kosminių skrydžių istorija
Kosmoso tyrinėjimai
Nuo senų laikų žmonės svajojo palikti savo namus ir tyrinėti pasaulį. XX a. tai tapo realybe. Kosmoso tyrinėjimai prasidėjo nuo pirmųjų palydovų paleidimų 1957m. Žmogus pirmą kartą pakilo į kosmosą 1961 m. Nuo tada žmonės keliavo kosmosu didesnius atstumus ir išbūdavo jame ilgesnį laiką, net gi gyvena kosmose specialiai tam pritaikytose stotyse. Du tuzinai žmonių apskriejo mėnulį ir vaikščiojo jo paviršiumi. Tuo pačiu metu palydovai keliavo ten, kur žmogus negalėjo, aplankė visas saulės sistemos planetas ir surinko labai daug nnaudingos informacijos. Taip pat aplanke ne vien planetas, bet ir kitus kosminius kūnus : mėnulį, kometas, asteroidus.
Pirmieji žmonių kūriniai buvo nedideli palydovai kurie galėjo išbūti tik neilgą laiką orbitoje. Pradedant 1960 žmonės leido į kosmosą zondus, tyrinėti kitas planetas. Ju buvimas kosmose buvo skaičiuojamas mėnesiais ir metais kas anksčiau buvo nerealu.
Bet šie zondai turėjo būti atsparūs didelėms temperatūroms, radiacijai. Nepaisant to, kad jie visi atitiko šiuos reikalavimus ir sėkmingai baigė savo misijas, tai kainavo labai daug pinigų. Šiandien pasaulio kkosmoso organizacijos tokios kaip NASA ir ESA ieško pigesnių ir efektingesnių būdų kosmoso tyrinėjimams. Buvo galima numatyti, kad žmonės seks palydovų ir zondų pavyzdžiu kosmoso tyrinėjimuose. Bet tai sukėlė naujų rūpesčių žmonėms reikia visai kitokių sąlygų negu palydovams. Žmonėms reikalingas ddeguonis palaikyti kvėpavimą, specialūs kostiumai, kad galėtų išeiti į atvirą kosmosą be to ne kiekvienas ir galėjo keliauti. Kad žmonės galėtų dirbti kosmose jiems turėjo būti sukurti specialūs įrankiai kadangi ten sąlygos visai kitokios nėra deguonies, žemės traukos bei kitų dalykų. Patirtis sukaupta skraidant aplink žemę leido siekti dar didesnių aukštumų. Tai ypač išryškėjo iš amerikiečių “Apollo” misijų, kurių metu žmogus pabuvojo net mėnulyje. Po “Apollo” misijų žmonių kurios truko ne taip jau ir ilgai žmonės nusprendė pradėt įgyvendinti dar vieną svajonę gyventi kosmose tai tapo realybe pastačius pirmąsias kosmines stotis.
Istorija
Antrojo pasaulinio karo metais JAV ir USSR rungėsi kas pirmas sukurs balistines raketas (ICBMs) kurios galėtų keliauti didelius atstumus nešdamosi su savimi atominius ginklus. 1957 Rugpjūti sovietų inžinieriai vedini Sergėjaus KKorolevo sukūrė pirmąją tokio tipo raketą pavadintą R – 7 kurios ilgis buvo beveik 30 m ir išvystydavo 3,8 milijonų niutonų jėga pakilimo metu. Nors jinai buvo skirta kariniams tikslams Korolevas su savo bendradarbiais perdarė ją į raketą nešėją. Spalio 4 1957 m. jie paleido pirmą dirbtinį žemės palydovą pavadintą Sputnik. Nors tai buvo nedidelių matmenų technikos stebuklas, tai buvo didelis žingsnis žmonijos istorijoj. Lapkritį sovietai paleido į kosmosą Sputnik 2 kuris svėrė 508kg. Ir su savimi nešėsi pirmąjį keleivį ššunį laiką kuris ištvėrė Sputnike 2 tik 2 dienas.nuo per didelių temperatūros pokyčių Laika mirė, dar prieš tai kaip baigėsi deguonies atsargos. Tokie dideli sovietų laimėjimai kosmoso srityje vertė JAV neatsilikti. 1957 gruodžio 6 dieną atrodė, kad tai taps realybe bet vos tik pakilus raketa nešėja susprogo. Pasisekė tik sausio 31 1958 m. JAV paleido savo pirmąjį savo palydovą Explorer 1. Vėliau sekė dar daug palydovų paleidimų kurie suteikė mokslininkams labai daug informacijos apie pasaulį už žemės ribų. Pvz. Vanguard 1 paleistas 1958 kovą įrodė, kad žemė per savo ašigalius yra suplota. Explorer 6 pirmą kartą nufotografavo žemę.
Nepilotuojamos misijos
Anksti 1958 JAV ir USSR abi labai sunkiai dirbo, kad nurungti viena kitą kas pirmas paleis palydovą į mėnulį. Spalio 11 1958 JAV paleido savo palydovą link mėnulio Pioneer 1, bet jis nepasiekė pakankamo greičio, kad pasiekti mėnulį, bet pasiekė maždaug 110 000 km aukštį virš žemės. Tų pačių metų gruodį buvo paleistas Pioneer 3, bet nuveikė ne ką daugiau negu jo pirmtakas. Sausio 2 1959 po dviejų nesėkmingų misijų USSR paleido Luna 1 kuri turėjo nusileisti mėnulyje. Bet ji nepataikė, bet tapo pirmuoju kūnu palikusiu žemės orbitą. 1959 Luna 2 tapo pirmuoju palydovu nusileidusiu ant mėnulio. Spalį 1959 Luna 3 apskriejo aaplink mėnulį ir nufotografavo nematomą jo pusę. JAV pasiekti mėnulį nesisekė iki pat 1962, leidžiant zondus Ranger. Jie buvo konstruojami taip, kad dar prieš tai kaip zondas atsitrenks į mėnulį jis turėjo išmesti kapsulę su moksline įranga. Bet tik Ranger 4 atsitrenkė į mėnulį. Vėlesni modeliai negabeno mokslinės įrangos, tik kameras ir fotoaparatus. Ir tik 1964 liepos 31 dieną Ranger 7 pasisekė atsiųsti aukštos kokybės mėnulio nuotraukas. Ir nuo tada JAV sutelkė visas jėgas į Apollo programą, kurios tikslas išlaipinti žmones mėnulyje. Kad sukaupti daugiau informacijos JAV paleido seriją zondų Surveyor, kuris galėtų nusileisti mėnulyje. Bet čia JAV ir vėl aplenkė USSR 1966m. paleidusi Luna 9 kuri parsiuntė pirmas nuotraukas nuo mėnulio paviršiaus. Surveyor 1 pasiekė mėnulio paviršių tik 1966 birželio 2. Dar 6 misijos Surveyor sekė po to bet tik dvi pasiekė tikslą. Dar po to sekė daug USSR ir JAV projektų kosmoso ir mėnulio tyrinėjimuose, sėkmingos ir ne.
Luna programa (USSR)
Luna serija erdvėlaivių kuriuos naudojo buvusi USSR ir leido link mėnulio nuo 1950 iki 1970m. pirmieji Luna erdvėlaiviai buvo gana paprasti kadangi reikėjo laimėti šaltąjį karą prieš JAV. Nepaisant to USSR erdvėlaiviai buvo daug sėkmingesni negu JAV. Luna šukavo mėnulį prieš paruošiamuosius žmonių skrydžius. Luna pavadinimai buvo naudojami visiems eerdvėlaiviams kurie skriejo link mėnulio, nesvarbu ar jis turėjo nusileisti mėnulyje, apskrieti jį ar tiesiog pasiekti mėnulį ir į jį atsitrenkti, kad tik būtų aplenktas priešininkas lenktynėse dėl kosmoso. Modifikuotos SS – 6 balistinės raketos buvo perdarytos į raketas nešėjas kurios nešė Luna 1 ir iki pat Luna 14 į mėnulį. Luna 15 iki Luna 24 naudojo pajėgesnes Proton raketas pasiekti mėnulį. Pirmieji Luna 1 – 2 buvo paprasti 361 kg sveriantys zondai kurie turėjo pasiekti mėnulį ir atsitrenkti į jį. Jie nešėsi meteoritų detektorius, radiacijos detektorius ir prietaisus kurie matavo magnetinio lauko stiprumą. Luna 1 paleistas 1959 sausio 2 dieną praskriejo pro mėnulį didesniu nei 5000 km atstumu ir išėjo į saulė orbitą. Jis pajėgė nustatyti, kad mėnulis neturi magnetinio lauko ir tai buvo pirmas erdvėlaivis kuris pasiekė mėnulio orbitą, aplenkdamas JAV Pioneer 4 mėnesiais. Luna 2 atsitrenkė į mėnulį 1959 spalio 4 dieną. Tai buvo 279 kg sverianti ovali kapsulė turinti antenas ant vieno iš savo galų. Antenos leido palaikyti ryšį su žeme. Taip pat skraidino su savimi foto kameras ir pirmą kartą nufotografavo tamsiąją mėnulio pusę. Luna 4 – 9 ir Luna 13 turėjo tą patį dizainą. Susidėjo iš cilindrinio erdvėlaivio kuris nešė mažą zondą kuris
turėjo nusileisti ant mėnulio paviršiaus. Svėrė 1600 kg, o pats zondas 110 kg. Erdvėlaivis turėjo raketinius variklius, kad pristabdyti nusileidimą ant mėnulio. Zondas turėjo atsiskirti nuo erdvėlaivio dar prieš tai kaip erdvėlaivis atsitrenks į mėnulio paviršių. Saugiai nusileisti ir vos tik nusileidus jo viršus turėjo išsilankstyti iš kur pasirodydavo antenos ir kamera apsisukanti aplink savo ašį. Pirmas tokio tipo erdvėlaivis Luna 4 buvo paleistas 1963 balandžio mėnesį. Tai buvo pirmoji šios serijos nesėkmė. Sekantys Luna 5, 7, 8 atsitrenkė į mmėnulį nespėjus išleisti zondą ant mėnulio paviršiaus. Luna 6 nepataikė į mėnulį. Ši serija nesėkmių baigėsi su Luna 9 paleidimu, šis erdvėlaivis sugebėjo nusileisti mėnulio zonoje vadinamoje “Audrų jūra” 1966 vasarį. Zondas sėkmingai nusileido ant mėnulio paviršiaus, ir atsiuntė žemės panoramines nuotraukas nuo mėnulio paviršiaus. Luna 13 taip pat sėkmingai nusileido ant mėnulio paviršiaus 1966 gruodžio 21 dieną, taip pat “Audrų jūroje” , atsiuntė nuotraukas iš savo nusileidimo vietos, ir išmatavo mėnulio grunto paviršiaus tankį su prietaisai kuriuos skraidino kartu ssu savimi. Luna 10, 12, 14 niekuo nesiskyrė nuo Luna 4, 9, 13. vienintelis skirtumas tas, kad jie paleisdavo palydovus aplink mėnulį. Luna 10 nešėsi su savimi į mėnulį tarybinės Rusijos himną kurį nusileidus ant mėnulio paviršiaus turėjo retransliuoti atgal. LLuna 10 ir 11 atsitrenkė į mėnulio paviršių nieko gero nenuveikus. Luna 12 nešėsi kameras kurios turėjo surinkti detalesnę informaciją apie mėnulio paviršių. Luna 11 paleistas 1966 rugpjūčio 24 dieną atliko radio-astronominius saulės ir mėnulio tyrimus. Luna 14 paleistas 1968 balandžio 14 ištyrė kaip žemė gruntas keičiasi mėnulyje. Visi šie erdvėlaiviai turėjo baterijas kurioms išsekus visas informacijos siuntimas baigdavosi. Baterijos tarnaudavo nevienodai pavyzdžiui Luna 11 baterijos tarnavo 33 dienas, o Luna 12 108 dienas.
Lunahod
Vėlesnės Luna misijos
Luna 1 – 14 padėjo pagrindą daug rimtesnėms misijoms. JAV Surveyor programa artėjo prie pabaigos ir JAV ruošėsi pradėti leisti savo Apollo misijas, tuo tarpu USSR rengė Luna 15 1968 m. USSR teigė, kad naujos Luna misijos yra daug naudingesnės negu JAV Apollo nnerizikuojant žmonių gyvybėmis. Luna 15 – 24 buvo erdvėlaiviai sveriantys 1900 kg ir turėjo su savimi palydovus, keturates mašinas, ir zondus kurie turėjo parsiųsti mėnulio grunto pavyzdžių.luna 15, 16, 18, 20, 23, 24 turėjo zondus su keturiom kojom, šie zondai turėjo mechaninę ranką su tuščiaviduriu grąžtu kuriuo gręžiant jis užsipildydavo mėnulio gruntu. Tada gražtas susidėdavo atgal ir į zondą ir turėdavo parskristi atgal į USSR teritoriją. Luna 17 – 21 nešėsi su savimi aštuonių ratų 756 kg sveriančius “lunahodus” kurie bbuvo specialiai pritaikyti važiuoti mėnulio paviršiumi. Kiekvienas “lunahodas” turėjo saulės baterijas kurios gamindavo elektros energiją, keletą kamerų ir grunto testavimo prietaisus. Luna 19 ir 22 neturėjo “lunahodų”, bet vietoj jų keturkampius zondus kurie fotografuodavo mėnulio paviršių. Luna 15 pirmasis grunto pavyzdžius turėjęs atgabenti erdvėlaivis atsitrenkė į mėnulį liepos 20 1969, tuo tarpu kai Apollo 11 pirmasis pilotuojamas erdvėlaivis jau buvo mėnulyje. USSR stengėsi įrodyti, kad jų technika yra pažangesnė negu pilotuojami JAV Apollo. Luna 16 nusileido ant mėnulio paviršiaus 1970 rugsėjo 24 dieną paėmė 100 g mėnulio grunto mėginį, iš regiono vadinamo “derlinga jūra”, bet nesugebėjo pargabenti jo atgal. Luna 17, 1970 lapkričio 10 nugabeno pirmąjį “lunahodą” kuris tyrinėjo mėnulį 11 mėnesių, ir iš viso įveikė 105 km, antrasis “lunahod” paleistas1973 sausio 21 dieną, tarnavo 4 mėnesius po to kai pasiekė mėnulio paviršių. Luna 18 paleistas 1971 ir Luna 23 paleistas 1974 nepajėgė pargabenti mėnulio grunto pavyzdžių. Luna 20, paleistas 1972 vasarį sėkmingai pargabeno 50 g mėnulio grunto pavyzdį. Luna 19 ir 22 buvo paleisti atitinkamai 1971 ir 1973. abu šie erdvėlaiviai sėkmingai apskriejo aplink mėnulį, surinko daug svarbios informacijos: nuotraukas, informaciją apie radiaciją alink mėnulį. Luna 24 paleistas 1976 rugpjūtį, turėjo patobulintą grąžtą ir pargabeno 170 g grunto pavyzdžių. LLuna 24 buvo paskutinis šios serijos erdvėlaivis, kuriam sėkmingai pavyko nusileisti ant mėnulio paviršiaus.
Vostok (USSR)
Vostok serija pilotuojamų erdvėlaivių naudotų tarybinės Rusijos ankstyvaisiais 1960. programą vykdė, sovietų kosmoso tyrinėjimų pradininkas Sergėjus Koroliovas, USSR kosmoso biuro vadovas. Vostok erdvėlaivis buvo pirmasis kuris nuskraidino žmogų į kosmosą. Lenktynės dėl kosmoso užkariavimo prasidėjo nuo USSR palydovo Sputnik 1 paleidimo. USSR tai matė kaip išeitį pergalei šaltajame kare. Po sputnik 2 paleidimu kuriame buvo šuo, JAV suprato, kad tai yra USSR pasiruošimas žmogaus paleidimui į kosmosą, ir pradėjo įgyvendinti savo “Mercury” programą. Tai vertė USSR paskubinti savo projektus. USSR skubėjo sukurti pilotuojamą erdvėlaivį. USSR paleido šešis bandomuosius erdvėlaivius, visi buvo sėkmingi. Šie šeši erdvėlaiviai buvo vadinami “Korabl – sputnik”. Vostok programa turėjo ne vien politinę reikšmę, mokslininkai turėjo surasti žmogų kuris galėtų išbūti nesvarumo būsenoje, turėjo būti sukurta speciali apranga ir įranga.
Pasiruošimas skrydžiui
Misijos
Vostoko erdvėlaivio kapsulės buvo pirmosios kurios pakėlė žmogų į kosmosą. USSR bandė Vostoko kapsulėse skraidinti: šunis, manekenus ir instrumentus kaip keleivius. Visos Vostoko misijos buvo sėkmingos ir padėjo labai daug laimėti kosmoso užkariavimo lenktynėse.
Nepilotuojamos misijos
Koraliovo inžinieriai bandė Vostoką užslaptintu pavadinimu “Korabl – sputnik”. 1960 gegužės 15 dieną Korabl – sputnik pasiekė žemės orbitą. Viskas vyko kaip planuota tik prieš tai kaip atsiskyrė rraketa nešėja, erdvėlaivis turėjo grįžti atgal, bet vietoj to jis kilo aukštyn ir išėjo už žemės orbitos ribų, nukrito į žemę tik 1965, sudegė atmosferoje. Korabl – Sputnik paleistas 1960 rugpjūčio 19, su dviem šunim viduje – Belka ir Strelka. 1960 gruodžio 1 dieną Korabl – Sputnik 3 buvo paleistas su kitais dviem šunim viduje Pčelka ir Muška, viskas vyko labai sklandžiai, bet kai turėjo atsiskirti nešamoji raketa kapsulė pakeitė kursą ir būtų nukritus ne USSR teritorijoj, todėl buvo nuspręsta jį susprogdinti, abu šunys žuvo. Korabl – Sputnik 4 paleistas 1961 kovo 9, buvo pirmoji Vostoko kapsulė pritaikyta žmogui, bet vietoj žmogaus buvo skraidinamas šuo Černuška, šuo sėkmingai apskriejo aplink žemę ir staigiai grįžo į žemę. Korabl – Sputnik 5 paleistas 1961 kovo 25 dieną įgulą sudarę šuo Zezdečka ir manekenas su specialiai pritaikytu kostiumu, vadinamu Sokol, šuo sėkmingai grįžo ir kostiumas atlaikė visus išbandymus.
Pilotuojamos misijos
1961 balandžio 12 su šūkiu važiuojam 27 -erių Jurijus Gagarinas pakilo 108 minučių skrydžiui aplink žemę erdvėlaiviu Vostok 1. Viskas vyko sklandžiai tik prieš nusileidžiant vienas erdvėlaivio modulių ne visai atsiskyrė ir 10 kabojo ant laido kol nutrūko nuo jo. Ir Gagarinas sėkmingai nusileido. Vostok 2 pakilęs 1961 rugpjūčio 6 išbuvo kosmose 24,3 valandos
su astronautu Germanu Titovu viduje. Jis tapo pirmuoju žmogumi kuri valgė, miegojo ir net buvo susirgęs skrydžio metu. Vostok 3 buvo atidėtas metam kadangi sovietų daktarai norėjo detaliau skrydžių poveikį ant žmonių. Andrėjus Nikolajevas pakilęs vostok 3 išbuvo orbitoje beveik 4 dienas. 1962 rugpjūčio 12 paleistas Vostok 4, kol Vostok 3 dar nebuvo nusileidęs. Vostok erdvėlaiviai negalėjo manevruoti orbitoje, bet sovietai taip paleido Vostok 4, kad šis prasilenkė su Vostok 3 tik 6,5 km atstumu. Vostok 4 įgulą sudarė vienas kkeleivis Pavelas Popovičius kuris sėkmingai nusileido rugpjūčio 15 dieną 1962 m. Vostok 5 iki šiol išlieka ilgiausia vieno žmogaus pilotuojama misija. Astronautas Valerijus Bykovskis nuskriejo 3 milijonus kilometrų nuo 1963 birželio 14 iki birželio 19. Valentina Tereškova tapo pirmąją moterim pakilusi į kosmosą, skridusi Vostok 6 erdvėlaiviu kuris pakilo birželio 16 1963 m. ir išbuvo iki birželio 19. Tuo tarpu kai vostok 5 dar nebuvo nusileidęs jie prasilenkė 5 km atstumu. Sovietai planavo paleisti Vostok 7, kuris turėtų išbūti kosmose iiki savaitės, bet buvo nuspręsta susikoncentruoti į kitą projektą Voskhod.
Voskhod programa (USSR)
Voskhod pilotuojami erdvėlaiviai naudoti 1960 – jų pabaigoje sovietinės Rusijos. Voskhod 2 – 3 žmonių įgulai skirtas erdvėlaivis pastatytas Vostok pagrindu. Voskhod programa prasideda kai JAV paskelbia apie ssavo ketinimus leisti Gemini erdvėlaivius. USSR lyderis Nikita Chruščiovas primygtinai reikalavo, kad USSR būtų visada priekyje JAV kosmoso lenktynėse. Kad tai būtų įvykdyta buvo modifikuotas Vostok, kuris tapo labai panašus į JAV Mercury. Nepaisant tokių pakeitimų, Voskhod sėkmingai užbaigė visas savo misijas. Voskhod pagalba pirmą kartą į kosmosą pakilo kelių žmonių įgula ir pirmą kartą žmogus išėjo į atvirą kosmosą. Kad būtų išvengta nesklandumų buvo sukurtas bandomasis erdvėlaivis lygiai toks pat, kaip Voskhod tik be žmonių ir 1964 spalio 6 dieną jis sėkmingai pakilo, ir saugiai grįžo atgal. Voskhod 1 pakilo 1964 spalio 12 dieną, tai buvo pirmasis erdvėlaivis gabenantis ne vieno žmogaus įgulą, erdvėlaiviu keliavo kapitonai Vladimiras Komarovas, Konstantinas Feoktistov ir fizikas Borisas Jegorovas. Erdvėlaivio kapsulė buvo tokia maža, kkad šie trys žmonės negalėjo vilkėti specialių kostiumų kurie palaiko pastovų slėgį, kuris reikalingas jei kapsulėj staiga kristų slėgis. Kadangi vietos buvo labai mažai buvo atlikti tik keli medicininiai tyrimai. Kapsulė nusileido 1964 spalio 13 dieną. Kai kurie šaltiniai teigia, kad misija taip greit grįžo atgal kadangi Feoktisov neteko labai daug jėgų ir likę du susirgo nuo kosminio skrydžio poveikio. Voskhod 2 užduotis buvo nugalėti JAV, dėl pirmo žmogaus išėjimo į atvirą kosmosą. Vėl gi, kad būtų išvengta nesklandumų buvo aatliktas bandomasis skrydis Kosmos 57 viskas vyko sklandžiai, kol nebuvo atidarytas išėjimas į atvirą kosmosą, dėl nežinomų spriežaščių šliuzas sprogo. Nepaisant to Voskhod 2 buvo paleistas laiku 1965 kovo 18 dieną. Su dviem astronautais viduje Pavelu Belyayev ir Aleksejus Leonovas. Šliuzas atsidarė be jokių didesnių nesklandumų ir Leonovas išėjo į atvirą kosmosą. USSR prisiekinėjo, kad Leonovo 24 minučių “pasivaikščiojimas” po kosmosą vyko be jokių nesklandumų, bet dabar jau žinoma, kad jis vos nemirė. Jo kostiumas visas sukietėjo ir jis negalėjo beveik pajudėti. Leonovas perkaito ir užstrigo šliuze. Jis išsilaisvino tik išleidęs šiek tiek oro iš kostiumo – tai buvo labai pavojingas žingsnis. Lyg to būtų maža grįžtant atgal sugedo vienas sensorius ir jie turėjo išbūti kosmose šiek tiek ilgiau nei buvo planuota. Belyeyev turėjo pasirengti nusileisti rankiniu būdu. Jie nusileido nukrypę nuo kurso 1000 km. Kapsulė nusileido tolimajam Sibire kur tuo metu buvo daug sniego. Astronautai turėjo išlaukti visą naktį kol atvažiuos gelbėtojai, be to jiems grėsė dar labai didelis pavojus kadangi juos galėjo užpulti lokiai. 26 valandų ir 2 minučių skrydis užbaigė Voskhod programą. Inžinieriai planavo seriją Voskhod skrydžių. Šioj serijoj turėjo būti dviejų moterų skrydis į kurį įeitų išėjimas į atvirą kosmosą. Kitas skrydis turėjo trukti visą savaitę. BBet Chruščiovas buvo nuverstas nuo valdžios, Brežnevas laido tik vieną Voskhod skrydį kadangi visos jėgo buvo sutelktos į Soyuz erdvėlaivio tobulinimus.
Pasivaikščiojimas po kosmosą.
Soyuz (USSR)
Soyuz pilotuojami erdvėlaiviai, naudojami transportuoti įgulos narius ir atsargas į kosmines stotis. Soyuz pirmą kartą pristatytas 1962 metais kaip Luna programos dalis. Bet po to kai USSR pralaimėjo lenktynes JAV dėl pirmo žmogaus išlaipinimo mėnulyje, jis buvo perkonstruotas į erdvėlaivį kuris aptarnautų USSR kosmines stotis tokia kaip Salyut ir vėliau Mir. Soyuz aptarnavo Salyut stotis nuo 1972 iki 1981, aptarnavo ir amerikiečių Apollo nuo 1974 iki 1976. vėlesnės misijos aptarnavo ir Salyut ir Mir stotis nuo 1978 iki 1986. Ir tiktai Mir nuo 1986m. iki tol kol Mir kosminė stotis buvo nuleista į vandenyną. Žlugus USSR Rusijos federacinė respublika toliau tęsė Soyuz ir Mir programą. Soyuz nebuvo toks patikimas kaip tikėtasi, pirmų 3 bandomųjų misijų jis taip ir neužbaigė. Norint neatsilikt nuo JAV USSR paskubėjo paleisti 1 – mą Soyuz. Jis pakilo 1967 balandžio 23 su kosmonautu Vladimiru M. Komarovu viduje. Komarovas turėjo susijungti su Soyuz 2, bet kilo nesklandumų ir jus turėjo grįžti. Leidžiantis kapsulei jos parašiutas neišsisklaidė ir jis žuvo. Komarovas buvo pirmasis žuvęs astronautas. 1968 spalio mėnesį astronautas Beregovas pakilo su Soyuz 3 jis tturėjo susijungti su Soyuz 2, bet to įvykdyti nepavyko. 1969 sausį pakilo Soyuz 4 ir 5 su vienu astronautu kiekviename iš jų. Erdvėlaiviai sėkmingai susijungė ir astronautai apsikeitė savo darbo vietomis. Sėkmingai grįžo atgal į žemę. Soyuz 6, 7, 8 išskrido kartu 1969 spalį. Soyuz 7 ir 8 nepavyko susijungti. Nepaisant to Soyuz 6 išbandė labai daug įrangos kuri buvo vėliau naudojama USSR ir Rusijos kosminėse stotyse. 1970 sausio 17 dieną pakilo soyuz 7 ir padėjo USSR kosmonautams pasiruošti ilgam išbūti kosmose. Buvo išbandyta daug įrangos ir nufotografuota žemė.
Pirmasis Soyuz erdvėlaivis.
Vėlesnės misijos
Soyuz pakilimas.
Pirmoji prisijungimo prie kosminės stoties misija įvyko 1971 balandį Soyuz 10 nepavyko prisijungti prie Salyut 1 soties. Soyuz 11 prisijungė prie Salyut 1 soties birželį ir kosmonautai Viktoras Patsėjavas, Georgijus Dobrovolskis, Vladislavas N. Volkovas išbuvo kosminėje stotyje 3 savaites. Po dviejų metų tobulinimų Soyuz tapo dar saugesnis. Nuo 1975 sausio iki 1985 rugsėjo Soyuz atliko labai daug misijų ir prisijungė prie stočių Salyut 4, 5, 6 ir 7. Į kurias skrido ne vien Rusų kosmonautų bet ir iš Čekoslovakijos, Prancūzijos, Mongolijos, Kubos ir Didžiosios Britanijos. Buvo atlikta bendra misija su JAV kai Soyuz susijungė su Apollo astp, tai įvyko 1975 liepos 17 dieną. Astronautai P.
Statfordas, D. Sleitonas, V. Brandonas ir kosmonautai A. Leonovas ir V. Kubašovas išbuvo kartu išbuvo dvi dienas. Per tą laiką 4 kartus keitėsi įgulomis ir atliko daug mokslinių eksperimentų.
Salyut (USSR)
Salyut serija kosminių sočių naudotos komunistinės Rusijos, kad detaliau ištirti kokioje aplinkoje žmonės gali gyventi kosmose. Salyut kosminės stotys buvo paleidžiamos nepilotuojamos į šias stotis skrido Soyuz tipo erdvėlaiviais. Nuo 1971 iki 1982 buvo paleistos išviso 9 salyut kosminės stotys iš kurių tik šešios kosminės stotys pasiekė tikslą. Iš šių 6 ttik 4 buvo skirtos civiliniais tikslais kitos kariniais.
Misijos
Salyut 1 paleistas 1971 balandžio 19. Soyuz 10 paleistas 1971 balandžio 23, nesugebėjo susijungti su Salyut 1. Soyuz 11 sėkmingai prisijungė prie Salyut 1 1971 birželio 7 dieną. Jo kosmonautai išbuvo stotyje 3 savaites, pagerindami rekordą. Jie
Salyut 7.
užbaigė labai daug mokslinių tyrimų taip pat kaip augalai auga kosmose. Bet grįžtant atgal 1971 birželio 29 dieną prakiuro kapsulė ir išėjo visas oras kadangi kosmonautai nevilkėjo kostiumų jie abu žuvo. 1971 spalio 11 dieną bbuvo pasiųstas radijo signalas į Salyut 1 ir kosminė stotis nukrito į žemę. Didžioji dalis dalių sudegė, tos kurios nesudegė nukrito į ramųjį vandenyną vėliau tai tapo įprasta procedūra. Tada sekė trys Salyut stočių nesėkmės, laimei buvo išvengta aukų. Viena iiš stočių nukrito vos tik nuo jos atsiskyrė nešamoji raketa. Pirmoji kariniams tikslams skirta stotis paleista 1973 balandžio 3 subyrėjo į dalis išbuvusi atvirame kosmose 2 dienas. Sekanti stotis skirta civiliniams tikslams paleista 1973 gegužės 11 ir pavadinta Cosmos 557 nukrypo nuo kurso ir sudegė atmosferoje. 1973 birželio 22 dieną. Salyut 3 karinė stotis paleista 1974 birželio 24 dieną. Soyuz 14 įgula prisijungė 1974 liepos 4 dieną ir dirbo stotyje dvi dienas. Soyuz 15 paleistas 1974 rugpjūčio 26 dieną jam nepavyko prisijungti prie Salyut 3 soties kadangi atsirado nesklandumų šliuzų sistemoje. 1975 sausio 24 dieną Salyut 3 nukrito į ramųjį vandenyną. Salyut 4 civiliniams tikslams skirta stotis buvo paleista 1974 gruodžio 26 dieną. Prie šios stoties prisijungė Soyuz 17 ir 118 taip pat nežinomos įgulos sudėties Soyuz 20. Soyuz 18 įgulos nariai V. Sevastjanovas ir P. Klimukas stotyje praleido 2 mėnesius, tyrė vabzdžius ir kosminius kūnus. Salyut 4 buvo nuleista 1977 rugpjūčio 8 dieną. Salyut 5 paskutinė kariniams tikslams skirta kosminė stotis. Paleista 1976 birželio 22 dieną. Priėmė Soyuz 21 ir 24 įgulas. Soyuz 21 įgula gyveno beveik 2 mėnesius. Soyuz 23 nesugebėjo prisijungti prie stoties. Soyuz 24 grįžo atgal 1977 vasario 26 dieną. Salyut 5 nuleido 1977 rugpjūčio 8 ddieną. Salyut 6 buvo pirmoji stotis kuri turėjo prisišvartavimo šliuzus iš abiejų galų. Ši stotis paleista 1977 rugsėjo 29 dieną pradėdamas naują kosmoso užkariavimo erą. Soyuz 26 įgula Jurijus Romanenko ir Georgijus Grečko. Jie pagerino 84 dienų rekordą kuris priklausė JAV astronautams ir padidino jį iki 96. Salyut 6 aplankė kosmonautai iš Čekoslovakijos, Mongolijos, Bulgarijos, Rumunijos, Kubos, Vietnamo ir Rytų Vokietijos. 1980 metais L. Popovas ir V. Riuminas gyveno stotyje 185 dienas. Iš viso 16 kosmonautų ir 12 krovininių erdvėlaivių aplankė Salyut 6 stotį. Po to kai salyut 6 paliko jos paskutinė įgula 1981 metais. Prie stoties prisišvartavo krovininis erdvėlaivis Cosmos 1267 ir nuleido Soyuz 6 į ramųjį vandenyną, 1982 liepos 29 dieną. Salyut 7, paskutinis šio serijos erdvėlaivis pakilo 1982 balandžio 19 dieną. Nors ši stotis buvo identiška Salyut 6 nebuvo išvengta nesklandumų. Šios stoties variklių gedimas 1983 ir elektronikos streikavimas 1985 vos neužbaigė šios sistemos. Tai USSR suteikė tik daugiau patirties tokių gedimų taisyme ir darbo atvirame kosmose srityje.1983 Cosmos 1443 stovėjo prisišvartavęs prie stoties 2 mėnesius. Kosmonautai L. Kizimas ir V. Solovjovas išbuvo stotyje rekordinį laiką 237 dienas tai įvyko 1984 metais. Cosmos 1686 pirmasis tikras stoties modulis prisišvartavo prie stoties automatiškai 1985 metais. 10 įgulų aplankė SSalyut 7 paskutinė aplankė 1986 kovą. Salyut taip pat aplankė 13 krovininių erdvėlaivių. Salyut 7 nuleido krovininis erdvėlaivis Cosmos 1686 1991, dalis dalių sudegė atmosferoje kita dalis nukrito Argentinos teritorijoje, taip USSR užbaigė Salyut programą.
Mir (USSR-Rusija)
Mir ir Shuttle susijungimas.
Mir USSR-Rusijos kosminės stotis, kuriose ilgą laiką gyvendavo kosmonautai ir atlikdavo galybę mokslinių eksperimentų. Mir buvo paleista 1986 vasario 19 dieną. Mir stotį kosmonautai pasiekdavo krovininiais erdvėlaiviais Soyuz, vėliau pradėjus bendradarbiauti su JAV į šias kosmines stotis skrisdavo amerikiečių shuttle. Iš pat pradžių ši kosminė stotis turėjo tik vieną modulį, vėliau jų buvo prijungta net septyni. Mir kosminės stotys pakeitė senąsias Salyut, kurios tapo jau nebe tokios patikimos. Salyut serijos kosminės stotys buvo daug mažesnės ir paprastesnės.
Misijos ir darbai
Mir kosminės stoties pirmieji gyventojai buvo Salyut 7 veteranai Leonidas Kizimas ir Vladimiras Solovjovas. Jie skrido į Mir stotį pajungti visą operatyvinę sistemą Soyuz t – 15 tipo erdvėlaiviu 1986 kovą. Po to kai jie užbaigė darbus Mir stotyje, jie nuskrido į jau apleistą Salyut 7 ir dalį jos įrangos išrinkę pervežė ją į Mir stotį. jie grįžo į žemę 1986 liepos mėnesį, o Mir skraidė be pastovių gyventojų iki 1987 vasario. Išskyrus du periodus nuo 1986 liepos iki 1987 vasario ir nnuo 1989 kovo iki 1989 rugsėjo mir turėjo pastovius gyventojus.
Gyvenimas kosmose.
Normaliai 2 – 3 žmonių grupės dirbdavo Mir stotyje pasikeisdami 6 mėnesius. Pavyzdžiui gydytojas Valerijus Polyakov išbuvo kosmose ilgiausiai iš visų tai yra 438 dienas, tiek laiko užtektų erdvėlaiviui nuskrieti iki Marso. Per tą laiką jis tyrė kaip jo kūną veikia nesvarumo būsena. Jis grįžo 1995 kovą erdvėlaiviu Soyuz TM – 20. su juo kartu dirbo Jelena Kudakova, pirmoji moteris išbuvusi kosmose ilgą laiko tarpą, ji išbuvo 168 dienas.
Taip pat 1995 kovą JAV astronautas Normanas Tagardas pradėjo 114 misiją Mir kosminėje stotyje. Jis taip pat pamušė JAV astronautų rekordą, iki tol ilgiausiai amerikiečių astronautai kosmose buvo išbuvę 84 dienas. Kartu su juo skrido Vladimiras Dezhurovas ir Genadijus Strekalov. Visi šie astronautai grįžo amerikiečių shuttlu Atlantis. Kuris prisišvartavo prie stoties 1995 birželio 29 dieną. Po šio JAV astronauto apsilankymo Rusų kosminėje stotyje joje apsilankė dar šeši JAV astronautai. Vokiečių astronautas Tomas Reiter atvyko į Mir stotį Soyuz TM – 22 erdvėlaiviu 1995 rugsėjo mėnesį. Jis grįžo į žemę 1996 vasarį po 179 dienų praleistų sotyje. Per tą laiką jis 2 kartus išėjo į atvirą kosmosą ir sumontavo europinę techniką Mir stotis buvo techniškai pasenusi. 1997 joje kilo
nedidelis gaisras kurio priežastimi tapo deguonies padavimo sistemos gedimas. Temperatūra viduje stoties padidėjo ir joje tapo nemalonu gyventi. Po to sekė dar kelios nelaimės Mir stotis susidūrė su krovininiu erdvėlaiviu dėl kompiuterinės ir navigacinės sistemos gedimų. Laimei aukų buvo išvengta. Bet tai privertė susimąstyti ar apsimoka dar eksploatuoti tokią stotį, buvo nuspręsta ją nuleisti į ramųjį vandenyną. Dalis stoties buvo išardyta, šios dalys bus panaudotos naujoje tarptautinėje kosminėje stotyje kurios projektą remia Rusija, Europos sąjungos šalys, Japonija ir Kanada. Mir kkosminė stotis buvo nuleista į ramųjį vandenyną dalis jos dalių sudegė atmosferoje kita dalis nukrito į vandenį, tai buvo įvykdyta 2000 metų rudenį.
Mir stotis.
Organizacijos
NASA nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija. JAV agentūra atsakinga už kosminiu skrydžių vykdymą ir tobulinimą. NASA taip pat kontroliuoja ir shuttle misijas. Įkurta 1958, tobulėjo ir didėjo taip vadinamų kosmoso užkariavimų metu. Randasi Vašingtone. Ir iš dalies vadovaujama JAV prezidento. Jis daugiausia atsakingas už šios organizacijos biudžetą.
ESA Europos kosmoso organizacija. Sukurta 1975 metais. Jos ttikslas tobulinti technologijas, narės: Austrija, Belgija, Vokietija, Airija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Šveicarija. Taip pat iš dalies prisideda Jungtinės karalystės, Kanada ir Suomija. ESA būstinė įsikūrusi Paryžiuje.
Valdymų centras.
Įdomybės: Ar jūs žinojote, kad Lietuva galėjo turėti savo kosmonautą. Juo galėjo ttapti Rimantas Stankevičius. Jis buvo ruošiamas skrydžiams Buran erdvėlaiviu, tai buvo analogas JAV shuttle. Deja jis žuvo aviacijos parodoje Italijoje, skrisdamas SU tipo naikintuvu. Buvo atliekamas žemo pilotažo manevras ir kaip tik tuo metu atsisakė dirbti varikliai, pilotas dar galėjo katapultuotis, bet tuo atveju naikintuvas būtų įsirėžęs į gyvenamąjį kvartalą.
Kosmoso turistai – Holivudo žvaigždė Tomas Cruisas nori tapti pirmuoju aktoriumi, kuris nukeliaus į kosmosą. Aktorius pareiškė, kad jau pradėjo derybas su JAV kosmoso agentūra NASA dėl skrydžio į visatą JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu. Šiemet apie savo norus nukeliauti į kosmosą, Rusijos kosmine raketa Soyuz, jau pareiškė du JAV muzikantai – popgrupės N,sync narys Lansas Bassas ir roko grupės Aerosmith lyderis 54 metų Stephenas Tyleris. Pirmuoju pasaulyje kosminiu turistu praėjusių metų ggegužę tapo 60 metų amerikietis Denisas Tito. 2002 metų balandžio 25 dieną į tarptautinę kosminę stotį raketa Soyuz iškeliaus antrasis turistas 28 metų milijonierius iš Pietų Afrikos Respublikos Markas Shuttleworthas.
JAV
Projektas “Apolonas”
žemės vaizdas iš mėnulio
Amerikiečių kosminė programa, kurios bendras tikslas buvo galų gale pasiųsti žmogų į mėnulį ir tuo aplenkti Rusiją kosmoso srityje. Apolono programa buvo vykdoma nuo 1961 m. gegužės iki 1972 m. gruodžio, jos vykdymu užsiėmė NASA. Apolono projektas susidarė net iš 12 skrydžių su žmonėmis: 2 skrydžių ŽŽemės orbita (Apolonai 7 ir 9), 2 skrydžių mėnulio orbita (Apolonai 8 ir 10), 3 nusileidimo mėnulyje misijų (Apolonai 11, 12, 13) ir trijų mėnulio tiriamūjų misijų (Apolonai 15, 16 ir 17). Viena iš 17 “Apolono” misijų nepavyko, tai pats pirmasis banbymas – Apolonas 1 – jis sprogo bandant pakilimo aikštelę, dar viena misija nepasiekė tikslo ir ankščiau laiko buvo sugražinta į žemę – Apolonas 13. Apolono aparatai taip pat buvo naudojami siųsti į ir grąžinti astronautus iš kosminių laboratorijų. Taipogi vienu metu, atslūgus konkurencijos įtampai, tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, buvo sudaryta programa “Apollo-Soyus”, sios programos metu Apolono aparatai buvo pritaikyti susijungti su rusijos “Soyuzu 19”.
Visa Apolono programa buvo inicijuota JAV prezidento John’o F. Kennedy. Kai Apolono programa pasiekė piką – 1965 m., NASA jau buvo pasamdžiusi 36 000 civilių ir 376 000 kvalifikuotų darbuotojų. Metinį NAS’os biudžetą sudarė 5.2 milijardo dolerių, o visa Apolono programa Amerikos mokesčių mokėtojams atsiėjo 25.5 milijardo dolerių. Prieš paleidžiant Apoloną 8, kuris turėjo apskraidinti žmogų mėnulio orbita, sovietai paleido “Zond 7”, kuris padarė tai pirmas. Po to sovietai dar tesė savo zondų bandymus planuodami pasiųsti vieną žmogų į mėnulį, tačiau JAV juos aplenkė ir sovietų kosmonautai taip ir nevaikščiojo mėnuliu.
Paleidimo sistema
Atplėšti nuo žemės įįveikiant jos traukos jėgą net ir nedidelį modulį reikia milžiniškos jėgos, tam, kad tokią jėgą sukurtų reikalingi dideli aparatai, tačiau tada prireikia dar daugiau jėgos viską iškelti. Taigi norint iššauti ką nors į Žemės orbitą ar dar toliau (pvz. Į mėnulį) prireikia neitikėtinos galios mašinų. Apolono programoje daugiausia buvo naudojamos modelio “Saturnas 5” raketos kurios buvo patobulintos specialiai Apolono misijoms. Visos Saturno serijos raketos ir jų techniniai pagrindai buvo sukurti Whrner’io von Braun’o – vokiečio. Jis su savo komanda Antojo Pasaulinio karo metais dirbo Peenemunde, Vokietijoje, ir kai 1945 jis iš Vokietijos pasitraukė į vakarus savo pasiekimus pateikė NAS’ai.
Saturnno 5 raketos prieš pakilimą sverdavo 2800 tonų (įskaitant raketą nešėją ir jos keliamą modulį), konstrukcijos aukštis siekė 109 metrus ir pakilimo metu raketa išvystydavo 3.5 milijonų kilogtamų – t.y. 3500 tonų traukos jėgą. Visi Apolonai naudojant Saturną 5 buvo paleisti iš Kenned’žio vardo kosmodromo Kalifornijoje. Visų bandymų ir skrydžių metu Saturnas 5 veikė be priekaištų.
Projekto “Apolonas” pasiekimai
Apolono programa parodė, kad žmonės gali atlikti gana efektyvius geologinius tyrinėjimus budami negyvenamoje kito kosmoso kūno aplinkoje. Apolono 11 (pirmojo žmonių skrydžio į mėnulį) metu mėnulyje išbuvo mažiau nei dieną, ir nenukeliavo toliau nei per 50 metrų nuo nusiledimo modulio “erelis”. Paskutinės mėnulio tyrimo misijos mmetu šie skaičiai gerokai padidėjo, astronautai apžiūrėjo 97 kvadratinių kilometrų mėnulio paviršiaus teritoriją, ir ant paties mėnulio paviršiaus (t.y. ne modulyje) praleido 160 žemės valandų
Apolono programos metu pačiame mėnulyje buvo atlikta 60 moklinių eksperimentų, dar 30 eksperimentų buvo atlikta mėnulio orbitoje. Visų skrydžių metu astronautai, būdami mėnulyje, sukonstravo 6 stacionarias mokslines laboratorijas. Ilgiausiai veikusios stotys pastatytos Apolonų 12, 15 ir 17 veikė net penkeris metus, jas NASA išjungė tik 1977 m.
Apolono atlikti eksperimentai suteikė daugybę naujų žinių apie mėnulį ir apie visą Saulės sistemą. Į žemę Apolonai pargabeno 381.7 kilogramą mėnulio grunto ir uolienų. Iš mėnulio padaryta beveik 30 000 nuotraukų ir nufilmuot tokių dalykų kaip dangaus kūnų judėjimas mėnulio atžvilgiu ir saulės užtemimai.
Žmonės Mėnulyje
Po to kai NASA pasiuntė žmonės į Žemės orbitą, išleido į atvirą kosmosą ir net nuskraidino iki menulio orbitos, organizacija susidūrė su rimtomis problemomis norint įvygdyti prezidento Kenedžio užbrėžta tikslą iki 60-tųjų pabaigos nuskraidinti amerikietį į mėnulį ir jį saugiai sugrąžinti į Žemę. Apolonas 9 1969 kovą testavo praktiškai visus iki tol Apolono projekto pasiekimus, tokius kaip mėnulio modulis ar žemės orbiteris. Tų pačių metų gegužę buvo įvykdyta nusuleidimo mėnulyje “repeticija” pavadinta Apolonas10. Čia jau veikė komandinis, pagalbinis ir mėnulio moduliai, taipogi mėnulio orbiteris.
Po šių bandymų buvo galima planuoti žmogaus nusileidimą Žemės palydove. 1969 Liepos 16-tą buvo paleistas Apolonas 11 su žmonių įgula kurią sudarė Neil’as Armstrong’as, Mike’as Collins’as ir Buzz’as Aldrin’as. Ši misija jau buvo nutaikyta į mėnulį su tikslu ten išsilapinti.
Liepos 20, tai yra po 4 dienas užtrukusio skrydžio iki mėnulio, jau esant jo orbitoje, Armstrong’as ir Aldrin’as iš komandinio modulio “Kolumbija” perėjo į jau parengtą modulį “erelis”. Ir atssiskyrė palikdami Collins’ą vieną komandiniame modulyje 111 km. aukštyje mėnulio orbitoje. Patys nnusileidę iki 15 km. aukčio mėnulio atžvilgiu, paleido raketą, skirtą sumažinti modulio greitį ir pasirengti nusileidimui. Perkrautas modulyje buvęs kompiuteris jau grasino nutrauksiąs nusileidimą, taigi ir visą misiją, tačiau keletas signalų iš misijos valdymo centro šį nesklandumą pašalino ir leido tęsti misiją. Tada iškilo kitas nesklandumas, astronautai pamatė, kad “erelis” leidžiasi tiesiai į futbolo aikštės dydžio kraterį – būtų nelabai sekminga misijos pabaiga – todėl Neil’as Armstrong’as buvo priverstas perimti rankinį modulio valdymą ir rankiniu būdu jį nutubdyti kompiuteriui rodant, kkad degalų liko maziau nei minutei. “Hjustone”, radiju perdavė žinią Armstrong’as “Čia ‘ramybes baze’. ‘erelis nusileido’”.
Po keleto valandų Armstrong’as ir Aldrin’as jau buvo pasiruošę apsiaustus ir pasirengę pradėti pasivaikščiojimą žemės palydovo paviršiumi. 22:56 rytines pakrantės laiku, Armstrong’as išlipo ir pastatė ssavo kairią koją ant dulkėto mėnulio paviršiaus – tai buvo pirmasis žmogaus žingsnis kitame pasaulyje. Na ir visiems pakankamai gerai žinomi pirmieji Neil’o žodžiai, ištarti mėnulyje – “That’s one small step for man, one giant leap for mankind” – t.y. “Tai vienas mažas žmogaus žingsnis, ir didžiuliš visos žmonijas šuolis”. Aldrin’as pasekė paskui Armstrong’ą po 40 min. Per tą apie dvi su puse valandos trukusį pasivaikščiojima vyrai rinko akmenų ir grunto pavyzdžius, darė nuotraukas ir iškėlė Amarikos vėliavą mėnulyje, taipogi atliko keletą eksperimentų.
Po šio nuotykio Armstrong’as ir Aldrinas bandė “Erelyje” numigti. Liepos 21 d. po iš viso dvidešimt vienos su puse valandos mėnulyje astronautai įjungė “Erelio” pakilimo variklį ir netrukus susijungė su Collins’u visą tą laika sukusiu mėnulio orbita. Liepos 224-tąją po pavykusios misijos astronautai grįžo į Žemę su 22 kilogramais mėnulio akmenų bei grunto. Kenedžio nubrėžtas tikslas pasiektas likus keletui menesių iki jo įvardinto laiko limito. NASA įrodė, kad žmogus gali palikti gimtąją žemę ir nukeliauti į kitus pasaulius.
Neil’as Armstrong’as šalia amerikos veliavos. 1969-ieji liepos 20 diena.
Po Apolono11 nusileidimo mėnulyje buvo suorganizuoti dar 6 sekantys žmonių skrydžiai į mėnulį. Visi jie, išskyrus vieną, buvo sėkmingi.
Sekantis skrydis po Armstrong’o ir jo į gulos buvo Apolonas12, paleistas 1969 lapkritį, jo įgula, PPete’as Conrad’as ir Alan’as Bean’as, praleido menulyje beveik 32 valandas ir parskrido su 34 kilogramai mėnulio mėginių.
1970 balandį buva paleistas Apolonas13. Ši misija vos nesibaigė tragedija, kai sprogo gabentas deguonies bakas ir beveik visos modulyje buvusios sistemos buvo sugadintos. Tuo momentu modulis buvo nutolęs nuo Žemės per 300 000 kilometrų. Šis incidentas paliko įgulą be varomosios jėgos ar elektros energijos. Astronautai Jim’as Lovell’is, Jack’as Swigert’as ir Fred’as Haise’as nesupanikavę stengėsi sugryžti į Žemę pasinaudodami nusileidimui mėnulyje skirtu moduliu, tuo tarpu misijos kontrolės štabas darė viską, kad išgelbėtų nelaimės ištiktus astronautus. Abiejų pusių pastangomis įgula buvo išgelbėta. Tačiau misija, kurios tikslas buvo nusileisti ir išsilaipinti viename iš mėnulio kalnynų, žlugo. Kita vertus, tai buvo puikus pavyzdys kaip Apolono projekto dalyviai buvo parengti ir kaip puikiai jie galėjo spręsti iškilusias problemas skrydžio metu.
Tai, kas nepavyko Apolonui13, įvykde Apolonas14 su Alan’u Shepard’u, Stu Roosa ir Ed’u Micthel’u. Apolonai 15, 16 ir 17 taipogi sklandžiai įvykdė savąsias misijas.
Projektas “Apolonas-Soyuzas”
1970 –tųjų programos Apolonas-Soyuzas (ASTP – Apollo-Soyus Test Prject) pirminė idėja buvo pagerinti diplomatiniu santykius tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, sujungiant jėgas kosmoso srityje. ASTP turėjo patikrinti kaip sėkmingai gali kartu dirbti Soyusas ir amerikiečių Apolono įrenginiai. Tai turėjo padėti pamatus ateities tarptautinėms kosminėms misijoms.
ASTP buvo vvykdoma naudojant jau turimus Soyusą ir Apoloną su visais jų turimais komponentais, tokiais kaip pakilimo aparatai ir valdymo sistemos. Vienintelis naujas dalykas, sukurtas šiam projektui, buvo universali “švartavimosi” technologija, kuri turėjo leisti susijungti dviems skirtingiems aparatams nešvaistant juose esančio oro ir nesukeliant aparatų technologijų nesutapimo pavojaus.
1975 m. Liepos 15 d. Iš Kazachstane esančio Baikonur’o kosmodromo buvo iššautas “Soyus 19” erdvėlaivis su įgula, kurią sudarė Aleksėjus Leonovas ir Valerijus Kubasovas. Po 7 val. ir 30 min. amerikiečiai paleido galutinį Apolono variantą “Apolomas CSM” su trijų žmonių įgula – Thomas’u P. Stafford’u, Dake’u Slaton;u ir Vance DeVoe Brand’u.
Viskas ėjosi sklandžiai ir po 45 valandų ir 22 minučių skaičiuojant nuo “Apolono CSM” paleidimo du erdvėlaiviai susijungė. Stabilizavus erdvelaivių ir švartavimosi modulio sistemas, pirmą kartą kosmose susitiko dviejų supervalstybių astronautai, kai Tom’as Stfford’as ir Aleksėjus Leonovas paspaudė vienas kitam rankas atidarytame tunelyje tarp dviejų erdvėlaivių.
Erdvėlaiviai buvo susijungę apie 47 valandas, per kurias buvo išbandytas sistemų suderinamumas. Parengus atsišvartavimo įrenginius, erdvėlaivių įgula atsisveikino ir moduliai atsiskyrė. Praėjus 43 valandoms po atsiskyrimo “Soyusas 19” nusileido centrinėje Rusijoje liepos 21. Apolono erdvelaivis liko orbitoje dar 6 dienas per kurias įgula atlikinėjo eksperimentus. Apolonas grįžo į Žemę liepos 24 dieną ir nusileido į Ramųjį vandenyną.
Kosminių skrydžių politika
Ir
Istorinių aaplinkybių įtaka
Kosminiai skrydžiai reikalauja gerokai daugiau nei tiesiog mokslo pasiekimų, įrodytų teorijų ir technikos pažangos. Tai reikalauja didžiulių kiekių pinigų. Tai kiek valstydė investuoja į kosmoso tyrinėjimus, kaip ir visa kita, priklauso nuo politinės situacijos šios mokslo srities atžvilgiu. Šaltojo karo metais, kai tarp SSRS ir JAV buvo didelė įtampa, abi valstybės skyrė didžiulius biudžetus kosmoso tyrimamas, Sovietų Sąjungoje tai buvo daroma kitų gyvenimo sričių sąskaita, kadangi tiek politikoje, tiek visuomeniniame supervalstybių gyvenime buvo daug kalbama apie kosmoso pasiekimus ir ginčyjamasi del abiejų pusių pasiekimų svarbos. Tai buvo dar vienas kovos laukas kuriame JAV ir SSRS aiškinosi santykius. Pasibaigus šaltajam karui, kosminių tyrinėjimų biudžetai radikalai sumažėjo.
“Lenktynės” į kosmosą ir šaltasis karas
Kelionės į kosmosą ir jo tyrinėjimai tapo realybe būtent šaltojo karo įkarštyje. Ta politinė trintis tarp JAV ir SSRS gerokai paspartino abiejų pusių progresą kosmoso srityje. Pirmieji atsiliepimai Amerikoje apie “Sputnik’o” paleidimą sukėlė amerikiečių susirūpinimą, gal Sovietai visgi pažengę toliau už JAV savo technika, ir gal jau tokioms mintims blėstant Sovietai staiga paleidžia pirmąjį žmogų į Žemės orbitą, o netrukus ir pirmąjį žmogų į atvirą kosmosą. Nežiūrint to Alan’o Shepard’o merkurijaus skrydis 1961 gegužės 5 buvo džiaugsmingai atšvęstas. Po dvidešimties dienų prezidentas John’as F. Kennedy’s savo kalboje Kongreso rūmuose
pasakė: “Aš tikiu, kad ši tauta turi iki šio dešimtmečio pabaigos nuskraidinti žmogų į mėnulį ir jį saugiai iš ten grąžinti atgal”. Tai ir buvo Apolono programos pradžia. Nos buvo ir kitų tikslų pasiųsti žmogų į mėnulį – mokslo pažanga tarp jų – pagrindinė jėga, stūmusi šį prjektą į priekį, buvo politika.
“lenktynės” į mėnulį
Kosminių “lenktynių” metu SS stengėsi bet kokia kaina aplenkti JAV, kartais net smarkiai rizikuojant astronautų gyvybėmis (Voskhod1 įgula išskrido be kosminių kostiumų, o Voskhod2 skrydžio metu Aleksėjus LLeonovos vos ne vos sugrįžo į kosminio laivo vidų po į istoriją įėjusio išėjimo į atvirą kosmosą). Iki 50 metų Rusijos revoliucijos jubiliejaus sovietai suplanavo apskraidinti žmogų mėnulio orbita – tai jiems taip ir nepavyko. Kai 1968 metų gruodį Apolonas 8 apskraidino savo įgulą mėnulio orbita, tapo aišku, kad “lenktynes” į mėnulį laimėjo amerikiečiai.
Prezidento John’o F. Kenned’žio uždavinys buvo įvykdytas Apolono 11, nors jis pats neįšgyveno iki to laiko, kad pamatytų savo svajonę tampant realybe. Prasidėjo naujas kosminių tyrinėjimų etapas –– tačiau ne toks kaip tikėjosi dauguma mokslininkų, astronautų ar pati NASA. Vietoj to, kad finansuotų naujas ambicingas NAS’os post-Apollo programas, vyriausybė gerokai apkarpė kosmosui skirtą biudžetą ir paliko tik vieną – Šatlo (space shuttle) progrmą, kaip pagrindinę kosmoso srityje. BBėgant laikui pasidarė aišku, kad šaltojo karo metų kosmoso biudžetai ir šios srities moksliniai pasiekimai buvo įvykdyti tik unikalių istorinių aplinkybių dėka.
Įkvėpimas
Kiekvieną buvusį Mėnulyje žmogų šis gyvenimo įvykis paveikia savaip, kai kurie žmonės pabuvoję Mėnulyje ir grįžę į Žemę atranda savyje menininko gyslelę, pajunta įkvėpimą.
Mėnulio vaizdas kurio niekas niekada nefotografavo. Alan’o Bean’o, Apolono 12 skrydžio dalyvio, tapybos darbas – galimas daiktas, kad vienintelis.
