apskaitos objektai, verslo organizavimo formos
Įvadas 3
1. Apskaitos objektai…………………………4
1.1 Turtas…………………………4
1.2 Nuosavybė …………………………5
2. Verslo organizavimo formos…………………………6
2.1 Vastybės ir vietos savivaldybės …………………………7
2.2 Individualioji (personalinė) įmonė……………………….7
2.3 Ūkinė bendrija…………………………8
2.4 Akcinės bendrovė…………………………9
Išvados 12
Naudota literatūra 13Įvadas
Svarbiausia buhalterinės apskaitos priedermė: padėti pažinti realų mus supantį pasaulį ir jį atspindėti universalia verslo kalba. Viena iš sėkmingų verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės reikšmės, įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Pirmiausia reikėtų žinoti apskaitos objektus. Todėl šio darbo tikslas – išsiaiškinti, kas yra apskaitos objektai ir kokios yra verslo organizavimo formos. Savo darbu bandysiu įrodyti, kaip svarbu tinkamai pasirinkti vverslo organizavimo formą, nes kaip sakoma buhalterinės apskaitos įstatyme: „Apskaitos sistemą lemia ūkio subjekto teisinė forma, ūkio subjekto dydis, veiklos pobūdis ir nuosavybės forma“ (Ivanauskienė A.,2004, p.263)
1 Apskaitos objektai
Kiekvienas tvarkingas žmogus savo daiktus atitinkamai suskirsto ir laiko jiems skirtose vietose. Taip elgiasi ir apskaitininkai. Prieš apskaitant kokį nors darbą, iš pradžių reikia žinoti, kas apskaitoma, ir tik tada galima pasirinkti ir atitinkamą to objekto apskaitos būdą.pagrindiniai apskaitos objektai yra klasifikuojami į dvi grupes: turtą (nuosavybės teise, įmonės savininkams priklausanti ekonominių iišteklių dalis) ir nuosavybę.1.1 Turtas
Kiekviena įmonė nepriklausomai nuo jos veiklos pobūdžio valdo didesnį ar mažesnį turtą. Efektyvus jo panaudojimas lemia įmonės veiklos sėkmę. Apskaitoje turtu vadinamos materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo, naudoja ir kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias nnaudojant tikimasi gauti ekonominės naudos.
Ekonominiai ištekliais laikoma visa tai, kas naudojama įmonės ūkinėje veikloje. Tačiau į apskaitą įtraukiami tik tie ekonominiai ištekliai, kurie turi konkretų savininką ir kuriuos įmonė įsigyja, sumokėdama už juos pinigus arba iškeisdama į kokį nors kitą savo turtą.
Visas turtas, kurį valdo ir kuriuo disponuoja įmonė, kaip žinoma, skirstomas į ilgalaikį (naudojamas ilgiau negu vienerius finansinius metus, jo įsigijimo vertė ne mažesnė už įmonės nustatytą) ir trumpalaikį (sunaudojamas per vienerius finansinius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą).
Ilgalaikis turtas skirstomas į materialųjį (žemė, statiniai ir mašinos, transporto priemonės, kiti įrengimai), nematerialųjį (tyrinėjimo ir plėtojimo savikaina, įsigytos teisės, prestižas, kompiuterinės programos) ir įmonės formavimo ir reorganizavimo (formavimo savikaina, investicijos į kitas įmones, reorganizavimo savikaina).
Trumpalaikis turtas skirstomas mmaterialų turtą ir skolas. Materialusis tai atsargos (žaliavos, nebaigta gamyba, pagaminta podukcija, pirktos prekės skirtos perparduoti, ateinančių laikotarpių sąnaudos), piniginės lėšos ir kitas trumpalaikis turtas (akcijos, sukauptos pajamos, terminuoti indėliai). Skolomis galime įvardyti įvairius išankstinius apmokėjimus, prekybos skolas ir kitas skolas. (šaltiniai: Adomaitienė G.,2006, p.11-13; Stačiokas R., 2003, p.50-51).
1 pav. Turto klasifikavimas buhalterinėje apskaitoje (Stačiokas R., 2003, p.51)1.2 Nuosavybė
Nuosavas kapitalas – ūkio subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus.
Nuosavybė skirstoma į savininkų (nuosavas kapitalass) ir skolintojų (skolintas kapitalas).
Nuosavas kkapitalas skirstomas į kapitalą (valstybinį, akcinį), nepaskirstytąjį pelną (nuostolį), atidėjimus (prekių grąžinimui, garantiniam aptarnavimui).
Skolintas kapitalas skirstomas į ilgalaikes skolas (finansines, prekybos, piniginės garantijos) ir trumpalaikes skolas (trumpalaiės finansinės skolos gauti avansai, skolos darbo apmokėjmui ir socialiniam draudimui, mokėtini mokesčiai). (šaltiniai: Adomaitienė G.,2006, p.11-13; Stačiokas R., 2003, p.50-51).
2 pav. Turto, kuriuo disponuoja įmonė, priklausymas (Stačiokas R., 2003, p.51)
Apskaitos objektų klasifikavimą grafiškai galima pavaizdoti pagal G. Adomaitienės, A. Adomaitytės, J.D. Staliūnienės (2006) pateikiamą grafiką (p.12):
2 Verslo organizavimo formos
Didelę reikšmę įmonių buhalternės apskaitos tvarkymo sistemos nustatymui ir pasirinkimui turi verslo organizavimo formos. Nuo senovės egzistuoja dvi pagrindinės nuosavybės formos: privati ir vadinama viešoji nuosavybė.
Viešąją nuosavybę valdo bei tvarko valstybė per savo institucijas. Todėl ji dažniausiai traktuojama tiesiogiai kaip valstybinė nuosavybė. (Stačiokas R., 2003, p.41)
Verslo organizavimo formų Lietuvoje yra tikrai nemažai, bet skiriamos tik trys pagrindinės privačio verslo organizavimo formos:
1. individualios įmonės;
2. partnerių firmos (ūkinės bendrijos);
3. akcinės bendrovės (korporacijos)
(Gineitienė Z.,2005, p.40)
Toliau bus plačiau apibūdinamos aukščiau paminėtos trys pagrindinės verslo organizavimo formos, o trumpą visų verslo organizavio formų palyginimą rasite 1 priede.
2.1 Valstybės ir vietos savivaldybės
Šios imonės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba atitinkamai vietos savivaldybei. Jos turi ribotos atsakomybės juridinio asmens teises. Valstybė neatsako pagal šių įmonių atsakomybę savo turtu už juridinio asmens prievoles, o minėtosios įmonės neatsako pagal vvalstybės prievoles. Valstybinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisę įgyvendina Respublikos aukščiausiosios ir vietinės valstybinės valdžios bei vykdomieji-tvarkomieji organai pagal LR konstituciją ir kitus įstatymus.
Valstybinė įmonė dažniausiai kuriama tam, kad teiktų paslaugas, kurių negali teikti individualios įmonės, ūkinės bendrijos ar akcinės bendrovės. Jų mūsų šalyje yra daugiau nei 700. (Gineitienė Z.,2005, p.48). Įmonės finanansinė veikla kontroliuojama audito tvarka. Metinės veiklos auditas yra privalomas.
Valstybinės ir savivaldybės įmonės iš principo skiriasi nuo kitų verslo organizavimo formų – tokias įmones gali steigti tik valstybinės instancijos ar savivaldybės, jos negali būti laisvai kuriamos pavienių verslininkų ar organizacijų.2.2 Individualioji (personalinė) įmonė
Tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Lanksti nesudėtinga verslo kūrimo forma. Čia savininkas pats perka įrenginius, medžiagas, samdo darbuotojus, pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam vienam ir jis jomis su niekuo nesidalija, išskyrus valdžią, renkančią pajamų mokestį už gaunamą pelną.(Leonienė B.,1998, p.25). Šios rūšies įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama arba kuriai reikalingi specialųs leidimai. Užsiregistravusi registre ir gavusi valdžios leidimą veiklai, individualioji įmonė privalo pradėti vesti apskaitą. Ją tvarkant, būtinai reikia atskirti įmonės turtą ir asmeninį savininko turtą. Tačiau ssavininkas, kuriam suteiktos neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens teisės, kreditoriams, tiekėjams, darbuotojams bei valdžios institucijoms atsako visu savo turtu kartu ir asmeniniu. Beje, šių įmonių buhalterinės apskaitos duomenų dalis yra visiškai neprieinama visuomenei, o valdžios institucijos gali gauti tik ribotą jų kiekį. (Stačiokas R., 2003, p.44). Tai paprasčiausia verslo organizavimo forma, kur kaip ir visos kitos turi savo privalumų ir trūkumų. Veiklos pradžiai pakanka nedidelio kapitalo, ją lengva įregistruoti, neprivalomi specialūs jos valdymo organai, tvarkoma supaprastinta buhalterinė apskaita, suteikiamos mokesčių lengvatos, sudaromos sąlygos reikštis savininko iniciatyvai. Tačiau individualios įmonės neturi galimybių samdyti labai kvalifkuotų specialistų. Be to, sunku arba visiškai neįmanoma sukurti įmonių, kurioms reikalingas labai stambus pagrindinis kapitalas, pvz. automobilių gamyklų (Gineitienė Z.,2005, p.40; Stačiokas R., 2003, p.44))
Apskritai individualiosios įmonės – labiausiai paplitusi verslo organizavimo forma Lietuvoje (ir pasaulyje). Antai 2005 01 01 duomenimis iš visų Respubllikoje įregistruotų įmonių (158 877) indvidualios įmonės sudarė 55,4 procento. (Gineitienė Z.,2005, p.41).
Privalumai:
• Lengvai steigiamos ir likviduojamos;
• Sprendimus priima pats savinikas;
• Veiklos nevaržo griežta teisinio reguliavimo sistema;
• Įkuriamos paprastai be didelių kapitalinių investicijų;
Trūkumai:
• sunkiau gauti kreditą;
• savininkui mirus įmonė turi būti perregistruojama kitam savininkui
(Gineitienė Z.,2005, p.44).2.3 Ūkinė bendrija
Ūkinė bendrija – tai neturinti bendrovės statuso, kelių fizinių ar juridinių asmenų valdoma verslo organizacija. Ūkinė bendrija skirstoma į tikrąją ūkinę bendriją
ir komanditinę ūkinę bendriją.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Ji paprastai įsteigiama bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ir juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę, komercinei ūkinei veiklai ir privalo turėti bendrą firmos pavadinimą, kuriame būtina įvardinti bent vieną jos savininką. Ją įkūrę asmenys gali patys valdyti, įpareigoti šiam darbui vieną iš bendrijos narių arba naudotis samdomų valdytojų paslaugomis. Bendriją gali sudaryti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20narių, kuriais negali būti vvalstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės bei valstybinės akcinės įmonės. TŪB neprivalo skelbti ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. ( Stačiokas R., 2003, p.44-45)
Bendrijos nariai už bendrijos veiklos padarinius solidariai atsako visu savo turtu. Be to, ieškovas gali pareikalauti sumokėti jam priklausančią sumą iš bet kurio bendrijos nario. Pastarieji patys privalo išspręsti kilusius turtinius ginčus. ( Stačiokas R., 2003, p.45).
Komanditinę ūkinę bendriją (KŪB) sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Šioje ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis ir bent vienas narys kkomanditorius. Nuo TŪB ji skirias tuo, kad nariai komanditoriai atsako tik tam tikra, įnešta į bendriją, turto dalimi. Paprastai bendrija turi savo pavadinimą. Jos teisės ir pareigos nusakytos LR ūkinių bendrijų įstatyme. (Stačiokas R., 2003, p.45)
Tiek tikriosios, tiek ir komanditinės ūūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota – bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių.
Pelnas tarp bendrijos narių dalijamas atsižvelgiant į įdėto turto dalį. Bendrija nėra juridinis asmuo. (Leonienė B., 1998, p.26)
Privalumai:
• Sukaupiamas didesnis kapitalas;
• Galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams;
• Kiekvienas narys gali lygiomis teisėmis atstovauti atstovauti bendrijai pasirašant sutartį;
• Bendrai disponuojama bendrijos turtu ir pajamomis;
• Apmokestinimo pranašumai, nes bendrijos narių pajamos apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos;
Trūkumai:
• Ribotas veiklos laikas: pasitraukus vvienam nariui arba pasikeitus bendrijos veiklos krypčiai, Ūkinių bendrijų įstatymas neleidžia tęsti bendrijos veiklos;
• Sunkiau valdyti, nes yra keli savininkai:
(Gineitienė Z.,2005, p.44).
2.4 Akcinė bendrovė
Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu neatsako. Akcininkas už bendrovės veiklą atsako tik ta pinigų suma, už kurią jis įsigijo akcijų. Kitaip sakant akcinę bendrovę ggalima pavadinti bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu – fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai.
Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai g.auna pajamas už akcijas dividendų pavidalu.
Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme.
LR akcinių bendrovių yra apie 48 000. tačiau tarp jų daugiausia yra uždarųjų akcinių bendrovių (apie 97 proc.), vadinasi gali būti „atvirosios“ akcinės bendrovės (AB) ir uždarosios akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų ir akcijų skaičius neribojamas, akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UAB akcininkų skaičius ribojamas, ne daugiau kaip 100 akcininkų, ribojamas ir viešas akcijų platinimas bei pardavimas biržoje. AB dažniausiai kuriamos tada, kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 000 litų, oo UAB – 10 000litų.
Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė – AB ir UAB savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės akcijų. Svarbiausius sprendimus akcininkai priima balsavimu, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų skaičiaus.
AB ir UAB buhalterinę apskaitą tvarko pagal dvejybinę sistemą. Tai reiklauja gilių buhalterinių žinių ir atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų. (Gineitienė Z.,2005, p.41-42) bendrovėje finansinę veiklą kontroliuoja revizorius. Jį renka visuotinis akcininkų sisirinkimas bendrovės įstatuose nustatytam laikui. Revizoriaus darbo tvarką nustato jo darbo reglamentas, kurį tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas. (Buckūnienė O.,2005,p.12)
Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą (sudaromas iš akcijų išleidimo kainos ir bendrovės pelno) ir skolintą (platinant išleistas obligacijas – vertybinis popierius liudijantis, kad akcinė bendrovė obligacijos savininkui yra skolinga tam tikrą sumą pinigų, kurią įsipareigoja grąžinti sutartu laiku- imant kreditus ir kitaip skolinantis lėšas). (Gineitienė Z.,2005, p.42).
Privalumai:
• Galima koncentruoti didelį kapitalą;
• Ribota akcininkų turtinė atsakomybė;
• Galima parduoti arba paveldėti akcijas;
• Neribotas egzstavimo laikas;
• Profesionalus valdymas, nes valdyti samdomi profesionalūs vadybinnkai;
• Didesnės finansinės galimybės.
Trūkumai:
• Sudėtingiau organizuoti veiklą, nes didesnė darbų apimtis;
• AB veiklą griežčiau reglamentuojama įstatymais bei juridiniais aktais;
• AB, kaip juridinis asmuo, apmokestinama didesniais mokesčiais negu įmonės, turinčios fizinio asmens statusą.
(Gineitienė Z.,2005, p.44)Išvados
Praktiniame gyvenime yra daug skirtingų veiklos rūšių, kurių klasifikacija apima gamybą, aptarnavimo sferą, prekybą, tarpininkavimą, finansus, transportą ir ryšius. Visose šakose yra vvisiems vienodi apskaitos objektai, kurie visur gali būti vienodai klasifikuojami ir apskaitomi: ilgalaikis ir trumpalaikis turtas; pinigai bankuose ir kasoje; atsiskaitymai su akcininkais, dirbančiaisiais, tiekėjais, pirkėjais; akcinio, valstybinio kapitalo sudarymas ir judėjimas. Yra nemažai apskaitos objektų, kurie apskaitos metodikos požiūriu yra tapatūs kiekvenai įmonei. Jiems priskiriama: būsimųjų laikotarpių pajamos ir sąnaudos, ilgalaikio finansinio turto sudarymas, investicijos, kapitalo formavimas. Įmonės apskaitos sistema labai priklauso nuo jos atspindimų objektų. Tuos skirtumus apsprendžia nuosavybės formos. Konkrečios įmonės prikausomybė vienai ar kitai nuosavybės formai turi didelį poveikį tos įmonės apskaitai. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas paslaugas teikiančiose, prekybinėse ar perdirbimo bei mišriose įmonėse šiek tiek skiriasi. Tačiau šie skirtumai dažniau pasireiškia valdymo (vidaus) apskaitoje.
Naudota literatūra:
1. Adomaitienė G., Adomaitytė A., Staliūnienė J. D. Buhalterinės apskaitos pradmenų teorija. – Kaunas: Technologija, 2006.
2. Buckūnienė O. Ūkio subjektų finansai. – Vilnius: www.skaityk.lt, 2005.
3. Gineitienė Z. Verslo kūrimas ir valdymas. – Vilnius: Rosma, 2005.
4. Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pradmenys. – Vilnius: TEV, 2004.
5. Leonienė B. Verslo pradmenys. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1998.
6. Stačiokas R. Verslo apmokestinimo įvadas. – Kaunas: Technologija
