Informacinių technologių raida

Įvadas

Dabartinis laikmetis vis dažniau tapatinimas su Informacijos amžiumi. Tokius vertinimus paskatina spartus naujų informacinių technologijų integravimasis į mūsų kasdienybę, prasideda masinis Internet tinklo naudojimas vis didesnę reikšmę įgyja naujų idėjų generacija bei projektavimas, ima dominuoti intelektualiu darbu pagrįstas verslas ir pan. Gebėjimas rasti ir tinkamai pasinaudoti informaciją tampa individo siekimo realizuoti sau iškeltus tikslus ašimi.

1995 m. gegužės mėnesį Europos Sąjungos iniciatyva buvo sutelkta ekspertų grupė, kuriai pavesta įvertinti socialinius bei visuomeninius informacinės visuomenės aspektus. Pagrindinė nepriklausomos ekspertų grupės užduotis – nnauju, nesuinteresuotu žvilgsniu įvertinti, kaip visą visuomenės gyvenimą aprėpiančios informacinės ir komunikacinės technologijos gali įtakoti europiečių gyvenimo būdą, pakeisti gyvenimo lygį, atsiliepti įvairiems socialiniams sluoksniams, keisti darbo sąlygas bei kokybę; leidinio autoriai nepaliko nuošalyje ir demokratijos bei media plėtros. Darbo ataskaita pavadinta Building the European Information Society for Us All.

Lietuva aktyviai žengia į Europą. Šis sudėtingas kelias – ne vien ekonomikos kilimas, tarptautinių sutarčių pasirašymas ir įstatymų harmonizavimas. Ilgesnis bei sudėtingesnis, neretai ir skausmingas procesas – socialinis persiorientavimas, europietiško mentaliteto ssuvokimas. Mums kuo anksčiau reikėtų suvokti europiečių ateities viziją, matyti, ko jie tikisi ir ko būgštauja. Vienam iš svarbiausių šios vizijos aspektų – informacinės visuomenės modeliui ir skiriamas nepriklausomos ekspertų grupės raportas.

Autoriai skiria informacijos ir žinojimo, duomenų perdavimo ir žmonių kkomunikacijos sąvokas. Dauguma šiandienos telekomunikacijos sistemų yra tiesiog duomenų perdavimo sistemos. Raporte didžiausias dėmesys skiriamas tam, kaip informacija gali tapti naudingomis žiniomis. Taip “informacinė ekonomika” gali tapti “žiniomis paremta ekonomika”. Informacinės ir komunikacinės technologijos turi didelę augimo potenciją, teikdamos vis daugiau gaminių ir paslaugų.

Raporto autoriai didžiausią dėmesį skiria humaniškajam informacijos ir techninės komunikacijos aspektams. Pati technologija savaime nėra nei gera, nei bloga. Tiesiog žmonės suteikia jai kažkokias funkcijas, panaudoja vienaip ar kitaip. Istorija rodo, kad technologinis progresas negreitai pakelia bendrąjį gyvenimo lygį – tai priklauso nuo ilgai trunkančių žinojimo ir institucinių procesų. Naujos technologijos vieniems žmonėms gali suteikti milžiniškas perspektyvas, o kiti lieka progreso šalikelėje, netekdami darbo ar prarasdami įgūdžius. Visa tai taikytina ir informacinėms bei komunikacinėms technologijoms.

Informacinės vvisuomenės kūrimas turi ir kitą žmogiškąjį aspektą. Informacinė visuomenė galbūt ateityje bus tiek įvairi, kiek įvairūs industrinės visuomenės modeliai. Tradicinės etninės Europos struktūros turėtų patirti esmingų pakitimų, nes juk informacinės visuomenės sąvoka suponuoja atvirumą ir sienų bei ribų susilpnėjimą bei nykimą, aktyvų Europos etoso solidarumo augimą.

Raporto autoriai akcentuoja keturis informacinės visuomenės aspektus.

Pirma, informacinę visuomenę reikėtų vertinti kaip “besimokančią visuomenę”. Mokymasis ir žinių gilinimas turi trukti visą gyvenimą. Galimybė gauti informaciją ir sugebėjimas ją suvokti nėra tapatūs dalykai. Reikia būti ttikriems, kad galimybė gauti norimus duomenis “informaciniuose greitkeliuose” stimuliuos “žiniomis paremtos ekonomikos” plėtrą.

Antra, informacijai vaidinant vis didesnį vaidmenį žmonių gyvenime, nekelia abejonių, kad informacinės visuomenės piliečiai vis labiau priklausys nuo informacijos, o ne kontroliuos ją. Kuo toliau, tuo labiau informacinės paslaugos (ir technologijos) skverbiasi į individualų žmonių gyvenimą, įgydamos įvairias formas. Tai ir individualios darbo sutartys, vartojimo profiliavimas, individuali sveikatos priežiūra, individualus draudimo planavimas ir t. t. Iš vienos pusės, tai didina kiekvienos tokios paslaugų sistemos efektyvumą, geriau atitinka kiekvieno asmens poreikius, bet, iš kitos pusės, tai gresia invazija į asmeninį gyvenimą ir mažina socialinį solidarumą.

Trečia, telekomunikaciniai tinklai tampa vis svarbesniais kasdieninėje žmonių veikloje (darbas, poilsis, ryšiai su administracija, bankais ir t. t.). Tada žmonių veikla ima vis daugiau remtis tikrovės atspindėjimu (virtuali tikrovė), o ne pačia realybe. Toks ryšių pobūdis suteikia daug patogumų (operatyvesnis gaminių tiekimas bei paslaugų teikimas, mažiau nelaimingų atsitikimų bei fizinių traumų), tačiau virtuali tikrovė nėra realybė. Kai kurie iš mūsų nepajėgtų prisitaikyti prie egzistavimo virtualioje tikrovėje.

Ketvirta, kiekvienas stambus socialinis, ekonominis ar technologinis pasikeitimas turi savo privalumų, už kuriuos, deja, tenka mokėti. Informacinė visuomenė nėra išimtis. Pramonės struktūros pasikeitimus lydi darbo vietų netekimai, nauji darbo kokybės reikalavimai ir pan. Organizacijos bei jų darbuotojai tturi parodyti didelį lankstumą, kad neatsiliktų nuo inovacijų, laiku įgytų reikiamus įgūdžius. Čia vėl iškyla nedarbo ir perkvalifikavimo problemos.

Be jokios abejonės, naujos informacinės ir komunikacinės technologijos suteikia naujas darbo ir kūrybos galimybes. Jų taikymas leidžia efektyviau, racionaliau panaudoti energetinius, medžiaginius ir kapitalo išteklius, turtinti visuomenę; suvienodinti miesto ir kaimo plėtotę; kurti naujas, labiau decentralizuotas organizavimo formas; decentralizuoti ir demokratizuoti visuomenę. Svarbu tai, kad didesnis gamybinis augimas labai priklauso nuo technologinio, ekonominio ir socialinio matmens proporcingumo. Tad lygiai kaip naujų technologijų taikymas įmonėje yra įvairiapusės analizės objektas ir retai tesiremia vien technologiniais kriterijais, taip ir socialinis prisitaikymas prie naujų informacinių ir komunikacinių technologijų turi būti diskutuojamas ir ieškoma tinkamo informacinės visuomenės ekonominės bei socialinės integracijos įvertinimo.

1.1 Informacinių technologių raida

Informacija – tai žinios, kurias galima perduoti, priimti ir įsiminti. Jutimo organai (regos, klausos, lytėjimo ir kiti) informaciją iš aplinkos perduoda į smegenis , o šios ją apdoroja ir kontroliuoja tolesnius mūsų veiksmus. Taip mes suvokiame aplinką, kurioje gyvename, įgyjame įgūdžių ir patirties.

Netgi paprasčiausi vienaląsčiai gyvūnai geba justi aplinkos veiksnius (pavyzdžiui, šviesą, maistą) ir į juos reaguoti. Tobulesnės sandaros būtybės gali ne tik instinktyviai reaguoti į aplinką, bet ir apdoroti ar įsiminti informaciją. Štai paukščiai, pastebėję vanago šešėlį, tuojau sprunka į krūmus, vvoverės rudenį paslepia maistą ir žiemą, bado metu, jį atsikasa. Tai padeda išgyventi gamtoje. Kai kuriuos gyvūnus įmanoma išmokyti apdoroti ir dar sudėtingesnę informaciją: išdresiravus šunį jis gali lengvai atlikti įvairias komandas, beždžionės išmoksta naudotis įvairiais įrankiais ir t.t.

O žmogus, kitaip negu kitos būtybės, dar ir sąmoningai mąsto. Tačiau ir jis netapo toks iš karto. Per ilgą evoliucijos raidą ištobulėjo jo smegenys, todėl apdorojo daugiau informacijos. Taip žmogus pradėjo vartoti primityviausius įrankius, palaipsniui perėjo prie sudėtingesnių ir sudėtingesnių ir pagaliau tapo tokiu, kokį mes dabar visi matome.

Pirmykštės bendruomenės nariai dar neturėjo savo kalbos. Jie buvo tarsi izoliuoti vieni nuo kitų. Savo nuotaiką, idėjas perduodavo sutartiniais judesiais ir riksmais. Tačiau, vis dėlto, tai buvo jau protaujanti asmenybė. Eidami į medžioklę jie suplanuodavo kaip greičiau ir saugiau pagauti žvėrį, nepasiklysti miškuose. Ilgainiui žmonės pradėjo tarti vis ilgesnius skiemenis ir taip atsirado kalba. Tai labai pakeitė jų gyvenimą. Žodžiais buvo galima išreikšti viską: savo būseną, jausmus, mintis ir t.t. Žmonės turimą informaciją perduodavo draugams, vaikams, anūkams. Taip žinios keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą, iš kartos į kartą, tačiau kada nors vis tiek užsimiršdavo. Todėl pirmykščiai žmonės pradėjo informaciją užrašinėti molinėse plytelėse, iškalti akmenyse. Tada raštas dar nebuvo toks tobulas kaip

dabar. Buvo piešiami įvairūs simboliai ir gyvūnai.

Vėliau simboliai tapo vis įvairesni ir sudėtingesni – taip atsirado raštas. Sparčiausiai jis tobulėjo išsivysčiusiose civilizacijose. Maždaug prieš 4000m. egiptiečiai tekstus pradėjo rašyti ant papiruso. Tačiau tuo metu juos galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės, nors ir patys dar nelabai mokėjo skaityti. Atsiradus vis daugiau raštingų žmonių, knygų skaičius ėmė didėti. Maždaug III a. pr. Kr. Aleksandrijoje (Egipte) buvo įkurta viena pirmųjų pasaulio bibliotekų. Pasiuntiniai keliaudavo po pasaulio kraštus ir supirkinėdavo pergamento ritinius ir rankraščius. PPrasidėjo didelių informacijos kiekių kaupimas ir saugojimas. Vėliau įvairiose šalyse buvo išrastas būdas popieriui gaminti. Kinijoje jį pradėta naudoti apie 105m., Japonijoje 610 m., Arabijoje 701 m. Popierius tapo patogiausia ir pigiausia priemonė ant ko rašyti, todėl greitai išplito. O knygų paklausa ir toliau kilo, todėl J. Gutenbergas 1438m. išrado spausdinimo mašiną, kuri paskatino raštingumo plitimą ir mokslo pažangą. Buvo galima pigiai ir greitai spausdinti raštus. Knygos tapo prieinamos visiems. Pradėjo eiti spauda. Bet šis informacijos perdavimo būdas buvo lėtas, nnes reikėjo gabenti (pervežti) patį informacijos užrašą. Žmonės gaudavo pasenusią informaciją. Norint skubiai pranešti apie pavojų dar buvo kuriami laužai arba vykstama į kitą gyvenvietę, nes mokslas dar nebuvo tiek pažengęs, kad būtų galima labai greitai pasiųsti žinutę. Informacijos perteikimo ggreitis ir tikslumas įvairiais atstumais iš esmės labiausiai pasikeitė XIX a. 1837m. amerikietis S. Morzė išrado telegrafo aparatą. Juo buvo galima greitai pasiųsti informaciją įvairiais atstumais. Telegrafo kabeliai buvo nutiesti tarp didžiųjų pasaulio miestų. O 1839m. atsirado ir Vilniuje. Tačiau norint juo naudotis reikėjo mokėti Morzės abėcėlę, kuri sudaryta iš taškų ir brūkšnių. Šis būdas yra gana keblus, nes galima greitai susipainioti. Norėdamas to išvengti amerikietis A.G.Belas 1837m. išrado telefoną. Juo buvo galima greitai perduoti garsą iš vieno telefono aparato į kitą. Visa tai labai pagreitino informacijos perdavimą, nes nebereikėjo rašyti laiškų ir laukti kol jie pasieks adresatą , tapo įmanoma labai greitai susisiekti su tolimomis gyvenvietėmis. Vėliau pradėta ieškoti būdų kaip informaciją perduoti be telefono ar telegrafo laidų. Informacijos mmainai ir toliau tobulėjo.

1895 m. rusų mokslininkas A.Popovas sukūrė pirmąjį radijo imtuvą. O 1901 m. perduotas signalas iš Europos į Ameriką. Radijo bangos galėjo sklisti erdvėje, joms nebereikėjo kabelių kaip telefonui ar telegrafui. Iš radijo stoties transliuojamų laidų galėjo klausytis daug gyventojų.

Sekantis tobulėjimo etapas buvo ieškoti būdų kaip perduoti vaizdą. Teoriškai ši galimybė jau buvo pagrįsta XIX amžiaus 8 – 9 dešimtmetyje, bet niekaip nerasta būdų kaip tai padaryti. Pirmuosius optinius mechaninius prietaisus vaizdui suskaidyti elementais 1884 m. sukūrė PP. Nipkovas (Vokietija). 1907 m. B. Rozingas (Rusija) sukūrė prietaisų kurie tapo dabartinės televizorių sistemos pagrindu. Maždaug po 30 metų labiausiai išsivysčiusiose šalyse pradėtos transliuoti reguliarios televizijos laidos. Gyventojai galėjo ne tik girdėti garsą, kaip per radiją, bet ir matyti vaizdą. Prasidėjo filmų, televizijos laidų kūrimas. Informacijos perdavimas toli pažengė į priekį.

Tačiau žmogus stengėsi automatizuoti ne tik fizikinį bet ir protinį darbą – informacijos apdorojimą. Šiam tikslui ir buvo pradėta kurti elektronines skaičiavimo mašinas. 1945 m. JAV sukurta pirmoji elektroninė mašina, skirta balistikos (artilerijos) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC. Ilgainiui tokio tipo mašinos tobulėjo, jų taikymo sritis nuolat plėtėsi, jos pradėjo apdoroti vis įvairesnę ir įvairesnę informaciją. O 1976 m. JAV buvo sukurtas ir pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. Iš pradžių jie buvo labai brangūs, griozdiški, dažnai gesdavo. Dėl to juos naudojo daugiausia mokslininkai.

Ištobulėjus elektronikai kompiuteriai labai atpigo ir smarkiai padidėjo jų galimybės. Šiuo metu jie gali apdoroti tekstinę, vaizdinę, grafinę, garsinę ir kitą informaciją. Jie įsikišo į viso pasaulio žmonių gyvenimą. Didžiųjų pasaulio bankų, gamyklų darbą iš dalies valdo kompiuteriai. Jie patys gali kontroliuoja kitų įrenginių darbą, parduotuvėse skaičiuoja pirkinių kainas. Taigi daug darbo iš žmonių perima kompiuteris. Mes jau nebegalime savo rankomis padaryti tokių kokybiškų daiktų, kuriuos padaro kkompiuterinės technologijos. Žmonės ir kompiuteriai bendrauja skirtingai: kalba ir daina sklinda garso bangomis, kurių kiekvienas tonas kompiuteryje virsta 1 ir 0 rinkiniu, vaizdas ir kita informacija taip pat perteikiama dvejetaine sistema. Kad ir ką galvotume – elektroninė kompiuterių kalba yra ateities kalba. Ateityje juo naudotis reikės išmokti taip kaip skaityti ar rašyti.

Tačiau didžiausią perversmą ryšių technologijose padarė Interneto atsiradimas. Kad ir kaip keista, bet jis buvo kurtas ne tokiems tikslams kaip dabar naudojamas. JAV reikėjo patikimos kompiuterinės sistemos, kuri išliktų gyvybinga net branduolinio smūgio atveju, kai sunaikinus vieną valdymo centrą, jo valdymą perimtų kitas ir t.t. Tokia sistema įgavo pirmąjį veikiantį pavidalą 1969 m. ir vadinosi Arpanetas. 1971 m. per kompiuterių tinklą buvo pasiųsta pirmoji elektroninio pašto žinutė. Po poros metų R. Metkalfas sukūrė technologiją Elthernet, skirtą palaikyti ryšiui tarp atskirų kompiuterių, ir sukonstravo pirmąsias tinklo kortas. Vėliau, praėjus didžiausiam karo pavojui, rinkos jėgos išstūmė šią sistemą iš vyriausybės glėbio. Tačiau ji, kaip pagrindinis Interneto kamienas, veikė tik iki 1990m. Specialaus tinklinio protokolo TCP/IP sukūrimas žymi, jog atsirado Internetas. Tais pačiais 1990m. Šveicarijoje buvo sukurtas WWW (pasaulinio voratinklio) prototipas. Prasidėjo masinis Interneto serverių augimas. WWW dokumentai gali būti įvairiausių formų: tekstas, grafika, vaizdas (video), garsas (audio). Internetas stumia gyvenimą už ssenų fizikinių laiko ir erdvės ribų, įgalina klajoti po pasaulį neišeinant iš namų, susipažinti su naujais žmonėmis, keistis mokslinių tyrimų rezultatais su kolegomis visame pasaulyje, skaityti ką tik pasirodžiusius straipsnius ir t.t. Dešimtys milijardų skaičiais užkoduotų žodžių kasdien cirkuliuoja Internete. Informacinės technologijos plinta ir tobulėja neregėtu greičiu. Bet kokią informaciją galima paskleisti po pasaulį per dieną. Niekas nežino kokie ryšių tinklai seks po Interneto.

Kiekvieną šimtmetį žmonės gaudavo vis daugiau informacijos. Prieš atsirandant raštui, žmonės pasitikėjo tik atmintimi. Prieš atsirandant telefonui, žmonės jautė malonumą rašyti laiškus ir juos gauti. Prieš atsirandant televizoriams ir kompiuteriams, žmonės daugiau bendravo, buvo glaudesni šeimos ir kaimynų santykiai. Televizija pririšo žmones prie namų, izoliavo vienus nuo kitų. Jau dabar kai kurie geriau pažįsta televizijos serialų žvaigždes nei savo kaimynus. Užuot tiesiogiai pareiškę užuojautą nelaimės atveju, žmonės tai daro per laikraščius, o kitose šalyse – elektroniniu paštu ar faksu.

Taigi visi matome kaip sparčiai šiuo metu plinta informacinės technologijos. Nuo pirmųjų raštų, rašytų ant papiruso, iki spausdinimo mašinos išradimo praėjo net 3400 metų. O dabar viskas tobulėja milžinišku greičiu. Todėl XXI amžius tikriausiai bus kompiuterių ir ryšių, informacinių technologijų revoliucijų amžius. Mes prie to artėjame ir sunku įsivaizduoti, kur ateinančios informacinės technologijos mus nuves.

1.2 Pažangių technologijų inovacinis procesas

ir komercializacija

Technologinė inovacija gali būti apibrėžta kaip technologinis pakeitimas t. y. inovacija technologiniu požiūriu yra technologinis pakeitimas verslo požiūriu. Inovacija verslo požiūriu yra naujas gaminys, procesas ar paslauga, kuri įgauna komercinę vertę ir sukuria pajamas. Todėl toliau kalbėsime apie inovaciją iš verslo pozicijų, akcentuodami procesą, susietą su potencialiai stambiomis inovacijomis. Tokios inovacijos gali būti naujos visa apimančios technologijos, kurios iš esmės pakeičia esamus rinkoje produktus arba sukuria naujus žymius rinkos segmentus ir tuo skiriasi nuo inovacijų, tolygiai gerinančių rinkoje esančius pproduktus.Tokios stambios inovacijos paprastai yra valstybinės ekonomikos vystymo strategijos dalis. Čia bus analizuojamas naujų, potencialiai stambių inovacijų, tokių kaip mikrosistemų technologijos(MST), inovacijos proceso modelis.

1.2.1 Technologinė būklė

Tam, kad geriau suprastume perėjimą nuo technologinių pakeitimų prie komercinės inovacijos, pasinaudosime inovacinio proceso modeliu, pavaizduotu 3 pav.

Modelis pateikia keturių pagrindinių inovacinį procesą lemiančių veiksnių vaizdą:

1) Tai inovacinio proceso technologinis spaudimas. Jis parodo esamą specialios technologijos padėtį ir egzistuojantį gamybinį procesą, kuris gali būti panaudotas inovacijai realizuoti. Dažniausiai inovacijos „įšokuoja“ į rinką, naudodamosis esama bbazine technologija. MST atveju tai žymia dalimi gali būti integrinių schemų technologijos. Tai sumažina technologinę naujo produkto gamybos kainą bei riziką.

2) Socialinis arba rinkos poreikis inovacijoms parodytas apačioje. Rinkos poreikis gali būti- valstybės interesai gamybai, valstybei priklausančių sferų reguliavimas (pvz. ggamtosauga, medicina), taip pat komercinis rinkos poreikis arba neužpildyta rinkos niša.

3) Firmos vidinė struktūra, iš vienos pusės, priešinasi inovacijai, bet, iš kitos pusės, siekdama strateginių tikslų, jų ieško. Ir tai gali būti vienas iš svarbiausių inovacinio proceso sėkmę lemiančių veiksnių.

Dėl gana sudėtingos ir chaotiškos firmos inovacinės struktūros analizuoti inovacinį procesą firmoje yra gana sudėtinga. Ir kuo inovacija yra radikalesnė bei turi didesnę komercinę vertę, tuo inovacinis procesas sulaukia didesnio pasipriešinimo ir ilgiau trunka.

Tačiau yra du dominuojantys tokių naujų ir radikalių technologijų, kaip MST, veiksniai, kurie suderinti duoda didžiulį efektą inovacijos procesui. Tai išorinis – efektyvios vyriausybinės politikos poveikis ir vidinis – firmos komercializuojamo produkto pobūdis, kuris gali būti „superproduktas- rinkos lyderis“, ir kurio rinka jau pageidauja. Šie du veiksniai gali llabai smarkiai sumažinti firmos inovacinio proceso riziką. Aktyvi vyriausybės politika – finansiškai remti atrinktus projektus – smarkiai sumažina firmos riziką ir stimuliuoja inovacinių produktų diegimą. „Superproduktas-lyderis“ dažniausiai nugali vidines firmos kliūtis inovacijai ir komercializuojamas. Tačiau, savo ruožtu, netinkamai atliekama vyriausybės finansuojamų produktų ekspertizė atneša nuostolius valstybei, nesukurdama produkto ir bazės tolimesniam ekonomikos augimui. Vyriausybės finansuojami taikomieji tyrimai turi būti atrinkti taip, kad tyrimų rezultatais galėtų pasinaudoti platūs visuomenės sluoksniai ir stimuliuotų inovacijų augimą.

„Produkto lyderio“ pavyzdys gali būti MST pagreičio jutiklis, kkuris labai greitai buvo įdiegtas automobilių pramonėje apsaugoti vairuotoją smūgio metu, išpučiant prieš jį pagalvę. Iš esmės tai stimuliavo automobilių gamybos technologijos šuolį.

Radikalių produktų inovacinis procesas tęsiasi ilgai: nailono pluoštui įdiegti reikėjo 11 metų, kserografijai- 13 metų, bevieliui telefonui- 8 metų.

Inovatorius pačioje inovacinio proceso pradžioje turi gerai suvokti ir nustatyti ne tik technines galimybes, bet ir potencialų poreikį. Vykstant inovaciniam procesui, ir idėjai virstant prototipu, techniniai projekto ir gaminio aspektai darosi svarbesni, tačiau sėkmingas inovatorius visada seka rinkos poreikius.

Rinkos jėgos daro stiprią įtaką, ypač kai inovacinis procesas pasiekia komercializacijos ir inovacijos fazę. Tai fazės, kada firmos atlieka produkto rinkos bandymus ir derina produktą rinkos poreikiams. Šiame etape bendradarbiavimas tarp gamybos ir marketingo pusių firmoje yra kritinis. Daug gerų idėjų miršta šiame etape.

1.2.2 Technologijų padėties reikšmė inovacijos procesui

Kalbant apie MST produktų inovaciją ir tai, kad jie iš esmės „atšuoliuoja“ ant mikroelektronikos technologijos, lyginamoji mikroelektronikos produktų ir MST technologijų kokybės raidos tendencija rodo, kad MST technologija, ypač pastaruoju metu, darosi aiškiai dominuojanti ir pereina į „integrinių didelių“ mikrosistemų fazę. Tačiau nemažai technologinių problemų dar turi būti išspręsta, kad būtų galima kalbėti apie masinį produktų projektavimą ir pateikimą rinkai. Tačiau rinkos tyrimai rodo, kad MST technologinis spaudimas darosi reikšmingas visuose rinkos segmentuose ir aartėja MST produktų bumas.

1.2.3 Poreikis MST produktui.

Kita jėga, kuri įtakoja inovacinį procesą, yra rinkos poreikis. Rinkos poreikis sukuria jėgas, kurios savo poreikiu traukdamos į rinką naujus produktus, skatina jų kūrimą. Rinkos poreikio įtaka inovaciniam (verslo prasme) procesui dažnai yra lemiama ir svarbesnė už naujo produkto technologinį potencialą. Inovatorius turi nustatyti kuriamo produkto poreikį pačiuose įvairiausiuose rinkos segmentuose.

Poreikiai MST produktams gali būti suskirstyti į tris sritis -vyriausybės, gynybos ir rinkos komercinius poreikius.

Valstybiniai poreikiai (gynyba, medicina, gamtosauga). Šiuo atveju vyriausybė užsako ir perka produktus iš juos kuriančių firmų. Naujiems produktams kurti ir inovacijoms stimuliuoti svarbu yra ir reguliuojanti vyriausybės funkcija. Derinantis prie Europos standartų gamtos apsaugos, darbo saugos, medicinos ir t. t. srityse bei priimant atitinkamus įstatymus, augs ir rinkos segmentai, reikalaujantys naujų MST produktų, pvz. darbo vietos oro kokybės analizatorių ir t. t. Vyriausybė turėtų stimuliuoti vietinių firmų inovacinę veiklą šiose srityse, siekdama užtikrinti vietinės pramonės ir užimtumo augimą vietoje importo, kuris tik didina Lietuvos kapitalo išvežimą į užsienį ir skatina nedarbą.

2.1 Informacinė visuomenė: situacija ir perspektyvos

Naujos informacinės technologijos sparčiai ir pakankamai agresyviai braunasi į žmonių gyvenimą ne tik darbo aplinkoje, valstybėje ir pasaulyje, bet ir į kasdieninę šeimos buitį. Procesas įgauna svarbią ekonominę, politinę, visuomeninę ir socialinę reikšmę, vis pplačiau sąlygodamas perėjimą iš industrinės į informacinę visuomenę.

2.1.1 Informacinės visuomenės samprata

Informacinės visuomenės pobūdis gali būti apibrėžtas įvairiai, tačiau pagrindinė idėja išlieka aiški ir nepakitusi — šiuolaikinė visuomenė organiškai susijusi su informacinių technologijų taikymu.

Technologinė informacinės visuomenės samprata. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia efektyviai apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją.Tai užtikrina labai spartų jų plitimą į visas mokslo, gamybos ir privataus gyvenimo sritis. Kompiuteriai, telekomunikacijos priemonėmis sujungti į sparčius duomenų perdavimo tinklus, gali užtikrinti kiekvienam gyventojui efektyvų servisą savo veiklai kompiuterizuoti. Akivaizdu, kad šalyje turi būti sukurta informacinė infrastruktūra: duomenų rinkimo, kaupimo bei platinimo sistemos, kompiuterių tinklai, informacinės sistemos ir visa tai reguliuojantys įstatymai.

Ekonominė informacinės visuomenės samprata. Jau nuo 1960 m. ėmė ryškėti tendencija, kai žinios tampa modernios šalies ekonomikos pagrindu. Nagrinėjant valstybės bendrą nacionalinį produktą (BNP), ryškėja ir kita tendencija — vis didesnė jo dalis sukuriama įmonėse, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinių technologijų kūrimu, taikymu ir platinimu. Tuo požiūriu informacinėje visuomenėje pagrindinės ekonominės veiklos kryptys siejamos su informacinių paslaugų teikimu. Tai realizuoja valstybinės ir privačios institucijos.

Profesinė informacinės visuomenės samprata. Galima tvirtinti, jog informacinėje visuomenėje gyvensime tada, kai šalies piliečiai mokės ir galės efektyviai panaudoti informacines technologijas visose veiklos srityse. Manoma, jog vyraujančios profesijos bus susijusios su informacinėmis technologijomis. Apskaičiuota, kad JAV nuo

1860 iki 1980 m. maždaug kas 20 m. padvigubėdavo informacinį darbą dirbančių žmonių skaičius.

Profesijos, kurios siejasi su informacijos kaupimu, apdorojimu ir paskirstymu, gali būti suskirstytos į dvi grupes: pirmajai priklauso darbuotojai, kurie kuria, vysto, diegia ir valdo informacines technologijas bei telekomunikacijas, antrajai — kurie tiesiogiai susiję su žinių (duomenų) kaupimo, apibendrinimo ir perdavimo veikla.

Erdvinė informacinės visuomenės samprata. Kompiuterių tinklai jungia atskiras įvairių lygių ir tipų institucijas, regionus, valstybes ir turi esminę įtaką visos veiklos organizavimui laiko ir erdvės požiūriu. Gali bbūti akcentuojami keturi perėjimo į informacinę visuomenę momentai:

 informacija iškyla kaip pagrindiniai ištekliai, nuo kurių priklauso pasaulinės ekonomikos organizavimas;

 informacinės technologijos įgalina sukurti efektyvią informacijos apdorojimo ir platinimo infrastruktūrą, kuri užtikrina prekybos ir ekonominio kilimo stabilumą, visuomeninių ir politinių reikalų sprendimą bei valdymą realiu laiku ir globaliu mastu;

 pažymimas ypač svarbus prekybos ir finansų sektorių didėjimas ekonomikoje ir dėl to radikaliai reorganizuojama pasaulinė finansų sistema;

 ekonomikos informatizavimas skatina, unifikuoja ir palengvina nacionalinių bei regioninių ūkio šakų integraciją — ūkis tampa globaliai apžvelgiamas.

Kultūrinė informacinės vvisuomenės samprata. Gyvename žiniasklaidos priemonių prisotintoje aplinkoje, mums nuolat teikiama informacija, į kurią reaguojame arba ne. Gyvenimas informacija prisotintoje aplinkoje dažnai laikomas informacinės visuomenės pradžia.

Informacijos srautai vis labiau veikia atskirų tautų kultūras, vis didesnė atskirų nacionalinių kultūros elementų perėmimo, aatmetimo ir suvienodėjimo sparta.

Pateiktos penkios informacinės visuomenės sampratos parodo, kad sunku vienareikšmiškai nusakyti ir apibrėžti informacinę visuomenę ir atskiro individo vietą joje. Suprantama, galimi ir kiti sampratos apibrėžimai, kurie tik patvirtintų proceso sudėtingumą.

Viena pagrindinių informacinės visuomenės kūrimo problemų yra ta, kad procesas nuolat atsinaujina, yra labai dinamiškas. Jis vystosi ir plėtojasi taip greitai, jog sunku rasti laiko rimtiems sociologiniams, kultūriniams proceso vystymosi ir galimų rezultatų bei pasekmių tyrimams. Tai nėra gerai siekiant procesą tinkamai valdyti, prognozuoti teigiamas ir neigiamas jo puses. Dabar į informacinės visuoenės vystymą įsijungia vis daugiau įvairių sričių specialistų visoje Europoje, todėl tikėtina, kad šis procesas spartės.

3.1 Kompiuterizacija pasaulyje ir Lietuvoje

Nagrinėjant informacinės visuomenės kūrimo situaciją ir perspektyvas, būtina aiškiai įvertinti esamą situaciją. Nors informacinė visuomenė gali bbūti suprantama ir nagrinėjama pagal skirtingus kriterijus, jos plėtrai būtina tam tikra materialinė bazė — kompiuteriai, valstybinė informacinė infrastruktūra.

1995 m. pasaulyje buvo instaliuota 259 mln. kompiuterių, o 1996 m. pabaigoje jau 305 mln. Taigi metinis prieaugis sudaro 17,7 %. 1997 m. realizuota per 80 mln. kompiuterių. Realiai eksploatuojamų kompiuterių padaugėjo gal 50 mln., o kiti pakeitė moraliai pasenusius modelius.

Planuojama, kad šio amžiaus pabaigoje pasaulyje bus apie 600 mln. kompiuterių, o didesniais kompiuterizacijos tempais pasižymės dabar atsiliekančios valstybės.

Pirmoje lentelėje pateikti duomenys aapie 25 pasaulio valstybes, kur instaliuota daugiausiai kompiuterių — apie 80 %. Pažymėtina, kad per 95 % jų — tai personaliniai kompiuteriai. UNIX darbo stotys, serveriai, meinfreimai (pagrindiniai kompiuteriai), superkompiuteriai sudaro mažiau negu 5 % visų kompiuterių. Daugiau kaip trečdalis pasaulyje esančių kompiuterių dirba JAV.

Bendras instaliuotų kompiuterių kiekis nevisiškai atspindi valstybės kompiuterizacijos lygį. Įdomesnis kitas rodiklis — kompiuterių kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Iš 1 lentelės matyti, kad ir pagal šį rodiklį tvirtai pirmauja JAV, kur maždaug penkiems gyventojams tenka du kompiuteriai. Lietuvoje vienam gyventojui tenka

Lentelė Nr. 1

25 labiausiai kompiuterizuotos pasaulio valstybės

Valstybė Kompiuterių kiekis 1995m. pabaigoje Kompiuterių kiekis 1996m. pabaigoje Kompiuterių kiekis vienam gyventojui Vieta pagal kiekį vienam gyventojui

JAV 96.6 108.6 0.415 1

Japonija 18.6 23.3 0.186 13

Vokietija 14.2 16.2 0.199 12

D. Britanija 12.6 14.5 0.250 8

Prancūzija 10.0 11.7 0.203 11

Kanada 7.25 8.85 0.302 3

Italija 6.7 7.86 0.137 15

Austrija 4.84 5.67 0.319 2

P. Korėja 3.55 4.57 0.103 18

Kinija 2.96 4.34 0.004 24

Ispanija 3.47 4.16 0.106 17

Olandija 3.32 3.87 0.251 7

Rusija 2.69 3.64 0.025 21

Meksika 2.57 3.23 0.035 20

Brazilija 2.42 3.15 0.020 22

Švedija 2.15 2.65 0.301 4

Taivanis 2.11 2.57 0.123 16

Belgija 1.89 2.18 0.216 10

Indija 1.59 2.12 0.002 25

Šveicarija 1.43 1.68 0.240 9

Lenkija 1.23 1.65 0.043 19

Danija 1.31 1.54 0.296 5

Suomija 1.27 1.49 0.292 6

Australija 1.27 1.46 0.183 14

Indonezija 1.01 1.36 0.007 23

Europa 67.9 79.6

Pasaulis 259.0 305.0

apie 0,04 kompiuterio. Tai atitinka Lenkijos kompiuterizacijos lygį, bet yra aukštesnis negu Rusijoje, Kinijoje, Indijoje ir daugelyje kitų šalių.

Optimistiškai vertinant personalinių kompiuterių rinkos dinamiką, šiuo 1998 metais Lietuvoje buvo instaliuota apie 150 tūkst. įvairių tipų kompiuterių. Augimas akivaizdus ir, mūsų nuomone, tai šalies kylančios ekonomikos ženklas. Jeigu kompiuterizacijos sparta Lietuvoje nemažės ir atitiks pasaulinę, šio šimtmečio pabaigoje šalyje turėtų būti apie 300 tūkst. kompiuterių (pav.Nr.4).

Dauguma personalinių kompiuterių instaliuota mokymo, mokslo, verslo, valstybinėse institucijose.

Didelė dalis šių kompiuterių yra kolektyvinio naudojimo. Pastaruoju metu nemažai kompiuterių įsigyja privatūs vartotojai: verslininkai, mokslininkai, studentai, moksleiviai. Tačiau daugumai ššalies piliečių kompiuteris yra dar per brangus ir nelabai reikalingas daiktas.

Lentelė Nr. 2 Suteiktų paslaugų skirstymas pagal vartotojus 1998 m.

Kompiuteriai ir su jais susijusi veikla

Viso Gyventojams Gamybos įmonėms Finansinio tarpininkavimo įmonėms Paslaugų įmonėms Valstybės valdžios įstaigoms, organizacijoms

100.0 2.7 8.4 4.2 52.7 32.0

Lietuvoje dabar yra virš 150 tūkst. kompiuterių ir prie kiekvieno dirba bent 3 vartotojai, taigi vienaip ar kitaip savo veiklą su kompiuteriais sieja iki pusės milijono gyventojų (optimistinis vertinimas).

Nesilaikant didelio tikslumo, šalies gyventojus pagal jų santykį su informacinėmis technologijomis ir kompiuterine įranga galima suskirstyti į atskiras aibes (pav.Nr.5). Aktyviąją informacinės visuomenės kūrimo dalį sudaro specialistai S, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinėmis technologijomis, vartotojai V, kurie savo veikloje vartoja informacinių technologijų teikiamą servisą, mėgėjai M, kurie domisi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis ir servisu, bet tiesiogiai darbui ar kūrybai kol kas jų nenaudoja. Taigi šiuo metu Lietuvoje šios trys aibės apima geriausiu atveju 10—15 % visuomenės narių.

Kita visuomenės dalis — neutralūs N, kurie nesidomi kompiuteriais ir jų teikiamomis galimybėmis, ir antagonistai A, kurie sparčiame kompiuterizacijos procese įžiūri tik neigiamą įtaką visuomenei, šeimai ir sau asmeniškai bei gali prieštarauti šiam procesui. Atskirai dar išskirta aibė F, kuri apima funkcionierius, t.y. įvairaus lygio tarnautojus, nuo kurių sprendimų gali priklausyti informacinių technologijų paplitimas, taikymas, platinimas atskirose institucijose. Labai svarbu, kad ši aibė bbūtų arčiau aktyviosios informacinės visuomenės kūrėjų dalies, bet tuo pasidžiaugti kol kas dar negalime.

Kadangi kalbėti apie realią informacinę visuomenę bus galima tik tada, kai su ja siesis daugumos šalies gyventojų veikla nepriklausomai nuo jos statuso, gyvenamosios vietos, Lietuvoje aktyvioji informacinės visuomenės kūrėjų dalis turi padidėti 4—5 kartus, o pasiskirstymas atitikti 6 pav. parodytą schemą.

Deja, ir optimistinis naudojamų kompiuterių kiekio padvigubėjimas šimtmečio pabaigoje dar neleidžia tikėtis nieko gera.

4.1 Lietuvos kelias į informacinę visuomenę: siekiai, prioritetai ir galimybės

ES inicijuoja ir koordinuoja informacinės visuomenės kūrimą Europoje ir kviečia į bendrą veiklą įsijungti Centrinės bei Rytų Europos valstybes.

Informacinės visuomenės kūrimas Lietuvai yra aktualus pirmiausia dviem aspektais:

 aktyvi veikla bendrai kuriant informacinę visuomenę leistų kūrimo procese greičiau ir pigiau įsisavinti bei įdiegti pažangias informacines technologijas, pasinaudoti kitų valstybių sukauptu patyrimu bei realizuotų projektų rezultatais ir nekartoti kitų jau patirtų klaidų;

 atitinkamo lygio informacinės visuomenės sąlygų sukūrimas gali tapti viena lemiančių sąlygų šiuolaikinėms valstybėms.

Lietuvoje nėra brangių gamtos turtų, todėl šalies gyventojams ypač aktualu kelti savo intelektualinį lygį, mokėti naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis ir įsijungti į svarbių tarptautinių projektų realizavimą.

Laiku įsijungus į informacinės visuomenės kūrimą, koordinuojant šią veiklą ir įtraukiant į ją kuo platesnius šalies visuomenės sluoksnius, bus galima geriau išlaikyti nacionalinį identitetą, pateikti objektyvią informaciją apie Lietuvos

kultūrines, kalbines, etnines savybes, išryškinti savo galimybes ir privalumus. Vėluojant arba veikiant lėtai ir nekoordinuotai, vėliau teks dubliuoti kitose šalyse sukurtas sistemas ir projektus. Vėlavimas — tai darbo vietų, galimo finansavimo ir valstybės autoriteto mažėjimas.

Kadangi informacinės visuome-nės kūrimas tampa visuomeniniu reiškiniu ir tiesiogiai ar netiesiogiai palies visus šalies gyventojus, todėl būtina analizuoti šio proceso keliamas šalies visuomenei ir atskiroms institucijoms problemas siekiant išryškinti veiklos prioritetus ir geriau spręsti iškylančius uždavinius.

Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje problemoms nagrinėti daug dėmesio buvo skirta Lietuvos kkompiuterininkų sąjungos renginyje “Kompiuterininkų dienos”, parodos “Infobalt” renginiuose.

Informacinėje visuomenėje kiekvienas pilietis turi galėti ir mokėti naudoti savo darbinėje, kultūrinėje ar buitinėje veikloje šiuolaikines informacines technologijas. Tik taip jis galės jaustis pilnateisiu XXI a. gyventoju. Įpatingą reikšmę informacinėje visuomenėje įgauna išsilavinimo įgijimas, žinių ir kvalifikacijos palaikymas. Tai pabrėžiama visuose ES dokumentuose informacinės visuomenės tema. Akcentuojama, kad informacinė visuomenė turės būti nuolat besimokančia visuomene, nes:

 žinių pasaulyje padvigubėja kas 10—15 metų. Pastebima tendencija, kad “darbo jėga sensta, o technologijos jaunėja”, todėl žinių iir kvalifikacijos įsigijimo neturi limituoti formalus mokymas (bazinis, vidurinis, aukštasis). Jis daugiau turi orientuotis į visuomenės sluoksnius (jauni, vidutinio ir vyresnio amžiaus piliečiai);

 žinių įsigijimas informacinėje visuomenėje nėra informacijos kaupimo požiūriu paprastas procesas. Prieš 10 metų įgytos žinios dabar yra jau nnepakankamos, o informacinėse technologijose šį periodą tenka trumpinti tris ir daugiau kartų;

 savo žinias reikia nuolat papildyti nepasitraukiant iš darbo vietos, dėl to firmos skiria nemažai lėšų žmonių resursų formavimui ir jų kvalifikacijos atnaujinimui bei palaikymui;

 Europos valstybės siekia realizuoti bendrus mokymo, mokslo ir tyrimų projektus. Toks biudžetinis konsolidavimas leidžia tikėtis gero bendrų investicijų efektyvumo.

Galimybę kiekvienam šalies piliečiui tapti pilnateisiu informacinės visuomenės nariu turi užtikrinti vyriausybė, sukurdama visą šalį apimančią informacinę infrastruktūrą bei jos veikimą aprobuojančią juridinę bazę.

Tam tikri žingsniai Lietuvoje šia linkme daromi — Vyriausybės nutarimu numatyta parengti informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programą. Šis uždavinys nėra paprastas — reikia sistemiškai plėtoti informatikos ir telekomunikacijų vystymą, numatyti aiškias informacinės visuomenės kūrimo gaires įvairioms institucijoms.

Ruošiant informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programą, būtina įvertinti tokius aaspektus:

pradedame ne tuščioje vietoje — pirmas nutarimas šiuo klausimu buvo priimtas 1991 m. Tai buvo programa “Lietuva 2000”. Tuomet šis žingsnis buvo pažangus. Tada priimtos programinės nuostatos vėliau tapo Valstybine ryšių ir informacijos programa;

 informacinės infrastruktūros išvystymas yra bazinis ir valstybinės svarbos uždavinys. Šiuo metu vykdomi tik atskirų informacinės infrastruktūros fragmentų realizavimo projektai, bet tam neretai smarkiai trūksta koordinavimo ir vienos strategijos;

 lėšos informatizavimo projektams skirstomos per skirtingas institucijas. Dėl to nukenčia darbų kokybė ir neišvengiama dubliavimo. To nebūtų, finansuojant informacinės infrastruktūros rrealizavimo projektus iš vieno bendro Lietuvos Respublikos biudžeto straipsnio;

 trečiajame ES surengtame informacinės visuomenės forume 1997 m. Centrinės ir Rytų Europos šalių vyriausybėms buvo rekomenduota kiekvienoje šalyje sudaryti nacionalinę patariamąją instituciją, kurios sudėtyje būtų pagrindinių suinteresuotų sričių atstovų informacinės visuomenės strategijos ir politikos gairėms svarstyti ir koordinuoti ir kuri rengtų rekomendacijas valdžios institucijoms, bendradarbiautų su kitų šalių ir tarptautinėmis institucijomis, pavyzdžiui, su ES Informacinės visuomenės forumu.

Prie bazinių informacinės visuomenės kūrimo problemų taip pat reikia priskirti atitinkamų teisės aktų ruošimą. Pasaulyje vis populiarėja elektroninė prekyba, vis plačiau plinta bepopierinės technologijos. Visam tam įteisinti reikia naujų įstatymų bei atitinkamų juridinių aktų. Todėl šias problemas galima ir reikia nagrinėti. Kai valstybėje sukuriama informacinės visuomenės poreikius atitinkanti infrastruktūra, piliečiai turi mokėti naudotis suteikiamomis galimybėmis.

4.2 Lietuvos informacijos ir informatikos departamento veikla

Prabėgo metai nuo tos dienos, kai šalies Vyriausybė pagaliau nusprendė pagerinti Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programą. Nors informacinė visuomenė formuojasi nepriklausomai nuo programų ar Vyriausybės nutarimų, tačiau numoti į juos ranka kažin ar būtų verta – valdžia savo sprendimais gali jos plėtrą paskatinti ar pristabdyti. Panaikinus Ryšių ir informatikos ministeriją, rūpintis valstybės politika informatikos ir informacijos srityse buvo pavesta naujai institucijai – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Informacijos ir informatikos departamentui. Pasikeitė departamento pavadinimas, jis iišsiplėtė. Atsiranda natūrali jungtis – per informatiką ir informaciją į valstybės valdymą, kartu kyla ir pretenzija turėti naujos kokybės informacinę kompetenciją – ne tik apsikeitimą duomenimis, kad ir kokie prasmingi jie būtų. Informacijos turinio politiką galima būtų apibūdinti kaip valstybės interesų pristatymą pasauliui, valstybės strateginės galios kūrimą.

Departamentas gauna strateginius pavedimus – ir dėl informacinės visuomenės, ir dėl 2000 metų problemos, ir dėl VADIS (Vyriausybės administracinę informacinę sistemą) bei kitų informacinių sistemų projektų. Dabar beveik pusė departamento specialistų – nauji, jauni žmonės. Ankstesniesiems informatikos projektams dabar stengiamasi suteikti naują kokybę.

Būtina suformuoti atitinkamą valstybės strategiją. Tol, kol neturėsime konkretizuotos strateginės vizijos, kol nematysime, kokiose srityse Lietuvą galima išvesti į pakankamai naudingas pozicijas, kokias informacijos valdymo metodais galima pristatyti valstybės interesus, nebus ir rezultatų. Tam tikra prasme tokios strategijos nebuvimas lėmė savotišką informatikos kompromitaciją, kai daugelio gerų idėjų įgyvendinimas neduodavo realaus efekto. Šiuo metu galima remtis Vyriausybės veiklos programa iki 2000-ųjų, bet joje daug dalykų, susijusių su informatika ir telekomunikacijomis, yra jau pasenę. Gyvenimas verčia daryti korektyvas.

Kalba pinigai:

1999 m. informacinių technologijų projektams skirtos valstybės biudžeto lėšos (mln. litų)

Paskirtis Paprastosios išlaidos Nepaprastosios išlaidos

Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje koordinavimas 1,955 1,3

Lietuvos Respublikos administracinės informacinės sistemos projektavimas ir koordinavimas 0,654 1,0

Apskričių viršininkų administracijų informacinės sistemos plėtojimas ir įgyvendinimas 0,8 0,7

Integralios valstybės registrų sistemos plėtra, valstybės bbendros informacijos sistemos kūrimas 0,316

Integruotų geoinformacinių sistemų kūrimas 0,5 1,5

Valstybės institucijų kompiuterių tinklo (VIKT) plėtra 0,7 2,0v

Bendros Baltijos valstybių informacinės infrastruktūros kūrimas pagal ES analogus (IDA, TEN, ERI, Šengeno ir pan. Sistemas), įgyvendinant Baltijos Ministrų Tarybos sprendimus 0,5

Iš viso: 5,425 6,5

Pastaba: paprastosios išlaidos skiriamos sumokėti už atliktus darbus, nepaprastosios – techninei ir programinei įrangai įsigyti.

Departamentui stengiamasi suteikti valstybės institucijų, mokslo centrų, komercinių struktūrų kūrybinį potencialą. Strateginiu partneriu tapo “Infobalt” asociacija.

Išvados

Inovacijų gamyboje ir paslaugų sferoje rezultatas – naujų produktų, paslaugų kūrimas, dinamiška pramonės plėtra, rinkos nišų užkariavimas ir naujų rinkų sukūrimas, gyvenimo lygio kilimas.

Parama inovaciniam verslui tampa visuomenės rūpesčiu. Lietuva irgi turėtų sekti šiuo keliu. Pasaulyje jau keliolika metų sėkmingai funkcionuoja įvairios smulkaus inovacinio verslo paramos struktūros – verslo inovaciniai centrai, verslo inkubatoriai, mokslo (technologijų) parkai, regioninės verslo plėtros agentūros, rizikos finansinio kapitalo įstaigos ir fondai. Statistika neginčijamai įrodo, jog vienokią ar kitokią paramą gaunančių naujų įmonių “mirtingumas” nepalyginti mažesnis, o efektyvumas – didesnis nei panašių įmonių, įkurtų “laukinės rinkos” sąlygomis.

Didžiausios nišos inovacijoms atsiranda, kai vyksta stambūs ekonomikos, technologijų, o tuo pačiu ir socialiniai kitimai. Jeigu tai teisybė, dabar Rytų ir Centrinės Europos šalyse susidarė ypatingai palankios sąlygos, nes atsirado produktų ir paslaugų vakuumas – paklausa yra, o pasiūla, lyginant su Vakarų šalimis, vėluoja.

Sėkmingai realizuodama inovacijų

politiką, valstybė kompleksiškai sprendžia ir mokslo bei studijų, technologijų skatinimo, švietimo, informacijos, komunikacijos ir kitas problemas. Kokie bebūtų vyriausybės prioritetai šiose srityse, problemų sprendimas turi bendrą vardiklį – inovacijas.

Kiekviena nauja idėja – grūdas, kuris nesudygs sausoje dirvoje. Mokslo ir išradybos rezultatų panaudojimo kelias ilgas ir reikalauja daug pastangų. Todėl visuomenė, nenorinti likti technologinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio progreso šalikelėje, turi kurti palankią aplinką naujam verslui, dažniausiai prasidedančiam smulkaus verslo srityje. Čia dominuojantis koordinacinis vaidmuo turėtų tekti valstybei, kurios pareiga – fformuoti inovacinėms firmoms palankią įstatymų, ekonominę, finansinę ir informacinę bazę, trumpiau tariant, kurti ir įgyvendinti palankią valstybinę inovacijų politiką. Suvokimas, kad inovacinis verslas yra valstybinio rūpesčio objektas, Lietuvoje turėtų tapti kūnu.

Valstybė turi suformuluoti aiškius tikslus ir būdus užsibrėžtam tikslui pasiekti.

Valstybės valdymo efektyvumą lemia jos informacinė infrastruktūra, įgalinant apdoroti įvairią informaciją ir operatyviai ją perduoti kompiuterių tinklais šalies vadovybei, ūkio administratoriams.

Kompiuteris kaip instrumentas ir tarpininką žmonių bendravimui telekomunikaciniais kanalais. Visais kompiuterio taikymo atvejais kuriama informacija, kuri saugoma kompiuterinėse laikmenose. Efektyviam ddarbui reikia suprasti informacijos saugojimo ir tvarkymo principus, mokėti susikurti patogią darbo aplinką.

Kompiuteris buvo sukurtas moksliniams apskaičiavimams, tačiau per savo neilga, bet intensyvių vystymosi laikotarpį tapo nepakeičiamu daugumos mūsų darbo instrumentu.

Sėkmingas ir efektyvus informacinės visuomenės idėjos realizavimas yra patikimas kelias įį  amžių. Todėl mes privalome bendromis jėgomis kurti nacionalinę informacinės visuomenės strategiją ir politiką, prisilaikydami tarptautinių standartų formuoti šalies informacinę infrastruktūrą. Visa tai turės būti suderinta su nacionaline makroekonomikos strategija ir prioritetais, moksliniais tyrimais, švietimu ir kultūra, valstybės, visuomenės ir joje veikiančių verslo organizacijų vadyba.

Informacinė visuomenė tai tam tikras etapas pereinant prie žinių visuomenės, kurioje visi esminiai sprendimai, veiksmai ir pasikeitimai turies būti žymiai racionalesni, piimti informacijos pagalba suformuotų žinių pagrindu. Savo ruožtu informacinės technologijos sudaro galimybę sėkmingai valdyti pasaulinius informacijos srautus. Greičiau įgydami ir efektyviai vartodami kokybišką informaciją galime disponuoti strateginėmis žiniomis padedančiomis geriau suprasti priimamų sprendimų pasekmes. Tai sukuriama konkurencinė galia, sugebama ne tik prisitaikyti prie permainų, bet ir jas inicijuoti.

Naudota literatūra:

1. V. Dagienė “Informatikos pradmenys” 1 dalis

2. V.Dagienė, GG.Grigas “Informatika” 10 – 12 klasėms

3. E.Aisbergas “Radijas ir televizija”

4. J.Zujus “Vadovas ir informacija”

5. Žurnalas “Mokslas ir Gyvenimas” 1998m. Nr.1

6. Žurnalas “Mokslas ir Gyvenimas” 1997m. Nr.5

7. Žurnalas “Mokslas ir Gyvenimas” 1998m. Nr.4

8. Marquis, Donald G. The Anatomy of Successful Innovations. Readings in the Management of Innovations. Ed. M.L.Tushman and W.Moore, 1969.

9. Foster, R. Timing Technological Transitions. Readings in the Management of Innovations. Ed. M.L.Tushman and W.Moore, 1986

10. Žurnalas “Naujoji komunikacija” 1999m.,Nr.5,9,11,12,15,20

11. Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija “Valstybinė ryšių ir informatikos plėtojimo programa”, Vilnius 1996m.

12. Eugenijus Valavičius, Jonas Stankevičius, Gražvydas LLeonavičius “Informatika 1”, Vilnius 1999m.

13. A. Saulis, O.Vasilecas “Informacinių sistemų pagrindai” Mokomoji knyga, Vilnius “Technika” 1998

14. Julija Zinkevičienė, Elena Macevičiutė “Užsienio ir tarptautinių organizacijų informacijos centrai Lietuvoje”, Vilnius 1997

15. Informacinės technologijos 4-toji magistrantų ir doktorantų konferencija “Konferencijos pranešimų medžiaga”, Kaunas “Technologija” 1999

16. Ramūnas Kuncaitis, Milda Mimienė, Dainora Muraškienė, Ingrida Tamošaitytė “Internet galimybės ir panaudojimas”, Lietuvos neakivaizdinio švietimo centras, 1999

17. Leonas Sinanauskas “Informacinių sistemų analizė” Vilniaus universiteto leidykla, 1997

18. Ona Voverienė “Informatikos teorinės minties raida Lietuvoje 1957 – 1990 metais”, Vilnius 1996

19. Zenonas Brazaitis, Tatjana Brazaitienė “Verslo vadybos informacinės sistemos”, Vilnius 1998

20. Ala Miežinienė, Jan Verhoeven “Informacijos paieška duomenų bazėse”, Vilnius 1998