Tėvų skyrybų poveikis vaiko socializacijai

Tėvų skyrybų poveikis vaiko socializacijai

Referatas

Turinys:

I. Įvadas ……………………3

1. Šeima …………………….4

1.2 Vaiko socializacija ir auklėjimas šeimoje ……5

2. Tėvų skyrybos ir jų priežastys ………….6

2.1 Vaikų jausmai skyrybų metu …………7

3. Skyrybų įtaka vaiko socializacijai ………..9

II. Išvados …………………….11

Literatūra …………………….12

ĮVADAS

T. Parson ir R. Bales (1955) pažymėjo,kad socializacija, prasidėjusi šeimose ir kitose socialinėse grupėse, institucijose ir erdvėse, kiekvieną individą integruoja į visuomenę skirtingai ir drauge sudaro galimybes kurti savo individualybės bruožus ir vertybes.

Individo socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės ir socialinės struktūros. Tai – tėvai, ššeima, mokytojai, draugai, bendraamžiai ir kt. Socializacija dažniausiai vyksta per grupinę patirtį. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turi bendrauti su kitais ir prie jų prisijungti, tai yra socializuotis. Didžiulė reikšmė yra tėvų pastangos kryptingai ir tikslingai siekti, kad šeimoje augantys vaikai realizuotų savo žmogiškąsias savybes – taptų dorovinėmis asmenybėmis. Tėvai savo vaikų pedagogai – kūrėjai.

Tačiau, šiais laikais ypač daug šeimų skiriasi, retai sutuoktiniai nugyvena visą gyvenimą kartu darniai ir laimingai, o juk dažniausiai šalia jų auga vaikai, kuriems reikia tėvo iir motinos. Svarbu padėti tokiems vaikams, pabandyti suprasti jų mintis ir norus ir surasti geriausią sprendimą. Vaikui tėvų skyrybos – vienas didžiausių stresinių išgyvenimų. Dažnai nesusimąstome, ką vaikas tuo metu jaučia, galvoja, kaip tai atsilieps tolimesniame jo gyvenime.

1. ŠEIMA

Pasak ZZ. Bajoriūno (1997) šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima yra ne tik raginimas gyventi, bet ir gyvenimas. Šeimoje prasideda būsimos asmenybės socializacija.

Pasak Vydūno (1990), labiausiai žmonišką ir sąžiningą asmenybę brandina šeima, ugdanti ją savo dora ir bendravimu.

Poveikis šeimoje daromas visiems – tėvams ir vaikams – dėl joje vykstančių socializacijos procesų: ypač bendro gyvenimo joje, kasdieninio bendravimo, gludinančio charakterius ir formuojančio moralines vertybes. Šeimoje jungiasi žmogaus natūralioji prigimtis ir jo sociakultūrinė būtis.

Labai svarbus yra šeimos narių bendravimas, tarpusavio moralinė atsakomybė ir savitarpio pagarba. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykis, tai vienas reikšmingiausių veiksnių. Keičiant šeimos narių tarpusavio santykius, keičiasi ir jos dorovinis, ppsichologinis klimatas. Nuo motinos ir tėvo santykių priklauso šeimos psichologinis klimatas, kuris augantį vaiką suartina su šeima arba atstumia nuo jos.

Motina yra vaikams gyvenimo pradžioje svarbiausia moteris, pateikianti jam pirminį įvaizdį, paveikslą, kas yra moteris. Ji, kaip moteris, paprastai atskleidžia žmogiškosios prigimties jausminę, intuityvią, emocinę pusę, moterišką rūpestį kitais, dėmesį kitiems kaip asmenims.

Tėvas yra pirmasis vyras vaikams, kuris jiems pateikia pirminį vyro įvaizdį. Jo pavyzdžiu paprastai sūnus pirmiausia linkęs sekti. Šeimoje tėvas yra racionalios, tvirtosios žmogiškosios pusės atstovas, kkuriam priklauso racionalus protas, tvarka, teisingumas, išmintis ir fizinis stiprumas su dalykišku dėmesiu daiktams. Daugiau jis veikia už namų ribos ir yra šeimos galva.

Tėvų autoritetas ypač reikšmingas mažamečiams vaikams ir pagrįstas įgimtu pamėgdžiojimu. Šiame amžiuje susiformavę įpročiai dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Ir tai ką vaikas įgyja šeimoje jį lydi visą gyvenimą.

.Išgyventas motinos ir tėvo pavyzdys prisideda prie to, kad vėliau susiformuoja arba teigiami, arba atmetami moters ir vyro uždaviniai šeimoje. Tėvų skyrybos visada didelis mažo žmogaus sielos sukrėtimo šaltinis. Tėvo ar motinos pasitraukimas iš šeimos labiau kenkia vaiko sveikatai, negu vieno tėvų mirtis.

1.2 VAIKO SOCIALIZACIJA IR AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE

Šeima – svarbiausias žmogaus socializacijos institutas, kuriame sudaromos palankiausios sąlygos plėtoti esminius žmogaus sklaidos elementus: intelektą, emocijas, valią, dorą.

Kiekvieno vaiko pasaulis prasideda nuo jo mamos, tėčio, lopšio, kambario. Vaikas pirmiausia šeimoje sužino, kas gera ir kas bloga, kas dora ir kas ne, ką galima ir ko nedera daryti. Tik gimęs vaikas nebūna nei geras, nei blogas, nei darbštus, nei mylintis, – toks jis tampa augdamas. Laikui bėgant jo akiratis plečiasi, tačiau šeimoje patirti įspūdžiai, išugdyti įgūdžiai bei įpročiai, įskiepytos vertybės išlieka ilgam – tai ir yra pamatas, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas.

Pirminė bendravimo patirtis atsiranda kur kas aanksčiau, kai vaikas pradeda kalbėti. Būdamas sociumo dalis, vaikas įgyja tam tikrą subjektyvią poziciją, kuri tampa neatskiriama nuo jo asmenybės. Suaugusiems dažniausiai jis yra tik „mažas vaikas“, „socialiai nesavarankiškas vaikas“ ir kt. Socializacija vaikystėje – tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko paslaugomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ją domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis yra atgaminama, o vėliau interpretuojama ir savitai transformuojama.

Žmogaus ugdymo vyksmas šeimoje labai sudėtingas. Vaikai skiriasi vienas nuo kito gabumais, valia, jausmais ir aibe kitų dalykų.

Vos gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinių bruožų. Jis – tik biologinė būtybė. Gamta sutvarkiusi taip, kad žmogus socialinė būtybe tampa tik santykiaudamas su gamta, aplinka, kitais žmonėmis. Veikiamas aplinkos ir pats būdamas aktyvus, vaikas šeimoje socializuojasi.

Vaikas socializuojasi šeimoje įvairiais būdais: klausosi nurodymų, pamokymų, patarimų; įvertina savo elgesio padarinius; stebi kitų elgesį; kaupia patirtį ir ja remiasi; vengia bausmių, pageidauja skatinimų ir pan.

Šeimoje lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūkstamas ir nuolat koreguojamas. „<.> vaikų ugdymas namuose – tai puiki galimybė ir patiems tėvams pasitempti, kontroliuoti savo elgesį, jausmus. Juk vaikai ddažniausiai mokosi stebėdami tėvus. Jie nori pamatyti, kaip tėvai įveikia sunkumus, sprendžia pragyvenimo problemas. Tėvų pavyzdys turi milžinišką poveikį vaikams, kartais gerąją, o kartais, deja į blogąją pusę „ (Leliūgienė I. (2002)).Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį vertybines orientacijas, savarankiškumą, darbštumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų. Tėvų tarpusavio santykiai, požiūris į gyvenimą, darbą, save yra nepakeičiama terpė socializuoti ir auklėti vaikus. Taip pat reiktų paminėti, kad tėvų įtaka vaikams tuo stipresnė, kuo geresni santykiai tarp jų, kuo daugiau bendravimas grįstas atvirumu, abipuse meile ir pasitikėjimu.

Vaikų auklėjimas – sudėtingas ir kruopštus procesas. Čia nėra nereikšmingų dalykų, nes viskas svarbu. Mažiausias aplaidumas, neapsisižiūrėjimas – ir vaikas gali išklysti iš tiesos kelio. Tada jis tampa blogas, piktas, žiaurus – tikra nelaimė šeimai.

2. TĖVŲ SKYRYBOS IR JŲ PRIEŽASTYS

Skyrybos – tai skaudžiausias šeimą žudantis veiksnys, nes jis daugiau, ar mažiau paliečia ir tėvų, ir vaikų gyvenimą. Skyrybos – tai santuokos panaikinimas, vyro ir žmonos sutuoktinių ryšių pabaiga, grąžinant abiems sutuoktiniams tą pačią teisinę padėtį, kurią jie turėjo susituokiant. Lietuvos statistikos departamento duomenimis skyrybų skaičius Lietuvoje gana didelis ir vis dar auga. Atsiradus konfliktui, šeima išyra ne iš karto, bet tik po ilgesnio laiko tarpo, t.y.

tada, kai konfliktas tampa neišsprendžiamas jokiais kitais būdais , o sutuoktiniai turi kęsti dideles kančias, abejones, ramybės neturėjimą ir pan.

Kartais daugelio sutuoktinių nesugyvenimo, jų nesuderinamumo ir pagaliau skyrybų priežastys slypi smulkiose, kasdien jų šeimą supančiose aplinkybėse, kurios sukelia didelius dvasinius konfliktus, nors iš išorės jie atrodo per daug paprasti. Dažnai šeimos suirimo priežastys yra kaip tik tos pastangos, kurių sutuoktiniai imasi, stengdamiesi sutvirtinti santuoką.

Vienas iš didžiausių skyrybų motyvų – girtuokliavimas ir alkoholizmas. Antra, dažniausiai teismų bylose sutinkama priežastis –– partnerių neištikimybė. Dėl šio motyvo daugiau, ar mažiau yra kalti abu asmenys. Dar viena dažna skyrybų priežastis – tai skubota ir neapgalvota santuoka. Čia galima taip pat priskirti ir ,,priverstinę santuoką“, sudarytą esant nėštumui, ar vaikui jau gimus ( Bajorūnas Z.(1997)).

Žinoma, galima rasti ne tik šias, bet ir daug kitų skyrybų priežasčių. Paminėjau keletą, manau, svarbiausių.

Aš galvoju, kad skyrybų priežastys glūdi pačių sutuoktinių santykiuose, jų nenoro save aukoti arba ką nors duoti šeimos labui. Taip pat didelę reikšmę turi iindividualūs sutuoktinių skirtumai. Skyrybos paprastai neįvyksta dėl vienos iš šių priežasčių, o dėl kelių. Vienos jų jau yra matomos nuo pat bendro gyvenimo pradžios, o kitos atsiskleidžia šiek tiek vėliau, didėjant požiūrių į tarpusavio santykių skirtumus ir nepasitenkinimu santuoka.

2.1 VAIKŲ JJAUSMAI SKYRYBŲ METU

Vaikas be vieno iš tėvų pajunta neaiškų trūkumą. Tokie vaikai dažniausiai pasižymi drovumu, ieško apsaugos, yra pasyvūs, pernelyg jautrūs, jų nuotaikos nepastovios, kaitaliojasi, kartais jie būna agresyvūs, grubūs, ar net žiaurūs. Negobšuoliai staiga tampa smulkmeniški; švelnūs, viską atleidžiantys – nesutaikomi ir pilni neapykantos. Kai kurie vaikai jaučiasi įžeisti, patiria didelę nuoskaudą, kad juos paliko tėvas ar motina. Tėvams išsiskyrus, vaiko psichikoje prasideda negrįžtamas procesas – savo vertės sumažėjimas. Jie pradeda nepasitikėti savimi bei kitais aplinkiniais žmonėmis, todėl dažnai per daug renkasi partnerius ir taip sukuria nelaimingas santuokas. Taip pat tokių vaikų, t.y. užaugusių išsiskyrusiose šeimose, šeimos dažnai išyra ir todėl, kad jie būna praradę pasitikėjima savimi ir kitais, šalia esančiais asmenimis.

NEIGIMAS. Viena iš dažnesnių vaikų rreakcijų į stresinę situaciją – neigimas. Tai sąmoningas, tačiau labai galingas mechanizmas. Jis apsaugo vaiką, nes iš sąmonės išstumiamas traumos egzistavimo faktas. Vertinant iš aplinkos, tai nėra adaptyvus mechanizmas, padedantis prisitaikyti prie aplinkos mechanizmas, nes trukdo išreikšti ir įveikti tikrąsias emocijas. Tačiau neigimas sumažina skausmą, suteikia galių atsigauti ir gali būti vertinamas ne vien negatyviai. Neigimas suteikia vaikui stabilumo ir leidžia susitaikyti su trauma.

Dažniausiai nepastebime, kad vaikai elgiasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę: kalba apie abu tėvus arba įtikinamai pasakoja aapie tėvo sugrįžimą, fantazuoja apie laimingą šeimą. Kartais vaikai tiesiog nukreipia savo rūpestį kita linkme. Tuomet vaikas daugiau dėmesio skiria aplinkiniams, labiau globoja savo augintinius žvėrelius arba nerimauja dėl draugo.

LIŪDESYS. Vaikai realiai nepraranda tėvų po skyrybų, tačiau kaip ir į netektį reaguoja liūdėdami. Skyrybos priešingai nei mirtis gali sukelti chronišką gedėjimą. Gedintis vaikas nuolatos grįžta mintimis prie išėjusio vieno iš tėvų. Tokie apmąstymai mažina jautrumą traumai ir leidžia prie jos prisitaikyti. Šiuo laikotarpiu vaikas dažniausiai pasitraukia, fantazuoja, tačiau tai nėra emocinis sutrikimas, tai – aktyvus gedėjimas.

DEPRESIJA IR NUSIMINIMAS. Nusiminę vaikai dažniau domisi lig tol buvusia malonia veikla, menkina save, tačiau patys negali pripažinti pasikeitimų. Ilgainiui vaiko nusiminimas mažėja, tačiau, atsiradus papildomų problemų, gali peraugti į depresiją. Depresinė reakcija po skyrybų normali, tačiau manoma, kad turi praeiti po kelių savaičių.

BAIMĖ PRARASTI GLOBĄ. Tai ne tik baimė visam laikui netekti to, kuris išėjo iš namų, bet baimė, kad tave paliks ir tas, kuris yra su tavimi. Tai viena iš bendriausių vaikų reakcijų, kurią daugiau ar mažiau pajunta visi vaikai. Baimės priežastis yra įsitikinimas, kad jei galėjo vienas iš tėvų palikti vaiką, taip gali pasielgti ir kitas. Vaikai dažnai skyrybas suvokia taip, tarsi tėvai paliktų ne vienas kitą, bet vaiką. AAtmetimo jausmą paskatina tai, kad skyrybų laikotarpiu tėvai būna užsiėmę tarpusavio santykias ir emociškai nutolsta nuo vaikų. Gali būti, kad baimę prarasti globą vaikai patiria ir dėl neaiškios ateities, jei tėvai nepakankamai suprantamai aiškina vaikui apie pasikeitimus. Juk kas nekelia abejonių suaugusiam, vaikui gali būti visiškai nesuprantama. Suaugusieji žino, kad jeigu šeima skiriasi, tai vaikas liks su vienu iš tėvų, tačiau nebūtinai šitaip mano vaikas. Pastebėta, kad vaikai, kurie bijo būti palikti, tampa irzlesni, užsiplieskia dėl menkiausios kliūties, be to, jie sunkiai užmiega, negali susikaupti, gali atsirasti ir kūno reakcijų.

PYKTIS. Po skyrybų vaikai jaučiasi palikti ir tai jiems kelia ne tik baimę, bet ir pyktį. Pyktis rodo,kad vaikas priešinasi faktui, jogs jis yra kitoks, nei kiti. Be to, pyktį gali sukelti ir tai, kad tėvai dažniausiai užsiėmę savimi ir vaikams mažiau skiria dėmesio. Neretai priešiškus vaiko jausmus sukelia pačių tėvų pyktis, nes tėvo, ar motinos nepasitenkinimas buvusiu sutuoktiniu gali nejučia nukrypti į vaiką.

Vaikai arba išreiškia pyktį arba slopina. Jei vaikas tramdo ir slopina pyktį jis kaupiasi, bet nemąžta. Priešingai, kuo ilgiau vaikas laiko šį jausmą savyje, tuo labiau tikėtina, kad jis peraugs į įtūžį ir taps nekontroliuojamas, prasiverš netikėčiausiose situacijose.

Vaikas gali išreikšti pyktį tiesiogiai, išlieti jį tėvams, pedagogam aar net draugams. Galiausiai pyktis gali išsilieti įniršio priepuoliu. Kartais išgyvenęs skyrybas vaikas pykdamas tiesiog pats siekia kontroliuoti situaciją, pats nustatyti atstumą, kaip jis nori bendrauti su aplinkiniais.

KALTĖ. Po skyrybų vaikai jaučiasi kalti, neva jie kažką padarė ne taip. Skyrybos jiems atrodo kaip bausmė už jų elgesį. Kaltės jausmas žaloja vaiką, kai jis kaltina save už tai, už ką nėra atsakingas.

Kaltės priežastys gali būti išorinės ir vidinės. Kai tėvai pykstasi dėl vaiko auklėjimo, priežiūros, tuos nesutarimus vaikas gali suprasti kaip savo kaltę. Vidinės kaltės atsiradimo priežastys yra sudėtingesnės. Dauguma vaikų mano, kad jie buvo „blogi“, todėl tėvai išsiskyrė. Mažyliai dažnai sako tėvams: „Aš būsiu geras, tik neišeik“. Tačiau kartais vaikai sąmoningai blogai elgiasi, kad patvirtintų savo įsitikinimus ir šitaip imtų kontroliuoti nekontroliuojamų namų situaciją. Dažnai kaltės jausmai kyla ir dėl priešiškumo, pykčio, kurį dukra ar sūnus jaučia kuriam nors iš tėvų arba abiem tėvams.

SVAJONĖS APIE ŠEIMOS SUSIJUNGIMĄ. Nors ne visada pripažįsta, tačiau kiekvienas vaikas svajoja, kad šeima susijungs. Šios svajonės įgyja įvairių formų: nuo fantazijos, prašymų, kad tėvai gyventų kartu, iki aktyvių veiksmų ar net apsurdiškų gąsdinimų, ar net šantažo. Dažniausiai tokios mintys dingsta, kai vaikas prisitaiko prie naujo gyvenimo stiliaus ir aplinkiniai nebeskatina šių minčių.

NESUBRENDIMAS. Neretai vaikai

į traumą reaguoja regresyviu elgesiu. Pirštų čiulpimas, šlapinimasis į lovą, irzlumas, šveplavimas po skyrybų būdingesnis mažesniems vaikams. Toks elgesys neturėtų ilgai trukti, jei jo neskatina tėvai. Tačiau būna, kad tokį vaiką tėvai pradeda dar labiau globoti, tuo tik pastiprindami regresyvų elgesį.

PER ANKSTYVAS SUBRENDIMAS. Išsiskyrus tėvams vaikui tenka papildomų rūpesčių ir išauga jo atsakomybė. Dažnai manieromis, kalbos intonacija jis mėgdžioja suaugusiuosius. Paprastai toks elgesys atrodo priimtinas tėvams, nes su tokiu vaiku gali pasitarti, jis gali paguosti ir apginti, ar net atstoti iišėjusį sutuoktinį. Vaikui gali patikti tai, kad jausdamasis suaugusiu jis pats sau simboliškai atstoja tėvą ir motiną. Vis dėlto toks elgesys dažniausiai yra ne kas kita kaip bejėgiškumo skyrybų situacijoje kompensacija. Bėda ta, kad retai kas pastebi, jog ir per anksti subrendusiems vaikams reikalinga pagalba.

NESAUGUMAS IR ŽEMAS SAVĘS VERTINIMAS. Vaiko savęs vetinimą po skyrybų lemia keletas veiksnių. Pirmiausia tai nesugebėjimas kontroliuoti iš tikrųjų nekontroliuojamo dalyko – tėvų apsisprendimo skirtis. Tai vaikas priima kaip asmeninę nesėkmę. Be to, mažylis pastebi, kad jjis gyvena su vienu iš tėvų, o lygindamas save su kitais vaikais suvokia savo padėtį kaip žeminančią. Išsiskyrusių šeimų vaikai patiria mažiau meilės, ypač skyrybų metu, kai tėvams tikrai sunku. Meilės trūkumą vaikas suvokia kaip atstūmimą, kartais net apibendrindamas, kad jjo apskritai nėra už ką mylėti.

Dideli pokyčiai sukelia nesaugumo jausmą. Vaikui atrodo, kad mylimas žmogus gali išeiti bet kada, o namų stabilumas – trapus. Tai skatina vaiko bejėgiškumą, sukelia žemesnį savęs vertinimą.

3. SKYRYBŲ ĮTAKA VAIKO SOCIALIZACIJAI

Šeimos mikroklimato sutrikimai, nedarna, pašliję tarpusiavio santykiai neigiamai veikia vaiko socializaciją.

Skyrybos – naujų laiko reiškinys. Anksčiau skyrybos buvo draudžiamos. Ir dar dabar katalikiškose šalyse, kur stipri bažnyčia, skyrybos draudžiamos. Santuoka nutraukiama, kai toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimos neįmanoma arba nenorima.

Skyrybos keičia kiekvieno buvusio sutuoktinio tolesnį gyvenimą. Atsiranda visiškai nenumatytų problemų: ekonominiai sunkumai (ypač moterims, likusioms su vaikais), keičiasi asmeniniai įpročiai, gyvenimo būdas, santykai su draugais ir pažįstamais, vaikų bendravimas ne tik su buvusiu tėvu (motina), bet ir su jo (jos) giminaičiais ir kt. SSkaudžiausias skyrybų padarinys – be vieno iš tėvų, dažniausiai be tėvo, likę vaikai.

Tėvų skyrybos sukelia vaikams daug nemalonių jausmų, sutrikdo vaikų dorovinį ir emocinį brendimą. Skyrybų padariniai – vaikų patirtas sielvartas, jaučiama gėda ir menkavertiškumas, vienatvės bei nereikalingumo jausmas, slogi nuotaika – visa tai vaikus padaro išsiblaškiusius, nelaimingus. Besiskiriančiųjų vaikas išgyvena sunkią traumą; jį neigiamai veikia ne tik skyrybos, bet ir kelerius ar daugiau metų trunkantys tėvų vaidai.

C. Haffter tyrimai rodo, kad po skyrybų kai kurie vaikai jaučiasi ssutrikę, pradeda įžūliai elgtis namuose. Ikimokykliniame amžiuje atsiranda agresyvumas, nemiga, apetito stoka, baimės jausmas. Išsiskyrusių šeimų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai pradeda prasčiau mokytis, meluoti, vagiliauti, jie darosi neramūs, imlesni netikusiems įpročiams. Vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikai susiduria su sunkumais rinkdamiesi profesiją, darosi erotiškesni, padažnėja amoralių poelgių, atsiranda polinkis mesti mokslą ir pan.

Skyrybos gali labai paveikti vaiko charakterį, lemti net kai kurias asmenybės savybes, sutrikdyti sveikatą. Psichologai nurodo netgi vaiko asmenybės nukrypimą – skyrybų sindromą, kurio esmę sudaro padidėjęs jautrumas, nervingumas, intelektinio bei emocinio brendimo sutrikimai. Vaikas pradeda blogiau mokytis, nesutaria su mokytojais, draugais, nepasitiki žmonėmis, jį valdo skriaudos, vienišumo ir perdėto uždarumo jausmai. Pasireiškia nevaldomas pyktis ne tik aplinkiniams, bet ir tėvams: vaikas pyksta ant tėvų dėl savo sužalotos vaikystės ar paauglystės. Pyktis virsta vaiko ginklu kovoje su atskirai gyvenančiu tėvu ir motina. Įniršis leidžia vaikui pačiam valdyti situaciją, nebūti tik pasyviu bendravimo dalyviu.

Kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau pakelia tėvų skyrybas. Labiausiai jos žeidžia vyresnio amžiaus vaikus, ypač paauglius.

IŠVADOS

Skyrybos – sunkus ir varginantis procesas, kuris skaudžiai paliečia kiekvieną šeimos narį. Tuo metu nuošalyje lieka vaikai, kuriems pritrūksta tėvų dėmesio ir meilės. Būtina suprasti, kad šiuo laikotarpiu vaikams ypatingai reikia dėmesio, o svarbiausia, kad kas nors viską gerai paaiškintų.

Šeima – ppirmoji vaiko asmenybės ugdymo mokykla, todėl tėvams tenka didžiausia atsakomybė už savo vaikų auklėjimą ir sėkmingą socializaciją. Šeimos iširimas labai skaudžiai paliečia kiekvieną vaiką ir palieka daug skaudžių pasekmių tolimesniame jo gyvenime.

Siekiant sėkmingos socializacijos, vaikams būtina nurodyti reikalavimų turinį ir motyvaciją.

Kiekvienias tėvas kuris neauklėja savo vaiko turi nepamiršti, kad jei jis jo neišauklės tą padarys ta aplinka.

Šeimos mikroklimato sutrikimai, nedarna, pašliję tarpusiavio santykiai neigiamai veikia vaiko socializaciją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Bajoriūnas Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius.

2. Juodaikytė A. (2002). Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius.

3. Leliūgienė I. (2002). Socialinė pedagogika. Kaunas.

4. Tėvų skyrybos ir vaikas. Psichologija tau. (1998) Nr. 4, p. 13-14.

5. Vaikai ir skyrybos. Psichologija tau. (1998) Nr.2, p. 7-9.

6. www.google.lt