Meteorai ir meteoritai

Mteorus, arba krintančiąsias žvaigždes, šiaurės pusrutulyje geriausia stebėti rugpjūčio mėnesį. Tai greitai judantys šviesūs taškeliai, dažnai su švytinčiomis uodegomis, kurios atsiranda kažkokiems objektams judant dangaus skliautu. Krintančiosios žvaigždės žinomos nuo senų senovės, bet jų prigimtis paaiškėjo tik XIX a. pradžioje.

Meteoritų ne tiek daug kaip meteorų. Tai yra visiškai skirtingi dalykai. Meteoritas yra ne didžiulis meteoras. Jų išvaizda nieko bendro neturi su kometomis, nors krintantys stambūs meteroritai turi panašias į kometų uodegas. Tikriausiai meteoritai yra kometų branduolių ar aasteroidų skeveldros.

Kaip atsiranda meteorai?

Meteorą sukelia mažesnė net už smėlio kruopelytę dalelė, skriejanti aplink Saulę. Jį galima pamatyti tik tada, kai dalelė įskrieja į Žemės atmosferos išorinius sluoksnius. Įskriejimo greitis gali siekti 72 km/s. Metorinį kūną veikia didžiulė oro molekulių trintis, nuo kurios jis suyrs gerokai anksčiau, negu spėja pasiekti Žemės paviršių. Danguje matomas šviesus brūkšnys yra ne krintančio meteorinio kūno požymis, o atmosferos, kurią jis skrodžia, reakcija.

Meteorai yra dviejų pagrindinių rūšių: jie sudaro meteorų srautus ir būna sporadiniai, arba aatsitiktiniai. Pastarieji gali blykstelti, bet kada ir bet kurioje dangaus vietoje. O meteorų srautai susiję su kometomis. Sakoma, kad meteorai yra kometų pažertos skeveldros. Neabejojama, kad skriejanti erdvėje kometa paskui save palieka meteorinės medžiagos.

Meteorų lietūs

Meteorų lietūs pasikartoja kasmet. Tai KKvadrantidai, Lyridai, Eta Akvaridai, Perseidai, Orionidai, Tauridai, pietiniai Fenikidai, Geminidai, Ursidai, Leonidai, kurių maksimumas būna lapkričio 17 d., mažiau reguliarūs, nes meteoriniai kūnai nėra vienodai pasklidę visame kometos kelyje, o lekioja pulkais. Stiprų meteorų lietų galima pamatyti tik tada, kai Žemė patenka į tankų meteorinių kūnų telkinį. Taip atsitiko 1799, 1833, 1866, 1966 ir 1999 metais. Tarpiniais metais Leonidų negausu.

Meteoritai

Stambus meteorinis kūnas, įskriejęs į planetos atmosferą, gali pasiekti jos paviršių ir nesuiręs. Nukritęs į Žemę, toks kūnas arba jo skeveldros vadinami meteoritais. Jie būna kelių rūšių: aerolitai, arba akmeniniai meteoritai, ir siderolitai, arba akmeniniai geležiniai meteoritai. Yra įvairių tarpinių tipų. Išėsdinus meteorito paviršių rūgštimis, randama būdingų stuktūros piešinių, vadinamų Vidmanštateno figūromis.

Meteoritus žmonės žinojo prieš daug šimtmečių. Pavyzdžiui, Mekos Šventasis aakmuo yra meteoritas, tiktai jo kosmine kilme ilgai abejota. Kai 1795 m. 25kg sveriantis meteoritas nukrito Jorkšyre, iš pradžių manyta, kad tai Islandijoje veikusio vulkano išsviestas akmuo. Pagaliau 1803 m., kai L’Eglio miestelyje Pracūzijoje nukrito iškart keli meteoritai, žinomas astronomas Žanas Batistas Bio įrodė, kad šie akmenys iš tikrųjų nukrito iš dangaus. Didžiausias meteoritas eksponuojamas Niujorko Heideno planeteriume. Jis sveria 31 toną. Laimei dideli meteoritai krinta retai. Geriausi tokio meteorito atvykimo pavyzdžiai – meteoritinis krateris Arizonoje (JAV) ir Vulf Kriko kkrateris Australijoje. Krateris Arizonoje yra vadinamas Velnio Kanjonu.

Naudota literatūra:

1. Fizika humanitarams – Romualdas Karazija

2. Fizika – Vytautas Tarasonis

3. Astronomijos pradmenys

4. Mokslas ir visata

5. Velnio kalavijas – Romualdas Grigalionis