Žaidimo reikšmė vaiko gyvenime

TURINYS PSL

1. Įvadas 2

2. Mokymasis žaidžiant žaidimus 2

3. Penkiamečiams būdingos savybės 3

4. Tikslai, kurių turėtume siekti, vaikui žaidžiant 3

5. Pagrindinės penkiamečių vaikų žaidimų rūšys 4

6. Pedagoginės sąlygos žaidimams 6

7. Žaislo reikšmė 6

8. Žaidimo ir mokymosi priemonės 7

9. Pavyzdys, kaip rengti žaidimų dieneles 8

10. Išvados 9

11. Literatūros šaltiniai 11

,,Žaidimas – svarbus ir rimtas reikalas.

tu, motin, palaikyk ir įkvėpk žaidimą;

tu, tėve, saugok ir gink jį.”

FRYDRICHAS FRĖBELIS

Istorijos eigoje būta daugybe bandymų apibrėžti žaidimo sąvoką ir biologinę žaidimo ffunkciją. Sąvoka žaidimas kiekvienoje tautoje buvo suprantama nevienodai. Manoma, kad žodis žaidimas kilęs iš indoeuropiečių žodžio ghem ir tiesiogiai susijęs su gyvūnais, nes jis reiškia ne tik gyvybinį aktyvumą, bet ir gyvūnų elgseną. Literatūrinė ghem reikšmė – džiaugsmingai šokinėti, šokti. Senovės skandinavų žodžio ghem kilmė reiškia ateiti kartu, rinktis, kaip daro banginių būriai. Taigi, visų pagrindinių žaidimo bruožų jau galima pastebėti gyvūnų žaidimuose. Todėl žaidimas yra ankstesnis negu kultūra.

Senovės graikams žaidimas reiškė paizen – elgesį, būdingą vaikams, t. y. kūdikio ddarbą. Antikos filosofas Platonas “Įstatymų” knygoje išryškindamas praktiškąją žaidimų vertę pabrėžė, kad norint būti geru žemdirbiu, jau iš mažens reikia išmokti žaisti mažais įrankiais, panašiais į tikruosius. J.Heizinga nustatė, kad senovės graikų kalboje buvo trys pagrindinės žodžio žaidimas sampratos: pėdija &– vaikiškas žaidimas, atiro – žaidimas-pramoga, niekutis, tuščias pasilinksminimas, agon – varžybos, lenktyniavimas.

,,Tarybiniame enciklopedijos žodyne” žodis igra aiškinamas kaip neproduktyvios veiklos rūšis, kurios motyvas – ne jos rezultatas, bet pats procesas ir veikla svarbi vaikų ugdymui, tai psichologinio pasirengimo priemonė būsimosioms gyvenimiškoms situacijoms.

Visuose aukščiau minėtuose žaidimo sąvokos aiškinimuose bendra tai, kad žaidimas suprantamas kaip veikla, teikianti malonumą, džiaugsmą, nereikalaujanti ypatingų pastangų ir nesiekianti rezultatų. Tai toks procesas, kurio metu gyva būtybė paklusta įgimtam judėjimo ir mėgdžiojimo instinktui. Žaidžiantis vaikas pats, savo noru pradeda žaisti. Tik laisvas žaidimas gali būti savarankiškos vaiko minties mokykla. Laisvas, savaiminis (vaiko iniciatyva pradėtas) žaidimas yra visada motyvuotas. Žaidimo motyvas – malonumas, pasitenkinimas. Jeigu norime suprasti žaidimo vertę, turime suvokti, kodėl taip svarbu, kad žaidimas būtų mmotyvuotas.

Taigi žaidimas turi didelę įtaką vaiko psichiniam ir fiziniam brendimui. Žaidimu mažylis ugdomas kaip asmenybė: formuojasi tos asmenybės psichinės funkcijos, nuo kurių ateityje priklausys vaiko sėkmė moksle, darbe bei santykiai su žmonėmis. Žaidimas parodo mūsų ateities potencialą.

MOKYMASIS ŽAIDŽIANT ŽAIDIMUS

Ankstyvojoje vaikystėje, kai vaikas mokosi sparčiausiai, jo veikloje vyrauja būtent žaidimas. Vaikams mokymasis ir žaidimas neatskiriami. Žaidimas ir yra mokymosi forma. Mokymas yra įdiegiamas kaip vaikų patirtis ir įgūdžiai, kurių išmokstama žaidžiant. Kad mokymas būtų veiksmingas, žaidimas turi būti savarankiškas ir nestandartinis, oo ne sugalvotas suaugusiųjų. Žaidimas ir mokslas turi daug bendro: abi veiklos turėtų būti vykdomos laisvai ir be prievartos.Žaidimas ir mokslas reikalauja ne tik aktyvumo, bet ir savarankiškumo veiksmo ir problemų sprendimo. Jie reikalauja fantazijos ir tam tikrų taisyklių laikymosi. Žaisdami, kaip ir kitose mokymosi formose, vaikai semiasi patirties iš savo aplinkos taip pat kaip ir iš savęs. Žaidimas yra visos aukštesniosios psichinės veiklos pagrindas. Kalbos pagrindai įgyjami bežaidžiant. Vien jau tai rodo, kaip žaidimas susijęs su mokymusi.

Elementarioji žaidimo sandara atrodo taip:

Žaidimui būdinga, kad:

– vaikai patys imasi iniciatyvos;

– sutelkia dėmesį vienas į kitą;

– patys paskiria žaidimo erdvę ir laiką;

– patys apibrėžia jo formą ir turinį;

– patys reguliuoja jo eigą;

– vadovas pats aktyviai dalyvauja žaidime.

PENKIAMEČIAMS BŪDINGOS SAVYBĖS

Parenkant žaidimus, svarbu žinoti vaikams būdingas savybes. Penkerių, šešerių metų vaikai yra meilūs ir nori pradžiuginti suaugusiuosius. Jie mėgsta bendrauti ir žaisti iš karto su trimis ar keturiais draugais. Paprastai renkasi tos pačios lyties draugus. Turi humoro jausmą; mėgsta kvailus pokštus. Jiems patinka žaisti, bet žaisdami nori laimėti, todėl neretai keičia taisykles savo naudai.

Šio amžiaus vaikams pavyksta ilgiau susikaupti. Vystosi sudėtingesnis mąstymas ir tobulėja gebėjimas rasti sprendimus. Vaikas susitelkęs atlikinėja užduotį ir laikosi sau pačiam keliamų reikalavimų. Penkerių, šešerių metų vaikai mėgsta šnekučiuotis, ttaria aiškiai, jiems patinka žodžių žaismas. Visa tai rodo, kad kalbos įgūdžiai tobulėja. Jie šneka sudėtingesniais sakiniais ir patys pasitaiso, pavartoję ne tą veiksmažodžio laiką.

Šio amžiaus vaikai yra labai judrus ir pradeda domėtis mankštos pratimais bei kūno kultūros valandėlėmis. Jų judesiai lavėja. Jiems lengviau sekasi rengtis, kirpti, piešti, rašyti, skaičiuoti.

Šie vaikai prisimena praeitį ir mielai mini tuos laikus, kai buvo “maži”. Šio amžiaus vaikų klusnumą dažnai keičia nepaklusnumas. Jie jau moka rašyti, yra praktiški, jiems patinka tvarka, nuoseklumas.

TIKSLAI, KURIŲ TURĖTUME SIEKTI, VAIKUI ŽAIDŽIANT

1. Tenkinti svarbiausius vaiko poreikius: kūrybos, saviraiškos, bendravimo, pažinimo, judėjimo; juos plėsti ir gilinti.

2. Padėti vaikui suprasti jį supantį pasaulį: socialinius, kultūrinius žmonių gyvenimo aspektus, gyvąją ir negyvąją gamtą.

3. Turtinti vaiko dvasinį pasaulį, padėti pajusti gėrį, grožį, skatinti vadovautis tiesa ir teisingumu.

4. Skatinti gerbti solidarumo principus, derinti savo ir kitų interesus.

5. Lavinti vaiko protinius gebėjimus: kalbą, dėmesį, skatinti ir vystyti mąstymo procesus (klasifikaciją, grupavimą, lyginimą, apibendrinimą), valios prielaidų atsiradimą, padėti formuotis elementariems matematiniams vaizdiniams apie kiekį, dydį, laiką, erdvę.

Siekdami šių tikslų auklėtoja, tėvai arba suaugusieji, turėtų:

– skatinti vaiko kūrybingumą, vaizduotę, ugdyti estetinį skonį;

– sudaryti sąlygas vaiko kalbinei, grafinei, plastinei, muzikinei, gestų ir mimikos išraškai;

– padėti formuotis ir atsiskleisti vaiko individualybei;

– tai, ko vaikas negali realizuoti gyvenime, padėti jam realizuoti žaidžiant;

– padėti perimti tautos ttradicijas, papročius, doros principus;

– sudaryti sąlygas patenkinti judėjimo poreikį, lavinti vikrumą, ištvermę;

– lavinti pojūčius: regėjimo, lytėjimo, klausos, uoslės, skonio;

– skatinti vaiko pastangas, ugdyti ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis.

PAGRINDINĖS PENKIAMEČIŲ VAIKŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Remiantis pedagoginiais ir psichologiniais tyrimais, vaikystės tarpsnių skirtumais ir vaikų žaidybine praktika, išskiriami tokie penkiamečių vaikų žaidimai:

KŪRYBINIAI: vaidmeniniai; draminiai; režisūriniai; konstrukciniai.

ŽAIDIMAI PAGAL TAISYKLES: didaktiniai; judrieji, tradiciniai (liaudies); imitaciniai modeliuojantys; kompiuteriniai; intelektiniai.

KŪRYBINIAI ŽAIDIMAI. Juose vaikai parodo savo išmonę, iniciatyvą, savarankiškumą, aktyvumą. Vaiko kūrybingumas žaidime pasireiškia įsirengiant aplinką konkrečiam žaidimui, pasirenkant žaidimo priemones, sugalvojant žaidimų siužetą, ieškant būdų žaidimo sumanymui įgyvendinti, paskirstant vaidmenis, įsijaučiant į literatūrinių kūrinių personažų vaidmenis.

Pagal žaidimo pobūdį, žaidimo priemones, vaikų kūrybą kūrybiniai žaidimai skirstomi į vaidmeninius, draminius, režisūrinius, konstrukcinius.

VAIDMENINIAI ŽAIDIMAI. Juose vaikai prisiima sau tam tikrą vaidmenį (mamos, tėčio, vairuotojo, gydytojo) ir įsijaučia į vaizduotės sukurtą situaciją. Žaisdamas, vaikas kurią nors kambario erdvę gali įsivaizduoti ligonine, parduotuve, zoologijos sodu. Paprastai vaikai teikia erdvei tą reikšmę, kurią lemia žaidimo sumanymas ir turinys. Žaidžiant, vaizduoja žmones, jų santykius, gyvūnus, darbą. Vaikai skiria žaidimą nuo tikrovės. Nors ir supranta, kad žaidimas – netikras gyvenimas, žaidimą vaikai priima labai rimtai: įsijaučia į vaidmenį, nuoširdžiai išreikšdami jausmus, mintis, požiūrį į gyvenimą.

DRAMINIAI ŽAIDIMAI. Čia vaikai

vaizduoja įvykius (pasakų, apsakymų, eilėraščių, specialiai parašytų scenarijų), animacinių, ir kino filmų. Bet žaidimų pagrindą sudaro pasakos. Vaikus traukia ryškūs veikėjų paveikslai, jų poelgiai, veiksmai. Žaisdami draminius žaidimus vaikai perteikia idėjas, įvykius, personažų charakterius . Draminis žaidimas – tai spektaklis, kuriame vaikai – aktoriai, artistai (kiekvienas vaikas atlieka savo vaidmenį), vaikai vaidinant gali panauduoti žaislus, “įgarsinę jų vaidmenis”, specialias lėlių teatrui bei stalo teatrui skirtas lėles.

REŽISŪRINIAI ŽAIDIMAI. Tai savarankiškų siužetinių vaidmeninių žaidimų atmaina. Režisūrinis žaidimas – individualus. Jame vaikas vvaldo įsivaizduojamą situaciją, vienu metu veikdamas už visus įsivaizduojamus veikėjus. Vaiko kūryba ir fantazija pasireiškia sugalvojant žaidimo siužetą, veikėjus (žaislus, daiktus), priskiriant jiems vaidmenis. Vaikas pats sukuria scenarijų, remdamasis savo gyvenimo patirtimi. Režisūrinis žaidimas yra laisvas, savaiminis, kylantis iš vidinio vaiko poreikio.

KONSTRUKCINIAI ŽAIDIMAI. Tai siekimas, ką nors sukurti, padaryti, pastatyti. Čia siekiama rezultato. Šiems žaidimams naudojamos medžiagos: “konstruktoriai”, lentos, lazdos, kaladės, dėžės, sniegas, smėlis, molis, medžių lapai, akmenukai, kaštonai, gėlės, popierius, kailio, kartonas, audinių atraižos. Šių žaidimų turinys – sstatybos, karpymas, lankstymas. Pavyzdžiui, iš užtiesalų sukonstruoja palapinę, iš kėdučių – autobusą.

ŽAIDIMAI PAGAL TASYKLES. Tai žaidimai, kurių taisykles iš anksto sugalvoja suaugusieji arba jas kuria patys vaikai prieš žaidimą ar žaisdami. Priklausomai nuo žaidimo užduoties šie žaidimai skirstomi į ššešias dideles grupes: didaktiniai, judrieji, tradiciniai (liaudies), imitaciniai-modeliuojantys, kompiuteriniai, ir intelektiniai žaidimai.

DIDAKTINIAI ŽAIDIMAI – ugdo vaikų gebėjimus, pojūčius, suvokimą, formuoja vaizdinius, teikia žinių. Todėl per juos vaikai ir mokosi. Šis žaidimas turi visus struktūrinius vaikų žaidimų elementus: užduotį (sumanymą), turinį, žaidimo veiksmus, taisykles, rezultatą. Jame būtinai turi būti žaidybinis momentas. Didaktinio žaidimo pagrindas – žaislai ir priemonės. Pagal žaidimo pobūdį ir jame naudojamas priemones didaktinius žaidimus galima skirti į žaidimus su žaislais, daiktais; žaidimus su spausdintomis stalo priemonėmis, žodinius žaidimus ir žaidimus- pramogas; muzikinius žaidimus. Pagal turinį didaktiniai žaidimai yra supažindinimo su aplinka, gamta, taip pat kalbai ir matematiniams vaizdiniams ugdyti.

JUDRIEJI ŽAIDIMAI pagal taisykles kilę iš liaudies žaidimų. Jie turi aiškų sumanymą, taisykles, veikėjus, yra turiningi, paprasti, įdomus. ŠŠie žaidimai lavina ir tobulina vaikų judesius, ugdo valią, nuovoką, drąsą, reakciją. Kelia teigiamas emocijas, suartina vaikus, teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. Judrieji žaidimai skirstomi į judriuosius žaidimus pagal taisykles ir žaidimus su sporto elementais, o pagal judėjimo pobūdį – bėgimo, šuolių, mėtymo, laipiojimo.

TRADICINIAI (LIAUDIES) ŽAIDIMAI. Susiję su tikriausiais didaktiniais žaidimais. Visi jie vaiką ko nors moko, džiugina, yra paprasti, vaizdingi. Vienus žaidimus suaugusieji specialiai kūrė vaikams atsižvelgiant į jų amžių, gebėjimus, kitus – patys vaikai, trečius perėmė iš kkitų tautų. Tradiciniuose žaidimuose atspindi realus gyvenimas: darbas, pramogos, gamta, jie turi svarbią ugdomąją reikšmę: lavina pastabumą, estetinius, pažinimo interesus, ugdo kūrybinius gebėjimus, draugiškumą, moko gero elgesio, tarpusavio supratimo. Žaisdami tradicinius žaidimus vaikai turi puikią galimybę įsijausti ir atskleisti suaugusiųjų (tėvų, senelių) darbus, bendravimo kultūrą.

IMITACINIAI MODELIUOJANTYS ŽAIDIMAI. Tai realių hipotetinių situacijų, aplinkybių, santykių moduliacija, kurią lydi tariami sunkumai, kliūtys ar net konfliktai. Šiems žaidimams būdingi požymiai: lenktyniavimas, dvi ar daugiau konkuruojančių pusių, nugalėtojų išaiškinimo kriterijai. Šiems žaidimams reikia iš anksto rengtis. Suaugusieji suteikia išsamių žinių apie įvairias profesijas, supažindina su būdingais tai specialybei terminais, padeda pasigaminti žaidimui reikalingų priemonių, kartu modeliuoja žaidimą. Žaidžiant imitacinius modeliuojančius žaidimus labai svarbus spartumo veiksnys, kai reikia atlikti, pavyzdžiui, gelbėjimo operaciją. Šis veiksnys padeda ugdyti vaiko žaidybinius gebėjimus. Šiuose žaidimuose yra daug laisvės vaiko fantazijai, kūrybai ir saviraiškai.

KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI. Reali arba hipotetinė žaidimų situacija sumodeliuota elektroninėje mašinoje. Žaidimų diskeliuose yra labai daug įvairių žaidimų variantų, atitinkančių kai kuriuos imitacinius modeliuojančius žaidimus, tik žaidybiniai veiksmai, situacijos, kova ir pergalė pasiekiama valdant (pultą, pelę, vairą, klaviatūrą, šautuvą). Kompiuteriniai žaidimai reikšmingi vaiko protinių gebėjimų ir asmeninių savybių raidai. Jie skatina kūrybinę vaizduotę, lavina reakciją, įtvirtina konstravimo ir modeliavimo įgūdžius, formuoja pasaulio vaizdinius, teikia pažintinę informaciją, mmoko disciplinos, atsakomybės, ugdo strateginį mąstymą, orientavimąsi erdvėje, erdvės planavimą.

INTELEKTINIAI ŽAIDIMAI. Skirti vaikų protiniam lavinimui. Tai įvairūs galvosūkiai, kryžiažodžiai, rebusai, šaškės, šachmatai. Šie žaidimai moko vaiką orientuotis lauke erdvėje, kintančiose situacijose, plečia akiratį, moko ieškoti sprendimo būdų, ugdo drąsą, lavina mastymą, vaizduotę, skatina pasitikėjimą savo jėgomis.Suteikia daug teigiamų emocijų ir pasirinkimo laisvę.

PEDAGOGINĖS SĄLYGOS ŽAIDIMAMS

Pagrindinė sąlyga, lemianti žaidimų plėtotę – teigiamas suaugusiojo požiūris į žaidimus, vaiko ugdymo ypatumų, kiekvieno amžiaus tarpsnio žaidimo raidos dėsningumų išmanymas, pedagoginis meistriškumas ir taktas. Žaidimo plėtotei įtakos turi materiali (fizinė) žaidybinė aplinka, vaikų žinių ir socialinės aplinkos turtinimas, mokėjimai, įgūdžiai, žaidybiniai gebėjimai ir žaidybinė patirtis, suaugusiojo vaidmuo. Taigi pagrindinė ir svarbiausia suaugusiųjų užduotis – tinkamos pedagoginės sąlygos, užtikrinančios savarankiško, iniciatyvaus žaidimo raidą.

MATERIALINĖ (FIZINĖ) ŽAIDYBINĖ APLINKA. Materiali žaidybinė aplinka turi skatinti vaiką kūrybiškai vaizduoti gyvenimo tikrovę, žadinti iniciatyvą ir pažintinius interesus. Neturėtų būti jokių stacionarių žaidimo kampelių, žaislų nereikėtų komplektuoti į dėžes, krepšius pagal žaidimo tematiką. Juos pravartu išdėlioti matomose, lengvai pasiekiamose vietose. Žaislų pakaitalus, pagalbinę medžiagą ir atributus sudėlioti pagal paskirtį, tuomet vaikui nebebus “pasakinėjama” žaidimų tematika. Jis pats sumanys žaidimą, pasirinks arba pasidarys norimus žaislus.

Moksliškai pagrįsta naujo tipo materiali žaidimų aplinka su netradicinėmis žaidybinėmis priemonėmis saugo vaiko fizinę ir psichinę sveikatą, uugdo individualius įgimtus pradus, formuoja asmenybę. Tai didelės įvairių geometrinių ir abstrakčių formų, neapibrėžtos paskirties modulinės kaladės, siužetiniai savo gamybos žaislai. Kaladės turi būti lengvos, tvirtos, estetiškos, lengvai valdomos, plaunamos.

Žaisti vaikas gali tik erdvioje patalpoje (salėje, kambaryje) arba lauke. Vaikas turi pajusti erdvės polėkį savo vidiniam “aš”. Jis turi būti nevaržomas nei fiziškai, nei dvasiškai.

Kartais būtini ir uždari žaidybiniai plotai, nes vaikas atsiribos nuo grupės šurmulio, pailsės. Taip lengviau bendrauti, šnekėti, niekas neblaško dėmesio.

Vaikų žaidimams žaidybinėje aplinkoje reikia realių siužetinių žaislų. Ne mažiau reikšmingas ir naujo žaislo įnešimas į kambarį ir jo pateikimas vaikams.

Labai svarbi pedagoginė sąlyga žaidimams – vaikų žinių ir socialinės patirties turtinimas įvairioje veikloje (stebėjimas, ekskursijos, grožinės literatūros kūriniai. Kino ir animacijos filmai, iliustracijos, paveikslėliai, konstravimas, rankų darbai, didaktiniai žaidimai).

Žaidimų sumanymų įvairumas ir jų įdomaus realizavimo galimybė priklauso nuo ryškių vaikų įspūdžių apie aplinkinę tikrovę. Todėl reikia praplėsti mažylių akiratį, pavyzdžiui, organizuojant ekskursijas. Stebėdamas aplinką, žmonių darbą, jų santykius vaikas patiria neišdildomą įspūdį. Juo vyresnis vaikas, juo įvairesni įvykiai, reiškiniai jį domina. Deja, ne visus juos galima betarpiškai stebėti. Tada vaikai informacijos gauna iš suaugusiųjų pasakojimų, žiūrėdami televizorių, skaitydami grožinę literatūrą. Tai, ką sužinojo, vaikas netiesiogiai perkelia į žaidimą, t. y. nekopijuoja to,

ką matė, sužinojo, bet derina, savaip perdaro, pritaiko įvairiuose žaidimuose.

ŽAISLO REIKŠMĖ

Žaislas – vaikų veiklos realizavimo priemonė. Jis padeda vaikams pradėti veiklą, įsijausti į vaidmenį, įgyvendinti sumanymą. Žaislas vaiko veiksmus padaro realius. Mergaitė su lėle jaučiasi esanti tikra mama, berniukas su mašinėle – vairuotojas. Žaisliniai gyvūnėliai leidžia vaikui pasijusti cirko artistu, zoologijos sodo darbuotoju. Žaidime vaikas jaučiasi ir veikia kaip suaugusysis, bet ne su tikrais daiktais ar darbo įrankiais, o su jų prototipais – žaislais. Taigi žaislas padeda susipažinti su aaplinkos daiktais, ugdo domėjimąsi darbu, technika, skatina smalsumą, norą eksperimentuoti. Vertingiausi yra tie žaislai, kurie atlieka daug funkcijų: juos galima išardyti, keisti ir panaudoti įvairiuose žaidimuose. Kai kurie žaislai, pavyzdžiui, statybinė medžiaga, įvairūs “konstruktoriai” suvienija vaikus bendriems veiksmams, skatina norą bendrauti. Žaislai žaidimui suteikia tam tikrą formą, vaizdą, nulemia jo pobūdį, turinį, paskatina prisiimti sau atitinkamą vaidmenį, atlikti savitus veiksmus, sukelia įvairus išgyvenimus, skatina vienokius ar kitokius interesus, kurie aktyvina vaiką, plečia jo akiratį, lavina kūrybinę vaizduotę. Taigi žaislas daro ppoveikį ne tik žaidimui, bet ir vaiko asmenybės raidai.

ŽAIDIMO IR MOKYMOSI PRIEMONĖS, KURIOS STIMULIUOJA, LEIDŽIA ATSKLEISTI VAIKŲ GEBĖJIMUS IR SKATINA VISKUO DOMĖTIS

SOCIALIZACIJOS IR VAIZDUOTĖS PRIEMONĖS TYRINĖJIMO IR MEISTRIŠKUMO ŽAIDIMŲ PRIEMONĖS

Veidrodžiai (tikri). Lėlė (medžiaginės, kultūriniais elementais ir odos spalva) priedai (atspindintys kkultūrą) maitinimui-rūpinimuisi, miegojimui, nedidelės žmonių figūrėlės, naudojamos kartu su kaladėlėmis ar konstruktoriais (vaizduotei, modeliavimui).

Vaidmeninių žaidimų priemonės. Priemonės, imituojančios tikrą gyvenimą, veiklas. Žaidimai su pinigais, knygų, laiškų kūrimui skirtos priemonės.

Teatro (dramos lėlės). Lėlės, atspindinčios gerai žinomas ir fantazijos figūras, skirtos pasakų inscenizavimui.

Medžiaginiai žaislai (gyvūnai). Tikroviški kimštiniai, mediniai ar megzti gyvūnai, skirti įvairioms inscenizacijoms, charakterizuojančioms gyvūnų gyvenimo ypatumus, jų studijas.

Žaidimo scenos. Mažos žmonių, gyvūnų figūros ir priemonės, skirtos improvizuoti, sudaryti įvairias scenas pagal mokymo temas.

Transporto priemonės. Nedidelės metalinės mašinos, mėgiamos šio amžiaus vaikų, jų panaudojimas veikiant su medinėmis, priemonės skirtos kūrybiniam darbui. Konstravimo priemonės. Įvairus konstruktoriai, skirti statybai, kūrybai, metalinės dalys, alaviniai varžtai.

Dėlionės. Trijų išmatavimų dėlionės, paveikslėliai (nuo 50 iki100 dalių).

Metalinės, modeliavimo priemonės. MMozaikos, geometrinės dėlionės, medžiagos, skirtos įvairių dizainų kūrimui.

Sluoksniuotos, surišamos, suveriamos priemonės. Karolių vėrimui, ryčių vyniojimui, siuvimui.

Specifinės įgūdžių lavinimo priemonės. Spausdinimo priemonės, rašymui, knygų darymui, matematinės, geometrinės figūros, ruletės, padidinimo stiklai, natūralios medžiagos.

Žaidimai. Kortos ir stalo žaidimai, žodžių, raidžių skaitymo žaidimai, spėliojimo žaidimai atminties stiprinimo žaidimai, skaičių žaidimai (domino, loto).

Knygos pasakos, poezijos, jumoristinės, nuotykių knygos. Pačių vaikų padarytos knygos.

MUZIKINĖS, DAILĖS IR MENINĖS PRIEMONĖS STAMBIOSIOS MOTORIKOS ŽAIDIMO PRIEMONĖS

Dailės ir meno medžiagos. Pieštukai, kreidelės, markeriai, šepetėliai, ppopierius piešimui, dažų įvairovė, žirklės, klijai, karoliai vėrimui, medinės lentelės.

Muzikiniai instrumentai tikri instrumentai, magnetofonai.

Audiovizualinė priemonė. Muzika dainavimui, šokiams, ritminiai muzikiniai dariniai bei muzikiniai pasakojimai. Kamuoliai ir sportinė įranga. Įvairių dydžių kamuoliai, inventorius žaidimams.

Važiavimo įranga dviračiai.

Lauko įranga, salės kopėčios, skersiniai, žiedai.

PAYZDYS KAIP RENGTI ŽAIDIMŲ DIENELES

BENDRIEJI UŽDAVINIAI

SIEKTI, KAD VAIKAS:

– išgyventų malonumą žaisdamas, vaidindamas, svajodamas, kurdamas;

– išbandytų įvairių rūšių žaidimus – pačių sugalvotus ar senolių, suaugusiųjų sumanytus vaikams pradžiuginti, ko nors pamokyti;

– domėtųsi, su kuo ir kaip žaidžia draugai, pakviestų juos žaisti drauge, dalintųsi su kitais mėgstamu, nauju žaislu, žaidimo vieta;

– pratintųsi saugiai, atsargiai, tausojančiai elgtis su žaislais.

VEIKLA

VAIKAI:

– suaugusiam juokinant senolių sumanytais posmais, skirtais vaikams pralinksminti, kartoja juos, pasistumdydami, pastriksėdami , vienas kitą pasivaikydami:

TUNDA TUNDA TUNDA AŠ MAŽAS VAIKELIS

Tunda tunda tunda Aš mažas vaikelis,

Visi mane stumdo. Kaip pupų pėdelis,

Kai paūgėsiu, Ten šoku, ten šoku

Ir aš kitus pastūmėsiu. Ir daugiau nieko nemoku.

– žaidžia judrųjį žaidimą “Upeliukas”, dainuodami ir landžiodami tarp žaidėjų, susikibusių iškeltomis rankomis;

– žaidžia tradicinį muzikinį žaidimą “Ganiau, ganiau aveles”, įsivaizduodami save avelėmis, bijančiomis pikto vilko, bet laiku užgirstančiomis jį ateinant ir spėjančiomis nuo jo pasprukti į savo tvartelį.

– Drauge apžiūri nuotraukas, kuriose jie patys ar kiti vaikai ką nors žaidžia; atpažįsta save ir kitus; įsižiūri ir pasako, kas su kokiais žaislais, daiktais kką žaidžia.

BENRAVIMO IR KALBOS ŽAIDIMAS

Paėmus karvės, šuns, paukščio, ar kitas figūrėles su skylutėmis ragų, ausų, snapo, sparnų, kojų vietoje, įkišti ten vieną, du ar kelis pirščiukus ir juos judinti, imituoti ėjimą į svečius, sveikinimąsi, kalbėjimąsi, kurti pasakojimą apie save, vaidinti pirštais parodant nustebimą įsiklausymą, judėjimo būdą, pabandyti įvardyti, kuo tapo pirščiukai, ką jie veikia.

MUZIKOS IR JUDĖJIMO ŽAIDIMAI

IDĖJA. Atsisėdus, atsiklaupus ant važiuoklių, žaislinių platformų, plokščių, vežimėlių judėti pirmyn ir atgal prisispiriant rankomis.

IDĖJA Pasirinkus skambančių bei grojančių žaislų, apžiūrėti juos, pavartyti, prisukti ir džiaugtis staiga atgijusiu, sujudėjusiu, suskambusiu žaisliuku, pasiklausyti jo grojamos melodijos.

STALO ŽAIDIMAS

Paspausti, pasukti mygtuką ar jungiklį, įjungiant šviesos ar garso efektus; įkišti raktelį į spynutę ir pasukti ar prisukti ir užvesti mechaninį žaisliuką; lazda išstumti smulkių žaisliukų saliutą iš vamzdelio; patraukti už virvelės, atidarant ir leidžiant išbirti popieriaus skritulėliams, žirniams; ritmingai spaudyti vilkelį, jį įsukant. Pratintis įvardyti veiksmus.

ŽAIDIMAS SU SMĖLIU IR VANDENIU

Į plastmasinius permatomus aukštus ar žemus, plačius ar siaurus butelius pridėti smulkių spalvingų mozaikos, konstruktoriaus detalių, pripilti vandens, sandariai užsukti ir kratyti, vartyti, ridenti stebint, kaip žaisliukai juda, plaukioja, skęsta, suteikia vandeniui įvairių atspalvių.

VAIZDUOTĖS IR STATYBINIS ŽAIDIMAS

Po vieną akmenėlį, kaštoną, medžio ripkelę dėti ant paprastų balansinių svarstyklių vidurio, šonų, kad jjuos išliktų pusiausvyros arba nusvirtų į vieną, į kitą pusę, aukštyn iškiltų vienas ar kitas galas.

JUDRUS ŽAIDIMAS

Žaidžiant judrųjį žaidimą “Medžiotojas ir kiškiai”, pratintis mesti kamuolį nurodyta kryptimi, energingai jį stumti ir vikriai bėgioti, išsisukant nuo skriejančio kamuolio. Stengtis veikti ir elgtis pagal taisykles.

MUZIKINIAI ŽAIDIMAI

• Eiti ratelio “Agotėlė” (rinkt. “200 žaidimų”), priminančio mechaninio žaisliuko “vilkiukas” sukimąsi, vienoje vietoje rateliui nutrūkus, landžioti pro pakeltas vaikų rankas, darant vis mažesnes kilpas.

• Kurti muzikinį dialogą tarp kastanjetės ir terkšlės, trikampio ir metalofono, ksilofono ir būgnelio ar kitų muzikinių mechaninių instrumentų, įsivaizduojant, kad tai kalbasi du gyvi žmonės, vaikai ar pasakos veikėjai.

IŠVADOS

• Bet koks žaidimas yra laisva veikla – paliepus žaisti bus ne žaidimas, tik imitacija, nes žaidžiama dėl malonumo ir laisvės;

• Žaidimas nėra įprastas gyvenimas, o laikina įsivaizduojama veikla (“lyg tai”, “tartum”, “tyčia”), tačiau tai nekeičia vaiko nusiteikimo viską daryti rimtai, užsimiršus, susižavėjus;

• Žaidimas atsiriboja nuo įprasto gyvenimo veikimo vieta ir trukme, jam būdingas atsiskyrimas, izoliacija;

• Žaidime vyksta judėjimas: tiesioginis ir atgalinis; yra pakilimas ir smukimas, eiliškumas, užuomazga ir atomazga; jis pradedamas ir tam tikru laiku baigiamas, todėl žaidimo trukmė yra jo kokybės požymis.

• Žaidimas – kultūros forma, nes vieną kartą sužaistas, jis lieka atmintyje kaip dvasinė vertybė,

kaip kūryba; kartojamas tampa tradicija ir perduodamas kitiems;

• Vienas esminių žaidimo bruožų – pakartojimas, jis apibūdina patį žaidimą, jo struktūrą, nes kartojimo, eiliškumo elementai yra kiekviename žaidime;

• Erdvės žaidimui atribojimas – yra laikinas, savaip tvarkomas, kartais netvarkingas pasaulis, kuriame vyksta veiksmas;

• Žaidimas kuria tvarką, jis yra tvarka; tai nuostabus skiriamasis žaidimo bruožas, nes tame pasaulyje, maišatyje sukuriama laikina tvarkinga erdvė, mažiausias nukrypimas nuo jos – sugriauna, sumenkina, panaikina žaidimą, jo ypatumą;

• Žaidimas dažniausiai būna gražus, nes jame yra įtampa, pusiausvyra, kkaitaliojimas, kontrastas, variantai, užuomazga, atomazga, sprendimai; jis įtraukia ir atpalaiduoja, prikausto ir sužavi ;jis pripildytas ritmo ir harmonijos – dviejų kilniausių ypatybių, kurias vaikas pastebi aplinkoje ir gali išreikšti;

• Kiekvienas žaidimas turi taisykles, jos privalomos, nesvarstomos, palaiko įtampą, kuri patikrina žaidžiantįjį – jo fizinę jėgą, ištvermę, išradingumą, drąsą, sėkmę, pajėgumą, o kartu ir dvasines jėgas.

• Žaidimas tai yra pagrindinė penkiamečio vaiko veikla.

• Žaidimas – sudėtingas psichinis procesas. Pedagogas turi suprasti vaikiškos veiklos žaidime prasmę. Ir visiškai nesvarbu kokį bbendravimo būdą su vaikais jis pasirinks žaidime. Viskas priklauso nuo jo pedagoginio meistriškumo, nes labai svarbu, kad savo įsikišimu ne “suardytų” žaidimą, o ugdytų vaikų savarankiškumą, kūrybingumą, iniciatyvą, žaidybinius gebėjimus bei skatintų vertingų dvasinių savybių formavimąsi.

LITERATŪROS ŠALTINIAI:

Bendroji priešmokyklinio ugdymo iir ugdymosi programa. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo aprūpinimo centras, 2002.

Gaižutis, A. Vaikystė ir grožis. Kaunas:”ŠVIESA”,1988.

Gražienė, V, Rimkienė, R. Ikimokyklinio ugdymo gairės. Eksperimentinė programa pedagogams ir tėvams. Vilnius, 1991.

Griginis, M. 200 žaidimų. Vilnius, 1988.

Grinevičienė, N, Jarovaitienė, R. Tradiciniai žaidimai. Kaunas:”ŠVIESA”, 1997.

Idėjos vaikų saviraiškai ir kūrybai. Patarėjas darželio pedagogams ir tėvams. Minklės leidyba, Vilnius, 1999.

Ivanovas, P. Vaikų žaidimai. Šiauliai, 1994.

Įvaiką orientuotų grupių kūrimas. Knyga auklėtojai. Leidykla: ”LIETUS”, 1997.

Monkevičienė, O. Kompleksinis ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje. Kaunas: ”ŠVIESA”, 1991.

Monkevičienė, O. Vaikų darželių programa. Vėrinėlis. Vilnius, 1993.

Presas, H. J. Žaisdami mokomės. UAB “SERGO”, 1992.

Projektų metodas ir pedagoginės studijos. ”ARTYN STUDENTO” Knyga studentams, pedagogams, dėstytojams. Leidykla: “GIMTASIS ŽODIS”, 2001.

Žukauskienė, R. Raidos psichologija. Vilnius,2001.

Kirsten A. Hansen, Roxane K. Kaufmann, Steffen Saifer. Ugdymas ir demokratijos kkultūra. Leidykla:”LIETUS”, 1997.

Staerfeldt, E, Christian Rask Mathiasen. Pedagogika ir demokratija. Ugdomojo darbo eksperimentai Lietuvos vaikų darželiuose. Leidykla: “AIDAI”, 1999.

LITERATŪROS ŠALTINIAI:

Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo aprūpinimo centras, 2002.

A. Gaižutis, Vaikystė ir grožis, “Šviesa” Kaunas,1988.

V. Gražienė, R. Rimkienė, Ikimokyklinio ugdymo gairės. Eksperimentinė programa pedagogams ir tėvams, Vilnius, 1991.

M. Griginis, 200 žaidimų, Vilnius, 1988.

N. Grinevičienė, R. Jarovaitienė,. Tradiciniai žaidimai, “Šviesa” Kaunas, 1997.

Idėjos vaikų saviraiškai ir kūrybai. Patarėjas darželio pedagogams ir tėvams, Minklės leidyba, Vilnius, 11999.

P. Ivanovas, Vaikų žaidimai, Šiauliai, 1994.

Į vaiką orientuotų grupių kūrimas, Knyga auklėtojai, Leidykla ”Lietus”, 1997.

O. Monkevičienė, Kompleksinis ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje, “Šviesa” Kaunas, 1991.

O. Monkevičienė, Vaikų darželių programa Vėrinėlis, Vilnius, 1993.

H. J. Presas, Žaisdami mokomės, UAB “Sergo”, 1992.

Projektų metodas ir pedagoginės studijos. “ARTYN STUDENTO” Knyga studentams, pedagogams, dėstytojams. Leidykla “Gimtasis žodis”, 2001.

R. Žukauskienė, Raidos psichologija, Vilnius, 2001.

Kirsten A. Hansen, Roxane K. Kaufmann, Steffen Saifer, Ugdymas ir demokratijos kultūra, Leidykla “Lietus”, 1997.

Staerfeldt E. Christian Rask Mathiasen, Pedagogika ir demokratija. Ugdomojo darbo eksperimentai Lietuvos vaikų darželiuose, Leidykla “Aidai”, 1999.