APSKAITA

TURINYS:

1. Apskaitos istorinė apžvalga……………………..3psl.

2. Informacijos sistemų esmė……………………..4psl.

3. Apskaitos esmė ir uždaviniai…………………….4psl.

4. Apskaitos principai ir reikalavimai…………………5psl.

5. Apskaitos rūšys…………………………7psl.

6. Apskaita- informacijos apibendrinimo sistema……………8psl.

7. Apskaitos informacijos perdavimas ir saugojimas…………..9psl.

8. Apskaitos apibrėžimas………………………11psl.

9. Apskaitos pradmenų svarbiausių elementų klasifikavimas………14psl.

10. Bendrųjų apskaitos principų esmė…………………16psl.

11. Apskaitos prielaidos……………………….18psl.

12. Apskaitos taisyklės…………………………21psl.

13. Apskaitos modeliai…………………………24psl.

14. Apskaitos politika…………………………27psl.

15. Apskaitos reikšmė vadybininkams………………….33psl.

16. Naudota literatūra…………………………34psl.

1. APSKAITOS ISTORINĖ APŽVALGA

Apskaita atsirado daugiau kaip 1 tūkst.m.pr.Kr. Tai sąlygojo natūralus žmonių poreikis žinoti, ko ir kiek jie turi, kiek išleidžia bei kokias pajamas uždirba. Tuos, kurie mokėjo atlikti šį darbą, senovėje vadino raštininkais, iždininkais, vėliau- ekonomais, ūkvaizdžiais, sąskaitininkais. Senovės Egipte, Mesopotamijoje, Babilonijoje, Irane buvo daug rraštininkų- apskaitininkų, užsiimančių ūkio veiklos apskaita ir atskaitomybių sudarymu. Jie priklausė privilegijuotajam arba vidutiniajam visuomenės luomui. Plėtojantis ūkinei veiklai, atsirado apskaitininkų kontoros, ir manoma, kad jose jau buvo darbo pasidalijimas: vieni apskaičiuodavo operacijas, susijusias su įplaukomis, kiti- su išlaidomis, treti tikrindavo, ar tiksliai atliekami darbai. Ūkinės lėšos buvo sugrupuotos atskirai fiksuojant operacijas, susijusias su jų gavimu ir išleidimu, tobulėjo kontrolė, buvo atliekamos inventorizacijos.

Žlugus Romos imperijai, 5a. pabaigoje sulėtėjo gamybinių jėgų vystymasis, sustojo mokslo ir amatų plėtojimas. Tai sąlygojo ir apskaitos ssąstingį. Net iki 13a. apskaita buvo tvarkoma tik vienuolynuose, kurie tuo metu buvo stambiausi žemvaldžiai. Be to, ji buvo naudojama tvarkant valstybės iždą. Šio laikotarpio pradžioje smulki gamyba išsiversdavo ir be apskaitininkų, dažniausiai amatininkai ar pirkliai ją tvarkydavo patys. Vėliau ššį darbą jie patikėdavo savo žmonoms. Tik gerokai vėliau šiam darbui imta samdyti profesionalius apskaitininkus. Ilgainiui atsirado apskaitos darbuotojų artelės, kurių nariai atlikdavo įvairių apskaitos darbų užsakymus. Šiuo laikotarpiu dar nebuvo vieningų apskaitos taisyklių, kiekvienas apskaitininkas savo darbą dirbdavo remdamasis patirtimi ir nuovoka.

Viduramžių pabaigoje susikūrė specialios apskaitininkų mokyklos, I talijoje- net ir buhalterių akademijos, kurios suvienijo apskaitos darbuotojus bei gynė jų teises. Šią profesiją imta labai vertinti. 15a. pabaigoje atsirado dvejybinė (itališkoji) apskaitos sistema. Pirmą kartą 1494m. ją paskelbė garsus italų matematikas Lukas Pačiolis savo knygoje „Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma“. Itališkoji apskaitos sistema turėjo labai didelį poveikį apskaitos plėtojimui. 14-15a. dvejybinė apskaita pradėta naudoti manufaktūrose gaminamos produkcijos savikainai apskaičiuoti. 16- 18a. išleista labai daug apskaitos vvaovėlių įvairiomis kalbomis.

Labai didelį impulsą apskaitai, kaip ir ekonomikai, plėtoti davė pažangesni, lyginant su feodaliniais, kapitalistiniai santykiai. 19a. apskaitininkai išmoko apskaičiuoti pelną lygindami pardavimų kainą su „kaina sau“- tuo, kas dabar vadinama savikaina. Buhalterinės apskaitos duomenis imta sisteminti ne tik įmonių, bet ir valstybių mastu, apibendrinti statistinės apskaitos lygmeniu. Pradėti rimti teoriniai tyrinėjimai, sukurta naujų apskaitos teorijų.

2. INFORMACIJOS SISTEMŲ ESMĖ

Informacija- tai tikrovės atspindėjimas tam tikra tvarka ir sistema. Informacija yra tai, kas perteikiama pranešant, teikiant žinių, t.y., informuojant. Tai žžinios, pranešimai ar duomenys apie aplinkinį pasaulį, jame vykstančius procesus. Šios žinios gali būti perduodamos, saugomos ir apdorojamos.

„Informacijos“ ir „duomenų“ sąvokų tapatinti negalima. Kiekvienas pranešimas yra žinios apie valdomą objektą, t.y. duomenys apie jį, tačiau ne kiekvienam pranešimui reikia valdymo įtakos, jis nebūtinai duoda naujų žinių- informacijos. Tarp informacijos ir duomenų yra sudėtinga dialektinė priklausomybė. Duomenys gali teikti vertingą informaciją ir, atvikščiai, neturėti svarbios reikšmės.

Ekonominio objekto valdymą tiesiogiai atspindi ekonominė informacij, t.y. žinios, susijusios su įmonių ir jų padalinių veikla. Ekonominė informacija atsiranda ir funkcionuoja dėl žmonių ūkinės veiklos, atspindėdama gamybinius santykius, objektyvius dėsningumus. Ji vartojama apdorota, įvairiai sugrupuota. Ekonominę informaciją įmonės darbuotojai naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus, todėl ji turi būti pateikta suprantama forma. Tai žiniaraščiai, lentelės, grafikai, kuriuose informacija vaizduojama vizualiai: skaičiais, raidėmis arba simboliais.

Informacija turi būti perduodama iš patikimo šaltinio laiku ir tiksliai adresatui. Jos kūrimo kaina neturi būti didesnė už tiekiamą naudą.

Apskaitine informacija vadinami iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užfiksuoti apskaitos duomenys, kurie naudojami valdymui arba kurie gali būti naudingi valdytojams ateityje.

3. APSKAITOS ESMĖ IR UŽDAVINIAI

Rinkos ekonomikos sąlygomis didžiąją informacijos dalį pateikia buhalterinė apskaita. Mokslininkai jau seniai galvojo, kaip suformuluoti apskaitos apibrėžimą, kuris tinkamai apibendrintų buhalterių tikslus. Todėl buhalterinės apskaitos apibrėžimų ppasaulinėje praktikoje naudojama daug.

Buhalterinė apskaita yra informacinės sistemos dalis, teikianti 60-80% informacijos apie įmonės ūkinę ir finansinę veiklą.

Apskaita- tai nenutrūkstamo ūkinių ir finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo, apibendrinimo ir analizės procesas. Šios operacijos paskelbiamos suinteresuotiems asmenims rengiant finansines ataskaitas ir šių ataskaitų paaiškinimus. Ji pateikia kiekybinę informaciją ir išsiskiria tuo, kad paprastai apdoroja duomenis, išreikštus piniginiais matais. Be to, apskaita pateikia ir papildomus duomenis nepinigine išraiška. Taigi buhalterinės apskaitos paskirtis- vykdyti informacines funkcijas ir sisteminti informaciją mums reikiama kryptimi.

Informacinių funkcijų uždaviniai:

1. teikti informaciją apie įmonės valdymą (vidinė informacija);

2. teikti informaciją išoriniams informacijos vartotojams (mokesčių inspekcijai, statistikos departamentui, ministerijoms, bankams, tiekėjams, pirkėjams, savininkams, kreditoriams ir kt.);

3. užtikrinti turto apsaugą, laikytis ūkinę veiklą reguliuojančių teisės normų.

4. APSKAITOS PRINCIPAI IR REIKALAVIMAI

Rinkos ekonomikos šalyse finansinė apskaita tvarkoma remiantis visuotinai pripažintais principais. Jie paprastai vadinami bendraisiais apskaitos principais. Tai apskaitos taisyklės, kurių laikantis tvarkoma apskaita visame civilizuotame pasaulyje. Jų svarbą būtų galima palyginti su žmogaus gebėjimu kalbėti kitiems suprantama kalba. Jei apskaitoje nebus laikomasi visuotinai pripažintų principų, suformuotos finansinės informacijos niekas nesupras. Bendriausi apskaitos principai nustatyti Tarptautiniuose apskaitos standartuose ir Europos Sąjungos ketvirtoje direktyvoje. LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodyti trys bendrieji apskaitos principai:

• įmonės tęsiamos veiklos;

• apskaitos pastovumo;

• pajamų ir sąnaudų kaupimo.

1. Įmonės tęsiamos veiklos principas reiškia prielaidą, jog įmonės veikla ttrunka neribotą laiką, bet neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties, dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą.

2. Apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką. To reikia, kad būtų galima palyginti keleto laikotarpių įmonės veiklos rezultatus. Tačiau šio principo taikymas nereiškia, kad apskaitos metodika neturi būti tobulinama.

3. Pajamų ir sąnaudų kaupimo principas reikalauja, kad visos ūkinės operacijos apskaitoje būtų fiksuojamos jau įvykusios. Jokiu būdu negalima painioti keturių skirtingų rodiklių: pajamų, įplaukų, išlaidų, sąnaudų.

• Pajamos- tai įmonės uždirbto turto padidėjimas arba jos skolų sumažėjimas įmonės veiklos ataskaitiniu laikotarpiu (nepriklausomai nuo to, ar buvo gauti pinigai).

• Sąnaudos- tai sunaudotas turtas siekiant gauti naudą. Kadangi naudą galima gauti tik pardavus produkciją ar suteikus paslaugas, tai sąnaudomis laikoma tik ta išlaidų dalis, kuri yra patirta gaminant produkciją arba teikiant paslaugas ataskaitiniu laikotarpiu.

• Įplaukos- tai įmonės veikloje gautas arba gaunamas turtas (da-niausiai pinigai).

• Išlaidos- tai išleisti pinigai (ar kitokios verybės), už kuriuos mainais gaunamas koks nors kitas materialus ar nematerialus turtas, ataskaitiniu laikotarpiu neuždirbant pajamų.

Kiti apskaitos principai yra išvesti iš minėtų trijų principų:

1. Palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis ir apskaičiuotas finansinis rezultatas (prlnas arba nuostolis).

2. Įmonės principas

reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atsirtas nuo jų asmeninio turto. Priešingu atveju beprasmiška formuoti kokią nors informaciją.

3. Periodiškumo principas reikalauja įmonės veiklą sąlygiškai suskirstyti į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama atakaitinė informacija apie įmonės ūkinę veiklą (už mėnesį, ketvirtį, metus).

4. Atsargumo (apdairumo) principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus.

5. Piniginio įkainojimo principas reiškia, kad visos apskaitos operacijos turi būti įkainotos pinigais.

Su bendraisiais apskaitos principais glaudžiai susiję rreikalavimai apskaitai.

Iš jų svarbiausi yra šie:

1. Svarbumas. Apskaita turi pateikti valdymui tik svarbią, t.y. reikšmingą konkrečiomis sąlygomis valdytojams informaciją, atsisakydama mažai vertingų duomenų.

2. Patikimumas. Tiktai objektyvūs ir tikslūs apskaitos duomenys gali būti patikima informacijos baze teisingiems valdymo sprendimams priimti. Patikimumo reikalavimo įgyvendinimas iš esmės reiškia trukdymų pašalinimą iš informacinės sistemos.

3. Savalaikiškumas. Apskaita turi pateikti duomenis tada, kai jų reikia valdymo sprendimams priimti. Tačiau čia neturi būti skubotumo, kuris turi neigiamos įtakos apskaitos informacijos patikimumui. Apskritai apskaita neturi bbūti nei per greitai, nei per lėtai atlikta.

4. Konservatyvumas (apdairumas). Šis reikalavimas teigia, kad apskaitininkas visuomet turi teikti pirmenybę apdairumui, kitaip gali susidaryti nepalankiausia padėtis.

5. Optimalumas. Jo esmė ta, kad išlaidos, susijusios su apskaitos tvarkymu ir atskaitomybės sudarymu, tturi būti bent jaune didesnė už naudą, kurią tikimasi gauti panaudojus apskaitinę informaciją. Iš minimalaus pradinių apskaitos duomenų kiekio būtina stengtis gauti kuo daugiau valdymui naudingos informacijos.

5. APSKAITOS RŪŠYS

Skiriamos dvi apskaitos rūšys: dinansinė ir valdymo (menedžmento) apskaita. Finansinė apskaita apima finansinių operacijų ir kitų įvykių registravimą, analizę bei apibendrinimą. Informacija tvarkoma pagal Bendruosius apskaitos principus. Finansinė apskaita susijusi su finansinių ataskaitų rengimu vidiniams ir išoriniams vartotojams. Valdymo apskaita pateikia informaciją dviems pagrindiniams tikslams:

• Gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų savikainai apskaičiuoti;

• Gamybos (produkcijos bei paslaugų) planavimui bei kontrolei.

Didžioji šios informacijos dalis yra slapta (konfidenciali). Ji neteiktina išoriniams išoriniams informacijos vartotojams. 1- oje lentelėje nagrinėjami finansinės ir valdymo apskaitos bruožai. Griežtas ribas tarp šių apskaitų nustatyti sunku. [1, 8-13psl.]

1 lentelė finansinės ir valdymo apskaitos rrūšių palyginimas

Palyginimo požymis finansinė apskaita Valdymo apskaita

Tikslai Nuolat stebėti ir finansinėje atskaitomybėje apibendrintai pateikti išoriniams bei vidiniams vartotojams informaciją apie įmonės turtą, nuosavybės struktūrą bei finansinę būklę. Teikti informaciją įmonės valdytojams, kurie, ja remdamiesi, priima konkrečius valdymo sprendimus bei tikrina, kaip jie įgyvendinami.

Ataskatų ir pranešimų pobūdis Reglamentuotos formos finansinės ataskitos, kurių turinį derina netgi įvairios valstybės. Detalūs pranešimai įmonės valdymo personalui parengiami individualiai kiekvienoje įmonėje valdytojams patogiausia forma.

Informacija ir naudotojai Vidiniai- įmonės valdymo darbuotojai. Išoriniai- savininkai ir akcininkai, kiti investitoriai, bankai, kompanionai, valstybinės įstaigos, profsąjungos. Vidiniai- įmonės valdymo ddarbuotojai. Išoriniams interesantams valdymo apskaitos duomenys neteikiami.

Reglamentavimo laipsnis Valstybė nustato, kokie rodikliai turi atsispindėti korporacijų (atvirųjų akcinių bendrovių) skelbiamoje atskaitomybėje. Nereglamentuojama.

Ataskaitų ir pranešimų periodiškumas Periodiškai (būtinai kartą per metus, kartais- kiekvieną ketvirtį). Duomenys formuojami pagal įmonės valdymo personalo poreikį.

Mato vienetai Dominuoja piniginiai matai, retai- natūriniai. Įvairūs natūriniai, piniginiai bei darbo matai.

Tyrimo objektas Įmonė. Įmonė, bei jos padaliniai, taip pat jos atskirų gaminių rūšys.

6. APSKAITA- INFORMACIJOS APIBENDRINIMO SISTEMA

Apskaita- viena iš pirmųjų istorijoje informacijos gavimo sistemų ūkinei veiklai valdyti. Iš pradžių ji formavo informaciją apie ūkio materialinę būklę, bet, vystantis visuomeninei gamybai, tapo labai sudėtinga informacijos sistema visoms ūkio grandims valdyti.

Apskaita atspindi kiekvieną atliktą ūkinę operaciją. Pirminiai duomenys apie atitinkamus ūkinės veiklos faktus, procesus ir operacijas atspindimi ir apibendrinami apskaitoje taip, kad formuotųsi daugybė informacinių rodiklių apie lėšų, jų šaltinių būklę, apie susidariusius įsipareigojimus ir pan. Duomenys apie atitinkamus faktus apskaitoje sisteminami, todėl apibendrintai apibūdina įmonės ūkinę veiklą ir jos rezultatus.

Apskaita susitemina, suskaičiuoja, nustato ir apibendrina duomenis. Jie yra sutvarkytos informacijos šaltinis. Apskaita teikia informaciją apie materialinių, darbo ir finansinių išteklių naudojimą įmonėje, apie jos ūkinės veiklos rezultatus. Šia informacija apskaita aprūpina tiek įmonės vadovybę, tiek jos padalinius. Be šios informacijos neįmanoma sėkmingai vadovauti įmonei ir jos padaliniams.

Apskaitos teikiama informacija sudaro apie 70- 80% visos įmonės ekonominės informacijos. Dabar, kkai ypač išsiplėtė ryšiai tarp atitinkamų objektų, tinkamaiparengta ir geros kokybės informacija nulemiakiekvieno struktūrinio padalinio veiklos rezultatus. Informacijos apdorojimo darbų kokybę atspindi rezultatų tikslumas ir jų tikrumas.

Apskaita, būdama informacijos apibendrinimo sistema, užima svarbią vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje. Lenkų prof. A.Jarugova teigia, kad ankstesnės evoliucijos stadijose apskaita veikė kaip savarankiška informacinė sistema. Tačiau, plėtojantis ūkinei veiklai, ji vis labiau siejasi su informacine valdymo sistema. Tai rodo autorės parengta schema:

1 schema apskaitos vieta įmonės informacinėje valdymo sistemoje

informacine apskaitos sistema informacinė valdymo sistema

Informacinių apskaitos ir valdymo sistemų susiliejimo laipsnis kiekvienoje įmonėje yra skirtingas, nes priklauso nuo konkrečių jos darbo sąlygų, išorinės aplinkos stabilumo, technologinių procesų ypatybių ir buhalterijos organozacinės struktūros. Susiliedama su informacine valdymo sistema, apskaita parengia informacinę bazę priimti įvairių rūšių valdymo sprendimus.

7. APSKAITOS INFORMACIJOS PERDAVIMAS IR SAUGOJIMAS

Apskaitos procese svarbu ne tik informacijos apie ūkinius procesus ir reiškinius fiksavimas, grupavimas, kaupimas, apdorojimas, bet ir jos perdavimo bei saugojimo procedūros. Kadangi apskaitos informacija naudojama viso ūkio veiklai valdyti, tai ją būtina perduoti atitinkamiems valdymo organams, kaupti, kad būtų galima ją panaudoti ateityje, t.y. reikia kurti tam tikrą jos perdavimo ir saugojimo sistemą.

Informacija perduodama iš šaltinio (siuntėjo) vartotojui (gavėjui). Tačiau čia svarbu ne tik perduoti pranešimą, bet ir pertvarkyti jį taip, kkad vartotojas gautų tik jam reikalingą, atitinkamai sugrupuotą bei pertvarkytą informaciją, kurią jis galėtų tiesiogiai naudoti savo funkcijoms vykdyti.

Perduodant informaciją, svarbu reguliuoti jos srautus, nes neretai vienu metu perduodamas didelis jos kiekis ir daugeliui vartotojų. Informacijos srautus galima nagrinėti dviem požiūriais:

• Kaip srautus, susidarančius tarp įmonės padalinių, įmonės ir kitų (išorinių) informacijos vartotojų;

• Kaip srautus, susidarančius informaciją informaciją perkeliant iš vienų jos nešiklių į kitus.

Pirmu atveju žiūrima, kas perduodama iš vieno padalinio į kitą ir kas su ta informcija kiekviename padalinyje daroma, o antru- kaip ji perkeliama iš šaltinio į pirminį dokumentą, iš jo- į mašininį nešiklį, toliau- iš vieno mašininio nešiklio į kitą, kaip iš mašininio nešiklio perduodama vartotojams. Svarbu informacijos srautus suprojektuoti taip, kad, ją tvarkant, galima būtų kuo efektyviau panaudoti skaičiavimo techniką, informacijos rinkimo ir perdavimo priemones.

Apskaitos informacija perduodama ryšių kanalais arba materialinių nešiklių transportavimo būdu, o kaupiama ir saugoma mašininiuose nešikliuose ir specialiuose apskaitos registruose. Be to, informacijai perduoti ir saugoti naudojama ir atskaitomybė, kurioje informacija grupuojama pagal rodiklių charakteristikas ir valdymo lygius.

Siekiant nustatyti, kaip konkrečiu atveju patenkinami informacijos poreikiai, reikia ją išmatuoti.

Informacijos kiekis gali būti matuojamas netiesioginiais matais, t.y. ženklų skaičiumi, informacijos nešiklių kiekio ar tūrio matais. Tačiau tokį informacijos kiekio matavimą pakeisti jų nešiklių matavimu galima

tik kai kuriais atvejais, pvz., nustatant informacijai laikyti reikiamos patalpos dydį, informacijos nešiklių kainą ir pan., kadangi tokie duomenų matai neapibūdina informacijos kokybės.

Pažymėtina, kad nuo to, ar laiku pateikiama ir gaunama informacija ir ar ji geros kokybės, daug priklauso ir visos įmonės veiklos efektyvumas, jos darbo ekonomiškumas.

8. APSKAITOS APIBRĖŽIMAS

Apibūdinant apskaitą anglų kalba, vartojami du terminai: „accounting“ ir „accountancy“. Terminas „accountancy“ dažniausiai vartojamas kalbant apie profesiją, profesines organizacijas, švietimo sistemą arba apskaitos teorijas, o terminas „accounting“- kai kalbama apie konkrečių ūkinių ooperacijų registravimą, sisteminimą, apibūdinimą ir interpretavimą. Todėl praktikoje dažniau vartojami terminai „valdymo apskaita“ (managment accounting) ir „finansinė apskaita“ (financial accounting).

Apskaitos apibrėžimo klausimas nuo seno domino mokslininkus. Literatūroje pateikiama labai daug įvairių apskaitos apibrėžimų. Mokslininkai juokauja, kad įvairių apskaitos apibrėžimų rinkimas galėtų tapti hobi. Suformuluoti apskaitos apibrėžimą yra labai svarbu, nes tai padėtų tinkamiau apibūdinti buhalterių siekiamus tikslus. Tačiau, kaip teigia D.Garbutl, pasaulyje dar nėra vienodo apskaitos apibrėžimo.

Žemiau pateikiami kai kurie Vakarų autorių suformuluoti apskaitos apibrėžimai.

Vieną iš pirmųjų ir turėjusį didelį ppopuliarumą tarp mokslininkų apskaitos apibrėžimą 1941m. pateikė Amerikos diplomuotų viešų buhalterių instituto Terminologijos komitetas: Apskaita yra reiškinių ir įvykių, nors iš dalies turinčių finansinį pobūdį, registravimo, klasifikavimo ir sumavimo tam tikru būdu ir pinigine išraiška bei rezultatų interpretavimo menas.

1966m. Amerikos aapskaitos asociacija (AAA) pateikė tokį apskaitos apibrėžimą: Apskaita- tai ekonominės informacijos atpažinimo, matavimo ir pateikimo procesas, leidžiantis informacijos vartotojams daryti apgalvotus sprendimus. O 1975m. šis apibrėžimas papildytas, t.y. šio proceso tikslas yra teikti informaciją, kuri potencialiai naudojama ekonominiams sprendimams priimti ir kartu pakelti visuomenės socialinę gerovę.

Anglijos autoriai R.Laughlin ir R.Gray 1988m. pateikė tokį apibrėžimą: Apskaita- tai veikla, apimanti informacijos apie dalykus, atsitikusius žmonėms, kuriems jos reikia, atpažinimą, rinkimą, aprašymą, fiksavimą, apdorojimą ir pateikimą.

Originalūs ir šie apskaitos apibrėžimai:

Apskaita yra aptarnavimo veikla. Jos funkcijos yra teikti kiekybinę informaciją (finansinę savo prigimtimi) apie ekonomikos veiklą, stengiantis panaudoti ją ekonominiams sprendimams priimti.

Apskaita yra veiksmų, išreikštų piniginiais vienetais, stebėjimo, matavimo, registravimo, klaisfikavimo ir sumavimo bei rezultatinės informacijos interpretavimo procesas.

Apskaita – tai finansinių ir su jjais susijusių duomenų rinkimo, registravimo, klaisfikavimo, sumavimo ir interpretavimo mokslas, įgalinantis priimti biznio sprendimus. Tai biznio santykių kalba.

Apskaita yra finansinės informacijos rinkimo, apdorojimo, ataskaitų sudarymo, analizavimo, interpretavimo ir projektavimo menas.

Apskaita yra disciplina, teikianti finaninę ir kitą svarbiausią informaciją, reikalingą efektyviai vadovauti ir kiekvienos orgnizacijos veiksmams vertinti. Ji apima duomenų rinkimą ir analizę, jų galiojimo tikrinimą ir rezultatinės informacijos interpretavimą bei perdavimą vartotojams. Duomenys gali būti išreikšti piniginiu ar kitu kiekybiniu vienetu, simboliais ar žodine forma.

Apskaita- tai ekonominių įvykių kiekybinė išraiška ppiniginiais vienetais. Jos tikslas- surinkti, užregistruoti, įvertinti, susieti praeities įvykių rezultatus ir padėti priimti sprendimus.

Tarptautinis apskaitos standartų komitetas 1989m. pateikė tokį apskaitos apibrėžimą: Apskaita- tai informacijos apie įmonės finansinę veiklą ir pasikeitimus pateikimas didelei potencialių vartotojų grupei priimti ekonominius sprendimus.

Neatsižvelgiant į specifines tam tikros socialinės ekonominės formacijos ypatybes, apskaita, D.Bailey nuomone,- tai žmonių veiklos sritis, susijusi su įmonės įkūrimu ir vadovavimu sistemai, kaupiančiai duomenis ir teikiančiai informaciją apie individams arba organizacijoms prieinamų išteklių panaudojimą bei jų lygį.

Kaip teigia D.Bailey, toks bendras apskaitos apibrėžimas apima sistemos, kaupiančios duomenis, kūrimą; apskaita gali būti taikoma kiekvienoje veiklje; apskaita gali būti taikoma nepriklausomai nuo pirminio veiklos tikslo; duomenys gali būti išreikšti piniginiais ir nepiniginiais vienetais; galutinis duomenų kaupimo rezultatas turi būti informatyvus ir reišmingas.

JAV lietuvis A.Mackevičius „Žodynėlyje sąskaitininkams“ pateikia tokį sąskaitybos apibrėžimą: „sąskaityba- įmonių ūkinės veiklos registravimas ir prasmingas, piniginiais vienetais išreikštas tos veiklos rezultatų apipavidalinimas bei jų aiškinimas“. Tačiau autorius, kalbėdamas apie sąskaitybą, matyt, galvoje turi apskaitos apibūdinimą.

Daugelyje Vakarų autorių knygų apskaita apibūdinama kaip ūkinių operacijų ar biznio veiklos registravimas, klasifikavimas, sumavimas ir interpretavimas. Taip pat pabrėžiama, kad visa tai turi būti išreikšta pinigais. Daugelis autorių, pateikdami apskaitos apibrėžimą, nurodo, kad apskaita turi teikti informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams daryti. Apskaita- tai ppaslaugų sfera. Taip pat dažnai akcentuojamas kiekybinis finansinės informacijos įvertinimas. Tačiau, kaip teigia anglų mokslininkai M.Glautier ir B.Underdown, apskaitos apibrėžimai yra labai įvairūs ir sunku suformuluoti apibrėžimą visiems laikams. Apskaita, jos formos ir metodai nuolat keičiasi, kadangi keičiasi jos aplinka. Daugelis šiandien apskaitoje priimtų dalykų nebuvo pripažinti prieš 50 metų, todėl dabar sunku numatyti, kokia bus apskaita dar po 50 metų.

Įdomu palyginti, kaip apskaita apibūdinama tarybinėje apskaitos teorijoje. Čia galima skirti du apskaitos apibrėžimus: ūkinė apskaita ir buhalteinė apskaita. Ūkinė apskaita dažniausiai apibūdinama kaip ūkinių procesų kiekybinis vaizdavimas ir apibūdinimas siekiant kontroliuoti šių ūkinių procesų vystymąsi ir juos valdyti. Pažymima, kad kiekybinis ir kokybinis ūkinių procesų vaizdavimas ir apibūdinimas neįmanomas be jų stebėjimo, matavimo, tyrimo, registravimo, apskaičiavimo ir gautos informacijos aporojimo. Todėl ūkinė apskaita yra ūkinių reiškinių ir procesų stebėjimas, matavimas, registravimas ir gautos informacijos apdorojimas siekiant gauti duomenis, reikalingus šiems reiškiniams ir procesams kontroliuoti ir valdyti. Dažnai buvo nurodoma, kad ūkinė apskaita yra priemonė, kuria atvaizduojami ir kontroliuojami gamybos, paskirstymo, cirkuliacijos ir vartojimo procesai. Šiems procesams valdyti ir kontroliuoti reikia įvairių ūkinės apskaitos teikiamų rodiklių.

Suprantama, buvo pateikiami ir kitokie ūkinės apskaitos, kuri apėmė buhalterinę,operatyvinę techninę ir statistinę apskaitą, apibrėžimai. Čia pateikiami kelių autorių svarbiausios ūkinės apskaitos rūšies – buhalterinės aapskaitos- apibrėžimai.

V.Palij ir J.Sokolovas pateikia labai trumpą apibendrintą buhalterinės apskaitos apibrėžimą: Apskaita- tai informacijos apie lėšų ir išteklių apyvartą socialistinės reprodukcijos procese sistema įvairiose laidies ūkio grandyse. Ji reikalinga gamybiniams kolektyvams valdyti, ūkinės veiklos rezultatams nustatyti ir kontroliuoti. Toliau jie pateikia apibendrintą apibrėžimą: buhalterinė apskaita- tai informacijos apibendrinimo sistema.

P.Bezrukicho redaguotame autorių kolektyvo vadovėlyje „Buhalterinės apskaitos kursas“ pateikiamas toks apibrėžimas: Buhalterinė apskaita- tai nenutrūkstamas, ištisas, dokumentinis ir tiesiogiai susietas plano vykdymo procesų atspindėjimas pinigine išraiška siekiant kontroliuoti, vadovauti jiems ir veikti šiuos procesus.

Populiariame prof. A.Margulio vadovėlyje „Buhalterinė apskaita liaudies ūkio šakose“ rašoma: Buhalterinė apskaita- tai gamybos ir realizavimo procesų, gamybos išlaidų ir pelno, pagrindinių fondų ir apyvartinių lėšų judėjimo ir jų dalyvavimo ūkiniuose procesuose kasdienis ir dokumentinis atspindėjimas.

Įdomu, kad viename iš paskutinių vadovėlių „Buhalterinė apskaita pramonėje“, parašytame žymiausių TSRS buhalterinės apskaitos specialistų prof. P.Bezrukicho, prof. V.Ivaškevičiaus, prof. N.Čiumačenko ir kt. apskritai nėra buhalterinės apskaitos apibrėžimo.

Lietuvių autorių „Buhalterinės apskaitos“ vadovėlyje pateikiamas toks buhalterinės apskaitos apibrėžimas: šiuolaikinė buhalterinė apskaita- tai nenutrūkstama ir pastovi susivienijimų, įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkinės veiklos stebėjimo ir kontrolės sistema, kurios tikslas- gauti išsamią ekonominę informaciją.

Kaip matyti iš pateiktų Vakarų ir Rytų autorių apskaitos apibrėžimų, yra nemažai bendrų bruožų ir kai kurių skirtumų. Apskritai sunku pateikti bendrą

apskaitos apibrėžimą, nes apskaita yra sudėtingas ekonominių skaičiavimų procesas, kurį sudaro tiek mokslo, tiek meno ir amato elementai. Bet būtina pabrėžti ir kitą momentą: apskaita- tai kompleksinis procesas, priklausantis nuo žmonių ir jiems parengtas. Žmogaus veiksnys, kurį daugelis žmonių, taip pat ir buhalteriai, pamiršta, iškyla dėl šių priežasčių:

1. Daugelis įvairios reikšmės buhalterinių ataskaitų priklauso nuo žmonių nuomonių ir vertinimų.

2. Buhalterinės ataskaitos rengiamos siekiant padėti žmonėms priimti sprendimus.

3. Buhalterinės ataskaitos pagrįstos žmonių veikla.

Taigi iš tikrųjų yra labai sunku sukurti tikslų, viską apimantį apskaitos apibrėžimą, ttodėl tikslingiausia pažymėti tik specifinius aspektus, kurie ir buvo nurodyti pateiktuose apibrėžimuose.

9. APSKAITOS PRADMENŲ SVARBIAUSIŲ ELEMENTŲ KLASIFIKAVIMAS

Apskaitos pradmenų svarbiausi elemenati yra visi tie, kurie nulemia apskaitos tvarkymo sistemą. Neišmanant jų esmės, praktiškai negalima tvarkyti apskaitos nė vienoje įmonėje ar organizacijoje. Vakarų šalių apskaitos literatūroje nepateikiamas sąrašas elementų, sudarančių apskaitos pradmenis. Tiesa, daugiau ar mažiau daugelis jų nagrinėjami įvairiuose apskaitos vadovėliuose ir mokymo priemonėse. Tarybinėje apskaitos sisemoje svarbiausi elementai buvo šie (jie buvo traktuojami kaip buhalterinės apskaitos metodo elementai):

1. Dokumentavimas;

2. Inventorizavimas;

3. Sąskaitos;

4. Dvejybinis įrašas;

5. Įkainojimas;

6. Kalkuliavimas;

7. Balansas;

8. Atskaitomybė.

Šie aapskaitos metodo elementai ir naudojami tokia tvarka, nors neretai jie taip susiję, kad praktiškai nustatyti tikslų jų nuoseklumą sunku. Pirmiausia pradinė informacija apie ūkines lėšas, jų susidarymo šaltinius ir ūkinius procesus gaunama panaudojus dokumentavimą. Remiantis dokumentais, apskaitoje atvaizduojama visa įmonės ūūkinė veikla. Dokumentavimo tikslumas tikrinamas inventorizavimo būdu (šis būdas gali būti taikomas ir po kitų būdų). Po to dokumentų duomenys apie visus apskaitos objektus grupuojami sąskaitų sistemoje. Ūkinės operacijos sąskaitų sistemoje vaizduojamos dvejybiniu įrašu. Dokumentuose ir sąskaitose esantys duomenys įkainojami pinigais. Materialinių vertybių įkainojimas sudaro būtinas sąlygas produkcijos savikainai kalkuliuoti. Šiuo būdu išaiškinama apskaitos objektų savikaina. Buhalterinės apskaitos darbas tam tikru laikotarpiu baigiamas sudarant balansą, kurio reikia tarpusavyje palyginti ūkines lėšas ir jų šaltinius, ir gaunant suvestinius apskaitos rodiklius rengiant atskaitomybę. Balansas bei atskaitomybė leidžia ne tik gauti apibendrintus duomenis įmonės valdymui, bet ir patikrinti ataskaitinio laikotarpio apskaitos tvarkymą.

Taigi apibendrinant galima nurodyti šiuos tarybinę apskaitos sistemą nulemiančius elementus, jų ypatybes ir tarpusavio sąryšį:

1. Buhalterinės apskaitos objektų pirminis stebėjimas tiesiogiai organizuojamas žmonių nnaudojant įvairius prietaisus ir priemones arba automatiškai (be žmonių);

2. Tolydinis, išsamus, ištisinis, juridiškai įteisintas ir dokumentais pagrįstas buhalterinės apskaitos objektų atvaizdavimas natūriniais, darbo ir piniginiais matais;

3. Lėšų ir ūkinių operacijų grupavimo vienodumas buhalterinėse sąskaitose naudojant dvejybinį įrašą;

4. Ūkinių operacijų ir procesų įvertinimas pinigais ir pagamintos produkcijos ar atliktų darbų bei paslaugų savikainos nustatymas;

5. Periodinis apskaitos duomenų lyginimas su faktinėmis įmonės lėšomis ir jos įsipareigojimas inventorizacijos būdu;

6. Susistemintų galutinių duomenų, reikalingų įmonės ūkinei veiklai analizuoti, planuoti, vertinti, gavimas sudarant balansą ir kitas atskaitomybės formas.

Minėti apskaitos ppradmenų elementai sėkmingai taikomi ir rinkos ekonomikos sąlygomis.

10. BENDRŲJŲ APSKAITOS PRINCIPŲ ESMĖ

Bendrieji apskaitos principai- tai konceptualūs teiginiai, susitarimai, taisyklės ir procedūros, reikalingos apibūdinti galiojančią sistemą. Šie principai, kaip teigia amerikiečių apskaitos specialistai, yra nepanašūs į „nepajudinamus“ gamtos dėsnius chemijoje ar fizikoje. Jie yra tobulinami profesinių apskaitos organizacijų, kad padėtų žmonėms, priimantiems sprendimus. Todėl šie principai gali keistis tobulinant valdymo metodus arba įvykus kokiems nors pasikeitimams. Pažymėtina, kad koks nors apskaitos patobulinimas taptų bendruoju, kartais reikalingi ilgi, trunkantys keletą metų, ir sudėtingi tyrimai.

„Ernst & Young” apskaitos firma 1990m. atliko labai įdomią ir svarbią pasauliniu mastu palyginamąją bendrųjų apskaitos principų analizę pažangiausiose apskaitos požiūriu šalyse- JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Kaip žinome, JAV yra naudojami bendrieji apskaitos principai (Generally Accepted Accounting Principles), o Didžiojoje Britanijoje- bendroji apskaitos praktika (Generally Accepted Accounting Practice). Nediskutuodami dėl „principų“ ir „praktikos“ sąvokų, pažymėsime, kad abu dokumentai pateikia svarbiausias taisykles ir nuostatas apskaitai tvarkyti. „Ernst & Young“ apskaitos firmos darbuotojai, atlikę jų palyginamąją analizę, konstatavo, kad biznio aplinka abiejose šalyse yra panaši labai daugeliu aspektų, tačiau yra daugybė apskaitos principų ir taisyklių skirtumų.

Kai kurie autoriai kritikuoja sąvoką „bendrieji“ (Generally Accepted). Ji, kaip teigia oponentai, turėtų reikšti, kad yra aukštas apskaitos naudojimo lygis arba bendroji atitinkama apskaitos praktika. TTačiau tokia interpretacija per daug siaura, praktiška. Bendrieji apskaitos principai reiškia ne vien jų pritaikymą praktikoje, tai ir naujos taisyklės bei nuostatos, kurių nėra, bet gali būti naudojamos. Taigi „bendrieji“ dar nereiškia, kad yra bendrai pritaikyti ar panaudoti.

Svarbiausi bendrieji apskaitos principai yra šie:

1. Įmonės (ekonominio vieneto) principas. Jis dar vadinamas įmonės autonomiškumo principu. Jis reiškia, kad įmonės sąskaitos turi būti atskirtos nuo asmeninių įmonės savininkų sąskaitų. Jų apskaita tvarkoma įmonės, o ne žmonių, valdančių ją ar joje dirbančių. Taigi įmonė yra atskiras apskaitos vienetas. Šis principas taikomas visoms (be jokių išimčių) įmonių rūšims.

2. Tęsiamos veiklos (tęstinumo, nenutrūkstamumo) principas. Šis principas teigia, kad kiekviena įmonė gali egzistuoti neribotai, kad jos veiklos laikotarpis neapibrėžiamas kokiu nors laiko tarpu, įmonė artimiausiu metu nebus likviduojma ir jos savininkai nesieks jos parduoti. Įmonė paprastai laikoma veikiančia įmone, jei numatoma jos veikla netolimoje ateityje.

3. Piniginio įkainojimo (išmatavimo) principas. Jis numato, kad visos apskaitos operacijos turi būti atliekamos naudojant piniginį mato vienetą.

4. Išlaidų (savikainos) principas. Jis teigia, kad tinkamiausia turto (paslaugų) įsigyjimo vertinimo bazė yra pradinė jo kaina arba faktinės įsigijimo išlaidos.

5. Periodiškumo principas. Pagal jį įmonės ūkinė veikla gali būti suskirstyta į tam tikrus atsiskaitymo laikotarpius taip, kad galima būtų parengti ūkinės komercinės veiklos finansines ataskaitas.

6. Duomenų kaupimo principas. Jo esmė yra tta, kad visos ūkinės operacijos fiksuojamos tada, kai jos įvyksta. Taip, pvz., pajamos apskaitoje užfiksuojamos tuo momentu, kai jos yra uždirbamos nepriklausomai nuo pinigų gavimo momento. Taip pat ir išlaidos fiksuojamos tuo momentu, kai yra patiriamos nepriklausomai nuo to, ar buvo daromi mokėjimai, t.y. išleisti pinigai.

7. Pajamų registravimo principas. Šis principas apibūdina pajamų šaltinį, pajamų matavimo ypatybes bei laiką, kai pajamos laikomos uždirbtomis. Pajamos gaunamos:

• Pardavus produkciją;

• Atlikus atitinkamus darbus;

• Iš kitų šaltinių;

• Iš investicinės veiklos.

Pajamos apskaičiuojamos pinigų suma, gauta iš pirkėjų, arba gauto turto ir paslaugų kaina. Pagal duomenų kaupimo principą pajamos pripažįstamos ir laikomos uždirbtomis tada, kai prekės parduotos ar atliktos paslaugos, neatsižvelgiant į tai, ar jos jau apmokėtos, ar dar ne.

8. Palyginimo principas. Pajamų registravimo principas nustato laikotarpį, per kurį turi būti užregistruotos pajamos, o palyginimo principas nulemia laikotarpį, per kurį turi būti pripažįstamos išlaidos. Išlaidomis tampa tik išlaidos, garantuojančios pajamų gavimą, t.y. kurios yra padarytos gaminant produkciją ar atliekant paslaugas ataskaitiniu laikotarpiu.

9. Pastovumo principas. Jis teigia, kad svarbiausias apskaitos uždavinys- realiai ir objektyviai atspindėti ilgesnio laikotarpio įmonės veiklą. Nors apskaitos metodika ir technika turi būti nuolat tobulinama, tačiau negali ir dažnai keistis. Pastovi metodika būtina todėl, kad paprastai akcininkai ir būsimi investitoriai lygina įmonės rodiklius ne tik tarpusavyje, bet ir domisi, kaip keičiasi

jų veiklos rezultatai per keletą ataskaitinių laikotarpių. O pakeitus apskaitos metodiką, tai turės įtakos ir įmonės galutiniams veiklos rezultatams. Apskaitos pastovumo principas reiškia, kad apskaitos metodika būtų perimama iš vieno laikotarpio į kitą.

Kai kurie autoriai rekomenduoja ir kitus apskaitos principus, kurie galėtų būti pripažinti kaip bendrieji. Pvz., R.Antony pateikia konservatyvumo, materialumo ir realizacijos principus.

Konservatyvumo principas pripažįsta:

a) Kapitalo padidėjimą tik tada, kai šis veiksmas (operacija) yra visiškai nustatytas, garantuotas;

b) Kapitalo sumažėjimą, kai tik šis veiksmas yra galimas.

Materialumo principas fiksuoja visus svarbiausius įvykius (operacijas), nnefiksuoja nežymių įvykių (operacijų).

Realizacijos principas reiškia, kad pajamos apskaitomos tada, kai produkcija ar paslaugos pasiekia klientą.

Bendrieji apskaitos principai turi įstatyminę galią, nors jie gali būti ir nepatvirtinti jokiais vyriausybiniais potvarkiais. Jie objektyvūs, teisingi, nekeliantys abejonių informacijos vartotojams, todėl laikomi bendraisiais. [2; 11-13, 17-22, 34-36psl.]

11. APSKAITOS PRIELAIDOS

Laisvos rinkos šalyse apskaita skirstoma pagal jos funkcijas, kurias nulemia informacijos vartotojai. Todėl išskiriama finansų, menedžmento, mokesčių, valstybinių organizacijų apskaita. Apskaitos sistemą kiekvienoje šalyje nulemia ekonominės, politinės ir socialinės prielaidos. Visa tai pasireiškia per konkečius įįvairių informacijos vartotojų poreikius. Amerikiečių mokslininkas G.Mueller išanalizavo įvairių pasaulio valstybių apskaitos sistemas ir nustatė, kad apskaitą veikia šios prielaidos:

1. Ekonomikos tipas ir ekonominio išsivystymo laipsnis. Skurdokam žemės ūkio kraštui ir labai klestinčios ekonomikos valstybei negali būti pritaikyti tokie pat apskaitos pprincipai. Fermerių ūkiui visiškai pakanka informacijos apie pinigų srautus ir nėra jokio reikalo taikyti sudėtingų duomenų kaupimo metodikų pelnui apskaičiuoti.

2. Teisinio ekonominio reguliavimo sistema. Apskaitos sistemą nulemia tai, kas ją reguliuoja- valstybė ar profesionalai.

3. Nosavybės pobūdis. Apskritai labai daug įtakos turi tai, ar šalyje vyrauja atvirosios korporacijos, ar yra vieša vertybinių popierių prekyba, kadangi atvirosios korporacijos turi padengti, palyginus su kito tipo įmonėmis, visai kitokio pobūdžio finansines ataskaitas, nes jos suinteresuotos galimoms investicijoms ir privalo pateikti išsamią finansinę informaciją išoriniam vartotojui.

4. Įmonių dydis ir verslo kompleksiškumas. Tarptautinės korporacijos apskaita skiriasi nuo nedidelės parduotuvės apskaitos. Nepaisant šio veiksnio, apskaita gali neatlikti savo funkcijų, gali tapti per brangi arba nenaudinga informacija.

5. Socialinė aplinka. Apskaitai turi įtakos ir visuomenės požiūris į verslą. JAV kiekviena korporacija yra socialiai aatsakinga už savo veiklą, nes ją tikrina nepriklausomi auditoriai ir viešai paskelbia rezultatus. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, socialinė aplinka kur kas konservatyvesnė, ir nėra didelio poreikio viešai skelbti kompanijų finansinių rodiklių. Kai kuriose Pietų Amerikos ir Rytų šalyse apskaitos plėtojimo visuomeniniai poreikiai yra labai menki, todėl apskaita yra kanceliarinio lygio.

6. Nacionalinio piniginio vieneto stabilumas. Esant aukštiems infliacijos tempams, nestabiliam piniginiam vienetui, apskaitos informacija yra nepatikima. Tokiais atvejais reikia svarbiausius finansinius rodiklius perskaičiuoti pagal bendrąjį kainų indeksą, nes kitaip jų negalima llyginti su praėjusių laikotarpių rodikliais.

7. Verslo etika ir kultūra. Niekada nebus gerų apskaitos standartų ir geros apskaitos informacijos ten, kur to nenorima suprasti ir naudoti. Puikiai parengta finansinė atskaitomybė praranda vertę, jei jos vartotojas nemoka jos skaityti.

8. Įstatyminiai verslo apribojimai. Daugelyje šalių taikyti apskaitos principus reikalauja mokesčių įstatymai. Pavyzdžiui, Švedijoje, norint pasinaudoti mokesčių nuolaidomis, reikia, kad tai išplauktų iš apskaitos informacijos, t.y., kad rodikliai, kurie pretenduoja į nuolaidas, turi būti apskaitomi kaip numato mokesčių įstatymai. Socialinio draudimo įstatymai taip pat veikia apskaitą.

9. Specifiniai teisiniai aktai, susiję su apskaita. Daugelyje Vakarų Europos šalių vietinių įminių įstatymais numatomos tokios apskaitos taisyklės, kurias pripažįsta apskaitos profesionalai ir verslo žmonės. Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje naujas apskaitos taisykles dažniausiai pradeda taikyti ir teisiškai įforminti privataus verslo atstovai. JAV apskaitos taisykles ir reikalavimus, bet tik didžiosioms korporacijoms nustato vyriausybinės agentūros. Privačiame sektoriuje veikia Finansų apskaitos standartų komiteto nustatytos taisyklės.

10. Verslo inovacijos tempai. Verslo koncentracijos lygis Europos šalyse pakilo ne taip seniai, todėl iki tol Europai nebuvo reikalingi didelių koncernų apskaitos standartai. JAV verslo atnaujinimas yra gerokai spartesnis ir turintis senas tradicijas. Todėl JAV ir gimsta naujos verslo finansavimo tendencijos. Pavyzdžiui, JAV korporacijose plačiai paplitę dividendai išdalijami naujai išleistomis akcijomis. Nieko panašaus nėra tradicinėse Europos kompanijose. Dėl verslo iinovacijos tempų atsirado ir lizingas- gamybinių priemonių ilgalaikė nuoma ir jos apskaitos metodika. Lizingo apskaitos standartų nėra ten, kur jis netaikomas.

11. Apskaitos profesionalumo ugdymas. Patirtis rodo, kad tose šalyse, kur nėra profesionalių apskaitos organizacijų, apskaitos standartai perimami iš kitų šalių. Iki II Pasaulinio karo dažniausiai buvo adaptuojama Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė.apskaitos patirtis. Šiuo metu pasaulyje yra didesnė JAV įtaka. Tačiau, jeigu nėra kompetetingų apskaitos profesionalų, pritaikius nors ir pačią moderniausią apskaitos sistemą, sunku tikėtis tolesnio jos plėtojimo, paprastai būna tik trumpalaikis efektas. Todėl apskaita labai priklauso nuo bendrojo mokymo ir kvalifikavimo lygio. Dabartiniu metu JAV pralenkia kitas šalis, skirdama daugiau už kitas valstybės lėšų apskaitos moksliniams tyrimams, išleisdama didžiausią kiekį mokslinės metodinės literatūros, turėdama daugiausia universitetų ir koledžų, kuriuose dėstomos apskaitos disciplinos.

12. APSKAITOS TAISYKLĖS

Dėl daugelio priežasčių skiriasi įvairių šalių nacionalinės apskaitos sistemos. Šiuos skirtumus nulemia socialinės ekonominės ypatybės, politiniai santykiai su kitomis šalimis, įstatymų sistemų skirtumai, bendras išsilavinimo lygis. Prie socialinių ekonominių ypatumų priskiriami gamybos būdas, ekonomikos valdymo centralizavimo laipsnis, ekonominio vystymosi tempai ir lygis, įmonių dydis ir organizacinė struktūra.

Pagal rinkos šalių įstatymų sistemą susiformavo du požiūriai į juridinį apskaitos sitemų reguliavimą. Vienose šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje) visi pagrindiniai apskaitos principai smulkiai numatyti įstatyminiuose aktuose. Kitose šalyse (JAV, Kanadoje, DDidžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje) apskaitos sistema formuojama pagal principą: „galima daryti viską, kas neuždrausta įstatymu“. Čia apskaitos ir atskaitomybės reguliavimo taisykles pirmiausiai nustato profesionalūs buhalteriai, o ne juristai.

Egzistuojančias šiuo metu pasaulyje apskaitos sistemas išskiria vieną nuo kitos sekančios apskaitos taisyklės:

1. Turto ir skolintos nuosavybės įvertinimo principų taisyklė.

Dabar pasaulyje beveik visur vienodai yra įvertintas verslo turtas: pirkimo kaštais. Tačiau šis principas gali būti gana įvairiai pritaikytas. Pavyzdžiui, kaip įkainoti gana ilgam laikotarpiui skolon iš užsienio perkamą turtą. Taip pat ne visur vienodai suprantamas ir terminas „turtas“. Kai kur turto sudėtyje apskaitomi užsienio valiutos keitimo nuostoliai, atsiradę dėl įsiskolinimo tiekėjams užsienio valiuta. Turto sąskaitose gali arba negali būti apskaitomas išnuomotas turtas arba pavaldžių kompanijų ekonominiai interesai. Panašios problemos ir įkainojant skolintą nuosavybę. Kai kur mokesčių įsiskolinimai apskaitoje nekaupiami, o apskaitomi tik pagal pinigų principą. Kitose šalyse yra apskaitomas netgi būsimasis mokesčių įsiskolinimas per ateinančius ataskaitinius laikotarpius.

2. Savininkų nuosavybės įkainojimas ir pelno apskaičiavimas.

Rinkos sąlygomis šalyse paprastai rengiamos dvi pelno ataskaitos: ataskaitinio laikotarpio pajamos, išlaidos ir pelnas; nepaskirstytasis pelnas- savininkų nuosavybė. Iškyla klausimas, ar galima įmonės skolas ar kitokius nuostolius nurašyti tiesiog į Nepaskirstytojo pelno sąskaitą, ar reikia pirmiausiai įrašyti į ataskaitinio laikotarpio pelno ataskaitą. Daugelyje šalių neplanuoti netikėti nuostoliai ir pelnai tiesiog nurašomi

į Nepaskirstytojo pelno sąskaitą, o JAV- į ataskaitinio laikotarpio pelno ataskaitą.

Dar viena problema- kokio laikotarpio rezultatus reikia apskaičiuoti? JAV bendrieji apskaitos principai kategoriškai reikalauja- vienerių metų. Daugelyje Europos šalių, P.Amerikoje daroma prielaida, kad vieneri metai yra per trumpas laikotarpis veiklos rezultatms įvertinti. Pavyzdžiui, Švedijoje leidžiama įvertinti pelną ir skelbti jį pasibaigui verso ciklui.

Skiriasi ir pelno parodymas atskaitomybėje. Š.Amerikos šalyse praktiškai visas pelnas ir nuostolis (ne vien gamybinės veiklos) įrašomi į periodinę pelno ataskaitą. Kai kuriose Europos šalyse tik realizacinis pelnas ((nuostolis) atsispindi pelno ataskaitoje, o neplanuotas, neįprastas pelnas įrašomas į vadinamąsias „rezerve“ sąskaitas. (Rezervų sąskaitos- tai akcininkų nuosavybės sąskaitos, kurios nelabai skiriasi nuo Papildomai sumokėtos nuosavybės ir Nepaskirstytojo pelno sąskaitų, naudojamų Š.Amerikoje).

Nevienodai skirtingose šalyse rengiamos ir suvestinės finansinės ataskaitos. Pavyzdžiui, JAV visos pavaldžios užsienio įmonės yra įrašomos į suvestines ataskaitas, o Vokietijoje- neįrašomos. Nevienodai įrašomos į suvestines ataskaitas ir nepakankamai valdomos įmonės- kai kur kaštų metodu, kai kur nuosavybės metodu.

Didelė įvairovė ir apskaitant nematerialaus turto nusidėvėjimą. JAV yra nustatytas nne ilgesnis kaip 40 metų nematerialaus turto naudojimo laikotarpis, o Vokietijoje- tik 5 metai. Australijoje, Airijoje, N.Zelandijoje, Peru, D.Britanijoje prestižas visai nenusidėvi. Savininkų nuosavybės įkainojimas taip pat priklauso nuo atitinkamų įstatymų. Vienos valstybės reikalauja išleisti į apyvartą tik nominalios vertės aakcijas, kitos- numato, kad nominalios vertės gali būti tik tam tikro tipo akcijos, dar kitos- suteikia teisę korporacijoms leisti akcijas, neturinčias nominalios vertės. Jeigu bendras savininkų nuosavybės įkainojimo principas yra nominali vertė, tai nauji įkainojimo principai bus ten, kur akcijos išleidžiamos į apyvartą be nominalios vertės.

Ne visos šalys leidžia supirkinėti korporacijoms savo pačių išleistas akcijas, skelbti akcijų opcionus, dalyti akcijas arba leisti akcinius dividendus. Pavyzdžiui, toks Š.Amerikoje populiarus rodiklis- 1 akcijos pelnas- yra netaikytinas Vokietijoje, kadangi vidutinis akcijų skaičius gali būti skaičiuojamas labai įvairiai ir todėl šio rodiklio neįmanoma palyginti.

Dėl didelės įvairių apskaitos principų įvairovės dauguma autorių, tyrinėję pasaulinę apskaitos sistemą, įvairiai valstybes ir grupuoja. Štai F.Choi ir G.G.Mueller grupuoja į tris grupes: Vakarų šalys su reguliuojama rinkos sistema; besivystančios ššalys su kontroliuojama rinkos sistema; komunistinės ir maoistinės šalys su komandinio valdymo sistema. Toks grupavimas veda prie išvados, kad jokiu būdu negalima sukurti visiškai vienodo apskaitos modelio, tinkančio visoms grupėms, nes tokiu atveju apskaita netektų savo socialinės naudos.

Reguliuojamos rinkos šalyse didžiausią įtaką ekonominiams sprendimams turi rinkos kainos. Ši ekonominė sistema sujungia privačią nuosavybę ir gana dideles individų laisves su gana griežta ekonomine organizacija. Laisvosios rinkos šalyse apskaita turi labai svarbią reikšmę šviesdama (mokydama) žmones ir padėdama siekti socialinės gerovės. Per aapskaitą žmonės kontroliuoja valstybės veiklą. Tokiose šalyse apskaitos darbuotojai turi periodiškai pateikti finansines ataskaitas, plačiai išdėstydami veiklos rezultatus, valdymo sprendimus bei jų efektyvumą, todėl aišku, kad svarbu turėti gerus visų poreikius tenkinančius apskaitos standartus.

Besivystančioms šalims būdinga nuosavybės stoka, nepakankamas švietimo, socialinių institucijų lygis, labai didelė priklausomybė nuo kitų šalių eksportuojant žemės ūkio produkciją, politinės problemos. Paprastai šiose šalyse yra tam tikras nacionalinis apskaitos atspalvis. Nacionalinės gamybos šakos yra darbui imlios, prastas darbo organizavimas, dažna vienetinė gamyba. Tokioms įmonėms labai reikia tikslios išlaidų- pajamų apskaitos. Tačiau kai šios šalys tampa tarptautinių organizacijų narės (tokių kaip Tarptautinis rekonstrukcijos ir išvystymo bankas) ir tenka rengti finansines ataskaitas pagal šių organizacijų reikalavimus, jos patenka į naują apskaitos organizavimo kelią. Taip, galima sakyti, savaime ir ateina į šias šalis rinkos šalių apskaitos modelis.

Centralizuoto planavimo šalyse, daugelio užsienio ekspertų nuomone, apskaitos vaidmuo yra dar didesnis nei rinkos šalyse. Kainų ir kaštų sistemą valstybė valdo ir kontroliuoja per apskaitą, o ne per rinkos mechanizmą. Atskiros įmonės nėra finansiškai savarankiškos. Šių dalių apskaita ir statistika yra vienoda visoje šalyje, o tiksliau- visose įmonėse. Apskaitos taisyklės ir procedūros yra labai formalios ir valdomos iš centro. Parengiamos kiekvienos gamybos šakos apskaitos taisyklės. Finansinių ataskaitų tikslas labai ribotas- centralizuotai planuoti ir vvaldyti. Ataskaitos naudojamos įmonių veiklai įvertinti bei ištekliams paskirstyti. Užsienio ekspertai pripažįsta tik kaštų apskaitos metodą, nors jai neturi įtakos rinkos kainų mechanizmas. Mokslininkai nustatė, kad kaštų apskaita yra per daug agreguota, todėl sunku sekti kaštų srautus įmonės viduje. Jų vertinimu, ilgalaikio turto ir skolintos nuosavybės apskaita yra labai skurdi.

Tyrinėjant apskaitos sistemas paaiškėja, kad apskaitos standartų pobūdis priklauso ir nuo to, ar atskirų įmonių apskaita atitinka makroekonominių rodiklių sistemą, ar yra griežta riba tarp makroekonominių ir mikroekonominių rodiklių apskaitos. Daugelyje Europos ir P.Amerikos šalių įmonių apskaita ir jos periodinė atskaitomybė yra savarankiškos mikroapskaitos modelis, o Vokietijos pelno ataskaita pateikia informaciją ne tik apie įmonės pajamas ir išlaidas, bet ir toje įmonėje sukurtą pridėtąją vertę. Turbūt geriausią ryšį tarp makro ir mikro apskaitos yra pasiekusi Švedija.

Tačiau daugelis Vakarų valstybių apskaitą tvarko mikroekonominiu lygiu. Apskaita laikoma ir dėstoma kaip mikroekonomikos disciplina, nacionalinių pajamų apskaita išplaukia iš mikroapskaitos. Kitaip tariant, apskaita vystosi iš apačios į viršų. Tiesa, yra ir kitaip, kai apskaita vystosi iš viršaus- iš nacionalinių pajamų apskaitos- į apačią.

Svarbiausias mikroekonominio apskaitos modelio principas- apskaitos procesas privalo į verslą investuotą nuosavybę išlaikyti stabiliai, apskaityti pagal rodiklius, kurie realiai ją išreiškia. Tai reiškia, kad įmonių apskaita pirmiausiai turi tenkinti jos savininkų ir vvaldymo poreikius. Įgyvendinant šį principą, apskaita tampa visiškai savarankiška ir nepriklausoma (D.Britanija, JAV). Tačiau ir rinkos šalyse yra valstybių, kur stengiamasi suvienodinti apskaitos procedūras, pavyzdžiui, sukuriant tipinius sąskaitų planus (Švedija, Vokietija). JAV vidinės apskaitos niekad nereglamentuoja, įmonės šiuo požiūriu yra visiškai nepriklausomos.

13. APSKAITOS MODELIAI

Vakarų šakių ekonomistai atsižvelgdami į tai, kad nė viena šalis neturi identiškos finansinės apskaitos patieties ir, kad kiekviena šalis turi savotišką aplinkybių mišinį, kuris veikia apskaitos modelį, išskiria tris pagrindinius pagrindinius apskaitos modelius: britų-amerikiečių, kontinentinį ir Pietų Amerikos modelius.

Trijų pagrindinių apskaitos modelių šalys:

Britų-amerikiečių modelis

Australija Kipras Liberija

Airija Dominikos resp. Malavis

Bahamų salos Fidžio sala Malaizija

Barbadosas Gana Meksika

Beninas Honkongas Nyderlandai

Bermudų salos Indija Naujoji Zelandija

Botsvana Indonezija Nigerija

Kanada Izraelis Pakistanas

Kaimanų salos Jamaika Panama

Centrinė Amerika Kenija Papua Naujoji Gvinėja

Kolumbija Trinidadas ir Tobagas Filipinai

Puerto Rikas Uganda Venesuela

Singapūras Jungtinė Karalystė Zambija

Pietų Afrika JAV Zimbabvė

Tanzanija

Kontinentinis modelis

Alžyras Gvinėja Senagalas

Angola Italija Siera Leonė

Austrija Dramblio kaulo krantas Ispanija

Belgija Japonija Švedija

Burkina Faso Liuksemburgas Šveicarija

Kamerunas Malis Togas

Danija Marokas Vokietija

Egiptas Norvegija Zairas

Prancūzija Portugalija

Graikija

Pietų Amerikos modelis

Argentina Čilė Paragvajus

Bolivija Ekvadoras Peru

Brazilija Gajana Urugvajus

Šie trys apskaitos modeliai skiriasi pagal tokius kriterijus:

Britų-amerikiečių modelis- apskaitos orientavimasis į investitorius ir kreditorius; išvystytas vertybinių popierių rinkos egzistavimas; aukštas profesionalus buhalterinio pasiruošimo lygis.

Kontinentinis modelis- glaudūs ryšiai su bankais, esančiais pagrindiniu kompanijų kapitalo šaltiniu; detalus juridinis apskaitos ir atskaitomybės reglamentavimas;

apskaitos ir atskaitomybės orientavimas į valstybinio reguliavimo interesus, mokesčių politiką ir makroekonominį planavimą.

Pietų Amerikos modelis- aukštas infliacijos lygis; apskaitos ir atskaitomybės orientavimas į valstybinio planavimo reikalavimus; apskaitos principų unifikavimas.

Be minėtųjų trijų pagrindinių apskaitos modelių, du modeliai dar formuojasi. Vienas iš jų yra Islamo modelis, kuris susijęs su teologija, draudžiančia pripažinti bet kokią pinigų naudą. Dabartinės rinkos vertė yra laikoma biznio turtu ir įsiskolinimu. Šis modelis dar nėra toks ištobulintas, kad būtų galima pateikti visapusišką finansinę apskaitą.

Kitą besiformuojantį modelį būtų galima ppavadinti Tarptautinių standartų modeliu. Jis susijęs su finansinės apskaitos tarptautiniu derinimu- ypač multinacionalinėmis korporacijomis ir tarptautinės finansinės rinkos dalyviais.

Iki šiol buvo kalbama apie apskaitą nekomunistiniame pasaulyje. Trumpai apibūdinant komunistinių šalių apskaitą, tenka pažymėti, kad vyriausybė buvo visų produkcijos šaltinių savininkė ir tenkino visus kapitalo poreikius. Buvo reikalaujama didelio vienodumo, o pirminiai apskaitos vartotojai buvo vyriausybiniai planuotojai. Paprastai finansinė apskaita apimdavo biudžetinę informaciją.

Skirtingai nuo rinkos šalių, komandinės ekonomikos gamybiniai resursai nebūdavo perkami atviroje rinkoje. Įmonėms vyriausybė skirdavo tam tikrą resursų kiekį, iir jos turėdavo pagaminti tam tikrą iš anksto nustatytą produkcijos kiekį. Biznio sėkmė buvo matuojama ne uždirbto pelno suma: įmonių tikslas buvo pagaminti nurodytus produkcijos kiekius ir nustatyti produkcijos savikainą. Kadangi nebuvo privačios gamybinių resursų nuosavybės, įvertinti pastovų turtą nebuvo ttaip svarbu kaip rinkos ekonomikoje. Komunistinio bloko šalyse visai neegzistavo finansinė apskaita, o tai, kas dabar vadinama menedžmento apskaita, tik šiek tiek atliko tą apskaitą, kuri buvo vedama šiose šalyse. [3; 9-16psl.]

14. APSKAITOS POLITIKA

Buhalterinės apskaitos įstatymo pirmoji ir antroji 9 str ipsnio dalys skelbia:

1. Apskaitos politika- bendrieji apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti.

2. Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį ir vadovaudamasis apskaitos standartais.

Reikalavimas, kad įmonių vadovai privalo parinkti apskaitos politiką ir atsako už jos įgyvendinimą įmonėje yra palyginti nauja reglamentinė buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo nuostata. Šitoks reikalavimas mūsų šalyje jau kelerius metus taikomas kredito institucijoms. Jis labai svarbus siekiant tinkamai nnorminti buhalterinės apskaitos vedimą privataus ir viešojo verslo įmonėse.

Prof. J.Mackevičius apie politiką rašo, kad jos terminas pirmą kartą pas mus nuskambėjo tada, kai buvo oficialiai susipažinta su paskelbtu 1-uoju tarptautiniu apskaitos standartu „Apskaitos politikos atskleidimas“. Iš pradžių jis atrodė visiškai svetimas ir nepriimtinas, „rėžiantis ausį“. Mes buvome įpratę vartoti metodikos ir metodologijos terminus. Ir dabar yra pasiūlymų nevartoti apskaitos politikos termino, kadangi 1-asis tarptautinis apskaitos standartas „Apskaitos politikos atskleidimas“ jau nebegalioja. Iš tikrųjų šis standartas jau nebegalioja. Tačiau jo, taip ppat 5-ojo standarto „Finansinėje atskaitomybėje atskleistina informacija“ ir 13-ojo „Trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų pateikimas“ svarbiausios nuostatos duotos naujajame 1-ajame tarptautiniame standarte „Finansinės atskaitomybės pateikimas“. Šiame standarte yra skirta nemažai vietos ir apskaitos politikos esmei bei svarbai apibūdinti.

Taigi būtų ne visiškai tikslu apskaitos politikos terminą pakeisti apskaitos metodikos terminu. Apskaitos politikos esmė yra daug platesnė, apimanti visas apskaitos metodikas ir nusakanti ne tik apskaitos tvarkymą, bet ir jos raidą bei strategiją.

Taigi buhalterinės apskaitos politika ir reikalavimai ūkio subjekto vadovui ją parinkti bei įgyvendinti reglamentuoti ne tik LR buhalterinės apskaitos įstatymu, jos svarba parodyta ir nuo 1998m. liepos 1d. įsigaliojusiame pirmajame tarptautiniame apskaitos standarte „Finansinės atskaitomybės pateikimas“. Šiame standarte duotas toks apskaitos politikos apibrėžimas: tai konkretūs principai, pagrindai, sąlygos, taisyklės ir praktika, kuriuos įmonė priėmė finansinei atskaitomybei parengti ir pateikti. Matoma, kad apskaitos politika yra suprantama labai plačiai (ne vien tik kokių nors instrukcijų ar nuostatų parengimas) ir jos pasirinkimas patikėtas įmonės vadovybei.

TAS „Finansinės atskaitomybės pateikimas“ nurodyta, kad ūkio subjekto vadovas turi parinkti ir taikyti apskaitos politiką taip, kad finansinė atskaitomybė atitiktų visus tarptautinių apskaitos standartų reikalavimus. Tais atvejais, kai šiuose standartuose nėra konkrečių nurodymų tam tikroms ūkinėms operacijoms įtraukti į buhalterinę apskaitą, tai įmonė turi parengti apskaitos politiką, užtikrinančią finansinės aatskaitomybės pateikimą, kuri būtų:

1) Tinkama informacijos vartotojams sprendimams priimti;

2) Patikima:

►objektyviai pateikia įmonės finansinius rezultatus ir finansinę būklę;

►parodo įvykių ir operacijų ekonominį turinį, o ne tik juridinę formą;

►neutrali (nešališka);

►visa, t.y. minėtoje finansinėje atskaitomybėje nėra jokių praleidimų.

Pirmajame tarptautiniame apskaitos standarte „Finansinės atskaitomybės pateikimas“ ypač akcentuotas teiginys, kad įmonės vadovybė, nesant konkretaus tarptautinio apskaitos standarto, turi stengtis parengti tokią apskaitos politiką, kuri teiktų kuo naudingesnę informaciją vartotojams. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tris svarbius dalykus:

1) Tarptautinių apskaitos standartų reikalavimus ir nurodymus, kuriuose nagrinėjamos analogiškos arba susijusios problemos;

2) Turto, įsipareigojimų, pajamų ir išlaidų nustatymo, pripažinimo ir įvertinimo kriterijus, pateiktus „Finansinės atskaitomybės parengimo principuose“ (juos patvirtino Tarptautinio apskaitos standartų komiteto valdyba 1989 metais);

3) Kitų institucijų , nustatančių standartus ir šakos apskaitos praktiką, nutarimus tokiu laipsniu, kokiu jie atitinka mūsų nurodytus minėtus trijų svarbių dalykų 1 ir 2 punktus.

Įmonės buhalterinės apskaitos politika taip pat įvardijama kaip normatyvinio reguliavimo, kitų būdų, priemonių ir variantų visuma įtraukti į apskaitą ūkio subjekto atliktas ūkines operacijas ir parengti finansinę atskaitomybę. Išsamiai aiškindamas apskaitos normatyvinio reguliavimo esmę, prof. J.Mackevičius nurodo, kad „.buhalterinės apskaitos teorijije žinomi du pagrindiniai normatyvinio reguliavimo variantai: 1) vienavariantinis; 2) daugiavariantinis.

Vienavariantinis apskaitos reguliavimas yra toks, kai šalies vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos pateikia vienareikšmius nurodymus kaip apskaityti vieną ar kkitą ūkinę operaciją. Pavyzdžiui, tipiniame sąskaitų plane pateikiamos konkrečios sąskaitos ir jų korespondencijos.

Daugiavariantinis reguliavimas yra toks, kai vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos parengia normatyvinius dokumentus, kuriuose pateikiami tos pačios ūkinės operacijos keli apskaitos variantai. Pavyzdžiui, pateikiami keli ilgalaikio turto nusidėvėjimo, atsargų įvertinimo būdai ir kt. Įmonės vadovybė šiuo atveju turi teisę pasirinkti jai tinkamą būdą.

Tačiau būtina pažymėti, kad normatyvinis apskaitos reguliavimas (tiek vienavariantinis, tiek daugiavariantinis) negali apimti visos įmonės apskaitos sistemos, užtikrinti objektyvų visų ūkinių operacijų registravimą, grupavimą ir apibendrinimą. Įmonės yra labai įvairios ir skirtingos. Jose vyksta daug specifinių ūkinių operacijų, kurių apskaitos jokiais normatyviniais aktais neįmanoma reglamentuoti. Tokiais atvejais įmonės vadovybė atitinkamos atitinkamoms ūkinėms operacijoms įtraukti į apskaitą ir įvertinti turi parengti savo reglamentą (nuostatus, instrukcijas ir pan.)

Įmonės vadovybė, vadovaudamasi normatyviniais kaštais, reglamentuojančiais apskaitos tvarkymą, ir atsižvelgdama į įmonės veiklos ypatybes, turi parengti savo įmonės apskaitos politiką. Tačiau daugelis įmonių vadovų kol kas reikiamai neįvertina įmonės apskaitos politikos reikšmės ir jos naudos.“

Kalbant apie buhalterinės apskaitos politikos realizavimą įmonėje ypač pabrėžiama, jog minėtos politikos formavimas bei vykdymas nėra vien savitikslis dalykas. Tai, anot auditoriaus G.Deveikio, yra „. savotiška apskaitos vedimo tvarkos įmonėje instrukcija, todėl ją būtina įteisinti atitinkamu pertvarkomuoju dokumentu ir paskelbti. Klysta buhalteriai, manydami, jog už apskaitos vedimo

tvarką įmonėje atsako tik vyriausias buhalteris, kad tik jis turi teisę nustatyti pajamų pripažinimo, turto įvertinimo, nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo bei kitą apskaitos vedimo tvarką. Šios teisės vyriausiajam buhalteriui nesuteikė joks įstatymas ar kitas teisės aktas. Už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako įmonės vadovas. Akivaizdu, kad teikiant alternatyvius apskaitos būdus bei metodus, gaunami skirtingi veiklos rezultatai, todėl apskaitos tvarką turi nustatyti aukščiausi įmonės valdymo organai, kuriems įmonės savininkai suteikia tokius įgaliojimus, t.y. valdyba arba administracija. Deja, dažnai įmonių vadovybė, nežinodama apie alternatyvius aapskaitos metodus arba nesuprasdama jų taikymo reikšmės tam neskiria reikiamo dėmesio.

Įmonės buhalteriui niekas nesuteikė teisės nustatyti apskaitos vedimo tvarką. Tai įmonės savininkų bei jų įgaliotos administracijos kompetencija. Taigi patvarkomuoju dokumentu, kuriuo reglamentuojama įmonės apskaitos politika, turėtų būti vienas arba keli vadovo įsakymai“.

Vadinasi, ūkio subjekto vadovas parinktą buhalterinės apskaitos politiką ir jos įgyvendinimo (atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, verslo pobūdį, TAS) priemones turėtų įforminti savarankišku įsakymu. (įmonės apskaitos politika gali būti išdėtytta, kaip jau minėta, viename dokumente arba dokumentų pakete.). Ūkio subjekto vvadovui tenka prisiimti atsakomybę už šios politikos įgyvendinimą.

Kokie gali būti svarbiausi objektai, kuriuos reikėtų nurodyti ir aptarti formuojant įmonės buhalterinės apskaitos politiką? Jų sąrašas teikiamas pirmajame tarptautiniame apskaitos standarte „Finansinės atskaitomybės pateikimas“. Būtent:

1) Įvertinimo būdai;

2) Kiekvienas konkretus apskaitos politikos dalykas, turintis reikšmę tteisingam finansinės atskaitomybės supratimui. Prie šių dalykų pirmiausia priskirtina:

►pajamų pripažinimas;

►įmonių sujungimas ir finansinės atskaitomybės konsolidavimo politika;

►bendra veikla;

►materialiojo ir nematerialiojo turto pripažinimas ir nusidėvėjimo metodas;

►rangos sutartys;

►investicinė nuosavybė;

►finansiniai instrumentai ir investicijos;

►nuoma;

►gautinos sumos;

►tyrimų išlaidos;

►atsargų įvertinimo metodai;

►mokesčių politika;

►rezervų sukūrimo tvarka;

►užsienio valiutos perskaičiavimo tvarka;

►ūkinių ir geografinių segmentų nustatymas;

►infliacijos ir buhalterinė apskaita;

►vyriausybinės subsidijos;

►piniginių lėšų nustatymas.

Gali būti ir kiti objektai, kuriuos būtina reglamentuoti įmonės buhalterinės apskaitos politikoje.

Apskaitos politika, kaip ir visa apskaita, reglamentuojama trimis lygiais:

□ tarptautiniu mastu;

□ valstybės mastu;

□ įmonės mastu.

Tarptautiniu mastu apskaitos politiką reglamentuoja Tarptautiniai apskaitos standartai Nr.1 ir Nr.8, taip pat Ketvirtoji Europos Sąjungos direktyva. Standartų ir Direktyvos reikalavimai: apskaitos politika, taikyta formuojant ffinansinės atskaitomybės duomenis, turi būta pateikta prie šios atskaitomybės pridedama paaiškinamajame rašte. Jame reikia nurodyti ir apskaitos politikos (naudotų būdų ir metodų) pasikeitimus bei pateikti pagal naująją metodiką perskaičiuotus praėjusių laikotarpių duomenis.

Taigi, apskaitos politikos taikymas ataskaitiniais metais turi būti pakankamai smulkiai aprašytas aiškinamajame rašte. Tai- laisvos formos finansinė ataskaita, kuriai, deja, įmonių vadovai ir vyriausieji buhalteriai skiria kol kas palyginti mažai dėmesio. Aiškinamajame rašte gali būti pateikiama labai įvairi informacija apie įmonės veiklą (pradedant jos istorija ir baigiant veiklos pperspektyvomis ir prognozėmis), kuri neparodyta kitose finansinėse ataskaitose.

Tačiau šiuo atveju kalbama apie ne apie tai, kokius duomenis ir informaciją būtina ir tikslinga pateikti aiškinamajame rašte, bet kaip jame parodyti (atskleisti) apskaitos politiką. Vakarų šalių literatūroje tam vartojamas specialus terminas- „Apskaitos politikos atskleidimas aiškinamajame rašte“.

Buhalterinės apskaitos politika aiškinamajame rašte gali būti aprašoma aiškinamojo rašto atskirose pažymose. Vėlgi- buhalteriai turi visišką pasirinkimo laisvę: svarbu paaiškinti, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas tam tikros ūkinės apskaitos operacijos variantas, kokie motyvai ir veiksniai paskatino jo pasirinkimą, kokie gauti finansinių rezultatų pasikeitimai pakeistų apskaitos politiką ir kt. šie paaiškinimai yra labai svarbūs buhalterinės apskaitos informacijos vartotojams, siekiantiems priimti optimalius ekonominius sprendimus.

Valstybės mastu apskaitos politiką ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų teises turinčiose įmonėse reglamentuoja Buhalterinės apskaitos įstatymas. Kredito institucijose- Lietuvos banko valdybos 1996-10-24 nutarimas Nr.294; draudimo benrovėse- LR Vyriausybės 2000-11-07 nutarimas Nr.1350; akcinėse bendrovėse, kurių akcijos registruojamos Vertybinių popierių komisijoje- LR vertybinių popierių komisijos 1998-12-22 nutarimas Nr.35.

Įmonės mastu apskaitos politiką (vedimo tvarką) nustato savininkai, įmonės administracija ir vyriausias buhalteris. Įmonės savininkai daro įtaką apskaitos politikai, pavyzdžiui, bendrovės įstatuose numatydami pelno rezervų sudarymo ir naudojimo tvarką, nustatydami komercinės paslapties objektą. Įmonės administracija prisideda prie apskaitos politikos formavimo, tvirtindama įmonės poreikius atitinkančią apskaitos tvarką: pajamų ppripažinimo, turto įkainojimo, dokumentų išrašymo ir pan. Vyriausiasis buhalteris apskaitos politiką formuoja neperžengdamas savo kompetencijos ribų- nustatydamas duomenų perkėlimą į apskaitos registrus, organizuodamos buhalterijos darbą.

Apskaitos politiką reglamentuojantys tarptautiniai bei nacionaliniai dokumentai daugiau susiję su jos atskleidimu, tačiau reikėtų pradėti nuo šios politikos formavimo ir jos atitinkamo dokumentavimo.

Buhalterinės apskaitos politika turi galioti visiems įmonės padaliniams ir filialams be išmties, neatsižvelgiant į jų įsikūrimo datą ir vietą. Suprantama, kad bendriausiu požiūriu apskaitos politika negali būti nuolatinė, patvirtinta visiems laikams. Ji gali būti keičiama atsižvelgiant į daugelį sąlygų ir aplinkybių. Pirmiausia įmonės apskaitos politika gali būti pakeista šalyje įvedus naujus įstatymus arba normatyvinius aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kai kurios įmonės apskaitos politikos nuostatos gali būti pakeistos, parengus naujus (tikslesnius, objektyvesnius, mažiau darboimlius) apskaitos metodus. Neretai apskaitos politika keičiama iš esmės pasikeitus įmonės veiklos sritims ir sąlygoms, įmonę reorganizavus, pasikeitus savininkams ir pan. Įmonės apskaitos politikos pakeitimai taip pat turi būti įvesti nuo ataskaitinio laikotarpio pradžios.

Apskaitos politikos pakeitimas neretai turi didelės įtakos ūkio subjekto finansiniams rezultatams. Jeigu apskaitos politikos pakeitimas turėjo didelės įtakos minėtiems finansiniams rezultatams, tai būtina tokiu atveju atskirai parodyti atskaitomybėje. Išaiškinti pakeitimų priežastis. [4; 88-93psl.]

15. APSKAITOS REIKŠMĖ VADYBININKAMS

Vadybininko pareigos įmonėje yra labai svarbios ir atsakingos. Jis privalo domėtis rinkos ekonomika. AApskaita kaip tik ir pateikia didžiąją šios informacijos dalį. Apskaios svarbą vadybininkui patvirtina dažniausiai vartojamas apskaios apibrėžimas, kad apskaita- tai nenutrūkstamo ūkinių ir finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo, apibendrinimo ir analizės procesas. Geras vadybininkas privalo gerai žinoti įmonės finansinę ie ūkinę veiklą , kad galėtų priimti sprendimus, kurie gali būti naudingi įmonei ateityje.

Kaip jau žinoma, apskaita yra skirsoma į dvi rūšis:

1. finansinė apskaita;

2. valdymo apskaita.

Finansinė apskaita- daug kas sakytų- buhalterio darbas, tačiau ir šio tipo apskaitą vadybininkas privalo žinoti. Tuo tarpu valdymo apskaitos žinojimas- tai elementas, nuo kurio tiesiogiai priklauso vadybininko darbo kokybė. Valdymo apskaita informaciją teikia dviems tikslams:

a) gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų savikainai apskaičiuoti;

b) gamybos planavimui ir kontrolei.

Taigi, visi čia glaustai paminėti apskaitos bruožai neleidžia abejoti jos reikšme ir svarba vadybininkui.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. A.IVANAUSKIENĖ „APSKAITOS PAGRINDAI“. Vilnius, Danielius, 1998m.

2. J.MACKEVIČIUS „APSKAITA“. Vilnius, Mintis, 1994m.

3. J.LAZAUSKAS „APSKAITA IR FINANSAI“. Vilnius, Technika, 1995m.

4. R.STAČIOKAS „BUHALTERINĖS APSKAITOS REGLAMENTAVIMAS“. Kaunas, Technologija, 2002m.