globa

REFERATAS

KALBOS IR KLAUSOS SUTRIKIMAI

Darbo vadovas:

N. Leikus

KĖDAINIAI

2003

TURINYS

ĮVADAS 3

KALBOS SUTRIKIMAI 4

KALBA, ARTIKULIACIJA IR BENDRAVIMAS 4

VAIKO KALBOS RAIDA 5

ANKSTYVASIS STIMULIAVIMAS 6

KLAUSOS SUTRIKIMAI 7

KLAUSOS SUTRIKIMŲ PRIEŽASTYS 7

KLAUSOS SUTRIKIMŲ PASEKMĖS 8

VAIKAI 9

NAUDOTA LITERATŪRA 10

ĮVADAS

Daugelis mūsų gana anksti įgyja nuostabų gebėjimą žodžiais perduoti savo mintis, norus, idėjas taip, kad kiti suprastų.

Vaikų, kurių proto raida dėl įvairių priežasčių yra kitokia negu ta, kurią mes vadiname normalia, kalba dažnai lavėja šiek tiek kitaip. Be to, protiškai atsilikusių suaugusiųjų kalba ir artikuliacija taip pat gali būti labai skirtingos – nuo visiško nekalbėjimo iki sklandžios kalbos, kuri nerodo protinio atsilikimo.

Kurtiesiems rrega yra svarbiausia kalbos suvokimo priemonė. Bendraujant paprastai naudojama gestų kalba, kartu burnos judesiai “skaitoma” iš lūpų.

KALBOS SUTRIKIMAI

KALBA, ARTIKULIACIJA IR BENDRAVIMAS

Kalba – tai įvairios taisyklės, kurios rodo:

·kokius žodžius galima vartoti;

·ką reiškia žodžiai;

·kaip žodžius galima junkti į sakinį.

Artikuliacija – tai įvairūs lūpomis, liežuviu, gomuriu atliekami judesiai, kurių dėka ištarti garsai suformuoja pagal mūsų kalbos taisykles sudarytus žodžius. Kad mums tai pavyktu, reikia žinoti, kaip veikia artikuliacijos organai ir ką su jais daryti.

Galiausiai bendravimas – tai mažiausiai dviejų asmenų pokalbis, kuris yyra tarsi žaidimas keičiantis vaidmenimis, tai yra pašnekovai nuolat keičiasi kalbančiojo ir klausiančiojo vaidmenimis. Svarbiausia – kad tave suprastu. Jei abu pokalbio dalyviai, keisdamiesi vaidmenimis, nesuteiktų žodžio vienas kitam ir nesiklausytų vienas kito, nebūtų jokio pokalbio.

Mes vienas apie kitą ssužinome įvairiausiais būdais: kalbėdami ir nekalbėdami, žvilgsniais, mimika, gestais ir kt.

Kartais šis, vadinamasis nežodinis, arba alternatyvusis, bendravimas būna labai išraiškingas ir iškalbingas, ypač tuomet, kai, priešingai mūsų žodžiams, jis išreiškia,ką iš tikrųjų manome!

VAIKO KALBOS RAIDA

Bendravimas ir kalba ima lavėti vos tik vaikui atėjus į šį pasaulį. Jos pagrindas – tarp suaugusiojo ir vaiko užsimezgęs dialogas. Akivaizdu, kad dar vaisius išmoksta atpažinti motinos balsą. Į supančią aplinką vaikas reaguoja džiaugsmu ar nepasitenkinimu, ir suaugusysis išmoksta suprasti, iššifruoti įvairius vaiko išraiškos būdus, tokius kaip riksmą, gugavimą, judesius ir kt. Taip vaikas ir suaugusysis pradeda keistis informacija, kuri skatina formuotis vaiko bendravimo įgudžius. Vaikas išreiškia “atsakymą”, kurį suaugusysis iššifruoja.

Protiškai atsilikę vaikai

Nuo pat gimimo protiškai ar kitaip atsilikusių vaikų kalbos raida labai skiriasi. KKai kurie mėgdžioja savo bendraamžius, ištardami pirmuosius pavienius žodžius, tačiau vėliau daro ilgą pertrauką ir vėl atnaujina savo raidą tik sulaukę trijų – keturių metų. Dažnai šios sulėtėjusios raidos priežastis esti nepakankamas kalbos suvokimas, kuris yra artikuliacijos mokymosi pagrindas. Kiti vaikai yar labai tylūs ir pradeda kalbėti gerokai vėliau negu jų bendraamžiai. Kai kurie vaikai beveik viską supranta, mažų mažiausiai bent kasdienes situacijas, tačiau bendravimui pasirenka ženklus ir gestus, kuriuos lengviau įsisamoninti negu artikuliaciją. Dar yra grupė vaikų, kurie greitai iišmoksta žodžius, žino, kaip juos ištarti ir kokiame kontekste pavartoti, tačiau iš tikrųjų nesuvokia, ką tie žodžiai reiškia.

Juk ir mes visi, gyvenantys šioje visuomenėje, vertinami bei gerbiami daugiausia dėl mūsų gebamų atlikti veiksmų. Protiškai atsilikęs vaikas privalo augti jausdamas, kad “aš esu geras, net jei aš daug ko negaliu padaryti”. Čia atsiskleidžia aplinkinių gebėjimas klausytis bei suprasti. Dažnai nuo to priklauso vaiko savimonės formavimasis.

Bendravimas su aplinka

Visi vaikai nuo pat gimimo jaučia savotišką vidinę varomąją jėgą išreikšti save, kad susilauktų aplinkinių dėmesio. Vienintelė išimtis yra autistiški vaikai. Kad vaikas išmoktų kalbėti, jis turi su kuo nors kalbėtis. Tai akivaizdu ir labai svarbu.

Suaugusiojo ir vaiko bendravimui vadovauja pirmasis, nes jis moka tai daryti. Vaikas yra priklausomas nuo suaugusiojo kalbinės fantazijos, kad vaiko neaiškiai ištarti žodžiai ir sakiniai būtų suprasti teisingai.

Bendravimo forma – tai žodžių ištarimas, jungimas į sakinius, skambesys. Turinys – tai mintis, idėja, kurią galima suformuluoti bet kaip, kad ją suprastu. Svarbu ne tai, kaip kalba skamba, svarbiausia, kad kiti suprastų, kas turima omenyje. Pavyzdžiui, vienas specialiosios mokyklos vyresnės klasės mokinys nemokėjo taisyklingai ištarti žodžio “permanent” (laikinas) ir dėl to nedrįso pats eiti pas kirpėją.

Aplinkiniai, nesuprasdami, ką vaikas sako, gali visiškai liautis jo klausytis. Suaugusysis toliau mėgina išmokyti vvaiką žodžių, tačiau neįsijaučia į konkrečią vaiko bendravimo situaciją. O juk būtent čia glūdi kalbos šerdis – susilaukti reakcijos būtent į tai, kas pasakoma! Tik tuomet vaikas suvokia, kas ir koks jis yra!

Vaikas išmoksta suprasti, kas patinka aplinkiniams pagal tai, kaip jie reaguoja į jo elgesį. Kalba yra svarbi ir dėl to, kad leidžia užmegzti kontaktus ir susilaukti įvairių atsakymų žodžiais bei jausmais, nes žodžiai pamažu tampa minčių išraiškos priemonės, pakeičiančios atminties vaizdinius, kurie yra pirmosios kūdikio mintys.

Bendravimas su tėvais

Tėvai dažnai teigia kad jų vaikas geriau supranta ir reaguoja, negu atrodo kitiems, ne šeimos nariams. Šių skirtingų nuomonių priežastis ta, kad tėvai sprendžia apie vaiko elgesį pagal jo bendravimą su jais, o pats vaikas išmoksta suprasti tėvų signalus geriau negu kitų suaugusiųjų. Pašaliniams sudėtinga suprasti vaiko ir žodinę, ir kūno kalbą, o šis negali kaip nors to kompensuoti.

ANKSTYVASIS STIMULIAVIMAS

Šiandien jau esama programų, kaip anksti pradėti stimuliuoti negalios ištikto vaiko motoriką, lytėjimą, klausą, regą ir kalbą. Šiuos įgūdžius pradėti skatinti galima nuo kelių mėnesiu amžiaus, tačiau apskritai pradėti niekuomet nebus per vėlu. Naujausi tyrimai rodo, kad stimuliuojant daugėja smegenų nervinių ląstelių bei jų ataugų ir jos didėja.

Tėvams ir aplinkiniams reikia anksti priprasti prie kitokio mąstymo būdo lavinant vaiko gabumus. Štai ppavyzdys. Normalus vaikas, sulaukęs tam tikro amžiaus, visiškai savarankiškai išmoksta perdėti daiktą iš vienos rankos į kitą. Šis judesys pasidaro svarbus, kai tik išmokstama ką nors veikti su daiktais. Sutrikusio intelekto vaikas šį judesį suvokia gerokai vėliau. Be to, galbūt šis judesys niekada netampa automatiškas. Dėl šios priežasties vaiko aktyvumas priklausantis nuo judesio, taip pat atsiliks. Vaikas su negalią judesį išmoks greičiau taikant tikslingus pratimus, rankomis parodant tą judesį. Tokį pratimą galima kartoti plaunant indus pasisodinus šalia vaiką. Taigi reikia išnaudoti visas natūralias kasdienes situacijas, kad vaikui pratimas taptų įpročiu.

Ypatingą reikšmę reikia skirti sutrikusio intelekto vaiko gebėjimui mėgdžioti garsus ir juos atskirti. Tačiau gimtoji kalba sudaryta ne vien tik iš garsų, bet ir iš kirčių, tam tikros sakinio struktūros, kurie labai svarbūs priimant ar perduodant informaciją. Dėl savo negalios sutrikusio intelekto vaikui sunku suprasti įvairius kalbos signalus. Vaiko kalbos garsinė sistema turi būti lavinama taip pat sistemingai ir reguliariai kaip ir motorika. Vaiką reikėtų gėdinti garsais ir jų kombinacijomis, kad jis suprastų, kas taip išreiškiama. Kaip ir treniruojant motoriką, garsiniai pratimai derinami su kitais užsiėmimais, pavyzdžiui, keičiant vystyklus, aprengiant, nurengiant ir kt. Garsai tūrėtų tapti natūralia kasdienybės dalimi.

Dažnai vaikai su Dauno sindromu apibūdinami kaip su tipišku storu liežuviu, dažniausiai iškištu

iš burnos. Tačiau tai netiesa. Yra labai nedaug vaikų, kurių liežuvis storas, o jis burnos ertmėje nesilaiko dėl to, kad šių vaikų raumenys menkai išlavėję (raumenų hipotonija). Liežuvis sudarytas iš raumenų, o hipotonija apima ir liežuvio raumenis. Dabar vaikai, kurių motorika ir kalba stimuliuojama, išmoksta taisyklingiau naudotis liežuviu ir sulaikyti jį burnoje.

Pastaraisiais metais išmėginta maža plokštelė, kuri įstatoma į gomurį ir skatina žaisti liežuviu. Taip padidėja liežuvio judrumas, ir vaikas geriau suvokia, kad jis jį turi. Naudojant šias gomurio plokšteles ggalima pagerinti vaiko artikuliaciją.

Dauno sindromą turintiems vaikams, kurių liežuvis iš tikrųjų yra per didelis, paprasto stimuliavimo nepakanka, kartais jiems galima padėti operacijos būdu pašalinant liežuvio gabalėlį.

KLAUSOS SUTRIKIMAI

KLAUSOS SUTRIKIMŲ PRIEŽASTYS

Klausa sutrinka dėl daugelio priežasčių: paveldėjimo, motinos nėštumo metu persirgtos raudonukės, klausos organų apsigimimų ar sutrikusio ausies kaulelių grandinės formavimosi, gimdymo traumų, geltos, deguonies trūkumo, meningito, lėtinio ausies uždegimo, kiaulytės, kaukolės traumų, triukšmo sukeltų pakitimų ir kt. Kai kurios šios klausos sutrikimų priežastys gali susilpninti proto raidą. Todėl nenuostabu, kad nemažo skaičiaus ssutrikusio intelekto žmonių klausa yra silpna.

Kadangi sutrikusio intelekto žmonių klausos sutrikimus diagnozuoti sunku, tiksliai nežinoma, kurio klausa sutrikusi, tačiau, naudojant kai kuriuos naujus metodus, išaiškinta, kad daugiau kaip 8 procentai tokių asmenų turi ryškių klausos sutrikimų.

KLAUSOS SUTRIKIMŲ PASEKMĖS

Kurtumo pasekmės ppriklausom nuo to, ar klausa ryškiai sutrikusi nuo pat gimimo ar ankstyvosios vaikystės, ar ji sutriko jau suaugus. Suprantama, pastaruosius veikia psichologiškai kai jie nesuvokia, ką sako kiti ir kartais dėl to jie vengia bendrauti su kitais žmonėmis. Tačiau įgimtų ryškių klausos sutrikimų pasekmės esti gerokai sunkesnės, nes vaikui dėl kurtumo labai sunku išmokti kalbėti.

Bendravimas

Nuo pat ankstyvosios vaikystės neprigirdinčiajam reikėtų bendrauti su girdinčiais bendraamžiais. Skatinamas ir drąsinamas vaikas jausis saugus tarp girdinčiųjų ir daugiau pasitikės savimi. Taip elgiantis sušvelnėja bendravimo sunkumai ir sugriaunamas abipusis išankstinis nusistatymas. Tačiau, kad bendravimas būtų prasmingas, būtina, jog girdintys vaikai išmoktų gestų kalbą.

Kartu nevalia užmiršti, kad blogai girdintis turi bendrauti su kitais turinčiais tą pačią negalią, kurie moka gestų kalbą. Tai gali turėti lemiamą rreikšmę jų raidai.

Neprigirdintysis privalo pasikliauti savimi, “skaitydamas” iš burnos ir lūpų judesių, kad suprastų, ką sako kiti. Jam būtina labiau sutelkti dėmesį, panaudoti gerokai daugiau psichinės energijos, kad įgytų tiek žinių bei įgūdžių kaip turintys normalią klausą žmonės, kuriems tam neprireikia didesnių pastangų. Todėl dažnai neprigirdėjimas vargina ir slegia psichiškai.

Protinis atsilikimas

Kurtumas yra gerokai sunkesnė negalia negu kaip gal būt atrodo iš pradžių. Paprasčiau sakant: be klausos nėra kalbos; be kalbos neįmanoma mokytis. Todėl kurčiam vaikui labai svarbi gestų kalba, kaip aalternatyva žodinei kalbai.

Sutrikusią klausą geriausiai gali kompensuoti pakankamas protinis lavinimas. Kadangi sutrikusio intelekto žmonėms dar sunku ir mokytis, tai vidutinio sunkumo klausos sutrikimai kartu su protiniu atsilikimu sudaro labai sunkią negalią.

Ypač svarbu klausos sutrikimus nustatyti kuo anksčiau. Tokio vaiko šeimai būtina patarti bei vadovauti ir medicininiais, ir pedagoginiais, ir psichologiniais bei socialiniais ar techniniais klausimais.

Klausos pažeidimų priežastys, apimtis ir pobūdis paprastai nustatomi, ir žmonės su tokiais pažeidimais paprastai stebimi ligoninių audiologijos skyriuose. Ten galima išmėginti klausos aparatus ir kitas pagalbines priemones.

VAIKAI

Neprigirdinčių sutrikusio intelekto vaikų yra gana nedaug, todėl jų mokymą būtina centralizuoti. Norint sudaryti aplinką, panašią į namų, reikėtų šiems vaikams bendrabučius steigti nedidelėse vilose ar butuose arba apgyvendinti juos žmonių šeimose.

Mokykla arba bendrabutis sunkiau bendraujantiems mokiniams gali lengvai tapti “pasauliu sau”. Visomis progomis reikia stengtis, kad šie vaikai bendrautų su girdinčiais draugais, pavyzdžiui, skautų būreliuose, mėgstamų užsiėmimų grupėse, sporto ar jaunimo sąjungose. Mokiniai privalo turėti galimybę atrasti savo pomėgius. Reikia mėginti “pagauti” ir skatinti tuos pomėgius, kurie suaugusiajam galėtų tapti jėgų šaltinis ar malonus atsipalaidavimas. Vaikas kurį traukia kokia nors veikla, norės bendrauti ir susipažinti su aplinka. Tai bus natūrali galimybė lavinti jo kalbą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Ann Bakk, Karl Grunewald. Globa – Vilnius.: Avicena, 1997.

2. Internetas: www.google.lt