Mikalojus Kopernikas
ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
FIZIKOS IR MATEMATIKOS FAKULTETAS
Referatas
MIKALOJUS KOPERNIKAS
Parengė: Ingrida Rimavičiūtė
FI – V kursas
Šiauliai, 2004 m.
TURINYS
TURINYS 2
KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI 3
KROKUVOS UNIVERSITETE 4
MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE 5
„MAŽASIS KOMENTARAS“ 6
VARMIJOS KOMISARAS 7
GEORGAS RETIKAS 8
DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ 8
KOVA UŽ NAUJĄJĮ MOKSLĄ 10
ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ 11
MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ 12
M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE 12
Mikalojaus Koperniko portretas 16
LITERATŪRA 17
Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 05
24) neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis bei
skrieti Žemę“, taigi visą aastronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Su jo
vardu susijęs ne tik tūkstantmečius viešpatavusios geocentrinės pasaulio
sistemos žlugimas ir heliocentrinės sistemos kūrimas, bet ir prasidėjo
tikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtų
ir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtos
mokslai bei technika. Tačiau mums, lietuviams (žinoma, tuo labiau lenkams
bei vokiečiams), Kopernikas brangus ypatingai. Juk galima įžvelgti kai
kuriuos Koperniko ryšius su Lietuva.
KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI
Mikalojaus Koperniko gimtąjį miestą Torūnę kadaise Kulmo žemės
pakraštyje įkūrė kryžiuočiai, nuo čia pradėję savo žiaurųjį žygį į prūsų,
jotvingių ir lietuvių kraštus. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių valstybė
nusilpo ir pakriko. Per vadinamąjį trylikos metų karą, užsitęsusi nuo 1454
iki 1466 m., Torūnė drauge su Vyslos žemupio kairiojo kranto slaviškomis
žemėmis ir dalimi senovės prūsų pamedėnų bei pagudėnų genčių teritorijų iš
kryžiuočių atiteko Lenkijai. Pastarosios vasale tapo ir Varmijos
vyskupystė, giliai įsiterpusi į kryžiuočių valdžioje likusių prūsų ir
vakarinių lietuvių gyvenamas žemes. Varmijos vyskupas kartu buvo ir gana
savarankiškas pasaulietiškasis vyskupystės valdovas.
Didžiojo astronomo tėvas, irgi Mikalojus, turtingas Krokuvos
pirklys ir politinis veikėjas, trylikamečio karo metu persikėlė gyventi į
Torūnę ir čia vedė vietinio dvarininko ir pirklio Luko Vacenrodės dukrą
Barbarą. 1473 m. jiems gimė ketvirtasis vaikas – būsimasis astronomas,
matematikas, gydytojas, ekonomistas, teisininkas, inžinierius, bažnytinis
ir politinis veikėjas Mikalojus Kopernikas. 1483 m. nuo maro mirė Kopernikų
šeimos galva. Tuomet Mikalojui tebuvo vos dešimt metų. Tapusi našle,
Barbara su mažaisiais berniukais Andriejumi ir Mikalojumi (dukros jau buvo
suaugusios) persikėlė į Vloclaveką pas savo brolį Luką Vacenrodę, tuometinį
kanauninką. Ten abu berniukai ėmė mokytis katedros mokykloje, vadinamojoje
Krokuvos universiteto „kolonijoje“. Čia Mikalojus įgijo pradžios ir
vidurinį mokslą, susižavėjo matematika iir astronomija.
KROKUVOS UNIVERSITETE
1491 m. dėdė Lukas jaunąjį Mikalojų pasiuntė į Krokuvos
universitetą. Šis universitetas buvo įkurtas 1364 m. Tačiau, neilgai
gyvavęs, visiškai sunyko, ir Jogailai 1400 m. jį teko vėl atgaivinti ir
labai sustiprinti. Ilgainiui jis ėmė garsėti geromis astronomijos
paskaitomis, įžymiais astronomijos profesoriais, tarp kurių ypač išsiskyrė
Vaitiekus iš Brudzevo (Voicechas Brudzevskis). Kopernikas laisvai
diskutuodavo su juo Aristotelio, Ptolemėjo ir kitų senovės astronomų
mokslinio palikimo klausimais. Galimas daiktas, kad jau Krokuvoje Mikalojui
susvyravo senovės autoritetų sukurti pasaulio santvarkos rūmai. Voicechas
Brudzevskis 1494 m. persikėlė į Vilnių kkur dirbo karaliaus dvare, čia 1497
m. mirė ir buvo palaidotas. Dalis Krokuvos universiteto profesorių pritarė
humanizmo idėjoms, studijavo Antikos rašytojų kūrinius, žavėjosi Antikos
kultūra, jos laisvės idealais, nagrinėjo Platono filosofiją. Šitokios
nuotaikos persiduodavo ir daugeliui studentų. Šio humanistinio judėjimo
entuziastai buvo susibūrę į „Pavyslio literatūrinę bendriją“
(Sodalytas Vistulana), dariusią jaunajam Kopernikui didelę įtaką.
Krokuvoje Kopernikas įsisavino visas to meto astronomijos žinias,
išmoko matuoti dangaus kūnų koordinates, naudotis planetų padėčių
lentelėmis. Astronomijos profesoriai pripažino Ptolemėjo geocentrinę
sistemą, tačiau kritiškai vertino nemažai Ptolemėjo teorijos detalių, matė
jų dirbtinumą ir griozdiškumą, pastebėjo išskirtinį Saulės vaidmenį planetų
sistemos sandaroje. Antikos kūrinių komentaruose Kopernikas irgi aptiko
minčių apie ypatingą, netgi centrinį Saulės vaidmenį Visatoje. Aštrus jo
protas siekė toliau. Jis ėmė abejoti ne tik atskiromis Ptolemėjo sudėtingų
geometrinių schemų detalėmis, bet ir pačia geocentrinės koncepcijos esme:
ar tikrai didžiulė Saulė ir tolimos žvaigždės skrieja apie mažytę Žemę. O
gal juda Žemė? Tačiau pirmosios abejonės dar buvo labai nedrąsios. Juk
atrodė, kad Žemės judėjimo galimybei prieštarauja visa kasdienio gyvenimo
patirtis, „ sveikas protas“, didžiuliu Aristotelio ir Ptolemėjo autoritetu
pagrįsta oficialioji nuomonė.
MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE
1495 m. Kopernikas paliko Krokuvos universitetą jo nebaigęs ir
pusantrų metų išbuvo tai namie Torūnėje, tai pas dėdę Luką Vacenrodę, dabar
jau Varmijos vyskupą, jo rezidencijoje Heilsberge (dabar Licborkas). Čia
jis laukė kanauninko vietos, kurios tuo metu dar negavo, ir mintyse
brandino Krokuvos universitete užsimezgusias abejones dėl geocentrinės
sistemos. Jis suprato, kad reikia dar labai daug šviestis. Reikia
studijuoti senovės graikų mąstytojų kūrinius, kuriuose įvairiai
samprotaujama apie Visatos santvarką, kai kuriuose jų rašoma ir apie galimą
Žemės judėjimą. Visų pirma reikia nuodugniai išstudijuoti patį Ptolemėjo
veikalą. Negalima pasitenkinti šio veikalo įvairių komentarų, atpasakojimų,
jame paliestų atskirų klausimų nagrinėjimu. Taigi, būtina mokytis senovės
graikų kalbos ir gauti reikiamus graikų autorių kūrinius. Taip pat pravartu
dar tobulinti ir savo matematinį išsilavinimą. Vadinasi, dar reikia
studijuoti. Ir studijuoti ne bet kur, o pačioje Italijoje – Renesanso idėjų
šalyje.
Šis Koperniko noras atsidurti Italijoje sutapo su vyskupo Luko
Vacenrodės pastangomis užtikrinti savo sūnėnui bažnytinę karjerą. Varmijos
vyskupijos kapitula 1496 m. išsiuntė Koperniką į Bolonijos universitetą ir
įpareigojo studijuoti bažnytinę teisę. Tačiau Bolonijoje jis labiausiai
gilinosi į astronomiją ir matematiką, mokėsi graikų kalbos, studijavo
senovės raštus, taip pat ir paties Ptolemėjo kūrinį, domėjosi filosofija,
literatūra, muzika, daile. Tuo tarpu teisei skyrė daug mažiau laiko.
Greitai jis susipažino ir labai susidraugavo su astronomijos profesoriumi
Domeniko Marija di Novara, uoliu ir patyrusiu dangaus kūnų stebėtoju,
praktinės astronomijos specialistu. Ši draugystė ir bendras darbas
Kopernikui labai sustiprino praktines astronomijos žinias ir įgūdžius,
paskatino Koperniką pačiam aktyviau imtis astronominių stebėjimų. O
svarbiausia, kad Koperniko galvoje pamažu subrendo anais laikais dar labai
reta mintis, jog mokslinės teorijos privalo remtis stebėjimų faktais, o ne
autoritetų žodžiais. Vienas toks Koperniko stebėjimais nustatytas faktas
ypač sustiprino jo abejones Ptolemėjo teorija. Būtent D. Novaros
paskatintas, Kopernikas 1497 m., kruopščiai išmatavo Mėnulio kampinį
skersmenį ir įsitikino, kad jis, keičiantis fazėms, praktiškai nekinta. Tuo
tarpu pagal Ptolemėjo epiciklinę teoriją priešpilnio ir delčios metu
Mėnulis turėtų būti beveik du kartus arčiau Žemės, negu jaunaties ar
pilnaties metu.
Toliau studijuodamas, Kopernikas galutinai patikėjo, kad Žemė
nėra Visatos centras, o tik viena iš planetų, kad ji sukasi apie savo ašį,
kad visos planetos, tarp jų ir Žemė, skrieja apie Saulę. Tačiau šiuos
nepaprastai svarbius, o aniems laikams dar ir ypač drąsius, tiesiog įžūlius
teiginius reikėjo pagrįsti. Geriausias pagrindimas būtų visiškai nauja,
stebėjimų faktus atitinkanti Visatos sandaros teorija. Vadinasi, reikia
surinkti daugybę stebėjimų duomenų, juos analizuoti, apmąstyti ir atlikti
daugybę matematinių, daugiausia geometrinių skaičiavimų. Visa tai suvokęs,
Kopernikas pradžioje dar dvejoja. Juk uždavinys nepaprastai sunkus. Gal dar
per anksti jo imtis. Tačiau iš tikrųjų darbas jau pradėtas. Jau suprasta,
kad Žemę reikia sukeisti vietomis su Saule, suvokta planetų nuotolių nuo
Saulės eilės tvarka. Kopernikas jau nepajėgia savo minčių atitraukti nuo
planetų painių judesių dangaus sferoje analizės. Jam jau pradeda ryškėti
mintis, kad daugelis dangaus sferoje matomų reiškinių tėra reliatyvūs,
sukelti Žemės judėjimo. Pavyzdžiui, planetų kilpos dangaus skliaute
atsiranda dėl Žemės ir kitų planetų greičių ir orbitų plokštumų
nevienodumo, metų laikai kinta dėl Žemės ašies posvyrio ir t.t. Tačiau visa
tai reikia detalizuoti,
tiksliai apskaičiuoti.
Ir štai Kopernikas lyg ir nejučiomis, palaipsniui apsisprendžia
sukurti užbaigtą, detaliai išnagrinėtą ir apskaičiuotą heliocentrinę
planetų sistemos teoriją ir ją išsamiai išdėstyti didžiuliame veikale,
kuris savo lygiu privalo pranokti net didžiojo Ptolemėjo „ Almagestą“.
Neįmanoma tiksliai pasakyti, kada šis didysis apsisprendimas įvyko.
Pagaliau šitoks apsisprendimas – tai ištisas procesas, o ne vienkartinis
aktas. Panašu, kad Kopernikas apsisprendė 1498–1500 m. laikotarpiu. O šio
laikotarpio vidurys – 1499-ji metai.
1500 m. pavasarį Kopernikas atvyko į Romą ir joje išbuvo iki kitų
metų pavasario. Čia jis jubiliejinėse iškilmėse atstovavo Varmijos
kapitulą, atliko bažnytinės teisės praktiką, dirbo Vatikano bibliotekoje ir
archyve, bendravo su daugeliu Renesanso epochos šviesuolių, tęsė
astronominius stebėjimus. 1501–1505 m. Kopernikas jau Paduvos universitete.
Studijuoja mediciną, ruošiasi teisės egzaminams, toliau skaito senovės
graikų ir romėnų raštus, kurių Paduvoje, priklausiusioje Venecijos
respublikai, galima daugiau gauti. 1503 m. trumpam nuvyksta į Feraros
universitetą, kur išlaiko teisės egzaminus.
„MAŽASIS KOMENTARAS“
1506 m. Kopernikas, renesansinėje Italijoje per daugiau nei
devynerius metus susikrovęs didžiulį įvairiapusių žinių bagažą, pasiekęs
aukšto lygio universalų humanitarinį išsilavinimą, įgijęs reikiamus
mokslinius laipsnius, atvyko į Varmijos vyskupijos kapitulos miestelį
Frauenbergą ((dabar Fromborkas), nes jau 1497 m. buvo už akių išrinktas šios
kapitulos kanauninku. Kitais metais jį pas save į Heilsbergą pasikvietė jo
motinos brolis Varmijos vyskupas Lukas Vacenrodė.
Mikalojus Kopernikas penkeriems metams tapo Varmijos vyskupo
asmeniniu gydytoju, sekretoriumi, patarėju. Čia jis aktyviai įsijungė į
politinę veiklą, visur lydėdavo valstybiniais reikalais važinėjantį savo
dėdę, jam padėjo rašyti visokias oficialias notas ir laiškus. 1507 m.
Vacenrodė lankėsi Vilniuje. Panašu, kad ir čia jį lydėjo Kopernikas. Tačiau
daugiausia jėgų jis skyrė heliocentrinei sistemai – Heilsberge jis parašė
nemažą savo būsimosios knygos metmenų dalį. Taip pat 1509 m. išleido savo
išverstus iš graikų į lotynų kalbą 7-ojo amžiaus Bizantijos istoriko T.
Simokatės laiškus – faktiškai grožinės literatūros kūrinį. Mirus dėdei,
Kopernikas grįžo į Frauenbergą. Įtemptai dirbdamas, iki 1515 m. jis parašė
nedidelį traktatą – „Mikalojaus Koperniko mažasis komentaras jo paties
hipotezėms apie dangaus kūnų judėjimą“, kuriame trumpai, dar be detalių
skaičiavimų, išdėstė visus heliocentrinės sistemos pagrindus ir laiško
forma išsiuntinėjo savo artimiausiems bičiuliams. Dabar šis veikalas
sąlyginai vadinamas „Mažaisiais komentarais“. Tai pirmas viešas naujosios
teorijos pagarsinimas.
VARMIJOS KOMISARAS
1516–1519 ir 1520–1522 mm. M. Kopernikas buvo Varmijos kapitulos
valdų administratoriumi, kurio rezidencija buvo Alenšteine (dabar
Olštynas). Čia jam teko ne tik spręsti įvairius politinius, teisinius ar
ūkinius klausimus, bet ir vadovauti Alenšteino pilies gynybai nuo puolančių
kryžiuočių. Parašė reikšmingą ir gerai įvertintą mokslinį traktatą iš
ekonomikos srities „ Apie monetų kalimą“. Apsigynus nuo kryžiuočių, 1522 m.
Kopernikas galutinai apsigyvena Frauenberge. Čia jis toliau rašo ir
tobulina dar Heilsberge pradėtą savo didžiąją knygą apie heliocentrinę
Visatos santvarką, tęsia astronominius stebėjimus. Tačiau visiškai atsidėti
vien tik šiam, pačiam svarbiausiam savo gyvenimo darbui jis negali. Jo
renesansinis mąstymas ir veiklumas bei didžiulis visapusiškų žinių bagažas
jį vis įtraukia į daugialypę administracinę visuomeninę veiklą. Jis
paskiriamas Varmijos komisaru, jam tenka laikinai (kol nebuvo naujo
vyskupo) atlikti vyriausiojo Varmijos vyskupystės valdytojo pareigas. M.
Kopernikas rūpinasi karo ir plėšimų sugriautos ekonomikos atstatymu, žemės
ūkiu, prekyba, kelių būkle ir jų tiesimu. Rašo mokslinį darbą apie duonos
kepimą ir jos kainas, kitais ekonomikos klausimais. Dalyvauja įvairių seimų
ir seimelių veikloje, jų suvažiavimuose, ruošia valstybinius raštus.
Pasižymi ir kaip garsus bei humaniškas gydytojas.
Mikalojus Kopernikas administravo kraštą, nuo senų senovės
gyvenamą artimų lietuvių giminaičių prūsų. Prūsai gyveno ir kryžiuočiams
likusios teritorijos vakarinėje dalyje. O rytinėje kryžiuočių valdų dalyje
gyveno vakariniai lietuviai, daugiausia nadruviai ir skalviai. Vietiniai
gyventojai buvo pavergti, paversti baudžiauninkais. Miestai buvo vokiški.
Kai kuriuose apsigyveno ir šiek tiek lenkų. Maža dalis buvusios prūsų
aukštuomenės pritapo prie užkariautojų, nutauto ir susiliejo su vokiška
aukštuomene. Koperniko laikais prūsai ir lietuviai baudžiauninkai vokiškai
dar nemokėjo. Bažnyčiose pamokslai jiems buvo sakomi su vertėjais. Netgi
išpažintims klausyti reikėjo vertėjų, kurių nuolat trūkdavo. Tai trukdė
įsitvirtinti krikščionybei. Buvo poreikis ruošti vertėjus, į prūsų ir
lietuvių kalbas versti katekizmą. Kopernikui šios problemos buvo gerai
žinomos. Būtent Koperniko laikais Simonas Grunau parašė„Prūsijos kroniką“
(1517–1526 m.). Ten yra ir prūsų kalbos žodynėlis. Du katekizmo vertimai į
prūsų kalbą buvo išleisti 1545 m. – antraisiais metais po Koperniko
mirties. O dar po poros metų pasirodė ir Martyno Mažvydo Karaliaučiuje
išleistas katekizmas ir elementorius lietuvių kalba. Kopernikas žinojo ir
apie prūsų bei lietuvių baudžiauninkų 1525–1528 m. sukilimą ir jo žiaurų
numalšinimą.
Kryžiuočių valstybei 1525 m. virtus pasaulietiška liuteroniška
Prūsijos hercogyste, Lenkijos vasale, lietuvių padėtis joje ėmė darytis
šiek tiek geresnė negu prūsų. Teigiamą įtaką padarė Lietuvos didžiosios
kunigaikštystės buvimas ir liuteronybė. Pavyzdžiui, po 1530 m. Prūsijos
hercogystėje tai vienur tai kitur pradėjo atsirasti lietuviškos pamaldos, o
gerokai vėliau – net ir lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu prūsų kalba į
viešumą beveik nebuvo įleista. Prūsai maždaug per šimtą metų po Koperniko
mirties buvo suvokietinti. O lietuviai atsilaikė beveik pustrečio amžiaus
ilgiau. Dargi buvo laikinai išplėtę savo kalbos plotus.
GEORGAS RETIKAS
Tik apie 1530 metus pagaliau susiklosto ramesnės darbui sąlygos,
ir Mikalojus Kopernikas baigia savo didįjį veikalą – „Apie dangaus sferų
sukimąsi, 6 knygos“.
„Mažojo komentaro“ ir gana plataus susirašinėjimo dėka tolimojoje
provincijoje gyvenantis M. Kopernikas gerokai išgarsėja. 1539 m. pas 66
metų amžiaus Koperniką atvyksta jaunas Vitenbergo universiteto matematikos
profesorius Georgės Joachimas Retikas (1514-1576), kad giliau susipažintų
su pilyje užsidariusio mokslininko veikalais, su pačiu jų autoriumi. Manęs
pasisvečiuoti apie porą savaičių, Retikas Fromborke pasilieka daugiau kaip
dvejus metus. Jį sudomina moksliškai pagrįstos Koperniko heliocentrinės
sistemos idėjos, ir jis ryžtasi jas iškelti viešumon. 1540 m. parašo
nedidelę brošiūrą – „Pirmąjį pasakojimą“, – kuriame išdėsto Koperniko
sukurtą sistemą.
Iš pradžių RRetikas planavo išleisti ir „Antrąjį pasakojimą“, bet
nusprendė, jog atėjo laikas išspausdinti visą didįjį Koperniko kūrinį.
DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ
Kopernikas numanė, kad jo knyga sukels didžiulę reakciją, kad jam
bus prikišti prieštaravimai šventraščiui, todėl taip ilgai nesiryžo jos
spausdinti. Pagaliau, užbėgdamas už akių galimiems nemalonumams, vietoj
pratarmės jis parašė knygos dedikaciją popiežiui III. „Man nesunku
įsivaizduoti, Švenčiausiasis Tėve, – rašoma dedikacijoje, – jog kai kurie
asmenys, vos tik sužinoję, kad aš savo veikale apie dangaus sferų sukimąsi
priskiriu Žemės rutuliui keleriopą judėjimą, ims rėkti, reikalaudami tuojau
pat pasmerkti mane ir mano pažiūras.“
„Nors daugeliui mano mokslas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti
beprasmiškas, – rašo toliau autorius, – jie bus sužavėti ir dėkingi, kai
pamatys, jog mano tyrinėjimai padės išsklaidyti tariamų prieštaravimų
debesis.“
Baigdamas dedikaciją autorius pabrėžia: „Neabejoju, kad
išmintingi ir mokyti matematikai pritars man, jei tik jie, kaip to
reikalauja filosofija, nuodugniai perskaitys ir apgalvos išvadas, kurios
pateiktos mano pažiūroms paremti“.
Retiko rūpesčiu knyga buvo renkama 1542 metais vienoje geresnių
Niurnbergo spaustuvių. Išvykus Retikui į Leipcigą, knygos spausdinimu
toliau rūpinosi protestantų teologas Andrejus Osianderis. Jam, matyt,
atrodė, kad knyga smarkiai prieštarauja teologijai, ir jis ryžosi parašyti
jai pratarmę, kurioje teigė, kad astronomai nežinodami šviesulių judėjimo
priežasties, sugalvoją hipotezes, kurios padedančios teisingai apskaičiuoti
šviesulių padėtį dangaus skliaute bet kuriuo metu. Vadinasi, šioje
pratarmėje Koperniko tikrovinė heliocentrinė sistema buvo paversta hipoteze
šviesulių padėtims
formaliai apskaičiuoti. Be kita ko, buvo rašoma: „Ir
jeigu kas nors palaikys tiesa tai, kas buvo išgalvota kitiems tikslams,
tai, susipažinęs su šiuo mokslu, pasidarys dar kvailesnis, negu anksčiau
buvęs“. Po pratarme Osianderis nepasirašė, todėl atrodė, kad pats knygos
autorius visus savo astronominius bei matematinius įrodymus paverčia
formalybėmis, nieko bendra neturinčiomis su tiesa. Be to, jis pašalino iš
knygos Koperniko parašytąją dedikaciją, kurioje, kaip rašo autorius,
duodama „pasaulio sandaros apžvalga“. Osianderį taip pasielgti pastūmėjo,
be abejo, jo religiniai įsitikinimai. Kaip teologas, jis gerai žinojo
„šventraštį“ ir aiškiai matė, kad neįmanoma jo suderinti su Koperniko
mokslu apie Saulę, kaip Visatos centrą. Todėl savo pratarmėje paskelbė, kad
Koperniko mokslas nieko bendra neturįs su tiesa ir kad Kopernikas davęs tik
naują būdą planetų padėtims dangaus skliaute apskaičiuoti. 1543 m. „Apie
dangaus sferų sukimąsi“ baigiama spausdinti ir išleidžiama 1000
egzempliorių tiražu. Anais laikais tai buvo labai didelis tiražas. Tačiau
jis, matyt, gana greitai buvo išplatintas, nes 1566 m. pasirodo antrasis
knygos leidimas, o 1617 m. ir trečiasis. Šie leidimai taip pat buvo su
Osianderio pratarme.
Visą 1542 – 1543 metų žiemą Kopernikas negaluoja ir retai
besikelia iš patalo. Prasideda bendras organizmo nusilpimas. 1543 m.
gegužės 24 d. Kopernikas miršta, vos bepalietęs stingstančiais pirštais
vieną pirmųjų savo knygos egzempliorių. Glostė? Norėjo apsaugoti? Laimino?
Kopernikas mirė tą pačią dieną. Jo kapas neišliko. Knyga išliko.
KOVA UŽ NNAUJĄJĮ MOKSLĄ
Tėvynė ne iš karto įvertino šį mokyčiausią XVI a. pradžios vyrą,
pasukusį ne vien astronomiją, bet ir visus tiksliuosius mokslus nauja
linkme, objektyvios tikrovės tyrimo ir pažinimo linkme. Koperniko veikalo
„De revolutionibus orbium coelestium“ („Apie dangaus sferų sukimąsi“)
pasirodymas buvo sutiktas, palyginti, ramiai, turint galvoje jo revoliucinį
turinį. Beje, jis buvo prieinamas tik gerai pasiruošusiems matematikams.
Savo vaidmenį suvaidino, aišku, ir Osianderio pratarmė. Be to, knyga buvo
parašyta lotynų kalba. Ji plito daugiausia aukštųjų mokyklų dėstytojų
tarpe. Vieni darėsi Koperniko šalininkais, kiti pasiliko ištikimi
Ptolemėjui, o dauguma heliocentrinę sistemą sutiko indiferentiškai.
Universitetuose ir toliau tebebuvo dėstoma pagal Ptolemėjų. Net tokio masto
astronomas, kaip Ticho Brahė, suorganizavęs Danijoje puikią pagal tuos
laikus observatoriją ir daugiau kaip 20 metų stebėjęs šviesulių judėjimą,
iš esmės neprisijungė prie Koperniko. Jis pasiūlė kompromisinę sistemą,
pagal kurią visos pplanetos sukasi aplink Saulę, bet Saulė kartu su jomis
sukasi aplink Žemę. Tokiu būdu buvo bandoma išgelbėti geocentrizmą.
Tuo tarpu Kepleris įrodė, kad planetos skrieja aplink Saulę
elipsėmis, kurių viename židinyje yra Saulė. Planetų judėjimo greitis
priklauso nuo Saulės nuotolio. Taigi Kepleris žymiai papildė ir sustiprino
Koperniko mokslą.
Labai gyvai „De revolutionibus orbium coelestium” („Apie
dangaus sferų sukimąsi“) buvo sutikta Italijoje, net ir pačioje Romoje. Jos
būta ne tik universiteto bibliotekose, bet ir vienuolynuose. Džordanas
Bruno, perskaitęs Koperniko knygą, ne tik atsisako Ptolemėjaus, bet ir
padaro išvadas, kurių nnet pats Kopernikas, galimas daiktas, vengė. Jei Žemė
yra planeta, samprotauja Bruno, tai Saulė bus ne kas kita, kaip žvaigždė. O
kiekviena žvaigždė tikriausiai taip pat turi savo sistemas, savas planetas,
apgyventas gyvų būtybių. Visos mūsų senos pažiūros yra tuščios, nieko
bendra neturinčios su tikrove. Už šias mintis Džordanas Bruno 1600 vasario
17 d. inkvizicijos buvo sudegintas.
Koperniko mokslo tęsėjas Galileo Galilėjus dėstydamas fiziką,
pradėjo daryti bandymus, kurie parodė, jog ne vienas senovės autoritetų
teiginys yra klaidingas. Jis pasidarė heliocentrinės sistemos šalininku.
Išgirdęs apie akinių ir žiūronų išradimą Olandijoje, jis pats ima
konstruoti teleskopus. Pro teleskopą jis pamato Mėnulio paviršiaus
nelygumus, Saulės dėmes, pirmuosius keturis Jupiterio palydovus. Visa tai
puikiai patvirtina Koperniko mokslą.
Nauji Koperniko, Keplerio ir paties Galilėjaus mokslo laimėjimai
ėmė kelti katalikų vadovybei nerimą. 1616 m. bažnytinė cenzūra nutarė
įtraukti Koperniko knygą į draudžiamų skaityti knygų sąrašą. Tada Galilėjus
rašė: „Manau, kad nėra didesnės pasaulyje neapykantos, kaip nemokšų
neapykanta mokslui“. Čia ėjo kova tarp mokslo ir religijos.
ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ
Kadaise buvo pasakojama apie Prūsijos karininką, kuris,
pasišaukęs savo kuopos puskarininkius, šitaip jiems taręs: „Kas čia per
tvarka? Viename būryje kareiviams sakoma, kad Saulė sukasi apie Žemę,
kitame – kad Žemė sukasi aplink Saulę, o trečiame – kad Mėnulis sukasi
aplink Žemę. Man nerūpi, kas apie ką sukasi, bet kad būtų visur
vienodai!.”
Prūsijos kareivių akiratis, ggal būt, iš tikro nesiekė pasaulio
santvarkos klausimų, tačiau žmonijai platesniu mastu klausimas, „kas apie
ką sukasi“, labai ir labai rūpėjo. Ne veltui Koperniko sistemos paskelbimas
laikomas svarbiu įvykiu ne tik astronomijos ir apskritai mokslo raidoje,
bet ir viso pasaulio istorijoje.
Kaip žinoma, Kopernikas skelbė, kad Žemė sukasi apie savo ašį ir
per metus apskrieja aplink Saulę, – priešingai Ptolemėjui, kuris vaizdavo
Žemę nejudamą pasaulio viduryje. Ptolemėjas gerai žinojo Žemės apvalumą,
neblogai nusimanė apie Žemės rutulio skersmenį, o taip pat ir Mėnulio
atstumą. Jis žinojo, kad Saulė yra gerokai toliau nuo Žemės, negu Mėnulis,
ir kad Saulė didesnė už Žemę.
Kai Vakarų universitetai duodavo daktaro laipsnį už pakenčiamą
Euklido geometrijos supratimą, astronominis Ptolemėjo veikalas buvo
„įkandamas“ tik labai aukšto lygio mokslininkams. Išverstas į lotynų kalbą,
jis pasirodė tik Koperniko laikais, ir kažin ar daugelis pajėgė jį
nagrinėti arba net suprasti.
Aristotelio kurta pasaulio sistema tvirtai laikė Žemę rutuliu ir
tai įsakmiai įrodinėjo. Jis bent apytiksliai įsivaizdavo Žemės didumą,
visai teisingai aiškino Saulės ir Mėnulio užtemimus, beveik teisingai
nusakė, kuria eile planetos pasiskirsto pagal atstumus nuo Žemės. Bene
pagrindinis skirtumas tarp Aristotelio ir Ptolemėjo sistemų buvo tas, kad
Aristotelio sistemoje kiekviena planeta skriejo aplink Žemę pastoviu
atstumu nuo jos, o Ptolemėjo sistemoje planetos čia toldavo nuo Žemės, čia
vėl artėdavo, aprašinėdamos erdvėje gana sudėtingas kilpas.
Nežiūrint kai kurių skirtumų, visos tos sistemos turėjo bendrą
bruožą. Tas bruožas buvo dangaus priešpastatymas Žemei.
Koperniko sistemoje Žemė tapo viena tarp keleto planetų,
skriejančių aplink Saulę; ji tapo kosminiu kūnu. Žiūrint iš kitur, ji pati
turėtų atrodyti planeta danguje. Dingo dangaus priešpastatymas Žemei. Žemė
pati pateko į kosmosą, o kosmosas susijungė su Žemės gamta.
Gerai pažinęs senąją astronomiją, Kopernikas palygino ją su
paveikslu, kurio paskiros detalės nutapytos meniškai, bet sujungtos
netikusiai. Tą „paveikslą“ jis pertapė naujaip: naujais pagrindais
susistemino ir pertvarkė ilgaamžę astronominę patirtį, panaudodamas senovės
astronomams žinomus dalykus; idealiai pritaikė naujai sistemai kai kurias
gudrias Ptolemėjo teoremas – jos tiko ne tiktai kaip skaičiavimo priemonė,
bet ir nusakė reiškinio esmę.
Iš Koperniko sistemos viena po kitos kilo naujos idėjos ir
problemos moksle. Kai kurias jų aptarė pats Kopernikas. Patį teiginį apie
Žemės judėjimą, reikštą dar Pitagoro mokinių du tūkstančiai metų prieš
Koperniką, reikėjo apginti nuo senų ptolemėjinių priekaištų: girdi,
judančioje Žemėje išsilietų jūra, siaustų baisus vėjas, paukščiai negrįžtų
į savo lizdus. Į tai Kopernikas atsakė, jog ramiai plaukiančiame laive
keliautojas nejaučia judėjimo; jam net atrodo, kad jūros krantai juda.
Tolygus tiesus laivo ar šiaip kokio kūno ar sistemos judėjimas neatsiliepia
reiškiniams sistemos viduje. Tai yra ne kas kita, o specialusis reliatyvumo
pradas.
Kopernikui teko atremti ir kitą jo pirmtakams reikštą priekaištą.
Jei Žemė iš tikro skrieja aplink Saulę, tai kodėl gi žvaigždės neatrodo
mums skriejančios
danguje į priešingą pusę? Šio reiškinio, dabar vadinamo
metiniu paralaksu, niekas tada nebuvo išmatavęs. Į tokį priekaištą
Kopernikas atsakė šitaip: žvaigždės yra tiek toli, kad metinis paralaksas
turi būti nepastebimai mažas. Tuo būdu nauja pasaulio sistema praplėtė
kosminę erdvę iki neįsivaizduojamų tolių. Žvaigždės tapo tolimomis
saulėmis, galinčiomis turėti savo planetas su jų gyventojais.
Metinis žvaigždžių paralaksas sudarė itin opią pokopernikinės
astronomijos problemą. Žvaigždžių nuotoliai bent kelis šimtus tūkstančių
kartų viršija Žemės nuotolį nuo Saulės. Todėl astronomų technika negreit
sugebėjo patikslinti tokius subtilius duomenis.
MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ
Mums, baltams, rrūpi ir Mikalojaus Koperniko kilmė. Jo tėvo kilmės
šaknys prasideda iš Silezijos, iš Kopernikų gyvenvietės prie pat Čekijos
pasienio. Sunku pasakyti, ar Silezijos Kopernikų giminė buvo lenkiška, ar
vokiška. Tačiau apie 1350 m. viena šios giminės šaka, iš kurios kilo ir
didysis astronomas, atsikraustė į Krokuvą, tapo Lenkijos piliečiais,
visiškai įsiliejo į Lenkijos gyvenimą. O iš motinos pusės Mikalojaus
Koperniko kilmė, matyt, yra vokiška, tačiau turinti ir mūsų giminaičių
senovės prūsų genų.
M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE
Kopernikas kruopščiai išstudijavęs Klaudijaus Ptolemėjo
„Efemerides“, suvokė, kad Saulės sistemos planetų judėjimą galima
paaiškinti kur kas paprasčiau ir lokiškiau, remiantis heliocentrine ir
Žemės reliatyvistinio judėjimo idėjomis. Tai jis išdėstė 1515 metais
rankraštyje „Mažasis komentaras“. Tada ėmėsi fundamentalaus Saulės sistemos
sandaros pagrindimo. Šis darbas užtruko iki 1533 metų. Ieškodamas papildomų
argumentų, M. Kopernikas vėl grįžo prie astronominių stebėjimų.
Heliocentrizmą ppropaguoti ėmėsi jo mokinys Jurgis Joachimas fon Lauchenas.
1540 metais jis išleido „Pirmąjį pasakojimą“, kuriame paskelbė
heliocentrinės sistemos esmę, pagrįsdamas M. Koperniko pagrindinio veikalo
„De revolutionibus orbium coelestium“(„Apie dangaus sferų sukimąsi“)
ištraukomis. Savo veikale medžiagą M. Kopernikas išdėstė kaip ir K.
Ptolemėjus savo knygoje, tik dalių paliko perpus mažiau – iš viso šešias.
Nelengvas buvo M. Koperniko teorijos kelias į mokslinį
pripažinimą: fizikai dar nebuvo suformulavę inercijos dėsnio, netiksli ir
paties kosmologo prielaida, kad planetų orbitos yra apskritiminės. Be to,
knyga dėl perdėto komentatorių įkarščio 1616 m. buvo įtraukta į kenkiančių
Bažnyčios autoritetui veikalų sąrašą ir uždrausta platinti. Vis dėlto
knygos išdėstytais rezultatais buvo plačiai naudojamasi astronomijoje; net
kalendorinė popiežiaus Grigaliaus XIII 1582 m. reforma buvo atlikta pagal
M. Koperniko patikslintąją tropinių metų trukmę. Galutinį heliocentrizmo
triumfą nulėmė jau kitos kartos astronomų Ticho BBrahės ir Johano Keplerio
darbai. M. Koperniko suformuotasis pasaulėvaizdis buvo visiškai nauja
pakopa kosmologinių pažiūrų istorijoje. Kartu tai ir revoliucinis
perversmas mokslo metodologijoje, nes paaiškėjo, kad kosmoso ir Žemės
reiškiniai aiškintini tomis pačiomis fizinėmis priežastimis, Žemė tėra
vieningos Visatos dalelė.
Žinia apie naująją kosmologiją greit pasiekė ir Lietuvą.
Tikėtina, kad M. Koperniko veikalą į Vilnių atvežė pats jos leidėjas
J.Retikas, kurį laiką dirbęs didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare
gydytoju bei astrologu. 1570 m. knyga kartu su kitomis buvo padovanota
Vilniaus kolegijos, vėliau universiteto bibliotekai. Kunigaikščio knygos
būdavo prabangiai įrišamos, turėdavo superekslibrį, įspaustą odoje. Tad
knygą nesunku atpažinti: šiuo metu vilniškė yra Krokuvoje.
Heliocentrinės sistemos pripažinimo istorija Lietuvoje yra labai
įdomi, savitai apibūdinanti tiek švietimo lygį krašte, tiek santykius tarp
bažnyčios ir mokslo. Labiausiai vertintas kosmologinis astronomijos
aspektas. Dauguma universiteto profesorių pateikdavo studentams M.
Koperniko sistemą kartu su T. Brahės teorija. Pastaroji buvo gana nevykęs
bandymas derinti Koperniko ir Ptolemėjo sistemas: Žemė čia yra Visatos
centras, apie ją skrieja Saulė, o jau apie Saulę – kitos planetos. T.
Brahės sistema bandė gelbėti egocentrizmą, tačiau kartu ji griovė
aristoteliškas „dangaus sferas“ ir taip tiesė kelią M. Koperniko teorijos
pripažinimui. Ši sistema buvo smarkiai kritikuojama.
Jau pirmame mūsų dienas pasiekusiame studentiškame astronomijos
kurso 1603 m. konspekte minimas M. Kopernikas. Nors ten iš esmės dar
laikomasi Ptolemėjo schemos, nurodomas antrasis M. Koperniko knygos
skyrius, kuriame kalbama apie Žemės judėjimą. Geocentrinių pozicijų
oficialiai laikėsi ir universiteto profesorius A. Milevskis, tačiau jo
parengto 1629 m. vadovėlio rankraštyje pirmą kartą pateiktas Koperniko
sistemos brėžinys.
Labai palankiai M. Koperniką vertino prof. Osvaldo Kraugerio
auklėtiniai. Savo paskaitose profesorius 1643 – 44 mokslo metais taip
dėstė: „Mikalojus Kopernikas, Varmės kanauninkas, aiškindamas visus dangaus
reiškinius, nuostabiu savo atradimu nejudančią Saulę visiems laikams
patalpino į Visatos centrą; įrodė, kad aplinkui Saulę ratu juda Žemė,
aplink Žemę skrieja Mėnulis, virš Mėnulio – Merkurijus, pagaliau Venera ir
tai toliau. Tai atitinka šiuolaikinių astronomų pažiūras. Didysis
Kopernikas išmintingai atskleidė šį sferų išsidėstymą ir akivaizdžiai
parodė, ką gali žmogaus protas. Deja, išleidus kažkokią itališką knygelę,
ginančią Koperniką, bažnyčia uždraudė jo teoriją kaip aiškiai
prieštaraujančią Šventajam Raštui, daugelyje vietų tvirtinančiam, kad Saulė
juda, o Žemė yra rimtyje“.
Prof. O. Kraugerio mokiniai išleido Vilniuje pirmuosius
astronomijos veikalus. Jono Rudaminos – Dusetiškio 1633m. knygos
„Įžymiausios teoremos ir problemos“ didelė dalis yra skirta astronomijai.
Jos kosmologija pagrįsta naujausiais to meto atradimais ir skaičiavimo
metodika. Tik gaila, kad tuo tesiekiama pataisyti pasenusią geocentrinę
sistemą. Pagal M. Koperniką čia nusakomas Mėnulio judėjimas, o kitų planetų
orbitų skaičiavimui naudojamasi kopernikinėmis E. Reinholdo 1551 m. „Prūsų
lentelėmis“. Autorius džiaugiasi rezultatais: apskaičiuotasis Saulės ir
planetų judėjimas nuostabiai derinasi su regimuoju. Atsargiai užsimenama ir
apie Žemės judėjimą: ji nesanti Visatos centre; jau Archimedas manęs, kad
„Žemę galima pajudinti.“ Kalendoriui sudaryti tinkamiausia M. Koperniko
nustatytoji metų trukmė.
M. Koperniko nustatytoji metų trukmė labai džiugino kalendorių
sudarytojus. Štai S. Myslkovskis „Romėnų kalendoriuje“, išspausdintame 1637
m. Vilniuje, taip rašė: „Šiuos tokius įvairius metų dydžius apibendrino
Mikalojus Kopernikas, iš savo genialiausių hipotezių nustatydamas ilgiausių
metų laiką – 365 dienas 5 valandas 55 minutes 37 sekundes, ir šis dydis –
Koperniko mąstymo vaisius – yra mūsų laikmečio“. Šiais duomenimis naudojosi
ir J. Stancikevičius, išleidęs 1646 m. „Velykų švenčių pakitimus“.
Profesorius J.Sadkovskis 1673 m. traktate „Apie pasaulį ir dangų“
naująją kosmologiją įvertino istoriškai: „Kai kurie senieji filosofai, ypač
pitagoriečiai, mokė, kad dangus su žvaigždynais nejuda, o juda Žemė; šias
jau pamirštas senovės sentencijas atgaivina kai kurie matematikai –
Kepleris, Rotmanas, Galilėjus ir ypač Mikalojus Kopernikas, Varmės
kanauninkas, garsus tuometinis matematikas, kuris sukūrė šio judėjimo
sistemą ir tikėjosi įvairiais argumentais įrodysiąs, kad nejudanti Saulė
yra pasaulio centre ir Žemė skrieja apie ją trejopu judėjimu“. Tačiau
pačiam autoriui heliocentrizmas nepriimtinas, nes jis nepajėgia suprasti,
kaip dangaus kūnai gali judėti be. „inteligencijų“, t.y. angelų pagalbos.
M. Koperniko šalininkai pasiskirstė į dvi grupes. Vieni laikėsi
tokios nuomonės: kadangi J. Keplerio ir I. Niutono nustatytieji dėsniai
patvirtina heliocentrinę sistemą, tai ją galima ginti, tačiau ne kaip
objektyvią tikrovę, o kaip išprotautą schemą, matematinį modelį. Prof. B.
Dobševičius veikale „Dabartinių filosofų pažiūros“, išleistame 1760 m.,
suformulavo tris reikalavimus, keliamus kiekvienai kosmologinei sistemai:
„Pirma, kad būtų visuotinio pobūdžio, t.y. viską apimtų ir išaiškintų.
Antra, kad būtų pagrįsta, kiek tai yra galima, nes nereikia daugeliu
įrodymų daryti tai, kur galima apsieiti su mažesniu skaičiumi. Trečia, kad
būtų išreikšta natūraliais judėjimo dėsniais“. Pasak jo, Koperniko sistema
atitinka visus šiuos požymius. Vis dėlto geriau laikytis T. Brahės
sistemos, suderinamos su Šventuoju Raštu, nors pastarąją sunkiau ginti
astronomijos požiūriu. Kitas garsus profesorius A. Skorulskis 1775 m.
pareiškė, kad astronominiai stebėjimai patvirtina Koperniko sistemą, tačiau
reikia tikėti bažnyčios tėvais, o ne Dekartu ar Niutonu. Daug Lietuvos
fizikų ir filosofų nuosekliai gynė heliocentrizmą.
Šis žmogus, nuo jaunų dienų iki gilios senatvės buvęs dvasininku,
buvo pavojingiausias bažnyčios priešas. Klastinga, bet žinanti, ką daro,
beatodairiškai ginanti savo interesus bažnyčia padarė lemtingą klaidą:
pražiūrėjo Varmijos kanauninką, nesuprato, kokį galingą užtaisą Kopernikas
pakišo po tikėjimo pamatais. Tiktai tuo tegalima paaiškinti, kad žmogus,
kurį F. Engelsas „dėl jo minties, aistros ir charakterio stiprumo, dėl
įvairiapusiškumo ir išsimokslinimo“ priskyrė prie milžinų,
revoliucionierius, kokių reta mokslo istorijoje, nesuvokiamai laimingai
išvengė tų kančių ir nelaimių, kurios, atrodytų, neišvengiamai turėjo
užgriūti jį nuo Vatikano kalvų. Iš Bruno atėmė gyvybę, iš GGalilėjaus garbę,
o Kopernikui apskritai net negrasino. Nesuprasdavo, kritikuodavo, netgi
išjuokdavo balaganinėse komedijose, tačiau kas ta juokdario kepurė,
palyginti su šaltomis Galilėjaus kalėjimo grindimis, su liepsnojančiu Bruno
laužu! Susigriebė, bet buvo jau vėlu, didžioji jo „erezija“ neįtikėtinai
paplito, tvirtai užvaldė protus – neišmuši, neišdeginsi. Pražiūrėjo
Koperniką.
Mikalojaus Koperniko portretas
LITERATŪRA
1. A. Juška. Žemė ir kosmosas. Vilnius. 1973 m.
2. J. Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus. Kaunas. 1981 m.
3. R. Morozovienė. Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius. 2000 m.
4. K. Jonelienė. Istorinės asmenybės. Kaunas. 2000 m.
5. Sandienė. MMoters kalendorius. Vilnius. 1972 m.
6. Bajevas. Naujosios astronomijos kūrėjai. Vilnius. 1956 m.
7. A. Juška. Mikalojus Kopernikas: jo gyvenimas ir darbai. Kaunas. 1962
m.
8. Mokslas ir gyvenimas. 1998 m. Nr. 2.
9. http://www.itpa.lt/ldangus/straips/kopernik/kopernik.htm
10. http://www.tandemas.lt/bakas/space/visata.html
11. http://news.mireba.lt/ml/167/kopernikas.htm
12. hhttp://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/2/02klimka.html
