Apskaitos samprata
Turinys
Turinys 1
ĮVADAS 2
1. Apskaitos samprata 3
1.1.Informacija valdymo sistemoje 3
1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai 4
1.3.Apskaitininko profesija 5
2. Apskaitos principai 7
2.1. Bendrieji apskaitos principai 7
Išvados 14
Literatūra 15ĮVADAS
Pats žodis „apskaita“ nusako ekonominę savo reikšmę. Ji atlieka svarbų
vaidmenį žmogaus gyvenime, gamyboje ir valstybėje. Be apskaitos neįmanoma
jokia gamyba. Žmogus nuo pat gyvenimo pradžios mokosi apskaitos pradmenų.
Pavyzdžiui, jau vaikai žino, kiek ir kokių turi žaislų; šeima skaičiuoja
savo pajamas ir išlaidas, svarsto jų naudojimą ir t.t.
Apskaita dažnai vadinama universalia, tarptautine verslo kalba, tuo
pabrėžiant jos svarbą ekonominiame pprocese. Kaip ir kiekviena kita kalba,
apskaita naudojama perduoti informacijai, šiuo atveju – finansinei
informacijai. Ši kalba turi specialų žodyną, dėsningumus ir ribojimus,
normas ir taisykles. Jos paskirtis – periodiškai nustatyti ir parodyti
turto ir finansinių interesų į H ryšį.
Apskaitos budus pirmasis paskelbė pranciškonų vienuolis italas Luca
Pačiolis, gyvenęs Italijoje XV amžiuje; tačiau jo atradimas išlaikė
šimtmečių bandymus ir sėkmingai naudojamas mūsų laikais. Tiesa, jis tapo
kur kas sudėtingesnis ir tobulesnis.
Darbo tikslas – išanalizuoti apskaitos samprata ir principus.
Darbo uždaviniai:
➢ Apskaitos samprata;
➢ Svarbiausi aapskaitos organizavimo principai. 1. Apskaitos samprata
Apskaita (accounting) – tai įmonės (firmos) ar kito kokio nors
ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir
kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir tvarkymas.
Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę
sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė
informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą. Požiūris į apskaitą, kaip į
informacinę sistemą. Kaip matome, apskaita, kaip grįžtamas ryšys, jungia
ūkinę veiklą ir asmenis, priimančius sprendimus. Būtent apskaita suteikia
reikalingą informaciją sprendimams priimti. Apskaitą sudaro šie trys
pagrindiniai elementai:
➢ Matavimas – atliekamas registruojant visas finansines operacijas
(transakcijas’);
➢ Apdorojimas – atliekamas saugant finansinių operacijų ir jų
apdorojimo duomenis;
➢ Perdavimas – atliekamas ruošiant finansines ataskaitas asmenims,
priimantiems sprendimus.
Siekiant, kad visa apskaitos sistema būtų efektyvi, t.y. veiksminga,
reikia laikytis bent šių trijų sąlygų:
➢ Užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešąją – ir
vidinę atskaitomybę. Ypač tai aktualu rinkos sąlygomis.
➢ Sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą
informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant
apskaitą.
➢ Operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams,
organizuojant optimalius informacijos srautus, tinkamai ją
apdorojant ir perdirbant. 1.1.Informacija valdymo sistemoje
Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas
informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas
tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija reikalinga
sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu
praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato
darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų
susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai
apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.
Kiekvienas žmogus priima ttik tuo laiku jam aktualią informaciją, ir
dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai
tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms kuriantiems
ir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet būtina žinoti, kad
informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų) gali būti per daug.
Popierinių pinigų perteklius valstybėje gali sukelti infliaciją. Savotiški
“infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose kaip teigia
kibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą bei jų judėjimą, ir nėra.
Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi menedžeriams, bet ir žalingi, nes
užgožia vertingas žinias.
Žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą,
tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius,
srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turi aiškiai
suvokti duomenų judėjimą įmonėje, ir suprasti valdymui naudingos
informacijos formavimo dėsningumus.
2 Apskaitos informacija ir jos vartotojai
Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai
užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja
savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie
potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems
apskaitos informacijos vartotojams.
Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas
nuo kitų įmonių ir savininkų.
Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra
verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo
sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai
paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti
su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės
steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą
pinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia
apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato
pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie
įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės
veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų
savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.
Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa
ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma
kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose
įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį
laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu
turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką
apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbant
apie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinės
atskaitomybės vartotojai.
Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai
suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės
savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja
prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuol.at turi domėtis ne tik
įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma,
taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia
vadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti
arba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia ar
verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų.
Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi
akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkai
numato ir verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracija
per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renka
įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės
atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas
auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai
informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos
įmonės komercinės paslaptys.
Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems
pateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę
jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama
informacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. Įmonės
tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybių
kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių
savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti
visas jų komercines paslaptis.
3 Apskaitininko profesija
Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio
amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus
italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje
išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir
santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius
vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.
Tarptautinis apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra paskelbęs
specialų profesionalų apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamos
tokios apskaitininkų profesijos, etinės nuostatos:
o garbingumas. Apskaitininkas privalo sąžiningai atlikti savo
profesines pareigas.
o objektyvumas. Apskaitininkui draudžiama savo profesinėje veikloje
vadovautis išankstinėmis (tiek teigiamomis, tiek
ir neigiamomis)
nuostatomis galinčiomis pakenkti nešališkam apskaitoje atspindimų
dalykų įvertinimui.
o profesinė kompetencija. Ji reiškia, kad apskaitininkas turi
profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas,
kurioms atlikti yra tinkamai, dalykiškai pasirengę.
o patikimumas, konfidencialumas. Kiekvienas apskaitos darbuotojas
savo tiesioginiame darbe susidurdamas su didesnėmis ar mažesnėmis
komercinėmis paslaptimis, privalo griežtai jas išlaikyti, išskyrus
tik tuos atvejus kaip paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo
pareiga
o profesinis elgesys. Apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad
nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo
atstovaujamą profesiją.
o specialiųjų standartų laikymasis. Apskaitininkas privalo profesines
paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais
standartais. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo klientų ar
darbdavių nurodymų, apskaitos darbuotojai visuomet turi likti
sąžiningi. Jie negali atlikti veiksmų, kuriais nusižengtų
objektyvumui, arba, kurie pažeistų apskaitininkų profesinę
nepriklausomybę.
Buhalterių herbe, vaizduojančiame visą žmonių veiklą nušviečiančią
saulę, priežasčių ir pasekmių priklausomybę išreiškiančias svarsty.kles ir
apskaitos amžinybę simbolizuojančią Bernulio kreivę. Visiems laikams
įrėžtas didžiojo prancūzų mokslininko Ž. Bakšto Diumaršė sukurtas
apskaitininkų šūkis: “Mokslas – sąžiningumas – nepriklausomybė”. 2. Apskaitos pprincipai
Siekiant įgyvendinti šiuos reikalavimus ir organizuojant darbą,
reikėtų vadovautis tam tikrais apskaitos organizavimo principais, kurių
svarbiausieji yra šie:
• Optimalumas – remiantis minimaliais duomenimis, siekimas gauti
maksimalų valdymui naudingą informacijos kiekį;
• Profilaktiškumas – perspektyvių apskaitos modelių kūrimas, esamųjų
tobulinimas.
• Kompleksiškumas &– daugkartinis kartą užfiksuotų apskaitos duomenų
naudojimas,
• Analitiškumas – apskaitos duomenų pateikimas tokia forma, kad valdymo
procese ją reikėtų kuo mažiau keisti ir vartoti galima būtų vos
minimaliai perdirbus.
• Skaidrumas – siekimas, kad apskaitos duomenys būtų pateikiami dialogo,
o ne reglamento forma.
• Patikimumas – siekimas užtikrintai patikimą grįžtamąjį ryšį, o
duomenis sudarant vengti triukšmo dėl sakinių sintaksės.
• Tipiškumas – griežtas finansinių ir kitų rezultatų, pagal kuriuos
apskaičiuojami mokesčiai ir vertinama įmonės veikla, apskaitos
rezultatų reglamentavimas, todėl šalies buhalterinė apskaita turi būti
standartizuota, t,y. atitikti Jungtinių Tautų patvirtintus
buhalterinės apskaitos standartus.
• Lankstumas – apskaitos sistemos gebėjimas greitai prisitaikyti prie
kintamų sąlygų.
• Naujumas – apskaitos sistemos tobulinimas reikalauja, kad tobulinant
apskaitą būtų galima įvesti naujus, anksčiau nnespręstus uždavinius. 2.1. Bendrieji apskaitos principai
Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos
kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios taisyklės.
Principai:
o įmonės principas. Reikalauja, kad savininko ar savininkų
investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų
asmeninio turto.
o įmonės tęsiamos veiklos principas. Jis reikalauja apskaitoje
daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet
neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties dėl
kurios reikėtų nutraukti veiklą.
o periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai susijęs
su periodiškumo principu, kitaip sakant su sąlyginiu šios
veiklos skirstymu į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje
pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės turimą turtą bei
pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį taip pat apie uždirbtas
pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant. Apskaitos pastovumo
principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų
apskaitos metodiką.
o atsargumo, apdairumo principas. Tas principas reikalauja, kad
apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos
rezultatus. Tai itin svarbu AB kai yra ne vienas savininkas,
administracija, siekdama palankių vadovų perrinkimų rezultatų
dažnai pagražinti tikrąją padėtį. Įmonės administracija kartais
linkusi įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią
finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti išleidus naujų
akcijų. Tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia
įtikinti, jog įmonės veikla bent jau pakenčiama.
o piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad visas įmonės
turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje
finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti
pinigai. Viskas išreiškiama piniginiais vienetais.
o kaupimo principas. Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos
nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų
fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti
registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant
patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos nepriklausomai nuo
pinigų gavimo ar išmokėjimo.
o palyginimo principas. Reikalauja, kad kaupimo principu
apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų
palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis ssąnaudomis.
Įgyvendinant šiuos principus, svarbų vaidmenį vaidina apskaitos
kompiuterizavimas.
Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra šie:
1) įmonės veiklos dokumentavimas
2) viešosios atskaitomybės sudarymas
3) įmonės priimamų sprendimų informacijos tiekimas
Pagal tai, kurie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos
skirtingos apskaitos turinio sritys,todėl labai griežtos apskaitos
klasifikavimo sistemos nėra.
Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.
Statistikos (statistics) pagrindas – valstybės ekonominių subjektų
apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Smulkiau šią informaciją nagrinėja
statistikos disciplina, įmonėse ir organizacijose populiarios šios
apskaitos: buhalterinė, operatyvinė ir statistinė.
Buhalterinė apskaita (book-keeping) yra vidinė ir išorinė. Vidinė
apskaita – tai gamybinė apskaita, priklausanti nuo gamybos specifikos.
Išorinė apskaita skirta veiklos rezultatų rodikliams nustatyti. Ji dar
vadinama finansine ir nuo vidinės skiriasi duomenų tikslumu.
Operatyvinė apskaita (operational account) sudaro dalį vidinės
aps.kaitos, t.y. pirminė darbo, materialinių energetinių išteklių, nebaigtos
gamybos ir kita apskaita.
Statistinė apskaita (statisticaiaccount) – tai valstybei pateikiami
atskaitomybės duomenys, kurių nustatymui būtini tam tikri reikalavimai.
Statistinė atskaitomybė sąlygoja būtinumą standartizuoti visų ekonominių
vienetų apskaitos duomenis. Tačiau standartizuoti būtina tik ataskaitinę
informaciją, o vidinė buhalterinė apskaita gali būti organizuojama
įvairiai. Pagal patvirtintas statistines formas įmonės pateikia žinias
savivaldybių tarnyboms bei Respublikos statistikos departamentui ir Finansų
ministerijai bei atitinkamoms kitoms Vyriausybės institucijoms- Statistinė
atskaitomybė gali būti gaunama ir specialių tyrimų metu.
Rinkos šalyse, besiremiančiose nacionalinių sąskaitų sistema,
skiriamos dvi svarbiausios apskaitos rūšys:
1) valdymo, arba vidinė, apskaita;
2) finansinė, aarba išorinė, apskaita.
Valdymo apskaita (management accounting) orientuota į įmonės vidaus
poreikių tenkinimą; ji priklauso nuo konkrečios gamybos specifikos. Įmonės
gali naudoti standartinę formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos
organizavimo modelius. Revizoriai vidinės apskaitos nekontroliuoja, ji
laikoma komercine paslaptimi.
Finansinė apskaita (financial accounting) skirta įmonės veiklos
rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Finansinė apskaita nuo
vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (Čia leistini ir apytikriai
duomenys, nes svarbiausias vidinės apskaitos tikslas – operatyvumas).
Finansinei apskaitai taikomi tarptautiniai apskaitos standartai,
reglamentuojantys finansinių ataskaitų rengimą. Šiuos apskaitos standartus
skelbia ir imasi atsakomybės, susijusios su jų parengimu ir išleidimu,
apskaitos standartų komitetas (Accounting Standards Committee – AcSC). AcSC
nariai yra įvairių rinkos šalių apskaitos organizacijų atstovai.
Finansų apskaita labai svarbi Lietuvos verslui, nes ji padeda
nustatyti įmonės turto ir nuosavybės santykį, išsiaiškinti finansinę jos
būklę arba, kitaip tariant, finansinį jos gyvybingumą. Tai šiuo metu ypač
aktualu Lietuvai, nes tikrosios turto ir nuosavybės kategorijos buvo
išguitos iš vadinamosios socializmo politinės ekonomijos. Kadangi Lietuvoje
finansinės operacijos atliekamos litais, tai juos apskaitininkai 2
pasirinko kaip tinkamiausius matavimo vienetus ūkinės veiklos operacijoms
apskaityti bei informacijai apie šią veiklą perduoti suinteresuotiems
asmenims -verslo organizacijoms.
Apskaitininkai turi būti gerai susipažinę su apskaitos procesu ir
suprasti, kokiu būdu finansinė informacija kuriama, kad galėtų vadovauti
žmonių, atsakingų už informacijos fiksavimą bei susumavimą, darbui.
Terminas „apskaitos procesas“ apibūdina procesą, kurio metu ūkinės
veiklos operacijų kiekybinė išraiška
pinigais transformuojama į finansinių
ataskaitų informaciją, prieinamą vartotojams. Šį procesą sudaro trys
etapai:
1 etapas: operacijos išanalizuojamos ir užrašomos. Pirmiausia
operacijos išanalizuojamos ir tada tam tikru būdu užrašomos. Sis sąskaitų
tvarkymo procesas dažnai apibūdinamas kaip sąskaityba (accountancy), o ši
darbą atliekantys vadinami sąskaitininkais, arba apskaitininkais,
(accountants) – sąskaitybos specialistais. Paplitusi kompiuterizacija šį
sunkų darbą gerokai sumažino.
2etapas: operacijos sumuojamos. Jis vadinamas sistemine apskaitine
informacija. Ji kaupiama įmonėje, o laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamos
kiekvienos ūkinės veiklos operacijų rūšies rodiklių sumos. Tokiu būdu
finansinė informacija tampa prieinama vartotojams.
3etapas: susumuotos operacijos perduodamos. Žinios aapie ūkinės veiklos
operacijų rodiklių sumas perduodamos vartotojams rengiant ir platinant
finansines ataskaitas reguliariais (peri.odiniais) laiko tarpais, paprastai
kas mėnesį ar kas ketvirtį, ar kas pusmetį ir kiekvieno 12-os mėnesių
(metų) laikotarpio pabaigoje. Šių finansinių ataskaitų terminai nustatomi
pagal ekonominio vieneto (įmonės) valdymo poreikius. Šios ataskaitos
patenkina išorinių vartotojų reikalavimus, taip pat ir valdymo poreikius
informacijai, kuria remiamasi priimant nutarimus ir sprendžiant problemas.
Taigi finansų apskaitos esmė yra informacijos, sukauptos per apskaitos
procesą, pateikimas. Ši informacija perduodama išorinei analizei ir
įvertinimui, nes finansinės ataskaitos publikuojamos. Finansų apskaita ir
valdymo (menedžmento) apskaita tarpusavyje susijusios, nes valdymo
apskaitos tikslas – tenkinti vidinius ekonominio vieneto (įmonės) veiklos
analizės ir prognozės finansinės informacijos poreikius.
Apibendrintą apskaitos proceso informaciją naudoja ir valdymo
atstovai, analizuodami ekonominio vieneto (įmonės) ūkinę veiklą ar
numatydami būsimąsias veiklos kryptis. Tos būsimosios ūkinės veiklos
finansiniai rezultatai vėliau apskaitomi finansinėse ataskaitose. Visus
apskaitos sistemos vartotojus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:
1.Įmonės (firmos) valdymo personalas, kuris tiesiogiai atsakingas už
įmonės veiklą ir jostikslų realizavimą. Pagrindiniai tikslai yra įmonės
rentabilumo ir likvidumo užtikrinimas. Šie tikslai negali būti pasiekti be
nuolatinio sprendimų priėmimo, kuris savo ruožtu reikalauja išsamios ir
patikimos informacijos apie įmonės veiklą. Būtent todėl valdymo personalas
yra pagrindinis apskaitos sistemos vartotojas.
2.Išoriniai vartotojai – turintys tiesioginį finansinį interesą įmonės
[firmos) veikiojo. Šios grupės pagrindą sudaro potencialūs ir esamieji
investuotojai, taip pat kreditoriai. Pirmieji kruopščiai analizuoja įmonės
finansines ataskaitas, kadangi suinteresuoti užtikrinti savo investicijų
pelningumą. Kreditoriai (skolintojai) suinteresuoti jų suteiktų įmonei visų
rūšių paskolų grąžinimu.
3.Išoriniai vartotojai – turintys netiesioginį finansinį interesą
įmonės [firmos) veikloje. Prie šios grupės galima priskirti visas
valstybines įstaigas, susietas su finansine kontrole, ekonomikos planavimu
ir reguliavimu, pavyzdžiui, mmokesčių inspekcija per finansines ataskaitas
tikrina mokesčių mokėjimo taisyklingumą. Prie šios grupės priskiriami ir
kiti vartotojai: įmonės darbuotojai ir profesinės sąjungos, įmonės klientai
ir visuomenė apskritai.
Du labai dažnai apskaitoje vartojami terminai yra turtas ir skolintojų
nuosavybė (įsiskolinimai). įmonės (firmos) disponuojami ekonominiai
ištekliai sudaro jos turtą. Čia įeina materialus turtas, pavyzdžiui,
įrengimai ir transporto priemonės, taip pat ir kiti ištekliai, pavyzdžiui,
pirkėjų įsiskolinimas ir patentai. Kad tai būtų galima vadinti turtu, jie
turi būti vertingi ekonominiam vienetui3 ateityje, uždirbant pajamas.
Neapmokėtos pirkėjų sąskaitos, pavyzdžiui, reiškia pinigų sumą, kuri turi
būti ggauta už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas. Taigi kaip matome,
prie įmonės turto priskiriami ir pinigai, ir prekių ar žaliavų atsargos, ir
įranga, ir nekilnojamasis turtas, ir pan.
Turtas (asset Į property I vvealth) – tai iikvidinių ir nelikvidinių
vertybių suma, kuria disponuoja ekonominis subjektas.
Nuosavybė (property/equity) – tai priklausymas kam nors turint teisę
valdyti, tvarkyti.
Skolintojų nuosavybė (įsiskolinimai) (liability) – tai finansiniai
įsipareigojimai apmokėti už turtą, kuriuo nors laiku ateityje, arba
suteikti paslaugas ar tiekti prekes vėlesniu laikotarpiu.
Turtas, kaip ir įsipareigojimai, nuolat keičiasi, kiekvienas
pasikeitimas laikomas ūkine operacija.
Ūkinė operacija (transaction) – tai turto, skolintojų nuosavybės
(įsiskolinimų), paslaugų ar prekių pasikeitimas.
Fi.nansinė operacija (financial transaction) – tai operacijos
bruožas, kai ji išreikšta vertine išraiška piniginiais vienetais,
pavyzdžiui, mūsų šalyje litais.
Finansinė apskaita (financial accounting) – tai apskaita, kurios
tikslas – parengti prekybos, pelno ir nuostolių sąskaitas bei balansinę
ataskaitą ir atsiskaityti akcininkams už firmos bendrą (pelno) veiklą.
Taigi kitaip tariant, finansų apskaita yra toks metodas, kurio tikslas
– analizuoti finansines operacijas, kad galima būtų pateikti finansinę
informaciją suinteresuotiems asmenims. Todėl, norint suprasti finansų
apskaitą, labai svarbu suprasti finansines operacijas. Pavyzdžiui,
finansinė operacija įvyksta, kai kuri nors įmonė ar firma keičia grynuosius
pinigus į žemę ir pastatus. Arba vietoj apmokėjimo grynaisiais firma gali
prisiimti įsipareigojimą užstato forma. Užstatas (piedge/pawn) – tai
įsipareigojimas sumokėti už turtą ateityje.
Kiekvienoje operacijoje vvisada yra du ar trys dalyviai. Apskaitininkai
kiekvieną dalyvį laiko savarankišku finansiniu vienetu, t.y. atskira įmone
(ekonominiu vienetu), kuri finansų apskaitoje apibūdinama taip:
Įmonė (entity/enterprise) – apskaitomas ūkinis vienetas,
egzistuojantis atskirai nuo jo savininkų.
1494 m. Italijoje išleistoje knygoje .Aritmetika, geometrija,
santykiai“, Luca Pačiolis pirmą kartą paskelbė apskaitos procese panaudotus
metodus. Jis įtraukė dvejybinio apskaitos įrašo sistemoje aprašymą,
užtikrinantį registruojamų operacijų teisingumą ir tikslumą. Pažymėtina,
kad apie 1200 m. Venecijoje plačiai naudota primityvesnė šios apskaitos
sistemos versija. Nors Pačioliui ir suteikiama šio išradimo garbė, tačiau
abejotina, ar jis tikrai išrado dvejybinio įrašo modelį, kuris dažnai
vadinamas apskaitos lygybe (accounting equation). Labiau tikėtina, kad jis
arba patobulino tų dienų apskaitos praktiką, arba pritaikė sistemą, kad
būtų platesnis šios knygos kontekstas.
Dvejybinė (dviguba) apskaitos sistema (double – entry record
keeping system) • tai apskaitos metodas, pripažįstantis dvigubą kiekvienos
operacijos kilmę ir naudojamas kartu su apskaitos lygybe (lygtimi)
registruojant operacijas.
Apskaitos lygybė (subalansavimas) nusako, kad visas turtas,
priklausantis ekonominiam vienetui {įmonei), turi būti visada lygus bendrai
sumai finansinių interesų (nuosavybės) į šį turtą. Turto ir nuosavybės
lygybė yra parodoma lygybės ženklu. Lygybė išreiškiama taip:
Apskaitos lygybė (accounting equation) -tai pagrindas, kuriuo
remiantis išplėtota apskaita ir pagrindinė balanso formulė.
Norint susisteminti apskaitos duomenis, vartojama sąskaitos sąvoka.
Sąskaita (account) – tai apskaitos registras 5 finansinių operacijų
rezultatams grupuoti ir piniginiams vienetams kaupti; tai finansinių
atsiskaitymų ir įįsipareigojimų eigos dokumentas.
Sąskaita – faktūra (invoice) – tai dokumentas, tiekėjo siunčiamas
klientui, kuriame nurodomos tiekiamos prekės, jų kaina ir bendra pinigų
suma, kurią klientas skolingas už prekes.
Sąskaita – faktūra – siunčiama po to, kai prekės išsiunčiamos su
važtaraščiu, ji informuoja klientą, kiek reikia sumokėti. Ši finansinė
ataskaita (statement of account) yra tiekėjo klientui per mėnesį ar kitokį
laiko tarpą periodiškai siunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma pateiktų
prekių piniginė vertė, ir lėšos, kurias klientas jam skolingas už šias
prekes. Pranešimą apie sąskaitos padėtį siunčia tiekėjas, praėjus tam
tikram laikui po sąskaitos išsiuntimo.. Išvados
Tai butu tiek trumpai pažvelgiant apskaitos supratimą. Be apskaitos
neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinio gyvenimo. Ji turi svarbu vaidmenį mūsų
ekonomikoj. Kasdien yra atliekamą šimtai finansiniu operacijų ir padaryti
teisinga sprendimą padeda gerai paruosta finansine analize, kuri daroma
pagal visas apskaitos taisykles.
Išvadose galima teigti, kad apskaita – tai įmonės (firmos) ar kito
kokio nors ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo,
klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir
tvarkymas.
Svarbiausi principai: 1.įmonės principas; 2. įmonės tęsiamos veiklos
principas; 3. periodiškumo principas; 4. atsargumo, apdairumo principas; 5.
piniginio įkainojimo principas; 6. kaupimo principas; 7. palyginimo
principas. Literatūra
1. Pačiolis “Pirminiai apskaitos dokumentai” – antroji laida. Vilnius,
2002. 20 p., 72 p., 112 p., 149 p., 179 p.
2. G. Banzevičiūtė “Apskaita 1” – Kauno aukštesnioji technologijos
mokykla. Kaunas,
1998. 5 – 9 p.
3. Pačiolis, G. Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos pagrindai”,
ketvirtoji laida. Vilnius 2001. 23 p. 38 p.
