Kompiuterio vidinės atmintinės struktūra ir funkcijos

PLANAS:

1. Pažintis su kompiuteriu, jo sąndara.

2. Kompiuterio operatyvioji atmintinė.

3. Programinė įranga, jos įvairovė.

4. Kompiuterio virusai.

5.Kas pirmiau – mokslas ar kompiuteris?

KOMPIUTERIO SANDARA.

Kompiuteris vis dažniau tampa šeimos nariu, o apie tai, kaip juo naudotis, jau prirašyta daugybė knygų. Tačiau keista, kad dauguma tokių knygų yra skirtos žmonėms, jau mokantiems dirbti kompiuteriu. Ir jei paklaustume praeivių, kas tai yra kompiuteris, daugelis jų atsakys, kad kompiuteris susideda iš ekrano, daugiau ar mažiau panašaus į televizorių, ir klavetūros, atrodančios kaip rašomoji mmašinėlė. Visuotinai susiformavusi nuomonė, kad kompiuteriais naudotis nėra lengva. Gaila, nes tai netiesa! Televizoriai, telefonai ir radijo imtuvai taip pat yra sudėtingi aparatai, tačiau, nepaisant to, jais naudotis moka visi.

Kompiuteris susideda iš įvairių įtaisų, nuo kurių priklauso kompiuterio panaudojimo galimybės. Jį sudaro sisteminis blokas, monitorius, pelė, klaviatūra, spausdintuvas, kolonėlės ir skeneris. Taip pat prijungti galima ir modemą, skitmeninį fotoaparatą ir t.t.

Bet kurio kompiuterio pagrindinė dalis yra sisteminis blokas. Šis blokas ir ,,atlieka visą darbą“, jame yra elektroniniai kkomponentai, kurie priverčia kompiuterį ,,galvoti“. Sisteminiai blokai būna įvairių dydžių ir formų.

Monitorius yra vienas svarbiausių kompiuterio įtaisų. Nuo jo labai priklauso darbo su kompiuteriu komfortas. Yra dviejų tipų monitoriai: monitoriai su kineskopais ir plokštieji skystųjų kristalų (LCD) monitoriai. Skystųjų kkristalų monitoriai užima palyginti nedaug vietos, naudoja mažiau elektros energijos, juos lengva reguliuoti, neiškraipo vaizdo, bet kol kas yra palyginti brangūs ir prasčiau atkuria spalvas. Gerokai pigesni yra monitoriai su kineskopais, tačiau jie užima daugiau vietos ir sudėtingiau reguliuojami.

Pelė yra vienas iš įvesties įrenginių. Šiam įtaisui pelės vardas buvo duotas dėl jo ,,išsipūtusių“ formų, pelės uodegą primenančio jungiamojo laido, kuriuo jis jungiamas prie kompiuterio, ir dėl pilkos spalvos – visa tai šiek tiek primena tuos mažus gyvūnėlius. Jos yra dviejų rūšių: optinės/mechaninės su rutuliuku ir optinės. Optinės/mechaninės pelės yra pigesnės, tačiau norint, kad jos patikimai veiktų, tenka dažnai valyti jų rutulį ir pelės viduje esančius ritinėlius. Optinėse pelėse nėra judančių dalių, todėl jos patikimesnės, paprastesnė jų priežiūra, tačiau jos kkol kas brangesnės. Dažniausiai pelė turi du valdymo klavišus, kurių visiškai pakanka daugumai darbų. Pelės, turinčios papildomą ratuką dokumentui monitoriaus ekrane stumdyti, patogios dirbti su dokumentais.

Dar vienas įvesties įrenginys yra klaviatūra. Jos skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir klavišų konstrukcija. Klavišai gali būti ,,minkštesni“, kai jų pasipriešinimas spaudimui nekinta ir ,,kietesni“, kai jiems esant tam tikroje padėtyje juntamas persijungimas (girdėti spragtelėjimas). Kietesnės klaviatūros yra patogesnės, su jomis spausdinama sparčiau ir rečiau klystama, nes galima lengviau jausti ar klavišas bbuvo pakankamai paspaustas, bet jos yra brangesnės.

Dar vienas išvesties įrenginys yra spausdintuvas. Plačiai žinomi trijų tipų spausdintuvai: rašaliniai, lazeriniai ir adatiniai.

Rašaliniais spausdintuvais galima išspausdinti geros kokybės nespalvotus ir spalvotus dokumentus bei nuotraukas. Jie spausdina tyliai ir naudoja nedaug elektros energijos. Tai patys pigiausi spausdintuvai, tačiau aukščiausią spausdinimo kokybę garantuojantis firminis rašalas ir popierius yra brangus. Kai aukščiausia spausdinimo kokybė nebūtina, vietoje firminio rašalo ir popieriaus galima naudoti patikrintus pakaitalus. Rašalinį spausdintuvą galima įsigyti kai spausdinama palyginti nedaug. Fotografinės kokybės spausdintuvą įsigykite tik tada, jeigu rengiantis spausdinti nuotraukas. Spausdinimas su spausdintuvu, kuriame visų spalvų rašalai yra atskiruose indeliuose, kainuoja pigiau. Renkantis rašalinį spausdintuvą, būtinai reikia įvertinti rašalo indelių kainą ir talpą.

Lazeriniai spausdintuvai spausdina tik nespalvotus dokumemtus, jie yra maždaug 3-4 kartus brangesni už rašalinius, tačiau mažiau jautrūs popieriaus kokybei ir pasižymi žymiai mažesnėmis sąnaudomis dažančiosioms medžiagoms bei popieriui. Todėl lazerinį spausdintuvą geriau įsigyti, kai kiekvieną dieną spausdinamą po kelias dešimtis lapų nespalvotų dokumentų.

Adatiniai spausdintuvai būtini tik tada, kai kelis dokumento egzempliorius reikia spausdinti per kalkę. Jie yra triukšmingi ir netinka paveikslėliams spausdinti.

Skeneris – įvesties įrenginys. Jis yra labai panašus į fotokopijavimo aparatą, nes juo nuotraką ar paveikslėlį iš popieriaus galima perkelti į kompiuterį. Kai kurie skeneriai ggali perkelti tik nespalvotą vaizdą, tačiau daugelis modelių tinka ir spalvotiems vaizdams apdoroti. Kompiuteriniai skeneriai yra dviejų tipų. Pigiausias yra rankinis, kuris atrodo kaip langų valytuvas. Juo vaizdas skenuojamas iš lėto velkant skenerį virš vaizdo, o kompiuterio ekrane atsiranda vaizdas. Brangiausias skeneris yra planšentinis, panašus į fotokopijavimo viršutiniąją dalį. Juo naudotis net paprščiau nei rankiniu skeneriu. Lapas su vaizdu tiesiog padedamas ant skenerio stiklo, o skeneris jį skaito ir vaizdą perduoda į kompiuterį.

Garsiakalbiai būna labai įvairių modifikacijų. Tai gali būti arba atskiros mažos garso kolonėlės, arba tiesiog ausinės. Taip pat jie gali būti įtaisyti į ekraną ar sisteminį bloką. Visiems jiems bendra tai, kad jeis išgaunamas garsas. Kai kurių garsiakalbių priekinėje sienelėje yra įtaisyta garso stiprumo reguliavimo rankenėlė, visų modelių garsiakalbių garsas gali būti reguliuojamas tiesig kompiuterio ekrane.

OPERATYVIOJI ATMINTINĖ.

Kietojo disko nereikia painioti su kompiuterio vidine atmintine, dar vadinama operatyviąja atmintine (RAM- Random Access Memory). Operatyviosios atmintinės dydis, matuojamas megabaitais, lemia, kiek programų vienu metu gali veikti kompiuteryje ir kaip sparčiai jos veiks. Operatyvioji atmintinė skirta kompiuteriui ir jo programoms, o jums skirtas kietasis diskas. Imformacija, kurią kompiuteris padeda į operatyviąją atmintinę, kompiuterį išjungus ištrinama, o į kietąjį diską įrašyta informacija laikoma tol, kol jūs specialiai neištrinate. Dabar ddaugelis kompiuterių gaminami su 32, 64, 128 ar 265 MB operatyviąja atmintine. Tačiau dar daug privačių vartotojų dirba kompiuteriais, kurių operatyvioji atmintinė yra16 MB. Norint padidinti savo kompiuterio operatyviąją atmintinę, galite įstatyti papildomas atmintinės plokštes.

PROGRAMINĖ ĮRANGA IR JOS ĮVAIROVĖ.

Kompiuteris be programų nedaug ką gali arba, tiesą sakant, nieko negali atlikti. Jam reikalingi nurodymai, ką turi daryti. Vadinasi žmogus turi psrengti nurodymus ir įrašyti juos į kompiuterio atmintinę – tik tada kompiuteris atliks veiksmus. Šie nurodymai turi būti užrašyti kompiuteriui suprantama kalba, pagal sutartas taisykles – programavimo kalba. Todėl ir patys nurodymai vadinami programomis. Taigi programos yra svarbiausi kompiuterio komponentai, nuo jų priklauso visas kompiuterio darbas.

Jūs tikriausiai patys žinote, kiek daug visokiausių programų yra, vien žaidimų kelias dešimtis esate matę ar bent girdėję apie juos (o tai irgi ne kas kita kaip programos). Gerai programai parašyti reikia nemažai laiko – kartais kelių mėnesių, o kartais – ir keliarių metų. Tačiau vieną kartą parašius gerą programą, ją gali vartoti daugelis žmonių ir ilgą laiką.

Programas galėtume palyginti su valgių gaminimo receptais. Juk ne taip dažnai patys kuriame naujus patiekalus – dažniausiai imame kitų sugalvotus receptus ir daugiau mažiau tiksliai vykdome tai, kas nurodyta. Panašiai ir su kompiuteriu:

duodame jam parengtą programą ir prašome atlikti veiksmus. Veiksmai priklauso ir nuo programos rūšies, – kompiuteris tiksliai atlieka tai, kas joje nurodyta: žaidžia (jei naudojama žaidimo programa), taiso tekstą (jei naudojamas teksto redaktorius), piešia (jei turime grafikos redaktorių), moko mus užsienio kalbos (jei paleista kalbos mokomoji prorama) ir pan. Kompiuterinių programų yra daug ir įvairiausių rūšių. Mums tereikia išsirinkti ir nusipirkti.

KOMPIUTERIO VIRUSAI.

Informacinis virusas yra programa, savaime įsiskverbianti į kitas programas ir sugebantis daugintis. Jis greitai plinta, nes, kaskart paleidus ,,užkrėstą’’ pprogramą, jis susiranda kaupiklyje (diske ar disketėje) dar ,,neužkrėstą “ programą ir į ją įsiskverbia. Virusai gali įsiskverbti ir į ,,Microsoft Office” paketo programomis parengtus dokumentus kaip ir makrokomandos. Ne visi virusai gadina programas ar duomenis, tačiau jie visi vienaip ar kitaip trukdo dirbti kompiuteriu. Kai kurie virusai gali būti labai pavojingi ir nepataisomai sugadinti kompiuteryje esančią informaciją, todėl virusų reikia labai saugotis.

Kompiuterį nuo virusų galite apsaugoti, laikydamiesi tam tikrų kompiuterinės ,,higienos” taisyklių:

• Programai įdiegti naudokite tik originalias gaminančiosios ffirmos pernešamas laikmenas (pvz., CD-ROM diskelius).

• Niekada nenaudokite patys ir neleiskite kitiems naudoti nepatikimų pernešamų laikmenų.

• Naujas ar iš kitur atneštas disketes, skirtas informacijai saugoti, prieš naudodami, būtinai formuokite (Full format).

• Prieš įrašydami informaciją iš kito kompiuterio į pernešamą laikmeną, patikrinkite ar nnėra kompiuteryje viruso.

• Nepaleidinėkite programų iš pernešamų laikmenų ir neperrašinėkite iš jų informacijos į kompiuterį, nepatikrinę antivirusų programa, atpažįstančia naujausius virusus.

• Žinokite, kad patys naujausi ir pavojingiausi virusai į kompiuterį gali patekti iš interneto ir užkrėsto vietinio kompiuterių tinklo, todėl, dirbdami su internetu, įjunkite virusų kontrolės programą ir nežiūrėkite neaiškios kilmės failų.

• Jau yra sukurti virusai, kurie į kompiuterį gali patekti ir peržiūrint elektroninį paštą.

• Žinokite, kad nėra tokios virusų kontrolės, kuri apsaugotų nuo visų virusų.

Dažniausiai virusas iš pradžių programos negadina, todėl jo buvimo galima nepastebėti. Kad greičiau ir plačiau plistų, virusai pirmiausia įsiskverbia į programas, naudojamas kiekvieną kartą paleidžiant kompiuterį, tam tikrą laiką nekeičia programos veikimo. Jie pradeda veikti arba po užprogramuoto laiko, kurį skaičiuoja kompiuterio kalendorius ir laikrodis, arba po tam tikro uužkrėstos programos paleidimų skaičiaus (viruse yra skaitiklis).

Virusų padaromą žalą galite sumažinti:

• Periodiškai tikrindami diskus ir darbe naudojamas pernešamas laikmenas naujausiomis antivirusų programomis, nes naujų virusų atsiranda kas dieną. Taip greičiau pastebėsite virusą.

• Pernešamas laikmenas su programomis ir duomenimis laikydami uždaras informacijai įrašyti. Tuomet virusas negalės patekti į jas ir visuomet galėsite užkrėstąją programą ar dokumentą pakeisti geru.

• Periodiškai išsaugodami pernešamose laikmenose svarbius duomenų failus, galėsite atkurti tai, ką sugadino virusas.

Visiškai apsisaugoti nuo virusų labai sunku, nes tenka keistis informacija su kitais kompiuteriais, pprisijungti prie interneto. Kovai su virusais yra skirtos virusų paieškos ir naikinimo programos.

Sužadintos jos ieško failuose virusų kodų ir juos sunaikina. To nepakanka susidoroti su naujais keičiančiais savo kodus ir užšifruotais virusais, kurie išsišifruoja tik įrašius programą į RAM. Todėl įjungus kompiuterį, jos įsirašo į jo atmintį ir ieško virusų kodų jau į RAM įkrautose programose arba ,,stebi“ programos darbą. Pastebėjusios ką nors įtartina, perspėja vartotoją. Jos užima dalį RAM ir gali be reikalo skelbti pavojų, tuo trikdydamos normalų darbąAntivirusų programos taip pat, jas įdiegiant, įsimena būdingu diske esančių programų paramentus (kontrolines sumas) ir kiekvieną kartą, paleidžiant programą, jos paramentus lygina su įsimintaisiais. Pastebėjusi skirtumą, antivirusų programa praneša apie tai arba bando sunaikinti virusą.

Yra daug įvairių antivirusų programų. Jų visų valdymo principai yra panašūs. Viena iš labiausiai paplitusių Windows terpės antivirusų programų yra ,,Norton AntiVirus“ programa.

MOKSLAS IR KOMPIUTERIS

Kalbant apie kompiuterio sandarą, minimas mokslininko Džono fon Noimano (John von Neumann, 1903 – 1957) vardas. Netgi dabartiniai kompiuteriai neretai pavadinami ,,fon Noimano mašinomis“, arba tiksliau ,,fon Noimano architektūros“ kompiuteriais. Ką tai reiškia?

Dž. fon Noimanas, vengrų kilmės JAV gyvenęs ir dirbęs mokslininkas, 1945 m. Paskelbė dokumentą, kuriame išsamiai aprašė ir pagrindė kuriamų kompiuterių sandarą. Jis nurodė penkis svarbiausius kompiuterio komponentus: 11) centrinį aritmetinį ir loginį įtaisą, 2) centrinį valdymo įtaisą, 3) įtaisą, gebantį įsiminti – dabar vadinamą atmintine, 4) įvesties ir 5) išvesties įrenginius. Šis penketukas tebėra ir šiuolaikinių kompiuterių pagrindas.

Be to, Dž. fon Noimanas išdėstė samprotavimus, kad kompiuteris būtinai turi dirbti su dvejetainiais skaičiais, būti elektroninis, o ne mechaninis įrenginys, paeiliui atlikti operacijas, programas laikyti drauge su duomenimis. Paskutinis teiginys sudarė prielaidą kompiuterių virusams sukurti, ir tai netrukus buvo padaryta.

Dž. fon Noimano išsakytieji principai buvo aiškūs, visuotinai priimtini, pagal

juos buvo nesunku pagaminti skaičiavimo mašiną. Šiais principais iš dalies jau buvo remtasi ir anksčiau. Jais remiamasi ir dabar – tiek kuriant didelius galingus kompiuterius, tiek asmeninius.

Taigi įdomu, kas iš tiesų pirmiau ir aukščiau – kompiuteris ar mokslas.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Valentina Dagienė ,,Informatikos pradmenys 9-10“

V., 2001. ,,TEV“

Bjqrn Gravsholt ,,Asmeninis kompiuteris naujokams“

V., 2002. ,,Egmont Lietuva“

Bangimantas Starkus ,,COM1; Vartotojo instrukcija“

V., 2002 ,,Smaltija“