Dangaus kunai

Įvadas

Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo

savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į

žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo

didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius

senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.

Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties

iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai

mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių,

pagal kurį dirbo ūkio darbus.

Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti

akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus

dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus,

turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų

dienų.

Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda,

kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio

kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o

kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.

Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių

sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai

mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse,

sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų

pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės,

Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais.

Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjo

dangaus kūnus.

1. Visata ir jjos senovinis modelis

Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės

bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš

chaotiškos materijos.

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur

buvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus

tamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas.

Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių.

Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjo

pragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas vis

kitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio.

Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio

kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia

šviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę,

užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituose

sakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko

įsikandusi uodegą.

Visata taip pat vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantis

sakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medis

vaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą

pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis,

paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta gyvybės ir išminties

šaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jais

lankėsi dievai.

Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats

aukščiausias yra geriausias iir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmogui

suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė ir

pietūs).

Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe visatos modelių, kurie

dabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.

2. Saulė

Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šį

dangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulę

nukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad

saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas nors

išlaisvindavęs.

Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, o

nusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiui

saulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir

visko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukais

su karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis ar

karieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros.

Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvo

Mėnulis, o dukterys – žvaigždės.

Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai ant

žolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėlių

globėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo.

Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po dangų

ratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsų

laikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, o

tuo tarpu rusų ssaulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų –

vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais.

Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines ant

karties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže – vežimas.

Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis greičiausiai simbolizavo Saulės

vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą.

Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos

ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas,

kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais.

Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą jos

kelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemos

ir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulė

apsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūna

virš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvo

atlikinėjamos visos ritualinės apeigos.

Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per

rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, bet

ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures,

pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkos

dainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kad

Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą.

Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienio

apeigas, Jonines, derliaus nuėmimo, vėliu vaišinimo metu. Įvairūs liaudies

medicinos dalykai buvo aatliekami saulėlydyje arba saulėtekyje.

Saulė buvo laikoma gyvybės tiekėja. Ji gyvybę ne tik atnešanti, bet

ir palaikanti, todėl paprastai gyvulius skersdavo prieš saulės patekėjimą.

Be to, leidžiantis Saulei buvo žadinami ligoniai ir apskritai miegantieji,

kad Saulė nenusineštų jų gyvybės.

Saulei šviečiant retai pasirodydavo pasirodančios piktosios dvasios,

demonai. Tuo tarpu blogis visada pradeda siautėti naktį. Naktį susirenka

laumės, raganos, kenkenčios žmonėms, šokančios ir kitaip

besilinksminančios.

Iš Saulės buvo spėjama koks bus oras. Jei saulė teka didelė – bus

bjauri diena, o jei raudona – vėjuota. Jei apie saulę drignė, trečią dieną

bus lietaus. Jei saulė leidžiasi perpinta kaspinais, bus blogas oras.

Tikėdami, kad saulė neša žmonijai ir jos darbams palaimą, lietuviai

pradėdavo ir baigdavo svarbius darbus pagal saulę.

Taigi saulė mūsų protėvių gyvenime buvo svarbi tiek darbuose, tiek

šventėse.

3. Mėnulis

Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę, kuri senovės

žmogui atrodė nepaprastai grėsminga, nes jis tikėjo, kad tamsoje

slankiojančios piktosios būtybės. Mėnulis padėdavo apsisaugoti ir nuo

realių pavojų – priešų ir plėšriųjų žvėrių.

Lietuvoje Mėnulį žmonės pažino jau akmens amžiuje. Pirmiausia žmogaus

dėmesį atkreipė besikeičiančios Mėnulio fazės ir jų ryšys su oro

pasikeitimu bei vandens potvyniais bei atoslūgiais.

Mėnulis paprastai lyginamas su papločiais, duona, sūriu taip pat

dubenimis, lėkštėmis. Taip pat mėnulis įmenamas naminiais gyvuliais:

arkliu, kumeliuku, bet dažniausiai – jaučiu. Vėlesniais laikais Mėnulį

pradėta vadinti tėvu, seniu, jaunikaičiu,

baltu žmogumi, piemeniu. Mėnulis

galėjo būti vėlių globėjas, nes jis vaizduojamas kaip mirusiųjų globėjas.

Mitologinėje lietuvių tautosakoje Mėnulis vaizduojamas kaip gražus

jaunikaitis sidabriniais drabužiais, viliojantis jaunas merginas.

Įdomu tai, kad lietuvių mitologinėje tautosakoje aiškinama, jog

kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Buvo tikima, kad užgimus žmogui,

užsidega jo žvaigždė, o jam mirus, ji nukrenta.

Ilgainiui lietuviai pradėjo laikyti Mėnulį dievu, Saulės vyru, kuris

buvo laikomas mažiau svarbiu negu Saulė.

Įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus, kuriuos mitologinė

tautosaka įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai – kad ant Mėnulio

besiraitančios ggyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens

vogimą. Kitur sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir šis

ją pasiėmęs. Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis pasiėmęs pamotės

skriaudžiamą mergaitę, kuri prašiusi jo globos.

Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, mėnuliui šviečiant,

nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negali

pagauti, barė Mėnulį, o šis supykęs ją įsitraukę pas save.

Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad mėnulyje matosi Kainas

su Abeliu. Kainas buvo nuteistas už brolio nužudymą iki pasaulio pabaigos

stovėti ant Mėnulio ir kibiruose, pakabintuose aant naščių, laikyti užmušto

brolio kraują.

Mėnulio fazės

Ir Mėnulis, ir jo fazės lietuviams buvo žinomos jau nuo akmens

amžiaus. Mėnulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Jauną

Mėnulį žymėdavo pjautuvu, delčią – pusrutulių arba didžiąja D raide.

Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nnuo jo pasirodymo danguje maždaug po

2-3 nebuvimo dienų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio

šviesulio užgimimu. Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampa

pusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritulio, žmonės jį

vadina priešpilniu. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnatimi.

Jaunatis ir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis Mėnulio fazėmis.

Pilnas mėnulis – tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis.

Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jo

pasėti javai, vasaros metu matomai paauga naktį, javų augimo galią priskyrė

Mėnuliui. Be to, žemdirbiai pastebėjo Mėnulio keitimosi fazes ėmė tikėti,

kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, turinčios neigiamos ar

teigiamos įtakos, sėjant javus, nuimant derlių ir t.t. Manyta, kad

tinkamiausias visa tam laikas yra Mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis.

Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia, buvo saugoma ir jauno Mėnulio bent

jau pirmųjų dienų.

Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąs

žmogaus būdas ir išvaizda. Manydavo, kad gimęs jaunatyje, visada atrodysiąs

jaunas, gražus, tačiau būsiąs juokdarys, nestiprus ir nedrąsus. Gimęs

delčioje – senos išvaizdos, pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos.

Pasirodžius jaunam Mėnuliui buvo spėjama, koks bus oras. Be to,

jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Mėnulio fazės tam tikrą

vaidmenį vaidino ir liaudies medicinoje. Vaistažoles moterys rinkdavo

jaunatyje arba pilnatyje, tikėdamos, kad jos turės ypatingą gydomąją galią.

4. Planetos

Be Saulės ir mmėnulio lietuviam buvo žinomos planetos, jų vadintos

žvaigždėmis. Svarbiausioji iš jų lietuvių vadinama Aušrine, arba Vakarine,

žvaigžde (Venera). Pastaroji – tai ta pati planeta, tik matoma ant dangaus

vakare.

Pagal Aušrinę ir Vakarinę žmonės mokėjo nustatyti ryto ir vakaro

laiką. Sakmių Aušrinė žvaigždė – tai nepaprastai graži mergelė, vadinama

dangaus karaliūne. Jos galvą vainikuoja saulė, ji dėvi žvaigždžių

prisagstytą apsiaustą. Jos šypsena – ryto aušra, ašaros – deimantai.

Aušrinė ne kiekvienais metais gerai matoma. Tie metai, kai ji gerai

matoma, buvo laikomi labai laimingi. Aušrinei žmonės melsdavosi ir tikėdavo

maldų galia.

Lietuviai labai gerbė ir Vakarinę žvaigždę. Ji ypač buvo pagerbiama

per didžiuosius darbymečius.

Be Aušrinė-Vakarinės, minima Saulės dukra Indraja. Ji siejama su

Jupiterio planeta. Be Indrajos ir Aušrinės-Vakarinės dar Saulė tyrėjusi

tris dukras (planetas): Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas) ir Sėlija

(Saturnas).

Taigi lietuviai žinojo 6 iš 9 planetų.

5. Žvaigždės ir žvaigždynai

Žiloje senovėje žvaigždės buvo siejamos su pirmykščio žmogaus darbo

sezonais, ypač su medžiokle, vėliau – su žemdirbyste ir gyvulininkyste.

Pirmykštės medžioklės laikus geriausiai primena žvaigždžių ir žvaigždynų

pavadinimai: Tauras, Ožiaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Lūšis, Kiškis,

Avinas, Gulbė, Varnas, Erelis, Gyvatė, Šaulys, Žuvų, Vandenio, Banginio

žvaigždynai, Šienpjovių, Artojo, Sietyno, Grįžulo Ratų.

Sunku tiksliau pasakyti, kiek žvaigždynų žinojo senovės lietuviai ir

kaip jie juos vadino.

Zodiakas

Zodiakas – maždaug 16 laipsnių pločio dangaus sferos juosta išilgai

ekliptikos, pper kurią keliauja Saulė, Mėnulis ir planetos. Zodiako juostoje

yra 12 žvaigždynų: Žuvų, Avino, Tauro, Dvynių, Vėžio, Liūto, Mergelės,

Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio, Vandenio ir Ožiaragio. Šią žvaigždynų

juostą Saulė apeina per metus.

Zodiako žvaigždynai buvo žymimi tam tikrais ženklais, kuriuos žinojo

senovės babiloniečiai. Lietuviai taip pat iš seno žinojo Zodiako

žvaigždynus ir jų žymėjimą.

Sietynas

Liaudžiai gerai buvo žinomas žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne –

Sietynas.

Iš Sietyno padėties danguje žmonės nustatinėdavo nakties laiką.

Sietynas vidurvasaryje pasirodo rytais, prieš saulei tekant, žiemos

pradžioje teka vakarais, o leidžiasi paryčiu.

Paskui Sietyną danguje eina ryški žvaigždė, kurią žemaičiai vadina

Sietyno Draugu.

Sietyno kilmė sakmėse aiškinama taip: jog seniai gyveno septyni

broliai, kurie buvo persekiojai pagonių dėl to, kad pastatė didžiulę

šventyklą, jie buvo paimti į dangų ir virto žvaigždėmis.

Sakmėse suasmenintas Sietynas buvo laikomas žmonių globėju ar net

giminaičiu, vadinamas broleliu, berneliu.

Šienpjoviai

Žemiau sietyno yra septynios ryškios žvaigždės, lietuvių vadinamos

Šienpjoviais. Trys iš jų, išsidėsčiusio viduryje vienoje linijoje, kartais

vadinamos Grėbėjomis, nešančiomis Šienpjoviams pusryčius. Šis gražus

žvaigždynas pradeda matytis rytais rugpjūčio mėnesį, prieš Saulei tekant.

Sakmėse aiškinama, kad Šienpjoviai atsiradę taip: Buvę septyni

broliai. Juos prakeikusi pamotė ir pavertusi šienpjoviais. Dievas juos

paėmęs į dangų ir pavertęs žvaigždėmis.

Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai

Kitaip jie dar vadinami Didžiosiomis ir Mažosiomis meškomis. Jie buvo

svarbiausias medžiotojų orientyras krypčiai ir laikui nustatyti. Senovės

lietuviai Grįžulo ratus dar vadino Kaušu t.y. indu, vandeniui semti.

Mito versija sako, kad seniai žemėje buvusi didžiulė sausra –

išdžiuvęs visas vanduo. Vieną naktį mergaitė išėjo su samteliu parnešti

sergančiai motinai vandens. Pakeliui užmigusi, o kai atsibudo pamatė

samtelį pilną vandens. Pakeliui pagailėjusi šunelio davė jam atsigerti ir

tada samtelis pavirtęs į sidabrinį. Kai ji grįžo namo mama atsisakė gerti

ir liepė vandenį išgerti dukrai, bet ji pagailėjo praeivio ir savo vandenį

atidavė jam. Tada samtyje atsirado septyni dideli deimantai, iš kurių

pasipylęs skaidrus vanduo. Tie deimantai pakilę į dangų ir pavirtę

žvaigždynų. Dabar tą žvaigždyną žmonės vadina Grįžulo Ratais.

Paukščių Takas

Lietuviams žinoma Paukščių Tako, arba Paukščių Kelio, justa,

nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų Galaktikos, 200 mlrd. žvaigždžių

sistemos projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas eina per daugeli

žvaigždynų.

Pavadinimas Paukščių Takas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens

vakarais, kai jis pas mus geriausiai matosi ir tęsiasi per visą dangų pietų

link, sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus.

Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje dar vadinama Vėliu Keliu.

Sakmėse aiškinama, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėliu Keliu

keliauja į dausas. Taip pat Paukščių takas yra vadinamas Pieno Taku.

Iš Paukščių Tako žmonės spėdavo apie orą. Pavyzdžiui, Jei šio

žvaigždyno žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra, žiemą – šaltis, jei

neryškiai – artinasi dargana.

Šiaurinė

žvaigždė

Šiaurinė žvaigždė danguje nuolat stovi vienoje vietoje, todėl kai kur

ji vadinama Vinimi. Šiaurinę žvaigždę dar lietuviai vadindavo Marių, arba

Jūreivių, žvaigžde, Jūražvaigžde, nes pagal ją orientavosi žvejai ir

jūrininkai.

Be abejo, yra dar daug įvairių žvaigždžių ir žvaigždynų, kuriuos

žinojo mūsų protėviai, tai ir Mažoji bei Didžioji Žvėrinė, Rojaus darželis,

Artojų žvaigždės, Pegaso žvaigždynas, Tikučio žvaigždė, Jokūbo Lazda ir kt.

6. Meteorai

Meteoras, krintančioji žvaigždė – mažyčio kieto dangaus kūno,

didžiuliu greičiu įskriejusio į Žemės atmosferą, švytėjimas. Meteorus

žmonės dažnai maišė su kometomis. Lietuviai juos nuo seno vadino

skraidančiais aitvarais, pasivertusiais ugniniais žalčiais, arba

krentančiomis žvaigždelėmis.

7. Kometos

Žmonių dėmesį iš žilos senovės patraukė ir kometos – uodegotoji

žvaigždė, ūkanoto debesies pavidalo kosminis kūnas, skriejantis Saulės

sistemoje. Dauguma kometų skrieja aplink Saulę labai ištęstomis elipsėmis.

Priartėdamos prie Saulės, šilumos veikiamos, jos išskiria dujas, kurios

sudaro aplink branduolį šviečiantį apvalkalą – kometos galvą, ir uodegą –

ar kelis šviesos ruožus, nukreiptus į priešingą Saulei pusę. Kometai

tolstant nuo Saulės, uodega pamažu išsisklaido erdvėje.

Lietuvių liaudis kometą vadino ugnine žvaigžde, uodeguota žvaigžde,

šluotine žvaigžde arba tiesiog ššluota, rykšte arba dievo rykšte, kardu.

Kometos pasirodymas žmonių buvo laikomas dievo ženklu apie jų siunčiamą

didelę nelaimę už nuodėmes: tai badas, maras, karas, nederlius, sausra,

liūtys, vargas ir skurdas visam kraštui.

8. Šiaurės pašvaistė

Šiaurės pašvaistė yra atmosferos švytėjimas, Žemei susidūrus su

įelektrintų dalelių srautais, kuriuos išmeta Saulė. Raudona Šiaurės

pašvaistė yra vadinama įvairiai, priklausomai nuo vietovės, kurioje ji

atsiranda: gaisu, pamėnais, šiaurės žarom. Pašvaistės pasirodymą žmonės

siejo su besiartinančiu dideliu kraujo praliejimu kare arba maro epidemija.

9. Dangaus šviesulių šeimyna

Pažvelgę mitologinę tautosaką apie dangaus kūnus, matome, kad jie,

suasmeninti bei sudievinti, sudarė dangaus sudievintų šviesulių šeimyną,

neretai susietą su kitais dangaus, žemės ir požemio dievais. Dangaus

šviesulių šeimynoje svarbiausią vietą užėmė Saulė ir Mėnulis, planetos

Aušrinė, Vakarinė, žvaigždės, Perkūnas su žaibais, jo žmona ir sūnūs. Jie

visi bendrauja su vėju, audra ir kitais dievais, taip pat tarp savęs, vieni

kitiems padeda, tariasi, pykstasi, mylisi, reikalui esant, pagelbsti

doriems žmonėms.

10. Dangaus šviesuliai tautosakoje ir dailėje

Dangaus šviesuliai iš žilos senovės buvo vaizduojami dailės

kūriniuose, kurie paprastai buvo susiję su mitais arba atsiradę iš jų.

Šviesos simbolis populiariausias lietuvių liaudies dailėje. Jį aptinkame

ant namo sienų, lubų, langų, darbo įrankių, audinių, susisiekimo priemonių

ir kt. Tikėta, kad šis simbolis apsaugos žmones, trobas, daiktus nuo

visokių blogybių.

Dažniausiai mūsų liaudies dailėje paplitusi segmentinė trikampė,

keturkampė ar aštuonkampė žvaigždė apskritime. Saulę, Mėnulį taip pat

simbolizavo apskritimas, ratas, skritulys.

Papuošalus su Saulės simboliais nešiojo žmonės, tikėdami, kad šie

jiems gali suteikti visokeriopą palaimą, apsaugoti nuo nesėkmių.

Taigi senovėje buvo gausu Saulės bei Mėnulio, žvaigždžių simbolių,

kuriuos buvo galima visur pamatyti tiek ant audinių, tiek ant pastatų bei

visur kitur.

Išvados

Apibendrinant viską, galima teigti, kad lietuviai stebėjo dangaus

kūnus ir juos pažino dar tada, kai žmonės vertėsi medžiokle ir rankiojimu.

Tuo metu dangaus šviesuliais domėtasi utilitariniais tikslais. Pagal

šviesulius žmonės orientavosi laike ir kelionėse. Greta to pamažu

susiformavo primityvios kosmologinės pažiūros, aiškinančios dangaus, žemės,

augmenijos, gyvūnijos ir žmonių atsiradimą.

Visa dangaus šviesulių sistema buvo tiesiogiai susijusi su lietuvių

religija. Tuo pagrindu buvo sukurtas realistinis ir simbolinis menas bei

sakmės apie kosmosą. Pirmykštėje dailėje Saulė ir Mėnulis, jo fazės,

žvaigždės buvo vaizduojamos realistiškais ženklais ar simboliais.

Mitologinėje tautosakoje dangaus kūnai buvo suasmeninti, įpinti į sakmes,

susieti su augalais, gyvūnais, vėliau – su žmonėmis.

Lietuviai buvo sukūrę savo originalius Saulės, Mėnulio, planetų,

žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimus. Jie yra labai senos kilmės,

pritaikyti prie krašto geografinės padėties, ūkinės veiklos, tikėjimų ir

mitologinių vaizdinių.

Literatūros sąrašas:

1. Pranė Dundulienė “Kosmologija”