Ilgalaikio turto apskaita pagal 12 VAS

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

Apskaitos katedra

12-asis verslo apskaitos standartas:

ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS

Atliko:

Priėmė: dėstytojas

Dr. G. Grondskis

KAUNAS, 2003

TURINYS

Įvadas 3

1. Įsigyto ir pasigaminto turto pradinis įvertinimas

5

2. Turto vertės perskaičiavimai

6

3. Rekonstruoto ir suremontuoto turto vertė

7

4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas

10

Išvados 12

Naudota literatūra 13

ĮVADAS

Vienas iš aktualiausių apskaitos uždavinių yra teisingai

įvertinti įmonės turtą. Nuo turto įkainojimo labai daug priklauso

informacijos apie įmonės turtinę ir finansinę būklę patikimumas. Iki šiol

Lietuvos įmonėse turtas vertinamas, remiantis Finansų ministerijos 1994 m.

patvirtintomis ir 1995 m. patikslintomis Turto įvertinimo metinėje

finansinėje atskaitomybėje taisyklėmis.

Patvirtintuose Verslo apskaitos standartuose (VAS) pasikeitė kai

kurios turto vertinimo finansinėje apskaitoje ir atskaitomybėje nuostatos.

Jos bus pradėtos taikyti nuo 2004 m. sausio 1 d. Iki tol svarbu gerai

įsisavinti įsigaliosiančius turto vertinimo metodus. Gamybos įmonėse

didžiąją turto dalį sudaro ilgalaikis materialusis turtas. Tai sąlygoja šio

turto teisingo įvertinimo svarbą. Atnaujintos jo nuostatos pateiktos 12-

ajame VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.

Tikslas. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti kaip keisis

ilgalaikio materialiojo turto apskaita ir atvaizdavimas finansinėje

atskaitomybėje įsigaliojus 112-ajam VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“.

Reikia pabrėžti, kad 12-asis VAS „Ilgalaikis materialusis

turtas“ yra netaikomas:

1) biologinio turto, susijusio su žemės ūkio veikla, apskaitai;

2) mineralų, naftos, gamtinių dujų ir panašių neatkuriamų gamtos

išteklių paieškos ir gavybos apskaitai.

Materialusis turtas turi bbūti priskiriamas ilgalaikiam turtui,

jei jis atitinka visus šiuos požymius:

1) įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei vienerius metus;

2) įmonė pagrįstai tikisi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais

laikotarpiais;

3) įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo)

savikainą;

4) turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimalią

ilgalaikio materialiojo turto savikainą, įmonės nusistatytą

kiekvienai turto grupei;

5) įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Vartojamos sąvokos:

Atsiperkamoji vertė – turto grynoji galimo realizavimo vertė arba

to turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų didesnė.

Balansinė vertė – suma, kuria turtas yra atvaizduojamas balanse.

Ilgalaikio materialiojo turto balansinė vertė yra lygi jo likutinei vertei.

Biologinis turtas – gyvi gyvūnai ir augalai.

Ilgalaikis materialusis turtas – materialusis turtas, kuris

teikia įmonei eekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir

kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės

nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę.

Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų

ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto,

kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turtą, vertė.

Likvidacinė vertė – suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo

naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir

perleidimo išlaidas.

Likutinė vertė – suma, gauta iš ilgalaikio materialiojo turto

įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus nusidėvėjimo sumą, sukauptą per

visą jo naudingo tarnavimo laiką, pridėjus visus šio turto vertės

padidėjimus ir atėmus visus jos sumažėjimus.

Naudingo tarnavimo laikas – laikotarpis, kuriuo įmonė tikisi

naudoti riboto naudojimo laiko turtą, arba gaminių ar produkcijos vienetų,

kuriuos įmonė tikisi pagaminti (gauti) naudodama šį turtą, skaičius.

Naudojimo vertė – dabartinė diskontuota būsimojo laikotarpio

pinigų suma, kurią tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant

pasibaigus naudingo tarnavimo laikui.

Nudėvimoji vertė – suma, gauta iš riboto naudojimo laiko

ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainos atėmus

numatytą likvidacinę vertę.

Nusidėvėjimas – riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės

priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamą naudingo

tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.

Nuvertėjimas (nuostolis dėl vertės sumažėjimo) – suma, kuria

turto balansinė vertė yra didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Tikroji vertė – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar

paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas

tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba

užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.

1. Įsigyto ir pasigaminto turto pradinis įvertinimas

Įsigyto (pirkto) ir pasigaminto (pasistatyto) ilgalaikio

materialiojo turto vertinimo taisyklės pasikeitė nedaug. Nusipirktas turtas

turi būti įkainotas įsigijimo savikaina. Ją sudaro įsigyjant turtą sumokėta

ar mokėtina pinigų suma ir turto atsivežimo bei parengimo naudoti išlaidos,

padarytos iki to turto eksploatavimo pradžios. 12-ajame VAS šios išlaidos

gana detalizuotos:

1) įsigyjant šį turtą sumokėta ar mokėtina pinigų suma (ar kitokio

sunaudoto turto vertė);

2) atvežimo išlaidos;

3) muitai, akcizai ir kiti negrąžinami mokesčiai;

4) projektavimo darbų išlaidos;

5) sumontavimo išlaidos;

6) instaliavimo išlaidos;

7) parengimo naudoti išlaidos;

8) remonto, atlikto iki turto naudojimo pradžios, išlaidos;

9) išbandymo išlaidos;

10) infrastruktūros ir turto registravimo išlaidos;

11) žemės sklypo ir statybos aikštelės paruošimo išlaidos;

12) numatomos būsimos turto išmontavimo, išvežimo, turto gamybinės vietos

sutvarkymo išlaidos, jei jos atitinka įsipareigojimų arba atidėjimų

apibrėžimą;

13) kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos.

Pasigamintas (pasistatytas) ilgalaikis turtas įvertinamas

pasigaminimo savikaina. Ji nustatoma sudedant turtui sukurti sunaudotų

medžiagų bei komplektuojamų gaminių savikainą, tiesiogines darbo ir

netiesiogines gamybos išlaidas. Vadinamosios veiklos sąnaudos

(administracinės, pardavimų ir pan.) į ilgalaikio materialiojo turto

įsigijimo ir pasigaminimo savikainą neįskaitomos. Pasak doc. daktaro

Valentino Gružausko, pastaroji nuostata nėra pakankamai pagrįsta, ir jos

taikymas gali iškreipti turto vertę ir įmonės finansinius rezultatus ypač

didelės statybų bei kitų investicijų apimties ir mažos gamybos apimties

laikotarpiais. Tokiais laikotarpiais didžioji administracinių bei kitų

bendrųjų įmonės sąnaudų dalis yra susijusi su ilgalaikio turto įsigijimu ir

todėl įskaitytina į šio turto įsigijimo savikainą. Tai atitinka ir 16-ojo

TAS „Nekilnojamasis turtas, įranga ir įrengimai“ nuostatą dėl minėtų

išlaidų priskyrimo. Jame (17 paragrafe) nurodyta, kad administracinės ir

kitos bendrosios pridėtinės išlaidos nėra nekilnojamojo turto, įrangos ir

įrengimų savikainos sudedamoji dalis, išskyrus aatvejus, kai jos gali būti

tiesiogiai susiejamos su turto įsigijimu ar to turto parengimu.

Pasikeitė nuostata dėl palūkanų priskyrimo. 12-ajame VAS

nurodyta, kad palūkanos į turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą

neįskaitomos ir pripažįstamos atitinkamų laikotarpių sąnaudomis. Turto

įvertinimo taisyklėse nustatyta, kad ilgalaikiam turtui pirkti ar jo

gamybai skolintų sumų palūkanos to turto naudojimo pradžioje turi būti

įtraukiamos į ilgalaikio turto savikainą ir nudėvimos per visą jo naudojimo

laikotarpį. Iki šiol analogiškos nuostatos reikia laikytis ir skaičiuojant

pelno mokestį. Valstybinė mokesčių inspekcija 2002 m. gruodžio 13 d.

komentare dėl minėto mokesčio nurodė, kad ilgalaikiam turtui pirkti,

lizingo būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos,

susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos

pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip

formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą,

kapitalizuotos palūkanos amortizuojamos <.>. Skirtingas minėtų palūkanų

traktavimas finansinėje apskaitoje ir pelno mokesčio skaičiavimo tikslais

yra nepateisinamas ir nepagrįstai apsunkina apskaitą (sukelia dvejopą

individualią turto objektų vertės ir jų nusidėvėjimo apskaitą). Tinkamesnė

yra 12-ojo VAS nuostata dėl palūkanų. Nuo 2004 m. sausio 1 d. ją reikėtų

įteisinti ir oficialiuose pelno mokesčio skaičiavimo komentaruose.

Atkreiptinas dėmesys į naują nuostatą dėl savos statybos

(gamybos) viršnormatyvinių išlaidų priskyrimo ilgalaikio turto savikainai.

12-ajame VAS nurodyta, kad jei savo reikmėms statant (gaminant) turtą

atsiranda papildomų (viršnormatyvinių) medžiagų ir darbo jėgos sąnaudų, jos

neįtraukiamos į turto pasigaminimo savikainą ir

pripažįstamos ataskaitinio

laikotarpio sąnaudomis. Šios nuostatos taikymas pareikalaus apskaičiuoti

faktiškų savos statybos sąnaudų nukrypimus nuo sąmatinės vertės

(normatyvinių sąnaudų).

2. Turto vertės perskaičiavimai

12-ajame VAS nurodyti du ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo

būdai: 1) įsigijimo savikaina; 2) perkainota verte. Įmonė pasirenka vieną

iš jų, nusistatydama savo apskaitos politiką.

Taikant pirmąjį būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje turi būti

registruojamas įsigijimo savikaina, o finansinėje atskaitomybėje

pateikiamas įsigijimo savikaina, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir jo vertės

sumažėjimą. Ilgalaikio materialiojo turto vertė turi būti mažinama tada,

kai turto balansinė vertė reikšmingai didesnė už jo atsiperkamąją vertę.

Pastaroji apibūdinta kaip turto grynoji galimo realizavimo vertė arba to

turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri yra didesnė. Naudojimo

vertė apibūdinta, kaip dabartinė būsimojo laikotarpio pinigų suma, kurią

tikimasi gauti nuolat naudojant turtą ir jį perleidžiant pasibaigus

naudingo tarnavimo laikui.

Taikant antrąjį būdą, ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas

įsigijimo savikaina, vėliau perkainojamas ir apskaitoje registruojamas

perkainota verte, o finansinėje atskaitomybėje pateikiamas perkainota

verte, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir turto vertės sumažėjimą.

Palyginus abu apskaitos būdus, matyti, kad jie turi bendrumą,

pasireiškiantį turto vertės sumažėjimo atvejais. Iš esmės turto vertės

sumažinimas, tt. y. jo nukainojimas, yra viena iš turto perkainojimo rūšių.

12-ajame VAS esama netikslumų, nusakant ilgalaikio turto vertės sumažėjimo

apskaitą. Remiantis pirmojo įvertinimo būdo apibrėžimu, reikštų, kad

minėtas sumažėjimas apskaitoje neregistruojamas (minusuojamas tiktai

pateikiant turto vertę finansinėje atskaitomybėje). Tuo tarpu išdėstant

antrąjį būdą, nurodyta, kad, jjei perkainojus ilgalaikį materialųjį turtą jo

vertė sumažėja, toks sumažėjimas apskaitoje registruojamas kaip šio turto

vertės sumažėjimas. Iš tikrųjų ilgalaikio materialiojo turto nukainojimas

visais atvejais turėtų būti fiksuojamas apskaitoje. Jeigu turto

nuvertėjimai arba (ir) jo vertės padidėjimo atvejai yra palyginti dažni ir

reikšmingi, taikytinas antrasis turto įvertinimo būdas.

Daugelyje Lietuvos įmonių praeitą dešimtmetį ilgalaikis

materialusis turtas, vykdant Vyriausybės nutarimus, buvo indeksuotas. 12-

ajame VAS pateikta pereinamoji nuostata, kad įmonės indeksuotas ilgalaikis

materialusis turtas neatitinka šio standarto reikalavimų minėtą turtą

registruoti apskaitoje ir pateikti finansinėje atskaitomybėje įsigijimo

savikaina arba perkainota verte, ir todėl, jei indeksuota turto vertė

nekoreguojama, įmonė privalo per to turto tarnavimo laiką metinėje

finansinėje atskaitomybėje atskleisti indeksavimo poveikį turto balansinei

vertei. Šis atskleidimas ne vienerius metus pareikalautų papildomo darbo.

Siekiant jo išvengti ir garantuoti galimai realesnį ilgalaikio materialiojo

turto įvertinimą, tikslinga būtų iki 112-ojo VAS įsigaliojimo perkainoti šį

turtą ir toliau tvarkyti jo apskaitą perkainota verte.

3. Rekonstruoto ir suremontuoto turto vertė

Turto įvertinimo taisyklėse įrašyta, kad, atliekant esminius

ilgalaikio materialiojo turto pertvarkymo ar tobulinimo darbus, šių darbų

savikainos suma didinama pradinė (likutinė) turto vertė, o atlikus to

ilgalaikio turto remonto ar atnaujinimo darbus – mažinama šio turto

nusidėvėjimo suma.

Konkretesnė yra Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu iš

dalies pakeisto Vyriausybės 1998 m. nutarimo Nr.955 „Dėl ilgalaikio turto

nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos

tvarkos patvirtinimo“ nuostata. „Atliekant nuosavo arba pagal lizingo

(finansinės nuomos) sutartį valdomo ilgalaikio materialiojo turto

pertvarkymo (rekonstravimo) darbus, kurie pagerina turto naudingąsias

savybes (pailgina naudingo tarnavimo laikotarpį, pagerina našumą,

naudingumą, produkcijos kokybę ir pan.), šių darbų verte didinama minėto

turto įsigijimo vertė. Ilgalaikio materialiojo turto remonto darbai laikomi

pertvarkymu (rekonstravimu), jeigu jų vertė viršija 50 procentų to turto

įsigijimo vertės iki jo rekonstravimo“.

Analogiška nuostata pateikta Pelno mokesčio įstatyme. Jame

įrašyta, kad, jei ilgalaikio turto remonto vertė per mokestinį laikotarpį

viršija 50 proc. remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas

rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama

remontuoto arba rekonstruoto turto įsigijimo savikaina (žr. 1 pav.).

Pastaroji nuostata skiriasi nuo pateiktos Vyriausybės nutarime Nr. 955 tuo,

kad vienodai traktuojami visi rekonstravimo darbai ir kad atsižvelgiama tik

į mokestinio laikotarpio remonto vertę.

[pic]

12-ajame VAS nustatyta, kad jei ilgalaikio materialiojo turto

rekonstravimas ar remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ir

(arba) pagerina naudingąsias turto savybes, šių darbų verte didinama turto

įsigijimo savikaina. Jei minėti darbai nepagerina naudingųjų turto savybių

ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko, šių darbų vertė pripažįstama

ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Be to, nustatyta, kad tais atvejais,

kai pagal techninio eksploatavimo ar panašias sąlygas ilgalaikis turtas

turi būti remontuojamas nustatytais laikotarpiais, kad būtų užtikrintas

saugus ir patikimas jo naudojimas, remonto išlaidas įmonė turi pripažinti

turtu (ateinančių laikotarpių sąnaudomis) ir nurašyti į sąnaudas per

laikotarpį iki kkito numatomo to turto remonto.

Minėtos 12-ojo VAS nuostatos yra gana abstrakčios, ir dėl

rekonstravimo bei remonto darbų ir jų rezultatų neapibrėžtumo gali būti

nelengva jas taikyti. Remonto rezultatai gali būti labai skirtingi, tačiau

nustatyti jų pobūdį (pagerina ar nepagerina naudingąsias turto savybes,

pailgina ar nepailgina turto naudojimo laiką) yra sudėtinga. Siekiant

nustatyti, kam priskirti remonto vertę, paprasčiau remtis kiekybiniu

kriterijumi. Toks kriterijus (50 proc. turto vertės) dabar yra

reglamentuotas Vyriausybės nutarime Nr. 955 ir Pelno mokesčio įstatyme.

Finansinėje apskaitoje, esant patikimam ilgalaikio turto įvertinimui iki

remonto, šiuo kriterijumi būtų galima remtis ir toliau, t. y . jeigu

remonto vertė viršija 50 proc. remontuojamo turto vertės, galima būtų

laikyti, kad remontas pagerino naudingąsias turto savybes ir (arba)

pailgino jo naudojimo laiką. Tuomet būtų išvengta finansinės apskaitos

duomenų neatitikimo pelno mokesčio skaičiavimo reikšmėms ir daugmaž

laikomasi 12-ojo VAS reikalavimų.

Abejotina, ar tikslinga taikyti 12-ojo VAS nuostatą dėl kai kurių

remonto išlaidų priskyrimo ateinančių laikotarpių sąnaudoms. Pirma, sunku

teisingai nustatyti tokio priskyrimo atvejus. Antra, minėtos sąnaudos 2-

ajame VAS „Balansas“ traktuojamos kaip išankstiniai mokėjimai, o remonto

išlaidų turinys yra kitoks.

Ateityje 12-ojo VAS nuostatos dėl remonto vertės priskyrimo

koreguotinos, atsižvelgiant į šio standarto taikymo praktiką ir kitų šalių

apskaitos patirtį. Pavyzdžiui, remiantis Rusijos apskaitos ir mokesčių

reglamentais, jos įmonės, siekdamos tolygiai įskaityti į sąnaudas remonto

išlaidas, gali sudaryti rezervą (atidėjimus)būsimoms remonto išlaidoms

padengti. Kas mėnesį pagal įmonės nusistatytus normatyvus daromi

atskaitymai į šį rezervą. Atlikus remontą, minėtas rezervas mažinamas

faktiškų remonto išlaidų dydžiu. Paminėtina, kad pagal Lietuvoje

tebegaliojantį pavyzdinį sąskaitų planą analogiška yra atidėjimų

kapitaliniam remontui ir dideliems priežiūros darbams apskaita.

Išsinuomoto arba valdomo pagal panaudos sutartį ilgalaikio

materialiojo turto pertvarkymo (rekonstrukcijos) ir remonto išlaidų

registravimas, kai turto savininkas šių išlaidų nekompensuoja, atliekamas

taip, kaip pateikta sekančiame 2 pav.:

[pic]

12-ajame VAS nurodyta, kad, jei nuomininko patirtos turto

rekonstravimo ar remonto išlaidos, pripažintos to laikotarpio sąnaudomis,

neiškraipys veiklos rezultatų, tai šias išlaidas reikia nurašyti per tą

laikotarpį kuomet jos buvo patirtos. Tačiau jei toks sąnaudų pripažinimas

reikšmingai iškreiptų vaizdą apie įmonės veiklos rezultatus, tuomet

standarte nurodoma kad reikia laikytis anksčiau galiojusios tvarkos ir

remonto išlaidas pripažinti sąnaudomis per likusį nuomos laikotarpį

paskirstant lygiomis dalimis.

4. Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas

Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas yra skaičiuojamas

tik riboto naudojimo laiko turtui. Nusidėvėjimas nėra skaičiuojamas:

1) žemei (nes ji yra neriboto naudojimo laiko);

2) bibliotekų fondų, meno kūrinių, muziejų eksponatų, į kultūros vertybių

registrą įtraukto ilgalaikio materialiojo turto, išskyrus pastatų (į

kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų nusidėvėjimas

skaičiuojamas tuo atveju, jei jie buvo rekonstruojami ar remontuojami

ir dėl to buvo padidinta jų vertė);

3) Nenaudojamo ilgalaikio materialiojo turto (Nenaudojamu laikomas

užkonservuotas turtas. Jei turtas laikinai nenaudojamas dėl remonto,

jis nepriskiriamas nenaudojamam turtui.).

12-ajame

VAS nurodyti tie patys nusidėvėjimo skaičiavimo metodai,

t. y.:

1) tiesiogiai proporcingas (tiesinis);

2) produkcijos;

3) metų skaičiaus;

4) dvigubas – mažėjančios vertės.

Metų skaičiaus ir dvigubo-mažėjančios vertės metodų

nerekomenduojama taikyti skaičiuojant nusidėvėjimą finansinės atskaitomybės

tikslams, nebent kai tai reikalinga norint teisingai atvaizduoti įmonės

veiklos rezultatus ir turto teikiamą ekonominę naudą. Kaip matome iš

pastarosios nuostatos, standartas lyg ir leidžia įmonei taikyti

pagreitintus metodus jei tai tiksliau atspindės realią įmonės situaciją.

Finansinės atskaitomybės tikslais taip skaičiuoti nusidėvėjimo iki šiol

nebuvo galima.

Ilgalaikio materialiojo turto nurašymo metodika išlieka

nepakitusi, ttodėl šiame darbe jos nenagrinėsime.

IŠVADOS

• Taikant 12 verslo apskaitos standartą “Ilgalaikis materialusis turtas”

reiktų atkreipti dėmesį, kad skolintų sumų palūkanos nebus

kapitalizuojamos (priskiriamos) ir į turto įsigijimo (pasigaminimo)

savikainą neįskaitomos.

• Įmonės galės apskaityti ilgalaikį materialųjį turtą vienu iš dviejų

būdų: įsigijimo savikaina arba perkainota verte.

• Nebėra reikalavimo, kad remonto išlaidomis, viršijančiomis 50% turto

įsigijimo savikainos, būtinai turi būti didinama to turto įsigijimo

vertė, todėl kiekviena įmonė, rengdama apskaitos politikos aprašymą,

turėtų parengti jos darbo specifiką atitinkančias, ekonomiškai

pagrįstas ir verslo apskaito standartams neprieštaraujančias

instrukcijas, kurios nustatytų, kada remonto išlaidomis didinama turto

vertė, kada keičiamas nusidėvėjimas, kada didinamos sąnaudos.

• Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo metodika išlieka

nepakitusi.

• 12 verslo apskaitos standartas leidžia įmonei taikyti pagreitintus

metodus jjei tai tiksliau atspindės realią įmonės situaciją. Finansinės

atskaitomybės tikslais taip skaičiuoti nusidėvėjimo iki šiol nebuvo

galima.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Bružauskas V. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas //

Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, Nr. 23 (263), 2003

birželio 16 d.

2. Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas.

– V.: Pačiolis, 2000.

3. Dėl LR Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 955 „Dėl

ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo

remonto darbų apskaitos tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo.

2002 m. balandžio 12 d. Nr. 512

4. Kalčinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Ketvirtoji laida

– V.: Pačiolis, 2001.

5. LR Finansų ministerijos raštas 1994 m. kovo 8 d. Nr. 21N „Dėl

turto įvertinimo“.

6. LR Pelno mokesčio įstatymas. 2001 m. gruodžio 220 d. Nr. IX-675

7. LR Pelno mokesčio įstatymo 33, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir

papildymo įstatymas. 2002 m. liepos2 d. Nr. IX-1008

8. LR Statybos įstatymas. 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240

9. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002

m. gruodžio 13 d. komentaras.

10. Viešoji prieiga www.apskaitosinstitutas.lt

———————–

1 pav. Nuosavo arba išperkamosios nuomos būdu valdomo turto remonto bei

rekonstravimo finansinės apskaitos schema

Šaltinis: Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas. –

V.: Pačiolis, 2000. P. 162

Remonto sąnaudos įskaitomos į jo atlikimo laikotarpio sąnaudas

Mažinama nusidėvėjimo suma ir tikslinamas nusidėvėjimo laikotarpis

Keleriems metams nepagerina turto vartojamųjų savybių

Keleriems metams pagerina turto vartojamąsias savybes

Didinama turto įsigijimo vertė ir tikslinamas nusidėvėjimo laikotarpis

Didinama turto įsigijimo vertė, nekeičiamas nusidėvėjimo laikotarpis

Pailgina turto naudingo tarnavimo laikotarpį

Nepailgina turto naudingo tarnavimo laikotarpio

Neviršija 50 proc. turto įsigijimo vertės iki rekonstravimo

Viršija 50 proc. turto įsigijimo vertės iki rekonstravimo

Ilgalaikio materialiojo turto remontas ir rekonstravimas

Išsinuomoto turto pertvarkymas (rekonstrukcija) ir remontas, kai turto

savininkas šių darbų nekompensuoja

Pagerina turto naudingąsias savybes ir tai ateityje duos pajamų

Remonto darbų išlaidos priskiriamos ateinančių laikotarpių sąnaudoms ir

amortizuojamos lygiomis dalimis per visą nuomos laikotarpį

Nepagerina turto naudingųjų savybių arba jų pagerėjimas neduos ateityje

pajamų

Remonto darbų išlaidos pripažįstamos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis

2 pav. Išsinuomoto arba valdomo pagal panaudos sutartį ilgalaikio

materialiojo turto pertvarkymo (rekonstrukcijos) ir remonto išlaidų

registravimo finansinėje apskaitoje schema, kai turto savininkas šių

išlaidų nekompensuoja

Šaltinis: Buhalterio žinynas. Pataisytas ir papildytas antrasis leidimas. –

V.: Pačiolis, 2000. P. 169