saviauklos poveikis žmogaus asmenybei

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. SAVIAUKOS SAMPRATA…………………4

2. SAVIAUKLOS SĄLYGOS………………….6

3. SAVIAUKLOS RŪŠYS…………………..8

4. ŽMOGAUS TAPIMAS ASMENYBE IR ASMENYBĖS SAMPRATA….10

IŠVADOS…………………………11

LITERATŪRA……………………….12ĮVADAS

Žmogus yra labai sudėtinga būtybė, gyvendamas jis įgyja asmens ypatybes, pastovi sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Žmogus negimsta jau susiformavusia asmenybe, asmuo tampa ja, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais.

Žmogus visą gyvenimą yra besiauklėjanti būtybė, dažniausiai auklėjamųjų veiksmų subjektas yra pedagogas ar kitas asmuo, kuris yra sukaupęs socialinę patirtį apie dorą ir tinkamą elgesį ir siekia šią patirtį perduoti auklėjamiesiems. Tačiau auklėtinis nėra vien ppasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, jis taip pat auklėja pats save. Itin reikšminga yra tai, kad saviaukla padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti pažinti, vertinti, išreikšti, aktualizuoti, reguliuoti bei svarbiausia tobulinti save.

Taigi žmogus bando save auklėti pagal susidarytą savo asmenybės vaizdinį.

Darbo objektas – saviauklos poveikis žmogaus asmenybei.

Darbo tikslas – atskleisti saviauklos poveikį žmogaus asmenybei.

Darbo uždaviniai:

1. Apibūdinti saviauklos sampratą.

2. Aptarti saviauklos sąlygas.

3. Aptarti saviauklos rūšis.

4. Išsiaiškinti žmogaus asmenybės sampratą.

Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė.

Darbo struktūra ir apimtis – darbą sudaro – įvadas, keturi skyriai, išvados iir literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 12 lapų.

1. SAVIAUKLOS SAMPRATA

Saviaukla – savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo procese savimonės plėtotės pagrindu (Jovaiša, 1993).

Taigi galima teigti, kad savimonė yra saviauklos priežastis.

Savimonė, tai individo orientacija savyje. Ji pasireiškia savijauta, savižina, savo santykių su aaplinka supratimu, pasitikėjimu savimi, savo sąžine, savęs vertinimu pagal dorovės normas, savo orumo jutimu (Jovaiša, 1993).

Pasak, Bitino (1995), saviaukla atsiranda iš savimonės, t.y. žmogaus susikurto savo asmenybės vaizdinio, bet vien savimonės neužtenka; reikia mokėti ir reguliuoti save, savo elgesį bei veiklą. O savimonė ir gebėjimas bei mokėjimas reguliuoti save, susieti su asmeninio tobulėjimo perspektyvomis, pakilę iki kryptingo savo asmenybės tobulinimo, ir yra saviaukla.

Anot, Jovaišos (2001), saviaukla yra savita auklėjimo proceso dalis, todėl ją apibūdina specifiška auklėtinių veiksmų visuma, skirtinga nuo auklėjimo veiksmų. Saviauklos atidalinimas nuo auklėjimo visumos atskirtų individą nuo visuomenės dvasinės pažangos proceso ir paliktų jį tobulintis vien savo jėgomis. Patirtis rodo, kad tobulinimasis vien savo jėgomis niekada nebuvo vaisingas, tiesiog neįmanomas.

Taigi auklėtinis nėra pasyvus auklėjamųjų veiksmų objektas, jis yyra ir subjektas, kuris keičia save patį. Todėl auklėja ne tik auklėtojas, bet auklėtinis taip pat auklėja pats save, o kai šis auklėjamasis poveikis pačiam sau sąmoningas, tada turime specifinę auklėjimo rūšį – saviauklą (Bitinas, 1995).

Be saviauklos nėra auklėjimo – žmogaus dvasinės kultūros ugdymo (cit. Jovaiša, 1995).

Anot, Jovaišos (1995), dvasinę kultūrą sąlygoja religijos, mokslo, meno, darbo vertybių perėmimas ir įkūnijimas elgesyje ir santykiuose su pasauliu. Taip pat saviaukla yra specifinė žmogaus veikla, skirta savo dvasinio pasaulio tobulinimui peržengiant dvasinį skurdą, ssilpnybes, grūdinant sveikatą, taigi saviaukla iš esmės yra savo teigiamų savybių ugdymas.

Žmogus – visą gyvenimą besiauklėjanti būtybė. Keičiasi tik jo auklėjimo ir saviauklos būdai (cit. Jovaiša, 2001).

Taigi galima teigti, kad saviaukla kaip savęs tobulinimas visuomeniniame auklėjimo procese.

Yra skirtingų nuomonių, ką reikia laikyti saviaukla. Linkstama teigti, jog saviaukla yra specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė žmogaus veikla, skirta tobulinti savo asmenybę. Taip akcentuojama specifišką bei savarankišką auklėjamąjį darbą su savimi. Pasak, Jovaišos (2001) kai kurie autoriai nurodo, kad pastangos save keisti jau ir yra saviaukla, tačiau ji gali būti ir neorganizuota, ir trumpalaikė, ir nebūtinai turėti teigiamą savęs keitimo tikslą. Tokios pažiūros atspindi įvairias saviaukl.os rūšis, skirtingus lygius, tačiau saviaukla vis dėlto yra teigiamų savo bruožų ugdymas.

Labai reikšminga tai, kad saviaukla padeda žmogui formuotis požiūrį į save, išmokti save pažinti, vertinti, aktualizuoti, išreikšti, reguliuoti ir tobulinti save.

Pasak, Bitino (1995) saviaukla būdinga jau paaugliui, ypač vyresnio amžiaus, nors jos elementų jau yra vaikystėje. Paauglys siekia bendraamžių pripažinimo, nori būti savarankiškas; taip pat atsiranda potraukis kitos lyties asmenims, o tai labai skatina paauglį domėtis savimi, susidaryti „idealaus bendraamžio“ vaizdinį ir pagal jį keisti save.

Taigi paauglystės ypatybės yra labai svarbi saviauklos prielaida.

Tačiau amžiaus tarpsnių ypatybių veikiami saviauklos motyvai gali įgyti neigiamą, socialiai menkavertį ir net aasocialų pobūdį, todėl labai svarbu auklėtinius mokyti ir pratinti save tobulinti (Bitinas, 1995).

Anot Bitino (1995), vienas iš svarbiausių pedagogo uždavinių – išmokyti auklėtinius saviauklos būdų bei patarti kaip gali save aktyvinti ir analizuoti. Taigi pagrindinis jaunesniojo paauglio aktyvinimo būdas – užduotys pačiam sau; vyresniojo paauglio – įsipareigojimas; aukštesniųjų klasių moksleivių – asmeninis planas.

Saviauklos sėkmę lemia žmogaus gebėjimas analizuoti save, įžvelgti ir įvertinti tobulinimosi rezultatus. Jau jaunesnysis paauglys mokosi save vertinti, pažiūrėti į save iš šalies, įvaldo elgesio, asmenybės savybių vertinimo kriterijus, skatina norą tobulėti.

Savikontrolė yra saviauklos sėkmės rodiklis: auklėtinis, įvaldęs savikontrolę, yra iš esmės įvaldęs ir saviauklą (cit. Bitinas, 1995).2. SAVIAUKLOS SĄLYGOS

Jovaiša (1995) pateikia keletą saviauklos sąlygų:

1. Poreikis – laikoma pagrindine sąlyga.

Jis iškyla kartu su savimonės pabudimu, vaikui sąveikaujant su žmonių ir daiktų aplinka. Taigi, jau ankstyvoje vaikystėje žmogus išskiria save iš santykių su kitais ir pradeda savarankiškai veikti. Tėvai, o vėliau ir pedagogai nukreipia vaiko dėmesį į save, t.y. savo kūną, kalbą, mintis, elgesį bei jausmus. Tada jis pradeda ryškiau pastebėti savo individualias ypatybes, jausmus bei gerą ar blogą elgesį. Geras elgesys stiprina santykius su kitais, padeda lengviau tenkinti norus, o blogas elgesys – menkina galimybes pasiekti savo tikslus. Visa tai verčia keisti elgesį, derintis prie aaplinkos reikalavimų. Galima teigti, jog saviauklos būtinumą sukelia savęs įtvirtinimo aplinkoje, savisaugos poreikis.

2. Savivaizdis (savojo Aš įvaizdis) ir saviprata – savo kūno, psichinių procesų ir savybių, būsenų ir elgesio suvokimą, savęs supratimą ir vertinimą (Jovaiša, 2001).

Pats vaikas nežino, kad jis turi savivaizdį, kad tas vaizdas turi didelę įtaką veiklos motyvacijai, jis nesąmoningai jaus savo „asmens didybę“, todėl nesiims paprasto darbo, nes tai jį „žemina“, tai jam atrodo „beprasmiška“, kad jis turi savipratą, kuri reguliuoja jo santykius su supančia aplinka, todėl jeigu jis jaučiasi esąs pranašesnis už kitus, jam lengva bus kritikuoti, niekinti ir žeminti.

Paauglystės metais didesnis dėmesys skiriamas sau, savajam Aš, sustiprėja jungimosi į grupes ir partnerystės poreikis, norima tapti grupės nariu, kuri atitinka poreikius bei interesus. Pasak Jovaišos (2001), kad tikroji saviaukla galima tik nuo paauglystės metų, nes saviaukla įmanoma tada, kai individas gerai pažįsta save.

3. Savęs pažinimas vyksta tiriant savo kūną: jo dydį, formas, veidą, rankas, kojas, kitas kūno dalis, tikrinant fizinę jėgą, patvarumą, vikrumą, judesių greitį, gracingumą ir pan. (Jovaiša, 2001).

Taip pat domimasi ir psichiniu gyvenimu pačioje veikloje, atlikus ją, po įvairių įvykių bei prisiminus praeitį. Savianalizės būdu skiriami vieni išgyvenimai nuo kitų ir jausmų ypatumai nuo valios bei randamos elgesio

teigiamos pusės ir trūkumai bei pastebimi svarbesni trūkumai ir t.t. Savianalize nesibaigia savęs pažinimas, pastebėtos savybės imamos vertinti. Tai daroma lyginant savo mintis ir elgesį su reikalavimais, įvairiais pavyzdžiais bei žinomomis dorovinėmis ir kitomis normomis, taip pat su kitų žmonių požiūriu į asmenį. (Jovaiša, 1995).

Savęs pažinimas vyksta ir toliau, kai ieškoma savo neigiamų bruožų ištakos, priežasčių ir kai siekiama susikurti teisingą savivaizdį, tai sunkus darbas, nes savimonei reikia kritiškai vertingi požiūrius, jausmus, mintis bei elgesį. Savikritikai reikalingi kriterijai, pagal kkuriuos „matuojamas“ savasis Aš, jie ir yra objektyvios etinės ir estetinės vertybės, kurias suvokia ir supranta sąmonė (Jovaiša, 2001).

Taigi sąmonės formavimas tampa pagrindiniu auklėjimo uždaviniu, nes jos kultūrinis lygis yra saviauklos sąlyga, todėl jos trūkumai ir neigiami individualūs skirtumai t.y. klaidingi požiūriai, silpna valia, įsitikinimai ir t.t., yra dažniausios netinkamo elgesio priežastys (Jovaiša, 1995).

4. Savimonė – savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis (Jovaiša, 2001).

Taigi savimonės reikšmė yra tokia, kad ji duoda kryptį saviraiškai konkrečioje situacijoje, tuo metu Aš (subjektas) –– visokio aktyvumo, galutinių vertinimų šaltinis bei konkretus veikėjas, Aš atsako už mintis, elgesį, veiklą bei jausmus. Savimonė susiformuoja veikloje ir santykiuose su aplinka, ji nėra žmogui duota iš šalies, žmogus atlieka konkretų socialinį vaidmenį. Tas vaidmuo ir formuoja savimonę, ssavęs sąmonę konkrečiame vaidmenyje – vaiko vaidmuo šeimoje, mokinio vaidmuo mokykloje ir pan. Todėl reikia kalbėti apie kelias savimones – kelias savęs pažinimo sistemas. Tuo momentu Aš (subjektas) visuose vaidmenyse išlieka tas pats, jis yra amžinoji ir nekintanti mano esmė, vis.ose situacijose jis atpažįsta save, nors ir atlieka skirtingą vaidmenį, kuriam vadovauja skirtinga savimonė. Vaikas būna skirtingas vis kitoje aplinkoje pvz., vienoks tėvų namuose, kitoks – mokykloje, trečioks – draugų būryje, tačiau visada jis išlieka Aš (Jovaiša, 1995).

Pasak Jovaišos (2001), asmenybė gali turėti vieną savimonę, vieningą savęs pažinimo, vertinimo sistemą. Tam reikalinga darni, vientisa ir aktyvi saviaukla. Darni asmenybė visuose vaidmenyse ir situacijose mąsto ir elgiasi vadovaudamasi tais pačiais vertybiniais kriterijais.

Apibendrinant galima teigti, kad saviauklos tikslas yra harmoninga bei adekvati aasmenybė.3. SAVIAUKLOS RŪŠYS

Pasak Jovaišos (1995), saviauklą galima skirti į dvi pagrindines rūšis:

1. neįsisąmonintą;

2. įsisąmonintą, pastaroji gali būti – situacinė ir programinė.

Jovaiša (2001) nurodo, kad vaikystėje vaikas tapatindamas savo veiksmus su suaugusiųjų veiksmais, nors ir nesąmoningai mokosi iš jų kalbos ir elgesio, išmoksta saviruošos veiksmų ir kt., taigi jau vaikystėje esama saviauklos užuomazgų. Toks nesąmoningas savęs tapatinimas su kitais vyksta visą amžių, žmogus labai daug nesąmoningai įsisavina iš kitų. Vėliau identifikaciją lydi imitacija, tačiau ji būna sąmoningesnė, kartais ir tikslingas kito žžmogaus veiksmų ar kalbos kopijavimas.

Taigi, šios saviauklos rūšys rodo žmogaus natūralų būtinumą savarankiškai mokytis ir auklėtis (cit. Jovaiša, 2001).

Vėliau ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje, kai suaugusysis atkreipia dėmesį į netinkamą elgesį, tada vaikas susiorientuoja, ką reikia daryti, kaip reikia taisyti elgesį, tada pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas, tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Savikontrolė ir savikorekcija – epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Paauglystėje susidomima kurios nors savybės ugdymu: ištvermės, drąsumo ir pan. (Jovaiša, 2001).

Tada vyksta sąmoninga dalinė saviaukla, nuo atskirų savybių ugdymo pereinama prie viso savęs, prie Aš ugdymo, o jis pradedamas savivalda.

Anot Jovaišos (2001), savivaldos tikslas kyla tada, kai individas pajaučia savo kalbos ir elgesio pusiausvyros trūkumus, kliudančius jam pilnai santykiauti su aplinka. Paauglystės metais savivalda pasireiškia sunkiomis elgesio situacijomis, nepusiausviros elgesio priežasčių ieškoma kitur, ne savyje. Savivalda paprastai grindžiama valia, nes įveikti jas įmanoma valios pastangomis. Savivaldai priskiriamos autotreniruotės.

Savivaldą galima suprasti ir plačiau kaip organizuotą programinę savireguliaciją sunkiose elgesio situacijose. Būtent tada reikia suprasti gyvenimo aplinkybes, kurios lengvai sukelia netinkamą individo elgesį. Pavyzdžiui, blogo elgesio draugų įtaka, muštynių ir t.t. situacijos. Taigi tokioje situacijoje atsidūrus, elgiamasi pagal iš anksto numatytą dorovinę programą. (Jovaiša, 2001).

Programinėje savireguliacijoje ypatingą vietą užima kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė (cit. Jovaiša, 2001).

Pasak Jovaišos ((1995), kompleksinė saviaukla būtina tuo, kad žmogaus savybės susijusios: nėra kurio nors blogo charakterio bruožo atskirai. Asmenybė, tai visuma žmogaus saviraiškos priemonių ir jėgų struktūra, todėl norint ką nors pakeisti savyje, reikia keisti tam tikrą savybių kompleksą. Taigi reikia suderinti kompleksinės saviauklos programą, joje reikia numatyti glaudžiai susijusių blogybių grupę ir visą sistemą ilgalaikių priemonių blogybes pakeisti dorybėmis. Tą pačią programą galima sudaryti ne tik su blogybėmis, bet ir teigiamų savybių komplekso saviugdą.

Programinėje saviaukloje praktikuojama autotreniruotė pvz., atletiškumui, dėmesiui, savitvardai efektyviai ugdyti.

Apibendrinant galima teigti, kad autotreniruotės labai svarbūs jaunuolio gyvenimo dalykai, nes tai įvairių trūkumų šalinimas bei dvasingumo stiprinimas.

Visos saviauklos rūšys praktikuojamos visais amžiaus tarpsniais, tik kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė prieinamos ne anksčiau kaip paauglystės laikotarpiu. (Jovaiša, 1995).4. ŽMOGAUS TAPIMAS ASMENYBE IR ASMENYBĖS SAMPRATA

Žmogus – tai pati bendriausia sąvoka, tai gyvybės evoliucijoje labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogų galima aptarti kilmės atžvilgiu – jo atsiradimą ir raidą, taip pat kaip biologinį organizmą – jo anatominius ir fiziologinius ypatumus bei socialiniu atžvilgiu – kaip visuomeninę, istorinę, kultūrinę ir moralinę būtybę (cit. Lapė, Navikas, 2003).

Pasak Butkienės, Kepalaitės (1996), taigi žmogus labai sudėtinga būtybė, apibūdinama:

1. individo – savito įgimtų ir įgytų ypatybių deriniu;

2. asmens – pprotingo individo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei u protu, nei su jausmais, jis visada tapatus sau;

3. asmenybės – asmens tapatybių, kurias įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje.

Žmogaus tapsmą asmenybe nusako šis kriterijus: savimonės atsiradimas, tai individo orientacija savyje, savo santykių su aplinka, supratimu, pasitikėjimu savimi savęs vertinimu pagal dorovės normas, savo orumo jutimu.

Asmenybė – aukščiausia žmogaus vertybių įkūnytoja. Kartu asmenybė yra ir savo, individualių vertybių įkūnytoja. Jos prigimtinės vertybės – specifinės saviraiškos protas, jausmai, valia, tai ką vadiname individualybe (cit. Jovaiša, 1996).

Asmenybė ir jos charakteris susiformuoja brėžiant savo gyvenimo kryptį, sprendžiant kiekvieną iškylantį uždavinį: renkantis profesiją ar darbo beieškant bei buitinius konfliktus reguliuojant, asmenybė savo pačios gyvenimu suformuoja savo charakterį (Stoškus, 1992).

Taigi asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visuma, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais, taip pat asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš (Butkienė, Kepalaitė, 1996).

Anot Butkienės, Kepalaitės (1996), asmuo lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, keičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka bei saviaukla.

Pasak Bitino (1995) socialinės ydos tokios kaip alkoholizmas, narkomanija,

veltėdžiavimas, prostitucija ir pan. joms pasidavę žmonės kenkia patys sau ir tuo paneigia save kaip vertybę, degraduoja kaip asmenybė.

Tačiau keičiant savo elgesį, užsiimant saviaukla, kuri yra teigiamų savo bruožų ugdymas, kitaip ji taptų savidarka, ji padeda žmogui reguliuoti, tobulinti save.IŠVADOS

1. Saviaukla atsiranda iš savimonės, t.y. žmogaus susidaryto savo asmenybės vaizdinio, o savimonė ir gebėjimas bei mokėjimas reguliuoti save, susieti su asmeninio tobulėjimo perspektyvomis, pakilę iki kryptingo savo asmenybės tobulinimo, ir yra saviaukla. Ji yra savita auklėjimo proceso dalis, todėl jją apibūdina specifiška auklėtinių veiksmų visuma, skirtinga nuo auklėjimo veiksmų. Taip pat saviaukla yra specifinė žmogaus veikla, skirta savo dvasinio pasaulio tobulinimui peržengiant dvasinį skurdą, silpnybes, grūdinant sveikatą, taigi saviaukla iš esmės yra savo teigiamų savybių ugdymas. Apibendrinant galima teigti, kad saviauklos pagrindinis tikslas – tobulinti savo asmenybę.

2. Saviauklos pagrindine sąlyga yra laikoma poreikis, savęs tobulinimo poreikis. Manoma, kad sąlygos saviauklai susidaro paauglystės metais, atsiradus tokiems komponentams kaip savivaizdžiui ir savipratai, savęs pažinimo, galima saviaukla. Kita sąlyga – savimonė, jji nėra duota žmogui iš šalies, susiformuoja santykiuose su kitais žmonėmis ir su aplinka, ji savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis.

3. Saviauklos rūšys skirstomos į: trumpalaikę, ilgalaikę, daugiau ar mažiau tikslingą ir įsisąmonintą arba neįsisąmonintą, pastaroji dar yra – ssituacinė ir programinė.

4. Asmenybė – aukščiausia žmogaus vertybių įkūnytoja, kartu asmenybė yra ir savo, individualių vertybių įkūnytoja. Žmogaus tapsmą asmenybe nusako savimonės atsiradimas. Asmuo lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save su tikrosiomis savo gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, keičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka bei saviaukla.

.LITERATŪRA

1. Bitinas, B. (1995). Auklėjimo procesas. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas..

2. Butkienė, G., Kepalaitė, A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius: Margi raštai.

3. Jovaiša, L. (2001). Edukologijos pradmenys. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

4. Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika.. Vilnius: Agora.

5. Jovaiša, L. (1996). Edukologijos įvadas. Kaunas: Kauno Technologijos universitetas.

6. Jovaiša, L. (1995). Hodegetika. Vilnius: Agora.

7. Lapė, J., Navikas, G. (2003). Psichologijos įvadas. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras.

8. Stoškus, K. (1992). Žmogaus savikūra. Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“