Lietuvos dangus: Saulė ir Mėnulis

Sėsliai lietuvių žemdirbių tautai būdingos gana gyvybingos dvasinės kultūros tradicijos, siekiančios baltų priešistorę. Jose ryškėja archajinės pasaulėžiūros bruožai ir pirmosios gamtamokslio žinios.

Lengviausiai pastebimi ir suvokiami tie gamtos reiškinių dėsningumai, kurie kartojasi be išimčių. Tai dienos ir nakties ritmas, mėnulio fazių, metų sezonų kaita, ryškiausių žvaigždžių teka ir laida. Būtent šis tvarkingas dangaus šviesulių judėjimas padėjo pirmykščiam žmogui pajusti laiko tėkmę bei išskirti save iš gamtos. Gamtos pažinimas civilizacijos priešaušryje prasidėjo nuo dangaus reiškinių stebėjimo. Astronomija ir ttolesnėje žmonijos raidoje turėjo išskirtinę reikšmę – ji tapo pasaulėžiūros pagrindu.

Saulės ir mėnulio takai metuose. Mažųjų Grįžulo Ratų sukimasis paroje.

Neolite astronominės žinios būdavo kaupiamos metai iš metų stebint dangaus šviesulių kryptį horizonte. Tai padėdavo suvokti dangaus šviesulių pasirodymo dėsningumus. Astronominiams stebėjimams žmonės rentė paprastus ar statė sudėtingus įrenginius. Žinomiausias pasaulyje įrenginys pastatytas IV tūkstm. pr. Kr. Stounhendže (Anglija). Astronominių stebėjimų vietos (stebyklos) neolite – kartu ir šventyklos. Gamtos reiškiniai, nesuvokiant tikrosios jų prigimties, būdavo mitologizuojami. Tai iš dalies sąlygojo religijos aatsiradimą.

Kalendorinių matavimų įrenginys ant Birutės kalno Palangoje

Baltų kultūros pavelde išskiriami dviejų rūšių paleoastronominiai objektai: kalendorinių matavimų stebyklos bei laidojimo paminklai. Iš pirmųjų geriausiai ištyrinėtas įrenginys ant legendinio Birutės alko kalno Palangoje. Stebyklą sudarė vienuolikos stulpelių ratas, išdėstytas ant pasagos formos ppylimo, atviro saulėlydžiui jūroje. Stulpeliai fiksuodavo kraštines saulės ir mėnulio padėtis horizonte. Kalendorines datas, žyminčias šventes ar gamtos virsmus, nurodydavo šešėlių kryptis saulės tekos ir laidos metu. Įrenginys veikė iki XV a. pradžios – tada šią žemę užgrobė kryžiuočiai. Savotiški Birutės alko pirmtakai – akmenų sistemos šalia senųjų gyvenviečių. Nedaug jų išliko iki mūsų dienų. Laimė, ne visas palietė laikas. Paleoastronominę paskirtį turėjo akmenų sistemos ant Vyžuonų ozo (Utenos raj.), prie Purmalių piliakalnio (Klaipėdos raj.), Jonionių kaimo ribose Merkinės apylinkėse ir kitur. Kosmologinių bruožų turi ir senovės kapinynų laužavietės. Rūdaičiuose (Kretingos raj.) apeiginė laužavietė rasta šalia III–XI a. palaidojimų. Laužavietę supo moliu sutvirtintas akmenų ratas, o pro jame paliktus tarpus laužavietę apšviesdavo tekančios saulės spinduliai per Jurgines ir Vėlines. Dauglaukyje ((Tauragės raj.) šalia II–III a. kapų buvusioje alkvietėje laužavietę supo keturi stulpeliai, žymintys šiaurės ir pietų bei rytų ir vakarų kryptis. Tokių įrenginių paskirtis – perkelti mirusiojo sielą į mirusiųjų pasaulį.

Apeiginė laužavietė

šaliaUžpelkių kapinyno

Lietuviui pasaulis – tai, kas yra „po saule“. Kuo ilgesnis saulės kelias dangaus skliautu nuo tekos iki laidos, tuo šilčiau. Pasižymėjus tekos vietą horizonte stulpeliu, akmeniu ar įsidėmėjus kokį nors reljefo ypatumą, tolumoje augantį medį, galima pasekti saulės kelią per metus. Vasarą saulė teka šiaurės rytuose (baltų gyvenamo aarealo viduryje, maždaug 45° azimutu), žiemą – pietryčiuose (135° kryptimi). Kraštines padėtis dienos šviesulys pasiekia vasaros ir žiemos saulėgrįžų dienomis (VI.22 ir XII.22). Lygiadieniais (III.21 ir IX.22) saulė pateka tiksliai rytuose ir leidžiasi vakaruose.

Žemės ir mėnulio trajektorijos bei astronominiai ciklai

Saulės vasaros taką žiemą pakartoja mėnulio pilnatis. Saulės metų kelią mėnulis prabėga per mėnesį. Kas 18,6 metų mėnulis būna „aukštas“ ir „žemas“. Šis ciklas pavadintas V a. pr. Kr. gyvenusio graikų astronomo Metono vardu. Mėnulis danguje šviečia 27,32 paras. Tai vadinamasis žvaigždinis arba siderinis mėnuo. Po to šviesulys trims dienoms pradingsta saulės spinduliuose. Lietuvos kaime naktys be mėnulio vadinamos „suvartais“, „tarpijomis“, „tuštumomis“. Laiko tarpas, per kurį pasikartoja ta pati mėnulio fazė, – tai sinodinis mėnuo, trunkantis 29,53 paras.

Mėnulio fazių liaudiškieji pavadinimai

Mėnulio mėnuo nėra dalus saulės periodui, kuris trunka 365,25 paras. Šiuos du ciklus tenka derinti kalendoriuje – kaipgi kitaip suskirstysi metus sezonais? Kadangi derinimo būdų gali būti įvairių, atsirado daugybė kalendorinių sistemų. Manoma, kad baltai Saulės ir Mėnulio kalendorius derino pagal Aušrinės (Vakarinės žvaigždės) judėjimą. Šio folklore dažnai minimo Veneros planetos šviesulio sinodinį periodą (583,9 paras) galima skirstyti į keturias dalis. Aušrinės pavidalu ji matoma apie 240 parų, po to ji beveik 90 parų visiškai nesirodo. Kaip Vakarinė ji stebima taip ppat apie 240 parų, tada vėl dingsta porai savaičių. Įdomu, kad aštuoneri Saulės metai prilygsta penkiems Veneros ciklams arba 99 Mėnulio sideriniams mėnesiams (2920 parų). Šis ciklas, vadinamas oktoeteride, nuo VI a. pr. Kr. iki III a. po Kr. buvo svarbus graikams. Olimpinės žaidynės rengiamos ciklo pradžioje ir viduryje. Aštuoneriems metams buvo renkami vikingų karaliai Skandinavijoje. Taigi tikėtina, kad oktoeteridė – bendras indoeuropietiškosios kultūros reiškinys. Gal todėl baltų mene labai dažnos aštuoniakampės žvaigždės, latvių vadinamos Ausekliu, Aušrine. Kitų planetų vardų lietuviškoji dangaus kūnų toponimika neturi.

Lietuvos dangus: žvaigždės

Seniausieji žvaigždėto dangaus įvaizdžiai, kuriuos sukūrė dar pirmykštės medžiotojų ir žvejų bendruomenės, buvo Meška ir Briedis. Manoma, kad šie pavadinimai – tų pačių žvaigždžių įvardijimai, kitę priklausomai nuo metų laiko. Meška atitinka vasarą, Briedis – žiemą. Įvaizdžiai simbolizavo netoli viena nuo kitos esančias žvaigždes. Medžiotojams Meška ir Briedis – kelrodės žvaigždės. Ir mūsų laikais šiaurinio Sibiro tautelės tebevadina šiuos žvaigždynus žvėrių vardais.

Lietuvoje visiems nuo seno žinomas Grįžulo Ratų žvaigždynas. Keturios ryškios žvaigždės – tai tekiniai, dar trys – dišlius. Šis rodąs laiką: vėlyvą rudens vakarą jis atsisuka į vakarus, apie vidurnaktį – į šiaurę. Apie Grįžulo Ratus pasakojama tokia sakmė: važiavęs vežimu dievaitis Mėnulis, ratai užkliuvę už pragaro kampo ir taip likę stovėti. Deja, aastronomiškai šio pasakojimo neįmanoma pagrįsti – mėnulis nepakyla iki Grįžulo Ratų. Pirmuosiuose lietuviškuose žodynuose užfiksuotos tokios žvaigždyno vardo formos: Grįžulas, Grįžulo Ratas. Pagal prasmę tai sietina su jodykla – žirgų išjodinėjimo ratu. Žvaigždynai, esantys šiame rate, sukdamiesi apie Šiaurinę, niekada nenusileidžia už horizonto. Kaime dar galima išgirsti pavadinimą Meškos Ratai. Žvaigždyno svarbą pabrėžia atvaizdai, iškalti ant keleto istorinių akmenų. Žvaigždes juose žymi nedidelės 2,5–5 cm duobutės. Tokiomis pat duobutėmis labai tiksliai pavaizduotas ir Kasiopėjos bei Andromedos žvaigždynų išsidėstymas ant akmens, rasto Drūkšių ežero šiaurinėje pakrantėje.

Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyno archajiškieji įvardijimai Jodykla, Meška ir Briedžiu

Žvaigždėtas Lietuvos dangus nuolat keitėsi ir keičiasi. Tai lemia Žemės ašies precesija (lėtas periodinis Žemės ašies polinkio kitimas dėl Mėnulio bei suplotos Žemės sąveikos) bei savasis žvaigždžių judėjimas. Prieš 12 tūkstančių metų mūsų padangėje nebuvo tokių dabar įprastų žvaigždynų kaip Orionas, Banginis, Kiškis, Šuo. Nebuvo ir Sirijaus. Dvyniai ir Tauras tik truputį pakildavo virš horizonto. Kasiopėja, Persėjas ir Vežėjas retkarčiais nusileisdavo. Dangaus polius tada neturėjo savo Šiaurinės žvaigždės. Arčiausiai šiaurės poliaus buvo Drakono žvaigždė. Žiemos metu visa didybe spindėdavo Šaulio, Skorpiono, Vilko žvaigždynai. Virš horizonto pakildavo Kentauras, Kryžius, Gervė, Aukuras, Povas, kurių dabar visiškai nematome.

Precesijos reiškinys galėjo turėti įtakos parenkant Zodiako (graikiškai „žvėrių ratas”) žvaigždynų vardus.

Manoma, kad pirmieji juos pavadino indoeuropiečiai. Tai atsitiko labai seniai, kai jie dar gyveno savo protėvynėje (tikslią protėvynės vietą vis dar bando atspėti mokslininkai) ir buvo tik pradėję auginti javus. Zodiako įvaizdžiai, kaip indoeuropiečių paveldas, negali būti svetimi ir baltų kultūrai.

O prasideda viskas pavasarį. Žemdirbiui pavasaris – tai metų ciklo pradžia. Pirmiausia reikėjo įsidėmėti tas žvaigždes, tarp kurių sprogstant pumpurams, sužaliuojant laukams ar pražystant vaismedžiams pateka saulė. Vėliau taip pat fiksuota vasaros, rudens ir žiemos pradžia. Žmogaus vaizduotė žvaigždes jungė įį žvaigždynus, susiedama juos su svarbiais mitologiniais personažais. Pavyzdžiui, Dvynių žvaigždynas. Dvynius indoeuropiečiai laikė gyvybę kuriančiuoju pradu. Sakmėse dvyniai žirgai Ašvieniai traukia dangumi Saulės vežimą (įdomu, juk senojoje architektūroje mediniai „žirgeliai“ puošia lietuviškų trobų kraigus). Dvynių kultas žmonių sąmonėse pagrindė dvivaldystę indoeuropiečių sukurtose valstybėse. Ne išimtis ir mūsų kraštas: VI a. prūsams įstatymus davę karo vadas Videvutis ir krivių kirvaitis Brutenis – legendiniai broliai. Ši tradicija siekia ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurią broliškai valdė Kęstutis ir Algirdas.

Pasaulio poliaus kitimas kintant ŽŽemės ašies polinmkiui

Prieš 6 tūkstančius metų vasara prasidėdavo saulei perėjus į Mergelės žvaigždyną. Mergelė dažniausiai vaizduojama laikanti glėbyje javų pėdelį – tai derlingumo, vaisingumo simbolis. Nekyla abejonių, kad indoeuropiečių protėvynė buvo piečiau esančiose platumose, kur jau vasarą sunoksta javai. Lietuvių eetnografai užfiksavo senovinį paprotį – kai kuriuose regionuose baigiant rugiapjūtę iš paskutinio nupjautų rugių pėdelio rišama „javų boba“.

Ruduo ateina tada, kai saulė nebeįstengia aukščiau pakilti. Manyta, kad ją sužeidžia Šaulys. Tada dangaus šviesulys panyra į Okeaną – į vandenų stichiją. Saulė, sustojusi tarp Žuvų, simbolizuoja žiemą.

Po dviejų tūkstančių metų Žemės ašies precesija išstūmė saulę į gretimus bevardžius žvaigždynus. Pavasarėjančios gamtos reiškiniai pradėjo prieštarauti ankstesniems astronominiams stebėjimams. Visuomenės gyvenime per tuos du tūkstančius metų taip pat atsirado daug naujovių: susikūrė pirmosios valstybės su karalių valdžia, susiformavo religinės sistemos, žynių luomas, pradėtos statyti šventyklos. Nauji metų ketvirčių pradžios žvaigždynai gavo tokius vardus: Jautis, Liūtas, Skorpionas, Vandenis. Pirmasis – gyvybinės energijos simbolis, antrasis – karaliaus valdžios, spindinčios kaip saulė zenite. Kitų dviejų simbolinės ffunkcijos nepakito: Skorpionas – saulės žudikas, Vandenis – Okeano stichijos ir žiemos valdovas. Įdomu, kad lietuvių etninėje kultūroje Jaučio įvaizdis siejamas su Mėnuliu, kurio įtaka augalams pastebėta nuo seno. Štai mįslė: „Pro langą palšas jautis žiūri. Kas? – Mėnulis“.

Zodiako įvardijimo kitimas kas 2000 metų.

Dar po dviejų tūkstančių metų žyniai ir astronomai turėjo pastebėti, kad gamtos reiškiniai vėl nebeatitinka saulės tekos nustatytuose žvaigždynuose. Reikėjo sugalvoti vardus tiems, kuriuose saulė pasirodo lygiadieniais ir per saulėgrįžas. Zodiako ratą uždarė šis ketvertas: Avinas, Vėžys, SSvarstyklės ir Ožiaragis. Tai jau nebe tokie ryškūs ir mažiau vietos dangaus juostoje užimantys žvaigždynai, tiesiog užpildę tuščius tarpus. Avinas paveldėjo Jaučio funkcijas, Vėžys rodo, kad po vasaros kulminacijos vėl prasidės saulės grįžimas atgalios. Svarstyklės rudenį sulygina dieną su naktimi, o Ožiaragis – tai chimera su ožio galva ir žuvies uodega. Šie ženklai taip pat atspindi socialinius pokyčius visuomenėje: išsiplėtojus ryšiams tarp tautų ir valstybių, pirkliai net savo ženklą – Svarstykles – pelnė, o karalių valdžia tapo nebe tokia absoliuti, pradėjo plėtotis demokratinės sistemos – Liūtas turėjo pasitraukti. Taigi indoeuropiečiai vardus Zodiakui rinko iš mitologijos ir realaus gyvenimo. Visas Zodiako ratas buvo suformuotas maždaug mūsų eros pradžioje. Tuo metu sustiprėjo ir Baltijos pakrantėse gyvenusių genčių ryšiai su antikos pasauliu, ypač gintaro keliu. Juk prekyba visada susijusi su kultūrų bendradarbiavimu. Deja, apie Zodiako ženklų kelionę nėra duomenų: nei romėniškuose, nei baltiškuose to meto papuošaluose jie nebuvo vaizduojami. Apie juos žinome tik iš Rotundo kronikos, aprašančios Šventaragio slėnyje XIII a. stovėjusią astronominę stebyklą ir joje buvusius aukuro laiptus su Zodiako simboliais. Kiekvieną mėnesį, saulei kopiant vis aukščiau, šventąją ugnį tekdavę kurti ant vis aukštesnio laiptelio, o po vasarvidžio – leisti žemyn. Neseniai viename Baltarusijos muziejuje ištyrinėtas įdomus apeiginis kaušelis su tapytais dvylikos ššventųjų atvaizdais. Pasirodo, po jais yra dar senesnis dekoras – dvylika simbolinių figūrų, šalia kurių pavaizduota po saulę. Nuo įprastinio Zodiako jos kiek skiriasi: yra du paukščiai, elnias, žirgas, arklas, ietis. Manoma, kad kaušelis – dar pagoniškojo paveldo daiktas. Latvių folklore Zodiako žvaigždynai kartais pavadinami sodais: Saulė keliauja vežimu, pakinkytu dievo Ūsinio žirgais per obelų, rožių ir apynių sodus. Galbūt tie sodai – tai vasaros mėnesiai.

Žemės ašies precesija įdomi ir bandant datuoti įvairius kultūros reiškinius. Bene pirmasis tai suvokė vilniškis astronomas M. Počobutas. Tyrinėdamas prancūzų mokslininkų paskelbtos egiptiečių šventyklos Denderoje dekorą, jis pastebėjo, kad Zodiako piešinyje yra pažymėta vasaros saulėgrįža. Pagal tuometinę jos padėtį bei poslinkį iki mūsų dienų galima nustatyti piešinio amžių. Šis pirmasis paleoastronomijos darbas buvo paskelbtas 1803 m. prancūzų ir lenkų kalbomis.