LYTINIS UGDYMAS MOKYKLOJE, POKYČIAI ŠVIETIMO REFORMOS KONTEKSTE

TURINYS

ĮVADAS

I. LYTINIO UGDYMO, LYTINIO AUKLĖJIMO IR LYTINIO ŠVIETIMO SKIRTUMAI

II. LYTINIO UGDYMO TURINYS BENDROSIOSE PROGRAMOSE IR IŠSILAVINIMO STANDARTUOSE

III. RENGIMO ŠEIMAI IR LYTIŠKUMO UGDYMO PROGRAMŲ ANALIZĖ

IV. LYTINIO UGDYMO TURINYS IR JO PERTEIKIMAS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE

V. MOKYKLOS IR ŠEIMOS BENDRADARBIAVIMAS LYTIŠKUMO UGDYME

VI. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSITRAUKIMAS Į LYTINĮ ŠVIETIMĄ

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS

Pasak B. Bitino ir kitų žymių pedagogų, mokykla, taip pat ir šeima, susiduria su naujais, ankščiau nepatirtais socialiniais ir kultūriniais iššūkiais. Vaikai ir jaunimas yra esminis tautos ir valstybės turtas, laiduojantis tęstinumą ir ateitį. Svarbiausia ttėvų ir mokytojų pareiga – sudaryti sąlygas visavertei vaiko asmenybės brandai ir saviraiškai.(B.Bitinas, V. Rajeckas ir kt., 1981) Todėl itin aktualu pasirinkti pedagogiškai vertingus ugdymo kriterijus, kuriais remiantis būtų galima ugdyti jaunąją kartą savarankiškam ir prasmingam gyvenimui. Pasirinkti kriterijai, padedantys kurti tokius ryšius šeimoje, kurie būtų pagrįsti ilgalaikės atsakomybės tarpasmeniniais santykiais, pagrįstančiais sėkmingą šeimyninį gyvenimą. Todėl svarbu, kad mokykloje vyktų lytinis ugdymas, taip teigia „Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai (2003)“.

Pastaraisiais metais ypatingai aštrios ir skaudžios tapo tokios jaunimo problemos, kaip ppaauglių nėštumas, lytiškai plintančios ligos. Paauglių lytinės patirtys dažnai yra lydimos kitų rizikos veiksnių, tokių kaip alkoholio ar net nelegalių narkotikų vartojimas, rūkymas, nusikalstamumas ir blogas mokymasis. Šiandieninis jaunimas atviriau kalba apie seksą, laisviau elgiasi, o pavartoję alkoholį ar kitas nnarkotines medžiagas gana greitai atpalaiduoja bet kokius moralinius varžtus. Galbūt todėl nepaliaujamai auga narkomanija, prostitucija, gausėja sergančiųjų lytiškai plintančiomis ligomis (LPL) – o tai pasaulyje pripažinti ŽIV/AIDS plitimo veiksniai. Lytiškumo ugdymas leidžia, neskatinant lytinio aktyvumo, įdiegti saugesnio lytinio elgesio įgūdžius, pradedant juos formuoti jau šeimoje, ir dėl švietimo pateikiamų programų jauni žmonės arba vėliau pradės lytinį gyvenimą, arba nuspręs mažinti lytinių partnerių skaičių, todėl sumažėtų ir sergamumas LPL . (www.gyvybe.lt)

Šio darbo tema „Lytinis ugdymas mokykloje, pokyčiai švietimo reformos kontekste“ kaip tik ir atspindi šiuolaikinės visuomenės požiūrį į jaunuolius ir jų perspektyvas ugdymo procese. Ši tema yra gan aktuali ir jau seniai tyrinėjama žymių pedagogų ir filosofų (pvz. S. Šalkauskio, L. Jovaišos, Maceinos ir kt.) S. Šalkauskis pateikdamas savo „Pedagoginiuose rraštuose“ (1991) bendrosios pedagogikos santrauką, didaktiką bei dalį auklėjimo teorijos palietė filosofijos, pedagogikos, švietimo organizavimo sistemos aspektus. Ugdymą jis apibrėžia kaip „ globojamąjį, lavinamąjį ir auklėjamąjį veikimą, kuriuo suaugusi karta stengiasi su prigimtinių, kultūrinių ir religinių gėrybių pagalba paruošti gyvenimo tikslams jaunąją kartą.“ (S. Šalkauskis,1991, psl. 268).L. Jovaiša glaustai pateikia auklėjimo kaip ugdymo mokslo savarankiško dalyko sistemą, aptaria auklėjimo praktikos filosofinius, psichologinius, istorinius principus, taip pat nagrinėja darnios asmenybės ugdymo problemas. Šiandien švietimo atstovai remiasi laiko vienu ryškiausiu transcendentinės krypties ppedagogu Lietuvoje A. Maceinos darbais, studijuoja jo mintis apie tautinį auklėjimą, ugdymo esmę, jo raidos kryptis.

Tačiau atsiranda vis daugiau paauglių, turinčių lytiškumo problemų. Lytiškumas – yra viena iš asmens lytinio elgesio savybių, kuri atsiskleidžia per lytinį tapatumą – vyriškumą ar moteriškumą. Kadangi šių problemų daugiausia turi paaugliai, todėl darbe labiau aptariami ir analizuojami jaunimo lytinio ugdymo aspektai. Tai ir yra šio darbo objektas – lytinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje.

Ankstyvų lytinių santykių problema yra aktuali ir sudėtinga, labiausiai ją lemia greitėjanti lytinė branda. Anksti subrendę vaikai, stokodami daugelio psichinio subrendimo elementų (sąmoningumo, atsakingumo) anksčiau pradeda ir lytini gyvenimą, ypač berniukai. Todėl manoma, kad moksleiviams reikėtų daugiau akcentuoti apie lytinį potraukį, kaip normalų ir sveiką reiškinį, bet pilnai suvaldomą; kalbėti apie savikontrolę, kaip būtiną išsiugdyti sveikus įpročius.

Darbo tikslas: atskleisti lytinio ugdymo pokyčius švietimo reformos kontekste.

Uždaviniai:

1. Išryškinti lytinio ugdymo, lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo skirtumus;

2. Atlikti Bendrųjų programų, išsilavinimo standartų ir lytinio ugdymo programų analizę;

3. Išnagrinėti bendrojo lavinimo mokyklose pateikiamą lytinio ugdymo turinį;

4. Atskleisti, kaip bendrojo lavinimo mokykloje perteikiamas lytinio ugdymo turinys;

5. Atskleisti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo ypatumus lytiniame ugdyme;

6. Pateikti nevyriausybinių organizacijų vykdomo lytinio švietimo ypatumus.

Šiandien itin aktualu pasirinkti pedagogiškai vertingus ugdymo kriterijus, kuriais remiantis būtų galima ugdyti jaunąją kartą savarankiškam ir prasmingam gyvenimui. Pasirinktini kriterijai tturi padėti kurti tokius ryšius šeimoje bei visuomenėje, kurie būtų pagrįsti ilgalaikės atsakomybės tarpasmeniniais santykiais, pagrįstančiais sėkmingą šeimyninį gyvenimą.(B.Bitinas, V.Rajeckas ir kt, 1981).

Lytiniame ugdyme turi būti taikomi aktyvūs mokymo(-si) metodai, kurie realizuotų rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą. Pagrindinės lytinio ugdymo problemos darbe aptariamos remiantis žymių pedagogikos atstovų darbais (pvz.: S. Šalkauskio, L. Jovaišos ir kt.), taip pat remiantis lytinio švietimo programomis analizuojamas lytinio ugdymo procesas mokyklose, kuris padeda jaunimą ugdyti visaverte asmenybe.

Galima teigti, jog jau po truputį daugėja įvairių su lytiniu ugdymu susijusių problemų prevencijos projektų mokyklose, į kuriuos noriai įsitraukia moksleiviai ir mokytojai. Tai suteikia papildomą galimybę neformaliam bendravimui ir ugdymui, praplečia moksleivių žinias ir įgūdžius, formuoja teigiamas nuostatas. Tačiau vis dėlto mokyklose vykdomi projektai dar per mažai koordinuojami tarpusavyje, per mažai dėmesio skiriama viešumui (greičiausiai dėl lėšų stygiaus), dar nepakankamai vienos mokyklos žino apie kitose mokyklose vykdomus projektus ir

jų rezultatus. (www.gyvybe.lt)

Šios temos aktualumą rodo vis dažnėjantys paauglių lytiniai santykiai, paauglių nėštumas ir abortai, lytiškai plintančios infekcijos, taip pat ankstyvos ir trumpalaikės santuokos.

Todėl svarbu, ugdant laisvą ir atsakingą asmenybę puoselėti šias vertybines nuostatas, kurias išskyrė V. Aramavičiūtė (1995):

• savigarbą, pasitikėjimą savimi bei pagarbą kitiems;

• atsakomybę už savo veiksmus ir poelgius;

• savitvardą;

• neabejingumą viskam, kas vyksta šalia, rrūpinimąsi kitais;

• teisingumą ir sąžiningumą;

• tvirto charakterio ugdymą;

• sveikos gyvensenos prioritetą.

I. LYTINIO UGDYMO, LYTINIO AUKLĖJIMO IR LYTINIO ŠVIETIMO SKIRTUMAI

Lietuvių kalboje sąvokos “lytinis švietimas”, “lytinis auklėjimas” ir “lytinis ugdymas” nusako skirtingus pedagoginius reiškinius. Pedagoginėje bei kitoje populiariojoje literatūroje sąvokos “lytinis švietimas”, “lytinis auklėjimas” ir “lytinis ugdymas” yra dažnai painiojamos. Todėl yra svarbu apibrėžti ir atskleisti jų esmę.

Lytinis auklėjimas – tai ne tik lytinė higiena, bet ir socialinė, etinė bei estetinė problema. Ar žmonės geba mylėti, ar suvokia, jog svarbiausia yra gerbti kitą žmogų, rūpintis juo, būti draugiškam, turėti atsakomybės jausmą, daugiausia priklauso nuo auklėjimo. Lytiniam auklėjimui tinka įprasti auklėjimo metodai: mandagumo ugdymas, darbinis, estetinis auklėjimas, tėvų pavyzdys ir kt. Kiekvieno auklėjimo tikslas – padėti žmogui tapti laimingu. Lytiniu auklėjimu siekiama išugdyti harmoningą asmenybę, sugebančią suvokti savo lytines, socialines, psichologines ir fiziologines savybes, mokoma saugoti meilei būtinas priešybes – moteriškumą ir vyriškumą. Vietoj gyvuliško egoizmo iškeliamas altruizms, siekiama tobulinti seksualinius santykius ir seksualinį potraukį. Žmogus turi suprasti tai, kas visų svarbiausia: intymus santykiai leistini tik tada, kai jie pagrįsti ne vien biologinio potraukio tenkinimu, bet ir aukštesniais jausmais (L. Jovaiša, 2003).

Pasak V. Daudaravičienės, lytinis auklėjimas padeda paaugliams atrasti giliąsias meilės vertybes ir suvokti žalą, kurią tokios apraiškos daro jų emociniam brendimui, tai,

kad jos stumia į nuasmenintą, vien instinkto skatinamą susitikimą, dažnai dar labiau iškreiptą egoistinių sumetimų bei apskaičiavimų, kuriam nebūdingas tikrai asmeninio santykio ir juolab galutinio pobūdis. Autentiškas auklėjimas kreipia jaunuolius į brandą bei savitvardą, kuri yra sąžiningo pasirinkimo ir asmeninių pastangų vaisius.

Pirmiausia būtina akcentuoti žmogiškąsias bei krikščioniškąsias lytiškumo vertybes, jaunuoliai turėtų jas branginti ir stengtis įgyvendinti tas vertybes savo asmeniniame gyvenime bei santykiuose su kitais, todėl ir auklėtojas turėtų pasitikėti savo auklėtinių pastangomis, tuomet bus pasitikėjimas ir stipresnis dvasinis rryšys.

Lytinio auklėjimo tikslas – žmogiškųjų instinktų kontroliavimas, emocinė auklėjamojo branda, savitvarda ir teisingas elgesys socialinių santykių srityje. Mokykla gali įvairiai prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo: visi mokomieji dalykai gali pagvildenti su lytiškumu susijusias temas; auklėtojas tai visuomet turėtų daryti dalykiškai ir itin taktiškai. Lytiniu auklėjimu formuojasi vaikų, paauglių ir jaunuolių požiūris į seksualumą, mokoma bendrauti, ugdomos dorovinės savybės – savitvarda , valia, pagarba ir kt. žmogui, atsakomybė už savo poelgius. Galutinis auklėjimo tikslas – tinkamai parengti jaunimą šeimos gyvenimui.

Lytinis aauklėjimas turi skatinti jaunuolį suvokti įvairias lytiškumo bei gerbtinų žmogiškųjų vertybių raiškos formas bei dinamikas. Tikra meilė yra gebėjimas atsiverti artimui dosniai jam padedant ir atsiduoti kitam jo labui; ji gerbia asmenybę ir kito laisvę; ji nėra savanaudiška ir neieško ssau naudos kitame (Jonas Paulius II. 1982, psl.13), ji yra pasiaukojanti, o ne trokštanti užvaldyti.

Lytinis auklėjimas mokykloje dažnai virsta lyčių santykių biologizacija, žmoniškumo pradai neranda tinkamos vietos bendraujant skirtingų lyčių moksleiviams ir suaugusiesiems. Tai neigiamai atsiliepia jaunimą rengiant šeimos gyvenimui. (L. Jovaiša, 2003, psl. 187). Pedagogo uždavinys yra paskatinti moksleivį susimąstyti ir išugdyti jo pajėgumą įgyvendinti tokias nuostatas, kurios padės jo lytiškumo grožiui ir galiai tapti ne nusivylimo, bet gyvenimo pilnatvės šaltiniu.

Lytinis ugdymas – tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuojantis bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus jų pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą; to negali deramai pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai. ( L.Jovaiša, 1993, psl. 114).

Lytinis ugdymas yra reikalingas, tačiau ttai išimtinė tėvų teisė. Mokykla gali organizuoti tėvams kursus, kaip šiais klausimais auklėti vaikus, tačiau jokia mokykla neturi teisės pati šito imtis, o ypač propaguoti ištvirkimą ir šeimai priešingas idėjas. Nepatyręs auklėjimo šeimoje, vaikas dažnai jo nepatiria ir mokykloje. Švietimo sistema palaipsniui nebetenka auklėjimo funkcijos, mokytojas jau nebesiekia formuoti mokinio būdo, įsitikinimų, bet tik padeda jam „realizuoti savo asmenybę“ bei teikia informaciją. Visose gyvenimo srityse įsigalėjęs bevertybinis, materialistinis, technokratinis požiūris jau perkeltas ir į švietimą. Mokytojas tampa techniniu darbuotoju, kuris tteikia tam tikras paslaugas mokiniams, bet ne tėvų įgaliotu auklėtoju.(V. Daudaravičienė)

Anot A. Maceinos, lytinis švietimas siejasi su fizinio gėrio sritimi. Jo metu gaunamos žinios dirgina paauglių vaizduotę, kuri paralyžiuoja dorinę valią. Kai nėra valios, visos įgytos žinios tampa daugiau žalingomis, negu naudingomis. Lytinio švietimo turinyje paslėptas žeminantis požiūris į žmogų. Žmogus suvokiamas kaip aukštesniųjų jausmų neturintis robotas. Pradžioje sudirginami žemesnieji instinktai, o vėliau pasiūloma, kaip apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių. (Maceina A. 1990, psl. 125-131). Jei žmonės neturės valios valdyti lytinį instinktą, tai net ir apsisaugojimo priemonės nepadės. Valia kaip auklėjimo rezultatas turėtų būti daug svarbesnė už žinias, įgytas lytinio švietimo metu. Lytinis švietimas kaip mokomasis dalykas mokykloje turėtų tapti „ persona non grata“. Juk daug svarbiau padėti mokiniui siekti tam tikrų idealų, kurie galbūt virs jo gyvenimo prasme. (Pukelis K. Kaunas, psl.397-402).

Jau antikoje Aristotelis teigė, jog „jei lengvapėdiškai kalbami nepadorūs dalykai, tai randasi ir polinkis juos daryti“. Todėl lytinis švietimas tampa tarsi Trojos arklys, kuriuo Vakarų sekso industrija skverbiasi į Lietuvos mokyklas, į vaikų sielas, siekdama užverbuoti kuo daugiau būsimų klientų. Lytinis švietimas- tai liga, mirtis, prisidengusi „sveiku gyvenimo būdu“. Aišku, ugdymo procese visko uždrausti negalima, bet mokykloje įvairiais lytinio gyvenimo klausimais diskutuoti neturėtų būti skatinama. Tam reikia apgalvoti būdą, kkuriuo informacija bus pateikiama, pasirinkti tinkamą laiką ir vietą. Taip pat labai svarbi aukšta mokytojo pedagoginė kompetencija. Mokyklos uždavinys- lytinis auklėjimas, o ne švietimas. Vis dėlto mokykla turi ugdyti ne gyvūnus, o žmones, turinčius sielą. Reikia ruošti vaikus gyvenimui šeimoje, kilnioje meilėje, o ne tik gyvuliškų instinktų patenkinimo plotmėje. To pagrindas ne žinios, bet valia.( Pukelis K. Kaunas, psl.402-409.) Vaikų teisių gynimo įstatymai yra reikalingi, jei gina vaikus nuo išnaudojimo ar prievartos, tačiau jie vis dažniau panaudojami tam, kad vaikai būtų emancipuoti iš tėvų ir mokytojų valdžios. Piktnaudžiavimas vaikų teisių gynimu ir amoralus lytinis švietimas yra tikrai totalitarinis valstybės įsiveržimas į intymiausias šeimyninio gyvenimo sferas, kurio tikslas – sugriauti šeimą kaip instituciją.

Lytinis švietimas ir lytinis auklėjimas ne tas pats. Ir pagrindinė problema kyla, kai neskiriamos šios sąvokos. V. Daudaravičienė šias sąvokas apibūdina taip:

Lytinis švietimas Lytinis auklėjimas

1. Pagrindas – žinios 1. Pagrindas – valia

2. Tikslas – perteikti žinias 2. Tikslas – ugdyti kūno paklusnumą sielai

3. Žeminantis požiūris į žmogų. Žmogus tarsi robotas, neturintis aukštesnių jausmų 3. Žmogus galingas, nes jis turi valią (t.y. jėgų atsispyrimui žemesnių jausmų įtakai)

Lytinis švietimas ir lytinis ugdymas yra skirtingi dalykai. Lytinio švietimo proceso metu teikiamos žinios nederinamos su valios ugdymu, paaugliai nesupažindinami su vaisingumo ženklais, neakcentuojamas kūdikio vystymasis iki ggimimo, nekalbama apie abortą ir kontraceptinių priemonių moralinę ir fizinę žalą, nuslepiamos jų naudojimo pasekmės, lytiniai santykiai nesiejami su santuoka. Naujos gyvybės pradėjimas, lytinio švietimo požiūriu, siejamas su liga, kurios reikia vengti ir nuo jos apsiginti vaistais bei kitokiomis priemonėmis. ( V. Daudaravičienė, 2001, psl. 44)

Dažnai šių sąvokų nesuvokia medikai, psichologai, politikai. Tokios šventės kaip „sargių“ ar „šlapių marškinėlių mis“ labiau skatina jaunimo nuopuolį negu riboja. Juk kas galima suaugusiam, tas negalima vaikui. Tai turėtų žinoti kiekvienas pedagogas. Lytinio švietimo pagrindas- žinios, o lytinio auklėjimo- valia. Pastarojo tikslas- ugdyti kūno paklusnumo sielai tradiciją, kuri be valios negalima (Pukelis K., 1998, psl.387-396).

Lytinis auklėjimas (grindžiamas valios ugdymo principu) ir lytinis švietimas (grindžiamas žinių teikimo principu) iš esmės yra du skirtingi pedagoginiai reiškiniai, tačiau pedagogiškai tikslingas jų derinimas laiduoja visavertį lytinį ugdymą, kurio svarbiausias tikslas – suteikti bręstančiam jaunimui teisingą lytiškumo sampratą ir padėti jam suvaldyti jame bręstantį seksualinį polinkį (V. Daudaravičienė,2001, psl. 44-47) „Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip „naujos dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. tikslinga ir kryptinga pedagogo ir jo ugdomų asmenų bendra veikla, skirta pastarųjų asmenybei formuoti ir tobulinti“ (B. Bitinas, V.Rajeckas, J.Vaitkevičius, Z.Bajoriūnas, 1981, p.7).

Narbekovo A., Obelenienės B., Rudzinsko V. (2004) teigimu, į Lietuvos švietimo sistemą

lytinis švietimas pradėtas diegti 1993 metais, kada Atviros Lietuvos fondas (ALF), pritariant Kultūros ir švietimo ministerijai, ėmė rengti savaitės ar trijų dienų apmokymus pedagogams. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kuriuo, pateikiant informaciją, siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis ir fiziologinėmis lyties ypatybėmis, higiena, lytiškai plintančių ligų profilaktika. Tuo tarpu lytinis auklėjimas yra pedagoginės veiklos procesas, siekiantis ugdyti dorovines asmenybės savybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Šio proceso pagrindinis tikslas yra valios ir kūno paklusnumo ssielai ugdymas. Pirmiausia turi būti ugdomos vertybės, o valia turi būti pasirengusi valdyti instinktus. Jei to nebus, lytinis švietimas padarys daug žalos (Narbekovas A., Obelenienė B., Rudzinskas V., 2004, psl. 56). Dabartiniuose vadovėliuose yra pateiktas negatyvus požiūris į kūną. Esant tokiai negatyvizmo dvasiai, vaikui sunku suvokti savo lytį, ją priimti ir teigiamai išreikšti. Švietimo programose savo lytį mokoma išreikšti prisidengus seksualine laisve. (ten pat, psl. 24-32). Tokiu atveju mokytojams belieka supažindinti moksleivius su lytinėmis ligomis bei nepageidaujamu nėštumu ir pasiūlyti ddaugybę kontraceptinių būdų.

Lietuvoje taip pat didėjo skirtumas tarp krikščioniškos ir naujosios seksualinės etikos, pasireikšdamas lytinio švietimo priešprieša lytiniam auklėjimui bei netinkamu naudojimu sąvokų, žyminčių lytinio ugdymo procesą. Neatsakingas sąvokų naudojimas literatūroje klaidina ir pedagogus. 2001 m. Atliktoje mokytojų anketinėje aapklausoje į klausimą: „Ar yra skirtumas tarp lytinio auklėjimo, lytinio švietimo ir lytinio ugdymo?“ – 62,5 proc. apklaustųjų atsakė, kad yra, tačiau grįsdami savo atsakymą ne visi teisingai apibrėždavo skirtumus. 31,3 proc. respondentų mano, jog nėra skirtumo tarp šių sąvokų (www.gyvybe.lt).

Todėl, pasak V. Daudaravičienės , vien tik lytinis švietimas negali užtikrinti dorovingų santykių tarp lyčių. Specifinių žinių suteikimas, neugdant valios bei nesistengiant padėti analizuoti bendražmogiškąsias vertybes tampa per ankstyvo lytinio smalsumo priežastimi. Lytinis švietimas nėra pamokymai, tinkami visiems gyvenimo atvejams. Jis gali būti sėkmingas tik tuomet, kai, atsižvelgdamas į ugdytinio amžių, lytį, vertybines orientacijas, poreikius, brendimo ypatumus ir kt., papildo lytinį auklėjimą, kuris turi dominuoti pedagogiškai tikslingame lytinio ugdymo procese, ir yra lydimas dvasinės kultūros, o ne tiesioginis ir tiesmukiškas. ((www.gyvybe.lt)

Galima teigti, jog nei lytinis auklėjimas, nei lytinis švietimas, vykdomi atskirai, negali laiduoti, kad bus pasiektas pagrindinis lytinio ugdymo tikslas. Pavyzdžiui, S. Šalkauskis kaip vieną tiesioginių lytinio auklėjimo priemonių siūlo „seksualinį aiškinimą“ (S. Šalkauskis. 1991, psl. 292). Tačiau jis pabrėžia, kad „nė vienas nereikalingas žodis neprivalo būti pasakytas daugiau negu būtinai reikalinga, ir tik tai, kas atitinka individualinius auklėtinio nusiteikimus, jo faktinį stovį ir jo gyvenimo aplinkybes“ (psl. 292). Vadinasi, jis kalba apie „kontroliuojamą švietimą“, t. y. lavinimą. Taigi, ttikslingai derinant žinių teikimą apie lytinius klausimus („kontroliuojamas lytinis švietimas“) su aukštų moralinių ir dorovinių vertybių ugdymu vaikų ir jaunimo sąmonėje („lytinis auklėjimas”), galima tikėtis teigiamų rezultatų ugdant visavertę asmenybę. Būtent lytinis ugdymas, pasak L.Jovaišos, kaip tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuoja bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą. To negali pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai.

II. LYTINIO UGDYMO TURINYS BENDROSIOSE PROGRAMOSE IR IŠSILAVINIMO STANDARTUOSE

Pagrindinis valstybės dokumentai reglamentuojantys ugdymo turinį bendrojo lavinimo mokykloje yra „Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai“ (2003). Šis dokumentas rengiamas priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopoms. Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų paskirtis – laiduoti ugdymo dermę, tęstinumą ir kokybę visose šalies mokyklose. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai yra vientisas dokumentas, kuriame pateikiami bendrojo lavinomo mokyklos tikslai ir uždaviniai, kokiais principais vadovaujantis siekiama šių tikslų ir kt. (www.pedagogika.lt).

Bendrojo lavinimo mokyklos tikslas – išugdyti asmenį, pajėgų savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, pozityviai keisti Lietuvos tikrovę, kūrybingai atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, gebantį įprasminti savo gyvenimą prieštaringoje dabarties tikrovėje (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, I–X klasės. 1997).

Šio tikslo siekiama vedant vaiką per visas ugdymo pakopas: priešmokyklinį, pradinį, pagrindinį, vidurinį ugdymą.

Priešmokyklinio ugdymo ttikslas – laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi, ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam ugdymui(si) mokykloje. Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė – padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui ir sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų. Sąlyginai išskiriamos penkios kompetencijų grupės, kurių pagrindas – jau susidarytų vertybinių nuostatų, įgytų gebėjimų ir įgūdžių bei patirties visuma. (www.pedagogika.lt).

Pradinio ugdymo tikslas – išugdyti sveiką, aktyvų, kūrybingą, elementaraus raštingumo ir socialinių, informacinių, pažintinių, veiklos gebėjimų bei vertybinių nuostatų pagrindus įgijusį vaiką. (www.pedagogika.lt).

Pagrindinio ugdymo tikslas – laiduojant darnią asmens dvasinių ir fizinių galių plėtotę, išugdyti aktyvų, savarankišką, atsakingą, sociokultūrinio raštingumo, būtino sėkmingai socialinei integracijai ir tolesniam mokymuisi, pagrindus įgijusį moksleivį. (www.pedagogika.lt).

Siekiant užsibrėžtų tikslų mokyklai iškyla šie pagrindiniai ugdymo uždaviniai: (www.pedagogika.lt).

 užtikrinti darnią prigimtinių moksleivio galių plėtotę, puoselėti jo dvasinę kultūrą, pilietiškumą;

 sudaryti moksleiviams sąlygas įgyti sociokultūrinio raštingumo pagrindus, padėti išsiugdyti asmeninę, socialinę, pažinimo (kalbinį, matematinį, gamtamokslinį ir technologinį raštingumą) bei kultūrinę kompetenciją, reikalingą sėkmingam iškylančių asmeninio bei socialinio gyvenimo klausimų sprendimui;

 padėti moksleiviams išsiugdyti komunikacinius gebėjimus, įgyti informacinės kultūros, kompiuterinio raštingumo pagrindus, atitinkančius šiandienio gyvenimo ir ateities poreikius;

 atskleisti ir plėtoti kūrybines moksleivių galias, ugdyti meninę ir estetinę kompetenciją, padėti įsitraukti į kultūrinį bendruomenės gyvenimą;

 ugdyti moksleivių gebėjimą kritiškai mąstyti, spręsti problemas;

 ugdyti moksleivių pasitikėjimą savo jjėgomis, iniciatyvumą, savarankiškumą, nusiteikimą imtis atsakomybės, nuostatą ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, tobulėti.

S. Ustilaitė yra atlikusi Bendrųjų programų ir Išsilavinimo standartų XI – XII klasėms analizę, kurioje išskiria šias temas: doriniame ugdyme išskiria krikščioniškosios meilės temą (ką vadiname meile ir kaip jos siekia šiuolaikinis jaunimas; meilės reabilitacija). XI – XII klasėse akcentuojama krikščioniškos šeimos ir jos ugdymo tema (šeima ir visuomenė; santuoka ir šeima šiuolaikiniame pasaulyje; krikščioniškos šeimos samprata; meilės kultūra šeimoje; pagarba žmogaus gyvybei ir šeimos planavimas; moksleivių ugdymas šeimai; psichologinis pasirengimas šeimos gyvenimui); bičiulystės ir meilės tema (Vyro ir moters meilė (I. Kantas, F. Nyčė, P. J. de Šardenas, E. Fromas, M. Buberis ir kt.); Pirmoji meilė. Seksas. Seksualumo istorija; Artimo meilė. Artumos poreikis. Patrauklumas. Meilės rūšys. S. Froido libido. R. Majus apie meilę ir valią. E. Fromo menas mylėti. Prieraišumas ir ryšių nutrukimas; atsakomybės tema (Pagarba gyvybei); moters ir vyro tema (Filosofai apie vyrų ir moterų prigimtį, paskirtį, santykius; Lyčių lygybės problema; Feminizmas; Šeimos etika; Vyro ir moters psichologija; Lyčių santykių psichologija). Yra daug įvairių autorių kūrinių, kuriuos nagrinėjant, būtų galima paliesti lytiškumo aspektą (tai priklauso nuo mokytojo) per kalbų dalykus. Galima būtų analizuoti interpretuojant šias temas:

 Fiziniai ir dvasiniai paauglystės pokyčiai;

 Gyvybės stebuklas ir vertė;

 Draugystė, įvairūs jos

būdai;

 Mano ir kito bendravimo principų derinimas;

 Išdavystė ir kaltės jausmas;

 Turėti savo nuomonę ir įveikti mąstymo stereotipus;

 Žmonių laisvė ir pareigos;

 Materialinės ir dvasinės vertybės;

 Literatūrinių pasakų etinės, žmogiškosios vertybės.

Per užsienio kalbų užsiėmimus galima būtų diskutuoti apie jaunimo gyvenimą (asmeniniai išgyvenimai, santykiai su bendraamžiais, jaunimo gyvenimo stilius, jaunimo problemos); gamtamoksliniame ugdyme akcentuojamos nelytinio ir lytinio dauginimasis; mergaičių ir berniukų brendimo; šeimos planavimo ir neigiami veiksniai gemalo vystymuisi.; ŽIV/AIDS; medicinos laimėjimai ir žmogaus sveikatos temos.

Socialiniame ugdyme S. Ustilaitė išskiria istorijos dalykuose nagrinėjamą žmonijos priešistorės temą; geografijoje &– demografinė politikos, civilizacijos ir kultūros, (šiuolaikinės kultūros degradavimo pavojus, jo reiškimosi formos); etnokultūros temas.

Visuomenės pažinime gali būti nagrinėjami buvimo kartu klausimai: asmuo, bendruomenė, tauta, valstybė, vertybės, normos, socialiniai institutai (šeima..), socialiniai vaidmenys ir tapatybė, socialinis statusas ir jo kaita, lyčių santykiai įvairiose epochose.

Į filosofiją integruojama dažnai žmogaus kūno ir sielos (žmogus kaip individas, asmenybė, asmuo, Žmogus – būtybė, galinti sakyti “ne”), pareigos, grožio ir gėrio temos; tuo tarpu į psichologijos turinį įeina: pojūčiai (kūno funkcijos ir ryšiai su aplinka, ppojūčių rūšys.); savęs suvokimas (savivaizdžio kilmė, savivaizdžio ypatybės, teigiamas ir neigiamas savęs vertinimas, savigarbos poreikis); asmenybės raida (asmenybės kitimo bręstant dėsningumai); saviugdos problematika ( savivertės didinimo strategija, būdai ir jų taikymas; Susivokimas savo jausmuose.); bendravimo psichologija (bendravimo rūšys); socialiniai vaidmenys iir socialiniai santykiai (potraukis, intymumas, draugystė ir meilė.); kasdieninių gyvenimo ir bendravimo sunkumų įveikimo, konfliktų sprendimo gebėjimų ugdymasis. Per kūno kultūros užsiėmimus nagrinėjama savęs pažinimo tema.

Šios temos yra aktualios ir analizuojamos visuose vaiko gyvenimo tarpsniuose, net pradedant nuo pradinio ugdymo ir aptariamos kai kuriuose mokykliniuose vadovėliuose.

III. RENGIMO ŠEIMAI IR LYTIŠKUMO UGDYMO PROGRAMŲ ANALIZĖ

Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programose nurodoma, kad vietoj “lytinio švietimo” vartotinas “lytiškumo ugdymo” terminas, kaip tiksliau atspindintis autentiško vyriškumo ir moteriškumo brandos prasmę. (Universalios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos, 2000). Lytiškumas skirtas išreikšti įvairias vertybes, kurias atitinka specifiniai moraliniai reikalavimai, taip pat orientuotas į tarpasmeninį dialogą, jis padeda žmogui visapusiškai bręsti, susitvardyti ir teisingai pasielgti tam tikroje situacijoje. Todėl lytiškumo uugdymas yra susijęs ne tik su socialinėmis, bet ir su dvasinėmis problemomis.

Taigi lytiškumas yra viena esminių asmenybės sudedamųjų dalių, vienas iš jos buvimo, reiškimosi, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų. Vadinasi, tai neatsiejama dvasinė asmenybės pusė bei jos ugdymo dalis. „Juk lytis suteikia žmogaus asmeniui bruožus, kurie biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu lygmeniu daro jį vyru ar moterimi. Tad tai labai sąlygoja jo brendimą bei įsitraukimą į visuomenę” (Tikėjimo mokslo kongregacija. Nr.1, 1976, psl. 77).

MMinėtose programose pabrėžiama, jog pagrindinis lytiškumo ugdymo tikslas – asmenybės vidinė branda, parengimas santuokai, tėvystei ir motinystei, socialinių įgūdžių ugdymas (Universalios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos, 2000).

Šiuo metu yra išleista nauja „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, 2005m.“, kurios ugdomoji paskirtis – rengti jaunus žmones gyvenimui, santuokai, suteikti žinių apie šeimą, pateikti visuminę lytiškumo sampratą, ugdyti brandžią ir dorovingą asmenybę, gerbiančią žmogaus gyvybę nuo pradėjimo momento, gebančią kurti brandžius tarpasmeninius santykius, puoselėti lytinę sveikatą ir pasipriešinti neigiamai aplinkos įtakai. Tuo tarpu prevencine paskirtis – vykdyti ankstyvų lytinių santykių bei su jais susijusių problemų, lytinio išnaudojimo bei priekabiavimo, diskriminacijos dėl lyties prevenciją.

Šios programos tikslas – ugdyti brandžią asmenybę ir rengti mokinius šeimos gyvenimui, o pagrindiniai uždaviniai:

 Ugdyti savarankiškos ir gyvybingos, kartu kaitą užtikrinančios šeimos, pagristos

narių savitarpio globa, įsipareigojimu bei atsakomybe, pagrindus.

 Stiprinti atsakomybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo iki

natūralios mirties.

 Įtvirtinti lyčiu lygybės ir lygiavertiškumo nuostatas.

 Ugdyti dorovingą, brandžią, savarankišką, masinės kultūros įtakas kritiškai

vertinančią asmenybę.

 Pateikti visuminę lytiškumo sampratą, apimančią biologinius, socialinius,

psichologinius, kultūrinius ir dvasinius aspektus.

 Ugdyti pagarbą ir pakantumą (toleranciją) žmogui nepriklausomai nuo jo/jos

lyties, amžiaus, rasės, religiniu pažiūru, etniškumo, įsitikinimų, neįgalumo, seksualinės

orientacijos.

 Ugdyti atsakomybę už savo elgseną ir jos pasekmes, gebėjimą pasipriešinti

neigiamoms įtakoms.

 Stiprinti bendražmogiškumo, bendruomeniškumo ir pilietiškumo nuostatas,

užuojautą ir pasirengimą ppadėti aplinkiniams.

 Spręsti vaiko, jauno žmogaus problemas skatinant mokykloje pagalbą jam/jai

teikianti dialogą.

 Laiduoti pasirengimą brandiems tarpasmeniniams santykiams, santuokai,

pasitikėjimą ir pagarbą savo ir kito asmenybei.

 Suteikti tėvams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam bendravimui su vaikais.

Ši naujausia rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa pagrįsta šiomis nuostatomis:

 Turėtų būti parengtas Programos gairiu igyvendinimo priemoniu planas, kuriame

numatoma parengti metodines rekomendacijas Programos gairių integravimui į atskirus

mokomuosius dalykus, nedidinant Bendruosiuose ugdymo planuose nustatytų dalykui skirtų

pamokų skaičiaus.

 Programos gairės skirtos ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, vidurinio ir

aukštesniojo vidurinio bendrojo lavinimo mokyklų pakopų mokiniams.

 Mokymo kursai, supažindinantys, kaip dirbti su programos gairėmis,

organizuojami mokyklų komandoms. Komandą gali sudaryti dalykų mokytojai, psichologas,

socialinis pedagogas, visuomenės sveikatos specialistas. Siektina, kad komandos nariai būtų

glaudžiai susiję su mokiniais, juos gerai pažintų, būtų pelnę jų pasitikėjimą bei pripažinimą ir

sugebėtų pritaikyti programą prie konkrečių mokinių poreikių.

 Lytiškumo ugdymas neturėtu būti patikimas iš šalies atėjusioms organizacijoms ar

asmenims. Programos gairių įgyvendinimą užtikrina mokyklos vadovas.

 Tėvai turi teisę ir galimybę iš anksto susipažinti su programos gairių turiniu.

Norintiems tėvams sudaroma galimybė išklausyti paskaitą apie tai, kaip aptarti su vaiku

lytiškumo, tarpasmeniniu santykių ir šeimos klausimus.

Vykdant programos gaires reikia laikytis šių nuostatų:

 Medžiaga, turinti tam tikrą erotinį ar sužadinanti pobūdį, neturi būti naudojama

nei dirbant su vaikais, nei su bet kokio kito amžiaus jaunuoliais, nei individualiame ar

grupiniame darbe.

 Ne vienas neturi būti raginamas ar jjuo labiau verčiamas daryti tai, kas peržengtų

kuklumo ribas ar pažeistų paties mokinio jautrumą bei privatumą.

 Perteikiamos žinios turi atitikti mokinio brandos lygį. Ypač jautriai reikia

pateikti tuos lytiškumo aspektus, apie kuriuos geriausia kalbėtis individualiai arba, dar geriau,

ilgalaikių draugyste ir pasitikėjimu grįstų santykių su tėvais terpėje.

 Intymios lytinės sueities detalės neturi būti aptariamos klasės aplinkoje.

 Pagal poreikį atskiros temos gali būti aptariamos atskirai berniukams ir

mergaitėms.

 Specialiųjų poreikių vaikams metodinėse rekomendacijose sudaryti atskirą

knygos dalį, kuri detalizuotų, kaip „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos gairių“

nuostatas ir turinį mokytojai galėtų pateikti mokiniams.

Igyvendinant programos gaires nepriimtina:

 Neatsakingas, lengvabudiškas požiūris į lytinius santykius.

 Informavimas apie kontraceptines priemones neturi būti reklama, jis neturi tapti

paskata ankstyviems lytiniams santykiams.

 Žinios apie kontraceptikus neturi būti pateikiamos kaip priimtina alternatyva

susilaikymui nuo ankstyvų lytinių santykių.

 Komercinių ar visuomeninių organizacijų, užsiimančių kontraceptikų ir kitų

priemonių rinkodara, atstovų dalyvavimas ugdymo procese.

 Ugdymo procesas lytiškumą visuomet turėtų traktuoti kaip visą asmenį apimantį

dalyką ir kalbėti apie tai, kad žmogus yra kūno ir dvasios vienovė. Į vaiko kultūrinę ir šeiminę

terpę reikia ypač rūpestingai ir jautriai atsižvelgti.

 Diegiant programą svarbu išlaikyti aiškią vertybinę nuostatą: darnia santuoka

grindžiama šeima yra vertybė.

Palyginimui apžvelgiamas “Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programoje (2000)“ pateikiamų nuostatų ugdymas:

• pagarba savo ir kito lytiškumui; lyties grožio suvokimas fizinio ir dvasinio pasaulio kontekste;

• požiūris į meilę ne vien kaip į

jausmą, bet ir valingą apsisprendimą, susijusį su įsipareigojimu ir sąmoninga pastanga;

• suvokimas, kad intymus ryšys tarp vyro ir moters gali pilnavertiškai išsiskleisti tik santuokoje, kur sutuoktiniai drauge siekia psichologinio bei dvasinio tobulėjimo ir perduoda gyvybę, išreiškia savo asmenybės unikalumą ir brandą;

• atsparumas vartotojiškos visuomenės malonumams, kūno kulto reklamos šūkiams, jų dehumanizuojančio poveikio asmenybei suvokimas;

• pagarba žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties kaip nuostata, ginanti kiekvienos žmogiškos būtybės nepažeidžiamumą ir teigianti besąlygišką individo vertę.

Šias vertybines nuostatas mokykla turėtų pperteikti remdamasi naujausiais pedagogikos pasiekimais, todėl dėstyti pasirengęs mokytojas galėtų panaudoti moksleivių aktyvumą skatinančiame mokymo procese pokalbius ir diskusijas, psichologinius žaidimus, darbą grupėse, videofilmų stebėjimą ir jų aptarimą; skaidriu komplektus, muziką; organizuoti kūdikių, vaikų namų ir neįgalių vaikų aplankymus. Pokalbiai, diskusijos, grupiniai susitikimai galėtų vykti ne įprastinėje mokyklos aplinkoje, bet išvykų, ekskursijų, popamokinės veiklos metu, kad vaikai būtų imlesni, neveiktų stereotipiniai mokytojo ir moksleivio tik informaciniai santykiai ir susidarytų pozityvus emocinis fonas. Jausdamasis psichologiškai saugus, mokinys pats formuoja požiūrį ir ppats daro pozityvius sprendimus, todėl kita lytinio ugdymo sąlyga yra paties pedagogo gebėjimas asmeniškai liudyti perteikiamas vertybes. (Aramavičiūtė V., 1985).

Visose minėtose programose ypač pažymima tėvų/šeimos įtaka, lemianti sėkmingą lytiškumo ugdymą. Nurodoma, jog į lytiškumo ugdymo programų vykdymą svarbu įtraukti ttėvus, supažindinti juos su informacija, kurią paaugliai gauna mokykloje bei patiems su vaikais būti atviriems ir demokratiškiems.

IV. LYTINIO UGDYMO TURINYS IR JO PERTEIKIMAS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

Lytinis ugdymas yra universalus (integruojantis) dalykas. Jis apima visus mokyklinio amžiaus tarpsnius, įskaitant ir ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams aptarimą su tėvais. Pradiniame mokykliniame amžiuje lytiškumo ugdymas yra integruojamas į kitus dalykus, daugiausia į etikos ir tikybos dėstymą. Galima šias temas aptarti ir per aplinkos pažinimo pamokas, tačiau būtina neužmiršti lytiškumo ryšio su doriniu asmenybės ugdymu ir nepateikti tokios informacijos, kuri šio amžiaus vaikų psichoseksualinio brendimo stadijoje būtų nereikalinga. Dažnai yra jaučiama, kada vaikui reikia papildomos pagalbos ir informacijos, todėl pedagogui svarbu išlaikyti pasitikėjimo atmosferą klasėje.(L.Jovaiša, 2003).

Paauglystės ir jaunystės tarpsniuose reikia nuosekliai išdėstyti brandaus llytiškumo ugdymo kursą tokiu principu, pagal kurį pagrindinės temos kartojamos tam tikrais intervalais per visą mokymosi laiką, laipsniškai jas gilinant. Kadangi lytiškumo tema gana aktuali ir svarbi, ją dėstyti galima įvairių dalykų, susijusių su asmenybės harmoningu lavinimu, mokytojai. Taip kursas integruosis į sveikos gyvensenos dėstymą, biologijos, etikos, tikybos, buities, taip pat psichologijos ir kitų dalykų pamokas. Todėl diskutuodami su mokiniais apie lytiškumo problemas, mokytojai privalo apgalvokite savo teiginius, nes kai kurie mokiniai, ar jų šeimos nariai gali turėti jų ir nnamuose. Mokiniai turėtų pagalvoti, ar pateikiama informacija atitinka arba neatitinka jų šeimos vertybių sekso ir lytiškumo srityje. Gali būti įdomu padiskutuoti, kokį poveikį lytinis ugdymas mokykloje daro mokinių požiūriui į seksą ir kokia jo vieta visuomenėje. Tokias diskusijas su mokiniais galima integruoti į įvairių dalykų užsiėminus, taip pat popamokinėje veikloje, klasės valandėlių metu. (L.Jovaiša, 2003).

Su lytiniu ugdymu susiję klausimai iškyla ne tik tam specialiai skirtų pamokų metu, bet ir už mokyklos ribų arba kaip dažnai pasitaiko namų aplinkoje, todėl žinios apie lytinį ugdymą gali būti naudingos ir kitų specialybių mokytojams bei popamokinės veiklos vadovams ir, žinoma, tėvams.

Lytiniam auklėjimui esant svarbiu dalyku ugdant asmenį, auklėtojai, atsižvelgdami į įvairius lytiškumo aspektus bei jų įtaką visai asmenybei, turėtų ypač stengtis neatsieti žinių nuo atitinkamų vertybių, suteikiančių biologinei, psichologinei bei socialinei informacijai prasmę bei kryptį, t.y. pateikdami moralės normas, jie turėtų parodyti, koks yra jų buvimo pagrindas ir su kokiomis vertybėmis jos susijusios.( S.Šalkauskis, 1991).

Lytiškai auklėti reikia pradėti tada, kai vaikas pateikia pirmą seksualinio pobūdžio klausimą: „kaip aš atsiradau, kaip atėjau į pasaulį?“ Šių klausimų aiškinimai padeda įveikti didelius sunkumus, atsiradusius brendimo laikotarpiu ir išvengti įvairių lytinių sutrikimų, pvz: kai kurių iškrypimų. Brendimo laikotarpis – paskutinė galimybė suformuoti asmenybę. Todėl šiuo laikotarpiu yypač svarbu tinkamai tvarkyti lytinį auklėjimą. Jaunuoliai dar prieš vedybas turi išmanyti meilės dėsningumus, priešingos lyties anatomiją, fiziologiją ir psichologiją, lytinio gyvenimo fiziologiją ir patologiją, turi žinoti kaip tinkamai auginti savo vaikus. .(L.Jovaiša, 2003).

Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija suteikia leidimus mokyklose naudotis verstiniais vadovėliais bei knygomis, kuriose, prisidengus lytinio auklėjimo pavadinimu, atvirai kalbama apie lytinį švietimą. Pavyzdžiui: Etikos vadovėlyje 9–10 kl. (1999, psl. 94) pateikiamas Dž. Flečerio požiūris: „.ikisantuokiniuose lytiniuose santykiuose turi vyrauti palankumas ir atsidavimas, kitaip jie bus nedorovingi“; J. Jenkins „Šių laikų dorovinės problemos“ (Etika IX–XII kl., 1997): „Efektyvios kontraceptinės priemonės suteikė žmonėms galimybę kartu su kitu žmogumi ištirti giliuosius gyvenimo klodus neįsipareigojant visam gyvenimui pasilikti drauge. O kūdikius žmonės turėtų pradėti tada, kai yra tikri, kad pajėgs juos mylėti ir aprūpinti“ (psl. 63). „Humanistų nuomone, jeigu du suaugę tos pačios lyties žmonės gali suteikti vienas kitam seksualinį malonumą, tai tik jų privatus apsisprendimo dalykas, o ne visuomenės reikalas“ (psl.84); S. S. Mader biologijos vadovėlyje (II d., 1999, psl. 543) teigiama, kad RU-486 „yra vaistai, kuriuos vartojant pašalinamas jau įsitvirtinęs gemalas <.> tabletę gali vartoti moterys, nežinančios ar iš tikrųjų yra nėščios, tačiau kurių mėnesinės yra užsilaikiusios“. Mokyklose lytiškumo klausimai integruojamas į sveikos gyvensenos ugdymą, pirmiausia akcentuojant ddorovinius pagrindus, po to – apsisaugojimo priemones.

Lyčių lygybės ir bendravimo klausimai taip pat turi būti įtraukti į švietimo programas. Lyčių lygybės ir lygių galimybių įstatymas pritaikomas praktikoje, bet žmonės ne visada supranta, kodėl negalima elgtis vienaip ar kitaip. Mokykloje tokių žinių negauname, todėl ne visi žinom, kas tas seksualinis priekabiavimas, seksualinis išnaudojimas, koks bendravimas tarp lyčių rodo jų lygybę. Tai mokykloje turėtų išdėstyti tinkamai pasirengę pedagogai, kaip yra Skandinavijos, Vakarų Europos šalyse. Lyčių ir lytiškumo mokymas – tiesioginė smurto prieš moteris, prostitucijos, prekybos moterimis prevencija. (www.gyvybe.lt).

V. MOKYKLOS IR ŠEIMOS BENDRADARBIAVIMAS LYTIŠKUMO UGDYME

Mokyklos bendradarbiavimo su šeima tikslai – plėtoti dorovinę auklėtinių santykių su šeima, gimine, namų erdve, mikroaplinka prasmę; padėti suvokti lyčių ir šeimos narių vaidmenį, kartu spręsti esmines būties problemas, plėtoti karitatyvinę veiklą (Ivanauskienė, 2000).

Anot S. Dapkienės (1997), mokykla, užmegzdama ryšius su tėvais, siekia įgyvendinti šiuos uždavinius: padėti tėvams auklėti vaikus šeimoje; organizuoti tėvų pedagoginį švietimą. Sėkmingam bendradarbiavimui, pasak autorės, būtinas mokinio šeimos pažinimas pokalbių, stebėjimo, anketavimo, rašinių metodais. Siūlomos bendradarbiavimo su šeima formos yra: lankymasis mokinio namuose; tėvų pakvietimas į mokyklą, tėvų dienų organizavimas, susirašinėjimas su mokinio tėvais, tėvų susirinkimai. Tėvų švietimo paskirtis – aktualių auklėjimo problemų išsamesnis nagrinėjimas, pavyzdžiui: vaikų valios ugdymas. Jis vedamas specialiomis grupėmis arba individualiai.

Paskaitos tėvams plačiau nušviečia auklėjimo klausimus, giliau juos teoriškai pagrindžia. Taigi jos plečia tėvų akiratį, praturtina jų pedagogines žinias, skatina labiau apgalvoti jų pačių naudojamas auklėjimo priemones.

Šių dienų žymiausi Lietuvos edukologai, tyrę ugdymą šeimoje, taip pat pripažįsta, jog šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Šeimos atliekamas darbas – svarbiausia prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei garantuoti (J.Uzdila, 1997, psl. 245). Vaikas patenka į edukacinę šeimos aplinką nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų (P. Jucevičienė, 1996, psl. 15–21). J. Vaitkevičius pažymi, jjog ikimokyklinio amžiaus vaiko išorinis pasaulis paprastai neperžengia šeimos ribų, todėl tėvai yra svarbiausi vaiko socializavimo veiksniai (J. Vaitkevičius, 1995, psl. 23).

Vienas žymiausių Lietuvos pedagogų ir filosofų S. Šalkauskis tvirtino, jog ugdymas šeimoje yra ypatingas, neprilygstantis jokiai kitai institucijai, nes jame jaučiamos vyriškumo ir moteriškumo įtakos, yra harmoningas ir visuminis, būna pagrindu visiems kitiems ugdymo laipsniams (S. Šalkauskis, 1991, psl. 302-304). Kaip teigia L. Jovaiša: “mokykla šiandien įpareigota vadovauti šeimai, auklėjant vaikus, rengti jaunimą šeimos gyvenimui. Todėl labiau rreikėtų kalbėti apie draugystę ir meilę, apie sutuoktinių santykius, padėti kvalifikuotais patarimais šeimų sudarymo, šeimyninės harmonijos, lytinio gyvenimo ir kitais panašiais klausimais” (L. Jovaiša, 2001, psl. 154).

Visi autoriai pabrėžia, kad šeimoje būtina tėvų tarpusavio santykių darna ir geras mikroklimatas šeimoje, oo kad vyrautų darna, reikalinga ir mokyklos pagalba. Mokykla padeda šeimai, todėl ir tėvai turi padėti pedagogams išugdyti visapusišką asmenybę.

Tačiau vis didesnį susirūpinimą tėvams kelia ankstyvi paauglių lytiniai santykiai, ir su tuo susijusios problemos – lytiškai plintančios infekcijos, nepilnamečių nėštumas, abortai. Visuomenėje vis dažniau diskutuojama apie moralines šiuolaikinių jaunų žmonių nuostatas bei tradicines šeimos vertybes. Akivaizdu, kad vaikų ir paauglių rengimas šeimai bei lytiškumo ugdymas yra nepakankamas. Lytinio ugdymo temos laikomos jautriomis, todėl ne visada šiais klausimais yra paprasta kalbėti su vaikais šeimose bei mokykloje. Tėvams ir pedagogams turi rūpėti apsaugoti vaikus nuo ankstyvų lytinių santykių, nuo ononizmo (L. Jovaiša, 2001, p. 246-247). Anot L. Jovaišos, geriausia tam priemonė – vaikų užimtumas mokslu, sportu, visuomenine veikla, interesų ir veiklumo žžadinimas, griežtas dienos režimas šeimoje ir mokykloje. Mokykloje, ugdant lytiškumo klausimais, didelis dėmesys turėtų būti sutelktas į lyčių skirtumus – tai vaikinų ir merginų skirtumai, pasireiškiantys emocijose, pažintiniuose, profesiniuose interesuose, požiūriuose į darbą, mokymąsi, drausmę. (L. Jovaiša, 1993, psl. 111). Todėl šeimoje ir mokykloje reikia nuo mažens ugdyti požiūrį ir nuostatas į lyčių lygybę, atitinkamą elgesį, bet kartu atsižvelgti ir į skirtumus auklėjant.

Ugdymo institucijos dažnai bando įgyvendinti kitų šalių lytinio ugdymo programas, tačiau jų turinys ir metodai ne visada ppatinka, o kartais net šokiruoja tėvus. Tai susiję su skirtingomis įvairių šeimų moralinėmis, religinėmis nuostatomis bei kultūrinėmis mūsų šalies tradicijomis. Todėl adekvačias vaiko poreikius atitinkančias žinias, pasirengimo šeimos gyvenimui įgūdžius jaunuolis lengviausiai gali perimti iš tėvų. Taigi, šeimos informuotumas apie lytiškumo ugdymo svarbą bei metodus yra ypač aktualus. Todėl lytinis ugdymas turi padėti jaunuoliui subręsti santuokinei meilei ir gyvenimui šeimoje (J.Uzdila, 1997).

Šiandien tėvams nebeužtenka vien savo šeimoje gautų įgūdžių, kaip auginti ir auklėti vaikus. Aplinkinio pasaulio neįtikėtinas kitimo greitis įpareigoja turėti tam tikrą išmanymą, pedagoginę kultūrą – dvasinių vertybių ir pedagoginių žinių, mokėjimų bei įgūdžių visumą (K. Miškinis, 1993, psl. 187). Kaip teigia B. Bitinas (1981): “Šeima – specifiškas bendriausiųjų visuomenės dėsningumų, jos esmės atspindys”.

Labiausiai jaunimui trūksta psichologinio pasirengimo lytiniam gyvenimui, žinių apie sveiką gyvenseną, lytinės kultūros ir higienos ypatumus paauglystėje. Bendraamžiai daro didelę įtaką vienas kito elgesiui. Dauguma paauglių išgyvena panašias problemas, todėl tarp bendraamžių lengviausia rasti emocinį palaikymą ir supratimą. Paaugliai lengviau patiki bendraamžiais, nei suaugusiais, daugiau atsiveria, išreiškia savo mintis ir jausmus. Jaunuoliai neturi teisingos ir išsamios informacijos apie lytiškai plintančias ligas ir jų pasekmes. Tėvai šeimoje su paaugliais labai retai kalba arba iš viso nekalba nei apie kontracepciją, nei apie galimybę užsikrėtus susirgti, nei apie pasekmes, kkai kūdikį gimdo nepilnametės ir kam dažniausiai tenka jį užaugint. Tėvai turėtų suprasti, kad nei moralizavimai, nei draudimai šeimoje nuo lytiniu keliu plintančių ligų neapsaugos: jaunuolius priverčia susimąstyti tik gilesnės žinios. Šia tema atviras pokalbis šeimose – retas reiškinys, nors problemos mūsų visuomenei gerai pažįstamos.

Anot Dapkienė S. (1997), tėvams svarbu žinoti, kad:

• Lytinis auklėjimas mokykloje ir šeimoje yra būtinas. Nepriklausomai nuo tėvų norų vaikai vis tiek gauna lytinį auklėjimą.

• Pagrindiniai lytinio auklėjimo metodai: knygos, paskaitos, diskusijos, nuolatinis auklėjimas.

• Lytinis auklėjimas turi būti pradedamas vos kūdikiui gimus ir tęstis, tol kol jis tampa suaugusiu žmogumi.

• Jau ikimokyklinio amžiaus vaikas susiduria su lytinėmis problemomis.

• Mokyklinukas jau turi pradėti ruoštis kūno pokyčiams, kurie vyks keletą metų.

• Nereikia stengtis, kad vaikas negautų informacijos iš TV, žurnalų, ar pan. Taip tik sužadinamas jo smalsumas.

• Paaugliai nori kalbėtis su tėvais lytiškumo tema, bet varžosi.

• Tėvai, kad ir kaip jiems nejauku, privalo apie tai kalbėti.

• Jei paauglys ima lytiškai santykiauti nereikia to neigti, ar ignoruoti.

• Susidarius nepalankiai situacijai: nėštumui, homoseksualus paauglys ir kt. tėvams reikia stengtis būti tolerantiškiems ir leisti priimti svarbius sprendimus patiems jaunuoliams.

VI. NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSITRAUKIMAS Į LYTINĮ ŠVIETIMĄ

Neformalusis švietimas – tai asmens ir visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi. ( L. Ušeckienė, 2003, psl. 267-268). Pagrindinė ššios savišvietos organizacija – Šeimos planavimo ir seksualines sveikatos asociacija (ŠPSSA) – vienintelė aktyviausia nevyriausybinė organizacija Lietuvoje, besirūpinanti visuomenės, ypač jaunimo seksualinėmis ir reprodukcinėmis teisėmis ir sveikata. Asociacija įkurta 1995 m. ir vienija daugiau nei 200 įvairių specialybių narių: medikų, pedagogų, psichologų, žurnalistų ir kt.(www.politika.osf.lt).

Remiantis nacionalinės AIDS programos vertinimo duomenimis teigiama:

1. Mokytojai tiesiog kenčia dėl metodikos ir informacijos trūkumo, kaip dėstyti šį dalyką, nes tai nėra vien anatomija ir fiziologija. Reikalingi įgūdžiai, pateikiant intymią sritį paaugliams, jaunimui. Asociacija taip pat pastebi, jog mokyklose vyrauja abstinencijos programos, kurios skatina jaunimą susilaikyti nuo lytinio gyvenimo ir mano, jog atsižvelgiant i jaunuolių teises, abstinencijos programą reikėtų taikyti jaunesnėse klasėse, o vyresniems dėstyti saugesnio lytinio elgesio programas, taip pat programas, skirtas lytiškai aktyviems paaugliams.

2.ŠPSSA siekia, kad šeimos Lietuvoje būtų sveikos ir laimingos, kūdikiai laukiami, sveiki ir mylimi; skatina visuomenę domėtis šeimos planavimu, seksualine ir reprodukcine sveikata; siekia, kad abortų šalyje būtų kuo mažiau; gina žmonių ir šeimų teises i reikalingą informaciją, kad jie galėtų sąmoningai, laisvai pasirinkti tinkamiausią kontracepciją, t.y. planuoti šeimą; siekia, kad moterys, vyrai ir, ypač jauni žmonės, būtų sveiki, žinotų, kaip reikia apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo ir LPL, mokėtų naudotis ir naudotųsi šiuolaikinėmis kontracepcijos priemonėmis; rūpinasi, kad jaunimo lytinis

ugdymas ir švietimas būtų efektyvus.

Įgyvendindama šiuos tikslus ŠPSSA organizuoja paskaitas, seminarus, kursus, konferencijas bei

mokymus gydytojams, akušeriams, mokytojams ir jaunimui; leidžia rašytinę ir vaizdinę informacinę medžiagą ir kt.

3.Šiuo metu ŠPSSA sėkmingai vykdo jaunimo lytinio švietimo programą penkiuose Jaunimo sveikatos mokymo centruose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pagal projektą centrai įkurti miestų Sveikatos mokymo centrų patalpose. Centrams vadovauja suaugusios koordinatorės. Parengti mokymo kursuose (kuriuos praveda gydytojai, pedagogai, psichologai) paaugliai – savanoriai patys skleidžia informaciją apie reprodukcinę-lytinę sveikatą ssavo bendraamžiams. Pagal ŠPSSA parengtą lytinio švietimo programą skirtingoms moksleivių amžiaus grupėms (nuo 11 iki 18 m. amžiaus) yra siūloma išklausyti užsiėmimų ciklą šiomis temomis: brendimas ir higiena, lytiškumo pasireiškimas bei lytinės vizijos formavimas, vaikino ir merginos atsakomybė pradedant lytini gyvenimą, kontracepcija, lytiškai plintančios ligos ir AIDS prevencija, narkotikų ir rūkymo žala, žmogaus reprodukcinės – lytinės teisės. Savanoriai – švietėjai centre ir mokyklose skaito paskaitas, veda kūrybiškus užsiėmimus ir pokalbius su savo bendraamžiais, organizuoja renginius (tokius kaip AIDS diena, Sveikatos ddiena ir pan.). Asociacija leidžia informacinę medžiagą jaunimui (lankstinukus, bukletus, knygeles), Jaunimo centrų biuletenį. (www.politika.osf.lt).

4. Per metus Jaunimo sveikatos mokymo centrai užmezgė ryšius su 100 Lietuvos mokyklų, pravedė per tūkstantį pokalbių apie reprodukcinę sveikatą su 45 tūkst. jaunuolių. Nežiūrint aktyvios ŠŠPSSA veiklos ir vykdomos propagandos, sunkumų šiame darbe vis dar pasitaiko. Dažnai bet kokie bandymai kalbėti mokyklose apie saugesnius lytinius santykius tarp vyresnių klasių moksleivių susilaukia viešos oponentų kritikos ir atspindi kraštutinių nuomonių konfliktą. Tai rodo, jog šalyje tikrai nėra vieningos nuomonės ir aiškių nuostatų dėl jaunimo lytinio švietimo. Reikalingos dar intensyvesnės viešos diskusijos, pagrįstos užsienio patirtimi bei argumentais. (www.politika.osf.lt).

Tačiau galime džiaugtis, kad organizuojami tokie projektai, kursai, paskaitos, kurie suteikia jaunimui daugiau žinių apie sveiką ir turiningą gyvenimo būdą. Taip pat daug informacijos jaunimas gauna iš mokytojų, draugų, medikų, todėl naudinga būtų plėsti mokytojų mokymą lytiškumo klausimais bei vystyti bendraamžiams programas ir pastoviai atnaujinti informaciją internete. Tikslinga rengti ir jaunimo susitikimus, ir diskusijas su medikais.

IŠVADOS

1. Lytinis auklėjimas – ttai pedagoginės veiklos procesas, per valios ugdymą siekiantis ugdyti dorovines asmenybės savybes, bruožus bei nuostatas, lemiančias teigiamą vienos lyties požiūrį į kitą. Lytinis auklėjimas – tai ne tik lytinė higiena, bet ir socialinė, etinė bei estetinė problema. Ar žmonės geba mylėti, ar suvokia, jog svarbiausia yra gerbti kitą žmogų, rūpintis juo, būti draugiškam, turėti atsakomybės jausmą, daugiausia priklauso nuo auklėjimo.(L. Jovaiša, 2003).

2. Lytinis švietimas – tai pedagoginės veiklos procesas, kai žinių teikimo būdu siekiama supažindinti su žmogaus anatominėmis ir fiziologinėmis llyties problemomis, lyties higiena, lytinio gyvenimo psichohigiena, lytiškai plintančių ligų, AIDS profilaktika. (V. Daudaravičienė, 2001)

3. Lytinis ugdymas – tikslingas ir kryptingas pedagoginės veiklos procesas, realizuojantis bendražmogiškųjų vertybių bei konkrečių žinių lytiniais klausimais perteikimo ir adekvataus jų pritaikymo savarankiškame gyvenime tikslą; to negali deramai pasiekti atskirai funkcionuojantys lytinio auklėjimo ir lytinio švietimo reiškiniai. (L.Jovaiša, 1993)

4. Literatūros, skirtos lytiniam švietimui, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išleidžiama daugiau negu skirtos lytiniam ugdymui.

5. Lytinis auklėjimas ir lytinis švietimas iš esmės yra du skirtingi pedagoginiai reiškiniai, tačiau pedagogiškai tikslingas jų derinimas laiduoja visavertį lytinį ugdymą, kurio svarbiausias tikslas – suteikti bręstančiam jaunimui teisingą lytiškumo sampratą ir padėti jam suvaldyti jame bręstantį seksualinį polinkį. (V. Daudaravičienė, 2001)

6. Šeimos atliekamas darbas – svarbiausia prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei garantuoti; ugdymas šeimoje yra ypatingas, neprilygstantis jokiai kitai institucijai, nes jame jaučiamos vyriškumo ir moteriškumo įtakos, yra harmoningas ir visuminis, būna pagrindu visiems kitiems ugdymo laipsniams. (B. Bitinas, V. Rajeckas ir kt.)

7. Lytinis auklėjimas mokykloje dažnai virsta lyčių santykių biologizacija, žmoniškumo pradai neranda tinkamos vietos bendraujant skirtingų lyčių moksleiviams ir suaugusiesiems. Tai neigiamai atsiliepia jaunimą rengiant šeimos gyvenimui.(L. Jovaiša, 2003).

8. Šeimos planavimo ir seksualines sveikatos asociacija (ŠPSSA) – vienintelė aktyviausia nevyriausybinė organizacija Lietuvoje, besirūpinanti visuomenės, ypač jaunimo seksualinėmis ir rreprodukcinėmis teisėmis ir sveikata. Asociacija įkurta 1995 m. ir vienija daugiau nei 200 įvairių specialybių narių: medikų, pedagogų, psichologų, žurnalistų ir kt.(www.politika.osf.lt).

LITERATŪRA:

Aramavičiūtė V. Mokinių dorovinės pozicijos formavimas. Kaunas, 1985.

Bendrosios programos ir Išsilavinimo standartai (2003).

Bitinas B., Rajeckas V., Vaitkevičius J., Bajoriūnas Z. Pedagogika. Vilnius, 1981.

Dapkienė S. Klasės vadovo bendradarbiavimas su šeima (Paskaitų konspektas). – Vilnius, 1997, 40 p.

Daudaravičienė v. Lytinio ugdymo ir lytinio švietimo priešprieša bendrojo lavinimo mokyklose: problemos ir perspektyvos. Kaunas, 2001.

Etika 9-10 kl. Vilnius, 1999.

Etika IX-XII kl. Vilnius, 1997.

Ivanauskienė F. Individualioji klasės auklėtojo veiklos programa. – 2000, 104 p.

Jovaiša L. Hodegetika. Vilnius, 2003.

Jovaiša L. Pedagogikos terminai. Kaunas, 1993.

Jovaiša L. Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius, 2001.

Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981m. lapkričio 22d.): AAS74 (1982).

Jucevičienė P. Švietimo vadybos įvadas. Kaunas, 1996.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, I–X klasės. 1997).

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Lietuvos švietimas 2002. Vilnius, 2003.

Mader S.S. Biologija II d. Vilnius, 1999.

Miškinis K. Šeimos pedagogika. Vilnius, 1993.

Narbekovas A., Obelenienė B., Rudzinskas V. Meilė ir pasirengimas šeimai: vaisingumo pažinimas (metodinės rekomendacijos). – Kaunas : VDU, 2004.

Pukelis K. A..Maceinos egzistencijos filosofijos andragoginiai aspektai // Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos. Kaunas, Versmė, p.387-396.

Pukelis K. Trojos arklys vardu “Lytinis švietimas” arba liga mirčiai // Mokytojų rrengimas ir filosofinės studijos. Kaunas, Versmė, p.397-409.

Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, 2005m.

Šalkauskis S. Pedagoginiai raštai. Kaunas, 1991.

Tikėjimo mokslo kongregacija. Persona humana (1975 m. gruodžio 29 d.): AAS 68 (1976), Nr.1.

Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytinio ugdymo programos. Vilnius. Švietimo ir mokslo ministerija. 2000.

Ušeckienė L. XX a. pedagogikos kryptys ir švietimo sistemos, Šiaulių universitetas, 2003.

Vaitkevičius P. Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius, 1995.

Vingras A., Vingrienė A. Lytiškumas ir vaikas. Vilnius, 1998.