Investicijų apskaita

INVESTICIJŲ APSKAITA

APSKAITOS KURSINIS DARBAS

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. INVESTICIJOS…………………………4

1. 1. Pagrindinės

sąvokos…………………..

…………4

1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir

formos……………………

2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ

SAMPRATA……………………

..8

2. 1. Projektų

tipai…………………….

……………8

2. 2. Investicinio projekto

valdymas……………………

…..10

3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI

ASPEKTAI…………..10

3. 1. Užsienio investuotojų

vaidmuo…………………..

……10

3. 2. Globalizacijos

įtaka…………………….

……….12

3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja

rinkoje?………………12

3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų

įgyvendinimas?……..14

3. 5.

Investuotojai…………………

……………..14

3. 6.

Įmonės……………………

……………..17

3. 7. Institucijų

atnaujinimas………………….

………..17

4. INVESTICIJOS Į KITAS

ĮMONES……………………

….19

4. 1. Pripažinimo

kriterijai………………….

…………19

4. 2. Įvertinimas ir

apskaita……………………

………..19

4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje

atskaitomybėje………..20

5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS

IŠTEKLIUS…………22

5. 1. Investavimas į

sveikatą……………………

………22

5. 2. Investavimas į

švietimą……………………

………23

5. 3. Investavimas į gyventojų

kokybę……………………

….23

IŠVADOS…………………..

……………….27

LITERATŪRA………………….

………………29

PRIEDAI…………………..

………………..30

ĮVADAS

Šiame darbe investicijos apibendrinamos kaip išlaidos, perkant tokius

finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, tai

finansinės investicijos. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės,

firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir

dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę.

Taip pat investicijas galima apibendrinti kaip kapitaliniai įdėjiniai

perkant materialųjį turtą ar įrenginius ar akcijas, t.y. materialieji arba

tikrieji įdėjiniai. Ekonomikos analizėje terminas investicijos dažniausiai

vartojamas materialinio investavimo prasme. Materialusis investavimas

sukuria naują ppagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, o

finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš

vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą.

Norint investuoti, reikia iš anksto žinoti esamo vartojimo apimtį.

Investicijų išlaidos yra visuminės paklausos dalis ir injekcija į

nacionalinių pajamų apyvartą. Analizuojant nacionalines pajamas,

investicijos yra laikomos garantu socialinių vertybių, kuriamų vyriausybės

pastangomis, ir todėl tokios investicijos laikomos vyriausybės išlaidų

dalimi.

Darbo tikslas – išsiaiškinti investicijų esmę ir panaudojimo būdus.

Darbo uždaviniai:

• apibrėžti investicijų sąvoką ir jų ekonominę esmę;

• išanalizuoti investicinių projektų svarbą;

• išnagrinėti investuotojų vaidmenį;

• apibendrinti investicijų į kitas įmones kriterijus;

• išnagrinėti požiūrį į investavimą į žmones.

Metodologija:

• mokslinė literatūra;

• spauda ir internetas.

1. INVESTICIJOS

1.1. Pagrindinės sąvokos

Pagal Šilinską (2003), investicija reiškia bet kurios rūšies turtą,

investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga,

kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne

visada, apima:

• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip

hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio

teises;

• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas

dalyvavimo bendrovėse formas;

• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė

ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip

pat su investicija susijusias paskolas;

• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių

ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;

• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių

žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas

teises, ssuteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.

Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada,

apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius

honorarus ir kitus mokėjimus.

Investitorius LR atžvilgiu apima:

• fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be

pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje;

• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą

LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus;

• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos

šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR

ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.

Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima:

• fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies

įstatymus;

• juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.

1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir formos

Pagal Valužį (1996), ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas

vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo

investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų

ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai

gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima

efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio

ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla

žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.

Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio

“įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu

paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kkapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad

kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako

naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti

atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.

Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo

motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir

pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais.

Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai

tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas

pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai

vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios

praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių

investicinių procesų ypatybių.

Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad

šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai

siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas,

kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip

investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos

investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo

ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos

tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo

tikslas yra pardavimas.

Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu

“kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas

pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių

ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms

lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir

atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how).

Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena

iš investicijų formų, bet ne jų analogas.

Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų

įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti

vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais

instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).

Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų

įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos

gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į

akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės,

įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas

pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis

gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos

ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas,

turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių,

technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip

techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso

organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.

Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir

efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai

“bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.

Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu

laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei

prekinių-materialinių atsargų augimą.

Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta

amortizacinių

suma per atitinkamą laikotarpį.

Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies

ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų

investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra

mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo

smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši

situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”.

Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio

lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka

nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas

vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai

reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir

kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip

“besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas

skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo

tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.

Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000

lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio

pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų

prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę

pajamų iišleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25

000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt.

Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų.

Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei

investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu.

Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia

daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo

generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio.

Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo

grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5).

Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių.

Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų

paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno

asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas

didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.

Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra

pagrindinis investicijų resursas

Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename

lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę.

Šios lėšos ir yyra pagrindinis investicijų šaltinis.

Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas

atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis.

Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik

nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma

viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima

tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio

didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui,

reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos ttempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis,

tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau

bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis

faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).

Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės

pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant

vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali

skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių

įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant,

draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t.

Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų

apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai

reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms

arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų

pajamoms (p.260).

2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ SAMPRATA

2.1. Projektų tipai

Pagal Ališauską (2005), projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir

pabaigą. Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius

pokyčius aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta

dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam

tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus

darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių

tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos

datas, sritis ir biudžetą.

Projektas yra dokumentas, keičiantis mūsų gyvenimą ir aplinką. Tai gali

būti gyvenamojo namo arba gamyklos statyba ar rekonstrukcija, mokslo

tiriamųjų darbų programa, naujų technologijų įsisavinimas, spektaklio

kūrimas, ekonominis regiono plėtojimas ir t.t.

PROJEKTAS

Tuo atveju, kada galutinis projekto rezultatas yra tam tikri fiziniai

objektai (statiniai, gamybiniai kompleksai), naujos technologijos ar

produktai, projektas gali būti suprantamas kaip suformuluota tikslų

sistema, kuriems realizuoti kuriami arba modernizuojami fiziniai objektai,

įdiegiami technologiniai procesai, jiems parengiama techninė ir

organizacinė dokumentacija, nustatomi materialiniai, finansiniai, darbo ir

kt. ištekliai, taip pat numatomi valdymo sprendimai ir jų įgyvendinimo

priemonė Projektą galima apibūdinti, nurodant jo svarbiausius bruožus:

• projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip atskira

sistema (vienetas);

• projektas gali būti konkrečių šalių susitarimų objektas, kuriam

paskiriami ištekliai ir sava vadovybė;

• projektas turi pradžios, pabaigos laiko momentus, tai yra periodą, per

kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus;

• projektas turi aiškias ribas (apibrėžtas tam tikroje aplinkoje,

tvarkoje ir t.t.), numatytus išteklius (finansinius, materialinius,

žmonių, laiko);

• tai konkretus ir unikalus darbas (užduotis), vykdomas pagal

patvirtintą dokumentaciją;

• projekto veikla vykdoma komandiniu būdu, t.y. visų darbuotojų bendrai

suprantamas ir siekiamas rezultatas, jų pavaldumas projekto vadovui.

Taigi projektą galima apibūdinti:

1. kaip dokumentą,

2. kaip veiklą (procesą),

3. kaip pasiektą rezultatą.

2.2. Investicinio projekto valdymas

Kartu su rinkos ekonomika Lietuvoje atsirado ir projektų valdymo

koncepcija. Tai požiūris į projektą kaip į bet kurios sistemos, pavyzdžiui,

įmonės, pradinės būklės pakeitimą, susijusį su laiko ir lėšų sąnaudomis.

Šių pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis

biudžeto ir laiko apribojimų, procesas vadinamas projektų valdymu.

Projektų valdymas – tai veiklos organizavimas pagal priimtą dokumentą

(projektą), siekiant jame numatytų tikslų. Suprantama, siekiama

optimaliausio: pasiekti tikslą mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Todėl

projektų valdymo tikslą galima apibrėžti kaip efektyvų išteklių

panaudojimą, siekiant užsibrėžto projekto rezultato iki nurodyto termino.

Svarbiausi projektų valdymo faktoriai yra projektų vadybos žinios,

vadovų ir komandos patirtis tokio pobūdžio veikloje bei jų asmeninės

savybės.

Pagrindinis projektų valdymo uždavinys yra vykdyti numatytą veiklą,

išlaikant balansą tarp išteklių bei laiko, ir taip pat pasiekti norimą

rezultatą.

Balansas – tai situacija, kai yra reikiamas kiekis išteklių projekto

rezultatui per nustatytą laiką pasiekti.

Projekto rezultatą galima apibrėžti kaip užduotis, kurias reikia

atlikti, siekiant projekto tikslo.

Inveticinius projektus galima analizuoti trimis aspektais:

1. pagal investicinės veiklos stadijas;

2. pagal rengimo ir realizavimo procesą;

3. pagal organizacinius elementus.

Kuriant bei įgyvendinant investicinį projektą, pereinamos tokios jo

stadijos:

moksliniai tyrimai, konstravimo ir bandomieji bei ekspertiniai darbai,

rinkos vertinimas ir įsisavinimas: naujų gaminių (paslaugų) marketingo

logistika, produkto, technologijos, įmonės projektavimas, statyba, gamybos

įdiegimas, gamybos organizavimas, finansavimas ir t.t. (p. 6).

3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI ASPEKTAI

3. 1. Užsienio investuotojų vaidmuo

Pagal Šilinską (2003), užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yra

vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos bei

visos šalies ekonomikos vystymąsi. Užsienio kapitalo investicijų lygis taip

yra šalies ekonominio ir politinio patrauklumo

bei jos potencialo rodiklis.

Užsienio kapitalo pozicijų tvirtumas Lietuvoje gali būti apibrėžiamas

keliais aspektais: (1) bendros investicijos į Lietuvos ūkį, (2) įtaka

atskirose ūkio šakose, (3) užsienio investicijų dalis antrinėje kapitalo

rinkoje – Nacionalinėje Vertybinių Popierių Biržoje ir (4) Užsienio

investuotojų dalis naujo kapitalo įplaukose

Iki 2002 m. pabaigos užsienio investuotojams priklausė 5,2 procento

nominalaus visų Lietuvos įmonių kapitalo. 2003 m. užsieniečių nuosavybė

padvigubėjo ir padidėjo iki 12 procentų bendro nominalaus kapitalo

(neįskaitant finansų sektoriaus). Nepaisant žymaus augimo per 2003 m.,

palyginus su kitomis Centrinės bei Rytų Europos ššalimis (t.y. lyginant su

pirmaujančiomis valstybėmis) Lietuva gerokai atsilieka pagal tiesioginių

investicijų dydį. Pavyzdžiui, 2003 m. pabaigoje tiesioginių užsienio

investicijų dydis Lietuvoje siekė 490 EUR žmogui, kai Estijoje – 846 EUR,

Vengrijoje – 2360 EUR.

Nepaisant gana mažos užsienio investicijų dalies bendroje šalies

kapitalo struktūroje, 2003 m. pabaigoje atskirose ūkio šakose pradėjo

dominuoti užsienio kapitalas. Didžiausia užsienio kapitalo dalis buvo pašto

bei komunikacijų veikloje – 52,5 proc., bankininkystėje – 38 proc.,

didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje bei remonto veiklose – 33,7 proc.,

perdirbamojoje pramonėje – 17,5 proc. Investicijos į “Mažeikių naftą”

galėtų ppadidinti užsienio kapitalo svorį perdirbamojoje pramonėje.

Užsienio kapitalas įsigali patraukliuose sektoriuose, kurie reikalauja

didelių investicijų ir kur vietinis kapitalas yra nepajėgus konkuruoti.

Vykstant antrajam privatizacijos etapui, buvo tikėtasi spartaus užsienio

investicijų dalies augimo tokiose veiklose kaip transportas, energijos ir

dujų tiekimas bei kituose infrastruktūros sektoriuose. Tačiau Rusijos

krizės pasekmės ir kontraversiška šalies ekonominės politika neigiamai

paveikė užsienio investuotojų aktyvumą.

Užsienio kapitalas užima labai reikšmingą vietą naujo kapitalo įplaukų į

akcines bendroves atžvilgiu.

2003 m. pagrindinis investuotojas pagal LR Vertybinių popierių

komisijoje įregistruotas bei išplatintas naujas akcijų emisijas buvo

valstybė. Valstybė įsigijo 42,9 proc. naujojo kapitalo nominaliosios vertės

– 226,4 mln. Lt (arba 30,2 proc. viso kapitalo emisine verte). Grynaisiais

pinigais valstybė už akcijas sumokėjo tik nedidelę dalį apmokėto kapitalo –

12,4 proc. (28 mln. Lt).

Rezidentai (išskyrus valstybę) įsigijo 30,9 proc. kapitalo nominalios

vertės (20,1 proc. emisijos vertės). Grynaisiais pinigais rezidentai

sumokėjo 35,4 proc. įsigytų akcijų kainos arba 58,7 mln. Lt.

Užsienio investuotojai įsigijo mažiausią kapitalo dalį nominalia verte –

26,9 proc. (144,3 mln. Lt). Tačiau užsienio investuotojai už įsigyjamą

kapitalą mokėjo vidutiniškai 2,9 kartus virš nominalios vertės ir jų

investicijos sudarė pusę visų emisijų įsigijimo vertės – 49,73 proc. (422,4

mln. Lt). Užsienio investuotojai grynaisiais pinigais sumokėjo didžiausią

pasirašyto kapitalo dalį – 98 proc. (416 mln. Lt). Tai sudarė 82,2 proc.

visų piniginių įplaukų NVPB už 1998 m. įregistruotas ir išplatintas akcijų

emisijas.

Kitas svarbus aspektas, parodantis užsienio kapitalui dominuojančią

poziciją, yra kapitalo, koncentruojamo Nacionalinėje vertybinių popierių

biržoje, nuosavybės struktūrą.

2003 m. pabaigoje 50 procentų kapitalo (rinkos verte), apskaitomo finansų

maklerio įmonėse, priklausė užsienio investuotojams (40 procentų nominalia

verte). Didžiausia užsienio investuotojų nuosavybės dalis priklausė

investuotojams iš JJAV (12,2 proc.), Danijos (8,96 proc.) ir Estijos (5,59

proc.). Užsienio investuotojai buvo įsigiję 80 proc. oficialaus sąrašo

vertybinių popierių, 47 proc. einamojo sąrašo ir 22 proc. nelistinguojamų

vertybinių popierių apskaitomų finansų maklerio įmonėse (nominalia verte).

Pagal veiklas (remiantis finansų maklerio įmonių apskaitoma nuosavybe)

užsienio investicijos dominavo transporte, sandėliavime ir komunikacijose

(82 proc.), elektros energijos, dujų ir vandens tiekimo (80 proc.),

statybos ir finansinių tarpininkų (po 66 proc.) veiklose.

Užsienio investuotojų aktyvus dalyvavimas ir ženklios pozicijos

antrinėje kapitalo rinkoje leidžia daryti išvadą, jog Nacionalinėje

vertybinių popierių birža yra pilnai dominuojama (įtakojama) užsienio

investuotojų. Užsienio investuotojai savo investicijas pirmiausia nukreipia

į šalies ūkio lyderius, ir tokiu būdu šiems lyderiams sukuria palankias

sąlygas pritraukti kapitalo resursus jų tolimesniam augimui (arba

tiesiogiai šiuos resursus suteikia patys). Aktyvus užsienio investuotojų

dalyvavimas pirmaujančių Lietuvos įmonių kapitale leidžia manyti, jog

tolimesnės užsienio kapitalo grynosios įplaukos į listinguojamų kompanijų

grupę ženkliai nesikeis, išskyrus tuos atvejus, kai naujos perspektyvios

kompanijos bus pateiktos į kapitalo rinką, paspartės privatizavimo

procesas, ar vietiniai investuotojai paseks užsienio investuotojų

pavyzdžiu.

Svarbu pastebėti, kad veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja užsienio

kapitalas, pasižymi ne tik ženkliu kapitalo poreikiu, bet taip pat didesniu

pelningumu. 2003 m. vidutinė Lietuvos įmonių kapitalo grąža prieš

apmokestinimą (pelnas prieš apmokestinimą padalintas iš viso kapitalo)

siekė 6,8 proc. Užsienio kapitalas dominavo pelningiausiuose sektoriuose –

vidutinis svertinis užsienio kapitalo pelningumas, apskaičiuotas pagal

atskirų veiklų pelningumą tenkantį užsienio kapitalo daliai, sudarė 12,3

proc.. Valstybinis kapitalas dominavo mažiausiai pelningose veiklose –

vidutinis pelningumas sudarė 4,6 proc., palyginus su vidutiniu privataus

vietinio kapitalo pelningumu – 8,5 proc.

3. 2. Globalizacijos įtaka

Lietuvos integracija į tarptautinę kapitalo rinką teikia reikšmingų

pranašumų šaliai, verslui (įmonėms) ir vietiniams investuotojams:

Pagrindinis privalumas – platesnis ir lengvesnis kapitalo

prieinamumas. Tai reiškia – augančioms įmonėms ir veikloms – stiprinti jų

konkurencines pozicijas, didelėms įmonėms – finansuoti veiklą, kadangi

vietinis kapitalas yra nepakankamas ir nepatenkina poreikių, valstybei –

finansuoti vystymo programas ir skatinti augimą.

Užsienio investicijų augimas – kapitalo ir technologijų šaltinis,

būtinas augančioms ekonomikoms.

Didėjanti konkurencija sektorių viduje skatina efektyviau naudoti

vietinį kapitalą ir perskirstyti kapitalą tarp skirtingų ekonomikos

sektorių, jei valstybės reguliavimas yra ribotas

Užsienio kapitalo įplaukos leidžia išlaisvinti vietinį kapitalą,

kuris gali būti panaudotas taupymui (investicijoms) – Lietuvoje Vyriausybė

aktyviai skatino (rėmė) vartojimą, bet ne taupymą.

Užsienio kapitalas gali nukreipti vietinį kapitalą į

perspektyviausias veiklos sritis ir įmones tokiu būdu prisidėdamas prie

efektyvaus vietinio kapitalo paskirstymo.

Globalizacija, be kita ko, sukuria tam tikrą papildomą riziką bei

trūkumus, kurie gali būti efektyviai išsprendžiami / sumažinti:

Integruojantis į pasaulinę kapitalo rinką Lietuvos kapitalo rinka tampa

labiau pažeidžiama pasaulinių krizių atveju.

Staigus ir neadaptuotas išsivysčiusių šalių teisinių normų

įvedimas gali slopinti Lietuvos kapitalo rinkos vystymąsi.

Didėjanti konkurencija ir spaudimas iš patyrusių ir finansiškai

stiprių kapitalo rinkos dalyvių besivystančiai vietinio kapitalo rinkos

verslo infrastruktūrai – užsienio kapitalo dominavimas yra neišvengiamas.

Užsienio investuotojų dominavimas pagrindinėse ūkio šakose mažina

vietinių investuotojų galimybes taip pat atsiranda nesąžiningos

konkurencijos rizika.

Administracinis kišimas ir privilegijuotų teisių kūrimas

įtakingiausiems investitoriams griauna konkurenciją.

3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja rinkoje?

Masinės privatizacijos metu atsirado milžiniškas kiekis naujų akcininkų

– nors tikslus skaičius nežinomas –manoma, jog jis galėjo siekti apie 1,5

mln.

“Priverstinis” tapimas akcininkais negalėjo užtikrinti tolimesnio

domėjimosi antrine kapitalo rinka. Tik nedidelė “priverstinių” akcininkų

dalis sugebėjo pasipelnyti iš vertybinių popierių rinkos, tačiau net jų

didžiausia dalis už akcijų pardavimą gautų pinigų negrįžo į kapitalo rinką,

o panaudota vartojimui. Kiti “priverstiniai” akcininkai turi laukti

geresnių laikų, suteikiančių vienodas galimybes realizuoti ar prarasti savo

“investicijas” ateityje.

Analizuojant agreguotus duomenis galima būtų teigti, kad vietiniai

investuotojai turi ženklią nuosavybės dalį Lietuvos įmonių kapitale – apie

27,7 proc. – sąlyginai pastovią dalį nuo pirmojo privatizavimo etapo

pabaigos. Žiūrint į investuotojų įtaką antrinėje kapitalo rinkoje

(Nacionalinė vertybinių popierių birža), vietinių privačių investuotojų

dalis yra gana silpna. Vietiniai investuotojai valdo tik 20 proc.

oficialiojo sąrašo vertybinių popierių, 53 proc. einamojo sąrašo ir 78

proc. nelistinguojamų vertybinių popierių, apskaitomų finansų maklerio

įmonėse (nominalia verte). Lietuvos fiziniai asmenys turi 33,7 proc., o

privačios kompanijos – 52 proc. visos nuosavybės. Didžiąją vietinių

investuotojų nuosavybės dalį sudaro pirminio privatizavimo etapo likučiai,

tuo tarpu kai aktyvus naujojo kapitalo

dalyvavimas antrinėje kapitalo

rinkoje yra labai ribotas.

“Baltijos tyrimų” atlikta nacionalinė apklausa “Lietuvos gyventojai apie

vertybinius popierius” (2003 metų balandis) parodė, jog investicijos į

vertybinius popierius kaip taupymo forma užima tik 10 vietą po kitų

investicijų ir taupymo galimybių. Netgi turint laisvų lėšų tik 3 procentai

respondentų pabrėžė, jog be abejonės investuotų į akcijas. Tokius tyrimų

rezultatus nulemia tai, kad Lietuvoje neegzistuoja investicijų į kapitalo

rinką tradicijos bei kad ženkliai sumažėjo vietinių investuotojų

pasitikėjimas kapitalo rinka (jei toks pasitikėjimas egzistavo iš viso).

Nepalankūs ir netgi žalingi Finansų ministerijos (taip pat ir kitų

reguliuojančių institucijų) sprendimai, kurie sutapo su pasauline augančių

kapitalo rinkų krize, sąlygojo vietinių investuotojų pasitraukimą iš

kapitalo rinkos bei Vertybinių popierių biržos “numarinimą”.

Kapitalo prieaugio mokestis – kuris buvo Vyriausybės “menas” kuriant

neaiškiais ir komplikuotas procedūras bei jų taikymo mechanizmus. Šiuo

atveju ne tiek mokesčių tarifas, bet kiek mokesčių mokėjimo procedūros

turėjo ypač didelį neigiamą poveikį (būtų vertinga palyginti “naudą”

(surinktų mokesčių dydį) su prarasto pasitikėjimo ir vietinių investuotojų

pasitraukimo iš vertybinių popierių biržos pasekmėmis).

Akcininkų mažumos teisių apsauga – įvairių išimčių įvedimas,

siekiant aapeiti privalomojo pasiūlymo įgyvendinimą, kai kontrolinį paketą

įgijęs akcininkas privalo išpirkti akcijas iš smulkių akcininkų. Didelė

kapitalo koncentracija yra vienas nepatraukliausių vietos kapitalo rinkos

bruožų. Neegzistuojantys mažumos akcininkų teisių apsaugos mechanizmai,

taip pat Vertybinių popierių komisijos sprendimai, palankūs dideliams

akcininkams ir pagaliau Vyriausybės kontroliuojamos kompanijos (AB “Naftos

terminalas”) nesugebėjimas veikti pagal įstatymus ir simbolinės baudos

(sumokėtos Vyriausybei, o ne nukentėjusiems privatiems akcininkams) griauna

pasitikėjimą vietine rinka.

Finansų ministerijos pasipriešinimas vietinių institucinių

investuotojų – investicijų bei pensijų fondų – atsiradimui. Vietiniai

investiciniai fondai ilgainiui turėtų tapti pagrindiniu vietinių privačių

investuotojų pagrindiniu investavimo įrankiu. Nepaisant to, atsakingos

institucijos, nesugebėdamos suvokti investicinių fondų svarbos visai

kapitalo rinkai, įvedė eilę apribojimų bei sukūrė nepalankią mokesčių

sistemą.

Be kita ko, Vyriausybė praranda aiškias galimybes reikšmingai paskatinti

kapitalo rinkos vystymąsi bei atskleisti kapitalo rinkos privalumus

vietiniams investuotojams. Aiškus tokios situacijos pavyzdys galėtų būti 5

proc. AB “Lietuvos Telekomas” privatizavimas parduodant akcijas

darbuotojams. Vyriausybė pardavė 5 proc. AB “Lietuvos Telekomas” akcijų

darbuotojams labai palankiomis sąlygomis (4 kartus pigiau nei mokėjo

strateginiai investuotojai). Tačiau vietoje šių akcijų išleidimo tiesiai į

rinką (biržą) ir leidimo darbuotojams uždirbti tikroje kapitalo rinkoje,

tuo pačiu suteikiant Nacionalinei Vertybinių popierių biržai realią

galimybę sulaukti taip trūkstamo vietos bei užsienio investuotojų dėmesio,

Vyriausybė (netiesiogiai per strateginį investuotoją) apribojo šių

patrauklių akcijų cirkuliaciją Vertybinių popierių biržoje vienerius metus,

suteikdama palankias sąlygas perpardavinėtojams supirkinėti akcijas iš

darbuotojų žema kaina. Įdomu pastebėti, jog šioje situacijoje, aktyviausi

kapitalo rinkos aktyvumo skatintojai ir kovotojai – makleriai – išliko

tylūs. Jų aktyvus dalyvavimas užbiržinėje prekyboje ir laukiamas būsimasis

pelnas patenkino visas sandorio šalis.

3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų įgyvendinimas?

Tolesnį kapitalo rinkos vystymąsi (atsiribojant nuo šalies ekonominės ir

finansų politikos) galima būtų išskirti į tris pagrindines kryptis,

susijusias su kapitalo rinkos dalyviais. Iš esmės – nieko naujo, bet tai

sudaro kapitalo rinkos pagrindą:

1. Suteikiant pakankamai galimybių užsienio investuotojams bei

kuriant vietos investuotojų pagrindus

2. Įmonių kapitalo bazės stiprinimas

3. Kapitalo rinkos institucijų reikiamo vaidmens didinimas

3. 5. Investuotojai

Pagal Jovaišą (1997), imdami paskolą iš banko, įsipareigoja mokėti

nustatytas palūkanas, o paskolos grąžinimą garantuoja nekilnuojamuoju

turtu. Investuotojas viso to nereikalauja. Jam svarbu kita – verslo

perspektyvos ir būsimasis pelnas. Investuotojui siūloma tapti dalininku,

t.y. už gautą investiciją parduoti tam tikrą savo firmos akcijų skaičių

(bankui tai nesiūloma).

Lietuvoje yra daug investicinių bendrovių, tačiau jos, užuot

investavusios į naujas, perspektyvias firmas, privatizavo senas, dideles ir

neefektyvias valstybines įmones. Reikia tikėtis, kad ateityje padėtis

pasikeis ir naujieji Lietuvos milijonieriai pradės ieškoti naujų ir

perspektyvių verslų, kuriems vadovaus energingi sumanūs vadovai.

Verslo planą galima siųsti užsienio investicinėms firmoms, tačiau yra

keletas dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti:

• Investicijos galima tikėtis tik tada, kai projektas išties didelis.

Joks investuotojas nevažiuos, tarkim, iš JAV, jei projekto numatomas

metinis pelnas bus, pavyzdžiui, 50000 litų. Vien kelionė, sugaištas

laikas projekto išsamiai analizei ir deryboms gali kainuoti daugiau,

be to, siūloma tik planuojamą palną, kuris dažniausiai smarkiai

skirsis nuo realaus būsimojo pelno (beveik visuomet ne į gerąją pusę).

• Daugelis investicinių firmų turi ‘’savus’’ verslus, į kuriuos

investuoja. Sunku rasti tikią firmą, kuri susidomėtų būtent šia

sritimi. Tokios firmos kasdien gauna gana daug pasiūlymų. Beje,

dauguma jų – tos pačios šalies verslininkai. Investuotojas puikiai

pažįsta ir verslo aplinką, ir tos šalies įstatymus. Prireiks tikrai

daug pastangų įrodyti, kad Lietuvoje yra palankios sąlygos numatytam

verslui.

Norint sudominti užsienio investuotoją, reikia pasiūlyti tikrai labai

perspektyvų, pelningą ir didelės apimties verslą. Jei projektas ne toks,

lieka tikėtis bendradarbiavimo su vietiniais investuotojais. Dažniausiai

tai verslininko draugai, pažįstami, giminės, karatai ir visai nepažįstami

žmonės. Lietuvoje nuvilnijus prisiskolinusių firmų bankrotų bangai, dabar

tai labai sudėtinga. Bus labai sunku įkalbėti šeimininką investuoti pinigus

į verslą (p. 251)

Pagal Šilinską (2003), užsienio investuotojai ir toliau išliks

pagrindine jėga, įtakosiančia šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje

ir vidutiniu laikotarpiu.

Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams

yra svarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybes

investuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka.

Pasiūlyti vietos investicinių fondų galimybes – kadangi užsienio

investuotojai būtų pirmieji vietos investicinių fondų investuotojai, tai

galėtų nemažai prisidėti prie jų vystymosi pirminiame etape

Išvestinių vertybinių popierių rinkų vystymas – indeksai

(vidutiniam laikotarpiui), ateities sandoriai bei opcionai (tolimesnei

perspektyvai)

Užtikrinti smulkiųjų akcininkų teisių apsaugą (užkirsti kelią

Valstybei ir kitų kontrolinius akcijų paketus turinčių akcininkų galimybę

pažeisti smulkiųjų akcininkų teises superkant iš pastarųjų akcijas,

pateikiant pprivalomą oficialų pasiūlymą)

Įpareigoti (įvesti pakankamą atsakomybę) įmonių vadovybę

atskleisti realią įmonių finansinę padėtį bei kitą su įmonės vystymusi

susijusią esminę informaciją (nepakankama kontrolė)

Sumažinti neapibrėžtumą, kas daugiausia būtų sąlygota mažėjančio

Valstybės (Vyriausybės) tiesioginio kišimosi ir reguliavimo, susijusio su

įmonių veikla ir vystymusi.

Užsienio investuotojų dominavimas Nacionalinėje vertybinių popierių

biržoje sąlygos didelį vietinės kapitalo rinkos pažeidžiamumą augančių

pasaulinių kapitalo rinkų bei bendros šalies ekonominės ir finansinės

situacijos atžvilgiu.

Tolimesnis infrastruktūros sektorių privatizavimas turi būti užtikrintas

strateginiams investuotojams. Gerokai aktyvesnės Vyriausybės pastangos

privatizuojant stambias infrastruktūros įmones turėtų pritraukti užsienio

kapitalo į tokius ūkio sektorius kaip transportas, energetika, šilumos ir

dujų tiekimas, komunikacijos, savivaldybių paslaugos ir t.t.

Nepaisant to, strateginiams investuotojams neturi būti sudaromos

išskirtinės sąlygos ar sukuriama monopolinė padėtis (tai kaip buvo cukraus,

naftos perdirbimo pramonės, telekomo atveju ir pan.). Valdžios institucijų

paramos bei sukuriamos investuotojo monopolinės padėties nauda valstybei

yra trumpalaikė, tuo tarpu jų pasekmės gali būti labai skausmingos ir

žalingos tolimesniam laisvos rinkos vystymuisi. Tai reiškia, kad

infrastruktūros įmonių restruktūrizavimas, jų veiklos valstybinis

dereguliavimas ir demonopolizavimas iki privatizavimo yra esminis šių

įmonių privatizavimo klausimas.

Kaip buvo minėta anksčiau, vietos investuotojai užimą nežymią dalį

antrinėje kapitalo rinkoje. Nepaisant to, vietos kapitalo “išsiugdymas” bus

vienas esminių NVPB sėkmingos veiklos veiksnių ilgalaikėje perspektyvoje.

Tikslas išsiugdyti rinkoje vietos investuotojus bus labai sunkiai

pasiekiamas, atsižvelgiant į vietos investitorių tradicijų nebuvimą bei

pakankamai žalingus Vyriausybės ir kitų reguliuojančių institucijų

sprendimus

ir veiksmus, sąlygojusius apmokestinimo apribojimų ir kitokių

kliūčių dalyvauti NVPB vietos kapitalui sudarymą.

Šios veiklos kryptys ir įgyvendinamos politikos galėtų prisidėti prie

vietinių investuotojų pagrindų sukūrimo.

Palankių teisinių pagrindų sukūrimas vietinėms investicijoms

(investicijos į vertybinių popierių rinką) – visiškai aiškios (skaidrios)

ir paprastos kapitalo prieaugio apmokestinimo sistemos suformavimas,

sukuriant supaprastintas investavimo procedūras – per bankų filialus,

internetą, kitas informacijos perdavimo priemones.

Priemonių vietinių investicijų pritraukimui paruošimas – vietinių

investicinių bei pensijų fondų įkūrimas bei nelogiškų teisinių apribojimų

šiai veiklai vykdyti pašalinimas; diskusija – kas yra pagrindiniai fondų

įkūrimo barjerai –– neišsivysčiusi rinka ar teisiniai nesklandumai – turi

būti baigta pašalinus akivaizdžius teisinius barjerus taip suteikiant

galimybę pačiai rinkai įrodyti fondų reikalingumą.

Vietinių investuotojų švietimas – švietimo programų paruošimas ir

įdiegimas siekiant sukelti jų susidomėjimą bei pagilinti kapitalo rinkos

žinias.

Investicijų tradicijų kūrimas – sudaryti galimybes bei suteikti

informaciją apie investicijas į kapitalo rinkos instrumentus, sukurti

sąlygas investicijoms į užsienio akcijas, taip būtų skatinamas vietinių

investuotojų susidomėjimas kapitalo rinkos instrumentais artimiausioje

ateityje, bei suteikiamos geros diversifikavimo galimybės tolimesnėje

ateityje.

Nacionalinės vertybinių popierių biržos reklamavimas vietinėje

rinkoje – marketingo programų paruošimas bbei diegimas specialioms vietinių

investuotojų auditorijoms.

3. 6. Įmonės

Lietuvos įmonės – emitentai – palyginus su Europos Sąjungos įmonėmis yra

nedidelės ir mažos kapitalizacijos. Įmonių susijungimai (ypač apdirbamojoje

pramonėje) bei naujos užsienio ir vietinio kapitalo investicijos taps viena

iš esminių įmonių augimo sąlygų. Tikimasi, jog daugumos Lietuvos įmonių

kapitalas turėtų gerokai išaugti per artimiausius penkerius metus. Siekiant

paskatinti vietinių kompanijų augimą ir vietos kapitalo plėtrą, Vyriausybė

galėtų prisidėti prie vietinio kapitalo ekspansijos (sukurdama užsienio

investicijų skatinimo programas). Prasidėjęs tarptautinės plėtros procesas

gali užtikrinti vietinių įmonių ateityje tapimą svarbiais kapitalo rinkos

dalyviais.

Skaidrumas ir aukšta verslo kultūra – svarbus siektinas aspektas idant

pagreitinti kapitalo rinkos vystymąsi. Tai negali būti pasiekta vien tiktai

griežtinant reguliuojančias priemones. Svarbesnis dalykas yra verslo

kultūros vystymas, kuris turi būti orientuotas į visų investuotojų

poreikius.

3. 7. Institucijų atnaujinimas

Kapitalo rinkos sąstingio akivaizdoje ir kai ši būsena tęsiasi

pakankamai ilgą laiko tarpą, kapitalo rinkos institucijos turėtų keisti

savo požiūrių, daugiau skiriant dėmesio rinkos skatinimo ir inovacijų

diegimo, nei techninio reguliavimo griežtinimo veiksmams. Kapitalo rinkos

institucijos turėtų pereiti nuo išskirtinio koncentravimosi siekiant

“išgryninti” vidines procedūras, ir atsigręžti į realius užsienio ir

vietinių investuotojų, emitentų ir finansų maklerių poreikius.

Kapitalo rinkos institucijos (tame tarpe ir Vertybinių Popierių

komisija) turi užimti pro-aktyvesnę (bet ne gynybinę) poziciją remiant

finansų maklerių įmonių veiksmus, kurie skatina rinkos vystymą. Finansų

makleriai kaip aktyviausi rinkos dalyviai turi tapti pagrindiniais rinkos

institucijų partneriais vystant rinką. Finansų maklerio įmonės dabartinėmis

rinkos sąlygomis susiduria su eile problemų todėl kapitalo rinkos

institucijų parama būtų sveikintinas sprendimas.

Kapitalo rinkos institucijos turi siekti atstatyti pasitikėjimą

Nacionaline Vertybinių Popierių Birža ne tik privačių investuotojų bet ir

pačios Lietuvos Vyriausybės akyse, kadangi vis didesnė dalis Vyriausybės

(valstybinių institucijų) veiksmų ir sprendimų, kurie yra susiję su

kapitalo rinka yra iškeliama už Nacionalinės vertybinių popierių biržos

ribų (pvz. AB “Lietuvos telekomo” akcijų pardavimas darbuotojams, kiti

privatizavimai). Privatizavimo nukreipimas per biržą galėtų tarnauti ne tik

kaip efektyvi priemonė pritraukianti užsienio kapitalą, bet ir kaip

priemonė sureikšminanti Vertybinių popierių biržos rolę. Iki šiol

Vertybinių popierių birža atlikdavo techninę funkciją privatizavimo

procese, todėl jos įnašas į privatizavimo procesą buvo nereikšmingas.

Atsižvelgiant į aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir į pritrauktą

kapitalą, būtų racionalu vykdyti privatizaciją per Vertybinių popierių

biržą. Tai galėtų būti ne tik privatizavimo pasiūlymų įgyvendinimas per

Vertybinių popierių biržą, bet ir pirminis akcijų pardavimas privatizuojant

patrauklias infrastruktūros įmones bei parduodant kontrolinius paketus

strateginiams investuotojams.

Deja, Lietuvos kapitalo rinkos institucijos negali sparčiai reaguoti į

nuolatinius technologinius bei struktūrinius kitų centralizuotų kapitalo

rinkų pasiekimus. Europos kapitalo rinkos siūlo modernias technologijas,

mažus prekybos kaštus, aktyvų dalyvavimą rinkoje ir t.t. NVPB siekdama

išlaikyti konkuruojančią padėtį taip pat turi integruotis į kitų šalių

rinkas. Šiuo atveju ženkli iniciatyva ir ambicijų atsisakymas galėtų

paspartinti integravimosi procesus bei galėtų įvesti daugiau aiškumo dėl

Lietuvos, Latvijos ir Estijos kapitalo rinkų integracijos terminų.

[pic]

4. INVESTICIJOS Į KITAS ĮMONES

Pagal Bagdžiūnienę (2004), investicijų į asocijuotąsias įmones apskaitą

reglamentuoja 28-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Investicijų į

finansines priemones apskaita’’, o investicijų į dukterines įmones apskaitą

nustato 27-as tarptautinis apskaitos standartas ‘‘Konsoliduota finansinė

atskaitomybė ir investicijų įį dukterines įmones apskaita’’.

Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos,

kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akcinio

kapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kurių

kita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.

Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių daryti

įtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.

4. 1. Pripažinimo kriterijai

Reikšmingos įtakos pripažinimo sąlygos:

1. kai investuotojas dalyvauja investicijų objekto direktorių taryboje ar

kitame aukščiausiame valdymo organe ir turi sprendžiamojo balso teisę;

2. kai investuotojas dalyvauja nustatant investicijų objekto veiklos

politiką;

3. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje atlieka

stambius sandorius;

4. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasi

reikšmingais techniniais dokumentais;

5. kai investuotojas ir investicijų objektas tarpusavyje keičiasi

vadojaujančiu personalu;

Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir už

investicijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitoje

investicijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui,

rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijų

apskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu.

4. 2. Įvertinimas ir apskaita

Ilgalaikės investicijos į kitas įmones gali būti apskaitomos šiais

būdais:

1. savikainos

2. nuosavybės

Nuosavybės būdas – apskaitos principas, kai pradžioje investicija

registruojama pagal įsigyjimo savikainą, paskui kartu su investuojamo

objekto grynojo turto dalimi bei jos pokyčiais, įvykusiais įsigijus.

Dividendai, gaunami iš dukterinės įmonės, ma-ina tokios investicijos

įsigyjimo savikainą. Investuotojo pelno (nuostolių) ataskaitoje gauti

dividendai tturi būti rodomi atskirai, norint taikyti nuosavybės apskaitos

principą investicijoms.

Savikainos būdas – apskaitos principas, kai investicijos apskaitomos

pagal įsigyjimo savikainą. Pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomos

investicijų pajamos, kurios gaunamos paskirsčius įmonės, į kurią buvo

investuotos lėšos, sukauptą grynąjį pelną, uždirbtą investavus į tą įmonę.

Dažniausiai investicijos į dukterines įmones apskaitomos nuosavybės

būdu, o į asocijuotąsias – įsigyjimo savikainos. Finansinis turtas, skirtas

perparduoti, irgi apskaitomas įsigyjimo savikainos būdu. Ilgalaikės

investicijos gali būti perkainuojamos, jei atsiranda reikšmingi įsigyjimo

savikainos ir tikrosios vertės skirtumai. Perkainojimo rezultatas, jei yra

vertės padidėjimas, rodomas nuosavo kapitalo dalyje, perkainojimo rezervo

(rezultato) straipsnyje, kol investicijos nėra parduodamos ar kitokiu būdu

perleidžiamos. Perkainojimas turėtų būti atliekamas prisilaikant bendrojo

atsargumo principo ir turi būti pagrįstas objektyvia informacija.

Investicijos pradžioje apskaitoje registruojamą įsigyjimo savikainą,

sudaro:

1. sumokėtos ar mokėtinos sumos už nuosavubės dalį;

2. sandorio sudarymo išlaidos (komisiniai, rinkliavos ir pan.)

Jei investicijos įsigyjamos mainais ar gaunamos kaip atlygis už

įsipareigojimų įvykdymą, jų įsigyjimo savikainos pagrindas yra jų tikroji

vertė arba pačių akcijų, arba mainais atiduodamo turto. Pavyzdžiui, jei

akcijomis laisvai prekiaujama vertybinių popierių biržoje, tikroji vertė

yra rinkos kaina.

Jei tikroji ilgalaikių investicijų vertė reikšmingai kinta, jos gali

būti perkainojamos, prisilaikant atsargumo principo tikrąja verte. Jeigu jų

vertė didesnė negu įsigyjimo savikaina, tada perkainojimo skirtumas

apskaitomas perkainojimo rezervų (rezultatų) sąskaitose, o jei mažesnė,

nurašomas perkainojimo rezervas, o kai jo nebelieka, tada

apskaitoma

veiklos sąnaudose.

4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje atskaitomybėje

BALANSAS

Investicijos parodomos balanse atskiru straipsniu gryjąja verte

(likučiai ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje).

PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA

1. gauta pajamų dalis iš investicijų,

2. vertės sumažėjimo sąnaudos.

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Apskaitos politika:

1. dukterinių, asocijuotojų ir kitų investicijų apskaitos principai;

2. jei investicijos į dukterines įmones apskaitomos įsigyjimo

savikainos būdu, būtina tai nurodyti;

3. jei dukterinės įmonės apskaitą tvarko pagal visiškai kitokius

apskaitos principus ir taikyti nuosavybės būdo neįmanoma, nurodyti šį

faktą.

Pastabos:

1. sąrašas įmonių, kkuriose įmonė turi reikšmingą įtaką arba kontrolę,

pavadinimas, valdoma dalis, veiklos pabūdis;

2. likutinių verčių laikotarpio pradžioje ir pabaigoje pagal kiekvieną

grupę sutikrinimas, nurodant pokyčius:

a) įsigyjimo savikaina laikotarpio pradžioje ir pabaigoje,

b) įsigyjimų vertė,

c) vertės sumažėjimas ar padidėjimas (p. 121).

5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS IŠTEKLIUS

5.1. Investavimas į sveikatą

Pagal Schultz (1998), žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus

sveikatą laiko turtu, t.y. sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas –

sveikatos paslaugomis. Dalis šio pradinio turto yra paveldima, kita dalis –

įgyjama. Laikui bėgant tturtas nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu –

kuo toliau, tuo labiau. Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima

jo įgijimo ir palaikymo kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai,

aprangai, būstui, medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos

kapitalo teikiamos paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo

laiko”, kuris ppanaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.

Neabejotina, kad žmonių kokybės srityje pats didžiausias mažas pajamas

turinčių šalių pasiekimas yra sveikatos pagerėjimas, matuojamas ilgesne

gyvenimo trukme. Nuo maždaug 1950 m. daugelyje šių šalių laukiama gyvenimo

trukmė padidėja 40-čia procentų. Kūdikių ir mažų vaikų mirtingumo

sumažėjimas yri tik šio pasiekimo dalis. Vyresniojo amžiaus vaikų, paauglių

ir suaugusių mirtingumas taip pat sumažėjo.

Schultzas nagrinėja šių demografinių procesų ekonomiką Indijoje. Gauti

rezultatai atitinka kitų mažas pajamas turinčių šalių duomenis. Indijoje

1951-1971 m. gimusių berniukų laukiama gyvenimo trukmė padidėjo 43

procentais, o mergaičių – 41 procentu. Tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo

trukmė atskirais amžiaus tarpsniais – po dešimties metų, po dvidešimties

metų ir taip toliau iki šešiasdešimties – taip pat buvo neabejotinai

ilgesnė 1971 – aisiais nei 1951 metais.

Šių gyvenimo trukmės pailgėjimų teigiamos ekonominės išvados

akivaizdžios. Nors sudėtinga ppamatuoti žmonių pasitenkinimą, priklausantį

nuo ilgesnės amžiaus trukmės, Usheris išradingai išplėtojo ekonominę

teoriją nustatyti naudai, kurią žmonės gauna padidėjus laukiamai gyvenimo

trukmei. Pagal jo empirinę analizę papildoma nauda gerokai padidina

asmeninių pajamų vertę.

Ilgesnė gyvenimo trukmė – tai papildoma paskata įgyti daugiau

išsilavinimo, vertinant jį kaip investiciją, sąlygojančią didesnes pajamas

ateityje. Tėvai daugiau investuoja į savo vaikus. Didesnę prasmę įgyja

kvalifikacijos tobulinimas darbo vietoje. Papildomas sveikatos kapitalas ir

kitos žmogiškojo kapitalo formos didina darbuotojų produktyvumo tendenciją.

Ilgesnė gyvenimo trukmė lemia ilgesnį buvimo gamybine jėga metų kiekį ir

mažina “nedarbingumo laiką”. GGeresnė sveikata ir gyvybingumas savo ruožtu

didina asmens darbo valandomis matuojamą darbo produktyvumą.

Esamų tyrimų, kurių autorius pateikia įrodymų, kad tam tikri Indijos

žemės ūkio pasiekimai priklausė nuo žmonių sveikatos pagerėjimo.

5.2. Investavimas į švietimą

Švietimas labai pagerina gyventojų kokybę. Bet apskaičiuojant vidurinio

lavinimo kainas reikia įtraukti ir darbo, kurį atlieka mažamečiai vaikai

padėdami savo tėvams, vertę. Netgi kai patys mažiausi vaikai pradeda

lankyti mokyklą, dauduma tėvų turi atsisakyti jų tradiciškai atliekamų

darbų vertės. Dar vienas mokymosi mokykloje skiriamasis bruožas yra tai, ką

galima būtų pavadinti vyno brendimo efektu (rūšies gerėjimo efektu) –

kiekvienos naujos kartos vaikui darosi pasiekiamas vis didesnis

išsilavinimas. Kai neraštingumas visuotinis, vyresni žmonės gyvena be jokio

ar su nedideliu išsilavinimu, o vaikai augdami naudojasi švietimu.

Nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m. Indijos gyventojų skaičius išaugo

maždaug 50 procentų. Šešerių keturiolikos metų vaikų priėmimas į mokyklą

padidėjo daugiau kaip 200 procentų, o antplūdis į vidurines mokyklas ir

universitetus buvo dar didesnis. Kadangi lavinimas mokykloje pirmiausia yra

investicija, būtų didelė klaida laikyti visas išlaidas švietimui einamuoju

vartojimu. Šią klaidą sąlygoja prielaida, kad lavinimas mokykloje yra ne

kas kita, o plataus vartojimo prekė. Klaidinga valstybės išlaidas

mokykliniam lavinimui priskirti prie iš biudžeto finansuojamos “gerovės”

išlaidų ir manyti, kad ištekliai, naudojami mokymuisi, tėra “santaupų”

mažinimas. Ta pati klaida būdinga vertinant išlaidas sveikatos reikalams

tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.

Išlaidos lavinimui, taip pat ir aukštajam mokslui, yra svarbi

nacionalinių pajamų dalis daugelyje mažas pajamas turinčių šalių. Šios

išlaidos yra tiesiogiai susijusios su įprastiniais nacionalinės sąskaitybos

rodikliais (sąvokomis) – taupymu ir investicijomis. Indijoje išlaidų

mokykliniam lavinimui dalis, palyginti su nacionalinėmis pajamomis,

santaupomis ir investicijomis, ne tik yra didelė, bet, laikui bėgant, labai

augo.

5.3. Investavimas į gyventojų kokybę

Pateikdama ir traktuodama duomenis apie gyventojus šiuolaikinė

demografija yra ir sudėtinga, ir tiksli. Gyventojų skaičiaus didėjimo

projekcijos, vertinant ekonominiu požiūriu, yra statistiškai išplėtotos,

bet nepakankamai pagrįstos. Mažas pajamas turinčių šalių atžvilgiu jos ypač

pesimistiškos. Tai lyg koks statistinis apsėdimas. Kompiuteriais duomenys

be vargo ekstrapoliuojami, jų parodymai yra šiurpinantys, įteigiantys Žemės

kaip erdvėlaivio įvaizdį ir pranašaujantys, kad netruks ta diena, kai

pasaulyje liks vien Rosso stovimos vietos. Tačiau šios išvados yra

akivaizdžiai klaidingos. Jos klaidingos prisimenant turtingas šalis, jų

socialinę ir ekonominę istoriją. Esu linkęs tvirtinti, kad jos neteisingos

ir vertinant gyventojų skaičiaus augimą šiandien neturtingose šalyse.

Vaikų skaičiaus augimo aritmetika mažas pajamas turinčiose šalyse atrodo

paprasta, palyginti su užduotimi nustatyti, ar laikui bėgant išaugo

vidutiniškai vienam vaikui tenkanti kokybė. Tėvų rūpestis, visuomeninės

sveikatos programos, anksti pradedamas mokyklinis lavinimas yra

investavimai į vaikų kokybę. Ar tai pagerėjo mažas pajamas turinčiose

šalyse? Ar kūdikiai ir vaikai gauna geresnes gyvenimo galimybes negu prieš

du ar tris dešimtmečius? Nors kūdikių mirtingumas gerokai sumažėjo,

tiesioginių patikimų duomenų nėra. Išmatuoti vaikų kokybę mažas pajamas

turinčiose šalyse yyra ypač sunku. Beje, tam tikrą nuomonę apie vaikų

priežiūrą galima sudaryti remiantis teorinėmis prielaidomis bei

netiesioginiais duomenimis.

Analizuojant šeimų elgesį, nustatyta asmeninė paklausa vaistams,

mokykliniam lavinimui, sveikatos paslaugoms ir gausesniam bei geresnės

kokybės maistui. Šių gaminių ir paslaugų pasiūlos kreivė keitėsi

slinkdamasi į dešinę, o jų kaina, palyginti su ankstesniais metais, mažėjo.

Iš esmės namų šeimininkės pastebi, aiškinasi naujas galimybes ir

supratusios, jog jos vertos dėmesio, atsiliepia į paskatas šeimos, kartu ir

vaikų gerovei kelti. Iš visuomenės taip pat ateina paklausa programoms

gerinti geriamojo vandens tiekimą ir stabdyti vandeniu plintančias ligas.

Netiesioginiai duomenys, paremiantys hipotezę apie tai, jog mažas

pajamas turinčiose šalyse vaikų kokybė kyla, pasireiškia trimis formomis.

Šiek tiek padidėja maisto suvartojimo vienam gyventojui kiekis.

Skaičiuojant pagal bendrą vaikų skaičių, labai padidėja darželio ir

pradinės mokyklos lankymas. Ir iškalbingiausias yra vaikų išgyvenimo lygio

padidėjimas. Duomenys, pateikti 1 priede, gauti padalijus gyvenančių vaikų

skaičių iš skaičiaus vaikų, gimusių tam tikro amžiaus moterims. Išgyvenusių

vaikų, kurių motinoms yra 30-34 metai, skaičius lyginamas su analogišku

skaičiumi vaikų, kurių motinoms 50-54 metai. Kiekvienoje iš vienuolikos

šalių jaunesnių moterų vaikų išgyvenimo lygis akivaizdžiai aukštesnis nei

vyresnio amžiaus moterų. Aštoniuose šalyse šis lygis yra aukštesnis apie 20

procentų. Verta pažymėti, jog išgyvenusių vaikų skaičius kaimuose yra

mažesnis nei miestuose visose šalyse, išskyrus vieną, jei lyginsime

duomenis tų šalių, kur yra nurodyta gyvenamoji vieta.

Ekonominių tyrimų, nagrinėjančių vaikų

kokybę, yra daug, tačiau

darbuose, kuriuose remiamasi patikima teorija, gausiausiai empirinių

duomenų surinkta apie dideles pajamas turinčių šalių šeimas. A. Leibowitz

atlikta investavimo į vaikus analizė rodo, jog šeimų investicijos

didinanustatomą vaikystės žmogiškojo kapitalo fondą. Net jei atrinkti

tiriamieji buvo gabiausieji vaikai, šeimų investicijų duomenys rodė

teigiamą ir reikšmingą ryšį su jos įvertintais vaikų žmogiškojo kapitalo

duomenimis. Hillas ir Staffordas taip pat nustatė, kad yra teigiamas

tiesioginis ryšys tarp tėvų skiriamo laiko jų ikimokyklinio amžiaus vaikams

ir vaikų išsilavinimo. De Tray analizuoja vaikų mokykąsi pastaruoju metu

atliekamame RAND (tai pažangus mokslo tyrimo institutas) tyrime

palankesnėmis sąlygomis, nes remiasi įvairiais ankstesniais moksliniais

tyrimais.

Mokymasis mokykloje yra daug daugiau nei vartojimas tuo atžvilgiu, kad

mokymusi siekiama ne vien pasitenkinimo ar naudos. Netgi priešingai,

visuomeninės ir privačios mokymosi mokykloje sąnaudos yra tikslingai

skirtos įgyti žmonėse įkūnytam gamybiniam kapitalui, kuris ateityje teiks

paslaugas. Šios paslaugos pavirs būsimu uždarbiu, būsimu sugebėjimu

savarankiškai užsidirbti, tvarkyti namų ūkį ir būsimu vartojimo

pasitenkinimu. Kaip investicija mokymasis mokykloje labai padidina mažas

pajamas turinčių šalių kaupimą, tačiau įprastinėse nacionalinėse

ekonominėse sąskaitose šie duomenys yra paleidžiami, kadangi registruojamas

tik kaupimas, pasireiškiantis ffizinio kapitalo kūrimu.

Yra daug mokslinių tyrimų, kuriuose parodoma, kad papildomas mokymasis

neabejotinai didina verslumo sugebėjimo pasiūlą. Atlikta šių mokslinių

tyrimų apžvalga aiškiai liudija, jog sėkmingas mokymasis mokykloje turi

teigiamą įtaką sugebėjimui tvarkytis pusiausvyros nebuvimo, siejamo su

ekonomikos modernizavimu, sąlygomis. Mokslo tyrimų žemės ūkio srityje

duomenys šiuo klausimu akivaizdžiausi – daugiausia dėl to, jog yra,

palyginti su kitų ekonominių veiklų duomenimis, geriausi. Neseniai

išleistoje Welcho apybraižoje tęsiama žmogiškojo kapitalo žemės ūkyje

vaidmens analizė.

Makhijos mokslo tiriamojo darbo daktaro laipsniui gauti pagrindinę dalį

sudaro labai mažų Indijos vaikų atliekamo darbo namuose ir šeimos ūkyje

vertės palyginimas su tuo poveikiu, kurį šis sąnaudų komponentas daro

mokyklos lankomumui. Ji taip pat apžvelgia literatūrą šiais klausimais,

tarp jos ir naujausius mokslo tyrimus, atliktus Shortlidge’o, taip pat

Rosenzweigo ir Evensono.

Ramas ir Schultzas nurodo į lavinimosi augimą Indijoje, palyginti su

gyventojų skaičiaus didėjimu. Kaip parodyta 2 priede, nuo 1950-1951 iki

1970-1971 metų gyventojų skaičius išaugo 52 procentais, priimamų

darželinukų ir pradinukų skaičius – 217 procentų, lankančiųjų pagrindinę

bei vidurinę mokyklas mokinių skaičius – 329 procentais.

3 priede akivaizdžiai matome, kaip labai padidėjo valstybinių mokyklų

išlaidos ir studentų mokymosi privatūs alternatyvieji kaštai, palyginti su

nacionalinių Indijos pajamų išaugimu.

Mokymasis mokykloje pirmiausia yra investicija į būsimą uždarbį ir

pasitenkinimą ateityje. Dėl to labai didelė klaida nagrinėti lavinimo

išlaidas kaip šiandieninį vartojimą. Ši klaida kyla iš prielaidos, kad

mokymasis yra plataus vartojimo prekė – kaip maistas – ir iš to, kad dėl

gyventojų skaičiaus didėjimo didinamos valstybės išlaidos mokykliniam

lavinimui traktuojamos kaip “gerovės” išlaidos, našta valstybei ir išteklių

sunaudojimas, dėl ko mažėja “santaupos”, kurios kitu atveju galėtų būti

panaudotos investavimui. Indijoje kaip matome 3 ppriede, mokymosi mokykloje

išlaidų dalis nacionalinėse pajamose, santaupose ir investicijose yra ne

tik didelė, bet ir, laikui bėgant, pastebimai išaugo (p. 25).

IŠVADOS

Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš

investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija

atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada.

Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei

konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio

aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis

kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir

praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai

nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį

efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi

charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi. Daug kur pažymima, kad

investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra

ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui,

trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus,

trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

Investicinis projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir pabaigą.

Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius pokyčius

aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta

dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam

tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus

darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių

tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos

datas, sritis ir biudžetą. ).

Užsienio investuotojai ir toliau išliks pagrindine jėga, įtakosiančia

šalies kapitalo rinką artimiausioje ateityje ir vidutiniu llaikotarpiu.

Užsienio investuotojams lygiai taip pat kaip ir vietos investuotojams yra

svarbios tos pačios sąlygos – sudaryti kaip galima platesnes galimybes

investuoti ir didinti pasitikėjimą šalies kapitalo rinka.

Pagal tarptautinius apskaitos standartus dukterinės įmonės yra tos,

kuriose įmonė turi reikšmingą įtaką ir valdo per 50 procentų akcinio

kapitalo. Asocijuosiomis įmonėmis paprastai vadinamos tos įmonės, kurių

kita įmonė valdo 20 – 50 akcinio kapitalo ir turi įtakos jos valdymui.

Investicijos, kai valdoma iki 20 procentų kapitalo ir nėra galimybių daryti

įtaką jų valdymui, priskirtinos kitoms investicijoms.

Investuotojas turintis reikšmingos įtakos, tampa atsakingas ir už

investicijų objekto veiklos rezultatus ir logiška, kad apskaitoje

investicijų objekto veiklos rezultato dalis, priklausanti investuotojui,

rodoma investuotojo finansinėje atskaitomybėje kartu ir toks investicijų

apskaitos principas vadinamas nuosavybės metodu.

Žmogiškojo kapitalo teorija kiekvieno žmogaus sveikatą laiko turtu, t.y.

sveikatos kapitalu, o to kapitalo įnašas – sveikatos paslaugomis. Dalis šio

pradinio turto yra paveldima, kita dalis – įgyjama. Laikui bėgant turtas

nuvertėja, vėlesniu gyvenimo laikotarpiu – kuo toliau, tuo labiau.

Bendrosios investicijos į žmogiškąjį kapitalą apima jo įgijimo ir palaikymo

kaštus, tarp jų skirtus vaikų priežiūrai, mitybai, aprangai, būstui,

medicines paslaugoms, asmeninei priežiūrai. Sveikatos kapitalo teikiamos

paslaugos susideda iš “sveiko laiko”, kitaip “nesirgimo laiko”, kuris

panaudojamas darbui, vartojimui, laisvalaikiui.

LITERATŪRA

1. Ališauskas K. Investicinių projektų rengimas, valdymas ir

vertinimas/ K. Ališauskas, Ž. Kazlauskienė. Šiauliai, 2005.

160 p. ISBN 9986-38-572-5

2. Bagdžiūnienė V. Finansinės apskaitos pagrindai. Vilnius, 2004.

187 p. ISBN 9986-00-388-1

3. Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. Vilnius, 1997. 255 p.

ISBN 9986-487-38-2

4. Lydeka Z. Firmos ekonomikos pagrindai/ Z. Lydeka, B. Drilingas.

Vilnius, 2001. 311 p. ISBN 9954-04-028-9

5. Pass Ch. Ekonomikos terminų žodynas/ Ch. Pass, B. Lowes, L.

Davies. Vilnius, 1997. 583 p. ISBN 9986-604-01-X

6. Schultz T. W. Investavimas į žmones: gyventojų kokybės

ekonomika. Vilnius, 1998. 191 p. ISBN 9986-752-35-3

7. Valužis K. Apskaita, mokesčiai, atskaitomybė. Vilnius, 1996. 376

p. ISBN 9986-454-08-5

1. PRIEDAS

Vaikų išgyvenimo lygis pagal motinos amžių, gyvenamą vietą

|Penki miesai |0.963 |0.772 amžius 60 + |20 |

|Kitos vietovės |0.930 |0.753 amžius 60 + |19 |

|Miesto |0.961 |0.933 amžius 50 + |3 |

|Kaimo |0.894 |0.807 amžius 50 + |10 |

|1970 m |0.945 |0.709 amžius 60 + |25 |

|Miestų |0.925 |0.702 amžius 60 + |24 |

|Liberija, 1970 m. |0.88 |0.77 amžius 50 + |12 |

|Miesto |0.84

|0.72 amžius 50 + |14 |

|Brazilija |0.782 |683 amžius 50 + |13 |

|1940 |0.870 |0.780 amžius 50 + |10 |

|1970 | | | |

|Sirija, 1970 m. |0.859 |0.642 amžius 50 + |25 |

|Miesto |0.805 |0.595 amžius 50 + |26 |

|Tanzanija, 1967 m.|0.84 |0.67 amžius 50 + |20 |

|Miesto |0.74 |58 amžius 50+ |22 |

|El Salvadoras, |0.837 |0.664 amžius 50 + |21 |

|1971 m. |0.816 |0.666 amžius 50 ++ |18 |

|Miesto |0.779 |0.634 amžius 50 + |19 |

|Indonezija, 1965 |0.777 |0.576 amžius 55-59|26 |

|m. |0.731 |0.570 amžius 55-59|22 |

|Miesto |0.67 |0.51 amžius 50 + |24 |

2. PRIEDAS

Gyventojai ir išsilavinimo didėjimas, Indija nuo 1950 – 1951 m. iki 1970 –

1971 m.

| |1950 |1970 – |1973 – |Padidėjimas procentais |

| |–1951m. |1971m. |1974m. |nuo 1950-1951m. iki |

| | | | |1970-1971m. |

|(milijonai) |361 |548 |580 |52 |

|Iš viso |44.5 |75.2 |NA |69 |

|6-10 m. amžiaus |32.0 |51.0 |NA |59 |

|Mokymasis |18.7 |59.3 |63.2 |217 |

|(milijonai) |3.3 |13.4 |14.7 |306 |

|Pradinėje |1.5 |7.2 |7.5 |980 |

|Pagrindinėje |2.0 |5.2 |NA |160 |

|Vidurinėje |17 |1.95 |2.23 |1047 |

3. PRIEDAS

Investavimo į mokyklinį mokymąsi ir nacionalinių pajamų santykis, Indija,

nuo 1950-1951 m. iki 1970-1971 m.

| |1950-1951m.|1970-1971m.|

|1. Nacionalinės pajamos milijardais rupijų, šių |95.1 |344 |

|dienų kainos | | |

|2. Valstybinių mokyklų išlaidos milijardais |1.1 |10.8 |

|rupijų, šių dienų kainos | | |

|3. Besimokančiųjų laiko alternatyvieji kaštai, |3.9 |27.9 |

|privačiame sektoriuje milijardais ripijų, šių |5 |11 |

|dienų kainos | | |

|4. 2+3 procentinis santykis su 1 | | |

———————–

Sumanymas

(problema, užduotis)

Realizavimo priemonės

(būdai, sprendimai)

Realizavimo tikslai

(sprendimo rezultatai)