Jaunuolių, turinčių proto negalę, savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

MAGISTRO DARBAS

(EDUKOLOGIJA)

Mokslinis vadovas:

doc. O.Monkevičienė

Vilnius, 2001

Turinys

Įvadas …………………………3

1. Asmenų, turinčių proto negalę, savęs vertinimo ypatumai ……………5

2. Savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos …………7

2.1. Neadekvačiai žemo savęs vertinimo koregavimas ………………8

2.2. Neadekvačiai aukšto savęs vertinimo koregavimas ……………10

3. Jaunuolių, turinčių proto negalę, savęs vertinimo tyrimas …………11

3.1. Tyrimo metodika ………………………11

3.1.1. Tyrimo tikslas ir uždaviniai …………………..11

3.1.2. Tyrimo hipotezės ………………………11

3.1.3. Tyrimo metodai ……………………….11

3.2. Respondentai ir jų tyrimo sąlygos …………………12

3.3. Tyrimo duomenų analizė …………………….13

Išvados …………………………31

Pasiūlymai …………………………33

Literatūra …………………………35

Įvadas

Visuomenės ppožiūris į negalę turintį žmogų pastaraisiais dešimtmečiais keičiasi. Ilgą laiką gyvavusią nuostatą, kad neįgalių žmonių problemos – tai jų šeimos reikalas, o ši žmonių grupė turinti ribotūs poreikius ir nesanti naudinga visuomenei, keičia naujas civilizuotos visuomenės požiūris. Žmogus, turintis negalę, nepriklausomai nuo to, kokia stipri ji bebūtų, turi lygias teises gyventi taip, kaip ir kiti šalies piliečiai: tokiuose pat namuose, mokytis mokyklose, dirbti panašius darbus ir turėti tokias pat galimybes poilsiui.

Negalę turinčių žmonių problemų sprendimas iš šeimos lygmens palaipsniui pereina įį visuomenės lygmenį, tačiau iniciatorės vaidmuo ir toliau tenka šeimai. 1989 m. įsikūrusi Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis” pradėjo formuoti naują visuomenės požiūrį į proto negalę, įtakojo teisinių dokumentų priėmimą, rūpinosi proto negalę turinčių asmenų gyvenimo kokybės gerinimu. <

Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje stengiamasi sukurti civilizuotą pagalbos sistemą žmonėms su proto negale, pasiūlant jiems įvairių modelių įstaigas: ankstyvosios korekcijos tarnybas, bendro lavinimo vaikų darželius su integruotomis neįgalių vaikų grupėmis, specialiuosius vaikų darželius, bendro lavinimo mokyklas su integruotomis neįgalių vaikų klasėmis, specialiąsias mokyklas, dienos užimtumo centrus, profesinio mokymo centrus, specialaus ugdymo centrus bei gyvenimo namus.

Užsienio ir lietuvių mokslinėje bei populiarioje literatūroje skiriamas vis didesnis dėmesys proto negalę turintiems asmenims: analizuojamos negalės priežastys, proto negalę turinčių vaikų vystymosi ypatumai (V.Laužikas, J.Unčiurys, A.Bakk, K.Grunewald ir kt.), jų bendravimo ir elgesio ypatybės (A.Garšvienė, I.Koffemanienė, V.Gevorgianienė ir kt.), specialiųjų poreikių vaikų ugdymas ir ugdymo modeliai (V.Karvelis, J.Unčiurys, J.Ambrukaitis, D.Migaliova, A.Bagdonas, A.Brazauskaitė ir kt.), neįgaliųjų reabilitacijos, užimtumo bei įdarbinimo galimybės (B.Gruževskis, A.Bagdonas, R.Klimavičius, R.Lazutka, L.Žalimienė, A.Dumčienė, JJ.Juškienė ir kt.), visuomenės požiūris į neįgalių žmonių integraciją (J.Ruškus, D.Pūras, D.Migaliova, C.Sutton, R.Klimavičius, V.Laužikas, V.Vaicekauskienė, D.Pieters ir kt.), įstatyminė bazė, ginanti neįgalių žmonių teises (Adrian D.Ward, G.Sakalauskas, R.Klimavičius, A.Bagdonas ir kt.) ir t.t.

Atlikus literatūros analizę, galima pastebėti, kad stokoja tyrimų ir teorinių darbų apie proto negalės asmenų savęs vertinimą: šio pobūdžio informacija pateikiama labai fragmentiškai, nesusistemintai. Dirbant praktinį darbą, ypatingai jaučiamas šios informacijos poreikis (praktiniame darbe iškyla proto negalės asmenų savęs vertinimo neadekvatumo ir tinkamų korekcinių priemonių pasirinkimo problema). TTodėl buvo pasirinktas būtent šis darbo tikslas.

Darbo tikslas: – išnagrinėti proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti proto negalę turinčių žmonių savęs vertinimo ypatumus.

2. Atlikti hipotezių praktinį patikrinimą.

3. Išnagrinėti neadekvataus savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas.

4. Parengti savęs vertinimo koregavimo metodines rekomendacijas.

Tyrimo hipotezės:

1. Asmenims, turintiems proto negalę, būdingas neadekvatus savęs vertinimas (dominuoja neadekvačiai aukštas savęs vertinimas).

2. Savęs vertinimo lygį sąlygoja negalės sunkumo laipsnis.

2.1. Nežymų protinį atsilikimą turintys asmenys save vertina adekvačiau nei asmenys, turintys vidutinį protinį atsilikimą.

3. Savęs vertinimo lygiui lankomos ugdymo įstaigos modelis įtakos praktiškai neturi.

Tyrimo metodai:

1. Literatūros analizė.

2. Dokumentų analizė (nagrinėjami tyrime dalyvaujančių ugdymo įstaigų nuostatai, mokymo planai, individualios ugdymo programos ir kiti dokumentai).

3. Individualus pokalbis (naudojamas proto negalės asmenų savęs vertinimo lygiui nustatyti).

4. Anketinė apklausa (skirta pedagogams ugdytinių savęs vertinimo adekvatumui nustatyti).

5. Ekspertų metodas (skirtas savęs vertinimo koregavimo metodinėms rekomendacijoms pateikti).

Tyrimas buvo atliekamas 3-jų skirtingų modelių ugdymo įstaigose:

1. 1-oje specialiojoje mokykloje.

2. Dienos centre “Šviesa”.

3. Mokymo centre “Mes”.

Tyrime dalyvavo 60 neįgalių jaunuolių (nuo 16 iki 30 metų), kuriems diagnozuotas nežymus ir vidutinis protinis atsilikimas ir 12 tiesiogiai su jais dirbančių pedagogų.

Įvertinant ypatingą tyrimo objektą (proto negalę turintys jaunuoliai ir jų ugdymas) ir nepakankamą pedagoginių tyrimų lygį šioje srityje, galima manyti, kad šio tyrimo rezultatai turės praktinį pritaikymą, t.y. bus taikomi įvairiose ugdymo įstaigose, skirtose proto negalę tturintiems asmenims, visų pirma, mokymo centre “Mes”, dienos centre “Šviesa” ir 1 specialioje internatinėje mokykloje.

1. Asmenų, turinčių proto negalę, savęs vertinimo ypatumai

Savęs vertinimo raidą galima apibūdinti kaip vidinės struktūros augimą, kuris priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia save ir kitus, koks yra jo santykis su tais kitai, kaip jis tampa asmenybe, visiškai unikaliu žmogumi. Žmogus, net protiškai atsilikęs, toks ir yra – unikalus.

Protiškai atsilikusiems vaikams būdingi tie patys esminiai poreikiai kaip ir visiems kitiems vaikams, ir jų savęs suvokimo, savęs vertinimo raida vyksta taip pat. Be abejo savęs suvokimo ir vertinimo raidai įtakos turi protinių sugebėjimų sutrikimai. Intelektas suteikia žmogui galimybę suprasti save ir mokytis iš savo patirties. Tačiau protiškai atsilikusio žmogaus kiekviena raidos fazė trunka ilgiau, o kai kurias fazes jis net praleidžia. Todėl ne visuomet susiformuoja tvirtas ir vientisas savęs suvokimas ir vertinimas. Kuo didesnė negalė, tuo ribotesnis žmogaus savęs suvokimas, tuo mažesnis gebėjimas save vertinti.

Pavyzdžiui, asmenys, turintys nežymų protinį atsilikimą, sugeba pakankamai realiai save įvertinti ir numatyti savo ateitį. Jie noriai imasi suaugusiojo vaidmens ir siekia jį visaip išmėginti. Tačiau visgi dėl proto negalės jiems neretai sunku tapti savarankiškiems ir subrendusiems. Vidutinį protinį atsilikimą turintys asmenys geba suvokti save, tačiau šis gebėjimas nėra pakankamai išsivystęs: pavyzdžiui, jie nnegali įsijausti į kito žmogaus būseną, nesugeba kritiškai vertinti savo normų bei veiksmų ir sunkiai įsivaizduoja alternatyvaus elgesio galimybę. Jaunystėje jie nenutraukia ryšių su šeima, nekelia sau klausimų apie savo egzistavimą. Suaugusiųjų vaidmenį ir tai, kad patys jau yra suaugę, jie suvokia kaip išorinius bruožus, pavyzdžiui, kad jiems nebereikia eiti į mokyklą ar pan. (A.Bakk, K.Grunewald, 1998, p.53-54).

Žmogaus savivokos, savivertės raida priklauso ir nuo aplinkinių žmonių požiūrio ir nuo gyvenimo sąlygų. Dažnai į proto negalę turintį žmogų reaguojama neigiamai ir jo gyvenimo patirtis neskatinama. Žmogus, savęs ir kitų vertinamas teigiamai, gali sėkmingai pereiti į kitą tobulėjimo fazę, jo savivoka ir savivertė gali tobulėti.

Pastaruoju metu užsienio ir lietuvių mokslinėje bei populiarioje literatūroje skiriamas vis didesnis dėmesys proto negalę turintiems asmenims: analizuojamos negalės priežastys, proto negalę turinčių vaikų vystymosi ypatumai (V.Laužikas, J.Unčiurys, A.Bakk, K.Grunewald ir kt.), jų bendravimo ir elgesio ypatybės (A.Garšvienė, I.Koffemanienė, V.Gevorgianienė ir kt.), specialiųjų poreikių vaikų ugdymas ir ugdymo modeliai (V.Karvelis, J.Unčiurys, J.Ambrukaitis, D.Migaliova, A.Bagdonas, A.Brazauskaitė ir kt.), neįgaliųjų reabilitacijos, užimtumo bei įdarbinimo galimybės (B.Gruževskis, A.Bagdonas, R.Klimavičius, R.Lazutka, L.Žalimienė, A.Dumčienė, J.Juškienė ir kt.), visuomenės požiūris į neįgalių žmonių integraciją (J.Ruškus, D.Pūras, D.Migaliova, C.Sutton, R.Klimavičius, V.Laužikas, V.Vaicekauskienė, D.Pieters ir kt.), įstatyminė bazė, ginanti neįgalių žmonių teises (Adrian D.Ward, G.Sakalauskas, R.Klimavičius,

A.Bagdonas ir kt.) ir t.t.

Atlikus literatūros analizę, galima pastebėti, kad stokoja darbų apie proto negalės asmenų savęs vertinimą: šio pobūdžio informacija pateikiama labai fragmentiškai, yra nesusisteminta.

Šio darbo dalies tikslas – apibendrinant įvairių autorių patirtį, išskirti proto negalės asmenų savęs vertinimo ypatumus, akcentuojant nežymios ir vidutinės negalės asmenų ypatybes.

Tikslinga paminėti V.Gevorgianienės patirtį, kuri analizuodama vidutinį ir žymų protinį atsilikimą turinčių asmenų bendravimo įgūdžių ypatumus, tuo pačiu pateikė žinių ir apie proto negalės asmenų savęs vertinimą. Remdamasi savo tyrimo rezultatais, mokslininkė konstatavo, kkad asmenims, turintiems vidutinį protinį atsilikimą būdinga:

• Menkas poreikis bendrauti (daugiau situacinis bendravimo pobūdis).

Autorės nuomone, šią negalę turintys asmenys nemoka ir nenori bendrauti vieni su kitais asmenybinių lygmeniu. Šiai nuomonei pritaria ir A.Garšvienė (1996, p.16).

• Iniciatyvos trūkumas, pasyvumas (patys nesugeba organizuoti savo bendravimą, jį keisti, pertvarkyti, reikalingas aplinkinių žmonių ( pedagogų, tėvų) įsikišimas).

• Savo nuomonės neturėjimas, dažnas jos keitimas (besąlygiškai ir nekritiškai paklūsta kitų nurodymams, elgesį ir poziciją grupėje labai įtakoja lyderio nuomonė).

• Labai didelis egocentriškumas (reikalauja sau išskirtinio dėmesio, labai pavydi kitiems, jeigu jjie tokio dėmesio sulaukia).

• Nesuvokia savęs grupės dalimi (“neužprogramuotoje” situacijoje nežino apie ką kalbėtis su kitais, nesidomi vieni kitais).

• Nėra išsivystęs bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, savitarpio supratimo, empatijos jausmas.

• Menkai išsivystęs bendravimas veikloje (dirba individualiai, gali net trukdyti vienas kitam).

• Gali, o svarbiausia, mėgsta, ddirbti be išorės kontrolės.

Taip pat V.Gevorgianienė teigia, kad vidutinės proto negalės asmenų potencinės dvasios galimybės (geranoriškumas, nuoširdumas, prieraišumas) bendraujant su kitais yra didesnės už mokėjimus jas išreikšti (1998, p.10-15).

Kiti autoriai taip pat akcentuoja proto negalės asmenų egocentriškumą (A.Bakk, K.Grunewald, 1998, p.48-49); be to jie dar pastebi, kad šią negalę turintys asmenys (nežymų ir vidutinį protinį atsilikimą) nejaučia poreikio suteikti malonumą net tiems žmonėms, kurie jiems patinka.

Taip pat teigiama, kad proto negalę turintys asmenys nepasitiki aplinka ir aplinkiniais žmonėmis. Viena iš nurodomų priežasčių – skausminga vaikystės patirtis: dažnos ligos, skausmas, traukuliai, kuri neskatino pasitikėjimo aplinka. Autorių nuomone, šį nepasitikėjimą galėtų sumažinti tėvų jautrumas ir dėmesys ankstyvoje vaikystėje. Tačiau dažnai tėvai, sužinoję apie savo vaiko negalę, būna labai sukrėsti, patys jaučia bbaimę ir nerimą, dažnai jiems patiems reikalinga specialistų pagalba, jie nesugeba laiku suteikti savo vaikams reikiamos emocinės paramos. Kita priežastimi, A.Bakk nuomone, galėtų būti negatyvus aplinkinių požiūris. Ją nurodo ir patys neįgalūs asmenys. Jie dažnai patiria ir jautriai išgyvena tai, kad aplinkiniai žmonės “dažniau kalba apie juos, o ne su jais”, “sako vieną, o jaučia visai ką kitą” (pavyzdžiui su neįgalių vaiku kalbama draugiškai, jis glostomas, tačiau kalbantysis įsitempęs, suirzęs ir piktas). Proto negalę turintis asmuo jaučia, tačiau nesupranta tokio aaplinkinių žmonių dvilypumo.

Remdamiesi atliktais tyrimais skirtingi autoriai pastebi, kad labai dažnai žmogus, turintis proto negalę jaučia savo išskirtinumą (“esu kitoks”) ir dėl to labai pergyvena.

Nepasitikima ne tik žmonėmis, neturinčiais negalės, bet ir tą pačią negalę turinčiais asmenimis; mažai su jais bendraujama. Tačiau jeigu vieni autoriai teigia, kad proto negalės asmenys turi menkai išvystytą poreikį bendrauti, tai kiti mano, kad šią negalę turintiems asmenims yra labai svarbūs draugai ir jie labai pergyvena, jeigu jų neturi. Dažnai proto negalę turintys asmenys asmeniniais draugais linkę turėti darbuotojus, kurie su jais tiesiogiai dirba. Kartais ugdytiniai įpranta bendrauti tik su vienu pedagogu, todėl pamažu tenka plėsti bendravimo partnerių ratą (A.Garšvienė, 1996, p.16). Autorė taip pat pabrėžia ypatingą bendravimo svarbą neįgalių vaikų ugdymui. Kadangi bendraudamas su suaugusiais bei draugais ir sutrikusio intelekto vaikas nesijaučia vienišas, patiria bendravimo malonumą, geriau pažįsta save ir kitus, išmoksta derinti veiksmus, perima dorovines normas, pradeda laikytis elementarių bendravimo taisyklių. Pasak A.Garšvienės, tik bendraudamas vaikas gali įvaldyti komunikacijos priemones, gauti daugiau informacijos apie aplinkinį pasaulį ir save patį.

Be įvardytų savęs vertinimo ypatumų, proto negalės asmenims taip pat būdinga:

• Didelė emocinė priklausomybė nuo artimų žmonių (pirmiausiai nuo tėvų).

• Nepilnavertiškumo ir izoliuotumo jausmas.

• Poreikis būti pripažintam ir įvertintam.

• Saugumo poreikis (nemėgsta pasikeitimų: jiems atrodo, kad kasdien tie ppatys veiksmai ir užsiėmimai jiems suteikia saugumo jausmą).

• Nesugebėjimas suvokti, kiek toli yra jų norų ir gebėjimų riba (kartais pernelyg pasitikima aplinkinių pasauliu ir neteisingai įvertinamos kliūtis bei pavojai; manoma, kad viskas ko norisi – pasiekiama).

• Sunkumų vengimas (kadangi bijoma patirti nesėkmę).

Pagrindinė nurodoma priežastis – neigiama vaikystės patirtis: šie vaikai nesugebėdavo taip sklandžiai atlikti užduočių kaip kiti jų vienmečiai, todėl susilaukdavo iš jų negatyvios reakcijos ir pan.

• “Bėgimas” nuo realybės, užsisklendimas savo fantazijų pasaulyje (tai taip pat tam tikras bėgimas nuo sunkumų).

• Polinkis perdėtai sureikšminti savo negalę, jaustis labiau bejėgiu ir silpnesniu, negu yra iš tikrųjų (ši ypatybė pasireiškia ne dažnai).

• Menkai susiformavęs atsakomybės jausmas (pavyzdžiui, stengiamasi atlikti užduotis tam, kad būtų pagirti arba ką nors pradžiugintų).

• Nesugebėjimas savęs sutapatinti su mama ar tėvu.

• Dažnai linkę manyti, kad iš jų tikimasi arba pernelyg daug, arba pernelyg mažai.

Iš tikrųjų dauguma tėvų iš savo vaikų tikisi pernelyg mažai: nuvertinamos vaiko galimybės užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, imtis iniciatyvos, bendradarbiauti. Kartais iš vaiko reikalaujama pernelyg daug: pernelyg aktyviai treniruojant įvairius vaiko įgūdžius. Tokiu atveju vaikas gali pasidaryti pasyvus, kadangi gali pajusti, kad jis nereikalingas toks, koks yra.

• Neadekvatus savęs vertinimas (ypač savo galimybių ir ateities perspektyvų).

Kaip matome, dauguma autorių tik konstatuoja, kad proto negalės asmenims būdingas neadekvatus savęs vertinimas, tačiau nenurodo, kkokie savęs vertinimo lygiai būdingi šią negalę turintiems žmonėms.

Įvertinus minėtų autorių pateiktas proto negalės asmenų savęs vertinimo ypatybes, galima daryti prielaidą, kad nežymų ir vidutinį protinį atsilikimą turintiems žmonėms būdingas tiek žemas, tiek aukštas savęs vertinimo lygiai (visgi didesnė dalis ypatybių priskiriama žemo savęs vertinimo lygiui).

Šio magistrinio darbo metu bus bandoma įrodyti arba paneigti šios prielaidos teisingumą.

2. Savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos

Pirmoje darbo dalyje buvo įvardyti galimi savęs vertinimo lygiai (adekvatus, neadekvačiai aukštas, neadekvačiai žemas), jų požymiai bei formavimosi priežastys. Antrojoje dalyje – išskirti proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo ypatumai, akcentuojant, kad šios negalės asmenims būdingas neadekvatus savęs vertinimas: savęs pervertinimas arba savęs nuvertinimas.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas, t.y. remiantis literatūros analize ir tyrimo rezultatais, pateikti neadekvataus savęs vertinimo koregavimo praktines rekomendacijas.

Visi autoriai pažymi, kad labai svarbu kuo anksčiau pastebėti asmenybės savęs vertinimo netikslumus ir pašalinti arba neutralizuoti neadekvataus savęs vertinimo formavimosi priežastis. Jeigu to atlikti nepavyko, ir neadekvatus savęs vertinimas susiformavo, būtina, teigia G.Valickas (1992, p.81-82), taikyti specialias poveikio priemones, kad būtų užkirstas kelias įvairiems elgesio sutrikimams.

Savęs vertinimo koregavimo tikslas – padėti asmenybei išmokti pačiai spręsti savo problemas, atrasti naujas, socialiai priimtinas savęs įvertinimo formas, atskleisti

savyje slypinčias galimybes.

2.1.Neadekvačiai žemo savęs vertinimo koregavimas

Norint pasiekti teigiamų rezultatų koreguojant neadekvačiai žemą savęs vertinimą, L.Bulotaitės nuomone (2000, p.15), pedagogai organizuodami ugdymo procesą turėtų remtis šiomis nuostatomis:

• Rodyti ugdytiniams meilę ir pagarbą.

• Priimti ugdytinio individualybę.

• Įžvelgti ugdytinio stipriąsias puses.

Būtina sudaryti tokias sąlygas, kad ugdytinis sužinotų apie savo stipriąsias puses. Jeigu pedagogas, pasak autorės, neturi pasakyti apie ugdytinį nieko gero, tai jau yra jo, o ne ugdytinio problema.

• Parodyti savo pasitenkinimą, kai ugdytinis padaro kažką gero.

• Dideles užduotis susmulkinti į mažesnes, kad ugdytinis galėtų patirti sėkmę ((tai būtu jam paskata veikti toliau).

• Būtina įvertinti ugdytinio įdėtas pastangas, net jei darbas nėra tobulai atliktas.

• Kritikuoti konkrečius veiksmus, poelgius, žodžius, bet ne ugdytinio asmenybę.

• Nekritikuoti viešai.

• Būti kantriems ir tolerantiškiems.

Leisti ugdytiniui suprasti, kad normalu yra sutrikti, suklysti ar pasimesti.

• Nebausti už klaidas, vengti priminti ankstesnes klaidas.

Aiškinti ugdytiniui, kad kiekviena klaida – tai pamoka, iš kurios ko nors išmokstama.

• Neaptarinėti ugdytinių jiems girdint telefonu ir akivaizdžiai su savo draugais ar artimaisiais.

• “Nekabinti” ugdytiniams etikečių: “tinginys”, “negabus”, “niekam tikęs” ir pan.

Tokie pasakymai labai žeidžia žmogų, menkina jo ssavigarbą ir užkerta kelią elgtis pozityviai ir priimtinai.

• Mokyti pačius ugdytinius teigiamai apie save galvoti ir kalbėti.

• Pasitikėti ugdytiniu, leisti jam suprasti, kad jis pats atsako už savo poelgius ir veiksmus.

• Leisti ugdytiniams patiems spręsti savo problemas, kur jie tai gali padaryti.

• Dažniau padrąsinti uugdytinį.

Padrąsindamas pedagogas išreiškia viltį, tikėjimą ugdytiniu. Tačiau būtina prisiminti, kad pagyrimas ne visuomet yra padrąsinimas. Perdėtas pagyrimas gali pasirodyti nenuoširdus. Psichologinis padrąsinimas remiasi tuo, kad ugdytinis pajaučia savo reikalingumą, o giriama paprastai už tam tikrus pasiekimus.

• Siekti bendradarbiavimo su visais ugdytiniais.

Būtina juos skatinti spręsti klasės (grupės) problemas, atsižvelgti į jų nuomonę. Ugdytinis turi išmokti jaustis mokyklos, klasės (grupės) dalimi.

G.Valickas pritaria, kad būtina vadovautis įvardytomis nuostatomis, bet tuo pačiu siūlo ugdymo procese taikyti konkrečius metodus, kurių dėka galima kryptingai pakoreguoti žemą ugdytinių savivertę:

• Gerai apgalvota paskatinimų ir nuobaudų sistemą:

– būtina pašalinti teigiamų ir neigiamų vertinimų disbalansą,

– pažymėti net nedidelius laimėjimus,

– skirti tokias užduotis, kurios padėtų atskleisti ugdytinių teigiamas savybes,

– būtina atkreipti bendraklasių dėmesį į žemai save vertinančių ugdytinių teigiamus bruožus ir poelgius,

– vertinant ugdytinius rekomenduojama nelyginti jų su geriau besimokančiais, o lyginti to paties ugdytinio ankstesnius rezultatus su dabartiniais,

– nesėkmės atveju pedagogas turėtų sudaryti tokias sąlygas, kad ugdytinis ramiai, be įtampos išsiaiškintų tos nesėkmės priežastis ir stengtųsi ištaisyti padėtį.

• Aplinkinių žmonių pozityvus vertinimas.

– ypač efektyvus yra bendraamžių vertinimas,

– vertinimai turi būti tikslūs ir atspindėti realius laimėjimus,

– vertinimo kriterijai turi būti aiškūs ir suprantami,

– pedagogai turėtų patikslinti ir pakoreguoti ugdytinio keliamus tikslus, kad jie nebūtų pernelyg aukšti arba pernelyg žemi.

• Pozicijos tarpasmeninių santykių sistemoje koregavimas.

– pavyzdžiui, vyresnių klasių atsiliekantys mokiniai skiriami mokytojo pagalbininkais, ppadedant atsiliekantiems jaunesnėse klasėse: tokiu būdu keičiasi mokinio pozicija – iš silpnai besimokančio jis tampa stipresniu, daugiau žinančiu, galinčiu padėti.

• Savo ir bendraklasių darbų ( rašinių, kontrolinių darbų) recenzavimas.

– analizuodami darbų privalumus ir trūkumus, ugdytiniai dažniausiai keičia ir patikslina savęs vertinimą.

• Įvairūs psichologinės treniruotės variantai.

– įvairių pratimų metu ugdytiniai mokomi kuo tiksliau aprašyti savo privalumus ir trūkumus, pažvelgti į save su simpatija, išsakyti pozityvias mintis apie save, sužinoti aplinkinių nuomonę apie save ir t.t.).

V.Lepeškienė taip pat pabrėžia, kad savęs vertinimą stiprina iš aplinkinių gaunamas teigiamas pastiprinimas: pagyrimas, malonūs atsiliepimai, o koreguojant vaiko savęs vertinimą prioritetą skiria mokytojo asmenybei: “mokytojas tikrai gali labai padėti vaikui įveikti nepasitikėjimą savimi, sukurti klasėje atmosferą, kurioje mokiniai jausis saugūs, vertingi, daug ką gebantys, atviri naujam patyrimui”. Tam būtinos tokios mokytojo nuostatos:

– kreiptis į vaiką vardu,

– būti prieinamam vaikui,

– įsiminti vaiko gyvenimo detales,

– dalytis su vaikais savo gyvenimo smulkmenomis,

– būti nuoširdžiam, neapsimetinėti,

– vengti nemalonių staigmenų (pavyzdžiui, neplanuotų kontrolinių darbų),

– vengti situacijų, kur vaikas gali sutrikti, pasimesti,

– sudaryti vaikams sąlygas išgyventi sėkmę,

– rašant pažymį, įtikinti vaiką, kad vertinamas ne vaikas kaip žmogus, tik tam tikra jo veikla (1996, p.50-54).

Skirtingai nuo daugumos autorių, F.Porat, akcentuoja ne aplinkinių žmonių poveikį žmogaus savigarbai (savęs vertinimui), o jo paties nusiteikimą ir vidines galimybes. Svarbiausia, teigia autorė: “Reikia suprasti save, save priimti, save gerbti iir ginti savo teises. Dauguma žmonių, kuriems trūksta savigarbos, yra tobulai įvaldę savęs nekentimo meną. Kadangi laiko save niekingais, jiems baisu ir girdėti, kad reikia priimti save tokį, koks esi”. Svarbiausias F.Porat siūlomas savęs vertinimo koregavimo būdas – “išmokti gerbti save kaip visumą, suprantant, kad “Aš” spektras – nuo stipraus iki silpno ir nuo švelnaus iki priešiško” (F.Porat, 1991, p.15). Siūlomas žemo savęs vertinimo koregavimo būdas turėtų apimti penkis etapus:

1. Pasistengti bent truputį pamilti save.

2. Nusiteikti, kad neverta pergyventi dėl turimų negerų bruožų.

3. Sužinoti, ką apie savijautą ir norus sako kūnas (išmokti pažinti kūno reakcijas į savijautą).

4. Nekovoti su tuo, kas yra, bet pripažinti tai (nuspręsti pakeisti kai kuriuos nepatinkančius bruožus, bet tuo pačiu mylėti save nepaisant trūkumų).

5. Išmokti gerbti save kaip visumą (imtis atsakomybės ne tik už savo veiksmus ir “pareigas”, bet ir už savo laimę).

2.2. Neadekvačiai aukšto savęs vertinimo koregavimas

Analizuodami savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas (sąlygas), praktiškai visi autoriai pagrindinį dėmesį skiria žemo savęs vertinimo koregavimui. Tenka konstatuoti, kad labai trūksta informacijos apie neadekvačiai aukšto savęs vertinimo koregavimo būdus. Įvairūs autoriai siūlo tik du metodus, kuriuos taikant, galima išvengti arba pakoreguoti jau susiformavusį neadekvačiai aukštą savęs vertinimą:

• Tinkamo auklėjimo stiliaus šeimoje ( taip pat ugdymo institucijoje) naudojimas.

– tėvai (taip pat auklėtojai bei mokytojai) turėtų vvengti tokių vaiko auklėjimo stilių, kaip “perdėta vaiko globa” ir “perdėtas žavėjimasis vaiku”, kurie formuoja itin aukštą savęs vertinimą.

• Adekvatus aplinkinių žmonių vertinimas.

– vertinimai turi būti tikslūs ir atspindėti realius laimėjimus,

– vertinimo kriterijai turi būti aiškūs ir suprantami,

– būtina patikslinti ir pakoreguoti keliamus tikslus, kad jie nebūtų pernelyg žemi.

Būtina pabrėžti, kad neadekvačiai aukštesnis savęs vertinimas, esant dviem palankioms aplinkybėms, gali būti išsaugomas ilgą laiką:

– vaikas turi tam tikrų sugebėjimų, kurie užtikrina jam dalinę sėkmę,

– nepaisant nesėkmės veikloje, kas nors vis dėlto įvertina jį teigiamai (dažniausiai tėvai arba mokytojai).

Pagrindinė sąlyga, norint pasiekti teigiamų rezultatų koreguojant ugdytinio savęs vertinimą (tiek neadekvačiai žemą, tiek neadekvačiai aukštą), kaip nurodo dauguma autorių, yra komandinis darbas, t.y. ugdymo procese turi aktyviai dalyvauti pats ugdytinis, jo tėvai bei pedagogai (taip pat draugai, bendraklasiai ir kiti ugdytiniui svarbūs asmenys).

Remiantis literatūros analize bei praktine patirtimi, šio magistrinio darbo metu buvo užsibrėžtas tikslas – išnagrinėti neadekvataus savęs vertinimo socialines pedagogines prielaidas ir, remiantis ekspertų išvadomis, pateikti neadekvačiai aukšto savęs vertinimo koregavimo praktines rekomendacijas.

3. Jaunuolių, turinčių proto negalę, savęs vertinimo tyrimas

3.1. Tyrimo metodika

3.1.1. Tyrimo tikslas ir uždaviniai

Tyrimo objektas – proto negalę turintys jaunuoliai ir jų ugdymas.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti proto negalę (nežymų ir vidutinį protinį atsilikimą) turinčių asmenų savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti proto negalę

turinčių asmenų savęs vertinimo ypatumus.

2. Atlikti hipotezių praktinį patikrinimą.

3. Išnagrinėti neadekvataus savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas.

4. Parengti savęs vertinimo koregavimo metodines rekomendacijas.

3.1.2. Tyrimo hipotezės

1. Asmenims, turintiems proto negalę, būdingas neadekvatus savęs vertinimas (dominuoja neadekvačiai aukštas savęs vertinimas).

2. Savęs vertinimo lygį sąlygoja negalės sunkumo laipsnis.

2.1. Nežymų protinį atsilikimą turintys asmenys save vertina adekvačiau nei asmenys, turintys vidutinį protinį atsilikimą.

3. Savęs vertinimo lygiui lankomos ugdymo įstaigos modelis įtakos praktiškai neturi.

3.1.3. Tyrimo metodai

1. Literatūros analizė

2. Dokumentų analizė.

3. Individualus pokalbis

4. Anketinė apklausa.

5. Ekspertų metodas.

Tyrimo metu buvo analizuojami ttyrime dalyvaujančių ugdymo įstaigų (Vilniaus mokymo centro “Mes”, dienos centro “Šviesa”, 1-ios specialiosios internatinės mokyklos) dokumentai: nuostatai, mokymo planai, individualios ugdymo programos.

Individualių pokalbių metu buvo stengiamasi išsiaiškinti proto negalės asmenų savęs vertinimo lygį. Individualūs pokalbiai vyko pagal iš anksto paruoštą klausimyną (klausimyno pavyzdys pateiktas prieduose). Respondentai turėjo įvertinti savo išvaizdą, gebėjimus, sėkmę bei ateities perspektyvas. Tyrimo metu pirminį klausimyno variantą teko koreguoti, kadangi išaiškėjo, kad proto negalę turintiems asmenims yra per daug sudėtinga atsakyti į atvirus klausimus. Todėl iš 29 ––ių pokalbio metu pateiktų klausimų, tik 2 reikalavo laisvo atsakymo: “Kokį darbą norėtumėte dirbti?” ir “Kaip įsivaizduojate save po 10 –ies metų”.

Anketinės apklausos metu (anketos pavyzdys pateiktas prieduose) pedagogai, tiesiogiai dirbantys su proto negalės asmenimis, turėjo įvertinti savo auklėtinių gebėjimus, iišvaizdą, sėkmę bei ateities perspektyvas.

Palyginus proto negalės asmenų individualios apklausos ir darbuotojų anketinės apklausos rezultatus, buvo įvertintas proto negalės asmenų savęs vertinimo adekvatumas.

Tyrimo rezultatams apibendrinti ir rekomendacijoms pateikti buvo naudojamas ekspertų metodas. Pedagogai, susipažinę su savo auklėtinių savęs vertinimo rezultatais (neadekvačiai aukštas savęs vertinimas), pateikė savęs vertinimo koregavimo praktines rekomendacijas.

3.2. Respondentai ir jų tyrimo sąlygos

Tyrimas buvo atliktas trijų skirtingų modelių ugdymo įstaigose:

1. Mokymo centre “Mes”.

2. Dienos centre “Šviesa”.

3. 1-oje specialioje internatinėje mokykloje.

Tyrime dalyvavo 60 proto negalę turinčių asmenų (iš mokymo centro “Mes” – 24 (40 % visų respondentų), iš dienos centro “Šviesa” – 15 (25 % visų respondentų), iš 1-ios spec. internatinės mo

kyklos – 21 (35 % visų respondentų)), kurių amžius nuo 16 iki 30 metų ir 12 tiesiogiai su jais dirbančių pedagogų ((po 4 pedagogus iš kiekvienos ugdymo įstaigos).

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal sutrikimo laipsnį

Pagal sutrikimo laipsnį respondentai pasiskirstė sekančiai: 32-iems (53,33 %) jaunuoliams diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas ir 28-iems (46,67 %) – nežymus protinis atsilikimas.

Iš pateikto paveikslo matyti, kad dienos centrą “Šviesa” atstovavo tik vidutinį protinį atsilikimą turintys asmenys, kadangi centras skirtas vidutinį ir žymų protinį atsilikimą turintiems žmonėms ( šio ugdymo modelio įstaigų nežymaus protinio atsilikimo asmenims Vilniuje nėra).

Respondentų pasiskirstymą pagal lytį ir amžių iliustruoja žemiau pateikti paveikslai.

2 pav. RRespondentų pasiskirstymas pagal lytį

3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių

3.3. Tyrimo duomenų analizė

Tyrimo metu buvo analizuojama proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo priklausomybė nuo:

• intelekto sutrikimo laipsnio,

• lyties,

• amžiaus,

• lankomos ugdymo įstaigos modelio.

Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad savęs vertinimui respondentų lytis ir amžius įtakos neturi. Savęs vertinimo priklausomybė nuo lankomos ugdymo įstaigos modelio neženkli. Proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimas priklauso nuo jų intelekto sutrikimo laipsnio.

Teorinėje dalyje išskyrėme šiuos proto negalės asmenų savęs vertinimo ypatumus:

• Asmenys, turintys proto negalę, yra linkę neadekvačiai save vertinti.

• Proto negalę turintiems asmenims būdingas tiek žemas, tiek aukštas savęs vertinimo lygiai.

• Savęs vertinimo lygį sąlygoja negalės sunkumo laipsnis:

• Didėjant negalės sunkumo laipsniui, savęs vertinimo neadekvatumas didėja.

Remiantis tyrimo duomenimis bandysime patvirtinti arba paneigti šiuos teiginius.

3 lentelė. Išvaizdos vertinimas

Išvaizdos apibūdinimas Išvaizdos įvertinimas

Sutrikimo l. gražus gražus simpatiškas Negražus nežino patenkin. nepatenk. nežino

Laipsnis sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežymus 1 3,57 8 28,57 8 28,57 0 0,00 11 39,29 20 71,43 5 17,86 3 10,71

Vidutinis 4 12,50 18 56,25 3 9,38 3 9,38 4 12,50 24 75,00 3 9,38 5 15,63

Viso 5 8,33 26 43,33 11 18,33 3 5,00 15 25,00 44 73,33 8 13,33 8 13,33

Išanalizavus 3 lentelę, matyti, kad tiek nežymų, tiek vidutinį protinį atsilikimą turintys asmenys savo išvaizdą įvertina pakankamai aukštai: teigiamai ją vertina 78,13% vidutinį protinį atsilikimą turinčių asmenų ir 60,71% – turinčiųjų nežymų protinį atsilikimą. Jeigu panagrinėsime detaliau, pamatysime, kad respondentų, turinčių skirtingą negalės laipsnį, savo išvaizdos vertinimas skiriasi: jaunuoliai, turintys vidutinę negalę, žymiai dažniau pasirenka aukštesnį įvertinimą, t.y. 68,75% iš jų apibūdino save: “labai gražus” ir “gražus”. Nežymų protinį atsilikimą turintys jaunuoliai vengia kraštutinių įvertinimų: “labai gražus” ir negražus”. Žymiai ddidesnė jų dalis pasirenka vidutinį įvertinimą: “esu simpatiškas” atsako 28,57% nežymaus protinio atsilikimo ir 9,38% vidutinio protinio atsilikimo asmenų. Net 39,29% nežymų protinį atsilikimą turinčių jaunuolių negalėjo apibūdinti savo išvaizdos. Galima daryti prielaidą, kad dauguma iš jų tiesiog neišdrįso pareikšti savo nuomonės, o tai neparodo jų aukšto savęs vertinimo.

Išreiškiant pasitenkinimą arba nepasitenkinimą savo išvaizda, didesnių skirtumų tarp skirtingo negalės laipsnio asmenų įvertinimų nerasta: 71,43% nežymaus protinio atsilikimo ir 75,0% vidutinio protinio atsilikimo respondentų pareiškė, kad jie yra patenkinti savo išvaizda.

4 lentelė. Savo išvaizdos vertinimas kitų žmonių pažiūriu

Išvaizdos apibūdinimas kitų žmonių požiūriu Kitų žmonių nuomonės svarba

Sutrikimo l. gražus gražus simpatiškas negražus nežino svarbu nesvarbu nežino

Laipsnis Sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežymus 0 0,00 5 17,86 6 21,43 0 0,00 17 60,71 17 60,71 7 25,00 4 14,29

Vidutinis 2 6,25 9 28,13 4 12,50 1 3,13 16 50,00 12 37,50 16 50,00 4 12,50

Viso 2 3,33 14 23,33 10 16,67 1 1,67 33 55,00 29 48,33 23 38,33 8 13,33

Palyginę respondentų nuomonę apie jų pačių išvaizdą ir jų įsivaizduojamą aplinkinių žmonių nuomonę apie juos (4 lentelė), galime konstatuoti: dauguma respondentų (50,0% turinčių vidutinį protinį atsilikimą ir 60,71% turinčių nežymų protinį atsilikimą) negalėjo atsakyti į klausimą: “Ką, Jūsų nuomone, kiti žmonės galvoja apie Jus”; likusi dalis respondentų linkusi manyti, kad aplinkiniai žmonės juos vertina žymiai prasčiau nei jie patys save.

4 pav. Aplinkinių žmonių nuomonės svarba

Remiantis tyrimo rezultatais (4 pav.) ir teorine medžiaga (aukštai save vertinančiam asmeniui nėra svarbi aplinkinių nuomonė), galima daryti sekančią prielaidą: vidutinį protinį atsilikimą turintys asmenys dažniau aukštai save vertina, negu asmenys, turintys nežymų protinį atsilikimą.

Lygindami neįgalių jaunuolių ir jjų pedagogų atsakymus, galime matyti, kaip ženkliai skiriasi vidutinio ir nežymaus protinio atsilikimo asmenų savęs vertinimo adekvatumas. Matome, kad respondentams, turintiems vidutinį proto sutrikimo laipsnį, būdingas neadekvačiai aukštas savo išvaizdos vertinimas. Respondentai, turintys nežymų protinį atsilikimą, savo išvaizdą įvertino šiek tiek žemiau nei jų pedagogai (5pav).

5 pav. Išvaizdos vertinimo adekvatumas

Vertindami savo gebėjimus, respondentai turėjo įvertinti saviraiškos (gebėjimą skaityti, rašyti, piešti, dainuoti ir kt.), socialinių įgūdžių (gebėjimą susitvarkyti kasdienius buitinius reikalus, sumokėti už butą, užsidirbti pinigų ir kt.), savarankiškumo (gebėjimą gyventi savarankiškai, rūpintis savo šeima) lygį.

5 lentelė. Gebėjimų vertinimas

Sutrikimo Saviraiškos vertinimas Socialinių įgūdžių vertinimas

Laipsnis aukštas vidutinis žem As Aukštas vidutinis žema s

sk. % sk. % Sk. % Sk. % sk. % sk. %

Nežymus 5 17,86 18 64,29 5 17,86 19 67,86 6 21,43 3 10,71

Vidutinis 6 18,75 18 56,25 8 25,00 13 40,63 11 34,38 8 25,00

Viso 11 18,33 36 60,00 13 21,67 32 53,33 17 28,33 11 18,33

Saviraiškos ir socialinių įgūdžių vertinimui, kaip matome iš 5 lentelės, jaunuolių sutrikimo laipsnis įtakos praktiškai neturėjo. Vertindami saviraiškos gebėjimus tiek vidutinį, tiek nežymų protinį sutrikimą turintys jaunuoliai dažniausiai pasirinko vidutinį savo gebėjimų įvertinimą (vid. – 56,25% ir než. – 64,29%). Socialinius įgūdžius dauguma abiejų grupių respondentų įvertino aukštai (vid. – 40,63%, než. – 67,86%) arba vidutiniškai (vid. – 34,38%, než. – 21,43%).

Remiantis pedagogų anketinės apklausos duomenimis, galime konstatuoti, kad abiejų sutrikimo lygių jaunuoliai įvertino savo gebėjimus neadekvačiai aukštai (6 ir 7 pav.), tačiau vidutinį protinį atsilikimą turinčių jaunuolių grupėje vertinimų neadekvatumas didesnis nei nežymų protinį atsilikimą turinčiųjų grupėje.

6 pav. Saviraiškos vertinimo adekvatumas

7 pav. Socialinių įgūdžių vertinimo

adekvatumas

Vertindami savo savarankiškumą (gebėjimą savarankiškai gyventi ir gebėjimą rūpintis savo šeima), respondentai turėjo palyginti savo norus su realiais gebėjimais (6 ir 7 lentelės). Kaip matome, dauguma iš jų, nepriklausomai nuo negalės sunkumo laipsnio, klausimus: “Ar norite gyventi savarankiškai” ir “Ar sugebėtumėte gyventi savarankiškai”, “Ar norite turėti šeimą” ir “Ar sugebėtumėte tinkamai rūpintis savo šeima” suprato tapačiai. Tik penki respondentai (pirmuojų atveju) ir trys (antruojų atveju) į pirmąjį klausimą atsakę teigiamai, į antrąjį atsakė: “nežinau”.

6 lentelė. Gebėjimo savarankiškai gyventi vertinimas

Sutrikimo Norėtų gyventi ssavarankiškai Sugebėtų gyventi savarankiškai

Laipsnis taip ne Nežino taip ne nežino

sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežymus 17 60,71 7 25,00 4 14,29 17 60,71 7 25,00 4 14,29

Vidutinis 15 46,88 15 46,88 2 6,25 10 31,25 15 46,88 7 21,88

Viso 32 53,33 22 36,67 6 10,00 27 45,00 22 36,67 11 18,33

7 lentelė. Gebėjimo rūpintis šeima vertinimas

Sutrik. Norėtų turėti šeimą Sugebėtų rūpintis šeima Tėvų požiūris

Laipsnis Taip ne nežino Taip ne nežino nepriešt. prieštar. nežino

Sk. % sk. % sk. % Sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežym. 22 78,6 4 14,3 2 7,1 22 78,6 1 3,6 5 17,9 14 50,0 4 14,3 10 35,7

Vidut. 20 62,5 8 25,0 4 12,5 17 53,1 4 15,5 11 34,4 11 34,4 8 25,0 13 40,6

Viso 42 70,0 12 20,0 6 10,0 39 65,0 5 8,3 16 26,7 25 41,7 12 20,0 23 38,3

Iš šių lentelių taip pat matome, kad labiau savimi pasitiki respondentai, turintys nežymų protinį atsilikimą. Net 60,71% iš jų atsakė, kad “sugebėtų gyventi savarankiškai”. Teigiamai į šį klausimą atsakė dvigubai mažiau asmenų, turinčių vidutinį protinį atsilikimą – 31,25%. Į klausimą: “Ar sugebėtumėte tinkamai rūpintis savo šeima” teigiamai atsakė 78,57% nežymios proto negalės ir 53,13% vidutinės proto negalės jaunuolių.

Galime daryti prielaidą, kad tokį respondentų atsakymų pasiskirstymą sąlygojo nne negalės sutrikimo laipsnis, o respondentų savarankiško gyvenimo patirtis: jaunuoliai, turintys vidutinį protinį atsilikimą, turi žymiai mažesnę savarankiško gyvenimo patirtį, t.y. dėl negalės sunkumo nuo pat vaikystės jie žymiai daugiau globojami tėvų ir pedagogų, per mažai skatinamas jų savarankiškumas, jais žžymiai mažiau pasitikima.

Palyginę respondentų atsakymus į klausimus: “Ar norite turėti šeimą” ir “Ar Jūsų tėvai neprieštarautų, kad turėtumėte šeimą”, galime daryti prielaidą, kad neigiamą respondentų atsakymą į pirmąjį klausimą (20,0% visų respondentų) lėmė įsivaizduojamas tėvų nepritarimas (“tėvai prieštarautų” atsakė 20,0% respondentų). Taip pat matome, kad jaunuoliai, turintys vidutinį protinį atsilikimą, rečiau tikisi sulaukti tėvų pritarimo: 62,50% iš jų atsakė, kad norėtų turėti šeimą, tik 34,38% mano, kad tėvai neprieštarautų.

Nežymų protinį sutrikimą turintys jaunuoliai linkę labiau pasitikėti savo tėvais: 78,57% iš jų nori turėti šeimą, 50,0% – tiki, kad tėvai pritartų jų ketinimams (7 lentelė).

Analizuodami 8 ir 9 paveikslus, galime pastebėti gana prieštaringus rezultatus.

8 pav. Gebėjimo gyventi savarankiškai vertinimo adekvatumas

9 pav. Gebėjimo rūpintis savo šeima vertinimo adekvatumas

Vertindami savo gebėjimą savarankiškai gyventi, jjaunuoliai, turintys nežymų protinį atsilikimą, įvertino save gana adekvačiai. Tačiau taip pat matome, kad gebėjimus rūpintis savo šeima įvertino neadekvačiai aukštai. Remiantis šiais tyrimo duomenimis, galime daryti sekančias prielaidas:

– jaunuoliai, turintys nežymų protinį atsilikimą, nepakankamai įsisąmonina (įvertina) šeimyninio gyvenimo sudėtingumą ir su šia padėtimi susijusią atsakomybę,

– pedagogai per daug kritiškai vertina savo auklėtinių gebėjimą rūpintis šeima.

Vertindami nežymaus protinio atsilikimo jaunuolių savarankiškumą, pedagogai mano, kad net 64,29% iš jų sugebėtų gyventi savarankiškai, tačiau tik 17,86% iš jų, pedagogų nuomone, sugebėtų tinkamai pasirūpinti šeima. MMatome, kad vertinimai gana prieštaringi.

Jaunuoliai, turintys vidutinį protinį atsilikimą, tiek gebėjimą savarankiškai gyventi, tiek gebėjimą rūpintis šeima vertino neadekvačiai aukštai.

Vertindami savo sėkmę respondentai turėjo ją įvertinti keliais aspektais: sėkmę moksle ir tarpasmeniniuose santykiuose (su bendraamžiais, tėvais, mokytojais).

8 lentelė. Sėkmės moksle vertinimas

Sutrik. Asmeninis vertinimas Įsivaizduojamas tėvų vertinimas Įsivaizduojamas mokytojų vertin.

laipsnis sekasi nesiseka Nežino sekasi nesiseka nežino sekasi nesiseka nežino

sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežym. 17 60,7 8 28,6 3 10,7 12 42,9 2 7,1 14 50,0 14 50,0 1 3,4 13 46,4

Vidut. 23 71,9 4 12,5 5 15,6 20 62,5 0 0,0 12 37,5 20 62,5 1 3,1 11 34,4

Viso 40 66,7 12 20,0 8 13,3 32 53,3 2 3,3 26 43,3 34 56,7 2 3,3 24 40,0

Iš 8 lentelės matyti, kad respondentų sutrikimo laipsnis sėkmės moksle vertinimui reikšmės praktiškai neturėjo. Dauguma nežymaus protinio atsilikimo (60,71%) ir vidutinio protinio atsilikimo (71,88%) jaunuolių individualaus pokalbio metu teigė, kad mokytis jiems sekasi.

Tėvų ir mokytojų požiūriu savo sėkmę moksle abiejų grupių jaunuoliai įvertino šiek tiek žemiau. Apie 50 procentų nežymaus protinio sutrikimo ir apie 40 procentų vidutinio protinio sutrikimo jaunuolių atsakė, kad nežino, ką apie jų sėkme moksle mano tėvai ir mokytojai. Įdomu pastebėti, kad panašiai atsakė visų trijų ugdymo įstaigų auklėtiniai (9 lentelė).

9 lentelė. Įsivaizduojamas tėvų ir mokytojų sėkmės moksle vertinimas

Ugdymo Tėvų vertinimas Mokytojų vertinimas

Įstaiga sekasi nesiseka nežino sekasi nesiseka nežino

sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

„Mes“ 13 54,17 2 8,33 9 37,50 12 50,00 2 8,33 10 41,67

1 spec 11 52,38 0 0,00 10 47,62 14 66,67 0 0,00 7 33,33

„Šviesa“ 8 53,33 0 0,00 7 46,67 8 53,33 0 0,00 7 46,67

Viso 32 53,33 2 3,33 26 43,33 34 56,67 2 3,33 24 40,00

Remiantis šiais tyrimo duomenimis, galima daryti prielaidas:

– lankomos ugdymo įstaigos modelis neturi įtakos ugdytinių savęs vertinimui,

– tėvai ir pedagogai skiria nepakankamai dėmesio savo vaikų ir ugdytinių mokymosi procesui bei rezultatams aptarti ir įvertinti (ženkli dalis respondentų nežinojo, ką apie jų sėkme moksle galvoja tėvai ir mokytojai).

Nuolatinis ir objektyvus aplinkinių vertinimas, kurio, kaip matome, respondentai pasigenda, padėtų proto negalės asmenims formuoti adekvatų ssavęs vertinimą.

10 lentelė. Sėkmės moksle vertinimo adekvatumas

Sutrik. Mokymosi rezultatų vertinimas

Vertintojai laipsnis sekasi nesiseka nežino

sk. % sk. % sk. %

Neįgalūs nežym. 17 60,71 8 28,57 3 10,71

jaunuoliai vidut. 23 71,88 4 12,50 5 15,63

viso 40 66,67 12 20,00 8 13,33

nežym. 20 71,43 8 28,57 0 0,00

Pedagogai vidut. 12 37,50 15 46,88 5 15,63

viso 32 53,33 23 38,33 5 8,33

11 lentelė. Mokymosi rezultatų vertinimo adekvatumas

Sutrik. Atliekamų užduočių kokybinis vertinimas

Vertintojai laipsnis l. gerai gerai patenkin. blogai

Sk. % sk. % sk. % sk. %

Neįgalūs nežym. 0 0,00 14 50,00 13 46,43 1 3,57

Jaunuoliai vidut. 4 12,50 15 46,88 10 31,25 3 9,38

viso 4 6,67 29 48,33 23 38,33 4 6,67

nežym. 5 17,86 14 50,00 8 28,57 1 3,57

Pedagogai vidut. 1 3,13 10 31,25 20 62,50 1 3,13

viso 6 10,00 24 40,00 28 46,67 2 3,33

10 ir 11 lentelėse pateikti duomenys iliustruoja nežymią proto negalę turinčių asmenų pakankamai adekvatų savo mokymosi rezultatų įvertinimą (šie jaunuoliai savo pasiekimus vertina net šiek tiek žemiau nei jų pedagogai) ir vidutinę proto negalę turinčių asmenų neadekvačiai aukštą savęs vertinimą. Taip pat skirtingą sutrikimo laipsnį turintys respondentai išreiškia skirtingą požiūrį į jų mokymosi pasiekimų įvertinimą. Į klausimą: Ar Jums svarbu kokį įvertinimą gaunate”, teigiamai atsakė 78,57% nežymų protinį atsilikimą turinčių jaunuolių ir tik 25,0% vidutinį protinį atsilikimą turinčių asmenų (10 pav.).

10 pav. Įvertinimo svarba

Beveik pusė vidutinį protinį sutrikimo laipsnį turinčių respondentų nežinojo atsakymo ( visi šie respondentai atstovavo dienos centrą “Šviesa”). Tokį atsakymų pasirinkimą galėjo lemti tai, kad respondentai ne visai teisingai suprato klausimą (klausimas galėjo būti suprastas tiesiogiai, kadangi šio centro ugdytiniai nėra vertinami pažymiais), arba klausimas buvo pateiktas neaiškiai.

11 pav. Įvertinimo svarbos adekvatumas

11 paveiksle pateikti duomenys dar kartą iliustruoja neįgalių jaunuolių savęs vertinimo neadekvatumą ir pakartotinai įrodo teiginio, “didėjant negalės sunkumo laipsniui, savęs vertinimas neadekvačiai didėja”, teisingumą. Remiantis pedagogų vertinimais, taip pat galime konstatuoti, kad daugumai jaunuolių (80,0% visų respondentų), nepriklausomai nuo jų protinio atsilikimo laipsnio, yra svarbus jų pasiekimų įvertinimas ((pedagogai nurodė tik du respondentus, kuriems įvertinimas nėra svarbus).

Įdomu pastebėti, kad pedagogai, vertindami savo auklėtinius, gana dažnai pasirinko atsakymą “nežinau” (16,67%); t.y. dešimties savo ugdytinių nuostatos į įvertinimo svarbą jų pedagogai nežinojo (tačiau gerai nežinant ugdytinių savęs vertinimo ypatumų, neįmanoma sudaryti perspektyvios savęs vertinimo koregavimo programos).

Respondentų nuomone, jų pasiekimai yra vertinami nepakankamai. Iš pateiktos žemiau lentelės galime matyti, kad vidutinę proto negalę turintys jaunuoliai žymiai dažniau susilaukia aplinkinių žmonių įvertinimo nei turintys nežymią proto negalę, iš kurių net 64,29% mano, kad yra giriami retai.

12 lentelė. Aplinkinių reakcija į pasiekimus

Sutrik. Aplinkinių giriami Dažniausiai giria

laipsnis dažnai retai niekada tėvai mokyt. draugai kiti niekas

sk. % sk. % sk. % sk. % Sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežym. 8 28,6 18 64,3 2 7,1 7 25,0 11 39,3 5 17,9 3 10,7 2 7,1

Vidut. 18 56,3 11 34,4 3 9,4 13 40,6 11 34,4 5 15,6 1 3,1 2 6,3

Viso 26 43,3 29 48,3 5 8,3 20 33,3 22 36,7 10 16,7 4 6,7 4 6,7

Abiejų grupių jaunuoliai linkę manyti, kad jų pasiekimus labiausiai vertina tėvai ir mokytojai. Respondentams, turintiems vidutinę proto negalę, atrodo, kad dažniausiai juos įvertina tėvai, o respondentai, turintys nežymią proto negalę, pirmenybę teikia mokytojams.

Labai svarbus savęs vertinimo aspektas – sėkmės tarpasmeniniame bendravime vertinimas. Tyrimo duomenys prieštarauja antrajame skyriuje pateiktam teiginiui, kad vidutinį protinį atsilikimą turintys asmenys turi menkai išvystytą bendravimo poreikį. Darbo patirtis ir tyrimo rezultatai (13 lentelė) leidžia teigti, kad šią negalę turintiems asmenims yra reikšmingas tarpasmeninis bendravimas, draugų ratas bei užimama pozicija grupėje. Galima daryti prielaidą, kad sėkmės išgyvenimas tarpasmeniniame bendravime proto negalės asmenims (tiek turintiems vidutinį, tiek nežymų protinį atsilikimą) yra žymiai svarbesnis nei sėkmė mokymosi procese

arba darbinėje veikloje.

13 lentelė. Sėkmės tarpasmeniniame bendravime vertinimas

Sutrik. Draugų ratas Užimama padėtis grupėje

laipsnis turi neturi nežino mėgiamas nemėgiamas nežino

sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežym. 26 92,86 2 7,14 0 0,00 16 57,14 2 7,14 10 35,71

Vidut. 32 100,0 0 0,00 0 0,00 15 46,88 3 9,38 14 43,75

Viso 58 96,67 2 3,38 0 0,00 31 51,67 5 8,33 24 40,00

Žinant, kad proto negalės asmenims sunkiai sekasi apibendrinti, analizuoti ar daryti išvadas, tyrimo pradžioje galima buvo nuspėti, kad atsakyti į klausimą: “Ar esate laimingas, patenkintas gyvenimu” šią negalę turintiems asmenims bus per sunku.

12 pav. Emocinės savijautos vertinimas

Dauguma respondentų į šį klausimą atsakė labai greitai ir beveik negalvodami: “taip” arba “kartais”, tačiau paprašius pagrįsti atsakymą, dauguma iš jų negalėjo nieko pasakyti; keletas aiškino taip: “esu laimingas, nes turiu draugų”, “esu laimingas, nnes man patinka šiame centre”. Respondentai, atsakę “esu nelaimingas”, taip pat negalėjo pakomentuoti savo atsakymo. Tik keturi respondentai galėjo nurodyti priežastį: “esu nelaimingas, nes neturiu tėvų”, “esu nelaimingas, nes serga teta”, “nes mane skriaudžia mokykloje ir kieme”, “nes blogas oras ir neturiu nuotaikos”.

Lyginant skirtingo sutrikimo laipsnio respondentų atsakymus, galima pastebėti, kad dauguma vidutinę proto negalę turinčių respondentų, daug negalvodami, pasirinko aukščiausią įvertinimą, o nežymios proto negalės respondentų atsakymai žymiai įvairesni: dešimt iš jų atsakė, kad yra laimingi, aštuoni – laimingi kkartais ir septyni, kad yra nelaimingi (12 pav.).

Analizuodami sėkmės tarpasmeniniame bendravime vertinimo adekvatumą (13 pav.), galime pastebėti, kad šį kartą proto negalę turintys jaunuoliai save įvertino žemiau nei jų pedagogai; taip pat net 40,0% respondentų apskritai negalėjo atsakyti, ar jie yyra mėgiami ar nemėgiami grupėje. Respondentų protinio sutrikimo laipsnis įtakos atsakymų pasirinkimui neturėjo.

13 pav. Užimamos padėties grupėje vertinimo adekvatumas

Vertindami savo ateities perspektyvas, respondentai turėjo įvardyti, kodėl jie lanko ugdymo ar mokymo įstaigą (kodėl mokosi); nurodyti, ar jie norėtų ateityje dirbti, koks tai turėtų būti darbas bei pakomentuoti savo ateities viziją.

Nagrinėdami respondentų atsakymus į klausimą: “Kodėl mokotės”, galime pamatyti ryškų skirtumą tarp skirtingą negalės laipsnį turinčių jaunuolių: vidutinę proto negalę turintiems respondentams pagrindinis mokymosi motyvas – draugystės poreikio patenkinimas (“mokykloje susitinkame su draugais”). Nežymų protinį atsilikimą turintys respondentai pagrindiniais mokymosi motyvais įvardijo poreikį įgyti žinių ir susirasti darbą ateityje (14, 15 pav.).

14 pav. Vidutinį protinį atsilikimą turinčių jaunuolių mokymosi motyvacija

15 pav. Nežymų protinį atsilikimą turinčių jaunuolių mokymosi motyvacija

Kaip matome, lengvesnę pproto negalę turintys asmenys žymiai dažniau (57,14% iš jų) sugebėjo įvertinti ryšį tarp priežasties ir pasekmės (“mokosi todėl, kad įgytų daugiau žinių, kurios praverstų ateityje arba mokosi todėl, kad ateityje lengviau susirastų darbą”) nei vidutinę proto negalę turintys asmenys – šiuos atsakymus pasirinko tik 25,0% šios negalės jaunuolių.

Analizuodami atsakymus į klausimą: “Ar norėtumėte dirbti”, galime įžvelgti tam tikrus prieštaravimus abiejų grupių respondentų atsakymuose. Pavyzdžiui, į klausimą: “Kodėl mokotės”, tik 15,63% vidutinę proto negalę turinčių respondentų ir 28,57% nežymią proto negalę tturinčių respondentų atsakė: “todėl, kad susirasti darbą ateityje”, o paklausti “Ar norėtų, baigę mokyklą dirbti”, net 78,13% vidutinę negalę ir 89,29% nežymią negalę turinčių jaunuolių pasirinko teigiamą atsakymą (16 pav.).

16 pav. Ateities perspektyvų vertinimas

Galima daryti prielaidą, kad respondentų teigiamus atsakymus į klausimą: “Ar norite, baigę mokyklą, dirbti”, sąlygogjo ne jų gebėjimas vertinti esamą situaciją ir ateities perspektyvas (gebėjimas įvertinti ateities perspektyvas gana žemas), o pedagogų įtaka. Tyrime dalyvaujančių įstaigų pedagogai (mokymo centre “Mes” ir 1 spec. internatinėje mokykloje) dažnai kalba su savo ugdytiniais apie būsimą jų ugdytinių darbą, jų integracijos į bendrą darbo rinką galimybes ir pan.).

14 lentelė. Darbinės veiklos pasirinkimas ateityje

Darbinės veiklos pasirinkimas

Sutrik. darbas pagal darbas, nesusijęs su bet koks darbas nežino

laipsnis turimus darbin. įgūdžius turimais darbin. įgūdžiais

sk. % Sk. % sk. % sk. %

Nežym. 10 35,71 8 28,57 5 17,86 5 17,86

Vidut. 11 34,38 5 15,63 3 9,38 13 40,63

Viso 21 35,00 13 21,67 8 13,33 18 30,00

Remiantis šioje lentelėje pateiktais tyrimo duomenimis, galime daryti prielaidą, kad vertinant ateities perspektyvą, negalės sutrikimo laipsnis įtakos praktiškai neturi. Tačiau įdomu pastebėti, kad respondentų ateities perspektyvos vertinimą įtakojo jų lankomos įstaigos modelis. Atsakydami į klausimą: “Kokį darbą norėtumėte dirbti”, 54,17% mokymo centrą “Mes” lankančių respondentų atsakė, kad pasirinktų darbą pagal tą specialybę, kurios šiuo metu mokosi (šio centro auklėtiniai praeityje yra baigę specialiąsias mokyklas, o šiuo metu mokosi profesinių įgūdžių). 52,38% 1 – ąją specialiąją internatinę mokyklą lankančių respondentų atsakė, kad norėtų dirbti, tačiau nurodė įvairias specialybes, kurių įįgūdžių šiai dienai neturi. Tokius jų atsakymus galima paaiškinti tuo, kad mokyklos pagrindinis tikslas – pagrindinės mokyklos bendrųjų žinių suteikimas, o ne profesinis mokymas (nors darbiniai įgūdžiai šio modelio įstaigoje taip pat yra lavinami). Dauguma tyrime dalyvavusių šios mokyklos mokinių dar nėra apsisprendę, kokią profesiją norėtų įgyti ateityje, todėl jų atsakymai dar labai neapibrėžti. Dienos centro “Šviesa” tikslas – proto negalės asmenų (turinčių vidutinį ir žymų protinį atsilikimą) dienos užimtumo organizavimas. Centre organizuojama darbinė veikla, tačiau nėra orientuojamasi į profesinį mokymą ir įdarbinimą, todėl natūralu, kad dauguma (60,0%) šio centro ugdytinių nežinojo, kokį darbą norėtų dirbti ateityje (17 pav.).

17 pav. Darbinės veiklos pasirinkimas ateityje

Vertindami savo gebėjimą dirbti (15 lentelė), dauguma proto negalę turinčių jaunuolių (65,63% turinčių vidutinį protinį atsilikimą ir 75,0% turinčių nežymų protinį atsilikimą), pasitiki savo jėgomis. Tačiau paklausti, ką apie jų gebėjimus galvoja tėvai, pusė visų respondentų atsakė, kad nežino; kita dalis jaunuolių mano, kad tėvai vertina jų gebėjimus.

15 lentelė. Gebėjimo dirbti vertinimas

Sutrikimo Asmeninis vertinimas Vertinimas tėvų požiūriu Vertinimas pedag. požiūriu

laipsnis sugebės nesug. nežino sugebės nesug. nežino sugebės nesug. nežino

% % % % % % % % %

Nežym. 75,00 3,57 21,43 46,43 3,57 50,00 28,57 0,00 71,43

Vidut. 65,63 3,13 31,25 46,88 3,13 50,00 31,25 0,00 68,75

Viso 70,00 3,33 26,67 46,67 3,33 50,00 30,00 0,00 70,00

Sudėtinga paaiškinti kodėl, tačiau dar didesnė dalis respondentų (68,75% vidutinės negalės ir 71,43% nežymios negalės jaunuolių) nežinojo, ką apie jų gebėjimą dirbti mano jų pedagogai. Galime daryti prielaidą, kad tiek tėvai, tiek mokytojai per mažai su savo vaikais ir ugdytiniais kalba aapie jų būsimą darbą ir ateities viziją.

18 pav. Gebėjimo dirbti vertinimas

Analizuodami 18 paveikslą, galime matyti, kad gebėjimo dirbti vertinimą įtakojo lankoma ugdymo įstaiga: praščiausiai savo gebėjimą dirbti įvertino dienos centro “Šviesa” auklėtiniai: 53,33% iš jų mano, kad nesugebėtų dirbti; 40,0% šio centro ugdytinių negalėjo įvertinti šio savo gebėjimo (tokį atsakymų pasiskirstymą galima paaiškinti tuo, kad dienos centro veikla orientuota į dienos užimtumą, o ne į specialybės įgijimą ir darbą ateityje).

pagrindinės mokyklos bendrųjų žinių suteikimas, o ne profesinis mokymas (nors darbiniai įgūdžiai šio modelio įstaigoje taip pat yra lavinami). Dauguma tyrime dalyvavusių šios mokyklos mokinių dar nėra apsisprendę, kokią profesiją norėtų įgyti ateityje, todėl jų atsakymai dar labai neapibrėžti. Dienos centro “Šviesa” tikslas – proto negalės asmenų (turinčių vidutinį ir žymų protinį atsilikimą) dienos užimtumo organizavimas. Centre organizuojama darbinė veikla, tačiau nėra orientuojamasi į profesinį mokymą ir įdarbinimą, todėl natūralu, kad dauguma (60,0%) šio centro ugdytinių nežinojo, kokį darbą norėtų dirbti ateityje (18 pav.).

18 pav. Darbinės veiklos pasirinkimas ateityje

kad tėvai vertina jų gebėjimus.

15 lentelė. Gebėjimo dirbti vertinimas

Sutrikimo Asmeninis vertinimas Vertinimas tėvų požiūriu Vertinimas pedag. požiūriu

laipsnis sugebės nesug. nežino sugebės nesug. nežino sugebės nesug. nežino

% % % % % % % % %

Nežym. 75,00 3,57 21,43 46,43 3,57 50,00 28,57 0,00 71,43

Vidut. 65,63 3,13 31,25 46,88 3,13 50,00 31,25 0,00 68,75

Viso 70,00 3,33 26,67 46,67 3,33 50,00 30,00 0,00 70,00

19 pav. Gebėjimo dirbti vertinimas

Analizuodami 19 paveikslą, galime matyti, kad gebėjimo dirbti vertinimą įtakojo lankoma ugdymo įstaiga: praščiausiai savo gebėjimą ddirbti įvertino dienos centro “Šviesa” auklėtiniai: 53,33% iš jų mano, kad nesugebėtų dirbti; 40,0% šio centro ugdytinių negalėjo įvertinti šio savo gebėjimo (tokį atsakymų pasiskirstymą galima paaiškinti tuo, kad dienos centro veikla orientuota į dienos užimtumą, o ne į specialybės įgijimą ir darbą ateityje).

20 pav. Gebėjimo dirbti vertinimas pedagogų požiūriu

Labai panašiai savo ugdytinių gebėjimus įvertino ir minėtų ugdymo įstaigų pedagogai: labiausiai savo auklėtinių gebėjimais pasitikima mokymo centre “Mes”, šiek tiek mažiau – 1 specialioje internatinėje mokykloje, o dienos centro “Šviesa” ppedagogai nurodė, kad tik keturi jų centro ugdytiniai galėtų dirbti (visi tyrime dalyvavę šio centro auklėtiniai turi vidutinę proto negalę, todėl logiška, kad šio centro auklėtinių gebėjimai vertinami žemiau (20 pav.)).

21 pav. Gebėjimo dirbti vertinimo adekvatumas

21 paveikslas vaizdžiai iliustruoja hipotezės tteigininį: “savęs vertinimo lygį sąlygoja negalės sunkumo laipsnis; nežymų protinį atsilikimą turintys asmenys save vertina adekvačiau nei asmenys, turintys vidutinį protinį atsilikimą”. Taigi, savo gebėjimą dirbti, nežymią proto negalę turintys respondentai įvertino pakankamai adekvačiai, o vidutinės proto negalės respondentų savęs vertinimas – neadekvačiai aukštas.

Remiantis tyrimo rezultatais galima teigti, kad dauguma proto negalę turinčių asmenų nori dirbti ir mano, kad sugebės dirbti; dažniausiai žino, kokį darbą norėtų dirbti, tačiau ne visuomet gali atsakyti, kodėl norėtų dirbti. Pusei visų respondentų pagrindinis darbo motyvas – pajamų poreikis. Likusi dalis respondentų norą dirbti motyvuoja labai įvairiai (16 lentelė); 18,33% respondentų negalėjo atsakyti į šį klausimą.

16 lentelė. Darbo motyvacija

Sutrik. Darbo motyvacija

Laipsnis pajamos nenoras Draugų reikalingumo kt. motyvai nežino

būti namie Poreikis poreikis

sk. % sk. % sk. % sk. % sk. % sk. %

Nežym. 14 50,00 4 14,29 3 10,71 3 10,71 2 7,14 2 7,14

Vidut. 16 50,00 1 3,13 3 9,38 0 0,00 3 9,38 9 28,13

Viso 30 50,00 5 8,33 6 10,00 3 5,00 5 8,33 11 18,33

Atsakyti į klausimą: “Kaip įsivaizduojate save po 10-ies metų” respondentams sekėsi sunkiai. Dauguma, išgirdę kklausimą, jautėsi nesmagiai ir nežinojo, ką reikia atsakyti (visų pirma, jie negalėjo įsivaizduoti dešimties metų imties). Uždavus konkrečius klausimus: “Ar manote, kad po 10-ies metų turėsite vyrą (žmoną), vaikų”, “Kur gyvensite”, “Ar turėsite darbą” ir pan., į juos atsakydavo: “taip” arba “ne” (nei vienas iš respondentų nepakomentavo ateities vizijos plačiau).

Iš žemiau pateikto paveikslo galime matyti, kad skirtingą negalės laipsnį turintys respondentai pasirinko skirtingus atsakymus: jeigu 50,0% nežymų protinį atsilikimą turinčių jaunuolių įsivaizduoja, kad gyvens savarankiškai (nuosavame bute ar name, turės ššeimą, pastovų darbą), tai vidutinį protinį atsilikimą turintys respondentai nėra tokie tikri, kad pajėgs gyventi savarankiškai. Tačiau, tenka pastabėti, kad ženkli dalis abiejų grupių jaunuolių apskritai apie ateitį negalvoja (22 pav.).

22 pav. Ateities perspektyvos vertinimas

23 pav. Ateities perspektyvos vertinimas

Analizuodami 23 paveikslą, galime matyti, kad ateities perspektyvos vertinimas priklauso ne tik nuo respondentų intelekto sutrikimo laipsnio, bet ir nuo jų lankomos ugdymo įstaigos: skirtingų ugdymo įstaigų ugdytinių savęs vertinimas ženkliai skiriasi. Remiantis tyrimo rezultatais, galima daryti prielaidą, kad 1-ios specialiosios internatinės mokyklos ir dienos centro “Šviesa” pedagogai skiria nepakankamai dėmesio savo ugdytinių ateities perspektyvoms aptarti.

Išvados

1. Atlikus literatūros analizę, galima teigti, kad trūksta teorinių darbų ir tyrimų apie proto negalės asmenų savęs vertinimą: šio pobūdžio informacija pateikiama labai fragmentiškai, yra nesusisteminta.

2. Remiantis ekspertų (pedagogų) nuomone, galima konstatuoti, kad dirbant praktinį darbą, ypatingai jaučiamas šios informacijos poreikis.

3. Iki šiol nėra suformuluota universalaus, visiems priimtino “savęs vertinimo” apibūdinimo.

4. Įvertinus įvairių autorių nuomonę, buvo pasirinkas šis, dažniausiai lietuvuų autorių varto