Žvaigždės ir žvaigždynai

Salininkų vidurinės mokyklos

10b klasės mokinės

Junetos Baranauskiatės

Referatas

“Žvaigždės ir žvaigždynai”

2004, Vilnius

Astronomijos medžio šešėlyje.

Nerasi žmogaus, kuris giedrą vakarą nebūtų grožėjęsis žvaigždėtu

dangaus skliautu: vienas, pavargęs nuo dienos darbų, ieško jame

nusiraminimo, kitas – įkvėpimo, trečias – savosios žvaigždės. Bežiūrint į

žvaigždes, visiems kyla aibė klausimų.

Žvaigždynai – tai ne vien sutartos šviesių žvaigždžių

konfigūracijos ar tam tikras dangaus plotelis. Perkeldamas į dangaus

skliautą žmonių ar gyvūnų atvaizdus, žmogus nutiesė pirmąjį tiltą į didelį

ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Pirmuosius žvaigždynų pavadinimus,

manoma, yra sugalvoję eegiptiečiai. Įvairiuose kraštuose, sakysim,

Arabijoje ir Kinijoje, tos pačios žvaigždžių konfigūracijos buvo

skirtingai vadinamos.

Dabar dangus aplink visą Žemę suskirstytas į 88 žvaigždynus (žr. 1

lentelę 6 psl.) iš kurių 25 Lietuvos padangėje niekada nepasirodo.

Didžioji dalis mūsų danguje spindinčių žvaigždynų (48) buvo žinomi nuo

seniausių laikų. 14 iš jų vadinami žmonių, dažniausiai graikų mitologinių

herojų vardais: Heraklis, Andromeda, Persėjas ir kt. 25 vadinami gyvūnų

vardais ir tik 9 simbolizuoja negyvus daiktus. Susiję su mitais ir

legendomis, šie žvaigždynų pavadinimai atspindi įvairių tautų kultūrinį

bei socialinį gyvenimą ir yra ssavotiškas senovės kultūrų palikimas. Pietų

pusrutulio dangaus žvaigždynų pavadinimai kur kas jaunesni – juos

sugalvojo aistringi jūrų keliautojai europiečiai didžiųjų geografinių

atradimų epochoje. Užtat daugelis jų ir vadinami jūreiviškais vardais:

Kompasas, Matuoklė, Burės ir pan. Viso pasaulio astronomai dabar naudojais

1922 metų Tarptautinės astronomų sąjungos ssuvažiavime priimtais

tarptautiniais lotyniškais žvaigždynų pavadinimais. Pavyzdžiui, lietuviško

Grįžulo Ratų žvaigždyno tarptautinis pavadinimas yra Ursa Major (Didžioji

Lokė), Septynių Šienpjovių – Orion (Orionas). Žvaigždynų pavadinimai

trumpinami trimis raidėmis, pavyzdžiui Ursa Major – UMa, Orionas – Ori ir

pan.

Pasitaiko smalsuolių, primygtinai norinčių sužinoti, kiek

žvaigždžių jau yra suskaičiavę astronomai ir ar dažnai atrandama naujų. Be

abejo, kai kam pasiseka. Tik atrandamos žvaigždės nėra naujos.

Paprasčiausiai jų nematyti tol, kol dėl tam tikrų priežasčių nepadidėja jų

šviesumas. Atradimas tikrai didelis, bet vargu ar tokias žvaigždes verta

traukti į bendrą sąrašą – tik sužibusios jos gana greitai vėl išnyksta iš

akiračio.

Apskritai danguje aplink visą Žemę gerą regėjimą turintis žmogus

galėtų suskaičiuoti maždaug 6000 žvaigždžių (vienoje Žemės pusėje jų

matyti perpus mažiau). Blyškesnių šviesulių nematyti ties horizontu, nes

čia jų silpną šviesą sugeria storas Žemės atmosferos ssluoksnis. Vadinasi,

belieka 2500 plika akimi matomų žvaigždžių. Žinoma, pro žiūroną ar

teleskopą žvaigždžių matoma tūkstančius kartų daugiau. Pro didžiulius šių

laikų teleskopus būtų galima suskaičiuoti šimtus milijardų žvaigždžių.

Vadinasi, dangaus plotelyje, kurį uždengia Mėnulio pilnatis, vidutiniškai

yra daugiau žvaigždžių negu plika akimi matyti visame danguje. Taigi ar

beverta jas skaičiuoti? Visų ne. O dalį – būtina. Nė vienas dangaus

tyrinėtojas negali apsieiti be žvaigždžių katalogų bei žvaigždėlapių,

kuriuose sužymėtos žvaigždės iki tam tikro ryškio, galimo stebėti dauguma

prietaisų.

Pirmą išsamų dangaus Šiaurės pusrutulio 324 198 žvaigždžių katalogą

1850 m. ssudarė vokiečių astronomas F. Argelanderis. Į katalogą buvo

įtrauktos žvaigždės iki 9,5 ryškio, matomos Bonos observatorijos 72 mm

skersmens teleskopu. Kiek vėliau (1862 m.) šis katalogas papildytas

dangaus Pietų pusrutulio 133 659 žvaigždėmis. Sutrumpintai vadinamas BD

(“Bonos apžvalga”), šis katalogas ir šiandien tebevartojamas.

Žvaigždžių koordinatės – rektascensija ir deklinacija yra

analogiškos Žemės paviršiaus ilgumai ir platumai. Deklinacija žvaigždžių

platuma matuojama laipsniais nuo dangaus pusiaujo (Žemės pusiaujo

plokštumos ir dangaus sferos susikirtimo linijos) link dangaus polių

(taškų, kuriuose dangaus sferą kerta Žemės sukimosi ašis). Dangaus

pusiaujas žvaigždėtą skliautą padalija į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę,

analogiškai kaip Žemės pusiaujas dalija Žemės rutulį į pietų ir šiaurės

pusrutulius. Žvaigždės, esančios šiauriniame dangaus sferos pusrutulyje,

yra teigiamos deklinacijos (nuo 0( iki +90(), o pietiniame – neigiamos

(nuo 0( iki -90().

Kita žvaigždžių koordinatė – valandinis kampas, arba rektascensija,

– matuojama laiko vienetais (valandomis, minutėmis, sekundėmis) nuo

vadinamojo nulinio deklinacijų apskritimo, kuris yra dangaus šiaurinį ir

pietinį polius jungianti linija, išvesta per pavasario lygiadienio tašką

(dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo tašką, dabar esantį Žuvų

žvaigždyne). Taigi žvaigždės adresas 2h39m ir -42(35/ aiškintinas taip:

ji yra per 2 valandas 39 minutes nutolusi į rytus nuo nulinio deklinacijų

apskritimo ir per 42 laipsnius 35 minutes – į pietus nuo dangaus pusiaujo.

Žvaigždžių kataloge, greta rektascensijos ir deklinacijos, dar

galima pamatyti rašomus metus – epochą, kada koordinatės iišmatuotos.

Epocha žymėtina dėl Žemės sukimosi ašies precesijos: ašiai svyruojant,

keičiasi dangaus polių bei dangaus pusiaujo padėtys ir kartu – žvaigždžių

adresai.

Žvaigždžių nuotoliai

Žvaigždės yra nepasiekiamos, tačiau juk ir Žemėje pasitaiko

neprieinamų objektų, kurių nuotolio neišmatuosi rulete ar žingsniais. Čia

padeda vadinamasis paralaktinio trikampio metodas: nuotolis

apskaičiuojamas, stebint tiriamąjį objektą iš dviejų skirtingų vietų, tarp

kurių atstumas (bazė) yra gerai žinomas. Tokiame trikampyje smailasis

kampas ties neprieinamuoju objektu (astronomijoje – planeta ar žvaigžde)

vadinamas paralaksu. Visa bėda, kad pati ilgiausia Žemės bazė (mūsų

planetos spindulys, vidutiniškai lygus 6378 km) yra per trumpa: ja

remiantis galima apskaičiuoti tik pačių artimiausių kosminių kūnų –

Mėnulio, Saulės bei kaimyninių planetų dieninius paralaksus. Žvaigždžių

nuotoliams apskaičiuoti parankesnė ilgesnė bazė – Žemės orbitos, kuria ji

skrieja aplink Saulę, spindulys. Šio spindulio vidutinis ilgis yra 149 600

000 kilometrų. Tai ir yra astronomų kosminis metras – astronominis

vienetas (sutrumpintai av). Žvaigždžių nuotoliai apskaičiuojami

registruojant žvaigždžių padėtis dangaus skliaute kas pusė metų.

Pirmasis taip apskaičiuoti žvaigždžių nuotolius bandė M.

Kopernikas. Deja, to meto astronominiai stebėjimai nebuvo pakankamai

tikslūs. Tik XIX a. pradžioje pavyko išmatuoti pirmuosius žvaigždžių

paralaksus. Net pačiomis artimiausioms žvaigždėms jie sudaro vos

dešimtąsias lanko sekundės dalis.

Atstumą tarp Žemės ir Mėnulio šviesos spindulys perskrodžia beveik

per vieną sekundę. Iš Saulės iki Žemės jis skrieja 8 minutes ir 19

sekundžių, o iš artimiausios žvaigždės – net 4,3 metų! Šviesiausia LLyros

žvaigždyno žvaigždė Vega nutolusi nuo mūsų 27 šviesmečius. Šiaurinė

žvaigždė – maždaug 450 šviesmečių. Vadinasi, jei mūsų Šiaurinę staiga kas

nors užgesintų, mes jos pasigestume tik po 450 metų! Ir atvirkščiai, jei

iš Šiaurinės žvaigždės planetų dabar kas nors stebėtų Žemę, tai matytų

Leonardo da Vinčio ir Kristupo Kolumbo laikus.

Žvaigždžių spalvos bei tikrasis šviesumas.

Ilgiau pasižiūrėjus į žvaigždes, nesunku pastebėti, kad jos

nevienodo atspalvio: vienos žydrai baltos, kitos gelsvos, trečios rausvos.

Taip yra dėl to, kad šviesą išspinduliuojantys žvaigždžių paviršiai –

fotosferos yra nevienodai įkaitę. Juo karštesnės žvaigždės fotosfera, juo

labiau jos spinduliuojamos energijos maksimumas pasislinkęs trumpųjų bangų

linkme, ir atvirkščiai. Iš žvaigždžių spektrų nustatyta , kad karščiausių

žvaigždžių fotosferų temperatūra yra keliasdešimt tūkstančių, o

“šalčiausių” – vos poros tūkstančių laipsnių. Pagal tai žvaigždės

skirstomos į septynias pagrindines spektrines klases, kurios temperatūros

mažėjimo kryptimi žymimos didžiosiomis raidėmis: O, B, A, F, G, K ir M.

Kiekviena spektrinė klasė dar skirstoma į dešimt poklasių: pvz., A0, A1,

A2 (iki A9) ir pan.

Karščiausios yra O spektrinės klasės žvaigždės . Didžiąją energijos

dalį jos išspinduliuoja žydraisiais, violetiniais ir ultravioletiniais

spinduliais. Dėl to jos atrodo žydros. A spektrinės klasės žvaigždės –

baltos. F ir G spektrinių klasių žvaigždės, kurių fotosferų temperatūra

yra tarp 7500 ir 5000 laipsnių, atrodo gelsvos, K – oranžinės, M –

rausvos. Žvaigždynų schemose atsižvelgiama tik į žvaigždžių ryškius:

ryškiausios žvaigždės

žymimos didesniais, blyškesnės mažesniais

skrituliukais.

Žvaigždžių yra ne tik karštų ir šaltų, raudonų ir baltų. Yra

žvaigždžių milžinių ir žvaigždžių nykštukių. Ypač šis skirtumas ryškus

oranžinių ir raudonųjų (K ir M spektrinių klasių) žvaigždžių tarpe:

milžinių atmosferos išsipūtusios, tačiau nepaprastai retos, o nykštukių

atvirkščiai, plonos, bet užtat daug tankesnės. Kuo didesnė žvaigždė, tuo

didesnis plotas, tuo daugiau energijos ji skleidžia į supančią erdvę.

Akivaizdu, kad didelė žvaigždė bus daug šviesesnė už tame pat atstume

esančią mažą tos pačios temperatūros žvaigždę. Žvaigždės šviesumas

proporcingas jos masei. Yra ypač šviesių žvaigždžių –– supermilžinių ir

silpnesnių už nykštukes – subnykštukių. Todėl kataloguose greta spektrinės

klasės žymima ir žvaigždės šviesumo klasė, pavyzdžiui A0 V (A0 nykštukė),

K2 III (K2 milžinė), M0 I (M0 supermilžinė).

Mūsų Saulė yra G2 spektrinės klasės nykštukė. Belieka pridurti, kad

šios “nykštukės” skersmuo – beveik pusantro milijono kilometrų! Tai beveik

keturis kartus daugiau už atstumą tarp Žemės ir Mėnulio! Tačiau tarp 300

milijardų Galaktikos žvaigždžių Saulė yra tik vidutinė žvaigždė. Yra

žvaigždžių, kurių skersmenys siekia dešimtis ir net šimtus milijonų

kilometrų. Tokia milžinė įkurdinta Saulės vietoje užimtų vvisą erdvę iki

pat Marso ar net Jupiterio orbitų. Patekusi į ugninę tokios gigantės

atmosferą, mūsų Žemė per akimirksnį sudegtų kaip mažytė dulkelė, o gyvybė

galėtų egzistuoti nebent Plutone. Kita vertus, yra ir gerokai mažesnių už

Saulę žvaigždžių. Vos planetų didumo yra pačios karščiausios, ttačiau dėl

mažumo nedaug energijos išspinduliuojančios žvaigždės – baltosios

nykštukės. Saulės kaimynystėje (reikia manyti, ir visoje Galaktikoje)

gausu vadinamųjų raudonųjų nykštukių, kurios dėl žemos fotosferų

temperatūros ir menkos spinduliavimo galios aptinkamos tik labai netoli

Saulės. Išeikvojusių savo vidinės energijos resursus ir užgesusių

žvaigždžių liekanos – neutroninės žvaigždės bei juodosios skylės – yra dar

mažesnės – vos keliolika ar net kelių kilometrų skersmens.

Žvaigždynų karuselė.

Kai saulė nusileidžia 18-19 laipsnių už horizonto, ateina

vadinamosios astronominės sutemos. Birželio-liepos-rugpjūčio vakarais

tuomet per visą dangų nusidriekia Paukščių Takas. Tai plati balzgana

juosta, kurioje susilieja šviesa milijonų mūsų Galaktikos žvaigždžių,

besiprojektuojančių regimame Galaktikos disko pjūvyje. Iki teleskopo

išradimo niekas to nežinojo. Tolimi mūsų senoliai Paukščių Taką vadino

amžinu dangaus medžiu, vieškeliu iš Olimpo į žemę, palieto pieno upe ir

panašiai. Tarptautinis Paukščių Tako pavadinimas yra Pieno Kelias (Milky

Way). Siauru upeliu jjis teka per Vežėjo ir Persėjo žvaigždynus, kerta

Kasiopėją, užkliudo Cefėją, tarsi sutikęs neįveikiamą kliūtį, prasiskiria

ties Gulbės Denebu ir nuo čia srovena dviem srautais, kol vienas išsekęs

išnyksta Gyvatės žvaigždyne. Antrasis už Erelio smarkiai platėja ir

išsilieja plačia pieno upe pietuose, kur iš horizonto matyti Šaulio

žvaigždyno šiaurinė dalis. Esant itin vaiskiam orui, Paukščių Take šen bei

ten matyti šviesios dėmės, kur danguje žėrėte žėri nesuskaitoma žvaigždžių

gausybė; kitur žiojėja tamsūs lopai ir žvaigždžių beveik visai nėra.

Įsidėmėkite keletą žvaigždžių (geriausia jų grupę), esančių netoli

rytų ir vvakarų horizonto. Praėjus valandai kitai, galima pamatyti, kad

pasirinktos žvaigždės rytuose jau pakilusios gerokai aukščiau, o iš už

horizonto išnirusios kitos. Vakaruose, atvirkščiai – pasirinktų žvaigždžių

ko gero nebesimatys – jos jau bus pasislėpusios už horizonto. Žvaigždės

teka rytuose ir leidžiasi vakaruose, panašiai kaip Saulė ar Mėnulis. Tai

ne kas kita kaip Žemės ašinio sukimosi atspindys. Per 24 valandas

žvaigždėtas dangaus skliautas apsisuks pilnu ratu, ir kitą vakarą

žvaigždes vėl bus galima pamatyti ten pat. Dieną žvaigždžių stebėti

negalime, nes visa padangė apšviesta atmosferoje išsisklaidančių Saulės

spindulių.

Ir vis dėl to ne visos žvaigždės pateka ir nusileidžia. Yra tokių,

kurios niekada nepaliesdamos horizonto linijos, suka ir suka ratus aplink

tam tikrą tašką, vadinamą dangaus poliumi. Tai ir yra taškas, į kurį

nukreipta Žemės sukimosi ašis.

Jei tų pačių įsidėmėtų žvaigždžių tą pačią valandą, ieškosite

praėjus mėnesiui ar dviem, pastebėsite, kad rytuose jos kaskart vis

anksčiau teka, o vakaruose – anksčiau leidžiasi. Taip yra todėl, kad Žemė

ne tik sukasi aplink savo ašį, bet ir skrieja aplink Saulę. Dangaus

vaizdas bus toks pat pavasarį ir rudenį, vasarą ir žiemą. Vieni

žvaigždynai ilgainiui pasislėps už horizonto, jų vietoje patekės kiti.

Nenusileis tik tie, kurie yra arti šiaurinio dangaus poliaus. Jie tiktai

keis savo padėtį šiaurinio dangaus poliaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, Didieji

Grįžulo Ratai rudens vakarais matyti gana žemai, o pavasarį – aukštai,

kone virš ggalvos. Vasaros vakarais jie stovi, iena rodydami vakarus, o

žiemą kybo ratais aukštyn, iena nukreipta į horizontą, tačiau niekad

nenusileidžia.

Mūsų Saulė – eilinė tarp miriadų Galaktikos žvaigždžių, tarsi

niekuo neišsiskiriantis medis didžiuliame miške. Dėl gausybės medžių miške

neįmanoma aprėpti viso miškingojo ploto, nustatyti jo ribų. Galaktika – ne

miškas, iš jos neišskrisi, iš šono į ją nepažiūrėsi. Tad kaipgi ją

pamatyti?

Pasiklydus miške, nė į galvą neateina ieškoti kito miško. Svarbu iš

jo ištrūkti. Tuo tarpu astronomai, ieškodami savo žvaigždžių miško ribų,

priversti įdėmiai dairytis ir į kitas žvaigždžių sistemas.

JAV astronomas E.Hablis, stebėjęs dangų pro didžiausią tuomet

pasaulyje 256 sm skersmens reflektorių Maunt Vilsono observatorijoje, 1920

m. įrodė, kad egzistuoja daugybė kitų žvaigždžių sistemų – galaktikų. Mūsų

amžiaus viduryje 21 cm ilgio radijo bangų stebėjimais pavyko nustatyti,

kad tarpžvaigždinės vandenilio dujos ne ištisai užpildo Galaktikos tūrį, o

yra susitelkusios į tam tikrus debesis, kurie išsidėstę sruogomis,

panašiomis į tolimų galaktikų spiralines vijas. Paaiškėjo, kad mūsų

Galaktika, kaip ir kitos tolimos žvaigždijos, sukasi, o sukimosi greitis

didėja, artėjant prie Galaktikos centro.

Pro galingus šių dienų teleskopus matyti milijonai įvairiausių formų

galaktikų, nutolusių per milijonus šviesmečių nuo mūsų. Stebėdami įvairius

objektus mūsų Galaktikos viduje, lygindami juos su analogiškais objektais

bei jų pasiskirstymu kitose galaktikose, astronomai ir išaiškino mūsų

Galaktikos dydį, formą ir sandarą.

Didieji Grįžulo Ratai.

Tai įspūdingiausias mūsų dangaus žvaigždynas. SSeptynios

šviesiausios jo žvaigždės sudaro lengvai pastebimą keturkampį vežimą su

ilga lenkta iena iš trijų žvaigždžių. Didieji Grįžulo Ratai – lietuviškas

šio žvaigždyno pavadinimas. Homeras jį vadino tiesiog vežimu. Anglai ir

rusai čia įžiūrėjo kur kas paprastesnį rakandą – samtį ar kaušą. Indijoje

šis žvaigždynas vadintas septyniais lokiais, senovės Romoje – septyniais

jaučiais ir t.t. Labiausiai paplitęs pavadinimas – Didžioji Lokė. Jį,

spėjama, prieš kelis tūkstančius metų žvaigždynui suteikę piemenys, ganę

gyvulius Tigro ir Eufrato slėniuose. Vėliau iš babiloniečių šį pavadinimą

perėmė graikai. Jis pamažu prigijo ir Europos, o vėliau ir tarptautiniame

astronomų žodyne.

Gražią legendą apie šį žvaigždyną yra sukūrę Šiaurės Amerikos

indėnai. Keturių žvaigždžių keturkampis jiems simbolizavo lokį, o kitos

trys žvaigždės – medžiotojus. Pirmasis medžiotojas, brendantis arčiausia

lokio, ginkluotas lanku ir strėlėmis, antrasis neša puodą, kuriame bus

verdama lokiena, o trečiasis urnoje saugo žvaigždes, kurių liepsna

kaitinsianti puodą. Kiekvieną rudenį medžiotojas nušauna lokį, ir jo

kraujo lašai rausvai nudažo medžių lapus.

Didieji Grįžulo Ratai – trečiasis pagal dydį iš 88 dangaus

žvaigždynų: jis užima dangaus skliaute net 1280 kvadratinių laipsnių.

Šviesiausia Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždė – Aliotas, esantis per 68

šviesmečius nuo mūsų, tolimiausia – Benetnašas. Tuo tarpu artimiausios

mums šio žvaigždyno žvaigždės – Lalando 21185 plika akimi visiškai

nematyti. Tai maža (0,35 Saulės masės) raudonoji nykštukė, spinduliuojanti

200 kartų mažiau energijos negu mūsų Saulė. Danguje ji spindi beveik

250

kartų blyškiau už Aliotą ir ją pamatyti įmanoma tik pro žiūronus. Šios

žvaigždutės spinduliai Žemę pasiekia per aštuonerius metus.

Mažieji Grįžulo Ratai.

Lotyniškas šio nedidelio žvaigždyno pavadinimas reiškia Mažąjį

Lokiuką. Senuosiuose žvaigždėlapiuose jis vaizduojamas su ilga, lokiams

nebūdinga uodega. Girdi, sviesdamas lokiuką į dangų, vyriausiasis dievas

Dzeusas pernelyg atsivėdėjo.

Šiaurinė – tiktai antrojo ryškio žvaigždė, bet žinoma kur kas

plačiau negu pirmojo ar net nulinio ryškio žvaigždės. Priežastis labai

svarbi: aplink Šiaurinę sukasi.visas dangaus skliautas. Įsitikinti tuo

visai nesunku. Tereikia fotoaparato objektyvą nukreipti į Šiaurinę ir

palikti atidarytą vienai –– dviem valandoms. Išryškinę juostą, pamatysime

koncentrinius puslankius, kuriuos per tą laiką išrašė žvaigždės.

Senovės Babilono, Egipto, Graikijos ar Kinijos stebėtojai

fotoaparatų neturėjo, tačiau šį reiškinį žinojo ne blogiau už mus. Ir ne

be reikalo”šiaurės žvaigždę” vadino deive, rašančia gyvųjų ir mirusiųjų

knygą, žėrinčia dangaus skliauto viršūne ir pan.

Šiaurinė nėra idealus žvaigždėto dangaus centras. Žemės

sukimosi ašis nukreipta ne tiesiai į Šiaurinę, o maždaug per vieną laipsnį

nuo jos. Užtat su dangumi šiek tiek sukasi ir pati Šiaurinė, tik jos

brėžiamas ratas yra mažiausias. Išskyrus blyškią 66,4 ryškio žvaigždutę,

kitos artimesnės dangaus poliui žvaigždės netgi pro žiūroną nebematyti.

Tiesa, pro stambius teleskopus per 3,2 lanko minutės nuo šiaurinio dangaus

poliaus matyti.visa galaktika.

Atsigręžus veidu į Šiaurinę, dešinėje bus rytai, kairėje –

vakarai, o už nugaros – pietūs. Keliautojams aplink pasaulį šši žvaigždė

pasako ir dar vieną ne mažiau svarbų dalyką – geografinę platumą. Tai

laipsniais išreiškiamas regimasis Šiaurinės aukštis virš horizonto. Juo

toliau į šiaurę keliausime, juo aukščiau danguje kils Šiaurinė. Šiaurės

ašigalyje ji spindi tiesiai virš galvos. Tolstant nuo šiaurės ašigalio,

Šiaurinė leidžiasi žemyn, o ties Žemės pusiauju ji liečia horizontą.

Daug, oi daug neatskleistų paslapčių glūdi beribiuose kosmoso

toliuose. Galaktikos, žvaigždės ir planetos. Kiekvienas iš šių objektų –

tai tik maža dalelė gimusios prieš 18-20 milijardų metų ir nuolat

besivystančios Didžiosios Visatos, kurios vaikai esame ir mes, gyvenantys

Žemėje po žvaigždėtu jos dangumi.

1 lentelė Žvaigždynai

| Žvaigždynai| Lotyniškas | |

| |pavadinimas |Sutrumpinimas |

|Andromeda |Andromeda |And |

|Aukso Žuvis |Dorado |Dor* |

|Aukuras |Ara |Ara* |

|Avinas |Aries |Ari |

|Balandis |Columba |Col |

|Banginis |Cetus |Cet |

|Berenikės Garbanos |Coma Berenices |Com |

|Burės |Vela |Vel* |

|Cefėjas |Cepheus |Cep |

|Centauras |Centaurus |Cen |

|Chameleonas |Chamaeleon |Cha* |

|Delfinas |Delphinus |Del |

|Didieji Grįžulo Ratai |Ursa Major |UMa |

|Didysis Šuo |Canis Major |CMa |

|Driežas |Lacerta |Lac |

|Dvyniai |Gemini |Gem |

|Erelis |Aquila |Aql |

|Eridanas |Eridanus |Eri |

|Feniksas |Phoenix |Phe* |

|Gervė |Grus |Gru* |

|Gyvatė |Serpens |Ser |

|Gyvatnešis |Ophiuchus |Oph |

|Gulbė |Cygnus |Cyg |

|Heraklis |Hercules |Her |

|Hidra |Hydra |Hya |

|Indėnas |Indus |Ind* |

|Jaučiaganis |Bootes |Boo |

|Kasiopėja |Cassiopeia |Cas |

|Kiškis |Lepus |Lep |

|Kompasas |Pyxis |Pyx |

|Krosnis |Fornax |For |

|Laikrodis |Horologium |Hor* |

|Laivagalis |Puppis |Pup |

|Laivo Kilis |Carina |Car* |

|Laputė |Vulpecula |Vul |

|Liūtas |Leo |Leo |

|Lyra |Lyra |Lyr |

|Lūšis |Lynx |Lyn |

|Matuoklė |Norma |Nor* |

|Mažasis Liūtas |Leo Minor |LMi |

|Mažasis Šuo |Canis Minor |CMi |

|Mažieji Grįžulo Ratai |Ursa Minor |UMi |

|Mergelė |Virgo |Vir |

|Mikroskopas |Microscopium |Mic |

|Musė |Musca |Mus* |

|Oktantas |Octans |Oct* |

|Orionas |Orion |Ori |

|Ožiaragis |Capricornus |Cap |

| Žvaigždynas | Lotyniškas | Sutrumpinimas|

| |pavadinimas | |

|Pegasas |Pegasus |Peg |

|Persėjas |Perseus |Per |

|Pietų Hidra |Hydrus |Hyi* |

|Pietų Žuvis |Piscis Austrinus |PsA* |

|Pietų Kryžius |Crux |Cru* |

|Pietų Trikampis |Triangulum Australe |TrA* |

|Pietų Vainikas |Corona Austrina |CrA* |

|Povas |Pavo |Pav* |

|Rojaus Paukštis |Apus |Aps* |

|Sekstantas |Sextans |Sex |

|Siurblys |Antlia |Ant |

|Skalikai |Canes Venatici |CVn |

|Skaptukas |Caelum |Cae |

|Skydas |Scutum |Sct |

|Skorpionas |Scorpius |Sco |

|Skraidanti Žuvis |Volans |Vol* |

|Skriestuvas |Circinus |Cir* |

|Skulptorius |Sculptor |Scl |

|Slibinas |Draco |Dra |

|Stalkalnis |Mensa |Men* |

|Strėlė |Sagitta |Sge |

|Svarstyklės |Libra |Lib |

|Šaulys |Sagittarius |Sgr |

|Šiaurės Vainikas |Corona Borealis |CrB |

|Tapytojas |Pictor |Pic |

|Tauras |Taurus |Tau |

|Taurė |Crater |Cra |

|Teleskopas |Telescopium |Tel* |

|Tinklelis |Reticulum |Ret* |

|Trikampis |Triangulum |Tri |

|Tukanas |Tucana |Tuc* |

|Vandenis |Aquarius |Aqr |

|Varnas |Corvus |Crv |

|Vežėjas |Auriga |Aur |

|Vėžys |Cancer |Cnc |

|Vienragis |Monoceros |Mon |

|Vilkas |Lupus |Lup |

|Žirafa |Camelopardalis |Cam |

|Žirgelis |Equuleus |Equ |

|Žuvys |Pisces |Psc |

* Žvaigždutėmis pažymėti žvaigždynai, kurie LLietuvos danguje niekada

nepasirodo.

Literatūra. Z. Sviderskienė “Žvaigždynai”.