Buhalterine apskaita-atsargu metodas FIFO

FINASINĖJE APSKAITOJE NAUDOJAMO ATSARGŲ ĮKAINOJIMO METODO TAIKYMO PELNO MOKESČIUI APSKAIČIUOTI TVARKA

Buhalterine

apskaita-atsargu metodas FIFO

TURINYS

Įvadas 3

Temos išdėstymas 4 -11

Praktinė užduotis 12

Literatūra 13

ĮVADAS

Atsargos yra turtas,

laikomas parduoti, įprastoje verslo veikloje, gaminamasa

pardavimui ar esantis žaliavų ir medžiagų

pavidalo, kurios bus suvartotos gamybos procese arba teikiant

paslaugas.

Atsargos apima prekes, įsigytas ir laikomas

perparduoti, žemę ar kitą nuosavybę, skirtą

perparduoti. Atsargos taip pat gali apimti įmonės pagamintą

produkciją arba nebaigtą įmonės gaminamą

produkciją, įskaitant žaliavas ir kitokias medžiagas,

naudojamas gamybos procese. Paprastai atsargos įvertinamos vienu

iš labiausiai paplitusių keturių metodų, kurių

kiekvienas pagrįstas skirtinga sutartine kainos judėjimo

nuostata: 1) konkrečių kainų mmetodas; 2) FIFO metodas;

3) LIFO metodas; 4) vidutinių kainų metodas.

Atsargų įkainojimo metodai visada turi

būti pasirenkami taip, kad jų kainų srautai atitiktų

realų pačių atsargų

judėjimą. Tačiau parenkant atsargų įvertinimo

būdą reikia atsižvelgti ne tik į tų atsargų

fizinį judėjimą, bet ir į universalaus mato

vieneto – pinigų, taip pat ir prekių kainų,

kitimus. Atsargų įvertinimo metodo pasirinkimą lemia

jo įtaka balansui, pelno (nuostolio) ataskaitai, mokėtiniems

mokesčiams, ir valdytojų primtiems sprendimams.

Taikant FIFO būdą,

daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos

atsargos, kurios buvo įsigytos anksčiausiai, – tai

reiškia, kad laikotarpio pabaigoje llikusios atsargos buvo

vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą

rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti,

kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.

Tikslas:

parodyti

apskaitoje tikslų atsargų judėjimą.

Uždaviniai:1)

tiksliai įvertinti įmonės sandėliuose esančias

atsargas;

sugebėti pasirinkti atsargų įvertinimo metodą

ATSARGŲ

APSKAITA

Atsargomis laikomos visos įmonės turimos

materialinės vertybės, kurias ji įsigijo pperparduoti

arba sunaudoti gamindama prekes ar užtikrindama normalų

įmonės darbą.

Atsargos

–

trumpalaikis turtas

(žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba,

pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti),

kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per

vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Prekybos įmonių atsargas paprastai

sudaro perparduoti skirtos prekės, vyniojamasis popierius,

maišeliai, įvairios nenaudotos kaceliarinės prekės,

elektros lemputės ir kita. Gamybinėse įmonėse, be

minėtų rūšių, atsargomis laikomos žaliovos

ir medžiagos, skirtos produkcijai gaminti, jau pagaminta bei dar

nebaigta gaminti produkcija, įrengimų atsarginės

dalys, degalai ir kita.

Atsargos savo įvairove dažniausiai

pralenkia visas kitas įmonės turto rūšis, todėl

jų apskaitai ir reikia skirti daugiausiai laiko bei pasatngų.

Tačiau ne visada detalią ir brangiai kainuojančią

apskaitą tvarkyti yra ekonomiškai naudinga. Todėl

įmonė, įvertinusi savo poreikius ir finansines

galimybes, kiekvienai atsargų rūšiai

turėtų pasirinkti geriausiai tinkamą apskaitos metodą.

Galimi du atsargų apskaitos būdai:

1) nuolat apskaitomų atsargų būdas,

2) periodiškai aapskaitomų atsargų būdas.

Taikant nuolat apskaitomų atsargų būdą,

apskaitos knygose fiksuojamas kiekvienas atsargų įsigijimo

(pasigaminimo) ir pardavimo (sunaudojimo) faktas.

Atsargas apskaitant periodiškai, apskaitoje žymimas tik

atsargų įsigijimas, o jų parduota ar sunaudota dalis

nustatoma suskaičiavus atsargas laikotarpio pabaigoje ir gautą

skaičių atėmus iš laikotarpio pradžioje

buvusių ir per laikotarpį naujai įsigytų atsargų

sumos:

Atsargų likutis

Pirkimai Atsargų likutis Parduotų

prekių

Laikotarpio pradžioje + (žinomi)

– laikotarpio pabaigoje = savikaina

(žinomas)

(apskaičiuotas)

reikia apskaičiuoti

ATSARGŲ KLASIFIKAVIMAS APSKAITOJE

Kad įmonė galėtų veikti, reikia turėti

atsargų. Atsargomis laikomis įmonės žinioje

esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi

perduoti arba ttiesiogiai panaudoti gamyboje. Įmonėse

išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

Žaliavos;

Komplektavimo gaminiai;

Nebaigta gamyba;

Pagaminta produkcija;

Prekės, skirtos perparduoti.

Žaliavos įsigyjamos siekiant perdirbti

jas į gatavą produkciją. Gamybos ciklo metu finansinės

apskaitos požiūriu žaliavos pereina 3 stadijas.

Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Perdavus šias

žaliavas į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą,

jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Iki galo nebaigiant

gamybos susidaro nebaigtos gamybos likučiai. Visi šie

likučiai parodomi balanso trumpalaikio turto skyriuje

V-Trumpalaikis turtas.

ATSARGŲ

ĮVERTINIMAS

Registruojant

atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo savikaina, o

sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo

(pasigaminimo) savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte,

atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.

ATSARGŲ

ĮSIGIJIMO SAVIKAINA

Atsargų

įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota

atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų

sumomis. Pirkimo kainos koregavimai, atlikti po atsargų

užregistravimo apskaitoje ir susiję su atsargų

nukainojimais ir nuolaidomis, apskaitoje parodomi taip:

jeigu atsargos

parduotos – koreguojama parduotų prekių savikaina,

mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma;

jeigu

atsargos dar neparduotos – koreguojama atsargų įsigijimo

savikaina, mažinant ją nuolaidų ir nukainojimo suma,

tenkančia neparduotoms atsargoms. Tačiau jei to padaryti

neįmanoma arba netikslinga ir jei sumos reikšmingai

neiškraipytų finansinės atskaitomybės,

koreguojama parduotų prekių savikaina.

Nustatant atsargų

įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedami visi su

pirkimu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus

tuos, kurie vėliau bus atgauti), gabenimo, paruošimo

naudoti bei kitos tiesiogiai susijusios su atsargų įsigijimu

išlaidos. Atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos

išlaidos

gali būti

pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį

laikotarpį, kai buvo patirtos, jei sumos yyra nereikšmingos.

Į atsargų

įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas

pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos

atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo

pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis

reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos

rezultatus.

Atsargos,

įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registruojamos

pirkimodieną

galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės

valiutos ir užsienio valiutos keitimo kursu ar santykiu.

Kai

atsargų judėjimo ir jų likučių ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje traukti į apskaitą faktine įsigijimo

savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi

kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių

kainų būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėjeprekyboje

vertinti dideliam kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų,

kurių pelningumas yra panašus. Šiuo atveju atsargų

savikaina nustatoma iš atsargų likučių,

įvertintų pardavimo kainomis, atimant bendrojo pelno dalį,

kuri dažniausiai apskaičiuojama naudojant vidutinį

kiekvienos prekių rūšies bendrojo pelno procentą.

ATSARGŲ

(PRODUKCIJOS) PASIGAMINIMO SAVIKAINA

Pagamintų per

ataskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos) savikainą

sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Tiesioginės

gamybos išlaidos – išlaidos, kurias be žymių

sąnaudų galima tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai.

Tiesioginėmis gamybos išlaidomis paprastai laikomos

pagrindinių žaliavų (medžiagų),

komplektuojamųjų gaminių ir tiesioginio darbo

užmokesčio išlaidos.

Pagrindinių

žaliavų (medžiagų) išlaidos apima

produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas (medžiagas) ar

komplektuojamuosius gaminius, kurie sudaro materialųjį

produkcijos pagrindą arba įeina į gaminių sudėtį

ir be žymių sąnaudų gali būti priskirti

konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Tiesioginio darbo

užmokesčio išlaidos apima darbuotojų,

tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, atlyginimų

bei socialinio draudimo įmokų sumas, kurios be žymių

sąnaudų gali būti priskirtos konkretiems gaminiams ar

jų grupėms.

Netiesioginės

gamybos išlaidos – netiesiogiai su produkcijos gamyba

susijusios išlaidos. Tai pagalbinių žaliavų

(medžiagų), netiesioginio darbo užmokesčio,

nusidėvėjimo bbei kitos gamybos išlaidos, kurių

neįmanoma be žymių sąnaudų priskirti

konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Pagalbinių

žaliavų (medžiagų) išlaidos apima

produkcijos gamybos metu sunaudotas žaliavas (medžiagas),

kurios siejasi su gamyba, bet į gaminio sudėtį

tiesiogiai neįeina, arba, nors ir yra gaminio

sudedamoji

dalis, nėra tokios reikšmingos, kad galėtų būti

priskirtos prie pagrindinių.

Netiesioginio darbo

užmokesčio išlaidos apima tiesiogiai su produkcijos

gamyba nesusijusių, bet sudarančių sąlygas

gamybai vykti darbuotojų atlyginimų ir socialinio draudimo

įmokų sumas.

Kitos netiesioginės

gamybos išlaidos apima išlaidas, kurių ryšys

su gaminamomis prekėmis negali būti tiesiogiai nustatytas.

Apskaitoje jos pripažįstamos taikant paskirstymo būdus.

Konkrečių

gamybos išlaidų priskyrimo tiesioginėms ar

netiesioginėms bei netiesioginių gamybos išlaidų

paskirstymo kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama į

gamybos specifiką. Apie tai, kokios išlaidų grupės

įtraukiamos į gaminamos produkcijos savikainą, turi

būti atskleista aiškinamojo rašto bendrosiose

pastabose.

Gamybos procesą

gali nulemti tai, kad vienu metu gaminama daugiau nei vienas gaminys

(pavyzdžiui, kai gaminami sudėtiniai gaminiai arba vienas

iš gaminių yra pagrindinis, o kitas – šalutinis).

Kai išlaidos kiekvienam gaminiui negali būti nustatytos

atskirai, jos turi būti racionaliai ir tinkamai paskirstomos.

Išlaidų paskirstymas gali būti atliekamas remiantis,

pavyzdžiui, galima kiekvieno gaminio pardavimo kaina tiek tame

gamybos proceso etape, kuriame gaminiai tampa atskiri, tiek gamybai

pasibaigus.

Jei gaminant

produkciją atsiranda atliekų ar kitų šalutinių

produktų, kurių vertė nereikšminga, tačiau

juos galima parduoti, jie įvertinami grynąja galimo

realizavimo verte. Ši vertė atimama iš pagrindinio

gaminio savikainos.

Kai atsargų

(produkcijos) judėjimo ir jų likučių ataskaitiniu

laikotarpiu traukti į

apskaitą faktine pasigaminimo

savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi

kiti įvertinimo būdai, pavyzdžiui, normatyvinės

savikainos būdas, kuris gali būti taikomas, jeigu gaunami

skaičiavimai yra artimi savikainai. Taikant šį būdą,

įvertinamas normalus žaliavų ir medžiagų,

darbo, įrengimų našumo ir pajėgumų

naudojimo lygis ir nustatoma normatyvinė produkcijos vieneto

savikaina. Ji yra reguliariai peržiūrima ir, jeigu reikia,

keičiama atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas.

Kai atsargų

(produkcijos) judėjimas ir jų likučiai ataskaitiniu

laikotarpiu įtraukiami į apskaitą faktine pasigaminimo

savikaina, ypač mažos gamybos apimties laikotarpiais

(palyginti su įmonės gamybos apimtimi normaliomis verslo

sąlygomis) dalis netiesioginių gamybos išlaidų

nepriskiriamos pagamintų atsargų ssavikainai, o yra iš

karto pripažįstamos veiklos sąnaudomis. Tai daroma

tam, kad skirtingais laikotarpiais pagamintos produkcijos savikaina

reikšmingai nesiskirtų.

Neatsižvelgiant

į tai, kokie įvertinimo būdai buvo taikyti,

finansinėje atskaitomybėje atsargų (produkcijos)

likučiai įvertinami faktine savikaina arba grynąja

galimo realizavimo verte.

GRYNOJI

GALIMO REALIZAVIMO VERTĖ

Atsargų

savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje gali būti didesnė

už jų grynąją galimo realizavimo vertę,

jeigu atsargos buvo sugadintos, visiškai arba iš dalies

paseno, jų pardavimo kaina nukrito ar išaugo įvertintos

gamybos baigimo arba pardavimo išlaidos. Atsargų

nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamas

tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos,

kurią tikimasi ggauti pardavus arba sunaudojus šį

turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu.

Atsargos paprastai

nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės pagal

kiekvieną atsargų vienetą. Tam tikrais atvejais gali

būti tikslinga sugrupuoti panašius ar susijusius atsargų

vienetus (pavyzdžiui, kai tai pačiai gaminių grupei

priklausantys panašios paskirties ar naudojimo atsargų

vienetai yyra pagaminti ir pateikiami į rinką toje pačioje

geografinėje zonoje ir atskirai juos įvertinti praktiškai

neįmanoma). Atsargos negali būti nukainojamos tokiomis

grupėmis kaip, pavyzdžiui, visa pagaminta produkcija arba

visos atsargos, kurios skirtos tam tikrai pramonės šakai

ar laikomos tam tikroje geografinėje zonoje.

Grynoji galimo

realizavimo vertė nustatoma remiantis patikimais įrodymais,

kuriuos galima gauti tuo metu, kai įvertinamos atsargos.

Nustatant grynąją galimo realizavimo vertę, įvertinami

ir kainos ar savikainos svyravimai, tiesiogiai susiję su

įvykiais, kurie vyksta pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui iki

finansinės atskaitomybės sudarymo ir patvirtina

ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvusias sąlygas.

Nustatant grynąją

galimo realizavimo vertę, reikia atsižvelgti į tikslą,

dėl kurio atsargos laikomos. Pavyzdžiui, atsargų,

laikomų pardavimo ar paslaugų sutartims vykdyti, grynoji

galimo realizavimo vertė pagrįsta sutartine kaina, numatyta

pasirašytose sutartyse. Jeigu pardavimo sutartyse numatyti

mažesni atsargų kiekiai, perviršio grynoji galimo

realizavimo vertė nustatoma remiantis vidutine pardavimo kaina

arba palyginamąja rinkos kkaina.

Žaliavos ir

kitos medžiagos, laikomos produkcijai gaminti, negali būti

nukainojamos žemiau negu jų savikaina, jeigu produkciją,

kurią gaminant jos naudojamos, tikimasi parduoti už

savikainą ar didesne kaina, nebent įmonė turi didelį

perteklinį šių žaliavų ar kitų

medžiagų kiekį, palyginti su reikiamu įprastinėmis

įmonės veiklos sąlygomis.

Tuo atveju, kai

žaliavų kainų kritimas parodo, kad iš jų

pagamintos produkcijos savikaina viršys grynąją

galimo realizavimo vertę (pavyzdžiui, kai mažėja

paklausa tiek konkrečiai pagamintai produkcijai, tiek žaliavoms,

naudojamoms jos gamyboje), žaliavos nukainojamos iki grynosios

galimo realizavimo vertės. Tokiomis aplinkybėmis

tiksliausias grynosios galimo realizavimo vertės matas gali būti

vertė, už kkurią galima įsigyti tokias pat

žaliavas.

Kai pasikeičia

aplinkybės, dėl kurių atsargos turėjo būti

nukainotos žemiau negu savikaina, nukainojimo suma atstatoma

taip, kad nauja balansinė vertė būtų lygi atsargų

įsigijimo (pasigaminimo) savikainai arba patikslintai grynajai

galimo realizavimo vertei, atsižvelgiant į tai, kuri iš

jų mažesnė. Tačiau atstatytoji atsargų vertė

negali būti didesnė už atsargų įsigijimo

(pasigaminimo) savikainą.

Visų atsargų

nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma ir visi

atsargų nuostoliai turi būti pripažįstami to

laikotarpio, kuriuo buvo atliekami nukainojimai ir (ar) susidarė

nuostoliai, veiklos sąnaudomis.

Bet kokio atsargų

nukainojimo atstatymo, atliekamo dėl grynosios galimo

realizavimo vertės augimo, suma turi būti mažinamos to

laikotarpio veiklos sąnaudos.

Atsargos, kurių

grynoji galimo realizavimo vertė nustatyta užsienio

valiuta, turi būti parodytos taikant grynosios galimo

realizavimo vertės nustatymo metu galiojantį oficialų

valiutos keitimo kursą ar santykį.

PASLAUGŲ

TEIKĖJO ATSARGŲ SAVIKAINA

Jeigu pagal įmonės

veiklos pobūdį būtina, paslaugų teikėjai

gali kaupti su paslaugų teikimu susijusias išlaidas

atsargose. Paslaugų teikėjo atsargų savikainą

dažniausiai sudaro darbo ir kitos tiesiogiai su paslaugų

teikimu susijusios išlaidos bei joms priskiriamos

netiesioginės išlaidos.

ATSARGŲ

ĮKAINOJIMO BŪDAI

Apskaičiuodama

sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą,

įmonė gali taikyti FIFO būdą (darant prielaidą,

kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar

pagamintos atsargos), LIFO būdą (darant prielaidą, kad

pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar pagamintos

atsargos), svertinio (slenkančiojo) vidurkio, konkrečių

kainų arba kitus atsargų įkainojimo būdus,

atsižvelgdama į atsargų judėjimą įmonėje

bei kitas sąlygas.

Taikant FIFO būdą,

daroma prielaida, jog pirmiausiai parduodamos arba sunaudojamos

atsargos, kurios buvo įsigytos aanksčiausiai, – tai

reiškia, kad laikotarpio pabaigoje likusios atsargos buvo

vėliausiai įsigytos ar pagamintos. Šį būdą

rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti,

kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai.

LIFO būdas

gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pirmiausiai

parduodamos arba sunaudojamos vėliausiai įsigytos ar

pagamintos atsargos, – tai reiškia, kad laikotarpio

pabaigoje liekančios atsargos

yra

pirmiausiai įsigytos ar pagamintos.

Jeigu atsargos

sumaišytos ir neįmanoma atskirti, kurios įsigytos ar

pagamintos pirmiau, jos gali būti įkainojamos taikant

svertinio vidurkio būdą. Taikant šį būdą,

atsargų savikaina nustatoma pagal atsargų vienetų

laikotarpio pradžioje ir per visą laikotarpį įsigytų

ar pagamintų panašių atsargų vienetų kainų

svertinį vidurkį. Vidurkis gali būti apskaičiuojamas

periodiškai arba gavus kiekvieną naują atsargų

partiją (pagal aplinkybes kiekvienoje įmonėje,

atsižvelgiant į atsargų naudojimo būdą).

Konkrečiam

tikslui gaminamų stambių vienetinių atsargų,

prekių ir teikiamų paslaugų savikaina gali būti

nustatoma taikant konkrečių kainų būdą.

Taikant šį būdą, konkretūs atsargų

vienetai turi būti įvertinami jų savikaina. Konkrečių

kainų būdas gali būti taikomas konkretiems projektams

skirtoms atsargoms. Šis būdas netaikomas, jeigu yra daug

atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami

vieni kitais.

ATSARGŲ

ĮVERTINIMO METODAS PAGAL PASKUTINIŲ PIRKIMŲ KAINAS

(FIFO)

Šis

metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės

per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos),

o kurios liko sandėlyje. Jis remiasi sutartine nuostata, kad

anksčiausiai pirktų prekių kainos priskiriamos

pirmiausia parduotų prekių savikainai (FIFO, angl.

first-in,

first-out,

liet. pirmas

į, primas iš).

Iš to matyti,kad ataskaitinio lakotarpio pabaigoje likusių

prekių savikainai priskiriamos paskutinių pirkimų

kainos, nes šiuo atveju daroma prielaida, kkad anksčiausiai

pirktos prekės parduodamos (ar atsargos sunaudojamos)

anksčiausiai. Taigi šių (anksčiausiai pirktų)

atsargų (todėl ir jų kainų) ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje įmonėje paprasčiausiai

nebelieka. Šis metodas gali būti taikomas daugelyje

skirtingų įmonių, nes dažniausiai pirmiausia

parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nupirktos atsargos.

FIFO metodas labiausiai tinka balansui sudaryti, nes likusios

neparduotos prekės įvertinamos artimiausiomis balanso

sudarymo momentu esančioms kainoms, todėl parodama realesnė

įmonės turto būklė.

Šiame

pavyzdyje pritaikius FIFO metodą, prekių likutis mėnesio

pabaigoje būtų įvertintas

342 Lt, o parduotų prekių savikaina – 248 Lt:

20X3m.

gegužės 31 d. prekių atsargos ir per kovo mėnesį

parduotų prekių savikaina (FIFO
periodiškai apskaitomų atsargų metodas)

Prekių

atsargos gegužės mėnesio pabaigoje:

80 vnt. po 1,15 Lt

iš gegužės 15 d. pirkimo

92Lt

100 vnt. po 1,20 Lt

iš gegužės 29 d. pirkimo

120 Lt

130

vnt. po 1,00

Lt iš gegužės 7 d. pirkimo

130 Lt

Likučio

gegužės 31 d. vertė (310 vnt.)

342 Lt

20X3

m. gegužės mėnesį parduoti skirtų prekių

savikaina 590 Lt

Atimama: atsargų

likutis mėnesio pabaigoje

342 Lt

Per

mėnesį parduotų prekių savikaina

248 Lt

FIFO metodas geras

todėl, kad juo gana tiksliai įvertinamos įmonės

sandėliuose esančios atsargos. Kadangi šiuo atveju

daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos (ar sunaudojamos)

anksčiausiai pirktos prekės, vadinasi, atsargose lieka

vėliausiomis kainomis įvertintos atsargos.

FIFO METODO

PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI

Svarbiausias

šio metodo pranašumas yra tas, kad jis susieja fiziškai

(tikrovėje) parduotų prekių įsigijimo savikainą

su pajamomis, gautomis pardavus šias prekes, todėl

apskritai FIFO atsargų apskaitos metodas dažniausiai

leidžia

tiksliai parodyti apskaitoje atsargų judėjimą.

Kitas

labai svarbus FIFO metodo taikymo argumentas – balanse matyti

tikslus atsargų likučio įkainojimas. FIFO metodu

laikotarpio pabaigoje likusias prekių atsargas galima įvertinti

paskutinių pirkimų kainomis, t.y. artimiausiomis

atskaitomybės sudarymo momentu esančioms kainoms. Dėl

to balansas geriau ir tiksliau rodo įmonės būklę

ataskaitinio laikotarpio pabaigoje

(per balanso sudarymą). LIFO ir vidutinės kainos metodais

įvertintų atsargų savikaina balanse daugiau iškreipta,

ypač kai atsargos įkainojamos LIFO metodu – visada

pirmiausia nurašant vėliausiai pirktas atsargas.

Daug

įmonių renkasi FIFO atsargų įvertinimo metodą,

kad finansinėje atskaitomybėje galėtų parodyti

kuo didesnį uždirbtą pelną, kuris svarbus įmonės

akcininkams, kkreditoriams ir visiems, kas domisi įmonės

veiklos rezultatais. FIFO metodu atspindėjus atsargas, pelno

(nuostolio) ataskaitoje išvedamas optimistiškas veiklos

rezultatas. Tačiau nuo didesnio pelno įmonė turi

mokėti ir didesnius mokesčius valdžiai. Jeigu jie

mokami nuo tikrai uždirbto pelno (šiuo

atveju jeigu atsargos tikrai juda FIFO metodu), kiekvienas

verslininkas tai turi priimti kaip normalias valdžios nustatytas

taisykles.

PRAKTINĖ

UŽDUOTIS

Duomenys apie

atsargų pirkimus ir pardavimus

20X3

m. vasario mėnesį (fifo
nuolat apskaitomų atsargų metodas)

Data 20X3 m.	Pirkimai			Pardavimai			Atsargų likutis
Data 20X3 m.	kiekis	kaina	suma	kiekis	kaina	suma	kiekis	kaina	suma
02 01							8	105	840

ang=“lt-lt“ align=“left“ xml:lang=“lt-lt“>02

105

315

105

525

112

672

105

112

525

672

135

405

105

112

135

525

672

405

105

420

105

112

135

105

672

405

„>02

105

112

105

560

112

135

112

405

Iš

viso:

1077

1400

517

112

135

112

405

Taikant

FIFO

metodą daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos arba

sunaudojamos anksčiau pirktos prekės. Tuomet laikotarpio

pabaigos atsargoms priskiriamos vėliausiai pirktos prekės.

Tokiu principu parduodami arba suvartojami, pvz., maisto produktai,

vaistai ir kiti greitai gendantys gaminiai.

Taigi

įvertinant FIFO metodu atsargų likutis laikotarpio pabaioje

sudaro 517

Lt.

LITERATŪROS

SĄRAŠAS

“Mokesčių žinios”

“AAM aktualijos”

“Pirminiai apskaitos dokumentai” Vilnius. Leidykla

“Pačiolis”, 1999m.

internetas

Gediminas Kalčinskas “Buhalterinės apskaitos

pagrindai”

“2002 metų atskaitomybė: aktualūs apskaitos ir

mokesčių klausimai”. Leidykla “Pačiolis”,

2003m.