Ilgalaikio tyrto apskaita

Turinys

Įvadas 3

1. Ilgalaikio turto skirstymas 4

2. Ilgalaikis materialusis turtas 5

2.1. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas 6

2.2. Ilgalaikio materialiojo turto vertės sumažėjimas 8

3. Ilgalaikis nematerialusis turtas 10

3.1. Neriboto tarnavimo laiko nematerialusis turtas 14

3.2. Ilgalaikio nematerialiojo turto naudojimo pabaiga ir jo perleidimas 15

4. Investicinis turtas 16

Išvados 20Įvadas

Ilgalaikis turtas – laikomas tas, kurio naudingo eksploatavimo laikas yra ilgesnis už vieną ataskaitinį laikotarpį. Šis laikotarpis – tai toks, per kurį įmonė tikisi disponuoti minėtuoju turtu ir jį naudodama gauti pajamų. Savo vertę į gamybos kaštus perkelia netiesiogiai, per nusidėvėjimą.

Mūsų DARBO TIKSLAS – išsiaiškinti, kaip vykdoma iilgalaikio turto apskaita.

DARBO UŽDAVINIAI :

– išsiaiškinti, kokie tarptautiniai apskaitos standartai apskaito ilgalaikio turto apskaitą;

– išnagrinėti ilgalaikį materialųjį turtą apskaitantį TAS;

– išnagrinėti ilgalaikį nematerialųjį turtą apskaitantį TAS;

– išnagrinėti investicinį turtą apskaitantį TAS;1. Ilgalaikio turto skirstymas

Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį per kurį uždirbama pelno. Jeigu turtas per vienų ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai llaikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus.

Svarbu nustatyti fizinę ilgalaikio turto substanciją ir pagal tai jį suskirstyti į tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį.

1. lentelė Ilgalaikio turto skirstymas

Nematerialusis

Prekių ženklai

Patentai, licencijos

Autorių teisės

Teisė demonstruoti kino filmus

Plėtros darbai

Kompiuterių pprogramos

Prestižas

Kitas nematerialusis turtas

Materialusis

Nekilnojamasis

(pasyvus) Žemė

Pastatai ir statiniai

Gamtiniai ištekliai

Kitas nekilnojamasis turtas

Kilnojamasis

(aktyvus) Įrenginiai

Baldai

Transporto priemonės

Kitas kilnojamasis turtas

Finansinis

Investicijos

Gautinos sumos

Nuosavos akcijos

Kitos investicijos2. Ilgalaikis materialusis turtas

Ilgalaikį materialųjį turtą apskaito 16-asis TAS Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai.

Šio Standarto tikslas – nurodyti, kokia turėtų būti nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų apskaitos tvarka, kad finansinės atskaitomybės vartotojai galėtų įžvelgti informaciją apie ūkio subjekto investavimą į ilgalaikį materialųjį nekilnojamąjį turtą bei šio investavimo pokyčius. Pagrindinės nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų apskaitos problemos yra turto pripažinimas, su juo siejamų balansinių verčių ir nudėvimųjų sumų, taip pat vertės sumažėjimo nuostolių nustatymas.

Šis Standartas turi būti taikomas nekilnojamojo, įrangos ir įrengimų apskaitai, išskyrus tuos atvejus, kai kitame Standarte reikalaujama arba leidžiama jį apskaitoje pateikti kitaip.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina turi būti pripažįstama turtu tada ir tik tada, jeigu:

a) tikėtina, kad ūkio subjektas ateityje gaus ekonominės naudos, siejamos su šiuo turtu; ir

b) turto savikaina gali būti patikimai įvertinta.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina apima:

a) jo pirkimo kainą, įskaičiuojant importo mokestį ir negrąžintinus pirkimo mokesčius, prieš tai atėmus prekybos nuolaidas ir kitas lengvatas.

b) bet kokias išlaidas, tiesiogiai priskirtinas turto pristatymui į vietą ir parengimui veikti, būtinam, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu.

c) išlaidų, susijusių su turto išmontavimu bei pašalinimu, taip pat jo bbuvusios vietos sutvarkymu, pirminį įvertinimą, dėl kurių ūkio subjektas įsipareigoja tada, kai šis turtas įsigyjamas, arba po naudojimosi juo tam tikrą laiką kitais nei atsargų kūrimo tikslais.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina yra jo kainos grynaisiais pinigais ekvivalentas turto pripažinimo dieną. Jeigu mokėjimas yra atidedamas vėlesniam laikotarpiui nei įprastas kredito laikotarpis, skirtumas tarp ekvivalento kainos grynaisiais pinigais ir bendros mokėjimų sumos pripažįstamas kredito laikotarpio palūkanomis, išskyrus tą atvejį, kai tokios palūkanos pripažįstamos straipsnio balansinėje vertėje pagal 23 TAS leistiną alternatyvų apskaitos būdą.

Vienas arba keletas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnių gali būti įsigyjami mainais į nepiniginio turto straipsnį arba keletą straipsnių, arba į piniginio ir nepiniginio turto derinį. Toliau paprasčiausiai vertinami vieno nepiniginio turto straipsnio mainai į kitą, tačiau jis vienodai taikomas visiems mainų sandoriams, apibūdintiems ankstesniajame sakinyje. Tokio nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio savikaina yra vertinama tikrąja verte, išskyrus tą atvejį, kai: a) mainų sandoriui trūksta komercinio pagrindo arba b) negalima patikimai įvertinti nei gaunamojo turto, nei atiduodamojo turto tikrosios vertės. Įsigyjamasis turto vienetas vertinamas šiuo būdu netgi tuomet, jeigu ūkio subjektas negali nedelsiant nutraukti atiduotojo turto pripažinimo. Jeigu įsigyjamasis turto vienetas nevertinamas tikrąja verte, jo savikaina vertinama atiduodamojo turto balansine verte.

Ūkio subjektas, pasirinkdamas ssavo apskaitos politiką, turi nuspręsti, ar taikyti savikainos modelį, ar perkainojimo modelį, ir turi taikyti pasirinktą politiką visai nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasei.

Savikainos modelis – Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnis po jo pripažinimo turtu turi būti apskaitomas savikaina, atimant bet kokį sukauptą nusidėvėjimą ir bet kokius turto vertės sumažėjimo nuostolius.

Perskaičiavimo modelis – Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnis po jo pripažinimo turtu, jeigu jo tikroji vertė gali būti patikimai įvertinta, turi būti apskaitomas perskaičiuota suma, kuri yra jo tikroji vertė perkainojimo dieną, atimant bet kokį vėlesnį sukauptą nusidėvėjimą ir vėlesnius sukauptus vertės sumažėjimo nuostolius. Perkainojimas turi būti atliekamas pakankamai reguliariai, kad būtų galima užtikrinti, jog balansinė vertė reikšmingai nesiskiria nuo to.s, kuri būtų buvusi nustatyta remiantis tikrąja vertę balanso dieną.

Jeigu perkainojamas nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnis, turi būti perskaičiuojama ir visos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasės, kuriai tas turtas priklauso, vertė.

Jeigu dėl perkainojimo padidėjo turto balansinė vertė, padidėjimo suma turi būti priskiriama tiesiogiai nuosavybei ir vadinama perkainojimo pelnu. Tačiau balansinės vertės padidėjimo suma turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliu tiek, kiek ji viršija buvusį to paties turto sumažėjimą dėl perkainojimo, anksčiau pripažintą pelnu arba nuostoliu.

Jeigu dėl perkainojimo sumažėjo turto balansinė vertė, sumažėjimo suma turi būti ppripažįstama pelnu arba nuostoliu. Tačiau balansinės vertės sumažėjimo suma turi būti priskiriama tiesiogiai nuosavybei ir vadinama, perskaičiavimo pelnu tiek , kiek ji neviršija to paties turto užfiksuotos vertės perskaičiavimo padidėjimo sumos .

2.1. Ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimas

Kiekviena nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio dalis, kurios savikaina yra reikšminga bendros šio turto straipsnio savikainos atžvilgiu, turi būti nudėvima atskirai.

Reikšmingos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio dalies naudingo tarnavimo laikas ir nusidėvėjimo metodas gali būti toks pats, kaip ir kitos to paties straipsnio reikšmingos dalies naudingo tarnavimo laikas ir nusidėvėjimo metodas. Tokios dalys gali būti grupuojamos nustatant jų nusidėvėjimo dydį. Ūkio subjektas gali nuspręsti straipsnio dalių, kurių savikaina nėra reikšminga visos straipsnio savikainos atžvilgiu, nusidėvėjimą apskaityti atskirai.

Nusidėvėjimo dydis kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu turi būti pripažįstamas pelnu arba nuostoliu, išskyrus atvejį, kai jis įtraukiamas į kito turto balansinę vertę.

Nudėvimoji turto suma turi būti sistemingai paskirstoma per visą turto naudingo tarnavimo laiką. Turto likvidacinė vertė ir naudingo tarnavimo laikas turi būti peržiūrimas bent kiekvienų finansinių metų pabaigoje.

Nusidėvėjimas pripažįstamas netgi tada, jeigu turto tikroji vertė viršija jo balansinę vertę, tačiau kol turto likvidacinė vertė neviršija jo vertės. Turto remontas ir techninė priežiūra nepanaikina būtinybės apskaityti jo nusidėvėjimą.

Turto nudėvimoji suma nustatoma tik atėmus jo likvidacinę vertę.

Praktiniu požiūriu turto likvidacinė vertė dažnai yra nereikšminga ir todėl nesvarbi skaičiuojant nudėvimąją sumą.

Turto nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti tada, kai šis turtas yra parengtas naudojimui, t.y. kai jis yra toje vietoje ir jam sudarytos tokios sąlygos, kad jį būtų galima naudoti vadovybės numatytu būdu. Turto nusidėvėjimas baigiamas skaičiuoti, kai nutraukiamas turto pripažinimas. Todėl nusidėvėjimas skaičiuojamas, jeigu neišnaudojamos turto galimybės arba jis pašalinamas iš aktyvaus naudojimo ir laikomas numatant jį perleisti, išskyrus tą atvejį, kai turtas visiškai nudėvimas. Tačiau pagal naudojamus nusidėvėjimo sskaičiavimo metodus, kai gamyba nevyksta, nusidėvėjimo dydis gali būti lygus nuliui.

Turto naudingo tarnavimo laikas apibrėžiamas remiantis tikėtinu turto naudingumu ūkio subjektui. Ūkio subjektas savo turto valdymo politikoje gali numatyti turto perleidimą po numatyto laiko arba suvartojus tam tikrą būsimos turto ekonominės naudos dalį. Dėl to turto naudingo tarnavimo laikas gali būti trumpesnis už jo ekonominį gyvavimą. Turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimas priklauso nuo sprendimų, paremtų ūkio subjekto patirtimi, susijusia su panašiu turtu.

Žemė ir pastatai yra atskiras turtas ir apskaitomi sskirtingai, net jeigu jie įsigyti kartu. Su tam tikromis išimtimis (pvz., karjerais ir vietomis, naudojamomis atliekų užkasimui) žemė turi neribotą naudingo tarnavimo laiką, todėl nėra nudėvima. Pastatai turi ribotą naudingo tarnavimo laiką ir todėl yra nudėvimasis turtas. Žemės, ant kurios sstovi pastatas, vertės padidėjimas neturi įtakos pastato nudėvimajai sumai.

Taikomas nusidėvėjimo metodas turi .atspindėti modelį, kuriuo remdamasis ūkio subjektas tikisi suvartoti turto būsimą ekonominę naudą.

Nusidėvėjimo metodas, taikomas turto straipsniui, turi būti peržiūrimas bent kiekvienų finansinių metų pabaigoje, ir, jeigu pastebimas reikšmingas su tuo turtu susijusios laukiamos būsimos ekonominės naudos suvartojimo būdo pasikeitimas, metodas turi būti pakeistas taip, kad atspindėtų pasikeitusį suvartojimo būdą.

2.2. Ilgalaikio materialaus turto vertės sumažėjimas

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų vertės sumažėjimai arba jo praradimai, taip pat susiję reikalavimai trečiosioms šalims tai kompensuoti arba šių trečiųjų šalių kompensaciniai mokėjimai, be to, visi vėlesni naujo turto, pakeisiančio prarastąjį arba sumažėjusios vertės turtą, pirkimai arba statyba/gamyba yra atskiri ekonominiai įvykiai ir apskaitomi atskirai taip, kaip nurodyta toliau:

a) nekilnojamojo turto, įrangos ir įįrengimų vertės sumažėjimas pripažįstamas pagal 36 TAS;

b) nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų, kurio naudojimas baigiamas arba kuris yra perleidžiamas, pripažinimo nutraukimas nustatomas šiame Standarte;

c) trečiųjų šalių kompensacija už nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnius, kurių vertė sumažėjo, kurie buvo prarasti arba atiduoti, įtraukiama į pelną arba nuostolį tada, kai ji tampa gautina; ir

d) nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų, kuris atstatomas, perkamas arba statomas kaip buvusįjį pakeičiantis turtas, savikaina nustatoma pagal šio Standarto nuorodas.

Nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų balansinės vertės pripažinimas turi bbūti nutraukiamas:

a) perleidimo atveju; ar

b) kai iš jo naudojimo arba perleidimo nesitikima jokios būsimos ekonominės naudos.

Pelnas arba nuostolis, atsirandantis dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio pripažinimo nutraukimo, turi būti pripažįstami pelnu arba nuostoliu tada, kai nutraukiamas pripažinimas. Iš to gaunamas pelnas neturi būti laikomas pajamomis.

Pelnas arba nuostolis, susidarantis dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio pripažinimo nutraukimo, turi būti nustatomas kaip skirtumas tarp grynųjų perleidimo įplaukų (jei tokių yra) ir to straipsnio balansinės vertės.

Pagal kiekvieną nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasę finansinėje atskaitomybėje turi būti pateikiama:

a) vertinimo pagrindai, taikomi nustatant bendrą balansinę vertę;

b) taikomi nusidėvėjimo metodai;

c) turto straipsnių naudingo tarnavimo laikas arba taikomos nusidėvėjimo normos;

d) bendra balansinė vertė ir sukauptas nusidėvėjimas (susumuotas su sukauptais vertės sumažėjimo nuostoliais) ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje; ir

e) balansinės vertės laikotarpio pradžioje ir pabaigoje suderinimas, parodant:

1) papildymus;

2) perleidimus;

3) įsigijimus sujungus verslą;

4) padidėjimus arba sumažėjimus, susidarančius dėl perkainojimų, pagal 31, 39 ir 40 paragrafus, o vertės sumažėjimo nuostolius, pripažintų arba panaikintų tiesiogiai nuosavybėje – pagal 36 TAS;

5) vertės sumažėjimo nuostolius, pripažintus pelnu arba nuostoliu pagal 36 TAS;

6) vertės sumažėjimo nuostolius, panaikintus pelne arba nuostolyje pagal 36 TAS;

7) nusidėvėjimą;

8) grynuosius valiutų keitimo skirtumus, atsirandančius perskaičiuojant finansinę atskaitomybę iš funkcinės valiutos į kitą pateikimo valiutą, įskaitant užsienyje veikiančios įmonės veiklos valiutos perskaičiavimą atskaitomybę teikiančios įmonės pateikimo valiuta; iir

9) kitus pasikeitimus.

Finansinėje atskaitomybėje taip pat turi būti pateikiama:

a) nuosavybės teisių apribojimų, taip pat nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų, laikomų kaip įsipareigojimų garantas, buvimo faktas ir sumos;

b) išlaidų suma, pripažinta nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnio balansinėje vertėje šio turto straipsnio statybos/gamybos metu;

c) sutartiniai įsipareigojimai dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų įsigijimo; ir

d) jeigu tai pelno (nuostolio) ataskaitoje nepateikiama atskirai – iš treč.iųjų šalių gautinų kompensacijų dėl nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsnių vertės sumažėjimo, praradimo arba atidavimo suma, kuri įtraukta į pelną arba nuostolį.

Jeigu nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų straipsniai yra nurodomi jų perkainojimo sumomis, turi būti pateikiama tokia informacija, kaip:

a) perkainojimo įvykdymo data;

b) ar perkainojimo procese dalyvavo nepriklausomas vertintojas;

c) straipsnių tikrosioms vertėms nustatyti taikyti metodai ir reikšmingos prielaidos; ir

d) mastas, kuriuo straipsnių tikrosios vertės buvo nustatytos tiesiogiai remiantis stebimomis aktyviosios rinkos kainomis arba naujausiais rinkos nepriklausomų šalių sandoriais, arba įvertintos remiantis kitomis vertinimo technikomis.

e) kiekvienos perkainotos nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų klasės balansinė vertė, kuri būtų buvusi pripažinta, jeigu turtas būtų buvęs apskaitomas savikainos modeliu; ir

f) perkainojimo pelnas, rodantis pasikeitimus per laikotarpį, ir bet kokie likučio paskirstymo akcininkams apribojimai.

3. Nematerialusis turtas

Nematerialusis turtas – identifikuojamas nepiniginis turtas, neturintis fizinio pavidalo.

Nematerialųjį turtą apskaito 38-asis TAS Nematerialusis turtas.

Šio Standarto tikslas – nurodyti nematerialiojo turto, kurio atskirai nenagrinėja kiti Tarptautiniai apskaitos Standartai, aapskaitos tvarką. Pagal šį Standartą reikalaujama, kad ūkio subjektas pripažintų nematerialųjį turtą tada, ir tik tada, kai šis atitinka tam tikrus kriterijus. Šiame Standarte taip pat nustatoma, kaip vertinti nematerialiojo turto balansinę vertę, ir reikalaujama pateikti apie jį specifinę informaciją..

Standartas turi būti taikomas nematerialiojo turto apskaitai, išskyrus:

a) nematerialųjį turtą, kuriam taikomas kitas Standartas;

b) finansinį turtą, kaip apibrėžiama 39 TAS ,,Finansinės priemonės: pripažinimas ir vertinimas“; ir

c) teises į naudingąsias iškasenas, taip pat naudingųjų iškasenų, naftos, gamtinių dujų ir panašių neatkuriamų išteklių paieškos arba plėtros ir gavybos išlaidas;

Šis Standartas taip pat taikomas reklamos, darbuotojų apmokymo, veiklos pradžios, tyrimo ir plėtros išlaidoms. Tyrimo ir plėtros veikla skiriama žinių tobulinimui. Todėl, nors dėl šios veiklos gali atsirasti fizinės formos turtas (pavyzdžiui, bandomasis pavyzdys), fizinis turto elementas yra antrinis, palyginti su nematerialiuoju komponentu, t.y. jo teikiamomis žiniomis.

Turtas atitinka nematerialiojo turto apibrėžimo identifikavimo kriterijus, kai:

a) yra identifikuojamas, t.y. gali būti išskirtas arba atskirtas nuo ūkio subjekto ir parduodamas, perleidžiamas, licencijuojamas, nuomojamas arba juo gali būti apsikeičiama – tiek juo vienu, tiek ir kartu su susijusia sutartimi, turtu arba įsipareigojimu; arba

b) atsiranda dėl sutartinės arba kitos juridinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar minėtos teisės yra perleistinos arba atskirtinos nuo šio ūkio subjekto arba kitų teisių ir prievolių.

Ūkio subjektas kontroliuoja turtą,

jeigu jis turi teisę gauti būsimą ekonominę naudą iš jį kuriančių išteklių, taip pat uždrausti kitiems ja naudotis. Ūkio subjekto galia kontroliuoti būsimą nematerialiojo turto ekonominę naudą paprastai atsiranda dėl juridinių teisių, kurios gali būti prievarta įgyvendinamos pagal teismo nutarimą. Neturint juridinių teisių, daug sunkiau įrodyti kontrolę. Tačiau priverstinis teisių įgyvendinimas teismo sprendimu nėra būtina kontrolės sąlyga, nes ūkio subjektas gali kontroliuoti būsimą ekonominę naudą kitu būdu.

Dėl nematerialiojo turto gaunama būsima ekonominė nauda gali apimti gaminių ir paslaugų pardavimo pajamas, iišlaidų taupymą arba kitą naudą, gaunamą iš šio įmonės naudojamo turto. Pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės naudojimas gamybos proceso metu gali sumažinti būsimas gamybos išlaidas, o ne padidinti būsimas pajamas.

Nematerialusis turtas turi tokią savybę, kad daugeliu atveju jis neturi jokių priedų arba nėra įmanomi jo dalių pakeitimai. Atitinkamai, dauguma vėlesnių išlaid.ų gali būti skirtos nematerialiojo turto tikėtinos būsimosios ekonominės naudos palaikymui, bet neturėtų atitikti nematerialiojo turto apibrėžimo bei šiame Standarte nurodytų pripažinimo kriterijų. Be to, dažnai būna sunku tas išlaidas tiesiogiai priskirti kkuriam nors konkrečiam nematerialiajam turtui, o ne apskritai visam verslui. Todėl labai retai kada vėlesnės išlaidos, patiriamos po nematerialiojo turto pirminio pripažinimo arba po viduje sukurto nematerialaus turto užbaigimo, priskiriamos šio turto balansinei vertei.

Nematerialusis turtas turi būti pripažįstamas tada, ir ttik tada, jeigu:

a) yra tikėtina, kad ūkio subjektas gaus su šiuo turtu susijusios būsimos ekonominės naudos; ir

b) turto savikaina gali būti patikimai nustatyta.

Ūkio subjektas turi įvertinti galimybę gauti būsimąją ekonominę naudą, taikydamas pagrįstas ir patvirtinamas prielaidas, parodančias vadovybės atliktą ekonominių sąlygų, vyrausiančių per šio turto naudingo tarnavimo laiką, geriausią įvertinimą.

Nematerialusis turtas iš pradžių turi būti vertinamas savikaina.

Atskirai įsigyto nematerialiojo turto savikainą sudaro:

a) jo pirkimo kaina, įskaitant importo mokesčius ir negrąžinamus pirkimo mokesčius, atėmus prekybos nuolaidas ir kitas lengvatas; ir

b) bet kokios išlaidos, tiesiogiai priskiriamos turto paruošimui, pritaikant jį naudojimui.

Išlaidų, nesančių nematerialiojo turto savikainos dalimi, pavyzdžiai yra:

a) naujo produkto arba paslaugos pristatymo išlaidos (apimančios reklamos ir prekybos skatinimo išlaidas);

b) verslo pradėjimo naujoje vietoje arba su naujais klientais išlaidos (įskaitant darbuotojų paruošimo išlaidas); ir

c) administracinės ir kitos bendrosios pridėtinės iišlaidos.

Išlaidos nebepripažįstamos nematerialiojo turto balansinės vertės dalimi tada, kai turtas yra tokioje būklėje, kad galima pradėti jį naudoti vadovybės numatomu būdu. Todėl patirtos nematerialiojo turto naudojimo arba perkėlimo į kitą vietą išlaidos neįtraukiamos į tokio nematerialiojo turto balansinę vertę. Pavyzdžiui į nematerialiojo turto balansinę vertę neįtraukiamos išlaidos, patiriamos tol, kol turtas, jau galintis funkcionuoti vadovybės nurodytu būdu, dar turi būti pradėtas naudoti; ar pradiniai veiklos nuostoliai, pvz., patiriami tol, kol bus pasiektas pilnas turto gamybinis pajėgumas.

Kai kuriais atvejais nematerialusis turtas ggali būti gaunamas nemokamai arba už minimalų mokestį kaip valstybės parama. Taip gali atsitikti, kai valstybė perduoda arba paskiria ūkio subjektui nematerialųjį turtą, pavyzdžiui, teisę nusileisti oro uoste, radijo ir televizijos stočių licencijas, importo licencijas arba kvotas ar teises gauti kitus ribotus išteklius.

Vieną arba daugiau nematerialiojo turto straipsnių galima įsigyti mainais už nepiniginį turtą arba už piniginio ir nepiniginio turto kombinaciją. Toliau minimi paprasti nepiniginio turto mainai į kitą nepiniginį turtą, tačiau tokia tvarka taikoma visiems mainams, paminėtiems ankstesniame sakinyje. Tokio nematerialiojo turto vertė yra tikroji vertė, išskyrus tuos atvejus, jeigu: a) mainų sandoriui trūksta komercinio pagrindo, arba b) nei gaunamojo, nei atiduodamojo turto tikroji vertė negali būti patikimai įvertinta. Gaunamas turtas vertinamas tokiu būdu, net jeigu ūkio subjektas negali iš karto nutraukti atiduodamo turto pripažinimo. Jeigu gaunamasis turtas nėra vertinamas tikrąja verte, jo vertė nustatoma pagal atiduodamo turto balansinę vertę.

Viduje sukurtas prestižas neturi būti pripažįstamas turtu.

Išlaidos nematerialiajam turtui turi būti pripažįstamos sąnaudomis iš karto, kai jos patiriamos, išskyrus atvejus, kai:

a) jos sudaro nematerialiojo turto, atitinkančio pripažinimo kriterijus, savikainos dalį;

b) turto straipsnis yra įgytas verslo jungimo metu ir negali būti pripažįstamas nematerialiuoju turtu. Tokiu atveju minėtos išlaidos (apimančios verslo jungimo išlaidas) turi sudaryti sumos, priskiriamos prestižui įsigijimo dieną, dalį.

Išlaidos nematerialiajam straipsniui, prieš ttai buvusiam. pripažintam sąnaudomis, neturi būti vėliau pripažįstamos šio nematerialiojo turto savikainos dalimi.

Ūkio subjektas, kaip savo apskaitos politiką, turi pasirinkti savikainos modelį arba perkainojimo modelį. Jeigu nematerialusis turtas apskaitomas naudojant perkainojimo modelį, visas kitas tos pačios klasės turtas taip pat turi būti apskaitomas naudojant šį modelį, išskyrus, kai toks turtas neturi aktyvios rinkos.

Savikainos modelis – po pirminio pripažinimo nematerialusis turtas apskaitoje turi būti registruojamas pagal savikainą, atėmus bet kokią sukauptą amortizaciją ir bet kokius sukauptus vertės sumažėjimo nuostolius.

Perkainojimo modelis – Po pirminio pripažinimo nematerialusis turtas turi būti apskaitomas jo perkainojimo suma, t.y. jo tikrąja verte perkainojimo dieną, atimant bet kurią vėliau sukauptą amortizaciją ir bet kokius vėlesnius vertės sumažėjimo nuostolius. Pagal šį Standartą perkainojant tikroji vertė turi būti nustatyta pagal aktyviąją rinką. Perkainojimas turi būti atliekamas reguliariai, kad turto balansinė vertė nesiskirtų nuo jo tikrosios vertės balanso dieną.

Jeigu perkainojamo nematerialiojo turto klasei priklausantis turtas negali būti perkainotas dėl to, kad šiam turtui nėra aktyviosios rinkos, toks turtas turi būti apskaitomas jo įsigijimo verte, atėmus bet kokią sukauptą amortizaciją ir turto vertės sumažėjimo nuostolius.

Jeigu perkainoto nematerialiojo turto tikroji vertė nebegali būti nustatoma remiantis aktyviąja rinka, tokio turto balansine verte turi būti jo perkainojimo suma paskutinio perkainojimo, paremto aktyviąja rinka, dieną, atimant bbet kokią sukauptą amortizaciją ir bet kokius vėlesnius vertės sumažėjimo nuostolius.

Jeigu dėl perkainojimo padidėja nematerialiojo turto balansinė vertė, padidėjimo suma turi būti kredituojama tiesiogiai į nuosavybę ir vadinama perkainojimo pelnu. Tačiau padidėjimas dėl perkainojimo turi būti pripažintas pajamomis tiek, kad jis atkurtų sumažėjimą dėl to paties turto perkainojimo, kuris anksčiau buvo pripažintas sąnaudomis.

Jeigu dėl perkainojimo sumažėja nematerialiojo turto balansinė vertė, sumažėjimo suma turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliu. Tačiau sumažėjimas turi būti debetuojamas tiesiogiai į nuosavybę vadinamojo perkainojimo pelno atžvilgiu, tam tikru to paties turto perkainojimo pelno kredito balansu.

Ūkio subjektas turi įvertinti, ar nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas yra ribotas, ar neribotas; jeigu ji ribotas – ūkio subjektas turi įvertinti gaminių arba panašių vienetų, sudarančių naudingo tarnavimo laiką, mastą arba kiekį. Nematerialųjį turtą ūkio subjektas turi laikyti turinčiu neribotą naudingo tarnavimo laiką tuomet, kai, remiantis visų svarbių veiksnių analize, nėra numatoma laiko riba, iki kurios turtas kurs grynąsias įplaukas šiam ūkio subjektui.

Nustatant nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką turi būti apsvarstoma daugelis veiksnių, įskaitant:

a) tikėtiną turto panaudojimą šio ūkio subjekto veikloje bei kitos grupės sugebėjimą veiksmingai valdyti turtą;

b) tipinį šiuo turtu gaunamų produktų gyvavimo ciklą ir viešą informaciją apie panašaus ir panašiai naudojamo turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimus;

c) techninį, technologinį, komercinį arba kitokį

senėjimą;

d) verslo šakos, kurioje toks turtas naudojamas, stabilumą ir iš turto gaunamų gaminių bei paslaugų paklausos rinkoje pasikeitimus;

e) tikėtinus varžovų arba potencialių varžovų veiksmus;

f) išlaidų turto priežiūrai lygį, reikalingą, kad iš šio turto būtų gauta tikėtinoji būsima ekonominė nauda, taip pat šio ūkio subjekto gebėjimą ir ketinimą siekti šio lygio;

g) turto kontrolės laikotarpį ir teisinius arba panašius turto naudojimo apribojimus, pvz., išperkamosios nuomos sutarčių pabaigos datas; ir

h) tai, ar turto naudingo tarnavimo laikas priklauso nuo kito šio ūkio subjekto turto naudingo tarnavimo laiko.

Sąvoka ,,neribotas“ nereiškia „„begalinis“. Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas atspindi tik būsimų turto eksplo.atavimo išlaidų lygį reikalingą normatyviniam jo naudojimui, įvertintam turto naudingo tarnavimo laiko įvertinimo metu, taip pat šio ūkio subjekto gebėjimą ir ketinimus siekti šio lygio. Planuojamos ateities išlaidos, viršijančios sumą, reikalingą turto priežiūrai remiantis normatyviniu jo naudojimo produktyvumu, neturi lemti išvados, kad nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas yra neribotas.

Nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas, atsirandantis dėl sutartinių ar kitokių juridinių teisių, neturi viršyti sutartinių ar kitų juridinių teisių laikotarpio, tačiau gali bbūti trumpesnis, atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį ūkio subjektas tikisi naudoti šį turtą. Jeigu sutartinės ar kitokios juridinės teisės perleidžiamos ribotam laikotarpiui, kuris gali būti atnaujinamas, tuomet į nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laiką turi būti įtraukiamas atnaujinimo laikotarpis, kai yra įįrodymų, kad dėl atnaujinimo nebus patirta reikšmingų išlaidų.3.1. Neriboto tarnavimo laiko nematerialusis turtas

Amortizuojamoji riboto naudingo tarnavimo laiko nematerialiojo turto suma turi būti sistemingai paskirstoma per visą turto naudingo tarnavimo laiką. Amortizavimas turi prasidėti tą dieną, kai turtas pradedamas naudoti, t.y. kai jis yra toje vietoje ir tokios būklės, kokia reikalinga jo naudojimui vadovybės numatomu būdu. Amortizavimas nebeskaičiuojamas nuo tos datos, kai turtas pradedamas klasifikuoti kaip laikomas pardavimui (arba įtraukiamas į perleidimo grupę, klasifikuojamą kaip laikomą pardavimui) pagal 5 TAS ,,Ilgalaikis turtas, laikomas pardavimui ir nutraukiamajai veiklai“ ir nuo tos datos, kai nutraukiamas turto pripažinimas. Taikomas amortizavimo metodas turi atspindėti modelį, kuriuo ūkio subjektas numato suvartoti turto būsimą ekonominę naudą. Jeigu tokio modelio patikimai nustatyti neįmanoma, turi būti taikomas tiesiogiai proporcingas mmetodas. Kiekvienu atskaitomybės laikotarpiu amortizavimo suma turi būti pripažįstama pelnu arba nuostoliu, išskyrus, jeigu kitas Standartas leidžia arba reikalauja ją įtraukti į kito turto straipsnio balansinę vertę.

Neriboto naudingo tarnavimo laiko materialiojo turto likvidacinė vertė turi būti laikoma lygia nuliui, išskyrus tuos atvejus, kada:

(a) trečioji šalis įsipareigoja nupirkti turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje; arba

(b) šiam turtui egzistuoja aktyvioji rinka ir:

1) remiantis tokia rinka, gali būti nustatoma likvidacinė vertė; ir

2) tikėtina, kad tokia rinka egzistuos ir turto naudingo tarnavimo laiko pabaigoje.

Turto likvidacinės vertės nustatymas yyra grindžiamas atsiperkamąja verte perleidus turtą, remiantis nustatymo dieną vyraujančiomis panašaus turto, pasiekusio naudingo tarnavimo laiko pabaigą ir naudoto panašiomis sąlygomis, kuriomis toks turtas turės veikti po perleidimo, pardavimo kainomis. Likvidacinė vertė yra peržiūrima mažiausiai kiekvienų finansinių metų pabaigoje.

Neriboto naudingo tarnavimo laiko nematerialiojo turto amortizavimo laikotarpis ir amortizavimo metodas turi būti peržiūrimi bent kartą kiekvienų finansinių metų pabaigoje. Jeigu tikėtinas turto naudingo tarnavimo laikas skiriasi nuo ankstesniųjų įvertinimų, atitinkamai turi būti keičiamas amortizavimo laikotarpis. Jeigu pasikeičia numatytas ekonominės naudos iš šio turto suvartojimo modelis, tuomet turi būti keičiamas amortizavimo metodas, pritaikant jį prie pasikeitusio modelio.

Neamortizuojamo nematerialiojo turto naudingo tarnavimo laikas turi būti peržiūrimas kiekvienu atskaitomybės laikotarpiu, siekiant nustatyti, ar įvykiai ir aplinkybės remia neriboto naudingo tarnavimo laiko turto tokį vertinimą. Jeigu ne, naudingo tarnavimo laiko vertinimo keitimas iš neriboto į ribotą turi būti apskaitomas kaip apskaitinio įvertinimo keitimas pagal 8 TAS „Apskaitos politika, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidos“.

3.2.Nematerialaus turto naudojimo pabaiga ir jo perleidimas

Nematerialiojo turto pripažinimas turi būti nutraukiamas:

a) jį perleidžiant; arba

b) kai iš tokio turto naudojimo arba iš perleidimo nebesitikima gauti jokios būsimos ekonominės naudos.

Pelnas arba nuostolis, atsirandantis nutraukus nematerialiojo turto pripažinimą, turi būti apibrėžiamas kaip skirtumas tarp grynųjų realizavimo lėšų (jeigu tokių yra) ir to turto balansinės vertės. Skirtumas tturi būti pripažįstamas pelnu arba nuostoliu, kai turto pripažinimas nutraukiamas. Toks pelnas neturi būti klasifikuojamas pajamomis.

Nematerialųjį turtą perleisti galima įvairiai pvz., parduoti, išnuomoti finansinės nuomos būdu arba dovanoti.

Suma, gautina už realizuojamą nematerialųjį turtą, pradžioje pripažįstama jos tikrąja verte. Jeigu mokėjimas už nematerialųjį turtą atidedamas, gautoji atsiskaitymo suma iš pradžių pripažįstama kaip kainos grynaisiais pinigais ekvivalentas. Skirtumas tarp nominaliosios atsiskaitymo sumos ir kainos grynaisiais pinigais ekvivalento pripažįstamas pelnu dėl palūkanų pagal 18 TAS, remiantis faktinėmis gautinos sumos pajamomis.4. Investicinis turtas

Investicinį turtą apskaito 40-asis TAS Investicinis turtas.

Šio Standarto tikslas – nustatyti investicinio turto apskaitos tvarką ir susijusius informacijos pateikimo reikalavimus.

Šis Standartas turi būti taikomas investicinio turto pripažinimui, vertinimui ir pateikimui.

Šis Standartas, be kitų dalykų, taikomas investicinio turto dalių, išsinuomotų finansinės nuomos būdu, vertinimui nuomininko finansinėje atskaitomybėje; taip pat investicinio turto, nuomojamo veiklos nuomos būdu, vertinimui nuomotojo finansinėje atskaitomybėje.

Investicinio turto paskirtis – gauti pajamų iš nuomos ar padidinti pagrindinio kapitalo vertę, arba abu šie tikslai kartu. Dėl to iš investicinio turto gaunami pinigų srautai visai nepriklauso nuo kito ūkio subjektui priklausančio turto. Tuo investicinis turtas skiriasi nuo savininko reikmėms naudojamo turto. Iš prekių arba paslaugų gamybos ar tiekimo (ar dėl turto naudojimo administraciniams tikslams) atsirandantys pinigų srautai priskirtini ne tik tam turtui, bet iir kitam gamybos arba tiekimo procese naudojamam turtui.

Investicinio turto pavyzdžiai:

a) žemė, laikoma veikiau siekiant padidinti ilgalaikio kapitalo vertę, negu greitam pardavimui įprastinės veiklos metu.

b) žemė, laikoma šiuo metu nenustatyto būsimo naudojimo tikslams. (Jeigu ūkio subjektas nėra nusprendęs, ar jam priklausančią žemę pavers savininko reikmėms naudojamu turtu, ar greitai ją parduos savo įprastinėje veikloje, laikoma, kad tokios žemės paskirtis – padidinti kapitalo vertę);

c) ūkio subjektui priklausantis (arba finansinės nuomos būdu įgytas) pastatas, nuomojamas pagal vieną arba daugiau veiklos nuomos sutarčių.

d) tuščias pastatas, laikomas ketinant jį išnuomoti pagal vieną arba keletą veiklos nuomos sutarčių.

Kai kurių rūšių turto viena dalis naudojama pajamoms iš nuomos gauti arba kapitalo vertei padidinti, o kita – prekių ar paslaugų gamybai ar tiekimui arba administraciniams tikslams. Jeigu šios turto dalys gali būti parduodamos atskirai (arba išnuomojamos atskirai finansinės nuomos būdu), ūkio subjektas apskaitoje jas turi pateikti atskirai. Jeigu minėtos turto dalys negali būti atskirai parduotos, toks turtas yra investicinis tik tada, jei prekėms arba paslaugoms gaminti ar tiekti (arba administraciniams tikslams) naudojama tik nedidelė jo dalis.

Investicinis turtas gali būti pripažįstamas turtu tada ir tik tada, kai:

a) yra tikėtina, kad ūkio subjektas ateityje gaus ekonominės naudos, susijusios su investiciniu turtu; ir

b) galima patikimai nustatyti investicinio turto savikainą.

Pagal šio pripažinimo principą ūkio subjektas vertina visas

su investiciniu turtu susijusias išlaidas tuo laikotarpiu, kai jos atsiranda. Šios išlaidos apima pradines investicinio turto įsigijimo išlaidas bei vėliau patirtas turto papildymo, jo dalies pakeitimo ar priežiūros išlaidas.

Investicinis turtas iš pradžių turi būti vertinamas jo savikaina. Atliekant pirminį įvertinimą, reikia įtraukti sandorio sąnaudas.

Nupirkto investicinio turto savikaina apima jo pirkimo kainą ir bet kokias tiesiogiai priskirtinas išlaidas. Į tiesiogiai priskirtinas išlaidas įtraukiami, pavyzdžiui, profesinis atlygis už teisines paslaugas, turto perdavimo mokesčiai ir kitos sandorių sąnaudos.

Investicinio turto savikainos nedidina:

a) veiklos pradžios sąnaudos ((išskyrus atvejį, kai jos būtinos turtui paruošti taip, kad jis galėtų būti naudojamas vadovybės numatytu būdu).

b) veiklos nuostoliai, patiriami prieš pasiekiant planuotą investicinio turto naudojimo lygį, arba

c) neįprastai dideli kiekiai iššvaistytų medžiagų, darbo jėgos ir kitų išteklių turto statybos ar plėtros metu.

Jeigu mokėjimas už investicinį turtą atidedamas, jo savikaina yra lygi turto kainai grynaisiais pinigais. Skirtumas tarp šios sumos ir visų mokėjimų sumos pripažįstamas palūkanų sąnaudomis kredito laikotarpiu.

Vienas ar keletas investicinio turto vienetų gali būti įsigyjami mainais į nepiniginį turtą arba įį piniginį ir nepiniginį turtą kartu. Toliau aptariamas vien.o nepiniginio turto keitimas į kitą, bet tai taip pat tinka visiems aukščiau minėtiems turto keitimams. Tokio investicinio turto savikaina vertinama tikrąja verte, išskyrus atvejus, kai: a) mainų sandoris neturi pakankamo komercinio ppagrindo arba b) nei gaunamo, nei atiduodamo turto tikroji vertė negali būti patikimai įvertinta. Įsigytas turtas vertinamas šiuo būdu net ir tada, kai ūkio subjektas negali iškart nutraukti atiduotojo turto pripažinimo. Jei įsigytasis turtas nėra vertinamas tikrąja verte, jo savikaina vertinama atiduotojo turto balansine verte.

Ūkio subjektas nustato, ar mainų sandoris turi komercinį pagrindą, atsižvelgdamas į savo būsimų pinigų srautų pasikeitimo mastą, kurio tikimasi dėl šio sandorio. Mainų sandoris turi komercinį pagrindą, jei:

a) įsigytojo turto pinigų srautų konfigūracija (rizika, pasiskirstymas laike ir dydžiai) skiriasi nuo perduotojo turto pinigų srautų konfigūracijos, arba

b) dėl mainų keičiasi specifinė ūkio subjekto veiklos dalies, paveiktos su sandoriu susijusių pakitimų, vertė, ir

c) a) arba b) punktuose nurodytas skirtumas yra reikšmingas, palyginus su tikrąja turto, kuriuo apsikeičiama, verte.

Norint nustatyti, ar mainų ssandoris turi komercinį pagrindą, specifinė ūkio subjekto veiklos dalies, paveiktos su sandoriu susijusių pakitimų, vertė turi atspindėti pinigų srautus po apmokestinimo. Šios analizės rezultato aiškumui gali net neprireikti tikslių ūkio subjekto apskaičiavimų.

Pelnas ar nuostolis, atsirandantis dėl investicinio turto tikrosios vertės pasikeitimo, turi būti pripažįstamas to atskaitomybės laikotarpio, kada jis patiriamas, pelnu arba nuostoliu.

Investicinio turto tikroji vertė – kaina, už kurią gali būti apsikeista turtu tarp nusimanančių ir ketinančių pirkti / parduoti nesusijusių šalių. Į tikrąją vertę neįtraukiama įvertinta kaina, padidinta aarba sumažinta dėl ypatingų sąlygų arba aplinkybių (pvz., netipiškų finansavimo arba pardavimo ir atgalinės nuomos susitarimų, ypatingų mokėjimų arba koncesijų, suteikiamų bet kurios su pardavimu susijusios šalies).

Ūkio subjektas, nustatydamas tikrąją vertę, neišskaito jokių sandorio sąnaudų, galinčių kilti dėl turto pardavimo ar kitokio realizavimo.

Investicinio turto tikroji vertė turi atspindėti rinkos sąlygas balanso dieną.

Tikroji vertė priklauso nuo nustatytos datos. Kadangi rinkos sąlygos gali keistis, atskaitomybėje pateiktasis tikrosios vertės dydis, įvertintas kitu metu, gali tapti neteisingu arba netinkamu. Tikrosios vertės apibrėžime taip pat numatyta prielaida, kad mainai ir pardavimo sutarties įvykdymas be jokių kainų pakitimų tarp nusimanančių ir ketinančių (dalyvauti atitinkamoje operacijoje) nesusijusių šalių, net jei mainų ir sutarties įvykdymo laikas skiriasi, laikomi įvykusiais vienu metu.

Investicinio turto tikroji vertė, be kitų dalykų, rodo gaunamas pajamas iš dabartinės nuomos mokesčių bei patvirtinančias prielaidas (tolygias nusimanančių ir ketinančių šalių prielaidoms) apie pajamas, kokias būtų galima gauti iš būsimos nuomos mokesčių dabartinėmis aplinkybėmis. Ji taip pat, tuo pačiu pagrindu, atspindi bet kokias pinigines išmokas (įskaitant nuomos mokesčius ir kitas išmokas), kurių galima tikėtis atitinkamo turto atžvilgiu. Kai kurios iš šių išmokų atsispindi įsipareigojime, o kitos priskiriamos išmokoms, nepripažįstamoms finansinėje atskaitomybėje iki vėlesnės datos (pvz., periodiški mokėjimai, tokie, kaip neapibrėžtieji nuomos mokesčiai).

Egzistuoja tam tikra prielaida, kurią galima ppaneigti, kad ūkio subjektas visą laiką galės patikimai nustatyti investicinio turto tikrąją vertę. Tačiau išskirtiniais atvejais, kai ūkio subjektas pirmą kartą įsigyja investicinį turtą (arba kai jo turimas turtas pirmą kartą tampa investiciniu, užbaigus statybos arba plėtros darbus ar pasikeitus naudojimo paskirčiai), yra aiškių įrodymų, kad investicinio turto tikroji vertė negalės būti patikimai įvertinta ilgesnį laiką. Taip atsitinka tada ir tik tada, kai palyginimui tinkami rinkos sandoriai nėra dažni ir .nėra alternatyvių patikimų tikrosios vertės vertinimo būdų (pavyzdžiui, pagal diskontuotų pinigų srautų prognozes). Tokiais atvejais ūkio subjektas turi vertinti investicinį turtą pagal 16 TAS pateiktą savikainos modelį. Investicinio turto likvidacinė vertė turėtų būti laikoma lygia nuliui.

Jeigu ūkio subjektas anksčiau investicinį turtą vertino tikrąja verte, tokį vertinimą jis turėtų tęsti iki turto perleidimo (ar iki tol, kol investicinis turtas taps savininko reikmėms naudojamu turtu arba ūkio subjektas pradės šio turto plėtrą, ketindamas jį parduoti įprastinės verslo veiklos metu), net jei sumažėja palyginimui tinkamų rinkos sandorių skaičius arba galimybė sužinoti naujausias rinkos kainas.

Savikainos modelis – po pirminio pripažinimo ūkio subjektas, pasirenkantis savikainos modelį, turi visą savo investicinį turtą vertinti pagal 16 TAS reikalavimus, nustatytus šitam modeliui, t.y., pagal savikainą, atimdamas sukauptą nusidėvėjimą ir bet kokius sukauptus vertės sumažėjimo nuostolius.

Perkėlimai į investicinį turtą aarba iš jo turi būti daromi tada ir tik tada, kai pasikeičia turto paskirtis, tai yra, kai:

a) savininkas turtą pradeda naudoti savo reikmėms, ir turtas iš investicinio perkeliamas į savininko reikmėms naudojamą turtą;

b) pradedami turto užstatymo darbai, ketinant jį parduoti, ir turtas iš investicinio perkeliamas į atsargas;

c) savininkas baigia naudotis turtu, ir šis iš savininko reikmėms naudojamo turto perkeliamas į investicinį turtą;

d) turtas pradedamas nuomoti kitai šaliai veiklos nuomos būdu, ir perkeliamas iš atsargų į investicinį turtą; arba

e) baigiami turto statybos arba užstatymo darbai, ir jis iš nebaigto statyti ar užstatyti turto perkeliamas į investicinį turtą.

Perkėlimo iš atsargų į investicinį turtą, kuris bus vertinamas tikrąja verte, atveju bet koks skirtumas tarp turto tikrosios vertės tą dieną ir jo ankstesnės balansinės vertės turi būti pripažįstamas kaip pelnas arba nuostolis.

Kai ūkio subjektas baigia jo paties pasistatyto investicinio turto, kuris bus apskaitomas tikrąja verte, statybą arba plėtrą, bet koks skirtumas tarp turto tikrosios vertės tą dieną ir jo ankstesnės balansinės vertės turi būti pripažįstamas kaip pelnas arba nuostolis.

Investicinio turto pripažinimas turi būti nutraukiamas (jis turi būti eliminuojamas iš balanso) perleidimo metu ar tada, kai jo naudojimas nutraukiamas visam laikui ir ateityje nebesitikima iš jo gauti jokios ekonominės naudos.

Pelnas ar nuostolis, atsirandantis dėl investicinio turto išėmimo iš apyvartos ar

perleidimo, turi būti nustatomas kaip skirtumas tarp grynųjų perleidimo pajamų ir turto balansinės vertės bei pripažįstamas investicinio turto išėmimo iš apyvartos ar perleidimo laikotarpio pelnu arba nuostoliu.Išvados

1. Ilgalaikis turtas pagal ilgalaikio turto substanciją skirstomas tris grupes: materialųjį, finansinį ir nematerialųjį.

2. Ilgalaikį materialųjį turtą apskaito 16-asis TAS Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai. Šis Standartas nurodo, kokia turėtų būti nekilnojamojo turto, įrangos ir įrengimų apskaitos tvarka, kad finansinės atskaitomybės vartotojai galėtų įžvelgti informaciją apie ūkio subjekto investavimą į ilgalaikį materialųjį nekilnojamąjį turtą bbei šio investavimo pokyčius.

3. Ilgalaikį nematerialųjį turtą apskaito 38-asis TAS Nematerialusis turtas. Šis Standartas nurodo nematerialiojo turto apskaitos tvarką. Pagal šį Standartą reikalaujama, kad ūkio subjektas pripažintų nematerialųjį turtą tada, ir tik tada, kai šis atitinka tam tikrus kriterijus. Šiame Standarte taip pat nustatoma, kaip vertinti nematerialiojo turto balansinę vertę, ir reikalaujama pateikti apie jį specifinę informaciją.

4. Investicinį turtą apskaito 40-asis TAS Investicinis turtas. Šis Standartas nustato investicinio turto apskaitos tvarką ir susijusius informacijos pateikimo reikalavimus. Standartas turi būti taikomas iinvesticinio turto pripažinimui, vertinimui ir pateikimui. Taip pat investicinio turto dalių, išsinuomotų finansinės nuomos būdu, vertinimui nuomininko finansinėje atskaitomybėje, investicinio turto, nuomojamo veiklos nuomos būdu, vertinimui nuomotojo finansinėje atskaitomybėje.