Kompiuteriniai tinklai

Klaipėdos socialinių mokslų kolegija

Vytautas Mažeika 1PK

2004-05-12

Turinys

Kompiuteriniai tinklai 1

Peer-to-peer, vienodo rango tinklai 4

Server based, serveriniai tinklai 4

Kombinuoti tinklai 5

Linijinė (šinos) tipologija 6

Žvaigždės tipologija 7

Žiedinė tipologija 7

Topologijos parinkimas 8

Bevielė terpė, tinklų tipai 9

Vietiniai tinklai 9

Išplėstiniai vietiniai tinklai 10

Mobilūs tinklai 10

Slaptažodžiai 10

Individualių vartotojų teisės 11

Loginės duomenų struktūros 11

Vidinė failų struktūra 11

Failų vardai, katalogai 12

Loginė disko struktūra 12

Vardų plėtiniai 13

Kelias 13

Kompiuteriniai tinklai

Vartotojui, dirbančiam personaliniu kompiuteriu autonominėje aplinkoje su daugeliu dokumentų, nepatogu keistis informacija su kolegomis – tenka daug ką spausdinti arba kopijuoti informaciją į įvairiausias laikmenas. Sujungus bent du kompiuterius taip, kad jie tarpusavyje galėtų keistis informacija, gauname kompiuterių tinklą.

Iki kompiuterių tinklų aatsiradimo informacija buvo keičiamasi įvairių laikmenų pagalba. Pavyzdžiui, duomenys būdavo įrašomi į diskelius, pastarieji nešami kitam vartotojui, kuris įkeldavo įrašytus duomenis į savo kompiuterį. Vadinasi, neturint tinklo, yra tik vienas kelias – persėsti prie to kompiuterio, prie kurio prijungtas reikalingas periferinis įtaisas arba kiekvienam vartotojui nusipirkti visą įvedimo ir išvedimo įrangos komplektą.

Pirmieji bandymai sukurti kompiuterių tinklą buvo kuklūs: jungė keliolika įstaigos PC ir vieną kitą spausdintuvą. Tinklo dydį ribojo tuometinė technologija, įskaitant kompiuterių skaičių (iki 30-ties) ir ryšio linijų iilgį (iki 185 m.). Dažniausiai tai būdavo vienos organizacijos kompiuteriai, išsidėstę viename pastate. Mažoms firmoms panaši kompiuterinių tinklų konfigūracija naudojama ir šiomis dienomis. Tokie tinklai vadinami vietiniai arba lokalūs kompiuterių tinklai (LAN, Local Area Network).

Stambių organizacijų, kurių raštinės išdėstytos didelėje tteritorijoje, taip pat valstybiniams poreikiams tenkinti vietiniai kompiuterių tinklai sujungiami į stambesnes sistemas, naudojant tam tikras komunikacijų priemones. Tai didieji kompiuterių tinklai (WAN, Wide Area Network). Peraugę miestų ribas ir valstybių sienas bei kontinentus, didieji tinklai tampa pasauliniais arba globaliaisiais kompiuterių tinklais (GAN, Global Area Network). Literatūroje WAN ir GAN sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai.

Tarpinę padėtį užima miestą ar fizinį regioną apimantys vietinių kompiuterių tinklų junginiai, naudojantys pasaulinių tinklų technologijas, vadinamieji municipaliniai kompiuterių tinklai (MAN, Metropolitan Area Network).

Visi kompiuterių tinklai turi bendrų komponentų su analogiškomis funkcijomis ir charakteristikomis:

• serveriai (servers) – kompiuteriai, kurių resursai yra prieinami tinklo vartotojams;

• klientai (clients) – kompiuteriai, kurie naudojasi tinklo resursais;

• ryšio terpė (media) – kompiuterių sujungimo būdas;

• resursai (resources) – spausdintuvai, duomenys, programos, CD-ROM bibliotekos iir t.t.

Nežiūrint panašumo, kompiuterių tinklai skirstomi į du tipus:

• vienodo rango (peer-to-peer), vienareikšmius;

• serverinius (server based).

Pagal naudojimo paskirtį kompiuterių tinklas gali būti:

uždarasis (private network), aptarnaujantis konkrečios organizacijos informacinius mainus.

viešasis (public network), už nustatytą mokestį teikianti savo abonentams įvairias informacinių komunikacijų paslaugas, tarp jų ir telefoninį, kompiuterinį bei videoryšį.

tarptautinis (international network), palaikantis vartotojų tarpkontinentinius ryšius povandeniniais kabeliais ir palydovinio ryšio sistemomis.

Peer-to-peer, vienodo rango tinklai

Vienodo rango tinkle visi kompiuteriai turi vienodas teises. Čia nėra skirtinio (dedicated) serverio bei nnėra hierarchijos tarp visų kompiuterių. Kiekvienas kompiuteris veikia ir kaip klientas, ir kaip serveris. Kitaip tariant, vienodo rango tinkle nėra atskiro kompiuterio, atsakingo už viso ar dalies tinklo funkcionavimą. Vartotojai sprendžia patys, kokius savo kompiuterio resursus (katalogus, spausdintuvus, faks-modemus) leisti naudoti kitiems tinklo kaimynams. Vienodo rango tinkle dažniausiai jungiama iki 10 kompiuterių. Iš čia kildinamas kitas tinklo pavadinimas – darbo grupė (workgroup), t.y. nedidelis darbo kolektyvas. Vienodo rango tinklas yra nebrangus įrengti, kadangi čia nereikalingas galingas serveris ir kiti privalomi antrojo tipo tinklo komponentai. Vienodo rango tinklo palaikymas yra įtrauktas į tokias operacines sistemas, kaip Windows NT Workstation, Windows 95/98/2000, Windows for Workgroups. Šioms OS nereikia pirkti papildomos programinės įrangos, norint organizuoti vienodo rango kompiuterinį tinklą. Tačiau kompiuterių vartotojai turi būti pakankamai kvalifikuoti, kadangi jiems reikės mokėti ne tik naudoti reikalingas taikomąsias programas, bet ir administruoti (administer) savo kompiuterį. Vienodo rango tinkle reikalavimai programinės įrangos našumui ir saugumui žemesni nei skirtinio serverio programinei įrangai. Tinklo apsauga čia suprantama, kaip tinklo resursų slaptažodžiai, pavyzdžiui, katalogų naudojimui. Centralizuotai valdyti vienodo rango tinklo saugumą labai sunku, nes bendri resursai gali būti išdalinti visuose kompiuteriuose, o resursų apsaugos klausimus kiekvienas vartotojas išsprendęs savaip.

Projektuojant vienodo rango tinklą, būdingi tokie standartiniai sprendimai ir pasirinkimo (įvertinimo) kriterijai:

• vartotojai ppatys administruoja savo kompiuterius ir rūpinasi informacijos saugumu, tame tarpe:

 vartotojų teisių ir privilegijų valdymu,

 užtikrina priėjimą prie savo resursų,

 užsiima duomenų ir programų priežiūra,

 rūpinasi programinės įrangos atnaujinimu ir įdiegimu;

• kompiuterių sujungimui nereikia sudėtingos kabelinės sistemos;

• tinklas jungia iki 10-ties vartotojų

• visi vartotojai išsidėstę kompaktiška grupe;

• duomenų saugumo klausimai nekritiški;

• ateityje nenumatoma didelė firmos, tuo pačiu ir kompiuterių tinklo, plėtra

Vienodo rango tinkle kiekvienas kompiuteris didžiąją dalį skaičiavimo resursų privalo pasilikti sau. Likusieji galingumai suteikiami tinklo kaimynams ir savų resursų priėjimo palaikymui

Server based, serveriniai tinklai

Kai vartotojų skaičius vienodo rango tinkle viršija 10, tokio tipo tinklas jau gali nebesusidoroti su jam keliamais tikslais. Todėl dauguma tinklų turi kitą konfigūraciją – veikia su skirtiniu serveriu. Serveris vadinamas skirtiniu todėl, kad jis yra optimizuotas sparčiam tinklo klientų užklausų vykdymui bei turi pagerintą failų ir katalogų saugumą, tačiau negali būti naudojamas kaip klientas ar darbo stotis. Kadangi serveriniai tinklai tapo pramoniniu standartu.

Plėtojant tinklus ir didėjant apkrovoms, būtina didinti serverių skaičių. Užduočių paskirstymas keliems serveriams garantuoja efektyviausią kiekvieno uždavinio sprendimą. Šiuolaikinių uždavinių įvairovė ir aukšti kokybiniai standartai dideliuose tinkluose reikalauja, kad serveriai būtų specializuoti (specialized). Pavyzdžiui, Windows NT tinkle gali dirbti tokie serveriai:

• programų serveriai, vykdantys taikomąsias kliento – serverio programas ar jų dalis, taip pat ssaugantys didelius duomenų masyvus tam tikru struktūrizuotu pavidalu. Nuo failų serverio pastarieji skiriasi tuo, kad į kliento kompiuterį persiunčiami tiktai užklausos rezultatai, o ne visas failas ar duomenys;

• pašto serveriai, valdo žinučių siuntinėjimą tarp tinklo vartotojų

• faksų serveriai, valdo faksimilinių pranešimų srautus per faks-modemus;

• ryšių (komunikaciniai) serveriai, valdo duomenų srautus ir korespondenciją tarp skirtingų tinklų bei tolimų vartotojų

• katalogų serveriai. Tai serveriai, kurie saugo informaciją apie tinklo struktūrą, logines grupes (domenus) su skirtingomis tinklo resursų naudojimo teisėmis.

Kombinuoti tinklai

Tinklai, kuriuose suderintos geriausios vienodo rango ir serverinių tinklų ypatybės, vadinami kombinuotais tinklais. Tais atvejais serverių OS, pavyzdžiui, Microsoft Windows NT Server 4.0 arba Novell Netware, atsako už bendrą programų ir duomenų naudojimą, o Microsoft Windows NT Workstation arba Windows 98, esant reikalui – už bendrą kaupiklių naudojimą. Kombinuoti tinklai (2 pav.) labai paplitę, tačiau jų projektavimas, realizavimas ir administravimas reikalauja daugiau žinių ir įgūdžių.

2 pav. Kombinuoto tinklo sandara

Dideliuose tinkluose įdiegti ir suderinti skirtingų tipų serverius taip pat nėra paprasta. Plėtojant tinklą ir keičiant serverių konfigūraciją bei specializaciją, gali atsirasti įvairiausių keblumų, todėl būtina numatyti visus įmanomus nesklandumus. Serveris ir tinklinė operacinė sistema (NOS – Network Operating System) veikia kaip nedaloma visuma. Viena iš tokių NOS yra Microsoft Windows

NT Server 4.0. Sistemos galimybės aprašytos 1 lentelėje:

Kategorija Savybės

Simetriškas daugiaprocesorinis darbas (SMP) Sisteminiai ir taikomieji uždaviniai paskirstomi visiems procesoriams

Daugiaplatformis darbas Intel Pentiumâ visi modeliai, MIPSâ, R4x00â, Digital Alpha, Power PCÔ

Katalogo arba failo ilgis 255 simbolių

Failo dydis 16 EB*

Kaupiklio talpa 16 EB

* – 1 EB (eksabaitas) ~ 109 GB

Windows NT Serverio resursų administravimas yra centralizuotas. Pavyzdžiui, katalogų paskirstymas paprastai atliekamas komanda net share arba Windows NT Explorer bei My Computer meniu komanda Sharing. Kaip taisyklė, serverinis tinklas pasirenkamas, atsižvelgiant į duomenų saugumą ir galimybę formuoti vieningą ssaugumo politiką (security policy). Tai, pavyzdžiui, rezervinis duomenų kopijavimas (backup) viename ar keliuose serveriuose; perteklinių sistemų suorganizavimas, kai bet kuriame serveryje informacija dubliuojama realaus laiko režime ir vienai kopijai susigadinus, galima naudotis kita.

Realiai reikalavimus reikėtų bent padvigubinti

Sudedamoji dalis Vienodo rango tinklas Serverinis tinklas

Tinklo resursai Vartotojų kompiuteriai (klientas serveris) Skirtinis serveris

Darbinė atmintis (RAM) Windows NT Workstation – > 16 (12) MB

Windows 95 – > 8 MB > 32 (12) MB

Centrinis procesorius Windows NT Workstation – > 486/25 (RISC)

Windows 95 – > 386DX Vienas ar daugiau Pentium

Kaupiklių talpa Priklauso nuo vartotojo pporeikių (> 500 MB) Vienas ar daugiau kaupiklių (1 GB)

Visi tinklai projektuojami trijų bazinių topologijų pagrindu:

• linijinės arba šinos (bus, linear bus), kai visi kompiuteriai sujungti išilgai vieno kabelio;

• žvaigždės (star), kai kompiuterius jungiantys kabelio segmentai išeina iš vieno taško;

• žiedo (ring), kkai kompiuterius jungiantis kabelis yra uždaro žiedo pavidalo

Kompiuteriai į kompiuterių tinklą jungiami ryšio linijomis. Tiesiogiai jungti tokią ryšio liniją prie kompiuterio vidinių magistralių negalima, nes vidinėse magistralėse naudojami signalai labai silpni, jautrūs triukšmams ir perduoti į kompiuterio išorę netinka. Be to, kompiuterio magistralės būna plačios (turi 32 ar net 64 linijas), o ryšio kanalas – viena linija. Todėl tam naudojami specialūs ryšio kanalai. Kiekvieną ryšio kanalą apibūdina jo fizinės savybės (ryšio linijų tipas, jų struktūra, naudojama ryšio aparatūra) ir ryšio protokolas. Ryšio protokolu vadinamos informacijos perdavimo ryšio kanalu taisyklės. Jos apibūdina ryšio signalų savybes, kaip turi būti užmezgamas ryšis, kaip koduojama perduodama informacija, kaip keičiama ryšio kryptis, kaip užtikrinamas informacijos perdavimo teisingumas ir kt. Vienas svarbiausių ryšio kanalo elementų yyra ryšio linija. Taip vadinama fizinė duomenis perduodančių signalų sklidimo terpė. Paprasčiausios ir seniausiai naudojamos yra dvilaidės ryšio linijos, kuriomis duomenys perduodami nuosekliai siunčiant jų kodus. Tokioms linijoms prijungti reikalingą aparatūrą rasime praktiškai kiekviename kompiuteryje (prisiminkime asmeniniame kompiuteryje esantį nuoseklųjį prievadą – COM.

Linijinė (šinos) topologija

Linijinė arba šinos topologija IEEE802.3 (Ethernet) yra pati paprasčiausia. Tai firmos Xerox metodas, sukurtas dar 1975 metais. Jai realizuoti naudojamas vienas kabelis, vadinamas segmentu arba magistrale (backbone, trunk), prie kurio jungtimis arba šakotuvais prijungiami tinklo kompiuteriai. KKiekvienu laiko momentu siųsti informaciją elektrinių signalų pavidalu gali tik vienas tinklo kompiuteris. Elektriniai signalai sklinda magistrale ir patenka į visus tinklo kompiuterius, tačiau signaluose užšifruotą informaciją priima tik tas kompiuteris, kuriam ji yra adresuota. Kadangi vienu laiko momentu duomenis perdavinėti gali tik vienas kompiuteris, tai kiti kompiuteriai tuo metu laukia savo eilės (3 pav.). Visi tinklo kompiuteriai seka magistralės nešamąjį dažnį ir, aptikę kažkurio išsiųstą signalą, pagal jame užkoduotą adresą, atsirenka savo duomenis. Kadangi Ethernet yra daugybinio priėjimo metodas, todėl įmanomas atvejis, kai signalą vienu metu mėgina išsiųsti du (ar daugiau) kompiuteriai. Toks konfliktas vadinama kolizija. Ethernet naudoja kolizijų sprendimo technologiją CSMA/CD (Carier Sense Multiple Access with Collision Detection). Jos esmę sudaro siuntimo pristabdymas tam tikram laiko tarpui, kuris kiekvienam tinklo kompiuteriui yra skirtingas. Dideliame tinkle kolizijos sulėtina jo greitaveiką, todėl linijinio tinklo našumas priklauso nuo bendro kompiuterių skaičiaus – kuo daugiau kompiuterių, tuo lėtesnis tinklas. Tačiau čia nėra tiesinės priklausomybės, nes tinklo našumui ir greitaveikai dar turi įtakos:

• tinklo kompiuterių spartumas;

• dažnis, kuriuo kompiuteriai perduoda duomenis;

• vienu metu veikiančių programų skaičius;

• kabelio tipas;

• atstumas tarp kompiuterių.

Linijinė topologija yra pasyvi topologija. Tai reiškia, kad kompiuteriai tiktai priiminėja tinkle cirkuliuojančius duomenis, bet neatlieka jokių signalų regeneravimo, keitimo ar persiuntimo operacijų. AAntra vertus, atsijungus arba sugedus bet kuriam pasyvios topologijos tinklo kompiuteriui, tai nesutrikdys viso tinklo veikimo.

Žvaigždės topologija

Žvaigždės topologijoje visi tinklo kompiuteriai prijungiami prie centrinio komponento – koncentratoriaus (hub). Signalas iš jį pasiuntusio kompiuterio per koncentratorių perduodamas visiems likusiems tinklo kompiuteriams. Kuriam jis skirtas, tas ir pasiima. Šiai schemai realizuoti reikia daug kabelio, be to, sugedus koncentratoriui, nebeveiks visas tinklas. Antra vertus, sugedus ar atsijungus bet kuriam vartotojo kompiuteriui, kitiems tai neturės įtakos. Šioje topologijoje dėl naudojamų ryšio linijų ypatybių beveik neturi įtakos signalo atspindžiai ir nereikalingos aklės.

Šios topologijos ištakos siekia tuos laikus, kai vienas galingas centrinis kompiuteris dirbo su daugeliu mažesnių darbo stočių

Žiedinė topologija

Žiedinėje topologijoje nebūna nė vieno laisvo kabelio galo, kur būtų reikalinga uždėti aklė. Duomenų signalai perduodami viena kryptimi ir praeina visus žiedo kompiuterius . Fiziniame žiede kiekvienas kompiuteris turi kartotuvo funkciją. Todėl vienam kompiuteriui sugedus, visas tinklas nustoja veikęs. Šiuolaikiniuose žiediniuose tinkluose ši topologija paprastai realizuojama koncentratoriuje, todėl fizinės jungtys iš išorės mažai skiriasi nuo žvaigždės topologijos.

Vienas iš duomenų perdavimo būdų žiediniame tinkle yra perdavimas su markeriu (IEEE802.5, Token Ring). Markeris (token) perduodamas ratu iš vieno kompiuterio kitam, kol kuris nors kompiuteris pasiruošia siųsti duomenis. Siunčiantysis kompiuteris prie markerio “prisega” duomenis bei kompiuterio gavėjo adresą ir ttą paketą perduoda į tinklą. Paketas eina per visus kompiuterius, kol sėkmingai gavęs duomenis kompiuteris praneš apie tai siuntėjui. Tada siuntėjas suformuoja naują markerį ir grąžina jį į tinklą. Čia gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad šis procesas vyksta lėtokai. Iš tiesų, markerio perdavimo greitis žiedu artimas šviesos greičiui. Pavyzdžiui, 200 m skersmens žiedu markeris cirkuliuoja apie 10000 kartų per sekundę. Metodas skirtas žiedinei arba žvaigždės-žiedo topologijai. Token Ring trūkumas – neilgi kabeliai tarp koncentratorių ir kitų aktyvių tinklo elementų.

Topologijos parinkimas

Egzistuoja daug faktorių, nulemiančių konkretaus tinklo topologijos pasirinkimą. Dažniausiai tai būna organizaciniai ar finansiniai motyvai (3 lentelėje):

Topologija Privalumai Trūkumai

Linijinė 1. Taupiai naudojamas kabelis

2. Paprasta ir nesudėtinga naudoti perdavimo terpė

3. Lengvai plėtojama, prijungiant papildomus segmentus leistino magistralės ilgio ribose 1. Esant dideliam tinklo apkrovimui, krenta jo našumas

2. Sunku lokalizuoti problemas

3. Kabelio gedimas išveda tinklą iš rikiuotės

Žiedinė 1. Visi kompiuteriai turi lygias teises

2. Vartotojų skaičius neturi žymesnės įtakos tinklo našumui 1. Vieno kompiuterio gedimas gali išvesti iš rikiuotės visą tinklą

2. Sunku lokalizuoti problemas

3. Norint pakeisti tinklo konfigūraciją, reikia išjungti visą tinklą

Žvaigždinė 1. Tinklą lengva plėtoti, prijungiant naujus vartotojus

2. Centralizuotas valdymas ir kontrolė

3. Vartotojų prijungimas ar atjungimas nekeičia tinklo darbo našumo Centrinio mazgo gedimas išveda iš rikiuotės visą tinklą

Narvelinė Didelis patikimumas ir tinklo gyvybingumas Brangi tinklo terpės įranga, reikia daug kabelio

Bevielė terpė, tinklų

tipai

Sąvoką bevielė terpė nereikia suprasti pažodžiui. Bevieliai tokios terpės komponentai – tai nešiojami kompiuteriai, darbo stotys ar jų valdymo įtaisai, sujungti bevielėmis technologijomis su didesniais kabeliniais tinklais. Iš esmės tai yra hibridinis tinklas. Toks tinklas labai patogus žmonėms be pastovios darbo vietos, pavyzdžiui, ligoninės personalui, patalpose, kuriose dažnai keičiamas įrangos išdėstymas, izoliuotose patalpose arba vietose, kur draudžiama vedžioti kabelius. Bevielius tinklus galima sugrupuoti į tris tipus:

• vietiniai tinklai;

• išplėsti vietiniai tinklai;

• mobilūs tinklai.

Pagrindinis šių tinklų skiriamasis bruožas – perdavimo parametrai, kurie priklauso nnuo naudojamos ryšio technologijos. Pirmiesiems dviems sumontuojami individualūs transiveriai (siųstuvai – imtuvai), o mobiliems kompiuteriams perdavimo terpe tarnauja viešo naudojimo ryšiai, telefonija ir Internetas.

Vietiniai tinklai

Tipiškas bevielis vietinis tinklas atrodo lygiai taip pat, kaip ir kabelinis. Skirtumas tas, kad kiekviename kompiuteryje ryšio palaikymui įmontuotas bevielis tinklo adapteris. Transiveris būna vadinamas jungties tašku (access point) ir užtikrina signalų mainus tarp kompiuterių ir kabelinio tinklo. Bevieliuose LAN’uose tai nedideli sieniniai įrenginiai, palaikantys ryšį vienu iš keturių būdų:

1. Infraraudonaisiais (infrared) spinduliais. Kadangi šio tipo sspinduliavimas yra labai plataus spektro, todėl duomenys gali būti perduodami dideliais greičiais (ne mažiau 10 Mbit/s). Trūkumas – reikia generuoti galingus impulsus, priešingu atveju, galimi trukdymai dėl patalpų apšvietimo ir šildymo. Sutinkami 4 tipų infraraudonųjų spindulių tinklų tipai: tiesioginio matomumo ttinklai, išsklaidyto spinduliavimo tinklai, atspindėto (veidrodinio) spinduliavimo tinklai, moduliuoto spinduliavimo optiniai tinklai. Nors šie tinklai ir patogūs bei spartūs, tačiau sunku užtikrinti ryšį didesniu nuotoliu, paprastai iki 30 m.

2. Lazerio spinduliu. Technologija panaši į praeitą, nes reikia užtikrinti matomumą tarp siųstuvo ir imtuvo. Jeigu kas nors užstoja lazerio spindulį ryšys nutrūksta.

3. Siaurajuosčiu radijo ryšiu. Tai vienadažnis, palyginti lėtas (iki 5 Mbit/s) ryšys, kurio maksimalus veikimo spindulys iki 120 m (Motorola). Radijo signalas neįveikia gelžbetoninių ir metalinių sienų, jos “veikia” kaip apsauginis ekranas.

4. Plačiajuosčiu radijo ryšiu. Ryšys palaikomas keliais kanalais, sinchroniškai juos perjunginėjant pagal nustatytą algoritmą (nežinant algoritmo neįmanoma įsijungti į tinklą, be to, papildomai naudojamas duomenų kodavimas). Duomenų perdavimo sparta nėra didelė, tik 250 Kbit/s. Pastaruoju laiku sukurti šio tipo ttinklai, kurių greitaveika iki 2 Mbit/s 3,2 km atstumu. Ši technologija leidžia sukurti tikrą bevielį tinklą. Pavyzdžiui, du ir daugiau kompiuterių, sukomplektuoti Xircom CreditCard Netwave adapteriais su Microsoft Windows NT arba Microsoft Windows 95 OS gali funkcionuoti, kaip vienodo rango tinklas. Jeigu prie vieno iš kompiuterių su Microsoft Windows NT Workstation bus prijungtas Netwave Access Point įtaisas, tai toks tinklas gali tapti kabelinio tinklo Microsoft Windows NT Server 4.0 potinkliu.

Bevielis nuoseklus (serial) dviejų komponentų sujungimas, nekuriant tinklo, vadinamas “Taškas-Taškas” (point-to-point) ttechnologija. Naudojama, kai reikia be klaidų perduoti duomenis iki 500 m. tiesioginio matomumo ribose arba iki 60 m. uždarose patalpose (pavyzdžiui, ryšiui su spausdintuvais, brūkšninio kodo skeneriais ir pan.).

Išplėstiniai vietiniai tinklai

Atskiri bevielių tinklų komponentai gali veikti didesniais atstumais, negu minėti. Pavyzdžiui, bevielis paprastas tiltas AIRLAN/Bridge Plus tarp dviejų vietinių tinklų užtikrina ryšį iki 5 km. Tolimojo veikimo tiltas (bridge) užtikrina 1,5 Mbit/s greitaveikos ryšį iki 40 km.

Mobilūs tinklai

Nuolat judantiems didelėje teritorijoje vartotojams patogu naudotis mobilaus (mobile) tinklo technologija. Prie mobiliųjų kompiuterių prijungiami bevielio ryšio adapteriai ir nedidelės antenos. Signalai priimami retransliatoriuose arba žemos orbitos DŽP. Sistemų trūkumas – maža greitaveika, 8 – 32 Kbit/s, o naudojant klaidų korekciją – dar mažesnė. Mobiliuose tinkluose naudojama trejopa perdavimo terpė:

• Paketinis radijo ryšys. Šiuo atveju duomenys suskaidomi paketais, kuriuose talpinami siųstuvo ir imtuvo adresai bei klaidų korekcijos informacija. Paketai nuosekliai perduodami į DŽP, patvirtinant teisingą kiekvieno paketo pristatymą adresatui.

• Koriniai tinklai. Korinio (cellular) ryšio duomenų paketai (CDPD, Cellular Digital Packet Data) organizuojami ir perduodami panašiai kaip jau minėti. Skirtumas tas, kad jie perduodami tuo metu, kai GSM telefoninio ryšio linijos neužimtos balso pranešimais. Kadangi duomenų paketų perdavimas tetrunka sekundės dalį, sistemos suderinamos veikti realaus laiko režimu.

• Mikrobangis ryšys. Tai labiausiai paplitusi technologija JAV. Mikrobangų (microwave) siųstuvais ssukuriamas geras ryšys tarp: DŽP ir antžeminės stoties, dviejų didelių pastatų, bet kokių objektų virš lygaus paviršiaus (jūra, smėlis). Į mikrobangę sistemą įeina papildomi komponentai: dvi kryptinės antenos bei du radijo transiveriai.

Slaptažodžiai

Teoriškai NOS Windows NT gali naudoti iki 128 simbolių ilgio slaptažodžius, bet standartiniai dialogo langai leidžia įvesti tik iki 14 simbolių. Kadangi rekomenduojama nustatyti mažiausią 8 simbolių slaptažodžio ilgumą, todėl optimalus slaptažodis ir būtų iš 8 – 14 simbolių

Individualių vartotojų teisės

Vidinės Windows NT vartotojų grupės su apibrėžtomis teisėmis (neįtraukta grupė Replicators, kuri skirta dinaminėms katalogų replikoms tinkle):

• Administrators – visiška PC ir domeno kontrolė (Full Control);

• Account Operators – gali administruoti vartotojų sąskaitas domene;

• Backup Operators – gali vykdyti failų rezervinį kopijavimą ir atstatymą;

• Guests – gali naudoti domeno resursus nustatytuose kataloguose;

• Users – standartiniai resursų vartotojai;

• Print Operators – gali administruoti domeno spausdintuvus;

• Server Operators – gali administruoti domeno serverius.

Vartotojai automatiškai įrašomi į šias nuolatines grupes:

• Everyone – kiekvienas užsiregistravęs;

• Interactive – kiekvienas, laikinai registruotas;

• Network – kiekvienas, registruotas per tinklą.

Visuotinės Windows NT vartotojų grupės su apibrėžtomis teisėmis (galioja daugiau negu viename domene):

• Domain Administrators;

• Domain Users;

• Domain Guests.

Loginės duomenų struktūros

Loginės struktūros nusako, kaip duomenys pateikiami vartotojui, koks jam sudaromas vaizdas apie kompiuterio tvarkomus duomenis. Vartotojus retai kada ttiesiogiai domina kompiuterio atmintyje saugomi bitai ir baitai. Jiems žymiai svarbiau, ką jie reiškia ir kaip juos galima panaudoti savo praktiniams poreikiams. Pagrindinė loginė duomenų struktūra, kuri naudojama organizuojant kompiuteriuose duomenų saugojimą ir tvarkymą, yra failas. Failai – tai vienodos paskirties duomenų rinkiniai kompiuterio įrenginiuose. Juose saugoma įvairūs ir skirtingiems tikslams naudojami duomenys: tekstai, piešiniai, brėžiniai, dokumentai, kompiuterio apdorojimui skirti duomenys, jo darbo rezultatai, o taip pat valdymo programos ir kiti kompiuterio darbo organizavimui skirti duomenys.

Vidinė failų struktūra

Failai taip pat turi ir savo vidinę loginę struktūrą, kurią apibrėžia juose saugomų duomenų paskirtis ir jiems taikomi veiksmai. Pavyzdžiui, piešinius ir kitus grafinius vaizdus galima pakeisti spalvotų taškų eilutėmis ir faile saugoti tokių taškų spalvų kodų sekas. Tekstus galima aprašyti raidžių kodų sekomis. Aprašant dokumentus papildomai dar reikia nurodyti faile saugomų duomenų išdėstymą popieriaus lape, vartojamus šriftus ir kitas savybes. Organizuojant duomenų saugojimą kompiuterio atmintyje, jų prasmė nėra svarbi.. Kompiuteriui failai yra bitų arba baitų sekos, kurias reikia patalpinti atmintyje taip, kad vartotojas po kurio laiko juos lengvai galėtų surasti, nukopijuoti, perkelti į kitą vietą arba tiesiog ištrinti. Failuose saugomų duomenų prasmė ir jų interpretavimas yra svarbūs tiktai specialioms jų analizės ir tvarkymo programoms.

Failų vardai, katalogai

Pirmoji problema, su kuria tenka susidurti

organizuojant duomenų saugojimą, yra duomenų nurodymo būdas. Vartotojui patogiausia savus duomenų rinkinius – failus nurodyti vardais, kurie atspindėtų jų paskirtį, pavyzdžiui, “Draugai”, “Skolininkai”, “Muzikos įrašų katalogas”. Kompiuteriui tokie pavadinimai nieko nereiškia. Jam tai beprasmiai raidžių rinkiniai. Kompiuteris duomenis gali surasti tiktai tada, kai žinoma jų saugojimo vieta, adresas. Bet ilgi skaitmeniniai duomenų saugojimui skirtų diskų sektorių adresai nepatogūs ir sunkiai įsimenami žmogui. Siekiant išspręsti šią problemą, kompiuteryje kuriamos pagalbinės duomenų struktūros- katalogai, kuriuose aprašomas ryšys tarp failų vardų ir jų ssaugojimo vietos. Katalogai – tai specialios lentelės, kuriose nurodomi ne tik failų vardai ir adresai, bet ir failų dydžiai, jų sukūrimo datos bei įvairios kitos tiek vartotojui, tiek kompiuteriui svarbios failų savybės. Kadangi katalogai, kaip ir visi kiti duomenų rinkiniai, taip pat yra failai, jų saugojimo vieta gali būti aprašoma kituose kataloguose, sudarant iš kompiuterio saugomų failų naują, sudėtingesnę loginę struktūrą. Katalogai, kuriuose nurodoma kitų katalogų saugojimo vieta, vadinami valdančiais, o juose aprašomi katalogai ? pavaldžiais katalogais arba pakatalogiais.

Loginė disko sstruktūra

Iš diskuose saugomų vartotojo failų ir katalogų yra kuriamos hierarchinės medžio tipo loginės struktūros, kurios pasižymi tokiomis savybėmis:

1. Yra tik vienas katalogas, į kurį nėra nuorodų iš kitų katalogų. Jis vadinamas pagrindiniu katalogu, medžio tipo struktūros kamienu arba šaknimi.

2. Į kiekvieną pakatalogį gali būti nuoroda tik iš vieno valdančio katalogo.

3. Visus katalogus galima suskirstomi į tokius hierarchijos (pavaldumo) lygius, kad į kiekvieną to paties hierarchijos lygio elementą būtų nuorodos tik iš aukštesnio hierarchijos lygio katalogų.

2.3 pav. Hierarchinė failų saugojimo struktūra

Aprašyta loginė failų rinkinio struktūra yra vadinama medžiu arba medžio tipo struktūra, nes ryšių tarp jos elementų grafinis vaizdas primena išsišakojusį medį. Failų vardus vartotojas parenka laisvai, tačiau jis privalo atsižvelgti į tam tikrus ribojimus ir rekomendacijas. Rekomenduojama tokia failų vardų struktūra:

[.]

Struktūros aprašyme simboliai <> nurodo, kad jų viduje įrašytas tekstas paaiškina, kas aprašomoje struktūros vietoje privalo būti, o laužtiniai skliaustai nurodo struktūros dalį, kurią galima praleisti. Failų ir katalogų vardus leidžiama sudaryti ttik iš lotyniškų raidžių ir skaitmenų. Skirtukai, tarpai ir kitokie specialūs ženklai varduose yra draudžiami. Taip pat dažniausiai varduose yra draudžiami ir nacionaliniai nelotyniško alfabeto simboliai. Sudarant vardus iš kelių žodžių, galima vartoti nuleisto brūkšnelio simbolį “_”.

Vardų plėtiniai

Vardų plėtinius rekomenduojama parinkti taip, kad jie atspindėtų vidinę loginę failuose saugomų duomenų struktūrą arba paskirtį. Pavyzdžiui, paprastus simbolių rinkinius rekoenduojama žymėti plėtiniu txt, kompiuterio valdymui parengtas programas – plėtiniais com, exe ir bat. Plėtiniai padeda vartotojui orientuotis, kokio tipo duomenys failuose yra iir kokiomis programomis juos galima apdoroti.

Failų vardų pavyzdžiai:

program.exe, book.txt, My_love.doc

Katalogų vardai sudaromi taip pat, kaip ir kitų failų vardai, tačiau juose plėtiniai dažniausiai nerašomi, pavyzdžiui:

PROGRAMS, TEXTS, LETTERS

Kelias

Loginėse duomenų saugojimo struktūrose taip pat yra svarbi kelio sąvoka. Kelias nurodo katalogo arba failo vietą loginėje saugojimo struktūroje. Keliu į failo saugojimo vietą vadinamas visų jį valdančių katalogų sąrašas sudarytas pavaldumo tvarka.Medžio struktūros kamienas kelio aprašyme žymimas simboliu . Tas pats simbolis skiria ir katalogų vardus kelio apraše:

LETTERSJONAS

Šis aprašymas rodo, kad pakatalogį JONAS, valdo katalogas LETTERS, kuris yra medžio struktūros kamieno šaka (pakatalogis).

Norint tvarkyti diskuose saugomus duomenis, reikia turėti programas, kurios leistų vartotojui formuoti ir analizuoti diskų loginę struktūrą