judesio ir padeties sutrikimu turinciu asmenu testinio ugdymo perspektyvos

Įvadas

Kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, neatsižvelgiant į tai,kas jis yra ir ką jis geba. Žmogaus gyvenimas yra savaime vertingas, prasmingas. Tai yra vertinimo pavyzdys. Tas,kuris mano taip pat, pritars ir šiam teiginiui: “Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą”.

Judesio ir padėties sutrikimų turintys vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių fizine raida. Jie negali laisvai judėti, jų kūno judesiai yra nekoordinuoti, sutrikusi pusiausvyra. Kuo didesnis sutrikimas, tuo labiau jis pastebimas. Tokie vaikai vadinami fizinę negalią turinčiais vaikais.

Prie judesio ir ppadėties sutrikimų priskiriami bendrosios ir smulkiosios motorikos sutrikimai (apraksijos, dispraksijos) judesių koordinacijos sutrikimai, cerebrinis paralyžius ir paralyžiniai sindromai, paveldimos ir kitos kilmės nervų ir raumenų ligos bei skeleto ir raumenų ligos, galvos ir stuburo smegenų ydos. Judesio ir padėties sutrikimai yra paveldimi arba įgyjami dėl persirgtų ligų ar gyvenime ygytų traumų (Liaudanskienė).

Dar prieš dešimtmetį fizinių ir judėjimo sutrikimų turintys vaikai didesnę gyvenimo dalį praleisdavo namuose ir pensionuose. Tačiau laikui bėgant buvo įsitikinta, kad, vaikams augant, neužtenka tėvų, brolių paramos. Šiuo mmetu jie jau lanko įvairias ikimokyklines įstaigas, ugdymo centrus, kuriuose kartu su kitais vaikais ugdomi suteikiant tam tikrą pagalbą.

Ne visada esant judėjimo sutrikimams būtinas specialus ugdymas, todėl reikia atpažinti tuos sutrikimus, dėl kurių vaikas turi specifinių poreikių ir kurie trukdo vvaiką ugdyti pagal ugdymo programą įprastinėmis sąlygomis. Būtina įvertinti motorinių ir kitų funkcijų pakenkimo laipsnį (Ambrukaitis, 2003).

Žmonės su negale Lietuvoje turi daug problemų visoe gyvenimo srityse. Sunku apibrėžti, kurios iš jų svarbesnės, kurios mažiau reikšmingos. Tik turint kiek įmanoma daugiau informacijos ir pažvelgus į jas visas kartu galima susidaryti vaizdą apie tokių žmonių, turinčių negalę, poreikių patenkinimą, jų integravimą į visuomenę. Švietimas yra vienas iš pagrindinių socialinių institutų, turinčių didelę įtaką bendrai žmonių, turinčių fizinę negalę, integracijai (Bagdonas, 1995).

Temos aktualumas. Kiekvienas žmogus savo gyvenime nori pasiekti kaško daugiau. Baigę mokslus mokyklose abitiurientai svajoja stoti į aukštąjį mokslą ir įgyti norimą profesiją. Kiekvienas žmogus, ar jis turi negalę ar ne, jis turėtų mokytis, ir gauti specialybę, kad galėtų tenkinti ssavo norus, ir galėtų „išlaikyti“ save gyvenime. Studijuoti turėtų būti suteiktos visiems vienodos galimybės. Specialusis profesinis rengimasis privalo būti tęstinis, t.y. būtinas ne tik darbinis, bet ir profesinis- specialybinis rengimas su perkvalifikavimo galimybių prognortika.

Tyrimo objektas – judesio ir padėties sutrikimu turinčių asmenų tęstinio ugdymo perspektyvos.

Tyrimo tikslas – atskleisti judesio ir padėties sutrikimų turinčių asmenu tęstinio ugdymo perspektyvas.

Uždaviniai –

 išsiaiškinti kas tai yra judesio ir padėties sutrikimas;

 atlikti literatūros analizę

 išsiaiškinti kokios yra tęstinio ugdymo perspektyvos, asmenims turintiems judesio ir padėties sutrikimų; <

Tyrimo metodai – apklausa, literatūros šaltinių analizė

Tyrimo dalyviai (respondentai) – tyrime dalyvavo 25 Šiaulių miesto aukštosiose mokyklose studijuojantys studentai, turintys judesio ir padėties sutrikimų, buvo apklausti 5 specialaus ugdymo centro pedagogai ir 4 Jono Laužiko mokyklos pedagogai.

1 skyrius. JUDESIO IR PADĖTIES SUTRIKIMŲ TURINTYS ASMENYS, IR JŲ TĘSTINIS UGDYMAS

1.1. Fizinių ir judėjimo sutrikimų apibūdinimas ir klasifikavimas

Literatūroje pateikiamos įvairios fizinių ir judėjimo sutrikimų klasifikacijos.

Dažniausiai šie sutrikimai apibūdinami kaip fiziniai, ortope¬diniai, rečiau kaip motorikos ar judėjimo. Lietuvoje vadovaujamasi Sutrikimų klasifikacija (1995), kurioje septintąją grupę sudaro fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Klasifikacijoje pateikiamos tokios fizinių ir judėjimo sutrikimų grupės: bendrosios motorikos sutrikimai; smulkiosios motorikos sutrikimai; judesių koordinacijos sutrikimai; lokomocijos (judėjimo) sutrikimas, kuris gali būti nuo nežymaus iki visiško negalėjimo judėti; apraksijos ir dispraksijos (nesugebėjimas arba iš dalies sutrikęs gebėjimas atlikti tikslius judesius, kai nėra paralyžiaus); skoliozė; kūno dalių deformacijos; kiti fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Neretai žmogus turi ne vieną, bet keletą išvardytų sutrikimų. Bendriausias literatūroje randamas pavadinimas yra fizinės sveikatos sutrikimai. Fizinius ir judėjimo sutrikimus gali lemti ortopediniai {judamojo aparato deformacijos, kaulų ir raumenų sistemos funkcijų sutrikimai), neurologiniai (CNS ir periferinės nervų sistemos) pažeidimai, chroninės, negalę lemiančios ligos ir pan. (Ambrukaitis, 2003).

Fiziniai ir judėjimo sutrikimai yra labai įvairios kilmės kilmės ir sukeliantys skirtingas pasekmes sutrikimai. Vieni jjų paveldimi, kiti įgijami dėl traumų ar persirgtū ligų. Ne visi fiziniai ir judėjimo sutrikimai sukelia tokias pasekmes, dėl kurių būtinas specialusis ugdymas. Siūloma labiau atsižvelgti į tuos sutrikimus, dėl kurių vaikas turi specifinių poreikių ir kurie trukdo lavintis įprastinėmissąlygomis pagal bendrą programą (Ališauskas, 2002).

Viena iš priežasčių, sukeliančių judesio ir padėties sutrikimus, yra smegenų veiklos pažeidimai, kurie turi įtakos vaiko judesių raidai. Vaiko judesius lemia refleksai, kurių jis visiškai arba iš dalies nepajėgia kontroliuoti. Vaikas nesugeba įvaldyti daugelio judesių, judesių, judesių schemų, nes tie judesiai turi būti tikslūs, todėl neįgaliam vaikui yra per daug sudėtingi (Liaudinskienė).

Vaikai, turintys fizinį ar judėjimo sutrikimą, sudaro heterogenines grupes, t. y. neturi vienodos charakteristikos. Neretai kiekvieno problema yra unikali ir riboja vaiką pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę ir emocinę bei asmenybės raidą.

Svarbu suvokti sutrikimo, funkcijos praradimo ar apribojimo bei negalės santykį. Jeigu sutrikimas nesukelia funkcijos praradimo, jis dažniausiai neriboja ir socialinės individo veiklos, socialinio vaidmens, taigi formaliai nelaikomas negale.

Lyginant su ankstesniais metais, kai buvo nustatoma daugiau fizinio vystymosi sutrikimų, turinčių itakos vaiko mobi1umui, dabar vis daugiau vaikų turi ne tik judėjimo, bet ir koordinacijos, pažinimo procesų ir kt. problemų, kurias lemia centrinės nervų sistemos patologija. Todėl dabar ugdytojas privalo ne tik pritaikyti kklasės aplinką, apšvietimą, baldus, irangą, bet taip pat nustatyti, įvertinti ir pritaikyti ugdymo programas atsižvelgdamas į vaiko funkcionavimo lygmenį ir galimybes.

Fizinių ir judėjimo sutrikimų etiologija labai įvairi. Šių sutrikimų priežastys gali būti paveldėtos, įgimtos arba įgytos persirgus centrinės ar periferinės nervų sistemos ligomis, patyrus traumas.

Literatūtoje ( bee, 1997 ir kt.) pateikiamos tokios fizinius ir judėjimo sutrikimus lemiančių veiksnių grupės:

 prenatalinė chromosomų patalogija (Dauno sindromas; Turnerio sindromas arba dvarfizmas- mažaūgiškumas; Aperto sindromas; RETT sindromas ir kt.);

 prenataliniai skaidulos trūkumai (lūpos ir gomurio nesuaugimas, galūnių neišsivystymas, įgimtos įvairių kūno dalių deformacijos ir pan.);

 intrauteriniai neigiami veiksniai (infekcija, radiacija, rezus konfliktas ir kiti nepalankūs veiksniai, lemiantys fizinius ir judėjimo sutrikimus);

 perinatalinė trauma ar infekcija (deguonies deficitas, hemoragija ir kt.);

 postnatalinės traumos, infekcijos, pažeidimai (chroninės ligos, galūnių praradimas ir pan.).

Fiziniai ir judėjimo sutrikimai gali pasireikšti:

 judėjimo sunkumais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sutrikdo motorinės funkcijos raidą (pvz., dėl CNS pažeidimų, ortopedinių sutrikimų, širdies ligų ir kt.);

 kosmetiniais sutrikimais (egzema, veido anomalijos ir pan.), kurie pirmiausiai neigiamai veikia socializacijos procesus (Ambrukaitis, 2003).

Judesio ir padėties sutrikimų laipsniai:

 nežymus (judėjimas su papildomomis atramomis);

 vidutinis (judėjimas tik su invalido vęžimėliu);

 labai žymus (asmuo negali savarankiškai judėti). (Mockevičienė, Vaitkevičius, Bakanovienė, 2005).

 Dažniausiai nurodomos tokios fizinių ir judėjimo sutrikimų grupės (Spencer, 1988):

 neurologiniai sutrikimai: vaikų cerebrinis paralyžius, stuburo išvaržos, epilepsija, kitos

neurologinės disfunkcijos ir būklės;

 ortopediniai sutrikimai: įgimti dėl kūno dalių deformacijų, kaulų patologijos, skoliozės ir kt. bei įgyti dėl raumenų distrofijos ir atrofijos, poliomielito, artrito, infekcinių ligų ir kt.;

 sutrikdyta fizinė ir judesių raida dėl kitų sveikatos sutrikimų: įgimtų širdies trūkūmų, kitų įgimtų ligų, reumato, diabeto; nefrozės, kvėpavimo sutrikimų, tuberkuliozės ir kt. (Ambrukaitis, 2003).

1.2. Kaip ugdyti judesio ir padėties sutrikimų turintį vaiką

Specifinės ugdymo sistemos, taikomos vaikams, turintiems judesio ir padėties sutrikimų, grindžiamos motorinės kontrolės teorijomis. Nurodomos tokios pagrindinės motorinės kontrolės teorijos: refleksų teorija, hhierarchinė, sisteminė, dinaminės veiklos, į užduotį orientuotos veiklos, ekologinė ir kt. Įvairios motorinės kontrolės teorijos atspindi skirtingus filosofinius požiūrius į tai, kaip smegenys kontroliuoja judesius. Šios teorijos dažnai atspindi nuomonių skirtumus apie įvairių nervinių judesio komponentų santykinę svarbą. Vienos teorijos išryškina periferinę įtaką, kitos – centrinės nervų sistemos itaką, dar kitos akcentuoja iš aplinkos gaunamą informaciją, kuri padeda kontroliuoti elgesį. Teorinis sisteminis požiūris leidžia pasirinkti priimtiniausią kineziterapiją ar ugdymo sistemą (Ambrukaitis, 2003).

Judesio ir padėties sutrikimų turinčių vaikų funkcijų pakenkimas yra nnevienodas. Vieni vaikai vaikšto, tačiau turi pusiausvyros sutrikimų, kiti negali savarankiškai sėdėti ir neturi visų reikiamų savarankiškumo įgūdžių. Šių vaikų ugdymas turi būti pradėtas kuo ankščiau, tik pastebėjus funkcijų sutrikimus. Kuo ankščiau vaikui bus suteikta pagalba, tuo geresni bus ugdymo rrezultatai.

Atėjus į grupę vaikui, kuris turi fizinę negalią, pedagogas turi pažinti vaiką, įvertinti jo gebėjimus, poreikius, fizines galimybes. Vaiko vertinimą atlieka specialistų komanda: kineziterapeutas, ergoterapeutas, logopedas, pedagogai ir kiti specialistai. Kiekvienas specialistas vertina savo srities gebėjimus. Tik gerai pažinus vaiką, galima tinkamai organizuoti jo ugdymą, teikti pagalbą. Kaip minėta, kai kurie judesio ir padėties sutrikimų turintys vaikai dėl žymių stambiosios ir smulkiosios motorikos pakenkimų, nekoordinuotų judesių negali savarankiškai vaikščioti ar net sėdėti, neturi visų reikiamų savarankiškumo įgūdžių, nėra verbalinės komunikacijos, todėl pedagogai turi:

o Tinkamai vaiką pasodinti ir parinkti kompensacines, ergoterapines priemones jo mobilumui didinti;

o Pritaikyti aplinką;

o Tinkamai organizuoti maitinimąsi;

o Ugdyti komunikacinius gebėjimus;

o Formuoti savarankiškumo įgūdžius;

o Kryptingai organizuoti ugdymą (Liaudinskienė).

Lietuvoje žinoma nedaug terapijų bei judesių lavinimo sistemų. Dažniausiai taikoma bendro pobūdžio gydomoji mankšta ir masažas, grindžiami abstrakčiu žžmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimu.

Vienos žinomiausių Lietuvoje yra Vojtos refleksų sistema, Fay ¬Doman-Delecato neuromotorinė refleksų terapija, Petto metodas, grindžiamas ekologine bei neurodinaminio

vystymosi teorija /Bobath metodas, grindžiamas hierarchine bei sistemine teorija, ir kt. (Ambrukaitis, 2003).

Daugelyje Europos šalių naudojama psichomotorinė terapija (PMT). Ji kreipia didelį dėmesį į teigiamus ir pasiekiamus tikslus, kurių pasiekimas pašalina arba sumažina nustatytas asmens problemas. Judesio veiklos taikymas gali suteikti daug įvairių duomenų, nurodančių glaudų ryšį tarp judesio, išraiškos ir asmenybės. Psichomotorinė terapija atkuria pasitikėjimą savimi, kompetenciją iir suteikia daugiau pusiausvyros ryšiuose tarp jausmų, požiūrio ir elgesio. Ji vaidina stimuliuojantį vaidmenį mokantis išeiti iš įtemptų situacijų bei suteikia galimybę pasinaudoti judesiu esant neišspręstai emocinei situacijai.

Psichomotorinei terapijai priklauso Sherborne metodas. Šio metodo teorija grindžiama Rudolfo Laban žmogaus judesio teorija. Ja remiantis galima teigti, kad judesio tikslas ne tiek judesio atlikėjo sėkmė, kiek asmenybės raida, vystant potencialą ir padedant asmenims suprasti ir patirti kiek galima didesnę judesio amplitudę. Šiame metode taikoma fizinė veikla nukreipta daugiau į judesio patirtį nei į patį mankštinimąsi. Vaiko raidos pagrindas yra judesio patirtis.

Šokių judesio terapija taip pat gana plačiai žinoma Europoje. Ji pradėta taikyti apie 1940 m. Ši terapijos forma skatina kūno koordinaciją ir kontrolę bei pusiausviros įgūdžius, O svarbiausia padeda išreikšti jausmus, suteikia galimybę komunikuoti, skatina socialinių įgūdžių raidą.

1.3. Vaikų, turinčių judesio ir padėties sutrikimų, ugdymo organi¬zavimas

Dauguma vaikų, turinčių fizinių ir judėjimo sutrikimų, kurie nesukelia ugdymosi ir mokymosi sunkumų, ugdomi bendrojo lavinimo įstaigose .Apie fizinę negalę turinčius vaikus visuomenė yra susidariusi klaidingą nuomonę. Manoma, kad jeigu vaikas negali savarankiškai sėdėti, vaikščioti, jeigu negali apsitarnauti ir kalbėti, jis yra protiškai atsilikęs. Tačiau taip yra ne visada. Maždaug pusė visų fizinę negalią turinčių vaikų turi intelekto, specifiniu pažinimo sutrikimų, regos ir klausos sutrikimų, tačiau kita ppusė vaikų turi gerą intelektą ir gali būti sėkmingai ugdomi pagal Bendrąją priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programą, priderintą kiekvienam vaikui individualiai pagal jo poreikius. Fizinių ir judėjimo sutrikimų turinčių vaikų ugdymas yra nevienodas, nes šių vaikų gebėjimai skirtingi, skirtingai išlavėję pojūčiai. Dėl sutrikusios motorikos vaikai skirtingai suvokia savo kūną, jo padėtį erdvėje. Fizinė negalė trukdo vaikams tyrinėti savo aplinką, daiktų santykį erdvėje. Jeigu vaikas turi žymią fizinę negalę, dažnai jis turi ir sensorinės sistemos sutrikimų (būna sutrikusi akių ir rankos koordinacija, judesio ir pozos jutimas, orientacija erdvėje) (Liaudinskienė).

Lietuvos patirtis rodo, kad dauguma įvairaus amžiaus vaikų, turinčių žymesnių judėjimo sutrikimų, ugdomi specialiose ugdymo įstaigose. Dauguma šių įstaigų veikia apskričių centruose, netoli vaiko gyvenamosios vietos. Minėtinos tokios abilitacijos, reabilitacijos ir ugdymo įstaigos:

o Ankstyvosios reabilitacijos tarnybos (ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikams nuo 0 iki 7 m., veiia daugumoje šalies miestų);

o Kauno abilitacinis centras;

o Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centras;

o Tauragės abilitacinis centras- mokykla „Pušelė“;

o Šiaulių specialiojo ugdymo centras; (Ambrukaitis, 2003).

Daug dėmesio reikia skirti vaikams, turintiems judeėsio ir padėties sutrikimų, pojūčiams lavinti. Pojūčiai turi būti lavinami natūralioje aplinkoje įvairių žaidimų metu. Pojūčiai labiausiai lavėja žaidžiant su vandeniu, smėliu, lipdant iš molio, piešiant ir spalvinant pieštukais, kreidelėmis. Tinka žaidimai su kamuoliu, mažomis ir didelėmis kaladėlėmis. Kirpimas žirklėmis lavina smulkiąją motoriką iir akių bei rankos koordinaciją. Fizinę negalią turintis vaikas nori žaisti kaip ir kiti vaikai, nori liesti, imti ir pažinti daiktus, tik jis ne visada pats sugeba tai parodyti, išreikšti. Kadangi neįgalus vaikas viską daro ilgiau, lėčiau, jį būtinai reikia paskatinti. Jeigu vaikas nebus skatinamas, negaus palaikymo, jis gali nebenorėti nieko daryti, gali būti pasyvus. Reikia pačiam vaikui suteikti galimybę veikti, pažinti, tyrinėti daiktus, aplinką, o ne daryti tai už jį. Reikia skatinti vaiką bendrauti su aplinkiniais, dalyvauti veikloje, aktyvinti, kad jis pats norėtų veikti.

Ugdymo procese reikia remtis normalia vaiko raida ir laikytis raidos nuoseklumo. Jeigu vaikas išmoko sėdėti, mokyti jį vaikščioti, jeigu išmoko išimti daiktą iš dėžutės, mokyti jį įdėti ir t.t.

Pedagogai turi atsižvelgti į fizinių ir judesio sutrikimų turinčio vaiko poreikius. Jie turi žinoti:

o Kokie yra fizinių ir judėjimo sutrikimų turinčių vaikų poreikiai;

o Kaip tuos poreikius tenkinti;

o Kas tai turi daryti;

o Kada tai reikia daryti (Liaudinskienė).

Literatūroje pateikiami vaikų, turinčių fizinių ir judėjimo sutrikimų, ugdymosi sunkumo laipsniai:

 nežymus, kai vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo įstaigoje be ypatingo aplinkos pritaikymo;

 ypatingo aplinkos pritaikymo;

 vidutinis, kai vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo įstaigoje, kurioje teikiama speciali pagalba;

 žymus, kai reikia specialios įrangos, specialiai pritaikytos aplinkos, modifikuotų programų.

Atsižvelgiant į ugdymosi ir ugdymo sunkumo laipsnį, daliai vaikų reikia specialiai pritaikytos

aplinkos, specialios kompensacinės technikos, specialistų (specialiųjų pedagogų, logopedų, kineziterapeutų, socialinių pedagogų ir psichologų) pagalbos. Nors beveik kiekvienoje ugdymo įstaigoje yra dauguma išvardytų specialistų (kineziterapeutai galėtų teikti pagalbą centruose), o vaikai turi reikiamą kompensacanę įrangą (pvz., vežimėlius) ir dažniausiai būtų pajėgūs ugdytis ir mokytis su bendraamžiais, fizinių ir judėjimo sutrikimų turintys vaikai yra menkiausiai integruojami į bendrojo ugdymo įstaigas. Tai itin svarbu, kai kalbama apie mokyklinio amžiaus vaikus. Dažniausiai intensyvi kineziterapija mokyklinio amžiaus vaikams nebėra tokia svarbi kaip ankstyvojo ir ikimokyklinio aamžiaus vaikams, tačiau mokiniams labia svarbu būti tarp bendraamžių, susirasti draugų, kartu ne tik mokytis, bet ir leisti laisvalaikį

Naujausi Kanados ir JAV tyrimai parodė, kad mokinių, turinčių fizinių ir judėjimo sutrikimų, integracijos bei inkliuzijos procesus trikdo šie esminiai apribojimai:

 nepritaikyta fizinė aplinka (įvažiavimai, laiptai, siaros durys ir pan.);

 nepalankios aplinkinių intencinės nuostatos (izoliacija, pasišaipymai, priekabiavimas);

 nepalankios neintencinės nuostatos( informacijos, žinių, supratimo, įsijautimo stoka);

 nepalankios asmens savybės (judėjimo, bendravimo, motyvacijos);

 vaikų ir tėvų poreikių bei galimybių nepakankamas įvertinimas.

Visi nurodyti veiksniai būdingi ir Lietuvos mokykloms. Lietuvos ppatirtis rodo, kad dauguma įvairaus amžiaus vaikų, turinčių žymesnių judėjimo sutrikimų, ugdomi specialiosiose ugdymo įstaigose, internatuose (Ambrukaitis, 2003).

Vaikams, turintiems fizinių sutrikimų, taikoma dvejopa korekcinė pagalba:

1) individuali- kai vaiku rūpinasi tėvai, jis gydomas ir logopedinę pagalbą gauna vaikų poliklinikose ar klinikose, ttokios pagalbos tikslas- parengti mažylį mokyti bendrojougdymo ar cpecialioje įstaigoje;

2) dažniausiai tai kūdykių namų vaikai, pagalbą gaunantys vos tik pastebejus susirgimą.

Ikimokykliniame amžiuje šie vaikai turėtų būti rengiami individualiai ar grupinei integracijai. Individuali integracija suprantama, kaip vieno vaiko parengimas ir jo ugdymas bendrojo ugdymo įstaigoje. Tokiems vaikams tenka sudaryti palankias darbo sąlygas. Jie neturi sudėtingų kalbos negalių, jie gali laisvai bwndrauti ir mokytis pagal bendrojo ugdymo programas. Šiuo atveju svarbus yra psichologinis vaiko ir tėvų nusiteikimas, mokytojų, mokinių pasirengimas priimti tokį mokinį.

Kai fiziniai sutrikimai sunkūs, o kartu esti ir komunikacijos sutrikimų, taikoma grupinė integracija. Ji suprantama kaip grupės vaikų buvimas specialiojjoje įstaigoje ir jų ugdymas, rengimas profesijai bei bendravimui su visuomene.

Individualios argrupinės integracijos sėkmė priklauso nuo materialinės bazės, psichologinių tėvų, mokyklos bendruomenės pparengimo, įvairialypio specialistų bendravimo. (Ališauskas, Ambrukaitis, Elijosienė, Ivoškuvienė, 1994).

1.4. Žmonių, turinčių fizinę negalę, integracija į aukštąjį mokslą

Viena svarbiauių visuomenės formavimosi ir formavimo grandžių yra ugdymas (dar konkrečiau- profesinis ugdymas). Neįgaliųjų profesinis rengimas Lietuvoje reformuojasi kartu su visa ugdymo sistema, nors ir nelabai sparčiai, tačiau pastebimai ( Elijošius, Kavaliauskienė, Gudinavicius, 2008). Metų patirtis leidžia daryti išvadas ir išskirti priežastis, dėl kurių moksleiviai, baigę specialiąją mokyklą, nerealizuoja savo ketinimų siekti profesinio išsilavinimo, o vėliau ir integruotis į darbo rinką. Galima būtų išskirti vvidines ir išorines profesinio pasirengimo ir žemo įsidarbinimo koeficiento priežastis.

Vidinės priežastys:

1. Tėvų nuostatos apie privalomą užuojautą ir neįgalųjį aprūpinimą.

Tėvai įsitikinę,kad visi jiems privalo padėti, o valdžos įstaigos pasirūpinti viskuo, kad jiems niekuo netrūktų, „nes aš toks“. Tai „kam man ta profesija ir juo labiau darbas. Juk dirbti sunku“.

2. Tėvų nuostata į savo neįgalųjį vaiką.

Mano vaikas neįgalus, jis vienintelis „toks nelaimingas“- jam privalo būti žalia šviesa visur. Jis vertas tik aukštojo išsilavinimo, mokyklos turėtų laukti šito vaiko atvėrusios duris. Dažnai tėvai, besilaikantys tokio požiūrio į savo vaiką, nors ir norėdami gero, padaro daug žalos. Vaikas ima nesuvokti, kad jam, kaip ir visiems, reikia gerai mokytis, kad įstotų į aukšįtąją mokyklą, kad jo vien todėl,kad jis neįgalus, ten nepriims. Todėl nesekmė, siekiant profesijos, dažnai sužlugdo tie patį vaiką, tiek jo tėvus, ir antro bandymo įtvirtinti profesinėje ar darbo rinkoje jau nebūna.

3. žema asmeninė motyvacija mokytis ir vėliau siekti karjeros.

(„Aš nesveikas, man viskas sunku, neįdomu, reikia per daug pastangų“).

4. Neadekvatus savo norų vertinimas.

(„Mano pažangumo vidurkis 6, tačiau aš stosiū į teisės akademiją, nes esu įsitikinęs, kad noriu ir galiu būti geras advokatas“).

5. Nepasitikėjimas savo jėgomis.

(„Man sunku judėti, aš ilgiu mokausi, man gėda prašyti pagalbos- aš negalėsiu“).

6. Tėvų įdiegtas nepilnavertiškumo kompleksas.

(„Tu nepilnavertis ir niekad neprilygsi sveikiesiems nei mmokslu, nei darbu“).

7. Perdėtos tėvų globos pasekmės ir perspektyvos.

(„Mes gyvi- tau nieko netrūks, juk tu toks nelaimingas“).

8. Tėvų perduotas supratimas apie negalę.

(„Tu esi neįgalus- todėl niekur netinkamas, juk net sveiki neranda darbo. Nešk savo bėdą tyliai ir niekur „neišsišok“, kad niekas į tave neatkreiptų dėmesio, nes gėda“).

9. Fizinė ir psichinė būklė maksimaliai riboja žmogaus galimybes.

Įvairios sunkios būklės, pvz., sunkaus laipsnio cerebralinis paralyžius su daugybiniais lydinčiais pakenkimais, dėl kurių žmogus tampa visiškai priklausomas nuo kitų ir jam reikalinga intensyvi slauga. Tokiam žmogui galimybės įgyti profesiją ar konkuruotidarbo rinkoje sumažėja iki minimumo.

Išorinės priežastys:

1. Valstybė ir visuomenė nepasiruošusi priimti į savo tarpą neįgalių žmonių. Netobula įstatyminė bazė. Švietimo spragos- nepakankamai gerai organizutas mokymo mokymosi procesas. Visuomenės tolerancijos neįgalaus žmogaus atžvilgiu stoka.

2. Neįgaliesiems nepritaikyta infranstruktūra.

3. Neįgaliųjų ir jų šeimų gaunama socialinė parama kartu su kitokia šeimos teikiama socialine parama neskatina siekti profesijos, ieškoti darbo, užsidirbti.

4. Nepakankamai gerai organizuotas socialinių, psichologinių ir kitų tarnybų, teikiančių pagalbą neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje, darbas

5. Nesudėtingų, nedidelės kvalifikacijos reikalaujančių darbų stoka.

6. Kiekvieno visuomenės nario, taip pat ir neįgalaus, mokymo(si) visą gyvenimą strategijos neišbaigtumas bei dedeklaratyvus pobūdis (Baranauskienė, 2004).

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos duomenimis, 2006 m. Pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais 20,4 tūkst. Darbingo amžiaus asmenų. Palyginti su 2005 m., jų sumažėjo 8 procentais ir iš 1000 darbingo amžiaus asmenų 110 buvo pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais. Dažniausiai (20%) darbingo amžiaus asmenys pirmą kartą pripažinti neįgaliaisiais dėl skeleto-raumenų sistemos ir jungiamojo audinio ligų, 12 procentų – dėl piktybinių navikų, 11 procentų – dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų.

2006 m. Pirmą kartą neįgaliais pripažinti 2 tūkst. Vaikų, arba iš 1000 vaikų iki 18 m. Amžiaus 2,7 buvo pripažinti neįgaliaisiais. Kas trečiam iš jų neįgalumas nustatytas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, kas šeštam – dėl įgimtų anomalijų ir kas septintam – dėl nervų sistemos ir jutimo organų ligų (http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/68 neigaliuju soc integracija 2006.doc).

1.5. Neįgaliųjų užimtumas

Šiandien ypač aštriai darbinio užimtumo problemos paliečia žmones su negalia. Lietuvoje gyvena per 10 % neįgaliųjų, kurie, ribojami susirgimo sąlygoto judėjimo ir gyvenimo jiems nepritaikytoje aplinkoje sunkumų bei visuomenės požiūrio į juos stereotipų, patiria rimtus integracijos darbo rinkoje ir visuomeniniame gyvenime sunkumus. Tačiau atsiranda vis daugiau galimybių neįgaliuosius apmokyti šiuolaikinių intelektualių profesijų. Būtina užtikrinti, kad neįgalieji sugebėtų jomis efektyviai pasinaudoti. Norima šiai, socialiai pažeidžiamų asmenų grupei sukurti prielaidas efektyviau integruotis į darbo rinką. (http://www.phare.lt/docs/Phare%202001/naujienos/sekmingu%20projektu%20pavyzdziai/0198%20vertinimo%20analize.doc ).

Kad neįgalieji jaustųsi pilnaverčiais asmenimis tiek gyvenime, tiek darbo rinkoje, svarbu atkreipti dėmesį į diskriminaciją. Ją reikia uždrausti visur, ir neleisti, kad ji plistų. Neįgalieji turi tokias pat teises į darbą, kaip ir sveikieji

žmonės, reikia užtikrinti, kad tokie asmenys būtų saugūs darbo sferoje ir palankiomis sąlygomis galėtų dirbti savo mėgstamą darbą.

Kiekviena valstybė turi pripažinti principą, kad asmenys su negalia turi teisę naudotis žmogaus teisėmis, ypač tęsti mokslus aukštojoje mokykloje ir įdarbinimo srityje. Tiek miesto, tiek kaimo vietovėse jie privalo turėti lygias galimybes. Juk pagrindinė asmens materialinės gerovės garantija – jo teisė mokytis, o po to susirasti darbą ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos – piniginė, socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo nnetekimo prarastas pajamas.

Sveikatos sutrikimas nėra atskaitos taškas, kad moksleivis negali siekti karjeros t.y. planuoti ateitį. Prie kiekvieno sveikatos sutrikimo pateikiamas sąrašas darbų, kuriuos be didelių sunkumų gali dirbti asmenys, turintys šią problemą.

Lietuvoje siekiama užtikrinti neįgaliųjų teises ir galimybes visuomenėje siekiant mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį. Žmonės su negalia privalo turėti galimybę mokytis ir įsidarbinti, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti. Visuomenė privalo užtikrinti, kad asmenys su negalia turėtų pakankamą socialinę paramą ir socialinę apsaugą, net ir tuo atveju, jei jjų neįgalumas riboja galimybes. Kiekvienas asmuo turi tas pačias gyvenimo šeimoje ir asmeninio integravimosi teises. Asmenys su negalia taip pat privalo turėti galimybę naudotis kultūra, sportu, tiek jų teikiamais malonumais, tiek kaip aktyvūs dalyviai.

Visuomenė gali kaupti žinias apie žžmonių su negalia poreikius ir taip padėti pagrindus nuosekliam politikos formavimui ir planavimui, kurio visame kontekste būtų atsižvelgiama į neįgalumo aspektus.

1.6. Veiksniai įtakojantys profesijų pasirinkimą

Profesinis informavimas – profesinis informavimas pradedamas dar pradinėse klasėse. Šiuo laiku informavimas yra bendro pobūdžio. Sistemingas profesinis informavimas pradedamas nuo VI – VII klasės, kai paaiškėja mokinių polinkiai ir pradeda formuotis stabilesni ateities planai. Mokiniai supažindinami su įvairiomis profesijomis ,reikalavimais joms. Organizuojami renginiai profesijos pasirinkimo tematika.(Bitinas, Rajeckas, Vaitkevičius, Bajoriūnas 1981). Apie profesijas daug sužinoma iš televizijos, spaudos, radijo, kino filmų.“ Masinės informacijos priemonės turi daug platesnių galimybių praturtinti mokinius profesinėmis žiniomis, negu mokytojai ar tėvai „. Kūrėsi vis daugiau laidų, informuojančių apie profesinį orientavimą. Skatinimas domėtis profesijomis daro didelės naudos. Įdomiai galima supažindinti su profesijomis eekskursijų metu. . Lankydami būrelius, studijas mokiniai ieško veiklos, kuri jiems patinka, tai gali būti savotiška paraiška būsimai profesijai. Kad tinkamai pasirinktu profesiją, pirmiausia pats moksleivis turi žinoti, ką mėgsta ir ko nemėgsta, ką sugeba. Taip pat turi žinoti, ką galėtu daryti, t.y. kokios profesijos, darbai ar kursai gali būti jiems priimtini. Turi atrasti, kas puikiai atitinka jų interesus, įgūdžius ir temperamentą, ką labiau mėgsta, kas jiems atrodo nepriimtina. Gali tekti rimčiau susimąstyti, ko iš tiesų nori iš gyvenimo ir ddarbo, t.y. apie savo vertybes. Siekiant sudaryti kiekvienam moksleiviui galimybę rinktis savo gabumus, polinkius ir poreikius atitinkantį mokymosi kelią, siekiant padėti moksleiviui stiprinti mokymosi motyvaciją ir mažinti mokymosi nesėkmių tikimybę, siekiant išvengti pernelyg didelių mokymosi krūvių bei padaryti ugdymą prieinamesnį specialiųjų poreikių vaikams ugdymo procesas individualizuojamas ir diferencijuojamas. Sudaromas individualus ugdymo planas

Be to didelę įtaką profesijų pasirinkimui daro tėvų, šeimos narių įtaka. Tam svarbu tėvų socialinė padėtis, išsilavinimo lygis, nes tai atsiliepia vaikų profesijos pasirinkimui. Nors mokinių profesiniam pasirinkimui didelę įtaką turi šeima, masinės komunikacijos priemonės, ekskursijos į gamyklas, įmones mokinius labiau sudomina, jie gali pamatyti kas jų laukia, pasijusti reikalingi vienoje ar kitoje srityje. Tačiau, manoma, kad pagrindinis vaidmuo atitenka mokyklai, nes tik ji gali tinkamai išugdyti mokinių požiūrį į darbą, į gyvenimą. “Profesinio orientavimo kabinetas yra pagrindinis profesinės informacijos bei konsultacijos teikėjas ir profesinio švietimo vykdytojas“ (Kontvainas 1977). Daug ir kryptingos informacijos gauna mokiniai, atliekami įvairiausi testai, padedantys kryptingai orientuotis į profesijas. Norint mokiniams padėti, svarbu su jais susipažinti, žinoti jų pagrindines asmenybės savybes, Šeimos narių nuomonę apie vaiko norius, kaip ugdomas mokinių polinkis į praktinį darbą.

Išvardyti veiksniai, įtakojantys profesijos pasirinkimą, kiekvieną verčia susimąstyti, nes būtent jie mus pastūmėja į norimą profesiją, nors gal ir naujai atrastą, netikėtą.

2 sskyrius. JUDESIO IR PADĖTIES SUTRIKIMŲ TURINČIŲ ASMENŲ, TĘSTINIO UGGDYMO ANALIZĖ

2.1. Tyrimo metodika

Tyrimo esmę sudarė Šiauliuose, aukštosiose mokyklose studijuojantys studentai, turintys judesio ir padėties sutrikimų. Tyrimui atlikti buvo parengta pusiau uždaro tipo anketa. Buvo atviro tipo klausimų klausimų , uždaro tipo, taip pat buvo galima įrašyti kitą variantą, jei iš pateiktų nei vienas netinka. Anketoje buvo 15 klausimų.

Tyrimui atlikti, buvo išdalintos 25 anketos. Taip pat buvo išdalintos anketos su 3 klausimais penkiems specialiojo ugdymo centro pedagogams, ir keturios Jono Laužiko mokyklos pedagogams. Pedagogų buvo klausiama, kokiu būdu judėsio ir padėties sutrikimų turintys mokiniai orientuojami į vieną ar kitą profesiją.

2.2. Tyrimo dalyviai

Reikėjo atskleisti tęstinio ugdymo perspektyvą asmenims, turintiems judesio ir padėties sutrikimų. Tyrimui atlikti pasirinkau Šiauklių aukštąsias. Buvo pasirinkti Šiaulių universiteto fakultetuose studijuojantys dieninėse, vakarinėse ir neakivaizdinėse studijuose studentai. Taip pat buvo išdalinamos anketos specialiojo ugdymo centro pedagogams, Jono Laužiko mokyklos pedagogams. Buvo norima sužinoti kokie yra profesinio orentavimosi būdai.

2.3. Profesijos orentavomosi būdai

Buvo išdalitos uždaro tipo anketos pedagogams. Tyrime buvo domėtasi kokiu būdu judėsio ir padėties sutrikimų turintys mokiniai orientuojami į vieną ar kitą profesiją. Atsakymai, kad mokiniai konsultuojami individualiai (60,9%), ir, kad mokiniai siunčiami į profesinio rengimo centrus, sudarė daugiausiai procentų (47,8%), o tai jog kalbama klasėje apie tai, užima tik ((26,14% ) .

2.4. Duomenys apie tiriamuosius

Didžiąją dalį tiriamųjų sudarė vyrai. Didžioji dalis judesio ir padėties sutrikimų turinčių asmenų, kurie studijuoja universitete sudaro vyrai. Jie sudarė net 54 %, o moterys sudarė 46 % apklaustųjų.

Anketoje buvo prašoma pažymėti ar respondentas dirba ir mokosi, ar tik mokosi. Dauguma respondentų tik mokosi.

Analizuojant respondentų duomenis, paaiškėjo kad dauguma studijuoja dieniniame skyriuje. Dieniniameskyriųje dalyvauja ne 77 % apklaustųjų respondentų.

Didžioji dalis respondentų už studijas nemoka. Mokosi net 60 % respondentų valstybės finansuojamoje vietoje.

2.5. Judėsio ir padėties sutrikimų turinčių studentų motyvai studijuoti aukštojoje mokykloje

Tyrime buvo domėtasi, kokiu motyvu remiantis buvo pasirinkta mokytis aukštojoje mokykloje, dauguma respondentų atsakė, jog baikti mokslus aukštojoje mokykloje svajojo jau seniai.

2.6. Fizinės aplinkos pritaikymas

Anketoje buvo pateiktas klausimas- „ar fizinės aplinkos pritaikymas jūsų mokykloje atitinka jųsų poreikius?“. Neatsirado nei respondento kuris atsakytų, jog fizinė aplinka jį tenkina. Studentai teigė, kad aplinkos nepritaikymas ar netinkamumas skatina pagalbos poreikį, priverčia ją gauti iš aplinkinių.

Į klausimą, „ar studijos prienamos visiems“ respondentai atsakė ne visi, daugelis paliko tusčias vietas. Iš atsakiusiųjų galime sudaryti šitokę diagramą.

2.7. Bendra rezultatų analizė

Atgavus nepriklausomybę prasidėjo neįgalių asmenų integravimo ir integravimosi į visuomenę procesas. Daugelyje sričių šiuo klausimu jau daug nuveikta, tačiau neįgalių žmonių studijų aukštojoje mokykloje situacija vis

dar nepatenkina esamų poreikių: dažnai neįgalių studentų mobilumo universiteto fizinės erdvės galimybes riboja fizinės aplinkos neprieinamumas (Daugėla, M., Žukauskas S. 2005). Tyrimo apklausa rodo, kad judesio ir padėties sutrikimų turintys asmenys, fizinę aplinką vertina neigiamai. Gausiausiai netenkino liftų nepakankamumas. Judesio ir padėties sutrikimų turintys asmenys aplinką įvertino kaip nepakankamai pritaikyta visaverčiam naudojimuisi. Todėl socialinis dalyvavimas labai ribotas. Daugėlis respondentų teigė, kad aplinkos nepritaikymas didina, judesio ir padėties sutrikimą turinčius asmenis, pagalbos poreikį, priverčia ją gauti iš aplinkinių. Tai vienas iš vveiksnių dėl kurio asmenims turintiems judėsio ir padėties sutrikimų, mokymasis aukštosiose mokyklose atrodo nepatrauklus ir atstumiantis. Tinkamai pritaikyta aplinka suteikia savarankiškumą, o aplinkos nepritaikymas sukelia daug neigiamų komponentų (nesavarankiškumą, nenaudojamumą, diskomfortą ir pan.)

Atlikus apklausą mokykloje, kur buvo pateiktas klausimas pedagogams, kaip jie orentuoja mokinius apie vieną ar kitą specialybę, susidarė nuomonė, kad mokyklose nepakankamai mokiniai yra informuojami apie galimas įgyti profesijas. Mokiniai nežino ką gali pasirinkti. Daugumos respondentų nuomonė sutapo su mano. Respondentai savo atsakymuosę rašė, kad mokykloje informacijos apie ttolimesnį mokslą jiems nepakako.

Daugumai respondentų studijuojama specialybė suteikia prasmę gyvenimui, dauguma apie tokią specialybę svajojo jau seniai. Respobdentai teigė, kad apie studijuojamą speialybę sužinojo patys, jų neinformavo mokykoje.

Išvados

1. Galima teikti, kad fizinė aplinka nera specialiai pritaikyta neįgaliesiems, tačiau ji yra ttinkama jiems, nors turi ir trūkumų.

2. Tačiau fizinės aplinkos neprieinamumas, kai kuriems sukelia daug neigiamų komponimentų.

3. Neįgaliųjų studentų imigravimo problema į aukštąjį mokslą gerėja.

4. Judėsio ir padėties sutrikimų turintiems asmenims trūksta žinių apie galimas profesijas, dar monantis mokykloje.

5. Su sunkumais norint įstoti į kokią nors specialybę susiduriama vis mažiau.

Literatūra

1. Ambrukaitis, J. (2003). Specialiojo ugdymo pagrindai : vadovėlis edukologijos specialybės studentams. Šiauliai : Šiaulių universitetas.

2. Ališauskas, A. (2002).Vaikų raidos ypatibgumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. Šiauliai : Šiaulių universitetas.

3. Elijošius, E., Kavaliauskienė, S., Gudinavicius, B., (2008). Neįgaliuju profesinio pasirengimo skatinimas. Šiauliai : Šiaulių universitetas.

4. Ališauskas, A., Ambrukaitis, J., Elijosienė, I., Ivoškuvienė, R. (1994). Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas: patirtis ir perspektyvos. Šiauliai.

5. Mockevičienė, D., Vaitkevičius, J. V., Bakanovienė, T. (2005). Neigalaus vaiko rebilitacija šiauliuose. Šiauliai : Šiaurės LLietuvos leidykla.

6. Neįgaliųjų socialinė integracija 2006m. http://www.stat.gov.lt/uploads/docs/68_neigaliuju_soc_integracija_2006.doc (žiūrėta 2008-05-18)

7. Valerija Liaudinskienė

8. Baranauskienė, I., (2004). Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje. Šiauliai : Šiaulių universitetas.

9. http://www.phare.lt/docs/Phare%202001/naujienos/sekmingu%20projektu%20pavyzdziai/0198%20vertinimo%20analize.doc

10. Bitinas, B., Rajeckas, V. Vaitkevičius, J., Bajoriūnas, Ž. (1981). Pedagogika. Vilnius: Mokslas.

11. Kontvainas, R. ( 1977). Aukštesniųjų klasių mokinių orientavimas į darbininkų profesijas regiono centre. Vilnius: PMTI.

12. Daugėla, M., Žukauskas S. (2005). Lietuvos universitetų fizinės aplinkos prieinamumas žmonėms, turintiems fizinę negalę. Specialusis ugdymas, 1(12), 109- 115.

13. Bagdonas, A. (1995). Mokymosi sunkumai ir negalės. Vilnius: Vilniaus universitetas.

PRIEDAI