Gimtosios kalbos mokymo spera

1. Vidinė klb. integracija, garso ir raidės kurso uždav. Integracija – dalių atstatymas į visumą. Pradžios m-kloje nuo gramatizavimo pasukta į kalbos praktinį vartojimą, visapusišką vaiko kalbinį ugd. Mokome kalbos neatsiejant nuo visos v. kalbos, nuo aplinkos integruojant su kt. mokymo dalykais, ypač su pasaulio paž., tai atspindi programų temos, vadovėlių tekstai, pokalbių temos, užduotys, veiklos būdai, atskirų dalykų derinimas. Integracijos ryšiai nurodomi pam. teminiame plane, aprašant atskiras kurso temas. Nebeskaidome kalbos į rišliąją k., gramatiką, skaitymą. V. kalbinė veikla yyra vientisa ir neskaidoma. Klb. mokymo kurso “Šaltinėlyje” šiandien skirstomas pagal kalbinės veiklos sritis, kurios yra susijusios: rašymas, skaitymas, klausymas, kalbėjimas. 1kl. pateikiama vientisa gimtosios k. sistema. V. klausosi kalbančio mokytojo, staito rišlius tekstus, atskiri klb. reiškiniai: garsai, žodžiai, sakiniai nagrinėjami išskiriant iš kalbos srauto, o ne izoliuoti ne be konteksto. Klb. mokymui vartojamas ir integruotas metodas, t.y. analizės ir sintezės pratybos. Papildomo mokymo priemonės: pratybų sąs. pratimai, kortelės, kubeliai. Atliekame garsų analizės, sintezės pratybas, t.y. žodį suardome į garsus, aatitinkamai į raides, iš raidžių sudarome žodį.

Prad. kl. vadovėliai vad. integruotais. Jų sudarymo principas – kalbos ugdymo literatūrinio lavinimo integracija. Kalb. mokymas integruotas į literatūrą. Klb. suvokimo ir vartojimo pagrindu laikoma grožinė lit., iš jos pradinukas mokosi pažinti pasaulį, ttekstuose kalba prasminga, turtinga, atsiskleidžia žodžio reikšmių įvairovė, kalbos rišlumas, įv. funkcinių stilių sąveika. Atkreipiamas dėmesys, kad garsas įgauna reikšmę tik žodyje, žodis – sakinyje, o sakinio prasmės atspalviai pilnai atsiskleidžia tekste.

Kintanti socialinė kultūrinė aplinka formuoja naują požiūrį į gimtąją k. Susirūpinta kalba, kaip tautinio identiteto veiksniu. Kreipiamas dėmesys, kad kalba normaliomis sąlygomis yra bendravimo, saviraiškos priemonė. Mokant klb. ir literatūros atkreipti dėmesį į v. asmenybės problemas, socialinį kultūrinį kontekstą. Nes tai lemia kalbos ir lit. mokymo integraciją, klb. ugdymo ryšius su kt. dalykais. Did. dėmesys skiriamas kalbinio ugd. integravimui į visą asmenybės tapsmą. Atskiri klb. lygmenys sud. visumą: tekstas- sakinys- žodis- garsas, raidė. Fonetika – kalbotyros dalis, tirianti garsinę kalbos sandarą. Vaikui žinios apie gimtosios k. garsus yra bbūtinos mokantis bendrinės tarties bei rašybos.

Suvokiant žodžių garsinę sudėtį, garsų ir raidžių santykius, efektyviau, sąmoningiau mokomasi tarties bei rašybos. Pagr. mokymo tikslai: 1) formuoti elementarią žinių sistemą apie gimtosios k. garsus. 2) remiantis žiniomis apie garsus, šalinti tarties klaidas ir mokyti bendrinės tarties. 3) formuoti fonetinės rašybos įgūdžius. 4) ugdyti kalbinę klausą; lavinti pastabumą kalbai. Ugd.norą, poreikį visada kalbėti taisiklingai. Fonetikos mokymo turinys: žinios apie gimtosios k. garsus (balsiai, priebalsiai, mišrieji dvigarsiai, skiemenys, dvibalsiai), mokėjimas girdėti kalboje visus garsus, iiš klausos skirti ilguosius ir trumpuosius balsius, kietuosius ir minkštuosius, skardžiuosius, dusliuosius priebalsius, kirčiuotus ir nekirčiuotus skiemenis, balsius ir priebalsius, ypatingai e ė, dvibalsius ir dvigarsius atskirai uo, o, ie, e. Mokėjimas nustatyti žodžių panašumus ir skirtumus (lupa – lūpa, sūnus – sūnūs, dūda – būda). Mokėjimas nustatyti žodžių garsų bei raidžių santykius, atitikimai ir skirtumai, mokymas taisiklingai tarti žodžių garsus, skiemenis, visą žodį.

Pagrindinių žinių apie klb. garsus mok. įgyja 1-2kl. vėliau tos žinios plečiamos. Pagr. tikslas – formuoti v. kalbos garsinę sistemą. Vaikai susipažindami su raidynu praktiškai sudarinėjo žodžius iš raidžių. Galima paprastai paaiškinti, kad raidyną sud. 32 raidės, o visos jos – abecelę. Raidės yra didžiosios, mažosios, spausdintinės, rašytinės. Bandoma raides pavadinti, to mokytojai moko, kai moko perskaityti raidyną, žinoti raidžių tvarką. Pirmiausia paaiškiname, kad garsus tariame ir girdime, o raides – rašome. Reikia sud. galimybę suvokti garsų ir raidžių skirtumus pojūčių būdu, pvz., pasakyti žodžio sodas visus garsus iš eilės. Atsižvelgiant į tarties ypatumus daug dėmesio skiriame klb. garsinės sistemos formavimui, garsinės rašybos mokymui. Laipsniškai išmokome taisiklingai tarti, ugdome kalbinę klausą, gebėjimus pastebėti tarties ir rašybos klaidas, komentuoti ir aiškinti pasakytą ar parašytą žodį garsiniu, raidiniu požiūriu.

2. Kalbos garsų susidarymas, skaitymo procesas. Kalb. garsai susidaro vveikiant klb. padargams. Svarbios balso stygos, lūpos, dantys, burnos ertmė, liežuvis, gomurys (kietasis, minkštasis), nosies ertmė, gerklos, bronchai, plaučiai. Kalbos garsai susidaro iškvepiant orą. Visi lietuvių k. garsai skirstomi į: 1. balsius; 2. priebalsius. Kalbos garsai rašomi raidėmis. Tariant balsius, oras – laisvai, be jokių kliūčių išeina per atviros burnos ertmę. Lietuvių k. balsių garsams žymėti yra 12raidž,: a, ą, e, ė, ę, i, į, y, o, c, u, ū, ų. Priebalsiai – garsai, kuriuos tariant, balso stygos ne visai įtemptos, kurias tariant sudaromos kliūtys. Esant kliūtims susidaro garsai, kuriuose girdisi šlamesys, virpesys. Priebalsių garsams žymėti prad. sužino 20raidž.: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, o, p, r, s, t, v, z, ž. Kad susidarytų šnekos garsas, reikalinga šnekos padargų veikla. Klb. padargai skirstomi į: 1. Aktyvieji padargai – liežuvis, balso stygos, lūpos, minkštasis gomurys, liežuvis. 2. Pasyvieji padargai – dantys, alveolės, kietasis gomurys. Nuo liežuvio padėties priklauso garsų kokybė, pagal jo padėtį apibūdinami garsai. Skaitymo procesas – sudėtingas vaikui procesas, susidedantis iš daugelio dalykų: 1) gebėjimas išlaikyti dėmesį; 2) gebėjimas koordinuoti akių judesius; 3) gebėjimas suvokti erdvę; 4) gebėjimas atpažinti raides, žodžius, sakinius, juos akustiškai suvokti, suprasti žodžių prasmę, ryšį, mąstyti, mokėti suvokti vvaizdą ir garsą (ištarti raidę ir vaizduotėj atpažinti ją). Tai yra svarbiausia skaitymo procese. Pirmiausia mokome dekoduoti tekstą (suvokti garso ir raidės santykį, suvokti, kad žodį sudaro garsai, sakinį – žodžiai, o tekstą – sakiniai). Šiandieniniuose vadovėl. skaitymas neatsiejamas nuo teksto mokymo, literatūrinio lavinimo. Baigdamas pradžios mokyklą, v. turi mokėti sąmoningai skaityti, suprasti ką skaito, deklamuoti, suvokti tekstų įvairovę (grožinis, dalykinis, mokslinis tekst.), geba skaitydamas rasti reikalingos info žodynuose, enciklopedijose nuosekliai ir iki galo. Mokant skaityti, būtina atsižvelgti į mūsų kalbos fonetinės sistemos ypatybes (balsiai lengviau artikuliuojami, lengviau pajuntami nagrinėjant žodį. Vieni balsiai tariami ilgiau, kiti – trumpiau, ypač lengvai v. skiria ilguosius balsius), sunkiau tariami priebalsiai, sunkiau tariami ir nagrinėjant žodį, v. sunku pajusti, kad mūsų klb. priebalsiai yra kieti arba minkšti. Sunku vaikams mokantis skaityti. Reikia išmokyti, kad duslieji prieb., atsiradę prieš skardžiuosius, virsta dusliaisiais ir atvirkščiai (degtukas – k, atsisės – d, dirbti – p, sirgti – k. Priebalsis s, atsiradęs prieš č, tariamas kaip š (pėščias). Z prieš dž, skaitoma kaip ž (vabzdžiai, skruzdžių). Kartais du garsai tariant sudaro neišskiriamą junginį – dvigarsį (džiaugsmas). Raidės, kurios žymi balsius, vad. balsėmis, kurios priebalsius – priebalsėmis. Mokydamiesi skaityti, v. susiduria su tokiais atvejais, kai raidė neatitinka garso. Skaitydami

žodžius, tariame dalimis (skiemenimis). Pirmokas turi suvokti, kad jame yra tiek skiemenų, kiek jame yra dvibalsių ar balsių. Mokant skaityti, v. susiduria su kirčiuoto skiemens ypatingu tarimu (gaida). Priegaidė padeda atskirti vienodai rašomų žodžių skirtingą reikšmę perėjimas – perėjimas, kasa – kasa, minti – mintį. Skiemuo – garsų grupė, tariama vienu iškvėpimu. Yra žodžių, kuriuos sudaro 1garsas „o“. Skaitant svarbu išmokti matyti visą žodžio skiemenį. Mokant skaityti, taip pat svarbu atsižvelgti į v. psichologines savybes, suvokti jo skaitymo, rašymo savitumus ((turi suvokti ar v. geba sukaupti dėmesį, ar nori mokytis, ar turi skaitymo pradmenų). Vaikui greitai kyla emocijos, jis nemoka būti santūrus, lengvai nukreipiamas jo dėmesys. Kiekvienas v. turi savo individualią socialinę patirtį.

Pradinis vaiko skaitymas – mechaniškas. Sunkiai suvokiama žodžio prasmė, regresijos dažnumas priklauso nuo silpnos skaitymo technikos. Skaitant vaikams dažnai nutrūksta mintis, todėl vaikas kartoja žodžius, kad mintyse susietų prasmę. Skaito ne iki galo, o kartoja žodžio skiemenį. Spėliojimo klaidas reikia taisyti: skaitant skiemenimis, sintetinant, analizuojant skiemenimis garsus. SSkaitant einama nuo regimųjų ženklų prie žodžių prasmės suvokimo, o rašant – prasmės supratimas – pradinis, o regimųjų ženklų išreiškimas – baigiamasis etapas. Skaitymo ir rašymo mokymo procesai padeda vienas kitam, įtvirtina vienas kitą.

4. Balsių artikuliacinė ir akustinė klasifikacija. SSkaitymo mokymo metodai. Skaitymo mokymo metodai: 1) Žodžių sudedamasis metodas – tai sintetinis skaitymo mokymo metodas, t.y. išmokome pažinti visas raides, skaityti skiemenimis, skaityti žodžiais. Sunkumai: mokytoja garsiai taria raidžių pav. (mama – em (m) a – vaikai sako ema). Šiandien tokio metodo nebereikia taikyti. 2) Skiemenų metodai: mokomos visos raidės, skaitymas skiemenimis, iš tų skiemenų dedami žodžiai. Sunkumai: skiemenis v. turi skaityti iš karto. Žodžiai garsais nebuvo skaitomi. 3) Ištisų žodžių metodas (1917-1930). Mokoma skaityti nuo ištisų žodžių. Su atskiromis raidėmis ir garsais supažindinama tik tada, kai išmoksta pakankamą kiekį žodžių. Raidžių vardais nevadina. Skaito žodžių grupes, stebi grafinio ir akustinio vaizdo skirtumus, susipažįsta su skiemenimis, raidėmis ir garsais. 4) Garsinis metodas: skaitymo pagrindu imamas garsas, o ne raidė. VV. pirmiausia supažindinami su garsu, o tik paskui su raide. Šio metodo variantai: 1. Sintetinis – garsinis metodas – prailgintas garso kūrimas, nežymiai prijungiant kitą garsą (la). 2. analitinis – garsinis metodas – paimamas sakinys, jį pasakome, išmokstame atmintinai, tą sak. Sudedame iš kilnojamojo raidyno, skaitoma balsu, rodant kiekvieną žodį, tada žodžiai skaitomi skiemenimis, raidėmis, mokoma rašyti. 3. analitinis – sintetinis metodas – žodis skaidomas į skiemenis, garsus. Garsas išskiriamas iš žodžio ir vėl garsiai jungiamas į skiemenis, žodžius ir sskaitoma. 5) Dabartinis analitinis garsinis metodas: skaitymo mokymo pagrindą sudaro susipažinimas su garsais. Jau ikielementoriniame laikotarpyje vaikas mokosi išgirsti ir išskirti kalbos garsus, parengiamas supažindinimui su garso ženklu – raide. Kiekvienas naujas garsas išskiriamas iš kitų žodžio garsų. Skaitant garsai tariami lėtai, pratinama skaityti skiemenimis (derinama analizė ir sintezė). Šalia mokoma to garso ženklą – raidę rašyti atskirai ir žodžiuose. Artikuliacinė balsių klasifikacija, jie klasifikuojami pagal tokius artikuliacinius (ir akustinius) požymius:

Eilė

(tembro aukštis) Pakilimas

(spektro sklaida) Lūpų veikla

(bemoliškumas) Trukmė ir įtempimas Priebalsis

Užpakalinės eilės

(žemo tembro)

Aukštutinio pakilimo

(difuziniai)

Vidutinio pakilimo (tarpiniai)

Žemutinio pakilimo (kompaktiniai) Lūpiniai (bemoliniai)

Lūpiniai (bemoliniai)

Nelūpiniai (nebemoliai) Ilgasis – įtemptasis

Trumpasis-neįtemptasis

Ilgasis – įtemptasis

Trumpasis-neįtemptasis

Ilgasis – įtemptasis

Trumpasis-neįtemptasis u·

u

o·

o

a·

a

Priešakinės eilės

(aukšto tembro)

Žemutinio pakilimo (kompaktiniai)

Vidutinio pakilimo (tarpiniai)

Aukštutinio pakilimo (difuziniai) Nelūpiniai (nebemoliai)

Nelūpiniai (nebemoliai)

Nelūpiniai (nebemoliai) Ilgasis – įtemptasis

Trumpasis-neįtemptasis

Ilgasis – įtemptasis

Trumpasis-neįtemptasis

Ilgasis – įtemptasis

Trumpasis-neįtemptasis e·

e

e·

e

i·

i

Ištariant užpakalinės eilės balsius, liežuvis pasitraukia į užpakalinę burnos dalį. Pakilimas – tai vertikalus liežuvio poslinkis aukštyn, žemyn.

5. Rašymo procesas ir jo mokymo metodai. Rašymo procesas – sudėtingas. V. turi išmokti orientuotis erdvėje (lape), turi gebėti koordinuoti rankos judesius, kooduoti, t.y. prisiminti garso, ženklo, raidės vaizdą ir kaip ta raidė rašoma. 1kl. turi išmokti analizuoti ir sintetinti: skaityti žodį garsais tariant ir garsus jungti į žodį rašant. Turi mokėti jungti vieną raidę su kt., suvokti žodžio, sakinio ribas, žinoti rašybos taisykles ir jas taikyti rašant. Tam reikia aatlikti daug paruošiamųjų darbų. Baigdamas pradžios mok. v. turi gebėti užrašyti tekstą, sieti sakinius, teisingai užrašyti žodž., kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo. Turi žinoti daiktav., būdvardžių vns. G., dgs. K., dgs., vns. V., Vt. asmenvardžius, vietovardžius, esam. l., būt. K. l. veiksmažodžius, priebalsių asimiliacijos atvejus (be terminų) pvz., kibti, kibo; degti, dega. Skyrybos ženklus sakinio gale rašyti aiškiai, įskaitomai, paaiškinti rašybos ir skyrybos atvejus. Mokant fonetikos ir grafikos l. didelis poveikis daromas v. šnekamosios k. raidai. Grafiniai įgūdžiai (rašysena) tikslingai formuojama 1-2kl. Vėliau tobuliname tuos įgūdžius.

Kita rašymo proceso kokybės ypatybė yra ortografinė, t.y. rašymo atitikimas, rašybos normų reikalavimas. Būdingiausi rašybos mokymo pratimai yra šie: 1) diktantai, t.y. pratimai, kai mokytojo diktuojamą tekstą v. užrašo savarankiškai. Jie yra įv. rūšių: kontroliniai; mokomieji; įspėjamieji (mokyt. parenka žodž. turinčius rašybos sunkumų, mokyt. perskaito žodį, išsiaiškina rašybą, sudeda iš raidyno, dar kartą perskaito vaikai, užrašo, tikrina. Arba mokyt. žodį ar sakinį pats parašo lentoje, v. perskaito skirstydami skiemenimis, sudeda iš raidyno (tik lentoje), uždengiama, kas parašyta lentoje, rašoma mokytojui diktuojant, parašius atidengiama ir tikrinama.); aiškinamieji (parašoma diktuojant ir taisoma); žodiniai; raidžių dikt. arba garsiniai (mokyt. padiktuoja sakinį, žodž. pirmiauisa su v. išanalizuoja garsiai, tik paskui užrašo sak. Arba galima rodyti piešinį, v. pasako kką mato, po to atliekama žodžio garsinė analizė, v. žodį sudeda iš kilnojamojo raidyno, parašo į sąsv., perskaito, patikrina); pilnieji; atrenkamieji; kūrybiniai (įrašyti praleistus žodžius, raides, praleistus žodž. junginius, pakeičiant tekstą. Arba kartais mokyt. diktuoja diktantą ir vietoj praleistų žodž. rodo paveikslėlį.); komentuojamieji d. (mokyt. padiktuoja vienas v. garsiai komentuoja rašybą). 2) Nurašymo pratimai – ištisinis nurašymas įrašant praleistas raides, žodžius, jų junginius ir t.t. 3) Rašysenai tobulinti prat.: atliekamos raidžių, jų junginių, sakinių nurašymo pratybos, prašoma atsakyti į klausimus. Koncentruojamas dėmesys į grafines ir ortografines ypatybes.

V. sunkiai orientuojasi sąsv. lape, neranda reikiamos linijos, rašo per arti arba, per toli, sunkiai valdo rašymo priemonę, neišlavėję smulkieji rankų raumenys trukdo atlikti tikslius rankų judesius. Rankos greit pavargsta, reikia daug pratybų, padedančių įsisąvinti raidės formą, rašymo kryptį, v. sunku tarp žodžių palikti tarpus, suvokti sakinio ribas. Šiandien rašymas neatsiejamas nuo rašybos, skaitymo ir teksto mokymo. Rašymu siekiama padėti rašybos pagrindus. LT mokyklose daug metų buvo remiamasi nuoseklia genetinių metodų paremta rašymo mokymo sistema (einama nuo lengvesnių raidžių elementų prie sunkesnių). Ypač daug dėmesio skiriama parengiamajam etapui. Šiandien rekomenduojama kita rašymo mokymo sist., pagrįsta rankos judesio kryptimis, t.y. pagr. dėmesys skiriamas ne raidžių elementams, o raidės rašymo krypčiai. Supažindinama su spusdintinių raidžių

pora, ir su didžiąja ir mažąja raide ir mokoma rašyti. Parengiamasis etapas (ikielementorinis), jis neilgas, mokiniui reikia išmokti atlikti tokius judesius: , , , a) pratimai rankos judesio krypčiai pajusti: , , , ││ ir t.t. b) lavinti rankos judesius prieš laikrodžio rodyklę, c) pagal laikrodžio rodyklę; d) horizontalius rankos judesius, e) vertikalius rank. judesiai; f) įvairūs judesiai. Elementorinis etapas: Supažindindami su spausdintine raidžių pora, apžiūrime ir rašytinę porą, spalvotais pieštukais nurodyta kryptimi spalvinama radė, kad suprastų jos formą ir kkryptį (pvz. O), prašoma apvesti punktyrine linija pažymėtas raides, jų dydis vis mažinamas, kol prieinama prie standartinio dydž. Raidės rašomos pieštuku, parkeliu. a) rašomi raidžių junginiai, pradžioje, vėliau savarankiškai. b) rašomi sakiniai, tekstai, vaikui rekomenduojama rašant kuo rečiau atitraukti plunksną. Buvo privalomas pasvyrimas į dešnę, pastebėta, kad ypač tai sunku kairiarankiams, mokoma tokio oasvyrimo ////. Rašo ant paryškintos linijos, tarp linijų 6mm. Tarpai. Rašant net pavienę raidę, v. reikia pratinti ją tarti, sieti garsą su raide. Kairiarankius reikia mokyti tinkamai ppadėti sąsv. Rašant dešnia ranka dešn. sąsv. kampas sukamas į viršų. V. kairiarankiui mokyti rašiklį pasiimti šiek tiek aukščiau, kad neužstotų rašomų raidžių. Rašoma papr. sąsv., lentoje, ant pop. juostelių, prat. sąsv., rašo pirštu ore, ant suolo. c) pratimai rankų jjudesių lavinimui: piešia ratus, vaizduoja bitės skrydimą, kilpas, lėlės garbanas, zigzagus, statmenos linijos, brūkšniavimas, apvedžiojami įv. trafaretai, figūros. d) prat. rašytinė sraidės formos įsiminimui: apvedžioti kontūrus, nurodyta kryptimi nuspalvinti tuščiavidūrę raidę ar kt. piešia raidę ore, ant suolo, lygina naują raidę su jau žinomos raidės elementais. Puošiami įv. daiktai raidės elementais, suporuoti spausdintines ir rašytines raides ir pan. Rašomos raidės mokytojui diktuojant, spausdintinį tekstą nurašyti rašytinėmis raidėmis. e) Demonstruojame raidę, stebime ją; f) pokalbis, pratimai; g) aptariame rašymo vyksmą; h) pradinis rašymo taškas, rašymo kryptis, rašiklio pakėlimas; k) sintezė, analizė, apibendrinimas. Visa tai įtvirtiname ir tai užima svarb. vietą mokymo pradžioje.

12. Grafikos pagrindai. Ortoepijos ir ortografijos raida. Ortoepija – taisiklinga šneka. Tai fonetikos dalis, nagrinėjanti taisiklingą bendrinę tartį. Tai bbendrinės tarties taisyklių laikymasis, pavyzdinga bendrinė tartis. Ortografija – (orto – taisiklinga, grafa – rašau), taisiklinga rašysena. Nustato rašybos taisykles. Todėl mokant fonetikos ir grafikos didžiausią poveikį darome vaiko šnekamosios kalbos raidai, bet lygiagrečiai formuojame ir rašymo įgūdžius, tarp jų išskiriame grafinius ir ortografinius. Pradžios mok. padedami grafiniai ir ortografiniai pagrindai. Grafiniai įgūdžiai tikslingai formuojami 1-2kl.; 3-4kl – gilinami. Pratinama rašyti aiškiai, tvarkingai, siekiant rašto dailumo, taisyklingumo. Būtinas mokytojo reiklumas v. rašysenos kokybei, ugdyti v. poreikį, norą rašyti taisiklingai, tvarkingai. RRašymo proceso kokybės ypatybė yra ortografinė, t.y. rašymo atitikimas rašybos normų reikalavimas. Mokant fonetikos dėmesys sutelkiamas į fonetinę rašybą, būdingiausi rašybos mokymo prat.: 1) diktantai; 2) nurašymo prat. 3) fonetinis nagrinėjimas – tai žodžio garsų fonetinių ypatybių bei tų garsų reiškimo raidėmis charakteristika žodžiu arba raštu. Fonetinis nagrinėjimas prad. kl. atliekamas taip: 1) žodis ištariamas aiškiai; 2) pasakoma skiemenimis; 3) nurodomas kirčiuotas skiemuo; 4) nustatoma kelios raidės ir keli garsai yra žodyje; 5) nurodomi balsiai; paaiškinama ilgasis ar trumpasis balsis; 6) randami dvigarsiai, pasakoma koks jis: dvibalsis ar mišr. dvigarsis; 7) nurodomi priebalsiai, paaiškinama: duslusis, skardusis, kietasis ar minkštasis. 8) pasakomos visos žodžio raidės; 9) nurodoma kur žodyje nesutampa tarimas ir rašymas, aiškinamasi kodėl (pvz. Džiaugsmas – 2 skiemenys, pirmasis skiem. kirčiuotas).

3. Kalbos garsų sistema. Garsinės analizės pratimai. Garsinės analizės prat.: 1) aiškus, ryškus žodžio tarimas skiemenimis, patesiant norimą išgirsti garsą iš skiemens. 2) stebimi kalbos padargai tariant; 3) įsiklausoma kur yra analizuojamas garsas (žodžio pradžioje, viduryje, pabaigoje); 4) žodžio ar skiemens tarimo sulaikymas, nutraukimas, kai tariamas analizuojamasis garsas. 5) parenkami kiti žodžiai, kuriuose yra analizuojamasis garsas. Garsinės sintezės pratimai: 1) ištariamas žodis, skirstomas skiemenimis, nustatomas pirmas, antras skiemuo, suskirstoma garsais ir vėl žodis sudedamas iš raidžių.