių rievių kryptimi ir dažniausiai pasitaiko kamblinėje kamieno dalyje, kur susieina plačiosios ir siaurosios metinės rievės. Stiebo ar sortimento gale šie plyšiai atrodo kaip trumpesnis ar ilgesnis lankas.

Šalčio plyšiai atsiranda dėl stiprių šalčių poveikio. Jie esti taip pat spinduliniai, išeinantys jau į kamieno paviršių, kur aiškiai matomi kaip velenėlio formos gumbai.

Pjautinėje medienoje, lukšte, juos džiovinant, aatsiranda įvairaus dydžio džiūvimo plyšių. Trumpi (iki 1 m ilgio) išoriniai spinduliniai šie plyšiai pasitaiko dėl nevienodo medienos nuodžiūvio atskirose medienos sortimento skerspjūvio vietose, dėl ten buvusių didesnių ar mažesnių įtempimų.

Augančią ir jau nukirstą medieną kartais žaloja įvairūs vabzdžiai. Jų vikšrai žievėje, po žieve ir medienoje išgraužia landas, vadinamas kirmgraužomis. Kirminų pažeistame sortimentų paviršiuje lieka aiškios apvalios arba ovalinės angos, grioveliai.