Žemė

Žemė – trečia pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Ji, kartu su

Merkurijumi, Venera, Marsu, priskiriama prie vidinių planetų. Vidinėmis vadinamos todėl, nes jos yra tarp Saulės ir asteroidų žiedo. Planetos, esančios už šio asteroidų žiedo, vadinamos išorinėmis. Astronomijoje Žemė žymima arba ženklais. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita, 29,8 km/s vidutiniu greičiu; Žemės siderinis periodas (žvaigždiniai metai) yra 365,26 dienos.

Tarp vidinių planetų Žemė yra didžiausia ir masyviausia. Pagal masę (59,74.1023kg) ji yra pirma tarp savo grupės (vidinių) ir penkta tarp vvisų planetų. Savo forma primena kamuolį: Žemės pusiaujinis skersmuo – 12756,28 km, o ašigalinis – 12713,51 km.

Mūsų planeta nuo artimiausios žvaigždės – Saulės – yra nutolusi vidutiniškai 149,6 mln. km. Šis atstumas vadinamas astronominiu vienetu. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai (afelyje) – apie liepos 3 d.

Kiek Žemei metų?

Mokslininkų teigimu, Žemė susidarė prieš 4,5 mlrd. metų, dėl gravitacinės kondensacijos, iš dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradžioje buvo išsisklaidžiusios erdvėje aplink Saulę. Žemės geologinė istorija aatkuriama, tiriant Žemės plutos uolienas. Nustatyta, kad seniausių Žemės uolienų amžius ~3,5 mlrd. metų.

Atradimų istorija.

Žemės rutuliškumo idėją iškėlė senovės graikai (Pitagoras, VI a. pr. m. e.; Aristotelis, IV a. pr. m. e.); Žemės rutulio apytikslius matmenis apie 240 pr. m. ee. nustatė Eratostenas. Skriejimo aplink Saulę idėją III a. pr. m. e. iškėlė Aristarchas Samietis. Įsigalėjus pasaulio geocentrinei sistemai, iki XVI amžiaus Žemė laikyta centriniu Visatos kūnu. Kad Žemė yra tik planeta, skriejanti aplink Saulę (Heliocentrinė sistema), 1515 įrodė M. Kopernikas (Lenkija).

Žemės sandara.

Žemė susideda iš koncentrinių apvalkalų, dar vadinamų geosferomis: išorinio dujų apvalkalo – atmosferos, vandens apvalkalo – hidrosferos ir trijų vidinių sluoksnių: Žemės plutos, mantijos ir branduolio. Iš kitų planetų Žemė išsiskiria būtent tuo, kad turi pirmąsias dvi geosferas – atmosferą ir hidrosferą.

Atmosfera ryškios viršutinės ribos neturi: dujų pėdsakų aptinkama didesniame nei 1000 km aukštyje. Joje daugiausia azoto (78,1%) ir deguonies (20,9%), taip pat anglies dioksido, vandens garų, argono bei kitų dujų dalelių. Ši geosfera dar skirstoma į kelis ssluoksnius: troposferą, stratosferą, jonosferą ir egzosferą. Troposfera – tankiausias atmosferos sluoksnis, kuris sudaro 4/5 visos atmosferos masės ir tęsiasi nuo Žemės paviršiaus iki 12 – 18 km aukščio. Čia vyksta dauguma meteorologinių reiškinių. Virš troposferos (iki 50 – 55 km aukščio) tęsiasi stratosfera. Maždaug 20 –25 km aukštyje kaupiasi didžiausia ozono koncentracija (“sluoksnis”), kuri saugo Žemę nuo ultravioletinių Saulės spindulių. Aukščiau, iki 500 km, tęsiasi jonosfera. Jonosferoje susidaro pašvaistės, žybsi į atmosferą įlėkę meteorai. Per ją yra perduodamos ilgesnės nei 115 m radijo bangos. Virš jos yra egzosfera. Tai mažiausio tankio atmosferos sluoksnis.

Hidrosfera susideda iš vandenynų, jūrų, sausumos vidaus ir požeminių vandenų, ledynų, sniego dangos. Joje aptinkami beveik visi cheminiai elementai. Pasaulinis vandenynas turi didelės įtakos Žemės klimato formavimuisi, medžiagų apykaitai, geologiniams procesams.

Viršutinė kietoji geosfera vadinama pluta. Jos didžiausias storis (po kalnuotomis sritimis) yra ~70 km. Žemės plutoje randama visų cheminių elementų. 95% plutos sudaro magminės, o 5% nuosėdinės ir metamorfinės uolienos. Žemės plutą nuo mantijos skiria Mochorovičiaus paviršius. Mantijos didžiausias gylis – 2900 km. Viršutinė dalis (substratas) ir Žemės pluta sudaro litosferą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą – nuo apatinės mantijos skiria Golicyno sluoksnis. Mantijos uolienos pagal sudėtį panašios į ultrabazines (peridotitus, dunitus) ir akmens meteoritus; vyrauja deguonis, silicis, magnis, geležis. Žemės branduolio vidutinis spindulys 3470 km. Manoma, kad branduolį sudaro geležies (90%) ir nikelio (8%) oksidai. Nuo Žemės paviršiaus į centrą didėja slėgis, tankis ir temperatūra. 100 km. gylyje slėgis 2,9 mln. kPa, ties mantijos ir branduolio riba 137,8 mln. kPa, centre 343 mln. kPa. Medžiagos tankis viršutinėje mantijoje 3,3 g/cm3, riboje su branduoliu 5,7 g/cm3, vidiniame branduolyje 12 – 17 g/cm3. Žemės temperatūra pakyla nuo 600 – 1000 oC viršutiniuose poplučio horizontuose iki kelių tūkstančių laipsnių ŽŽemės centrinėje dalyje. Temperatūra gilyn didėja ne visur vienodai; pvz., Europoje pakyla vidutiniškai 1 oC kas 32,3 m, Azijoje 27 m, Š. Afrikoje 23 m, Š. Amerikoje 39,1 m, Australijoje 27,2 m, P. Afrikoje >90 m (Geoterminis gradientas).

Geografinės ypatybės.

Žemės paviršiaus, lygaus 510,2 mln. km2, didžiausią plotą (~361 mln. km2, arba 71% viso ploto) užima Pasaulinis vandenynas. Sausumą (~149 mln. km2) sudaro 6 žemynai: Eurazija, Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Šiaurės pusrutulyje sausumos plotas 100 mln. km2, vandenyno 155 mln. km2; Pietų pusrutulyje atitinkamai 49 ir 206 mln. km2.

Sausuma daugiausia iki 1000 m absoliutaus aukščio (72% sausumos ploto), vidutinis aukštis 875 m, didžiausias – 8848 m (Džomolungma). Pasaulinis vandenynas žemynų suskaidytas į Ramųjį, Atlanto, Indijos ir Arkties vandenynus. Vyrauja 3000 – 6000 m gylis (73,8% Pasaulinio vandenyno ploto); vidutinis gylis ~3800 m, didžiausias – 11022 m (Marianų lovys, ties Filipinais). Didžiausi sausumos reljefo elementai – lygumos ir žemumos (64% sausumos ploto), kalvos ir kalnai (36%).

Vandenyno dugno pagrindiniai elementai: povandeninis žemynų pakraštys, vandenyno guolis ir vandenynų vidurio kalnagūbriai. Žemės paviršiuje ir palei jį dėl gretimų geosferų sąveikos susidarė kompleksinė geografinė sfera, pagal sandarą ir struktūrą sudėtingiausia žemės sfera; joje dėl egzogeninių ir endogeninių jėgų sąveikos formuojasi gamtiniai ggeografiniai kompleksai (Gamtinis teritorinis kompleksas).

“Binarinė sistema”

Žemė, kartu su savo palydovu Mėnuliu, iš šalies gali atrodyti kaip binarinė (dviejų planetų) sistema.

Viena iš Mėnulio atsiradimo legendų yra ta, kad kadaise skriejusi kometa ar kitas kosminis kūnas kliudė mūsų planeta ir atplėšė dalį jos materijos, tačiau per stipri traukos jėga neleido šiam atitrukti nuo Žemės. Ilgainiui jis tapo Žemės palydovu ir įgavo dabartinę savo formą.

Mėnulis palyginus su kitų planetų palydovais yra labai didelis – beveik ketvirtadalis Žemės skersmens (3476 km). Aplink Žemę apskrieja per 27,3 dienos, jis taip pat sukasi apie savo ašį ir visą laiką būna atsukęs į mus tą pačią pusę.

Žemė taip pat turi gausybę dirbtinių palydovų, kurie naudojami naujausiems išradimams (pvz. televizijai, telekomunikacijoms ir t.t.).

Žemė kaip magnetas.

Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką, kurio ašis į Žemės sukimosi ašį pakrypusi 11,5º kampu, tačiau jis pamažu keičiasi. Remiantis mokslininkų turimais duomenimis, šis magnetinis laukas susidaro dėl Žemės gelmėse esančių geležies junginių.

Literatūra:

 Pažinimo džiaugsmas “Mokslas ir visata”, V.:1989.

 Pažinimo džiaugsmas “Žemė ir jos gėrybės”, V.:1994.

 “Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija”, V.:1984, 12 tomas.

 V.Stražys “Astronomija”, K.:1993, Bandomoji mokomoji knyga XII klasei.

 John Farndon „Moksleivių Enciklopedija“.