Autorių teisės

Kompiuterio programų nuosavybė – dar neįprastas dalykas. Jeigu vartotojas nusiperka knygą, tai knyga tampa jo nuosavybe. Vartotojas, nusipirkdamas programinę įrangą, įsigyja licenciją ja naudotis.

Licencija – autorių suteikiama teisė pasinaudoti kūriniu, šiuo atveju – kompiuterine programa.

Licencija paprastai nurodo, kokiomis sąlygomis programinė įranga gali būti naudojama. Dažniausiai licencija leidžia savininkui padaryti vieną kopiją, t. y. įdiegti vieną kompiuterinės programos kopiją į kompiuterio diską. Nelegaliai kopijuoti kompiuterines programas dažniausiai nėra sunku. Kadangi programinė įranga kainuoja keletą šimtų litų, tai atsiranda didelė ppagunda ja naudotis neteisėtai. Tačiau reikėtų pamąstyti apie etinę šio klausimo pusę. Valstybė apibrėžia keturių tipų informacijos kūrėjų ir informacijos vartotojų santykius. Pirmiausia ji gina informaciją kaip intelektinio turto dalį ir suteikia teises informacijos kūrėjui, kurias vadiname autoriaus teise (copyright). Antra, valstybė saugo teisėtai sukauptą informaciją: rūpinasi jos tinkamu, teisėtais principais pagristu vartojimu. Trečia, valstybė garantuoja teisę savo piliečiams naudotis įvairia informacija, ypač ta, kuri teikia išsilavinimą ir skatina demokratinius procesus. Ir pagaliau, ketvirta, valstybė kontroliuoja informacijos sklaidą (saugumo, moralumo, ppolitiniais aspektais).

Autoriaus teisė – tai būdas intelektiniam turtui apsaugoti.

Autoriaus teisė apima teisės normas, reguliuojančias santykius, susijusius su kūrinių sukūrimu ir naudojimu. Autoriaus teisės normos nustato autoriaus asmenines neturtines teises: teisę į autorystę, kūrinio neliečiamumą, išimtinę teisę skelbti, platinti kkūrini; taip pat ir turtines teises: teisę gauti honorarą (atlyginimą už darbą), naudotis autoriams teikiamomis lengvatomis.

Autoriaus teisės normos apibrėžia ir tuos atvejus, kai visuomenės interesais autoriaus teisės apribojamos: leidžiama panaudoti kūrini be autoriaus sutikimo ir be atlyginimo (pavyzdžiui, panaudojimas mokymui, švietimo leidiniuose, citavimas). Autoriaus teisė jam priklauso iki gyvos galvos ir dar 50 metų po mirties (tuomet autorių atstovauja giminės ar kiti juridini įgaliojimą turintys asmenys).

Kam priklauso autoriaus teisės, nurodoma sutartiniu ženklu, kuri sudaro trys elementai: c raidė apskritime arba tarp skliaustų – © arba (c), autoriaus vardas, pavardė arba jo teisių perėmėjas (institucija) ir pirmojo paskelbimo metai. Dažniausiai knygų autorių teisės priklauso jų autoriams, kai kada – knygos leidyklai.

Kompiuterinėms programoms taip pat buvo pritaikyta autorių teisė. PProgramos pradėtos prilyginti kitiems autorių teise saugomiems kūriniams. Pirmiausia didžiosios valstybės (JAV – nuo 1980 m., Prancūzija, Didžioji Britanija, Japonija, Vokietija – nuo 1985 m.) padarė atitinkamas pataisas autoriaus teisės įstatymuose, kuriuose buvo nurodyta, kad kompiuterinės programos saugomos kaip ir meno ar mokslo kūriniai.

Galima sakyti, jog pažiūra į intelektini turtą yra dviprasmė: viena Duomenų apsauga vertus, valstybė rūpinasi informacijos skleidimu, kita vertus – riboja kai kurių rūšių informacijos naudojimą.

Duomenų apsauga – duomenų naudojimo ir tvarkymo kontrolė.

Duomenų apsauga nnėra naujas dalykas, tačiau tai pasidarė itin aktualu, atsiradus kompiuteriams, kompiuterių tinklams ir esant galimybei visiems naudotis dideliu informacijos kiekiu.

Cenzūra – masinės informacijos turionio kontrolė, kurios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių ar idėjų.