specialybės pamokos struktūra
Pamoka – tai dugiau ar mažiau išbaigtas mokymo proceso gabalėlis , ląstelė . Joje kaip van – dens lašelyje atsispindi įvairios mokymo proceso pusės , rekalavimai jam.
Pamoka , kaip mokymo forma , labai paranki profesiniam rengimui – ji leidžia išsaugoti mokinių darbingumą , dėmesį kaitaliojant dalykus , dėstytojus , mokymo turinį , mokymo , auklėjimo ir lavinimo tikslus ; tolygiai suskirstyti mokymo kursą į išbaigtas logiškas dalis ; planingai realizuoti pedagogo ir mokinių sąveiką , mokant , lavinant iir auklėjant juos ; formuoti pamokoje mokinių pažintinius ir psichinius gebėjimus , profesinį mąstymą ,valią , charakterį , asmenybę ; kaitalioti teoriją ir praktiką , darbą ir poilsį , formuoti grupės kolektyvą ir ugdyti stiprias , kultūrines asmenybes . Sunkus ir atsakingas darbas vesti pamoką . Mokytojas turi sutelkti visą dėmesį , įtempti valią , giliai mąstyti ,būti paslankus , operatyvus , lankščiai reaguo -ti , greitai persitvarkyti pamokoje , puikiai mokėti medžiagą , glaudžiai ją sieti su gyvenimu , ssugebėti palaikyti glaudžius ryšius su auditorija , formuoti mokinių interesus , motyvus , poreikius , palankią nuostatą savai specialybei ir kt. Pamokos sėkmė priklauso nuo įvairių veiksnių sankaupos : dėstomo dalyko , didaktikos , psichologijos , metodikos teorinio ir praktinio iišmanymo , mokymo proceso ir turinio dėsningumų , didaktikos principų ir taisyklių suvokimo , pedagogo erudicijos , jo reiklumo ir geranoriškumo , meilės ar abejingumo vaikams .
Pamokų efektyvumas priklauso ir nuo to , kokių pedagoginių ir psichologinių , teorinių pozicijų laikosi pedagogas , kokia vadovėlių kokybė , kokie kabinetai , dirbtuvės , koks mokinių požiūris į šias pamokas , kokia visų šių ir kitų veiksnių sąveika pedagoginiame procese .
Pamoka , kaip mikrokosmosas , kuriame geriau ar blogiau susiderina pedagogo dalykinės , pedagoginės , psichologinės ir kt. žinios : mokėjimai , įgūdžiai ir kūrybinė veikla , gamyba ir teorija , pedagoginis ir profesinis mąstymas , meistriškumas , mokinių gabumai , polinkiai ir interesai .
Pamoka kaip pedagoginio proceso dalis –– tai keturių veiksnių : pedagogo – mokinio – mokymo turinio ir mokymo rezultato , produkto sąveika .
Pedagogas pamokoje – ne vien žinių šaltinis ir mokinių veiklos , rezultatų , produkto kontrolierius , o ir mokymosi proceso organizatorius , mokinių ugdytojas . Tačiau jo darbo sėkmė priklauso nuo mokinio darbo rezultatų , t . y . nuo mokinio mokymosi turinio , mokymosi metodikos , jo veiklos produkto , pedagogo ir mokinių sąveikos efektyvumo pamokoje . Mokinio profesinio tapsmo procese ppedagogas yra savotiškas dirigentas . Jis pateikia reikiamą medžiagą , nukreipia mokinių savarankišką darbinę veiklą , kontroliouja ją , koreguoja , tuo nulemdamas mokinio darbinės veiklos sėkmę , priartėjimą prie norimo darbo rezultato .
Specialybės pamokos vedimas – tai ir mokslas , ir menas . Jos rezultatai priklauso nuo objektyvių ( mokymo teorijos , mokymo turinio ir proceso dėsningumų , mokinių amžiaus tarpsnių ypatumų ir kt . ) ir subjektyvių veiksnių ( pedagogo meistriškumo , jo patirties , erudicijos , įtaigumo ,jo asmenybės , mokinių ir profesijos mokytojo patirties , įgūdžių ir kt . ) .
Rengiantis kiekvienai specialybės pamokai , reikia gerai apmąstyti ne vien medžiagą , numatyti kaip ją susisteminti , parinkti esminius duomenis , akcentus , išryškinti tarpdalykinius ryšius , bet ir numatyti jos pateikimo būdus , kaip gerinti ryšius tarp teorinių žinių ir praktikos , mokslo ir gyvenimo , išsamiau ir geriau perteikti amžiais sukauptą žmonijos , tautos , gamyb – os , kultūros patyrimą . Kartu būtina numatyti , kaip ugdyti moksleivių asmenybę , charakterį , jų dvasinę , bendravimo , elgesio kultūrą.
Pedagogo pasirengimas specialybės pamokai glaudžiai susijęs su mokinių kruopščiu pasirengimu jai . Todėl tikslinga , kad mokiniai susipažintų su perspektyviniu šio ddalyko planu , žinotų būsimos pamokos temą . Perspektyviniame – teminiame plane nurodoma savaitė , pamokos tema , didaktiniai ir pagrindiniai pamokos uždaviniai , vaizdinės priemonės , metodai , kitos mokymo formos ( ekskursijos , seminarai ir kt . ) . Pamokos plane vadovaujantis pamokos struktūra pedagogas rašo tai , kas yra jam aktualu , ko negalima pamiršti , taip pat pasižymi įvairias mokinių savarankiško darbo užduotis , testus , instrukcinius nurodymus .
SPECIALYBĖS PAMOKOS STRUKTŪRA
Pamokos struktūra – tai nėra koks nors mechaniškas įvairių pamokos dalių sugrupavimas . Sudedamųjų pamokos dalių ryšys , sąranga priklauso nuo psichiloginių įsisavinimo , darbinių sugebėjimų ir įgūdžių įvaldymo ypatumų .
Siekiant , kad mokiniai giliau įgytų kokių nors žinių , reikia :
a ) palankios nuostatos , domėjimosi , poreikio joms ;
b ) šių žinių supratimo , suvokimo , jų įprasminimo ;
c ) žinių apmąstymo (susisteminimo ) , apibendrinimo , veiklos algoritmų , instrukcinių , technologinių kortelių sudarymo , parengimo ;
d ) išmokimo atpasakoti , išlaikyti atminty , prisitaikyti praktiškai ;
e ) kūribiško jų naudojimo naujomis situacijonis .
Pagrindiniai pamokos struktūriniai elementai yra šie :
1 . Organizacinė dalis ( mokinių parengimas darbui , naujos medžiagos , temos suvokimui ; pamokos tikslų paskelbimas , nnaujos medžiagos aktualizavimas ) .
Nauja medžiaga : formuojamas tikslas , jis aktualizuojamas , parodoma naujos medžiagos svarba mokinių būsimai darbinei veiklai ; motyvuotai įvedama nauja medžiaga ; stebima moksleivių darbinė veikla ; pokalbio metu formuojamos taisyklės ;mokinių savarankiškas ir pusiau savarankiškas darbas , naudojant naują medžiagą ; vadovėlio medžiagos aktyvinimas ;
2 . Apklausa ( individuali , grupinė , frontalinė ) ir įvertinimas .
Individualios apklausos metu duodamos užduotys : sudaryti atsakymo planą , nurodyti pagrindinę mintį , pataisyti klaidas pagal turinį , kalbą , pakoreguoti minčių dėstymo seką , pasakojimo kokybę , būti pasirengus tęsti mokinio atsakymą , pailiustruoti jį pavyzdžiais , paklausti atsakinėjantį . Grupei duodamas klausimas : „ O kaip jūs galvojate ? “ . Duodamos užduotys atskiroms eilėms . Paskelbiama atsakinėjimo tema . Frontaliai apklausiant numatomas pasakojimo planas ir kt . Frontalios , grupinės ir individualios apklausos derinys : grupei duodami klausimai , dalomoji medžiaga . Mokiniai papildo vienas kito atsakymus ; viena grupė duoda klausimus kitai grupei ; vieni ruošiasi atsakynėti , kiti atsakynėja frontaliai , o individualiai besirengiantys atsakinėti braižo lentoje brėžinį ir pan . Profesijos mokytojas gali pasitirinti , ko jis išmokė moksleivius šioje pamokoje . Šiuo tikslu duotina , pavyzdžiui
, pamokos pabaigoje trumpa raštu ar žodžiu naujos medžiagos apklausa .
Baigdamas pamoką , pedagogas turi įvertinti ir visos grupės darbą , ypač aktyvesnius moksleivius , kuriems nebuvo parašytas pažimys . Reikia siekti surasti teigiamo ir nedrausmingų, negabių moksleivių darbe .
3 . Naujos medžiagos pateikimas ( aiškinimas , stebėjimas , vaizdinės priemonės , bandymai , ekspermento demonstravimas ir kt . ) .
Naujos medžiagos dėstymo metu mokiniai gali būti įvairiai aktyvinami :
– prieš pradedant aiškinti naują medžiagą , ggrupei duodama keletas klausimų , į kuriuos jie turės atsakyti . Galima nuteikti ir kitaip : a ) mums teks sunkiai padirbėti . Būkit akylūs ; b ) šiandien ne aš aiškinsiu naują medžiagą , o jūs patys ją išsiaiškinsite ; c ) nurodysiu keletą faktų . Jūs patys išnagrinėsite ir apibūdinsite ;
– aiškindamas naują medžiagą , pedagogas retkarčiais užduoda klausimus , kad galėtų patikrinti , ką ir kaip mokiniai suprato ;
– baigus aiškinti , galima paprašyti mokinius suformuluoti pagrindinius nnaujos medžiagos klausimus , sudaryti mokytojo aiškinimo planą ;
– klausydami pedagogo aiškinimo , mokiniai pasižymi mintis , kurių jie gerai nesuprato ;
– naujos medžiagos aiškinimas derinamas su mokinių savarankiška veikla , pasinaudojant vadovėliu.
Aiškindamas naują medžiagą , pedagogas maksimaliai naudoja llentą , pasakodamas užrašo lentoje konspekto , schemos pagrindines sąvokas , susieja jas su ženklais ( brūkšniais , strėlėmis ir pan . ) .
4 . Pirminis naujos medžiagos įtvirtinimas ir kartojimas (apklausa , darbas su kortelėmis ir kitos priemonės ) .
Pirmiausia atliekami didelio savarankiškumo reikalaujantys vadovėlio pratimai (pratimai – daugkartinė ir kryptinga moksleivių veikla , kurios tikslai – tobulinti ir įtvirtinti žinias , formuoti gautų žinių pagrindus ) ; atliekamas darbas su žinynais ; įtvirtinami darbiniai mokėjimai ir įgūdžiai ; teorijos panaudojimo pratybos ; nustatoma , kaip mokiniai praktiškai taiko žinias pagal kurią nors temą ; išsiaiškinami pasirengimo profesijai trūkumai ir sudaroma tolimesnė mokymo programa ; atsakymai į klausimus ; pavyzdžių teorinei medžiagai patikrinimas ; kaimyno atlikto pratimo patikrinimas ir kkt . Naujos medžiagos įtvirtinimo užduotys sudaromos laikantis šių taisyklių :
– duoti tokią informaciją , kuri padeda lavinti protą , vaizduotę , dėmesį , valią , kūrybinius gebėjimus , leidžia greičiau profesiškai subręsti ;
– užduotys turi būti motyvuotos mokinių požiūriu , atitikti šio dalyko logiką , mokinių išsilavinimą , amžių ;
– būtina , kad mokiniai iš pradžių padedami pedagogo , vėliau – kolektyviai , o paskui savarankiškai išmoktų spręsti uždavinius , žinotų būdus , kaip rasti teisingą atsakymą .
5. Naujos mmedžiagos sisteminimas , formuojant mokėjimą veikti , darbinius įgūdžius , mokant įgūdžius perkelti į naujas situacijas .
6. Savarankiška mokinių veikla ( techninės literatūros ir dokumentacijos nagrinėjimas , darbas su vadovėliu , kino fragmentų apžiūra , laboratoriniai ir praktiniai tiriamojo pobūdžio darbai ) , tobulinant žinias , darbinės veiklos įvaldymą , darbo įgūdžius .
Savarankiško darbo užduotys pamokų metu gali būti įvairios :
– suraskite vadovėlio tekste svarbiausius duomenis ;
– sudarykite naujos medžiagos planą ;
– parašykite ( pasakykite ) naujos medžiagos reziumė ;
– atpasakokite perskaityto teksto pagrindines mintis ;
– parenkite klausimus tekstui ;
– pasakykite vienu sakiniu pagrindinę teksto mintį ir kt .
7 . Pakartojamasis apibendrinimas ( paskaita , schemos ir kt . ) .
8 . Namų darbų skyrimas ir kt .
Namų darbas – viena iš priemonių įtvirtinti , apibendrinti naują medžiagą , formuoti praktinius darbinius įgūdžius . Tačiau yra pavojus , kad profesijos mokytojas gali išmokyti nesąžiningai atlikti savo pareigą , be jokio reikalo pernelyg apkrauti vaikus . Įvairinti namų darbą galima :
– kruopščiai planuojant jo turinį , apimtį ir formą ;
– formuojant šios temos mokymosi motyvus ;
– namų darbus pritaikant pamokos tikslams ir uždaviniams ;
– koncentruojant mokinių veiklą pamokoje ;
– varijuojant juos ( žodžiu , raštu , pagal pageidavimą , ggrupėmis , individualiai ) ;
– medžiagos , pedagoginės veiklos naujumu ir kt .
Pati pamokos struktūra gali įvairiai kaitaliotis priklausomai nuo pamokos tikslų ir uždavinių , jos paskirties , pamokos tipo įvaldant technologinius procesus . Dialektikoje pagal vyraujantį mokymo metodą pamokos skirstomos į pamokas – paskaitas , pamokas – pokalbius , pamokas – diskusijas , pamokas –ekskursijas , mokinių savarankiško darbo klasėje pamokas , pamokas seminarus , mišrias pamokas ir kt .
Atsižvelgiant į didaktinius tikslus , kurių siekia pedagogas , sąveikaudamas su mokiniais ( loginės operacijos , kurias atlieka pedagogai ir mokiniai : apibendrinimas , pakartojimas , įtvirtinimas , patikrinimas ) pamokos gali būti skirstomos į : naujų žinių ir mokėjimų įvaldymo pamokas , kartojimo ir įtvirtinimo pamokas , apibendrinimo ir susisteminimo pamokas , kontrolės ir patikrinimo pamokas , kombinuotas pamokas .
Pagal pagrindinius mokymo proceso etapus pamokos dar skirstomos į įvadines , pirminio supažindinimo su medžiaga pamokas ; sąvokų formavimo , dėsnių ir taisyklių nustatymo pamokas ; įgytų žinių pritaikymo pamokas ; įgūdžių pamokas ; kartojimo ir apibendrinimo pamokas ; kontrolės pamokas ir mišrias pamokas .
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Vytautas Šernas. Pedagoginiai specialybės pamokų pagrindai.-V, „Technika“, 1995.
2. Profesinės mokyklos. Kas naujo? Tautinė mokykla, 1991. N. r. 11.
3.
